Žyma: nėštumas

Knyga – Kristina Petrauskė „Slanimo Raganos”

Ši knyga nuolat laikosi knygyne top 1 prie grožinės literatūros, išstuminėja Zylės „Mylimus kaulus”. Abi knygos apie kaimą ir apie tai, kaip baisu būti moterimi jame. Tik labai skirtingos. Jei kaulai yra baimė apie biologinį lytinį tapatumą, tai raganos yra apie socialinį lyties pavojų. Dar raganos ne tokios haliucinogeninės, tai man asmeniškai labiau patiko.

Ant viršelio labai keista detalė – „Sapiegos byla”. Dabar mano dukros namie daug prirūpinusios pradinukių mergaičių skaitinių, tai ten nuolat būna kas nors „Super mergaitės detektyvės matematikos pirmūnės: cukrinio traukinio šuniukų apiplėšimų byla”. Tai… šioje knygoje bus teisiamas Sapiega? Jis bus raganius? Raganos jį pagaus ir nuteis? Slanimas juk beveik kaip Salemas, tai Sapiega, bus kaip?.. Kiek daug klaustukų ir daugtaškiukų!

Jonas Stanislovas Sapiega – kaip jį pristato knyga „Lietuvos didysis maršalka, kamuojamas melancholijos ir todėl nelaimingas”.

Tai dabar paspoilinsiu. Knygoje iš esmės yra dvi istorijos apie dvi raganas. Man skaitant taip ir liko neaišku raganos jos ar ne, nes, kaip ir pačioje knygoje minimama, didžiausia velnio suktybė yra padaryti taip, kad žmonės galvotų, jog jo paties nėra. Tai blogiausia būti raganai pačiai apie tai nežinant, nes dori ir aiškūs susitarimai yra dangiškas, o ne pragariškas dalykas. Gyveni sau ir vieną dieną tampi ragana!? Bet, tarkime, jos ne raganos, čia tamsūs ir niūrus laikai, argi galėtų dabar kas nors panašaus vykti? Baikit, pffff, nemanau.

Dvi labai skirtingos moterys. Man skaitant pasirodė, kad jos abi – kaip dvi šachmatų karalienės, kiekviena tam tikroje bendruomenėje būti galėjusi būti tobula ir vertinga, bet aplinkybės lėmė taip, kad gimė ne laiku ir ne vietoje, gyvenimo kelionė į priekį vedė į lentos-dėžutės sulenkimą ir visko nubyrėjimą.

Pirmoji – Ona Puilikuvna – naivi jauna moteris iš labai sunkaus gyvenimo ir didelio smurto. Giminės skersti ir kankinti ir mahometonų ir maskvėnų, šeima ir badavusi ir ubagavusi, kol pasiekusi Derevnios kaimą, kuriame veiksmas ir prasideda. Ona pastoja nuo kareivio, katram anei šilta, anei šalta kas su ja toliau bus, gali nusiskandinti. Tą ji ir padarytų, bet labai pyksta ir randa pagalbą pas popienę Raina Gromykovą – kitą pagrindinę knygos heroję, kuri padeda moterims moteriškuose reikaluose, įskaitant ir nenorimo nėštumo nutraukimą.

Nėštumai nutraukiami tradiciškuoju lietuviškuoju būdu, kurį privalėjo mokėti kiekviena mergelė, pati pasirūpinti priemonėmis savo darželyje ir simboliškai per vestuves augalėlį, kaip nebebūtiną, sudeginti. Ona neturi savo rūtų darželio, ji neturi socialinių, kultūrinių ar techninių žinių sau pati padėti, Raina – lygiai tokia pati „pabėgėlė” iš vieno sociumo į kitą, tik pati nevaisinga (nos knyga aprašo, kad jos nėštumai nutrūkdavo kaip tik vos pajutus vaisiaus judesius, kad lyg ir labiauu būdinga persileidimams dėl placentos augimo sutrikimo, o jos ligos dažniau paveldimos iš tėvo pusės genų, taigi, su kitu vyru galbūt viskas būtų buvę kitaip…), tuomet ji irgi būtų tokia „nelietuviška” labai, neišsprendusi šio klausimo santuokos pagalbininku. Daug knygoje mįslių kada prasideda nuodėmė, kur yra smurto šaknis, kur pasekmė, labai PTSD’iška knyga.

