Žyma: transferinas

Apie per aukštą feritiną

Čia bus įrašas apie per aukštą feritino kiekį kraujyje ir to ryšį su onkologinėmis ligomis.

🧲 Pradėsiu iš toli, nuo geležies. Mūsų kūne ji daug kam reikalinga, ale baisiai chemiškai nagla, nes gali padėti elektronams pabėgti iš vienų vietų į kitas. Prisigamintų visokių nereikalingų radikalų ir pabyrėtų tvarkingos organinės molekulės. Politkorektiškos vietos neturinčius geležies atomus kūne saugiai sugaudo ir laiko tam skirti baltymai – kraujo plazmoje transferinas, o ląstelių viduje feritinas. Su geležimi, kaip su ginklu, jei numesi kur nereikia (ir kam nereikia), blogai baigsis. Feritinas yra kaip seifas, į kurį tie ginklai būna sugrūsti kartu su vandenilio peroksidu ir fosfatais, suklijuoti, iš esmės, į mikroskopininį mineralą, kad ir tik kelių tūkstančių atomų dydžio. Feritinas nėra visur vienodas, jis skiriasi tarp ląstelių grupių ir netgi pačioje ląstelėje – vienas yra citoplazmoje, o kitoks yra mitochondrijų viduje, jau jų nuosavas. Skirtingi feritinai kūne egzistuoja todėl, kad skirtingos ląstelės turi skirtingus biocheminius darbus ir skirtingus geležies poreikius, bei darbštumo greičius.

Nors kūne absoliuti dauguma feritino yra ląstelių viduje, bet feritinas esantis kraujo plazmoje yra labai svarbus, nes juo geležis keliauja po kūną, na, o gydytojai gali paskaičiuoti, kiek to feritino yra ir pasakyti gal kokia liga yra. Jeigu feritino yra >500 ng/mL, tai sako, kad jau per daug. Retai kada pasitaiko, dauguma žmonių gyvena su 100-300. Per daug kelia kelias mintis – gal pražioplinom kada pacientas privalgė ar prisilašino geležies, gal serga geležies kaupimo sutrikimu, gal netikėtai turi baisų uždegimą, o gal jam onkologinė liga! Kuris variantas bus dažniausias labiausiai priklauso nuo konkrečios pacientų populiacijos. Lietuvoje gydytojai dažniausiai pirma bijo vėžio, o ne to, kad jų pacientas kur tyliai tyliai pats sau lašelinę statosi ir apsimeta, kad ne.

Ok, tai judam po truputį prie diagnostinės feritino reikšmės.

🩸Vienas, vien vienas feritino skaičius nieko nereiškia, reikia žiūrėtį jį kartu su kitais žmogaus rodikliais ir simptomais. Visgi, pvz.: jei žmogui šalta, skauda galvą, viskas nervuoja, duria širdį, tai žemas feritinas bus daug svarbesnis diagnostinis mažakraujystės rodiklis, nei žemas hemoglobinas ar žemas transferinas. Nes minėti simptomai bus sukelti ne to, kad santykinai kraujyje yra mažiau hemoglobino ir pakitusi dujų pernaša ir ne to, kad kraujo plazmoje nėra geležies ar to feritino, bet to, kad geležies trūksta visur kur – nuo kojos pirštuko iki viršugalvio. Jeigu gydytojo paklausite kokie geležies trūkumo simptomai tai jis greičiausiai ką nors numyks, nes iš esmės, kokie tie simptomai buvo konkrečiam pacientui pamatysime po to, kai geležį atstatysime (arba net išspręsime to trūkumo priežastį).
Kaip su badavimu. Badas nėra tuščias šaldytuvas ar nematymas, kad žmogus valgytų. Esant tuščiam šaldytuvum gal žmogus valgo kavinėje, o jei mes nematome, kad jis valgytų, tai gal valgo pasislėpęs nuo mūsų. Čia ne tiesiogiai perkeliu paralelę nuo geležies apykaitos kūne, bet tiesiog patį loginį diagnotinį principą noriu pabrėžti.

Čia būtų galima iki vakaro kalbėti apie geležies trūkumą, aš šiandien noriu apie perteklių pakalbėti. Kodėl? Kas blogo turėti daug geležies?

