Žyma: knygos apžvalga

Andrus Kivirähk – Žmogus, mokėjęs gyvačių kalbą

O, ne! Knygą bando sugraužti facehugerr’is. Aš jam pridėjau akytes visiškai anatomiškai neįmanomoje vietoje, dabar jis panašesnis į anomalokarį <3

Kalbant apie knygą, tai labai gera. Jos įvertinimus internete, panašu, galima suskirstyti į tris grupes – Baltijos regiono, kuriame max gera, JAV, kur wtf ką aš čia ir kodėl skaičiau, ir Indijos, kur viskas čia melas ir netiesa, nukopijuota nuo indų kultūros ir mitologijos, kodėl kiti bando mus imituoti?

Kaip ir komentarai, tai knygos viršelis irgi labai apgaulingas, iš jo nesuprasi apie ką. Skaitydama aš pati supratau, kad čia knyga apie pokyčius, gimimą laikų sandūroje ir bandymą surasti savo vietą Pasaulyje. Vieno žmogaus tragiška gyvenimo istorija parašyta su juodu lėkštu humoru, kuris kiek sušvelnina labai rimtus egzistencinius knygos klausimus.

Veiksmas vyksta tokiame kaip ir mitiniame laike, kai į Estiją ateina krikščionybė ir žmonės išeina iš miškų gyventi į kaimus. Šiame išėjime žmonės pakeliui iš buvusio animalistinio tikėjimo susikuria tai, ką krikščionys vėliau įvardija kaip pagonybę. Dar miške gyvena žmogbedžionių pora, jau tikrai pati paskutinę iš saviškių, laikosi dar senesnių kultūrinių ir technologonių tradicijų, joms net kelnės per daug modernu.

Knygos herojus, paskutinis miško žmogus dar išmokytas gyvačių kalbos – ne tiek ji ten gyvačių, rodosi, kiek tiesiog gyvačių dar labai gerai naudojama, nes pačios gyvatės atsparios evoliucijai. Gyvačių kalba yra senas bendravimo būdas, kuris skirtas ne tiek informacijai perduoti, kiek susitarti. Paprašai priedžio, kad jis ateitų ir leistųsi tavo paskerdžiamas suvalgymui, tai jis ir ateina. Šios kalbos nesupranta skruzdės ar augalai, jai suprasti reikia sąmonės. Ją supranta ir mitiniai padarai, kaip pvz.: slibinai. Tokia lingua universal.

Ar krikščionybė išstumia estą iš miško? Kaip supratau pasakojime, tai kažkas kitko. Geresnio gyvenimo ilgesys ir bendruomeniškumo noras. Krikščionybė ten tiek pat galinga, kiek bet kuris kitas tikėjimas, sąmonė jam nusilenkia. Ech, knygos herojus yra tas vinintelis „durnelis”, kuris visą laiką protingas ir per tai kankinasi.

Visko šitame kūrinyje labai daug. Jis pats paklūsta savo aprašomo kosmoso logikai, irgi turi pradžią, brandą ir pabaigą. Man pabaiga pasirodė labai trumpa ir netikėta per tai, kad „negi tikrai viskas”? Bet internetai rašo, kad kitiems pabaiga buvo netikėta kita prasme, kaip siurprizas ir nunešė stogą. Paspoilinsiu – pabaiga maks drakoniška.

Apie vaikus knyga irgi labai smarkiai rašo. Apie reprodukciją, kaip tokią. Man labai patiko šalutinė istorija apie moteris miegančias su lokiais. Ar net susituokiančis. Jie minkšti. Faini. Sexy tokie. Jiems žmonių moterys irgi labai sexy, nes tokios negauruotos. Fainos. Sexy tokio.s Tik su jais vaikų neturėsi. Bet gal geriau neturėti „su savu”, nei turėti „su svetimu”, ne? Taip? A? Visa knyga tokia, besiranganti kaip gyvatė klausimuose ir atsakymuose. Suprantu, kodėl įvertinimai labai skirtingi nuo šalies, nuo kultūrinio konteksto, kaip įprasta kalbėtis, kiek informacijos ir kokiu keliu gauti, kiek pačiam jau žinoti ar suprasti.

Labai džiaugiuosi, kad knygoje esančios fėjos nebuvo išverstos, kaip laumės. Nežinau ar pas estus laumių yra, tikrai jų daug Lietuvoje, bet laumė tikrai nėra fėja ir visiškai nesielgia taip, kaip aprašomas ir net neegzistuojančios kažkokios tai vandenų ir miškų pseudo dvasios. Kokios dvasios miške. Miške auga medžiai ir gyvatės, su jais galima kalbėtis, su kokiom dar ten dvasiom?

5/5 stipriai rekomenduoju

Vladas Rožėnas „Katastrofa”

O ne, dar viena knygos apžvalga! Ar man vienai postai ir įrašai apie tai „ką aš skaičiau ir ką apie tai maniau” yra 1:1 su postais „o čia valgiau salotas su kaparėliais už 13.99”, ne? Ką per gyvenimą kol kas patyriau, kad kiekvienos knygos apžvalgos 90% yra apie tą, kuris skaitė, 3% apie patį kūrinį ir likę kažko dar. Gal todėl taip smagu rašyti tas apžvalgas, gi pats sau visada esi įdomiausias ir fainiausias, nu kaip čia dabar kitiems irgi toks nebūsi? Outrageous!

Aš dabar susigalvojau sistemą (labai mėgstu sistemas), kad su kiekviena perskaityta knyga sudėsiu kokį lego modeliuką. Čia labiausiai dėl to, kad nesėdėčiau ir nedėliočiau visą laiką lego. Kažkas nutiko lego. Pvz.: šitas ruoniukas yra iš oficialaus rinkinio 31162, iš kurio dar galima sudėti lamą ir kiškutį pagal į dėžutę įdėtas konstrukcijas. Tai va, ruoniukas, nors iš išorės atrodo toks, kaip pagimdytas parduotuvės kartono atliekų konteinerio, viduje turi vidaus organus. Plaučiukai yra ruda detalė, širdutė rausva 1×1 dydžio ir realiai širdutės formos, kepenytės, atitinkamai didžiausia 2×2, gi ruoniukui reikia kažkur kaupti vitaminą D, ir dvi žalios detalytės inkstukams, d’awww. Lego tiek seniai jau yra, kad jie nebėra imitacija kažko, kas galėtų būti, jų mažos detalės nėra pvz.: silikatinių plytų imitacijos. Nebėra to „think outside the box” paradigmos, nebėra apdovanojimo už techninį sprendimą ar minitiūrizaciją. Dabar jie pasakoja apie tai, kad „the box might start thinking about you”.

Ok, eikim prie knygos. Nusipirkau ją pamačiusi kažkada reklamą FB, esu linkusi skaityti visą ratą lietuvišką fantastiką. Šita knyga nešantis namie iškrito man iš rankų ir sugebėjo įpjauti kojoj 1 cm dydžio žaizdą, taigi yra kol kas vienintelė mane fiziškai sužalojusi knyga. Nesuprantu kaip ji tai padarė, nes išleista ant popieriaus, kuris truputį švelnesnis už sovietinį šikpopierių, o tą taigi žmonės netgi ir naudodavo. Emociškai ar psichiškai to nepajėgė dar nė viena, net organinės chemijos uždavinynas.

