Žyma: knyga apie mediciną

Knyga – Gintarė Aukselė „LRezidentė” – įspūdžiai

Perskaičiau Gintarės Aukselės knygą „LRezidentė„.

„Nuostabu. Nepakartojama. Kokia intriga. Meninė raiška 10/10. Va, kuo nerealus stacionaras. VAU. Škėma palyginus yra tik mirtingasis. Pridėsiu tą daktarą į feisbuko drugus. Nusiųsiu jam širdutę.”

Čia taip pradedu ištrauka iš knygos apie tai, kaip šeimos gydytojai reaguoja radę epikrizėse terapeutų rekomendacijas. Kadangi skaičiau knygą dar ir tokį darbą dirbdama, tai galėjau identifikuotis!

Knyga parašyta iš išgalvotos vidaus ligų terapeutės Ievos perspektyvos ir apie kelis pirmuosius jos rezidentūros metus, kurių iššūkiai buvo ne tiek profesiniai, kiek socialiniai ir tarpasmeniniai ir, netgi, tiesiog saviasmeniniai. Štai, pvz., aprašomos trumpos 7 situacijos, kai pacientai klausia Ievos jos pavardės, bet to klausia kaip grąsinimą jai. Labai keista, kad gydytoja Ieva neturi pavardės. Pavardė yra kaip diplomas ar baltas chalatas. O juk Ieva galėtų turėti pavardę. Duokit kas nors jai pavardę! Leiskit jai iš karto prisistatyti pavarde ir konsultacijos pabaigoje atsisveikinti ją dar paminint. Viduryje konsultacijos priminti.

Duokit Ievai tokią kietų kiaušinių pavardę, kad po to jaunesni rezidentai sakytų, o aš koks Tomas Rezidentėlis, o Ievos rezidentas. Slaugytoja sakytų aš ne Slaugytojaitė dirbanti su Ieva, o Ievos slaugytoja. Pacientai sakytų „o tu žinai KAS mane gydo?”. 

Nu reikia turėti pavardę. Žmonija ją sugalvojo, kad gyventi būtų lengviau. Adomas pradėjo galvoti pavadinimus viskam Rojaus sode, neabejoju, kad Ieva sukūrė tolimesnę nomenklatūra, tik apsimetė, kad ne ji pati.

O Knygos, ne Sodo, Ieva dirba labai griežtai pagal taisykles, bet jų pati nekuria, dirba pagal sistemas, bet jų neanalizuoja. Štai susiduria Ieva su rūkančiais pacientais ir viskas, vargas jai, kad jie ir rūkyti nori, ir neklauso to norėdami. Nekalbant apie tai, kad galima būtų susimąstyti ar ligoninė skirta pacientams gydyti ar nubausti už rūkymą, tai būtų galima pakalbėti apie tai, kad, kaip gydytoja galėtų skirti pacientui pakaitinę nikotino terapiją, pvz.: pleistrą ir netgi būtų konkreti instrukcija ko nupirkti paciento artimajam, kuris vis neša mišrainę.

Ievos šeiminiai santykiai man sukėlė įtarimų. Jos antra pusė ne Adomas, o Robertas, kažkaip labai jau lengvai toleruoja tokius dalykus, kaip pvz.: grįžimą po budėjimo susigadinus nuotaiką visai savaitei. Galvoju labai daug antrų pusių paklausų o jiems už ką tai? Kaip ir pacientui mes nepernešame prieš tai buvusio paciento mums palikto nuovargio ar skriaudos, taip netempiame jos namo namiškiams, kad jie užpenėtų mus rūpesčiu skirtu net ne mums patiems, o savo profesiniams vaidmenims. Gal Robertui patinka tokia Ieva? ar bus tęsinys kitoje knygoje?

Vietos apie rezidentų tarpusavio bendravimą, varžymąsi, kažkokius tai rezidentūros vadovų maivymusis apie rezidentus prie pacientų – visa tai labai surrealistiškai atrodė. Žinokite ten labai gerai parašyta, tikrai būna tokių vietų. Man labai pasisekė, nes šeimos medicinos rezidentūroje tam tiesiog nėra laiko ir jėgų. Tie magiški telefonu numeriai, kuriais reikia skambinti į reanimaciją, pas mus eina visiems iš karto, dar ir su pačiu telefonu, nes gal savo neturėsi, gi susimesim po kelis eurus ant dumbphone, kurį dar perduodantis turės pažiūrėti ar pakrautas.