😰 Mūsų kūnas nemoka šalinti geležies pertekliaus, nes toks dalykas natūralioje gamtoje yra sunkiai įmanomas vien per tai, kad tam, kad gautum daugiau geležies reiktų arba pradėti misti už tave geležingesniais gyvais padarais (o jie galimai tokie patys biocheminiai varguoliai šioje planetoje, kaip tu pats) arba išmokti graužti kokią geležies rūdą ir dar sugebėti ją pasisavinti žarnyne jam tiesiog nuo to neiškrentant iš tavęs. Jeigu jūsų vaikas namie rado homeopatinių vaistų dėžutę ir visą surijo, tai jam nieko nebus. Jeigu rado vandenyje tirpių vitaminų ir surijo, tai visaip ten gali būti, greičiausiai bus tiesiog įsimintias įvykis, kodėl negalima valgyti visko ką radai ar padėti viską, kur vaikai pasiekia. O jei rado geležies papildų dėžutę ir ją visą surijo, imate po pažastimi ir važiuojate į priėmimo skyrių.

Pacientus dažnai užknisa, kai jie išgirsta, kad jų geležies atsargas mes atkursime per pusmetį ar net ilgiau. WTF KODĖL TAIP LĖTAI, DAKTARE. Todėl, kad bandant tą padaryti greičiau tiesiog numirsi. Kartais su paaugliais čia būna paprasčiausiai, nes jie atsimena, kad mokykloje mokėsi apie tokią Fentono reakciją ir dabar pagaliau gali kažkur ją pritaikyti buityje bent teoriškai.

Kai suvalgome ką su geležimi ar organinius hemo žiedelius ar Fe2+ mūsų plonžarnės ląstelės tiesiog siurbia, viską meta ir siurbia, sako ooooo REIKIA PAIMTI. Jei privalgėte Fe3+, nieko tokio – sveikos dvylikapirštės žarnos gleivinės ląstelių citrochromas B pavers jį į Fe2+. Nesvarbu kokia nuostabia ar nelabai forma geležies būsite suvalgę, enterocitai ją visą išrankios, kaip kokie metalo laužo vagys, nulups paskutinius aminorūgšių likučius, išluktens iš liposomų ir perdarę į Fe3+ išmes per savo kitą polių jau į kraujo plazmą, kur ši plika geležis susijungs su transferinu, ir, jei pasiseks, daugiau kūne keliaus tik nuo baltym prie baltymo, pamestinuke būdama tik trumpai ir tik stropių ląstelių priežiūroje.


Taigi, jeigu sergate liga, kuri pažeidžia dvylikapirštę žarną – bus geležies įsisavinimo sutrikimas. Jei sergate plonžarnės liga – irgi toks gali būti. Jei trūksta, pvz.: kokio vario, tai irgi bus, nes jo reikia tai „kitai” žarnyno gleivinės pusei sveikai veikti.
Ok, geležis trasferine. Kas toliau? Jau turim geležies? Dar ne. Transferiną su jame esančia geležimi paima tik lastelės, kurios turi jam receptorius. Tą padariusios jos sau pasiims geležies, kiek joms reikia ir KAS LIKO, susidės į feritiną, dalį pasisaugoti sau, dalį atiduoti kitoms ląstelėms.
Tokiu būdu kūnas moka, esant geležies trūkumui, išgyventi garantuodamas, kad kokios smegenys ar augantis embrionas gaus geležies, net jeigu jie nėra pirmi kraujagyslinėje grandinėje prie žarnyno. Dargi, jeigu kūne geležies ims trūkti, tai išgyvenimui būtinos ląstelės ims reikalauti, kad nebūtinos irgi per feritiną geležį atiduotų joms.

🦀Jau visai arti vėžio klausimo.

Kai kūnui trūksta geležies ir jis pradeda ardyti savo turimus feritino seifukus, tai iš jų pabirusios baltyminės detalės sumažina paties feritino sintezę. Tokiu būdu ląstelė pasisaugo nuo tuščios prasmės darbo (vis tiek nebus ką į jį supakuoti, o vienai feritino molekulei reikia per dvidešimt baltyminių grandžių susintetinti!) ir šiek tiek gelbėja pati save, kad iš jos nebūtų paimta visa geležis. Mokykloje moko, kad eritrocitai neturi branduolių tam, kad į juos tilptų daugiau hemoglobino. Idealistinė pasaka. Eritrocitai neturi branduolių todėl, kad jei tokius turėtų, tai tikrai nesutiktų su savo nykia juodo darbo dalia. Teoriška įmanoma gyventi su menku feritinu be geležies stokos kūne, maždaug kaip gyvenimas būtų nuo algos iki algos. Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą – kaip iš vargšo nėra ko pavogti, taip turint itin mažas geležies atsargas, nėra kaip jų kūne pasivogti kai kuriom infekcinėm ligom. Bet grįžkite prie klausimo, kai radome labai aukštą feritiną ir galvojame, kad jis galėtų būti dėl vėžio.