Ona disocijuodama ir žioplinėdama išsiduoda kaimo žmonėms, kad kažką rezga ir jie gana lengvai apkaltina ją buvimu ragana! Tarsi ir laukė progos, nežinia, gal Oda jau seniai jiems kliuvo, gal socialinė įtampa kaupėsi ir ji tiesiog pasitaikė po ranka. Šaukiamas pirmasis teismas, kuris, dėl nepatyrimo ir nekompetentingumo, tik prailgina ir sustiprina Onos kančias. Labai įdomiai aprašoma, kaip, pvz.: tikrindami ar veiks išbandymas vandeniu, jį išbando pirma ant sutarto „doro žmogaus”, kuriam nieko nelieka, tik sutikti šiems išbandymams ir netgi kažkaip juos išgyventi. Vnž, ši visuomenė laikosi ant normalumo dorybės ir pavojinga būti kitokiu, bet kuria prasme.

(skaitant kartais iškildavo vaibai iš Monty Python and the Holy Grail filmo)

Ona išduoda, kad popienė Raina išmokė ją kerėti. Na, neišmokė, bet ko nepasakysi, kad išgyventum. Deja tai nepadeda.

Per metus biurokratinė raganų medžioklės mašina ją pasigauna, ir, nors kaip ir bajorė, bet vis tiek ragana, tai ima tampyti po teismus, apeliacija irgi nepaeina, nu ir ant galo baigiasi ir jai kankinimais ir mirtimi… Laimingos pabaigos nėra, nebent traktuosime tai, kad knygoje aprašomų laikų pabaiga yra jau laimė pati iš savęs. Po knygos skaitymo tiesiog atsidariusi socialinius tinklus radau visokių naujienų iš kraštų, kur religija labai stipri, kaip ten moteris skriaudžia, ir kaip iš ten atvažiavę žmonės toliau vietines rastas moteris ir mergaites skriausti nori, kaip jei ten vienas kitą skriaudžia, vnž negi dauginimasis tikrai susijęs su kančia. Noriu atgal į Rojaus sodą.

Man knygoje patiko aprašytas ligų ir apsigimimų, kaip nuodėmių pasekmių ir įrodymų paradigma. Dorai ir gerai moteriai lengvai ir sėkmingai neskausmingai gimtų tik sveiki vaikai, o jeigu jai sunku pastoti, gimdyti ar vaikas nesveikas, tai čia jau kažką ji blogo padarė. Kaip gerai aparšyta preeklampsija! (227 psl, Elžbietos nėštumas)
Kaip gydytoja ir šiandien sutinku taip savo ligas traktuojančių, ar labai norinčių kitų susirgimus traktuoti asmenų. Gydytojų irgi!

Ai, dar knygoje apklausinėjama Raina apie tai, kaip raganauja išsako paprasčiausius liaudiškus receptus:


Votims – ramunėlės.
Opoms – medetkos.
Depresijai (nužiūrėjimui) – jonažolės.
Anemijai – dilgėlės.
Pilvo parazitams – pelynai ir česnakas.
Silpna širdžiai – gudobelės
Pykinimui – mėtos.
Dar sako, kam naudoti šalpusnį, bet nutraukia ją tardytojas. Jei bus smalsu skaitant, tai lotyšnikai jis vadinamas Tussilago – tussis yra kosulys, o ago – veikimas. Tai… pažodžiui būtų kosulvytis ? :DDDD Peršalimams gydyti naudotas.

Bet čia taip gudriai į knygą sudėta tik tai, kas ir po šiai dienai dar naudojama, nes jie ten tokių keisčiausių dalykų tais laikais naudodavo…

PS – 14 skyrius, kur Sapiega užsiimėja niekais, kaip kad nevykusios poezijos rašymu ir super geras 😀 toks cringe…. 10/10.

Žarnynas ir nėštumas

Kas čia? O gi pelės plonžarnės gaureliai. Viršuje – pelytės, kuri patinėlio nepažinusi, per vidurį, kuri peliukų laukiasi, apačioje – kuri žindo.

Pelėms, kaip ir kitiems žinduoliams, nėštumo metu suveši plonžarnės gaureliai, padidėja kasos svoris. Pakitimai išlieka ir žindymo metu, po žindymo viskas grįžta į senas vėžes. Taip kūnas geriau reguliuoja medžiagų apykaitą (nepatiria streso valgomas) ir pagerėja pats virškinimas. Ne tik žmogų nėštumo pradžioje pykina ar norisi kažkokių keistų dalykėlių.