Ta va, taip apibendrinant tą Ievą, gal ji koks Gintarės šešėlis? AAAAAA, dabar jau įklimpo ponia Aukselė, visi įtarinės ją čia save aprašius. O pacientai, kuo labiau bus aprašyti išgalvoti, tuo labiau atrodys „čia apie mane”, kuo labiau situacija bus aprašyta kaip juoda ir siurrelistinė, tuo labiau atrodys tiesa ir konkreti. Nu čia gal aš perkelinėju, man tai taip pastoviai būna. Nepasimoka nieko išgalvoti LT, ir taip jau pasakų šalis, užtenka kasdienybę aprašyti.

Kas labai patiko, kad knyga parašyta tokiais besimėtančiais skyreliais. Nieko negaliu padaryti, aš kabelinės TV sugadintas milenialsas. Man vis dar realybė turi būti pateikta kaip „Friends” serialas ar „Cow and chicken” filmukas. Kaip pacientas tai skaitydama tokia „meh”. Klimato kaita baisiau, nei daktaras, kurį patį tuoj ištiks insultas, kad tu po insulto rūkai JO apmąstymų tūlike supratęs, kad slaptasis raktas nuo tualeto durų iš visų kitų raktų išsiskira tuom, kad vienintelis turi šniūrelį.

121 puslapyje skyrelis apie įstaigų tualetus yra labai geras ir tikra tiesa. Skyrelis apie ponią Eugeniją labai sujaudino :'( Skyrelis apie tai, kad rezidentams ieškant melenos būtų gerai nusiimti žiedus – prajuokino. 

Tai, taip bendrai paėmus, knygą vertinčiau kaip gerą ir pasidėsiu prie savo „parašyta lietuvių gydytojų” lentynėlės, tai prašau prisidėti prie šio literatūros žanro augimo ir klestėjimo knygą nusiperkant, atnešant autorei taip milijonus pinigų, o leidykloms idėjas, kad čia reikia ir toliau panašias knygas leisti, o ne visokius norvegų trilerius versti. Kažkaip ten skaičiuojasi knygų gerumas ir jas imant iš bibliotekos, tik paskui reikia grąžinti ir jie netikrina ar tikrai perskaitėt!

Knyga – Michael Crichton „Andromedos štamas”

1969 metų knyga! Klasika. Anksčiau buvau neskaičiusi, bet, kai „Kitos knygos” taip gražiai išleido, tai tiesiog ir ištirpau knygyne. Nusipirkau:

Ant galinio viršelio parašyta, kad šis leidimas pilnas, t.y. necenzūruotas. Lietuviškai jau buvo išleista 1975 metais. To varianto neskaičiau, įdomu kas būtent buvo išcenzūruota. Gal tai, kad Amerika pati krūčiausia šalis? 😀 ar ir subtilesni dalykai, pvz.: „kitokio žmogaus” hipotezė.

Ir labai lengvai susiskaitė ir labai patiko. Tikras malonumas. Asmeniškai du dalykai buvo ypač skanūs.

Pirma – tai medicininė fantastika. Knyga pristatoma kaip technotrileris ir, kaip kažkas labai naujo tuo metu, kai parašė. O man skaitant toks jausmas, kad tiesiog vieną dieną neišvengiamai leidėjai nustojo autoriams mokėti už parašytą žodžių skaičių ir knygynuose pasirinkimai tiek išsiplėtė, jog nebegalėdavai išsisukti su „ką rasi, tą skaitysi” metodu. Čipsiukų teko paduoti, ne tik duonos 😀

Ir medicina čia dar tokia, kokia jinai nuostabi ir per ką būtent nuostabi atrodo medicinos studentui. Lietuvoje – maždaug trečio kurso. Kai sužinai apie krešėjimo kaskadas, savarankišką smegenų kraujotakos reguliaciją, diferencinės diagnostikos procedūras, kai pradedi susipažinti su pacientais ir kaip jie, bei apie ką meluoja. Labai… hmmm… noriu panaudoti žodį erdvu. Gal lengva?… skaityti pvz.: apie personažą, kuris serga skrandžio opalige, bet ją gydosi „denatūratais” ir kasdien surydamas po buteliuką aspirino tablečių. Tada neskauda. Neskauda – nėra problemos. Kad gydymas palaiko problemą ir taps mirties priežastimi – čia jau rytojaus žmogaus problema. Ir ką? Ir niekas knygoje kokio ten komentaro ar įspėjimo paraštėse neįdėjo, kad, jūs vaikai, tai taip jau nedarykite. Kitas personažas slepia, kad jam būna hiperglikeminės komos, dar kitas – epilepsija. Epilepsiją slepia žmogus, kuris ne tai, kad vairuoja automobilį, jis ten kone atomines bombas vairuoja. Ir ką? Nu gi pasakysi, tai niekas neleis! Ir ar yra koks ten spec. vyr. atsakingo redaktoriaus komentaras? haha, ne. Čia mokslinė fantastika. Kaip suprasi ir kokių minčių apturėsi – pats kaltas.