Vėžio ląstelės feritiną kelia keliais būdais:
1) Iš esmės visos ląstelės, kurios kūne turi tą „geležies pirmumo” privilegiją, pabyrėjus jų genams pradeda feritino švaistytis į dešinę ir į kairę, gavo ar negavo tą geležies perteklių. Numeris vienas – krūties vėžys (žindymui būtina užtikrinti, kad piene geležies būtų nepriklausomi nuo to, kaip jos trūksta motinos kūnui). Kuo vėžio masės daugiau – tuo feritinas būna aukštesnis. Bet, pvz.: iš žarnyno augantis vėžys dažniausiai nekels feritino būtent dėl darbo geležį atiduoti transferinui, o jei dar ir bus kraujuojantis, tai turėsime ir labai mažą feritiną, nes geležis pabėgs po truputį po natūralią angą.

Vėžinė ląstelė sergančia iš sveikos tampa tada, kai nustoja „klausyti” kitų ląstelių. Kurį laiką kiekviena vėžinė ląstelė dar visai gerai dirba savo įprastą darbą ir galima atpažinti iš kokių ląstelių ji kilo. Daugeliui vėžių net nereikia daugintis, kad būtų mirtini, jiems užtenka atsisisakyti numirti ląstelės biologiniam laikrodžiui sukapsėjus ar imti daryti tai, ką turėjo daryti truputį su priežiūra, dabar bet kaip ir bet kada.

2) Vėžio sukeltos vietinės hipoksijos (deguonies stygiaus). Augdamos vėžinės ląstelės sunaudoja daugiau deguonies, nei sveikos, o besidaugindamos dažnai nemoka prišaukti į save naujų kraujagyslių augimo. Mūsų kūne pagrindinį energijos gavimo juodą darbą kiekvienoje ląstelėje atlieka mitochondrijos – jos yra labai seniai evoliucijoje pavergti kiti gyvi padarėliai, kurie ląstelės viduje išgyvena, suluošinti lyginant su savo pirminiu protėviu, bet pakankamai dar savarankiški, kad turėtų savo genetinės medžiagos ir savo tikslų ir norų. Sunku pasakyti, kas pirmiau – višta ar kiaušinis, ar mitochondrijų disfunkcija veda prie vėžio, ar eina paskui jį, bet jos vėžinėje ląstelėje, kai ląstelės sako „darau ką noriu, tai ir tu daryk”, gali tapti visai reikšmingu feritino šaltiniu.

Su vėžiu mūsų kūne kovoje imuninė sistema. Patiriame uždegimą. Visų uždegimų metu šokteli feritinas – ar ūmių ar lėtinių. Pvz.: sveiko sąnario skystyje feritino beveik nerasite, bet, jei sirgsite reumatiniu artritu, tai tame skystyje feritino jau bus nemažai, jis ten bus patekęs iš suirusių imuninių ląstelių. Sergančių plaučių surfaktante (jis neleidžiančia sulipti alveolėms) geležies bus kelis kartus daugiau, o krūties naviko atveju pieno liaukų kanalėlius užpildančiame skystyje feritino bus kokius penkis kartus daugiau, nei sveikos krūties. Kaip karo sąlygomis šalis gali turėti daug resursų, bet visi jie mobilizuoti kariuomenės, taip uždegimo atveju visa geležis gali būti „paimta” uždegiminio proceso.

Ok, reikia apibendrinti

✔️ Geležies perteklius kūne yra pavojingas, nes gali sukelti onkologinės ligos išsivystymą per nevaldomų oksidacijos-redukcijos reakcijų sukeltą baltymų ir DNR pažeidimą. Onkologinė ar lėtinė uždegiminė liga gali „įkalinti” geležį kūne ir netgi imituoti jos pertekliaus laboratorinius radinius, nors realiai kūnas gali alkti geležies. Vėžinės ląstelės geležį tiek vagia iš kitų ląstelių, tiek kūnas geležį sunaudoja kovoje su onkologine liga. Iš kitos pusės – geležis trūkumas irgi gali lemti onkologinės ligos išsivystymą per imuninės sistemos nusilpimą.