O bet tačiau, po pirmo nėštumo pelės dvylikapirštė žarna taip ir lieka pailgėjusi maždaug 18%. Po antro – dar truputį pailgėja. Pelės virškinimas po pirmo nėštumo realiai pagerėja – ji gauna daugiau kcal iš to paties maisto ir sekantis nėštumas jai būna lengvesnis energetiškai.

Kodėl mokslininkai tas peles taip čia pjausto? O todėl, kad jeigu nekaltoms pelytėms duodama ėsti sūrų maistą, tai joms šitas dalykas žarnyne pasidaro be nėštumo. Dar daugiau – jeigu pelė apturi lytinius santykius su nevaisingu peliuku, tai irgi tas pasidaro. Reiškiasi šiuos žarnyno pokyčius lemia ne pats nėštumas, o motinos kūnas.

KNYGA: Eglė Sakalauskaitė-Juodeikienė „Pamišimas ir epilepsija paūmėja šviečiant mėnesienai“. Nervų ligos Vilniuje XIX a. pirmoje pusėje

Knygą išleido leidykla „Lapas„.

(aš su knyga, džiaugiuosi ja knygos pristatyme Vilniaus muziejuje)

Kai gavau, tai perskaičiau per dvi dienas. Neapsakomai džiaugsmo ir didį malonumą, man atnešė vien laikyti tokį veikalą. Ne tik lietuvių autoriaus, gydytojo, darbas apie medicinos istoriją, bet dar apie Vilnių, miestą, kuriame aš gyvenu, kuriame mokiausi. Vietas, kurias galima vis dar paliesti, žmones, iki kurių dalis mano sutiktų žmonių gali atsekti ryšį, aprašomus pacientus ir atvejus, kurių palikuonis štai gali ir šią knygą ar šią jos apžvalgą skaityti! Apie iškiliausią žmogaus organą, darantį jį žmogumi (humane nobilissimum organon) ir tą jo uodegą, nugaros smegenis, kurias ir iš jų lendančias nervų „šaknis” spaudžia visokios išvaržos ir kitos negandos atnešančios joms kančių kamieno (passionis stirps) pravardę.

Lietuvių gydytojai nėra suformavę atskiros istorinės vietinės medicinos sistemos, tuo labiau atskirų jos sričių mokyklos, pas mus visada daugiau-mažiau buvo panašu į vakarų mediciną. Užtat mes esame turėję atskirų regiono ligų – apie vieną jų, kaltūną (plica polonica), šioje knygoje netgi yra atskiras skyrius! (nuo 257 psl). Kaltūnas yra nebeiššukuojamas plaukų dredas. Jame gali įsiveisti vabaliukai, kai nelabai švaru gyvenime, jis gali tempti savo svoriu galvą ir rauti plaukus. Kad tokie pas žmones būdavo, atrasdavo į mūsų kraštus atvykę gydytojai iš užsienio, sakydavo, maudykitės ir šukuokitės, o vietiniais sakydavo nenene. Tiek sakydavo, kad vietiniai gydytojai ėmė sakyti, kad čia viso kūno liga – reikia palaukti, kol kaltūnas „subręs” tada jį nukirpti ir pacienas pagis.

Man labai patiko, kad knyga prasideda pasakojimu kaip kūrinys atsirado. Kad štai, dirbi gydytojumi, ir susimąstai vieną dieną, negi ir anksčiau gydytojai dirbo taip pat sunkiai, kaip tu?

Taigi, kad dirbo.

Nuo sunkaus darbo gydytojus, rodydavosi, gelbėdavo tas pats, kas gelbsti šiandien – pvz.: sunkių ligonių vengimas ar referavimai. XIX amžiaus gydytojai sunkių ligonių išvengdavo užsiimdami gydymu to, ką šiandien gydo psichoterapeutai, o sunkius bandydami apibrėžti nuo kurios ribos nebekišti prie paciento nagučių. Realiai mažai ką gydytojai tada galėjo padaryti, pvz.: pakilusį kraujospūdį tikrai gydydavo kraujo nuleidimas, kažkiek dėlių išskirtas antikoaguliantas sumažindavo kraujo krešumą, bet dažnai tekdavo galvoti kaip suderinti lūkestį pacientui pagydyti ir gydytojui jį pagydyti su empiriniais duomenimis, kad koks Antoška iš kaimo gydantis vėžį tik prisilietimu turi geresnius rezultatus, nei tu, taikydamas mandras tuometinio mokslo teorijas!

