Kai gavau, tai perskaičiau per dvi dienas. Neapsakomai džiaugsmo ir didį malonumą, man atnešė vien laikyti tokį veikalą. Ne tik lietuvių autoriaus, gydytojo, darbas apie medicinos istoriją, bet dar apie Vilnių, miestą, kuriame aš gyvenu, kuriame mokiausi. Vietas, kurias galima vis dar paliesti, žmones, iki kurių dalis mano sutiktų žmonių gali atsekti ryšį, aprašomus pacientus ir atvejus, kurių palikuonis štai gali ir šią knygą ar šią jos apžvalgą skaityti! Apie iškiliausią žmogaus organą, darantį jį žmogumi (humane nobilissimum organon) ir tą jo uodegą, nugaros smegenis, kurias ir iš jų lendančias nervų „šaknis“ spaudžia visokios išvaržos ir kitos negandos atnešančios joms kančių kamieno (passionis stirps) pravardę.
Lietuvių gydytojai nėra suformavę atskiros istorinės vietinės medicinos sistemos, tuo labiau atskirų jos sričių mokyklos, pas mus visada daugiau-mažiau buvo panašu į vakarų mediciną. Užtat mes esame turėję atskirų regiono ligų – apie vieną jų, kaltūną (plica polonica), šioje knygoje netgi yra atskiras skyrius! (nuo 257 psl). Kaltūnas yra nebeiššukuojamas plaukų dredas. Jame gali įsiveisti vabaliukai, kai nelabai švaru gyvenime, jis gali tempti savo svoriu galvą ir rauti plaukus. Kad tokie pas žmones būdavo, atrasdavo į mūsų kraštus atvykę gydytojai iš užsienio, sakydavo, maudykitės ir šukuokitės, o vietiniais sakydavo nenene. Tiek sakydavo, kad vietiniai gydytojai ėmė sakyti, kad čia viso kūno liga – reikia palaukti, kol kaltūnas „subręs“ tada jį nukirpti ir pacienas pagis.
Man labai patiko, kad knyga prasideda pasakojimu kaip kūrinys atsirado. Kad štai, dirbi gydytojumi, ir susimąstai vieną dieną, negi ir anksčiau gydytojai dirbo taip pat sunkiai, kaip tu?
Taigi, kad dirbo.
Nuo sunkaus darbo gydytojus, rodydavosi, gelbėdavo tas pats, kas gelbsti šiandien – pvz.: sunkių ligonių vengimas ar referavimai. XIX amžiaus gydytojai sunkių ligonių išvengdavo užsiimdami gydymu to, ką šiandien gydo psichoterapeutai, o sunkius bandydami apibrėžti nuo kurios ribos nebekišti prie paciento nagučių. Realiai mažai ką gydytojai tada galėjo padaryti, pvz.: pakilusį kraujospūdį tikrai gydydavo kraujo nuleidimas, kažkiek dėlių išskirtas antikoaguliantas sumažindavo kraujo krešumą, bet dažnai tekdavo galvoti kaip suderinti lūkestį pacientui pagydyti ir gydytojui jį pagydyti su empiriniais duomenimis, kad koks Antoška iš kaimo gydantis vėžį tik prisilietimu turi geresnius rezultatus, nei tu, taikydamas mandras tuometinio mokslo teorijas!
Pvz.: knygoje pateikiama ištrauka iš paties Mesmerio Atsiminimų apie tipišką laikmečio pacientę – 28 metų moterį, kuri buvo jautri nuo vaikystės ir kuriai pasireiškė „konvulsijos, isterinis karščiavimas, nuolatinis vėmimas, įvairių vidaus organų uždegimai, šlapimo susilaikymas, stiprūs dantų ir ausų skausmai, melancholiniai delyrai, opistotonusas, epizodinis aklumuas, dusulys, kelias dienas trunkantys paralyžiai ir kiti negalavimai“ (83 psl.)
Tuometinė medicina buvo vis dar labai humorališka – rėmėsi dar Hipokrato laikų idėjomis, kad žmogus serga tada, kai jo kūne yra skysčių pussiausvyros sutrikimas. Kaip tų skysčių uždaugėja? Na, ten visokių priežasčių yra. Mėnulis traukia vandenį, o smegenys šlapios, tai pritrauks tau vandens iš kūno į galvą pilnatis ir bus traukulis. Priežastys bloginusios skysčių pusiausvyra buvo net tokios, kaip jausmai ar mintys – per daug galvosi, smegenys nuo kraujo išsipūs ir užsispaus. Per daug pavydėsi – ištiks smegenų uždegimas. Reikia pastebėti, kad to laikmečio medicina tokius dalykus, kaip pvz.: pavydą ar pyktį laikė tokiais pačiais sutrikimais, kaip paralyžius ar smegenų pūlinys. Pyktis juk yra jausmas, kai kažkas vyksta ne pagal mūsų taisykles. Tai, kaip gali pykti, jeigu esi, pvz.: koks ubagas valstietis, ant ko tu neva pyksti, kai taisyklės ne tavo valioje? Tu negali pykti, jei pyksta, tai čia tau smegenys nesveikos. Na, tikriausiai valstiečiai tiek insultų (apopleksijų, kaip tada jas vadino) neturėjo ne todėl, kad nepyko, o todėl, kad neturėjo iš ko pavalgyti, kad užkiltų cholesterolis ir kada tinginiauti, kad nutuktų. Kiek ten gaudavo alkoholio, tai gal ir pasigerdavo, bet nebūdavo kaip aukštuomenė, kuri gėrė tiek, kiek galėjo, o ne kiek turėjo.
