Va koks piešinys. Tušas, akvareliniai pieštukai. Piešdama galvojau apie Clive Barker, kurį radau gyvenime du kartus.
Pirmą kartą, kai pamačiau filmą „Hellriser”. Labai patiko. Kai sužinojau, kad pagal knygą, tai susiradau ir perskaičiau. Filmas gana senas, po to ten daug geresnių ar blogesnių tęsinių yra, visas frančizė ir parakosmosas padaryti.
Augdama nuolat girdėdavau tokius pasakymus, kad ekranizacija (praktiškai bet ko) blogesnė, nei knyga ir vis mąstydavau ką tiksliai žmonės turi omenyje, nes man atrodydavo, kad filmai ir serialai, o knygos – tai du atskiri dalykai, kurie nesilygina ir vieno ar kito sukūrimas pagal pirmą to pirmojo nesunaikina. Juk meno kūrinys tuom ir nuostabus, kad jis egzistuoja ne tik vyksme ir suvokime, bet jis turi materialinę atramą, jis yra fizinis objektas. Net knyga yra fizinis objektas. Net skaitmeninė raidė, kol neperskaityta, egzistuoja kaip elektronų padėtys, kurios būtų kitokios, jei ten būtų kitokia knyga. Tai visada norėdavau, kad tie, kurie skaitė knygą ir nusivylė ekranizacija daugiau papasakotų apie savo lūkesčius, norus arba apie savo sensorinius gebėjimus, nes, klausantis, dažnai paaiškėdavo, kad būtent pasterieji nulėmė nusivylimą ekranizacijomis. Pvz.: aš, kai skaitau komiksus, tai juos labai gerai girdžiu, bet knygų aš negirdžiu. Ar labai gerai matau podkestus, bet knygų nematau. Užuodžiu aš tik kai kuriuos anime, žiūrint kokia studija. Kiek čia tos imersijos ir pasaulio savo viduje moka mūsų smegenys mums padaryti ar iš palinkos pasiimti, ar ne?
Antrą kartą Barker’į aptikau, kažkaip netyčia gavus* jo knygą „Mister B. Gone”, skaičiau ir ji tokia… europietiška apie demonus, galvojau wow, nu geras. Ir kaip demonas pats aprašytas, kaip demono šeima, kaip jo elgesys, ir per tai, kas per reiškinys yra knyga, kokią galią knyga gali turėti. Žiūrėkit, kai Velniui sielą parduoti reikia, tai parašas būtinas, o kai Dievui atsiduoti, tai jokios biurokratijos jau nebelieka? Susiradau autorių ir galvoju pala čia tas pats Barker’is. Nu taip. Gi taip. Ar taip? Taip!
* jei knygą skaitysite, tai suprasite, kodėl su ja gali taip nutikti, kad galite ją tiesiog gauti >:)
Spalvinau su šitais akvareliais pieštukais ir tušu. Kaip Čekiška. „Koh-i-Noor” persiškai reiškia „šviesos kalnas”.
Perskaičiau Arthur C. Clarke „Childhood’s End „. 1953 metų knyga. Tais metais mirė Stalinas, išėjo pirmas Playboy žurnalas JAV, Fritz Albert Lipmann ir Hans Adolf Krebs gavo Nobelio premiją už kofermento A atradimą.
Kadangi knygai 70+ metų, tai tikriausiai kas jau norėjo spėjo perskaityti ir labai neišspoilinsiu siužeto.
Žemę aplanko ateiviai, kurie žada, kad, jeigu tik jų klausysi – viskas bus gerai. Didžioji dalis žmonijos apsidžiauga, jog pagaliau kažkas jais atsakingas pasirūpins, mažoji sunerimsta, gi nemokamas sūris tik pelėkautuose, kažkas čia įtartino.