Pvz.: knygoje pateikiama ištrauka iš paties Mesmerio Atsiminimų apie tipišką laikmečio pacientę – 28 metų moterį, kuri buvo jautri nuo vaikystės ir kuriai pasireiškė „konvulsijos, isterinis karščiavimas, nuolatinis vėmimas, įvairių vidaus organų uždegimai, šlapimo susilaikymas, stiprūs dantų ir ausų skausmai, melancholiniai delyrai, opistotonusas, epizodinis aklumuas, dusulys, kelias dienas trunkantys paralyžiai ir kiti negalavimai” (83 psl.)

Pacientei pagerėjo šonus patrynus magnetiniais strypais 🧲

Tuometinė medicina buvo vis dar labai humorališka – rėmėsi dar Hipokrato laikų idėjomis, kad žmogus serga tada, kai jo kūne yra skysčių pussiausvyros sutrikimas. Kaip tų skysčių uždaugėja? Na, ten visokių priežasčių yra. Mėnulis traukia vandenį, o smegenys šlapios, tai pritrauks tau vandens iš kūno į galvą pilnatis ir bus traukulis. Priežastys bloginusios skysčių pusiausvyra buvo net tokios, kaip jausmai ar mintys – per daug galvosi, smegenys nuo kraujo išsipūs ir užsispaus. Per daug pavydėsi – ištiks smegenų uždegimas. Reikia pastebėti, kad to laikmečio medicina tokius dalykus, kaip pvz.: pavydą ar pyktį laikė tokiais pačiais sutrikimais, kaip paralyžius ar smegenų pūlinys. Pyktis juk yra jausmas, kai kažkas vyksta ne pagal mūsų taisykles. Tai, kaip gali pykti, jeigu esi, pvz.: koks ubagas valstietis, ant ko tu neva pyksti, kai taisyklės ne tavo valioje? Tu negali pykti, jei pyksta, tai čia tau smegenys nesveikos. Na, tikriausiai valstiečiai tiek insultų (apopleksijų, kaip tada jas vadino) neturėjo ne todėl, kad nepyko, o todėl, kad neturėjo iš ko pavalgyti, kad užkiltų cholesterolis ir kada tinginiauti, kad nutuktų. Kiek ten gaudavo alkoholio, tai gal ir pasigerdavo, bet nebūdavo kaip aukštuomenė, kuri gėrė tiek, kiek galėjo, o ne kiek turėjo.

XIX a. pradžioje humoralinę teoriją ėmė keisti solidesnės solidizmo teorijos – jis toks mechaniškesnis, žmogus serga, nes jo kūne kažkas konkrečiai negerai, pvz.: spaudžia auglys. ~67 pknygos puslapyje aprašomas įdomus atvejis apie 38 metų vyraą, kuris numirė neva nuo kaltūno – anas jam atėmė kojų jėgą ir susilaikė šlapimas, o kai skrodė, tai rastas „auglys” ties L4-L5 juosmens „kremzle”. Įdomu, kad randa skrodimo metu auglį, gal išvaržą (galima mirti ir nuo skausmo), bet vis tiek sugalvoja, kad kaltas kaltūnas. Tam kaltūnui tikriausiai buvo labai lengva nurašyti ligas – jei nežinai kas pacientui yra ir kaip gydyti, bet pacientas nevalyvas, radai dredą ir iš karto – KALTŪNAS. Dar galėjai sugalvoti, kad jam latentinis kaltūnas. Tikėtina, kad silpstantis ir vargstantis žmogus, jei niekas jam nepadės, su laiku apturės suvelį plakuose, tai tipo tada pasakysi, kad tas suvelys įrodo, kas čia buvo. Panašiai kaip sovietai darė su latentine schizofrenija (nors rusai iš graiškikos sh padarė š, tai galima sakyti, kad kai visas pasaulis gydo shizą, jie gydo šyzą) – diagnozuoti, skiri vaistus, vaistai duoda šalutinį poveikį, o tą poveikį įvertinti kaip ligos simptomus, nuo kurios gydei ir daugiau vaistų skiri.