Spoilinsiu ar nespoilinsiu, bet knyga yra apie tai, kaip į žemę atskrenda ateiviai ir kaip žmonija tam nevykėliškai ruošiasi ir nepasiruošia. Skaitant jaučiasi daug panašumų su senais fantastiniais technotrileriais, kur būtinai reikia aprašyti valdžios ir kariuomenės nekompetenciją ir absurdiškumus. Visą knygą skaitydama galvojau, kad čia bus autoriaus lėkštumas ir nepavykusi imitacija, prabėgusio laiko nepavejimas, bet knygos gale nutiko pats lietuviškiausias literatūrinis fokusas, kai knygą reikia skaityti iki galo, ir persigalvojau, nežinau ar netyčia gavosi, kaip kartais menininkams būna, kai juos valdo aukštesnės kūrybinės jėgos, ar labai apgalvotai ir gudriai, kad pasirodė, kad pati knyga yra labai meta, t.y. forma irgi yra turinio dalis.

Matot, gale paaiškėja, kad atskrendančių ateivių žinučių nepavyko iššifruoti todėl, kad tie ateiviai visi yra nupušę. Išskrido savo kosminiu laivu, nebesužinosime kodėl ir kur tiksliai, bet kosminės kelionės ilgos, ir vietoj reprodukcinės gyvenimo tąsos, jie pasirinko pavienių individų biologinio gyvenimo prailginimą, o kad tas gyvenimas nenusibostų pasiėmė su savimi pramogų, kurios jiems smegenis ir išdžiovino. Ką žmonija gavo, tai tik tai, kad niekas jų nei bars, nei skriaus, nei puls, bet ir nemokys, neugdys, neaugins, o tiesiog ką galės nusikniaukti iš jų technoologinio laužo. Patys ateviai, beje, irgi kniaukia. Tiesiogine prasme.

Ir ką žmonija pasiima? Taigi gyvenimo prasiilginimą. Ir katastrofa net ne tame, o per tai, kad iš viso tokį lūkestį turėjo, kad įmanoma gyventi amžinai dar šiame gyvenime, net jei tas ilgas gyvenimas irgi veda į neišvengiamą biologininį ir psichinį degradavimą. Knyga parašyta kaip pasakojimas/laiškas savo vaikui, kuris iš tiesų yra pagrindinis knygos personažas, laukiantis, kol mama pareis namo, o mama užsiėmusi ateiviais ir visą knygą aiškina, kaip ji iš tiesų neužsiėmusi, matot, čia ja visuomenė tampo ir iš jos lūkestį turi, jai labai sunku, nes tėtis vaikystėje gėrė ir ją mušė, o mama nieko nedarė. Matot, pati tai gera mama ir daro, tokia gera, kad net užmuša savo vyrą, apsaugoti visai žmonijai. Užaugusi dukra aplanko kitą mamos vyrą, kuriam mama skyrė savo dėmesį, savo darbą, kuris prisidėjo prie ateivių laukimo, bet atsakymų nesulaukia. Ji sena, o jis dar senesnis.

Knyga man priminė mitą apie Titoną.

Aušra (Eos) – buvo neapsakomo grožio padaras. Dažniausiai vaizduota kaip moteris su baltais sparnais ir virš jos kybančiu saulės disku (sakoma, kad vėliau jos vaizdai buvo perdirbti į angelus). Ji pati rinkdavosi savo meilužius ir vieną dieną pasiėmė Ganimedą ir Titoną (nieko naujo female gaze m/m žanre nėra jau 3000+ metų). Dzeusas irgi jų norėjo, ir, nors Ganimedą pavyko persivogti erelio pagalba ir pasiversti nemirtingu, bet Titoną Eos nusaugojo, tik pareiškė pretenzijas, kad čia dabar kas. Dzeusas pasakė, gerai, gerai, nezirsk čia, Titoną irgi paversiu nemirtingu. O bet tačiau, nedavė jam amžinos jaunystės, tipo neva Eos nepaprašė to atskirai. Taip Titonas seno, seno, suseno, tapo kažkuom, maldaujančiu mirties, bet mirtis jo neatėjo ir nebeateis. Yra mitas, kad Eos toliau jį laiko rankose, glosto, neapleidžia, verkia ir atsiprašinėja dėl savo klaidos.
Yra mitas, kad jis tapo cikada ir dabar zirzia savo prašymą. Jei taip pažodžiui žiūrėti, tai jo vardas verčiasi, kaip diena+karalienė arba, kaip ištempta diena (pagal skambesį), tai jis yra tarsi personifikacija nesibaigiančiam dienos karščiui, kai net atėjusi naktis gyvenimo nepalengvina ir toks įdomus mito aspektas, kad gali egzistuoti kažkoks technologinis (argi kalba ir loginis mąstymas nėra technikos aušra), kaip galbūt būtų galimo to išvengti.

Gūglindama paveiksliukų apie Titoną, nors pilna senų, gerų, kur fainą vyrą NEŠASI graži moteris (hubba hubba), pilna su dirbtiniu intelektu, kur, pala, pala, kažkur jau šitas nerimas girdėtas. Šitas paveiksliukas iš čia – https://www.researchgate.net/publication/395935663_Digital_Immortality_and_Artificial_Intelligence_Philosophical_Psychological_and_Social_Lessons_from_Mythology

Man asmeniškai Titonas labiausiai panašus į mikroplastiką ir į oro užterštumą kietosiom dalelėm. Eos buvo vadinamas tas raibuliavimas horizonte, kuris matosi tik tik prieš patekant saulei, sakantis Helijui (savo broliui) keltis iš titano Okeano guolio, gi eik dirbt, jau atidariau dangaus vartelius tavo vežimui. Kai darbus pradedu anksti ir matau kylančią saulę, matau tą raibulį, nudažytą miesto dulkių, įsivaizduoju kaip Titonas degdradavo į mažiausias daleles ir į įsiliejo į Dievo memirtingą kūną, taip suteršdamas, sužeisdamas. Kaip ir mes, džiaugdamiesi kasdienio gyvenimo patogumais ir malonumais gi nepagalvojome apie mūsų sukurtų medžiagų yrimą apie jų įsiliejimą į mūsų kūnus, neapleidžiam, nepaliekam, net, kai tai mus žaloja, kai mažina vaisingumą, sukelia ligas ir skausmą. Ar mes dėl to kalti? Ar Dzeusas mus apgavo?