Tokių gerulių scenų knygoje yra. Pvz.: randa lavoną. Smalsu nuo ko numirė. Pakrutina. Nieko. Pakrutinę pamato, kad be lavondėmių. Pabaksnoja peiliuku pažiūrėti ar teka kraujas. Neteka. Prapjauna kraujagysles. Neteka. Tada pilnai visą prapjauna su improvizuotu osteotomu, kad išsiluptų širdį ir išsivyniotų iki kairio skilvelio pažūrėti yra ten ar nėra kraujo. Nekalbant apie tai, kad tokie dalykai užtrunka ir reikalauja fizinės jėgos, tai pats tokio gilaus krapštymosi faktas įspūdingas. Eitumėte pažiūrėti kodėl nuo medžio lapai krenta, tai iki pat gruntinio vandnens prie progos kastuvu prisikasti pažiūrėti kaip ten apačioje viskas…

Kita scena – reikia užsakyti kraujo tyrimus. Kaip užsakomi kraujo tyrimai? Pažymėti VISAS VARNELES. VISAS. Nes, nu, belekaip reikia žinoti ir hemoglobiną ir aldosterono koncentraciją. Vienas iš tiriamųjų yra dviejų mėnesių kūdikis ir knygoje paskaičiuoja, kad visiems pirminiams kraujo tyrimams „apžvalgai” iš to kleckiuko, reikės paimti 42 ml kraujo. Tokio amžiaus žmogus turi ~85 ml kraujo vienam kūno kilogramui. Tarkime jis sveria 6 kg – viso turi 510 ml kraujo. Taigi jam nusiurbiame ~8% viso jo kraujo tūrio. Kaip suaugusiam žmogui duoti „pilno kraujo” donacijai – ~400 ml. O jūs galvojate iš jūsų paima labai daug, kai paima 6 mėgintuvėlius (juos būna 1-3 mL kraujo kiekviename, žiūrint koks).

Kraujo tyrimų įvertinimai irgi labai… studentiškas. Pvz.: ASAT pakilimas nuo 40 iki 75 įvardijamas kaip „audinių irimo” pavyzdys. Čia tam veikėjui, kuris geria denatūratą. Rūgštele. Jeigu jo ASAT būtų toks mažas, tai tik todėl, kad ten jau nebebūtų pas jį kam irti. Vien nuo to, kad knygoje tą žmogų be sąmonės kaip nusitempia tyrimams aplamdytas pakeliui jis turėtų tą ASATą kokį 300 dienai-kitai. Kiek gyvai tokių pacientų mačiau, tai ten biocheminės panelės būna tokios, kad norisi pasitikrinti ar ne žemyn galva atsakymus žūri. Vaikai, negerkite aspirino dėžutėmis. Jūs mirsite. Tiesiog mirsite. Ir skausmingai.

Autorius taip pat labai gerai parodo kaip atrodo fantastinio AI medicininės anamnezės rinkimas (iš 121 psl):

Antras man labai patikęs dalykas – tai knygos vaivorykštinė įvairovė. Knygoje nagrinėjamas kosminis pabaisiukas taip ir lieka visiškai neaiškus – nei kas tai yra, nei kodėl jis yra. Kad jis „mutuoja” ir tampa nepavojingas yra tik teorija. Klausiant kas yra gyvybė reikia klausti ir nuo kada jau yra gyvybė. Mes esame linkę priskirti kokybnius gyvybės atributus – juda, minta, dauginasi etc.

Scala naturae iš R. Lull, Liber de ascensu et descensu intellectus , 1512 metai. Ugnis gudresnė už akmenį!