Bet ateiviai stiprūs, dauguma žmonijos nori ramybės ir išeina taip, kad ateiviai ima taip netiesiogiai valdyti žemę. Išnyksta karai. Visi turi ką valgyti. Visi kalba viena kalba. Viena tauta, viena ramybė. Vat tik ateiviai savo veidukų nerodo, ir įtaru, kad ten gal iš viso tik vienas ateivis yra, kaip bitutė dirba, ekselio lenteles skaičuoja ir sako ką ir kaip daryti. Žmonija labai nori pamatyti kaip jis atrodo, gink Dieve bus koks glitus šimtakojis. Ateiviai pasižada, kad po 50 metų gerovės planetos save parodys, nes bus pasikeitusios dvi kartos ir jau priims juos, kad ir kaip jie beatrodytų, žmonija jau bus pažengusi, paprotingėjusi, išlaisvėjusi pati nuo savęs.
Laikas eina, pažadas ištęsiamas. DUM DUM DUM. Ateiviai atrodo kaip demonai! Mažuma aikčioja, dauguma sako, ai, nu tai nieko tokio, nes dabar gali užsisakyt maisto į namus ir studijuoti visą gyvenimą ką tik nori, svarbu, kad ne šimtakojis. Mažumai vis tiek neramu, vis jie klausia ko gi tie ateiviai nori?
O vat niekam nerūpi, ko jie ten iš tiesų nori. Nes jie neturi laisvios valios, jie iš tiesų yra demonai, tie patys, kuriuos žmonija jau pažįsta, bet tiesiog praeityje žmonės buvo labiau ryšyje su savo ateitimi ir atsiminė iš ateities, kad čia negeros būtybės, nereikia jų klausyti. Šie ateiviai norėjo padaryti taip, kad per gerą gyvenimą ir tolimesni vaikų gimdymą (juk paprastai žmonės pradėję „gerai gyventi”, kaip tik meta vaikų gimdymo idėjas), prigimdytų visą kartą visiškai kitokių vaikučių. Laisvų nuo individualių intrigų ir norų, siekių, meninių ambicijų ir panašiai. Kad naujieji vaikučiai, jau nebe žmonės, būtų kosminio proto ląstelės. O gal kosminio vėžio. Pilnas kosmosas tokių „pažengusių” sąmonių, kur paskiri individai susilieję į vieną, o paskiros planetos toliau į vieną ir gale ten bus tik tas vienas protas, o gal jis buvo pačioje pradžioje, na, bet demonai to nesužinos, jie į vakarėlį nepakviesti. Nors vienas kitas su vienu kitu žmogumi suformuoja intymesnį ryšį, kad žmogui galėtų parodyti šio to daugiau apie Visatą, žmonijos lemtį, ir leistų tam žmogui mirti atsiskyrus nuo viso šito, o gal kaip tik, paliudijus tai, kaip ir demonams lieka tik liudyti su visais savo technologiniais skaičiavimais ir ekselio lentelėm.
Ar pabaiga laiminga? Nelaiminga? Knyga pamokanti? Įspėjanti? Analizuojanti? Įspėjanti?
Internetuose vaikšto citata neva Kurt Vonnegut pagyrė šią knygą, kaip vieną geriausių mokslinės fantastikos pavyzdžių, o kitus teko jam pačiam parašyti. Jeigu patinka Vonnnegut, tai šita tikrai patiks irgi. Joje irgi daug humoro, tik subtilesnio. Šiaip, jeigu ne techninės detalės, kaip pvz.: nuotraukų talpos matavimas metrais arba galingo žibintuvėlio galimybė šviesti tik 10 sekundžių ir panašiai, tai net nepasakytum, jog tokia sena knyga. Realiai galėtų būti vakar parašyta kokioj Pietų Korėjoj. 5/5 labai rekomenduoju.