Knyga – Lisa Feldman Barrett „Kaip gimsta emocijos”

Ar Jum taip būna, kad skaitant knygą atrodo, kad knygos tikslas yra pasiginčyti su kažkuom? Man skaitant šią knygą jis buvo labai ryškus, nes joje aprašoma viena emocijų atsiradimo teorijų su labai daug argumentų kodėl būtent ta teorija yra geresnė/tikresnė. Ir, jei tos kitos nežinai ar nežinai tiek pat, kiek šioje knygoje pateikiama info apie tą kitą, tai gaunasi, kad tada gauni tik pusę knygos. O jei iš viso nieko nežinai, tai tada atrodo, kad čia viskas tiesa ir teisinga, nors ir pirma ir antra, ir dar trečia ar ketvirta teorijos visos jos būtų tiek pat (ne)teisingos, priklausomai nuo to, ar tau čia praktiniai, teoriniai ar „iš karto reikia disertaciją parašyti” klausimai. Jei ką, tai šita knyga parašyta lengvai, su daug humoristinių pavyzdžių, mačiau internete daug kritikos knygos formai, kad ant tiek nerimta, kad ner neverta dėmesio, bet negalėčiau taip sakyti, čia kaip lyginti blyną ir šakotį, kai žmonės ima lyginti pop psichologijos knygas su ta pačia tema parašytais akademiniais straipsniais. Tikriausiai tie, kurie skaito ir tuos, ir tuos, mielai skaito abu, o kurie skaito tik vienus, ta

Vat galime pradėti labai lietuviškai klausimą kaip gimsta emocijos. Ar emocijos ir jausmas yra tas pats? Kas yra nuotaika? Ūpas? Kuom skiriasi dvasia ir siela (ne krikščioniškos religijos prasme) ir ką abi turi bendro su sveikata? Galima eiti ir tiesiai prie knygos ir jos terminologijos. Pvz.: naudojamas terminas – degeneracija. Kaip manote ką jis reiškia knygoje? O tai, kad tą patį jausmą gali sukelti daug skirtingų neuronų kombinacijų, t.y. „daugelis vienam”. Skirtingi biologiniai keliai tam pačiam rezultatui. Idėja yra priešpriešinė „pirštų atspaudų” teorijai, t.y. kad konkretus neuronas ar jų grupė, sudirginta, lemia tą pačią emociją visada, kai yra paveikiama, dirgiklių, atsiminimo ar net kad ir kokio į smegenis įkišto elektrodo ar suvalgyto grybuko.


Hm. Tarkime ateinu į psichoterapiją, mano terapeutas duoda tokią knygą apsišvietimui, išmokstu aš šį terminą ir visus geriu jų smegenų degeneracija. Kas šiaip tokioje kasdienėje medicininėje ir psichologinėje kalboje daugiau reiškia kažko nykimą ne pačia pozityviausia prasme. Knygoje daug tokio smėlio tarpdančiuose, daug kur subtilesnio, nei vienas konkretus žodis.

Bet, neapsigaukite, knyga nėra neigianti smegenis, kaip dalykų kilmę. Net priešingai. Pvz.: yra visas skyrelis apie joje įvardijamą afektinį realizmą, t.y. kad mes ne pamatome ir tada patikime, bet pirmiau patikime, o vėliau pamatome, t.y. smegenų lūkesčiai ir tikslai realybės suvokimui yra svarbesni, nei jusliniai signalai. Tik kažkaip įtariu, kad galviniai nervai krizena kamputyje, ypač VIII’as.

Knygos dideli pliusai yra tai, kad joje emocijos yra pateikiamos ne kaip baigtinės visų turimos ir vienodos, bet, kaip kažkas, ką galima lavinti, ugdyti ir puoselėti – už tai esame atsakingi dalinai patys, dalinai mūsų aplinka, panašiai, kaip kepamos duonos kokybei atsakingas ir mikroklimatas, kuriame mielės auga. Vienoje kultūroje vienos emocijos priimtinos, kitoje – ne. Vienų tikimasi tam tikrose situacijoe, kitose nesuprastų kas Jums nutiko, jei sužinotų, kaip jaučiatės (ar, kad nejaučiate nieko). Autorę, atrodo, kiek glumina rusiškos kultūros emocijos… gražiai aprašo graikiškas (nes turėjo, kas su ja apie jas kalbėjosi), o labiau į Rytus visai tamsu.

Na, einu palavinti kokios savo emocijos ta proga, kokios džiugos ir jaudinančios.

Knygos įvertinimas bet kur nuo 1 iki 5/5 žvaigždučių, žiūrint ko ieškote.

PS – nuotraukoje paukštelis iš LEGO rinkinio nr 31145 .

Dar palipdytų iš jo gyvūnėlių

Knyga – Arthur C. Clarke „Childhood’s End”

Perskaičiau Arthur C. Clarke  „Childhood’s End „. 1953 metų knyga. Tais metais mirė Stalinas, išėjo pirmas Playboy žurnalas JAV, Fritz Albert Lipmann ir Hans Adolf Krebs gavo Nobelio premiją už kofermento A atradimą.

Kadangi knygai 70+ metų, tai tikriausiai kas jau norėjo spėjo perskaityti ir labai neišspoilinsiu siužeto.

Žemę aplanko ateiviai, kurie žada, kad, jeigu tik jų klausysi – viskas bus gerai. Didžioji dalis žmonijos apsidžiauga, jog pagaliau kažkas jais atsakingas pasirūpins, mažoji sunerimsta, gi nemokamas sūris tik pelėkautuose, kažkas čia įtartino.

Bet ateiviai stiprūs, dauguma žmonijos nori ramybės ir išeina taip, kad ateiviai ima taip netiesiogiai valdyti žemę. Išnyksta karai. Visi turi ką valgyti. Visi kalba viena kalba. Viena tauta, viena ramybė. Vat tik ateiviai savo veidukų nerodo, ir įtaru, kad ten gal iš viso tik vienas ateivis yra, kaip bitutė dirba, ekselio lenteles skaičuoja ir sako ką ir kaip daryti. Žmonija labai nori pamatyti kaip jis atrodo, gink Dieve bus koks glitus šimtakojis. Ateiviai pasižada, kad po 50 metų gerovės planetos save parodys, nes bus pasikeitusios dvi kartos ir jau priims juos, kad ir kaip jie beatrodytų, žmonija jau bus pažengusi, paprotingėjusi, išlaisvėjusi pati nuo savęs.

Laikas eina, pažadas ištęsiamas. DUM DUM DUM. Ateiviai atrodo kaip demonai! Mažuma aikčioja, dauguma sako, ai, nu tai nieko tokio, nes dabar gali užsisakyt maisto į namus ir studijuoti visą gyvenimą ką tik nori, svarbu, kad ne šimtakojis. Mažumai vis tiek neramu, vis jie klausia ko gi tie ateiviai nori?

O vat niekam nerūpi, ko jie ten iš tiesų nori. Nes jie neturi laisvios valios, jie iš tiesų yra demonai, tie patys, kuriuos žmonija jau pažįsta, bet tiesiog praeityje žmonės buvo labiau ryšyje su savo ateitimi ir atsiminė iš ateities, kad čia negeros būtybės, nereikia jų klausyti. Šie ateiviai norėjo padaryti taip, kad per gerą gyvenimą ir tolimesni vaikų gimdymą (juk paprastai žmonės pradėję „gerai gyventi”, kaip tik meta vaikų gimdymo idėjas), prigimdytų visą kartą visiškai kitokių vaikučių. Laisvų nuo individualių intrigų ir norų, siekių, meninių ambicijų ir panašiai. Kad naujieji vaikučiai, jau nebe žmonės, būtų kosminio proto ląstelės. O gal kosminio vėžio. Pilnas kosmosas tokių „pažengusių” sąmonių, kur paskiri individai susilieję į vieną, o paskiros planetos toliau į vieną ir gale ten bus tik tas vienas protas, o gal jis buvo pačioje pradžioje, na, bet demonai to nesužinos, jie į vakarėlį nepakviesti. Nors vienas kitas su vienu kitu žmogumi suformuoja intymesnį ryšį, kad žmogui galėtų parodyti šio to daugiau apie Visatą, žmonijos lemtį, ir leistų tam žmogui mirti atsiskyrus nuo viso šito, o gal kaip tik, paliudijus tai, kaip ir demonams lieka tik liudyti su visais savo technologiniais skaičiavimais ir ekselio lentelėm.