Viena ląstelė yra gyva, nes visą tai daro. Bet ar daro? Pvz.: ar trombocitas yra gyvas? Vadiname jį ląstele, nors yra tik ląstelės nuoplaiša, kuri išgyvena iki savaitėlės. Jeigu jis prikreša kur ir pridaro nepatogumų, tai kas čia kaltas – jis, jo kilmės organizmas, žaizda, nemokėjimas užsiklijuoti pleistro?

Knyga bagiasi kaip ir gerai. Neaiškiai, su autoriui būdingu life finds a way, kad padarėlis kažkaip numutuoja ir lyg pasidaro nebepavojingas. Bet gal mes tiesiog atsiduriame jo viduje. Gal jis išsikvepia. Gad dar kas. Kas ten žino. Ar ląstelė žino, jog ji yra daugialąsčio organizmo dalelė?

Na, čia taip padrikai aprašiau, nes baisiai jau smagus skaitinys, krykštauju ir strykčioju ant kėdės.

5/5.

KNYGA: Eglė Sakalauskaitė-Juodeikienė „Pamišimas ir epilepsija paūmėja šviečiant mėnesienai“. Nervų ligos Vilniuje XIX a. pirmoje pusėje

Knygą išleido leidykla „Lapas„.

(aš su knyga, džiaugiuosi ja knygos pristatyme Vilniaus muziejuje)

Kai gavau, tai perskaičiau per dvi dienas. Neapsakomai džiaugsmo ir didį malonumą, man atnešė vien laikyti tokį veikalą. Ne tik lietuvių autoriaus, gydytojo, darbas apie medicinos istoriją, bet dar apie Vilnių, miestą, kuriame aš gyvenu, kuriame mokiausi. Vietas, kurias galima vis dar paliesti, žmones, iki kurių dalis mano sutiktų žmonių gali atsekti ryšį, aprašomus pacientus ir atvejus, kurių palikuonis štai gali ir šią knygą ar šią jos apžvalgą skaityti! Apie iškiliausią žmogaus organą, darantį jį žmogumi (humane nobilissimum organon) ir tą jo uodegą, nugaros smegenis, kurias ir iš jų lendančias nervų „šaknis” spaudžia visokios išvaržos ir kitos negandos atnešančios joms kančių kamieno (passionis stirps) pravardę.

Lietuvių gydytojai nėra suformavę atskiros istorinės vietinės medicinos sistemos, tuo labiau atskirų jos sričių mokyklos, pas mus visada daugiau-mažiau buvo panašu į vakarų mediciną. Užtat mes esame turėję atskirų regiono ligų – apie vieną jų, kaltūną (plica polonica), šioje knygoje netgi yra atskiras skyrius! (nuo 257 psl). Kaltūnas yra nebeiššukuojamas plaukų dredas. Jame gali įsiveisti vabaliukai, kai nelabai švaru gyvenime, jis gali tempti savo svoriu galvą ir rauti plaukus. Kad tokie pas žmones būdavo, atrasdavo į mūsų kraštus atvykę gydytojai iš užsienio, sakydavo, maudykitės ir šukuokitės, o vietiniais sakydavo nenene. Tiek sakydavo, kad vietiniai gydytojai ėmė sakyti, kad čia viso kūno liga – reikia palaukti, kol kaltūnas „subręs” tada jį nukirpti ir pacienas pagis.

Man labai patiko, kad knyga prasideda pasakojimu kaip kūrinys atsirado. Kad štai, dirbi gydytojumi, ir susimąstai vieną dieną, negi ir anksčiau gydytojai dirbo taip pat sunkiai, kaip tu?

Taigi, kad dirbo.

Nuo sunkaus darbo gydytojus, rodydavosi, gelbėdavo tas pats, kas gelbsti šiandien – pvz.: sunkių ligonių vengimas ar referavimai. XIX amžiaus gydytojai sunkių ligonių išvengdavo užsiimdami gydymu to, ką šiandien gydo psichoterapeutai, o sunkius bandydami apibrėžti nuo kurios ribos nebekišti prie paciento nagučių. Realiai mažai ką gydytojai tada galėjo padaryti, pvz.: pakilusį kraujospūdį tikrai gydydavo kraujo nuleidimas, kažkiek dėlių išskirtas antikoaguliantas sumažindavo kraujo krešumą, bet dažnai tekdavo galvoti kaip suderinti lūkestį pacientui pagydyti ir gydytojui jį pagydyti su empiriniais duomenimis, kad koks Antoška iš kaimo gydantis vėžį tik prisilietimu turi geresnius rezultatus, nei tu, taikydamas mandras tuometinio mokslo teorijas!