Ši knyga nuolat laikosi knygyne top 1 prie grožinės literatūros, išstuminėja Zylės „Mylimus kaulus”. Abi knygos apie kaimą ir apie tai, kaip baisu būti moterimi jame. Tik labai skirtingos. Jei kaulai yra baimė apie biologinį lytinį tapatumą, tai raganos yra apie socialinį lyties pavojų. Dar raganos ne tokios haliucinogeninės, tai man asmeniškai labiau patiko.
Ant viršelio labai keista detalė – „Sapiegos byla”. Dabar mano dukros namie daug prirūpinusios pradinukių mergaičių skaitinių, tai ten nuolat būna kas nors „Super mergaitės detektyvės matematikos pirmūnės: cukrinio traukinio šuniukų apiplėšimų byla”. Tai… šioje knygoje bus teisiamas Sapiega? Jis bus raganius? Raganos jį pagaus ir nuteis? Slanimas juk beveik kaip Salemas, tai Sapiega, bus kaip?.. Kiek daug klaustukų ir daugtaškiukų!
Jonas Stanislovas Sapiega – kaip jį pristato knyga „Lietuvos didysis maršalka, kamuojamas melancholijos ir todėl nelaimingas”.
Tai dabar paspoilinsiu. Knygoje iš esmės yra dvi istorijos apie dvi raganas. Man skaitant taip ir liko neaišku raganos jos ar ne, nes, kaip ir pačioje knygoje minimama, didžiausia velnio suktybė yra padaryti taip, kad žmonės galvotų, jog jo paties nėra. Tai blogiausia būti raganai pačiai apie tai nežinant, nes dori ir aiškūs susitarimai yra dangiškas, o ne pragariškas dalykas. Gyveni sau ir vieną dieną tampi ragana!? Bet, tarkime, jos ne raganos, čia tamsūs ir niūrus laikai, argi galėtų dabar kas nors panašaus vykti? Baikit, pffff, nemanau.
Dvi labai skirtingos moterys. Man skaitant pasirodė, kad jos abi – kaip dvi šachmatų karalienės, kiekviena tam tikroje bendruomenėje būti galėjusi būti tobula ir vertinga, bet aplinkybės lėmė taip, kad gimė ne laiku ir ne vietoje, gyvenimo kelionė į priekį vedė į lentos-dėžutės sulenkimą ir visko nubyrėjimą.
Pirmoji – Ona Puilikuvna – naivi jauna moteris iš labai sunkaus gyvenimo ir didelio smurto. Giminės skersti ir kankinti ir mahometonų ir maskvėnų, šeima ir badavusi ir ubagavusi, kol pasiekusi Derevnios kaimą, kuriame veiksmas ir prasideda. Ona pastoja nuo kareivio, katram anei šilta, anei šalta kas su ja toliau bus, gali nusiskandinti. Tą ji ir padarytų, bet labai pyksta ir randa pagalbą pas popienę Raina Gromykovą – kitą pagrindinę knygos heroję, kuri padeda moterims moteriškuose reikaluose, įskaitant ir nenorimo nėštumo nutraukimą.
Nėštumai nutraukiami tradiciškuoju lietuviškuoju būdu, kurį privalėjo mokėti kiekviena mergelė, pati pasirūpinti priemonėmis savo darželyje ir simboliškai per vestuves augalėlį, kaip nebebūtiną, sudeginti. Ona neturi savo rūtų darželio, ji neturi socialinių, kultūrinių ar techninių žinių sau pati padėti, Raina – lygiai tokia pati „pabėgėlė” iš vieno sociumo į kitą, tik pati nevaisinga (nos knyga aprašo, kad jos nėštumai nutrūkdavo kaip tik vos pajutus vaisiaus judesius, kad lyg ir labiauu būdinga persileidimams dėl placentos augimo sutrikimo, o jos ligos dažniau paveldimos iš tėvo pusės genų, taigi, su kitu vyru galbūt viskas būtų buvę kitaip…), tuomet ji irgi būtų tokia „nelietuviška” labai, neišsprendusi šio klausimo santuokos pagalbininku. Daug knygoje mįslių kada prasideda nuodėmė, kur yra smurto šaknis, kur pasekmė, labai PTSD’iška knyga.