Visos ligos, kurios paveikia virškinimo sistemą arba nepakankama mityba, ne tik vienos geležies trūkumas maiste, gali sukelti sutrikusį geležies pasisavinimą. Ligos, kurių metu būna geležies apykaitos sutrikimas gali lemti tokias pačias ar katastrofiškesnes pasekmes, nei tiesiog apsinuodijimas geležimi, nes gali būti apeiti natūralūs geležies pertekliaus barjerai, pvz.: geležimi apsinuodijusių enterocitų žūtis. Onkologinė liga ar sunkus uždegimas gali lemti tiek lokalų, tiek sisteminį audinių pažeidimą geležimi ŠALIA geležies trūkumo ir pasižymėti tikrais klinikiniais galvosūkiais.

Ar kraujo donorams reikia skirti geležies papildus profilaktiškai? TAIP.

Šis straipnis aprašo gano dažno atvejo variantą šeimos gydytojo kabinete:

31 metų moteris kreipiasi į šeimos gydytoją skųsdamasi galvos svaigimu fizinio aktyvumo metu ir noru valgyti ledą. Nėra duomenų, kad pacientė sirgų širdies, kvėpavimo takų, ginekologinėmis, virškinimo sistemos ligomis ar lauktųsi. Nėra buvę kraujavimo ar operacijų. Nevartoja jokių medikamentų ar maisto papildų. Ne vegetarė, nerūko ir negeria. Penkis kartus per savaitę sportuoja, ir taip ne vienerius metus, todėl šie įprastą gyvenseną trukdantys negalavimai pacientei kelia daug nepatogumų. Kabinete atliktos apžiūromis duomenimis – viskas norma, tačiau kraujo tyrimo atsakymuose hemoglobinas 101 g/L, o feritinas 5 µg/L. Pakartotino vizito metu klausiant kryptingai paaiškėja, kad pacientė yra kraujo donorė ir donuoja kraują kas 2 mėnesius, tačiau paskutį kartą kraujo nedavė, nes jautėsi prastai.

Kame problema?

Donorinis kraujas yra būtinas medicinos sistemai. Nėra sintetinių produktų galinčių pilnai pakeisti žmogaus kraują, jis taip pat nėra auginamas ląstelių kultūrose, todėl visas kraujo perpilymams būtinas kraujas ir jo produktai gaunamas iš gyvų donorų.

Šiuo metu Lietuvoje kraujo donorystė yra altruistinis aktas – visi donorai kraują duoda neatlygintinai, gaudami tik simbolines dovanėles – kavos, saldainį, gal bilietą į kiną, gal medicinos darbuotojo šypseną. Donorus, neatlygintinai davusius kraujo „jubiliejinį“ 20, 30 ar 40 kartą, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija apdovanoja atitinkamai žymūno, nusipelniusio ar garbės donoro pažymėjimais su garbės donoro pensija, apie kurią donorai dar netgi ir pamiršta.

Vat tame ir problema, kad donorai truputį per mažai rūpinasi savimi, kai rūpinasi kitais, o mes truputį per daug galvojame, kad jie puikios ir geros sveikatos, kad pasirūpintumėme jais, kai jie to patys aktyviai neprašo.

Lietuvos Respublikos kraujo donorystės įstatymas numato, kad donoras turi teisę:
7.6  būti atleistas nuo darbo kraujo ar kraujo sudėtinių dalių davimo dieną. Įmonių, įstaigų, organizacijų administracija neturi kliudyti darbuotojui kraujo ar kraujo sudėtinių dalių davimo dieną išvykti į kraujo donorystės įstaigą; /…/

7.10 reikalauti, kad sveikatos apsaugos ministro nustatyta tvarka būtų nemokamai atlikti sveikatos apsaugos ministro nustatyti profilaktiniai kraujo tyrimai, leidžiantys identifikuoti asmens sveikatos pokyčius.