Pvz.: knygoje pateikiama ištrauka iš paties Mesmerio Atsiminimų apie tipišką laikmečio pacientę – 28 metų moterį, kuri buvo jautri nuo vaikystės ir kuriai pasireiškė „konvulsijos, isterinis karščiavimas, nuolatinis vėmimas, įvairių vidaus organų uždegimai, šlapimo susilaikymas, stiprūs dantų ir ausų skausmai, melancholiniai delyrai, opistotonusas, epizodinis aklumuas, dusulys, kelias dienas trunkantys paralyžiai ir kiti negalavimai” (83 psl.)

Pacientei pagerėjo šonus patrynus magnetiniais strypais 🧲

Tuometinė medicina buvo vis dar labai humorališka – rėmėsi dar Hipokrato laikų idėjomis, kad žmogus serga tada, kai jo kūne yra skysčių pussiausvyros sutrikimas. Kaip tų skysčių uždaugėja? Na, ten visokių priežasčių yra. Mėnulis traukia vandenį, o smegenys šlapios, tai pritrauks tau vandens iš kūno į galvą pilnatis ir bus traukulis. Priežastys bloginusios skysčių pusiausvyra buvo net tokios, kaip jausmai ar mintys – per daug galvosi, smegenys nuo kraujo išsipūs ir užsispaus. Per daug pavydėsi – ištiks smegenų uždegimas. Reikia pastebėti, kad to laikmečio medicina tokius dalykus, kaip pvz.: pavydą ar pyktį laikė tokiais pačiais sutrikimais, kaip paralyžius ar smegenų pūlinys. Pyktis juk yra jausmas, kai kažkas vyksta ne pagal mūsų taisykles. Tai, kaip gali pykti, jeigu esi, pvz.: koks ubagas valstietis, ant ko tu neva pyksti, kai taisyklės ne tavo valioje? Tu negali pykti, jei pyksta, tai čia tau smegenys nesveikos. Na, tikriausiai valstiečiai tiek insultų (apopleksijų, kaip tada jas vadino) neturėjo ne todėl, kad nepyko, o todėl, kad neturėjo iš ko pavalgyti, kad užkiltų cholesterolis ir kada tinginiauti, kad nutuktų. Kiek ten gaudavo alkoholio, tai gal ir pasigerdavo, bet nebūdavo kaip aukštuomenė, kuri gėrė tiek, kiek galėjo, o ne kiek turėjo.

XIX a. pradžioje humoralinę teoriją ėmė keisti solidesnės solidizmo teorijos – jis toks mechaniškesnis, žmogus serga, nes jo kūne kažkas konkrečiai negerai, pvz.: spaudžia auglys. ~67 pknygos puslapyje aprašomas įdomus atvejis apie 38 metų vyraą, kuris numirė neva nuo kaltūno – anas jam atėmė kojų jėgą ir susilaikė šlapimas, o kai skrodė, tai rastas „auglys” ties L4-L5 juosmens „kremzle”. Įdomu, kad randa skrodimo metu auglį, gal išvaržą (galima mirti ir nuo skausmo), bet vis tiek sugalvoja, kad kaltas kaltūnas. Tam kaltūnui tikriausiai buvo labai lengva nurašyti ligas – jei nežinai kas pacientui yra ir kaip gydyti, bet pacientas nevalyvas, radai dredą ir iš karto – KALTŪNAS. Dar galėjai sugalvoti, kad jam latentinis kaltūnas. Tikėtina, kad silpstantis ir vargstantis žmogus, jei niekas jam nepadės, su laiku apturės suvelį plakuose, tai tipo tada pasakysi, kad tas suvelys įrodo, kas čia buvo. Panašiai kaip sovietai darė su latentine schizofrenija (nors rusai iš graiškikos sh padarė š, tai galima sakyti, kad kai visas pasaulis gydo shizą, jie gydo šyzą) – diagnozuoti, skiri vaistus, vaistai duoda šalutinį poveikį, o tą poveikį įvertinti kaip ligos simptomus, nuo kurios gydei ir daugiau vaistų skiri.