Ona disocijuodama ir žioplinėdama išsiduoda kaimo žmonėms, kad kažką rezga ir jie gana lengvai apkaltina ją buvimu ragana! Tarsi ir laukė progos, nežinia, gal Oda jau seniai jiems kliuvo, gal socialinė įtampa kaupėsi ir ji tiesiog pasitaikė po ranka. Šaukiamas pirmasis teismas, kuris, dėl nepatyrimo ir nekompetentingumo, tik prailgina ir sustiprina Onos kančias. Labai įdomiai aprašoma, kaip, pvz.: tikrindami ar veiks išbandymas vandeniu, jį išbando pirma ant sutarto „doro žmogaus”, kuriam nieko nelieka, tik sutikti šiems išbandymams ir netgi kažkaip juos išgyventi. Vnž, ši visuomenė laikosi ant normalumo dorybės ir pavojinga būti kitokiu, bet kuria prasme.
(skaitant kartais iškildavo vaibai iš Monty Python and the Holy Grail filmo)
Ona išduoda, kad popienė Raina išmokė ją kerėti. Na, neišmokė, bet ko nepasakysi, kad išgyventum. Deja tai nepadeda.
Per metus biurokratinė raganų medžioklės mašina ją pasigauna, ir, nors kaip ir bajorė, bet vis tiek ragana, tai ima tampyti po teismus, apeliacija irgi nepaeina, nu ir ant galo baigiasi ir jai kankinimais ir mirtimi… Laimingos pabaigos nėra, nebent traktuosime tai, kad knygoje aprašomų laikų pabaiga yra jau laimė pati iš savęs. Po knygos skaitymo tiesiog atsidariusi socialinius tinklus radau visokių naujienų iš kraštų, kur religija labai stipri, kaip ten moteris skriaudžia, ir kaip iš ten atvažiavę žmonės toliau vietines rastas moteris ir mergaites skriausti nori, kaip jei ten vienas kitą skriaudžia, vnž negi dauginimasis tikrai susijęs su kančia. Noriu atgal į Rojaus sodą.
Man knygoje patiko aprašytas ligų ir apsigimimų, kaip nuodėmių pasekmių ir įrodymų paradigma. Dorai ir gerai moteriai lengvai ir sėkmingai neskausmingai gimtų tik sveiki vaikai, o jeigu jai sunku pastoti, gimdyti ar vaikas nesveikas, tai čia jau kažką ji blogo padarė. Kaip gerai aparšyta preeklampsija! (227 psl, Elžbietos nėštumas) Kaip gydytoja ir šiandien sutinku taip savo ligas traktuojančių, ar labai norinčių kitų susirgimus traktuoti asmenų. Gydytojų irgi!
Ai, dar knygoje apklausinėjama Raina apie tai, kaip raganauja išsako paprasčiausius liaudiškus receptus:
Votims – ramunėlės. Opoms – medetkos. Depresijai (nužiūrėjimui) – jonažolės. Anemijai – dilgėlės. Pilvo parazitams – pelynai ir česnakas. Silpna širdžiai – gudobelės Pykinimui – mėtos. Dar sako, kam naudoti šalpusnį, bet nutraukia ją tardytojas. Jei bus smalsu skaitant, tai lotyšnikai jis vadinamas Tussilago – tussis yra kosulys, o ago – veikimas. Tai… pažodžiui būtų kosulvytis ? :DDDD Peršalimams gydyti naudotas.
Bet čia taip gudriai į knygą sudėta tik tai, kas ir po šiai dienai dar naudojama, nes jie ten tokių keisčiausių dalykų tais laikais naudodavo…
PS – 14 skyrius, kur Sapiega užsiimėja niekais, kaip kad nevykusios poezijos rašymu ir super geras 😀 toks cringe…. 10/10.