Ar pabaiga laiminga? Nelaiminga? Knyga pamokanti? Įspėjanti? Analizuojanti? Įspėjanti?

Internetuose vaikšto citata neva Kurt Vonnegut pagyrė šią knygą, kaip vieną geriausių mokslinės fantastikos pavyzdžių, o kitus teko jam pačiam parašyti. Jeigu patinka Vonnnegut, tai šita tikrai patiks irgi. Joje irgi daug humoro, tik subtilesnio. Šiaip, jeigu ne techninės detalės, kaip pvz.: nuotraukų talpos matavimas metrais arba galingo žibintuvėlio galimybė šviesti tik 10 sekundžių ir panašiai, tai net nepasakytum, jog tokia sena knyga. Realiai galėtų būti vakar parašyta kokioj Pietų Korėjoj. 5/5 labai rekomenduoju.

Paveiksliukas iš filmos ekranizacijos, televizinio miniserialo, kurį rodė SyFy kanalas.

Knyga – Gintarė Aukselė „LRezidentė” – įspūdžiai

Perskaičiau Gintarės Aukselės knygą „LRezidentė„.

„Nuostabu. Nepakartojama. Kokia intriga. Meninė raiška 10/10. Va, kuo nerealus stacionaras. VAU. Škėma palyginus yra tik mirtingasis. Pridėsiu tą daktarą į feisbuko drugus. Nusiųsiu jam širdutę.”

Čia taip pradedu ištrauka iš knygos apie tai, kaip šeimos gydytojai reaguoja radę epikrizėse terapeutų rekomendacijas. Kadangi skaičiau knygą dar ir tokį darbą dirbdama, tai galėjau identifikuotis!

Knyga parašyta iš išgalvotos vidaus ligų terapeutės Ievos perspektyvos ir apie kelis pirmuosius jos rezidentūros metus, kurių iššūkiai buvo ne tiek profesiniai, kiek socialiniai ir tarpasmeniniai ir, netgi, tiesiog saviasmeniniai. Štai, pvz., aprašomos trumpos 7 situacijos, kai pacientai klausia Ievos jos pavardės, bet to klausia kaip grąsinimą jai. Labai keista, kad gydytoja Ieva neturi pavardės. Pavardė yra kaip diplomas ar baltas chalatas. O juk Ieva galėtų turėti pavardę. Duokit kas nors jai pavardę! Leiskit jai iš karto prisistatyti pavarde ir konsultacijos pabaigoje atsisveikinti ją dar paminint. Viduryje konsultacijos priminti.

Duokit Ievai tokią kietų kiaušinių pavardę, kad po to jaunesni rezidentai sakytų, o aš koks Tomas Rezidentėlis, o Ievos rezidentas. Slaugytoja sakytų aš ne Slaugytojaitė dirbanti su Ieva, o Ievos slaugytoja. Pacientai sakytų „o tu žinai KAS mane gydo?”. 

Nu reikia turėti pavardę. Žmonija ją sugalvojo, kad gyventi būtų lengviau. Adomas pradėjo galvoti pavadinimus viskam Rojaus sode, neabejoju, kad Ieva sukūrė tolimesnę nomenklatūra, tik apsimetė, kad ne ji pati.

O Knygos, ne Sodo, Ieva dirba labai griežtai pagal taisykles, bet jų pati nekuria, dirba pagal sistemas, bet jų neanalizuoja. Štai susiduria Ieva su rūkančiais pacientais ir viskas, vargas jai, kad jie ir rūkyti nori, ir neklauso to norėdami. Nekalbant apie tai, kad galima būtų susimąstyti ar ligoninė skirta pacientams gydyti ar nubausti už rūkymą, tai būtų galima pakalbėti apie tai, kad, kaip gydytoja galėtų skirti pacientui pakaitinę nikotino terapiją, pvz.: pleistrą ir netgi būtų konkreti instrukcija ko nupirkti paciento artimajam, kuris vis neša mišrainę.

Ievos šeiminiai santykiai man sukėlė įtarimų. Jos antra pusė ne Adomas, o Robertas, kažkaip labai jau lengvai toleruoja tokius dalykus, kaip pvz.: grįžimą po budėjimo susigadinus nuotaiką visai savaitei. Galvoju labai daug antrų pusių paklausų o jiems už ką tai? Kaip ir pacientui mes nepernešame prieš tai buvusio paciento mums palikto nuovargio ar skriaudos, taip netempiame jos namo namiškiams, kad jie užpenėtų mus rūpesčiu skirtu net ne mums patiems, o savo profesiniams vaidmenims. Gal Robertui patinka tokia Ieva? ar bus tęsinys kitoje knygoje?

Vietos apie rezidentų tarpusavio bendravimą, varžymąsi, kažkokius tai rezidentūros vadovų maivymusis apie rezidentus prie pacientų – visa tai labai surrealistiškai atrodė. Žinokite ten labai gerai parašyta, tikrai būna tokių vietų. Man labai pasisekė, nes šeimos medicinos rezidentūroje tam tiesiog nėra laiko ir jėgų. Tie magiški telefonu numeriai, kuriais reikia skambinti į reanimaciją, pas mus eina visiems iš karto, dar ir su pačiu telefonu, nes gal savo neturėsi, gi susimesim po kelis eurus ant dumbphone, kurį dar perduodantis turės pažiūrėti ar pakrautas.

Ta va, taip apibendrinant tą Ievą, gal ji koks Gintarės šešėlis? AAAAAA, dabar jau įklimpo ponia Aukselė, visi įtarinės ją čia save aprašius. O pacientai, kuo labiau bus aprašyti išgalvoti, tuo labiau atrodys „čia apie mane”, kuo labiau situacija bus aprašyta kaip juoda ir siurrelistinė, tuo labiau atrodys tiesa ir konkreti. Nu čia gal aš perkelinėju, man tai taip pastoviai būna. Nepasimoka nieko išgalvoti LT, ir taip jau pasakų šalis, užtenka kasdienybę aprašyti.

Kas labai patiko, kad knyga parašyta tokiais besimėtančiais skyreliais. Nieko negaliu padaryti, aš kabelinės TV sugadintas milenialsas. Man vis dar realybė turi būti pateikta kaip „Friends” serialas ar „Cow and chicken” filmukas. Kaip pacientas tai skaitydama tokia „meh”. Klimato kaita baisiau, nei daktaras, kurį patį tuoj ištiks insultas, kad tu po insulto rūkai JO apmąstymų tūlike supratęs, kad slaptasis raktas nuo tualeto durų iš visų kitų raktų išsiskira tuom, kad vienintelis turi šniūrelį.