O štai Kraujo ir kraujo sudėtinių dalių donorų sveikatos tikrinimo ir donorų kraujo ir kraujo sudėtinių dalių paėmimo tvarkos aprašo patvirtinimas , dar ir patikslina kokie tyrimai privalo būti atlikti prieš imant kraujo tyrimą, bet nurodo konkrečiai vos kelis: kraujospūdžio pamatavimą (100-180/50-100 mmHg ŠSD 50-100 k/min, be ritmo sutrikimo), hemoglobino tyrimą (vyrams ≥135 g/l moterims, ≥125 g/l). Duodant trombocitus, tikrinami trombocitai, gali būti tikrinamas bendras baltymas. Tas aprašas labai naudingas, jame yra parašyta kuom sergant negalima būti kraujo donoru.

Trombocitaferezė ir (arba) plazmaferezė ir eritrocitaferezė arba standartinė kraujo paėmimo procedūra galima kas 2 mėnesius, nors dažnai kraujo centrai moterims sutinka imti ne dažnia, kaip kas 3 mėnesius.

Po donorystės donoras dar gali tikėtis, kad sužinos, jei galimai serga sifiliu, hepatitu B, C ar ŽIV ir galės kreiptis į savo gydytoją jau kryptingam patikrinimui.

Mano praktikoje retas donoras ateina ir aktyviai sako – noriu pasitaisyti ką blogo man donorystė pridarė ir toliau donuoti. Dažniausiai pacientai jau iš anksto „žino”, kad gydytojas pasakys „tai nebedonuok, niekas neverčia”.

Bet, jeigu priimsime paradigmą, kad pats kraujo donarystės aktas jau yra priimtina savižalos forma (juk ne veltui duodama valstybinė pensija) ir truputį ne Hipokratiškai pažiūrėsime į situaciją, kad svarbiausia ne pakenkti, o padėti žmogui gyventi taip, kaip jis nori (o per tai padėti išgyventi ir gyventi kitiems), įsikišdami kaip gydytojai galėsime ne tik pagelbėti pacientui su savijauta, bet ir užtikrinti ilgesnę kraujo donavimo praktiką, per tai – ir nuoseklesnes kraujo atsargas kraujo recipientams.

Kraujo donorystę galime traktuoti, kaip aktą, kai žmogus turi kažko per daug ir jam „ne gaila”, o galime traktuoti kaip aktą, kuriame visada padaroma žala, tiktai kraujo donaras po jos gali pagyti, skirtingai nei tas, kuriam kraujo jau trūksta. Ir tada jau privalome padėti sugyti po donacijos, nors vieša deklaracija su šypsena ir būtų, jog „nekenkia”, kai esi pakankamai sveikas, tarsi atlikta patikra prieš kraujo davimą užtikrina ir pasekmių išvengimą. T.y. medicinos sistema ne leidžia donorui būti paciento sveikatos šaltiniu, bet tik perkelia ir išskaido trūkumą, kurį yra ir įpareigota atitaisyti. Nors kraujo niekas neverčia duoti, bet niekas netrukdo padėti pacientui tapti pakankamai sveikam būti donorui, o ne tik laukti, kol taip nutiks natūraliai.

Geležies stoka

Pacientams geležies arba trūksta maiste, arba jos netenkama su kraujavimu, arba ji yra”surišta” kūne specifinių situacijų, kai sutrikusi jos apykaita, pvz.: lėtinio uždegimo atvejais. Moteriška lytis nesaugo nei nuo prasto maisto, nei nuo ligų, tačiau gana dažnai lemia menstruacijų buvimą. O menstruacijų metu moterys netenka kraujo, kad ir kaip politkorektiškai bandysime pasiguosti, kad tai natūralus įvykis. Daliai moterų tiesiog pasisekė netekti kraujo mažiau, ar turėti aplinką, kuri joms suteiks išskirtinesnę mitybą išlikti sveikoms.

Tik laiko klausimas, kada reguliarus kraujo donoras patirs geležies stoką, jeigu geležies negaus papildomai, nes donuojamo kraujo kiekis yra tiesiog reikšmingai didelis. Kaip reikšmingas jis yra gauti kitam asmeniui, taip yra ir netekti.

Vienos įprastinės kraujo donacijos metu netenkama 250 mg geležies. Tam papildyti vyro organizmas turi sunaudoti 30% savo turimų, o moteris 80% geležies atsargų. Jeigu imame kraujo donorus davusius iki 10 kartų, tai vienai donorei moteriai tenka trys vyrai, tačiau paėmus donorų davusių >20 kartų kraujo, tai vienai donorei moteriai tenka jau 20 vyrų. Dauguma donorų „iškrenta” po kelerių metų reguliarių donacijų būtent dėl išsekusių geležies atsargų.