Aprašoma ir kaip sekėsi smegenų „organų” idėjom – kaip dabar patikslinama visokiais smegenų funkciniais rezonanso ir panašiais tyrimais kuri smegenų dalis ką daro, tai pačioje pradžioje pastebėjimai apie tai buvo kilę tiesiog iš klinikinių atvejų, kad smegenį sudraskė ten, tai nedaro to, ane ten, tai kito. 1795-1796 metais Gallio organologijos mokslu remdamasis Andriejus Sniedeckis aprašė 28 smegenų organus (106 psl), išskirdamas tokius įdomius, kaip gyvenimo jėgos (organ mocy życia) ir pririšančio prie gyvenimo (organ przywiązania do życia).

WOW!

Smegenų dalis turėti jėgų gyventi ir smegenų dalis norėti gyventi! Dar buvo suradęs ištvirkimo organą (organ lubieżności) – va, koks jis didelis pas nimfomanes ir visokius balandžius, po to persigalvojo ir nusprendė, kad čia tiesiog apie dauginimąsi dalis. Buvo net chytras gudrus organas, visokių intrigantų turimas. Iš šitos smegenų idėjos kilo mintis, kad smegenys formuoja visokius gumbus ir veido bruožus, gali juos išnagrinėti, apskaičiuoti ir ten pasidaryti išvadą, kad va, geras matematikas kas ar ten labai ištikimas. Kiek tame tiesos galima spręsti iš to, kad visokie technologijų milžinai vis dar mūsų kaukolių neskanuoja, o visaip kaip vilioja mus maigyti laikus ir gūglinti dalykus, kad kažką perprastų čia.

Apie Sniadeckius knygoje daug, kaip jie galvojo ir ką sugalvojo. Pvz.: kad Janas Sniadeckis sumąstė, kad senų žmonių atminties sutrikimus gali lemti ne tik nervų veiklos nusilpimas, bet ir jutimo organų sutrikimas. Reikia turėti omenyje, kad tais laikas senų žmonių, kaip pacientų, tūlas gydytojas turėjo daug mažiau, nei gali turėti dabar ir dažnai bet kas, kas vykdavo senatvėje, jau būdavo laikoma norma, pvz.: tai, ką dabar laikytumėm patologine, t.y. ligos, demencija.

Tyrinėjo ir moteris, kurias ištikdavo eklampsija ar kiti neurologiniai simptomai dėl nėštumo komplikacijų (171 psl):

„Karolina N., maždaug 40 m. amžiaus moteris, jau penktąkart nėščia, tvirta ir gerai sudėta, juodaplaukė, patinusio, paraudusio veido, nepiktnaudžiaujanti alkoholiniais gėrimais, nėštumo, kurio metu sunkiomis ligomis nesirgo, pabaigoje, gimdymo skausmų suimta, 1822 m. atėjo į VU Akušerijos kliniką, skųsdamasi stipriu nuovargiu ir ūžimu ausyse”.

Tada, pagal tuometinę logiką, jai nuleido kraujo iš kojos venos ir ligonė „su visa reikiama pagalba lengviausiai pagimdė”. Bet, po bamabagyslės perrišimo pasireiškė konvulsijos. Tai vėl jai nuleido kraujo. Išmiegojo, paryčiais buvo naujas priepuolis, tai vėl nuleido kraujo. Kitą dieną galvą toliau skaudėjo, o ir pieno dar nebuvo, tai uždėjo 18 dėlių ir 12 taurių su odo įbrėžimais (du būdai nuleisti kraujui) ir davė gyvsidabrio druskos, kad dar ir imtų viduriuoti. Kadangi pacientės būklė negerėjo – tai davė kitokio paskui gyvsidabrio. Po tokio gydymo trečią dieną pacientei atsirado pienas (ir šiaip jis dažnai atsiranda tik kelintą dieną po gimdymo), o aštuntą dieną, kaip knygos autorė rašo „belieka pasidžiaugti, kad, nepaisant skirto gydymo, moteris liko gyva„, išleista namo.

Pabaigai – ne apie Vilnių, bet iš knygos linksma detalė, kad net ir anksčiau gydytojai kentėjo nuo vaistų ir nelabai vaistų platintojų (307 psl):

„Prof. Johannas Peteris Frankas, 1805 m. pradėjęs dirbti Sankt Peterburge, susilaukė komercinio pasiūlymo iš vieno vyno pirklio: „Pone, mieste gyvenantys anglų gydytojai visuomet rekomenduoja savo ligoniams Madeiros vyną. Vokiečiai visi kaip vienas pataria gerti reinvynį. Ar nepasiūlytumėte savo ligoniams vengriškojo?” Tačiau profesorius tokio bendradarbiavimo atsisakė.”