121 puslapyje skyrelis apie įstaigų tualetus yra labai geras ir tikra tiesa. Skyrelis apie ponią Eugeniją labai sujaudino :'( Skyrelis apie tai, kad rezidentams ieškant melenos būtų gerai nusiimti žiedus – prajuokino. 

Tai, taip bendrai paėmus, knygą vertinčiau kaip gerą ir pasidėsiu prie savo „parašyta lietuvių gydytojų” lentynėlės, tai prašau prisidėti prie šio literatūros žanro augimo ir klestėjimo knygą nusiperkant, atnešant autorei taip milijonus pinigų, o leidykloms idėjas, kad čia reikia ir toliau panašias knygas leisti, o ne visokius norvegų trilerius versti. Kažkaip ten skaičiuojasi knygų gerumas ir jas imant iš bibliotekos, tik paskui reikia grąžinti ir jie netikrina ar tikrai perskaitėt!

Knyga – Timothy M. Gallagher „Dvasių skyrimas santuokoje. Šv. Ignaco išmintis sutuoktiniams”

Nutiko taip, kad teko užsukti į katalikiškų knygų knygyną, nes jame dalykas, kurio man reikėjo buvo pigiausiai. Tai kaip čia dabar prie progos ir ko nepaimti, ką galima rasti TIK tokiam knygyne. Paėmiau šitą, nes nesuvokiau pavadinimo – „Dvasių skyrimas santuokoje”. Skyrimas kam? Kaip? Ką? Ke? Wha? Parsinešus namo ir parodžius vyrui, tai jis iš karto suprato, kad čia gi bus apie gerą ir blogą dvasią, tipo kaip filmuokuose, kai angeliukas ir velniukas ant peties tau šnabžda ką daryti.

Tai va, perskaičiau. Knygutė nestora. Pagal Goodreads, tai autorius daug tokių prirašės ir visos baisiai ju geros, bet įtariu nišinės literatūros skaitytojų šališkumą. Aš irgi visą eldritch horror belteristiką vertinu five stars.


Šios knygelės personažai yra sutuoktinių pora – oftalmologijos rezidentas ir mokytoja. Jie turi vaikų, daug dirba, bet nesijaučia laimingi. Aprašoma, kaip jie įveikia savo sunkumus.

Jo problema, kad jis namie neranda tokios meilės ir priėmimo, kokio nori, šeimoje santykiai ne tokie gilūs, ne tokie jaudinantys. Ieško ryšio internete, tūsina su draugais, bet ir ten kažkas ne to… Užraukia santykius su sena chebra, meldžiasi, ufff vis dar neveikia, dalykai, kol neatranda, labai sunkiai sekasi pasakyti kaip jaučiasi, kas jam yra. Tipo vyras, kuris nesako ką galvoja nieko negalvoja, bet ką daryti tam vyrui, kuris visgi kažką moka galvoti. Pasiseka – atranda, kad gali bendrauti su vyresnius, labiau patyrusiu vyru, kurį atsimena ir pažįsta, kaip patikimą ir protingą asmenį. Šie santykiai padeda įsižeminti ir pasirinkti, kurie norai svarbesni. Pasirenkama šeima. Knygelėje labai gražiai aprašoma, kaip jo žmona nustemba, kad jis pradeda rytais anksti keltis, kad tiesiog pabūtų pats su savimi, kad prieš ieškodamas dėmesio kituose pirmiausiai pats sau jo duotų. Jam patinka, kad žmona pasirenka poziciją neknisti jam proto ir konkrečiai sako, jei prigeri su tuo draugu, tai tiesiog neeik su tuo draugu gerti.

Jos problema, kad visi aplink iš jos ko nors nori. Sužiūrėk vaikus darbe, sužiūrėk namie, sužiūrėk vyrą su depresija, visus susižiūrėk, susižiūrėk save. Stogas ima visai čiuožti, kai darbe dar pradeda darytis sunku su specialiųjų ugdymosi poreikių turinčiais vaikais, o darbovietė sako, žiūrėk, tai čia prie progos dar ir dirbsi trumpiau, uždirbsi mažiau, bet turėsi padaryti visko daugiau. AARRRGGGHHHH, nors daužyk galvą į sieną. Bet čia jai padeda supratimas, kad joje veikia vaikystėje išugdytos gyvenimo taisyklės – pati negavusi gero tėvų dėmesio ir daug priežiūros, išmokusi viską pasidaryti pati, dabar moko kitus, kad jie irgi viską pasidarytų patys ir labai nustemba, kad iš jos jie išmoksta kitus dalykus, iš jos rūpesčio, nei ji išmoko iš savo tėvų nerūpesčio. Na, dar ir vyras padeda taip tarp eilučių pasakydamas, kad gal tu čia per gerai apie tuos mokytojus galvoji ir iš jų tikiesi. Nu ji tikisi, kad jie bus kaip oftalmologai!

Aprašomas mechanizmas, 14 taisyklių, kaip jie konkrečiai padaro savo gyvenimus geresnius, kaip pajusti, atpažinti ir veikti siekiant, kad būtis būtų gyvesnė klausant gerųjų dvasių ir neeitų į negyvenimą klausant blogųjų, nes to jos ir nori – arba, kad negyventum iš viso, arba, kad tavo gyvenimas būtų nebežmogiškas.

Tos taisyklės, vienaip ar kitaip, rodosi ir taip žinomas, pvz.: taisyklė nepriimti jokių sprendimų ir nedaryti planų esant depresijoje. Kai neturi depresijos, tai gali valgyti ką nori, mesti mokslus kada nori, labai daug ką daryti pagal norą, nes noras ateina iš to, kad protas viską apsvarsto ir tada panori, bet, kai yra depresija, tai, bėda, kad ne visos smegenys veikia ir norai kyla tik iš dalies jų ar tam, kad dar ir veikiančios primigtų. Šioje knygoje tai įvardijama kaip buvimas nepaguodoje. Labai fainas būvių skirstymą – į buvimą paguodoje ir nepaguodoje. Arba, taisyklė žiemai ruoštis vasarą, t.y. kai lakai yra geri ir savijauta gera, tai reikia pasikaupti dalykų blogam laikui, ir žinoti, kad jis praeis, tu gali tam pasiruošti. Knygoje kiek kitaip tai įvardijama, kitokie dėsniai gyvenimo muzikos pianino klavišus juodą po balto deda. Bet principas tas pats – niekas netrunka amžinai, nei kas bloga, nei kas gera. Aišku, knyga parašyta iš paradigmos, kur gėris vis tiek triumfuos, tai optimistinė tokia, smagu buvo skaityti. Asmeniškai man patiko, kad nerimo sutrikimas, nuo tiesiog nerimo įvardijamas, kad velnias šnabžda nerimauti dėl nesąmonių VAT SPECIALIAI, kad tu šūdais užsiimtum ir gaištum savo gerą gyvenimą negeriems dalykams. Aišku, knygoje elegantiškiau parašyta.