Išsekusios geležies atsargos gali pasireikšti įvairiais simptomais:

  • Nuovargiu ir silpnumu, padidėjusiu nerviniu dirglumu
  • Blyškumu
  • Skausmais, ypač duriančiais, krūtinėje,
  • Dusuliu
  • Galvos skausmu
  • Šąlančiomis galūnėmis

Šie simptomai nėra baigtiniai, t.y. konkretus asmuo gali turėti tik jam būdingus simptomus, ar jų rinkinį. Esant labai didelei geležies stokai nukenčia audinių sintezė – vystosi mažakraujystė, trupa nagai, slenka plaukai.

Geležies stoka gali būti be mažakraujystės, t.y. jos nebuvimas nereiškia, kad žmogus turi pakankamas geležies atsargas.

Mažakraujystė nebūtinai reiškia geležies stoką, nes gali būti dėl kitų priežasčių. Neturint pakankamai reikšmingo įtarimo ar įrodymų, kad žmogus tikrai turi geležies stoką receptiniai geležies papildai neturi būti skiriami, kadangi geležies perteklius yra labai pavojingas.

Geležies stokos mažakraujystei būdinga:

  • Žemas hemoglobinas ir hematokritas
  • Žemas feritinas
  • Žema kraujo serumo geležis
  • Mažas vidutinis eritrocitų tūris
  • Aukštas transferinas

Receptiniai geležies papildai

Asmenys, kuriems buvo atsisakyti imti kraują dėl žemo hemoglobino turėtų būti ištirti gydytojo ir gauti pagalbą nepriklausomai nuo to ar norėtų ateityje būti donorais, ar ne.

Lietuvos Nacionalinis kraujo centras pats teigia, kad jo donoras, kuris reguliariai, tai yra ne mažiau kaip 8 kartus per paskutinius 24 mėnesius ir ne mažiau kaip 4 kartus per paskutinius 12 mėnesių davė kraujo ir (ar) kraujo sudėtinių dalių, turi teisę reikalauti, kad gydytojo sprendimu jam būtų atliekamas profilaktinis feritino koncentracijos kraujyje tyrimas. JAV, du kartus per metus kraują donuojanti moteris jau būtų išskirtinai dažna donorė.

Po vienos donorystės, gyvenant įprastą gyvenimą, geležies atsargos vidutiniškai atsikuria per 30 savaičių. Tai – daugiau, nei pusmetis. Dažnesnė kraujo donacija galima tik vartojant geležies papildus. Reikia pastebėti, kad geležies stoka kūne nesumažina geležies papildų šalutinių poveikių – pykinimo, vidurių užkietėjimo, galimo dantų spalvos pokyčio etc, taigi, „reguliariaus” donoro gyvenimas neapsiriboja tuo pusvalanduku donorsytės centre kas kelis mėnesius, o gali būti visą gyvenimą ir jo įpročius keičianti praktika, į kurią atsižvelgti gydytojui kitų ligų gydyme būtina. Reguliarus kraujo donoras gali atsisakyti planinių operacijų ar su sveikata susijusių įvykių, prašyti prisitaikyti jų datas prie donacijos siekdamas išlaikyti savo donacijos ritmą, nes donuoti skatinančios vertybinės nuostatos ir gyvensenos korekcija asmeniui yra svarbios.

Tarkime mes turime donorą, kuris norėtų donuoti kraują kas 3 mėnesius. Kokį palaikomąjį reguliarų gydymą jam pasiūlysime?

  1. multivitaminą su geležimi (dažniausiai būna 18 mg), folio rūgštimi, vitaminais B12 ir C. Kiekvieną dieną, be pertraukų. Folio r. ir vitamino B12 irgi reikia ląstelių, ypač eritrocitų atsinaujinimui, o apsinuodyti jais yra labai sudėtinga, tuo labiau vartojant nereceptinius multivitaminus +
  2. receptinį geležies papildą Fe atsargų atkuriamosiom dozėm, kurios priklauso nuo pasirinkto papildo, – pirmą mėnesį po donacijos kasdien arba visam laikotarpiui tarpd donacijų išskaidant visą kursą kas 2-3 dienas.