Aprašoma ir kaip sekėsi smegenų „organų” idėjom – kaip dabar patikslinama visokiais smegenų funkciniais rezonanso ir panašiais tyrimais kuri smegenų dalis ką daro, tai pačioje pradžioje pastebėjimai apie tai buvo kilę tiesiog iš klinikinių atvejų, kad smegenį sudraskė ten, tai nedaro to, ane ten, tai kito. 1795-1796 metais Gallio organologijos mokslu remdamasis Andriejus Sniedeckis aprašė 28 smegenų organus (106 psl), išskirdamas tokius įdomius, kaip gyvenimo jėgos (organ mocy życia) ir pririšančio prie gyvenimo (organ przywiązania do życia).

WOW!

Smegenų dalis turėti jėgų gyventi ir smegenų dalis norėti gyventi! Dar buvo suradęs ištvirkimo organą (organ lubieżności) – va, koks jis didelis pas nimfomanes ir visokius balandžius, po to persigalvojo ir nusprendė, kad čia tiesiog apie dauginimąsi dalis. Buvo net chytras gudrus organas, visokių intrigantų turimas. Iš šitos smegenų idėjos kilo mintis, kad smegenys formuoja visokius gumbus ir veido bruožus, gali juos išnagrinėti, apskaičiuoti ir ten pasidaryti išvadą, kad va, geras matematikas kas ar ten labai ištikimas. Kiek tame tiesos galima spręsti iš to, kad visokie technologijų milžinai vis dar mūsų kaukolių neskanuoja, o visaip kaip vilioja mus maigyti laikus ir gūglinti dalykus, kad kažką perprastų čia.

Apie Sniadeckius knygoje daug, kaip jie galvojo ir ką sugalvojo. Pvz.: kad Janas Sniadeckis sumąstė, kad senų žmonių atminties sutrikimus gali lemti ne tik nervų veiklos nusilpimas, bet ir jutimo organų sutrikimas. Reikia turėti omenyje, kad tais laikas senų žmonių, kaip pacientų, tūlas gydytojas turėjo daug mažiau, nei gali turėti dabar ir dažnai bet kas, kas vykdavo senatvėje, jau būdavo laikoma norma, pvz.: tai, ką dabar laikytumėm patologine, t.y. ligos, demencija.

Tyrinėjo ir moteris, kurias ištikdavo eklampsija ar kiti neurologiniai simptomai dėl nėštumo komplikacijų (171 psl):

„Karolina N., maždaug 40 m. amžiaus moteris, jau penktąkart nėščia, tvirta ir gerai sudėta, juodaplaukė, patinusio, paraudusio veido, nepiktnaudžiaujanti alkoholiniais gėrimais, nėštumo, kurio metu sunkiomis ligomis nesirgo, pabaigoje, gimdymo skausmų suimta, 1822 m. atėjo į VU Akušerijos kliniką, skųsdamasi stipriu nuovargiu ir ūžimu ausyse”.

Tada, pagal tuometinę logiką, jai nuleido kraujo iš kojos venos ir ligonė „su visa reikiama pagalba lengviausiai pagimdė”. Bet, po bamabagyslės perrišimo pasireiškė konvulsijos. Tai vėl jai nuleido kraujo. Išmiegojo, paryčiais buvo naujas priepuolis, tai vėl nuleido kraujo. Kitą dieną galvą toliau skaudėjo, o ir pieno dar nebuvo, tai uždėjo 18 dėlių ir 12 taurių su odo įbrėžimais (du būdai nuleisti kraujui) ir davė gyvsidabrio druskos, kad dar ir imtų viduriuoti. Kadangi pacientės būklė negerėjo – tai davė kitokio paskui gyvsidabrio. Po tokio gydymo trečią dieną pacientei atsirado pienas (ir šiaip jis dažnai atsiranda tik kelintą dieną po gimdymo), o aštuntą dieną, kaip knygos autorė rašo „belieka pasidžiaugti, kad, nepaisant skirto gydymo, moteris liko gyva„, išleista namo.

Pabaigai – ne apie Vilnių, bet iš knygos linksma detalė, kad net ir anksčiau gydytojai kentėjo nuo vaistų ir nelabai vaistų platintojų (307 psl):

„Prof. Johannas Peteris Frankas, 1805 m. pradėjęs dirbti Sankt Peterburge, susilaukė komercinio pasiūlymo iš vieno vyno pirklio: „Pone, mieste gyvenantys anglų gydytojai visuomet rekomenduoja savo ligoniams Madeiros vyną. Vokiečiai visi kaip vienas pataria gerti reinvynį. Ar nepasiūlytumėte savo ligoniams vengriškojo?” Tačiau profesorius tokio bendradarbiavimo atsisakė.”