Kol knygelę skaičiau ir pasakojau draugams, tai tikintys man ėmė pasakoti apie angelus sargus ir demonus, na, tas gerąsias ir blogąsias dvasias.

Kaip įstabu būtų tikėti, kad kiekvienam žmogui Dievas sukūrė angelą sargą. Be veido, be vardo, be balso, negalinčio tiesiogiai su mumis bendrauti, nebent ten kaip nors jis mus pastumtų, kad po mašinos ratais nepapultum, nes dabar ne tavo laikas, ar kad kažkokiu ypatingu žinojimu tau pasakytų, kad nevalgyk šito grybuko klube, tokios paralelinės būtybės, kurios visuomet yra šalia. Kaip suprantu angelai sukurti prieš žmogų, tai ar tas reikštų, kad dar nesukūręs žmogaus Dievas jau būtų sukūręs visus angelus visiems kada nors būsimiems žmonėms? Ir kokios tai stiprios būtybės būtų, demonai tai puola ne po vietą, šimtais lenda, bet angelo užtenka vieno. Ir nė vieno žmogaus nėra, kuris savo angelo neturėtų. Juk yra pasakų, kaip žmogus sielą parduoda, bet, kad angelą sargą parduotų ar išmainytų – nėra. Ir nėra, kad demonas kaip nors jį nugalėtų, stiprūs jie. 

Dar galvoju, kad Dievas tada gal ir angelus ne vienodus sukūrė. Žiūrėk vienas žmogus geras, doras – tai jo angelui vienoks darbo etatas. O kitam tekęs žmogus dar iš namų ryte neišėjęs jau padegė virtuvę, sugalvojo lažybose paskolos pinigus pastatyti, nesiskiepyja ir neplauna vaisių iš maksimos. Daug darbo čia su juo, kiekvieną dalykėlį sužiūrėk, tą mikrobą nuspriktuok, kai kris ant penkis kartus patemptos čiurnos pasuk ją šeštą kartą taip, kad traumatologas sakytų „nesuprantu, kaip tokie niekad nesusilaužo kojos!”.

Knygos skirtukas su pelyte

Išsiuvinėjau knygos skirtuką, kurio rinkinukas buvo kaip priedas kaip siuvinėjimo žurnalo. Originaliai jis turėjo įsidėti į popierinį rėmelį, bet pan tai pasirodė nelabai patvaru, tai pabandžiau apsiūti su spalvoto audinio juostele. To audinio įsigijau kažkada „likutį”, nes reikėjo pasisiūti kompiuteriui dėklą ir kažkaip gavosi, kad iš to likučio vis visokios smulkmės namuose išsirita ir jaučiuosi, kaip kokia dizainerė. Kaip kokiam filme, kur kūrėjas pamato audinį ir sako wow, tada vynioja juo žavią aktorę ir pasakoja kokia suknelė bus, sumodeliuoti ir pasiūti jau lengvoji darbo dalis. Taip ir eina per gyvenimą menininkas, ne iš savęs aiškindamas kas ir kaip turi būti, bet pamatydamas dalykus jame ir sakydamas, kad išlaisvins grožį – ar parodys visam pasauliui, kokio skulptūra slepiasi akmenyje, ar kokia sofa medvilnės gniutule.

Prie progos skirtuką pridėjau prie Julia Cameron „Kūrėjo kelias: Praktinės kūrybingumo pamokos” – viena iš visų laikų populiariausių savipagalbos knygų apie tai, kaip išsivaduoti iš art block’o. Autorė paršė ją gydama nuo priklausymybės alkohliui, todėl ten daug kas perspipyna su 12-os žingsnių programa. Du istrumentai – kasdienis rašymas ir laikas skirtas būtent sau, kartu su pasitikėjimu aukštesnėm jėgom (knygoje įvardyta, kaip Dievas, bet iš esmės ten tiesiog mūzos) ir 12 savaičių, kurių kiekviena skirta vis kitai kūrybingumui naudingai kompetencijai lavinti ir atpažinti.

Šią knygą galima „eiti” vienam, bet dar populiariau yra su grupe. Su grupe gal aš net ir pamėginčiau, vienai man pritrūktų motyvacijos ir skaniukų. Pati nebandžiau jos. Kas be ko, ji nėra tik apie kūrybingumą, ji yra yra pirmiausia apie išgyvenimą ir atsitiesimą – ar įklimti į alkoholį ar užsiimti kūrybą reikia, kad tam tikros smegenų dalys būtų veikiančios stipriai. Tai kodėl joms nepadėti daryti to, ką jos moka naudingai, o ne žalingai?

Vienas iš knygoje man labiausiai patikusių patarimų buvo apie tai, kad prieš ieškant kažko naujo džiaugsmui išbandyti tai, ką jau turi. Pvz.: turiu knygų krūvą. Tai reikia arba ją skaityti arba išmesti, bet ne ieškoti antros knygų krūvos turėti šalia. Toks tada staiga… turtintas pasijunti. Tiek daug akmenų aplinkui tave, kuriuose tos skulptūros slepiasi. Tik rinkis, tik užsiimk kažkuom.

Šitas siuvinėlis nėra tokio dizaino, kokį aš pasirinkčiau ar pati padaryčiau. Bet priėmiau sprendimą jį vis tiek išsiuvinėti, nes jau turėjau. Tik atsidėjau siuvinėti neįprastą dalyką neįprastoje aplinkoje neįprastomis aplinkybėmis taip turėdama dar daugiau neįprastumo ir iš jo pasidaryma suvenyrą. Va! 🙂

Knyga – Aistė Paulina Virbickaitė „Ką veikti muziejuje”

Pasirodo čia dvi knygos vienoje!

Pirma dalis yra apie tai, ką veikti muziejuje. O antra dalis yra apie visokius meno kūrinius, kad muziejuje kažką veikti atėjęs galėtum būti apsiskaitęs ir mandras. Nu jeigu jau dar mandresnis būtum, nei šita knyga, tai, skaitau, pats turėtum būti muziejuje kūnu ar kūrybiniu palikimu.

Tai va. Toje pirmoje dalyje atsiskleidžia toks love-hate ryšys su muziejais. Supratau, kad jie yra zoologijos sodeliai jėga paimtiems ar pinigų meduoliu atviliotiems meno kūriniams, bet, kai į juos patenki, tai paaiškėja, kad nieko tie menai tau patys nedarys, jei tu pats su jais (ir savimi) nieko nedarysi. OT. Tai kaip čia dabar. Dar ir namų darbus reikia pasidaryti einant į muziejų? Susiplanuoti kokius muziejus lankysi ir ką juose norėsi pamatyti? Pasidomėti apie tai, ką ten matysi? Pamačius nusifotografuoti ar kitokiu būdu apturėti savo paties atliktą atsiminimą? Nusipirkti muziejuje fintifliuškę, ten kokį nors magnetuką, nes, nu gi, mes visi turime savo viduje tą mažą drakoniuką, kuris tik nori kaupti, kaupti ir kaupti, ir tikrai jau vien tik patirčių šiluma, kad ir kokia ji ten ugninė bebūtų, jų širdelių nenumalšysi.

