Ši knyga nuolat laikosi knygyne top 1 prie grožinės literatūros, išstuminėja Zylės „Mylimus kaulus”. Abi knygos apie kaimą ir apie tai, kaip baisu būti moterimi jame. Tik labai skirtingos. Jei kaulai yra baimė apie biologinį lytinį tapatumą, tai raganos yra apie socialinį lyties pavojų. Dar raganos ne tokios haliucinogeninės, tai man asmeniškai labiau patiko.

Ant viršelio labai keista detalė – „Sapiegos byla”. Dabar mano dukros namie daug prirūpinusios pradinukių mergaičių skaitinių, tai ten nuolat būna kas nors „Super mergaitės detektyvės matematikos pirmūnės: cukrinio traukinio šuniukų apiplėšimų byla”. Tai… šioje knygoje bus teisiamas Sapiega? Jis bus raganius? Raganos jį pagaus ir nuteis? Slanimas juk beveik kaip Salemas, tai Sapiega, bus kaip?.. Kiek daug klaustukų ir daugtaškiukų!

Tai dabar paspoilinsiu. Knygoje iš esmės yra dvi istorijos apie dvi raganas. Man skaitant taip ir liko neaišku raganos jos ar ne, nes, kaip ir pačioje knygoje minimama, didžiausia velnio suktybė yra padaryti taip, kad žmonės galvotų, jog jo paties nėra. Tai blogiausia būti raganai pačiai apie tai nežinant, nes dori ir aiškūs susitarimai yra dangiškas, o ne pragariškas dalykas. Gyveni sau ir vieną dieną tampi ragana!? Bet, tarkime, jos ne raganos, čia tamsūs ir niūrus laikai, argi galėtų dabar kas nors panašaus vykti? Baikit, pffff, nemanau.

Dvi labai skirtingos moterys. Man skaitant pasirodė, kad jos abi – kaip dvi šachmatų karalienės, kiekviena tam tikroje bendruomenėje būti galėjusi būti tobula ir vertinga, bet aplinkybės lėmė taip, kad gimė ne laiku ir ne vietoje, gyvenimo kelionė į priekį vedė į lentos-dėžutės sulenkimą ir visko nubyrėjimą.

Pirmoji – Ona Puilikuvna – naivi jauna moteris iš labai sunkaus gyvenimo ir didelio smurto. Giminės skersti ir kankinti ir mahometonų ir maskvėnų, šeima ir badavusi ir ubagavusi, kol pasiekusi Derevnios kaimą, kuriame veiksmas ir prasideda. Ona pastoja nuo kareivio, katram anei šilta, anei šalta kas su ja toliau bus, gali nusiskandinti. Tą ji ir padarytų, bet labai pyksta ir randa pagalbą pas popienę Raina Gromykovą – kitą pagrindinę knygos heroję, kuri padeda moterims moteriškuose reikaluose, įskaitant ir nenorimo nėštumo nutraukimą.

Nėštumai nutraukiami tradiciškuoju lietuviškuoju būdu, kurį privalėjo mokėti kiekviena mergelė, pati pasirūpinti priemonėmis savo darželyje ir simboliškai per vestuves augalėlį, kaip nebebūtiną, sudeginti. Ona neturi savo rūtų darželio, ji neturi socialinių, kultūrinių ar techninių žinių sau pati padėti, Raina – lygiai tokia pati „pabėgėlė” iš vieno sociumo į kitą, tik pati nevaisinga (nos knyga aprašo, kad jos nėštumai nutrūkdavo kaip tik vos pajutus vaisiaus judesius, kad lyg ir labiauu būdinga persileidimams dėl placentos augimo sutrikimo, o jos ligos dažniau paveldimos iš tėvo pusės genų, taigi, su kitu vyru galbūt viskas būtų buvę kitaip…), tuomet ji irgi būtų tokia „nelietuviška” labai, neišsprendusi šio klausimo santuokos pagalbininku. Daug knygoje mįslių kada prasideda nuodėmė, kur yra smurto šaknis, kur pasekmė, labai PTSD’iška knyga.