(Šita daina apie prie skyrelio apie tai meninykai taip mėgo vaizduoti sexy Šv. Sebastijoną. Pasileidau šitą dainą, atbėjo mano vaikos pasakyti, kad, mama, čia yra cringe old people muzika)

Man asmeniškai labai patiko, kad buvo paminėtas Paul Cézanne. Jo paroda buvo pirma, į kurią nuėjau, kaip į parodą. Tiksliau mano nuvedė dailės mokykla. Į tokius dalykus, kaip į parodas, eidavome lyg ir su bendrojo lavinimo mokykla. Bet su ja menas būdavo kažkas… na, kas labai toli nuo mūsų. Atrodydavo daug svarbiau nepasimesti nuo grupės, nei kažką ten pamatyti. Bet dailės mokyklos ekskursijos būdavo tokios, kur, na, jei atsiliksi nuo grupės, tai pats kaltas, kažkaip iki stoties ar Žalio tilto troleibusu nuvažiuosi, o nuo ten jau visi žino, kaip grįžti namo. Dar, turiu paminėti, kad leisdavo čiupinėti skulptūras ar kitaip tikrinti meno dirbinių kokybę, patikimumą ir kitais būdais užtikrinti, kad meno neprisikauptų per daug.

Nu tai va. Sykį nuėjome į tokią mažą parodėlę, kuri buvo skirta akliesiems. Vizualiniai paveikslai sudarė ne tokią didelę dalį, o natiurmortai buvo akurti raliais objektais, reljefais ir panašiai. Prieš ėjimą į parodą išklausėme trumpą paskaitą kaip Cézanne tapo menininku, kad nė vienas negalvotume, jog esame saugūs nuo šios dalios vien nenoru, o po to ėjom ir pratinomės prie minties, kad akis per visą gyvasties laikotarpį turėjo vos keli procentai visų gyvybės formų ir mūsyse glūdi eonus siekiantys gabumai būtį pažinti per visokius virpesius ir glostesius.

Ir man taip patiko, kad pagaliau kažkas ne tik pasakojo kaip įstabiai ir logiškai, sustatyti šie natiurmortai, bet kaip objektai tampa kompoziciniais gyventojais, ir prasmė randasi ne per tai, kad obuolys vaizduoja obuolį, bet kokį santykį tas obuolys sudaro, pvz.: su peiliu.

Ne tik matai, bet ir jauti, kame kampas, kad čia visgi yra į ką žiūrėti. Nes yra ką valgyti. Yra ką pjauti. Yra ką gerti. Yra ką uostyti. Yra ką liesti. Yra ką žinoti. Yra ko norėti. Yra ką veikti.

Dabar labai noriu nueiti į Gameplay parodą Mo. Tai matyt… reikia daryti namų darbus Pažaisti kompiuteriu! Hihi :3

Knyga – Kotryna Zylė „Mylimi kaulai”

Šita knyga yra kažkoks šlapias lietuvių kalbos mokytojos sapnas. Čia jau antra mano šios autorės skaitoma knyga (daugiau yra, bet ten parašyta, kad vaikams, o aš gi jau baisiai didelė ir protinga), tai man atrodo, kad Kotryna Zylė yra perpratusi kažkokią mitinę lietuvių literatūros sistemą ir dabar bando ištraukti Eskaliburą iš akmens, sukurti turbo lietuvišką veikalą, kad visi skaitytų ir sakytų, jo, čia geras, reikia išversti kokiems čekams ir vokiečiams, kad pavydėtų, o lenkai, jei norės ir patys išsivers.

Mano fantazijų Pasaulyje taip atrodo kažkas, ką mokykloje mokytojos bando iškomunikuoti, kad bus baisiai protinga, išmonu, nauja, labai svarbu ir naudinga perskaityti, bet ne per daug įžūlu, ne per naujoviška ar dar kaip nors, kad netyčia, žinot, neprsidarytum sau vargo ne taip suprastas, arba sutapus kokiai dalelytei turėtum drebėti, kad dar įtars tave pagijuojant. Eik tu sau. Plagijatas.

Yra toks žaidimas – Stardew Valley, kuris yra vieno žmogaus obsesyviai perdarytas senas Harvest Moon žaidimas. Meilės ten jame buvo tiek, kad autoriaus žmona studijuodama dar ir per du darbus dirbo, kad jie už ką valgyti turėtų. Laimė jis žaidimą pabaigė greičiau, nei ana nusibaigė nuo išsekimo… Ar kas nors sako, kad dabar koks naujas tokio tipo žaidimas yra Harvest Moon’o klonas? Nah. Visi sako, kad Stardew Valley. Vaje.

Kas eisit į kūrybą, tai vokit, kaip vagia menininkai. Čia toks dalykas su tuo menu yra, kad nuo tam tikro talento lygio reikia turėti pagalbinių darbuotojų, kurie imtų už tave ant tų vagių loti (fanai nelabai tinka, jų dantys gali būti netikėtai per aštrūs ar dar kokia pasiutliges apsikrėtę), arba tampa lengviau kažką sukurti, nei pavogti. Nes vogimui dar reikia keltis, eiti, ieškoti…. tiesiog iš galvos prasiskėlus ją išsitraukti tampa lengviau.

Su šia knyga irgi lyg buvo kažkoks ten skandalas, kad jos viršelis neva labai panašus į Gerdos Jord „Daugiabutį”.

Kas, nu, aliooooo. Ar mes turime tas pačias rankas ir akis? Pirma, tai vienas viršelis yra feministinės fuksijos, o kitas komunistinio raudonio spalvos. Tai čia jau visiškai skirtingos spalvos. Antra – viename viršelyje yra skylučių, o kitame nėra, reikėtų pačiam prasikirpti! Trečia, atsivertus antrą knygą galime pastebėti, kad ji yra komiksas, o pirmoje paveiksliukų smarkiai per mažai. Tai? TAI???? Jei nusipirkote vieną, dabar turėsite pirkti kitą. Žinokite, viskas. Taip ir prasideda kolekcionavimo liga. Dabar dar turėsite ir zysti pažįstamiems knygų autoriams, kad jie irgi parašytų kokį lietuvišką veikalą, ant kurio viršelio galėtų būti šiltų spalvų daugiabutis. O, jei draugų neturite, tai net pačiam, deja, deja.

Ok, grįžtam prie kaulų knygos. Tarkime jau nusipirkote. Tarkime jau žinote, kad čia kažkas, ką sužinojusi, kad skaitote Jūsų lietuvių kalbos mokytoja nubrauktų ašarą (džiaugsmo ar liūdesio, čia jau kaip jai gyvenimas pasisekė). Tai dabar dar nepulkite jos skaityti! NAH. Mačiau internetuose, kad žilagalviai ponai skaitydamai ją ir muilo burbulų pypkėm pokšėdami padarė svarias išvadas, kad šitas romanas yra… moteriškas. Ar moteriškas pasirašė kursatyvu? Jei ne, tai prisimerkite, kad mistiškiau viskas būtų. Žinot. Būna knygos berniukiškos ir mergaitiškos. Jei sudėsi kartu, tai gausi daugiau knygų. Būkit atsargūs.

Taigi. Kai jau turėsite šitą knygą, duokite ją skaityti savo berniukui, vaikinui, ar kitam romantiniam savo gyvenimo vyrui. Stebėkite jo reakciją. Kol jis skaitys sakykit „labai gera knyga, tu man pasakyk, kas joje tau labiausiai patiko”, o kol tą darysite, šalia atsiverskite kokią „5 gydymosi šlapimu būdų” knygelę ir vis šelmiškai į jį žvilgčiokite. Jei norite extra sunkaus level’io – tai galima iš karto ir „taksidermija pradedantiesiems”.

Apie ką čia? Apie knygos siužetą!

Nes jame magiškasis realizmas persipina su buitiškąją kasdienybe. Veiksmas vyksta naujai pastatytame diaugiabučių kvartale, kuriame kažkaip sapniškai yra nykstantis kaimas ir santykių problemos. Nu kaip lietuviškas romanas be kaimonykio. Niekaip.

Santykių problemos kūrinyje man, kaip skaitytojui, pasirodė tokios pat gyvūliškos, kaip šalia gyvenantys gyvūnai, nes tiek žmonių tarpusavio ryšiai, tiek jų santykiai su savimi, jų gyvenimai, buvo apriboti biologijos. Nuo lyties turėjimo, iki buvimo išskirtiniu dėl plaukų spalvos ar kūno sudėjimo ir netgi iki gebėjimo produkuoti magišką sisaliuką.

Ir viskas.

Visi yra tiek personažai, kiek yra jų biologija.

Ir žinot, ką? Ar čia man vienai taip susiskaitė, kad ši knyga netikėtai apie lyties raidos sutrikimą? Mat pagrindinė knygos herojė peršoka n raidos etapų ir iš karto yra kokia tai močia, kokia tai boba, nu kažkas labai ten magiško, bet praktikoje, tai toks pasimetęs oksitocino fabrikėlis, kur pienas liejasi per kraštus, visi vaikučiai kaip savi, rūpinasi našlaitėliais, prie ko pridėsi, su tuom ir sulips. Bet toje meilėje tuo pet metu nėra nieko asmeniško, nieko, kame būtų atsakymas už ką yra mylimas vienas ar kitas asmuo. Tos kitos savasties reikia jai iki kaulų glūdumos ieškoti ir netgi ten, nieko neradus, pasidėti priminumui, kad tikrai žmogus buvo. Net menopauzė knygos herojės negali išgelbėti, nes tam, kad ją patirtum, reikia užbaigti savo vaisingą laikotarpį, o kas, jei tokio niekadae neturėjai, jeigu per gyvenimą buvai ne žiedu, ne vaisiu, ne sėkla, bet iš karto kažkokia tai trąša?

5/5 Net, jei neskaitysite, siūlau nusipirkti ir sukelti sumaišties lietuviškoje literatūros padangėje, ar tai balkone, kad po to daugiau autorių bandytų irgi būti popular, skrebendami ką panašaus savo worduose apsiverkę sakytų aaaaa, mokytoja, kodėl man nesigauna, kodėl aš neparašau kažkokio tokio kaimiško rūgpienio kvapo. Tada guostųsi, ai, nu čia kažkokie mergaičių reikalai ir romaniūkščiai, sniff.

Labai įdomu, ką Zylė parašys toliau.

Knyga – Barbora Jarašūnė „Netikėti medžiai”

Barboros Jarašūnės „Netikėti medžiai” labai gera knyga pirmiausiai todėl, kad nėra stora. Nes kūrinys apie perdegimą ir kažkaip gyvenime pastebėjau, kad labiausiai jis įdomus žmonėms, kurie yra arti jo. Čia kaip apie santechniką įdomiausia skaityti, kai namie kranas varva, ne tada, kai namų net neturi. Tai būtų knyga labai stora, taptų dar pakura protiniam nuovargiui.

Kaip žmogus, kurio profesinis gyvenimas sutampa su knygos pagrindinio personažo, šeimos gydytojo, profesija skaitydama buvau tame Karen expert mode. Ir… čia gal tik man taip atrodo, bet personažas perdegė tikrai ne dėl darbo. Taip, ieškojo tame darbe ko nepametęs, norėjo pjauti ko nepasėjęs, ėmė pastebėti, kad gamtoje dalykai geba vykti patys, medžiai net ant stogų augti, nereikia visko stumte stumti, bet kažkaip neįtikino, kad perdegimą sukėlė tik tiek sunkumų ir blogybių, kiek aprašyta, paminėta ar leista lakiai ir nelabai (kaip mano) vaizduote prikurti. Net priešingai – aprašytas šeimos gydytojo kasdienis darbas pasirodė visai mielas, o dar ir tokie draugiški pacientai, kad su jais gali net nemokamą grupinės psichoterapijos seansą apturėti koridoriuje. Reikia tik truputi išmokti naudotis kokiu laiko planavimo apps’u, užsisakinėti maistą per Barborą, kelių papildomų draugų, daugiau gero sekso ir kokio hobio, nu ir visai gerai čia viskas važiuotųsi.

(Manote gydytojai ir dabar negalvoja, kad kraują krešina mažyčiai drakoniukai? Dar daugiau visokių dalykų prisigalvoja, kad liūdna nebūtų)

Aš iš tų senoviškų pažiūrų žmonių, kurie sako, kad perdegti galima tada, kai niekur nesi įleidęs šaknų gyvybės syvams pasiimti. Dauguma mūsų visgi kažkur pasimaitiname gyvenimui. Kmygoje yra trys menami keliai, kurias personažas išeina iš perdegimo trajektorijos bet man kilo jausmas skaitant, kad tik iki sekančio perdegimo.

Yra toks mažas personažas knygoje – berniukas Samuelis. Jo vardas reiškia gi „Dievas išgirdo”. Pradžioje jis žaisdamas paslepia garsiai skambančius gydytojo raktus. Jų neradęs mūsų knygos herojus vėluoja į darbą, negali atsirakinti savo darbo kabineto, neatsirakinęs įstringa kokioje tai laukiamojo skaistykloje su pacientais ir ima klausydamasis jų apmąstyti savo nuovargį.

Ir čia taip keista, nes gydytojai turi atsarginius raktus nuo savo kabinetų, nes tu juos tiesiog pamesti gali. Ir įstaigų valytojos turi savo kopiją. Ir registratūrose būna. Sunkiai įtikinama darbo kliūtis. Ech, Samueli, tu esi išeitis iš perdegimo, nereikia gyvenime tapti kompozitoriumi, dirigentu ar solistu, jei kūryba traukia, jei nerandi pasitenkinimo pagalboje žmonėms kurti savo gyvenimus tokiais neįdomiais ir buitiniais klausimais, kaip medicina.

Galima buvo į darbą tą dieną ir neiti, su Samueliu, kurio nereikia nė jo paties tėvams, kad tau, herojau, jį užkrovė, nueiti į parką ir ten rasti tikėtus medžius, pamatyti, kad ne tik žaliuoja, bet ir žydi.

O šiaip tai 5/5, paskaitykit, apturėkit savo minčių!