Ona disocijuodama ir žioplinėdama išsiduoda kaimo žmonėms, kad kažką rezga ir jie gana lengvai apkaltina ją buvimu ragana! Tarsi ir laukė progos, nežinia, gal Oda jau seniai jiems kliuvo, gal socialinė įtampa kaupėsi ir ji tiesiog pasitaikė po ranka. Šaukiamas pirmasis teismas, kuris, dėl nepatyrimo ir nekompetentingumo, tik prailgina ir sustiprina Onos kančias. Labai įdomiai aprašoma, kaip, pvz.: tikrindami ar veiks išbandymas vandeniu, jį išbando pirma ant sutarto „doro žmogaus”, kuriam nieko nelieka, tik sutikti šiems išbandymams ir netgi kažkaip juos išgyventi. Vnž, ši visuomenė laikosi ant normalumo dorybės ir pavojinga būti kitokiu, bet kuria prasme.

Ona išduoda, kad popienė Raina išmokė ją kerėti. Na, neišmokė, bet ko nepasakysi, kad išgyventum. Deja tai nepadeda.

Per metus biurokratinė raganų medžioklės mašina ją pasigauna, ir, nors kaip ir bajorė, bet vis tiek ragana, tai ima tampyti po teismus, apeliacija irgi nepaeina, nu ir ant galo baigiasi ir jai kankinimais ir mirtimi… Laimingos pabaigos nėra, nebent traktuosime tai, kad knygoje aprašomų laikų pabaiga yra jau laimė pati iš savęs. Po knygos skaitymo tiesiog atsidariusi socialinius tinklus radau visokių naujienų iš kraštų, kur religija labai stipri, kaip ten moteris skriaudžia, ir kaip iš ten atvažiavę žmonės toliau vietines rastas moteris ir mergaites skriausti nori, kaip jei ten vienas kitą skriaudžia, vnž negi dauginimasis tikrai susijęs su kančia. Noriu atgal į Rojaus sodą.

Man knygoje patiko aprašytas ligų ir apsigimimų, kaip nuodėmių pasekmių ir įrodymų paradigma. Dorai ir gerai moteriai lengvai ir sėkmingai neskausmingai gimtų tik sveiki vaikai, o jeigu jai sunku pastoti, gimdyti ar vaikas nesveikas, tai čia jau kažką ji blogo padarė. Kaip gerai aparšyta preeklampsija! (227 psl, Elžbietos nėštumas)
Kaip gydytoja ir šiandien sutinku taip savo ligas traktuojančių, ar labai norinčių kitų susirgimus traktuoti asmenų. Gydytojų irgi!

Ai, dar knygoje apklausinėjama Raina apie tai, kaip raganauja išsako paprasčiausius liaudiškus receptus:

Votims – ramunėlės.
Opoms – medetkos.
Depresijai (nužiūrėjimui) – jonažolės.
Anemijai – dilgėlės.
Pilvo parazitams – pelynai ir česnakas.
Silpna širdžiai – gudobelės
Pykinimui – mėtos.
Dar sako, kam naudoti šalpusnį, bet nutraukia ją tardytojas. Jei bus smalsu skaitant, tai lotyšnikai jis vadinamas Tussilago – tussis yra kosulys, o ago – veikimas. Tai… pažodžiui būtų kosulvytis ? :DDDD Peršalimams gydyti naudotas.

Bet čia taip gudriai į knygą sudėta tik tai, kas ir po šiai dienai dar naudojama, nes jie ten tokių keisčiausių dalykų tais laikais naudodavo…

PS – 14 skyrius, kur Sapiega užsiimėja niekais, kaip kad nevykusios poezijos rašymu ir super geras 😀 toks cringe…. 10/10.