XIX a. pradžioje humoralinę teoriją ėmė keisti solidesnės solidizmo teorijos – jis toks mechaniškesnis, žmogus serga, nes jo kūne kažkas konkrečiai negerai, pvz.: spaudžia auglys. ~67 pknygos puslapyje aprašomas įdomus atvejis apie 38 metų vyraą, kuris numirė neva nuo kaltūno – anas jam atėmė kojų jėgą ir susilaikė šlapimas, o kai skrodė, tai rastas „auglys“ ties L4-L5 juosmens „kremzle“. Įdomu, kad randa skrodimo metu auglį, gal išvaržą (galima mirti ir nuo skausmo), bet vis tiek sugalvoja, kad kaltas kaltūnas. Tam kaltūnui tikriausiai buvo labai lengva nurašyti ligas – jei nežinai kas pacientui yra ir kaip gydyti, bet pacientas nevalyvas, radai dredą ir iš karto – KALTŪNAS. Dar galėjai sugalvoti, kad jam latentinis kaltūnas. Tikėtina, kad silpstantis ir vargstantis žmogus, jei niekas jam nepadės, su laiku apturės suvelį plakuose, tai tipo tada pasakysi, kad tas suvelys įrodo, kas čia buvo. Panašiai kaip sovietai darė su latentine schizofrenija (nors rusai iš graiškikos sh padarė š, tai galima sakyti, kad kai visas pasaulis gydo shizą, jie gydo šyzą) – diagnozuoti, skiri vaistus, vaistai duoda šalutinį poveikį, o tą poveikį įvertinti kaip ligos simptomus, nuo kurios gydei ir daugiau vaistų skiri.
Aprašoma ir kaip sekėsi smegenų „organų“ idėjom – kaip dabar patikslinama visokiais smegenų funkciniais rezonanso ir panašiais tyrimais kuri smegenų dalis ką daro, tai pačioje pradžioje pastebėjimai apie tai buvo kilę tiesiog iš klinikinių atvejų, kad smegenį sudraskė ten, tai nedaro to, ane ten, tai kito. 1795-1796 metais Gallio organologijos mokslu remdamasis Andriejus Sniedeckis aprašė 28 smegenų organus (106 psl), išskirdamas tokius įdomius, kaip gyvenimo jėgos (organ mocy życia) ir pririšančio prie gyvenimo (organ przywiązania do życia).
WOW!
Smegenų dalis turėti jėgų gyventi ir smegenų dalis norėti gyventi! Dar buvo suradęs ištvirkimo organą (organ lubieżności) – va, koks jis didelis pas nimfomanes ir visokius balandžius, po to persigalvojo ir nusprendė, kad čia tiesiog apie dauginimąsi dalis. Buvo net chytras gudrus organas, visokių intrigantų turimas. Iš šitos smegenų idėjos kilo mintis, kad smegenys formuoja visokius gumbus ir veido bruožus, gali juos išnagrinėti, apskaičiuoti ir ten pasidaryti išvadą, kad va, geras matematikas kas ar ten labai ištikimas. Kiek tame tiesos galima spręsti iš to, kad visokie technologijų milžinai vis dar mūsų kaukolių neskanuoja, o visaip kaip vilioja mus maigyti laikus ir gūglinti dalykus, kad kažką perprastų čia.
Apie Sniadeckius knygoje daug, kaip jie galvojo ir ką sugalvojo. Pvz.: kad Janas Sniadeckis sumąstė, kad senų žmonių atminties sutrikimus gali lemti ne tik nervų veiklos nusilpimas, bet ir jutimo organų sutrikimas. Reikia turėti omenyje, kad tais laikas senų žmonių, kaip pacientų, tūlas gydytojas turėjo daug mažiau, nei gali turėti dabar ir dažnai bet kas, kas vykdavo senatvėje, jau būdavo laikoma norma, pvz.: tai, ką dabar laikytumėm patologine, t.y. ligos, demencija.
Tyrinėjo ir moteris, kurias ištikdavo eklampsija ar kiti neurologiniai simptomai dėl nėštumo komplikacijų (171 psl):
„Karolina N., maždaug 40 m. amžiaus moteris, jau penktąkart nėščia, tvirta ir gerai sudėta, juodaplaukė, patinusio, paraudusio veido, nepiktnaudžiaujanti alkoholiniais gėrimais, nėštumo, kurio metu sunkiomis ligomis nesirgo, pabaigoje, gimdymo skausmų suimta, 1822 m. atėjo į VU Akušerijos kliniką, skųsdamasi stipriu nuovargiu ir ūžimu ausyse“.
Tada, pagal tuometinę logiką, jai nuleido kraujo iš kojos venos ir ligonė „su visa reikiama pagalba lengviausiai pagimdė“. Bet, po bamabagyslės perrišimo pasireiškė konvulsijos. Tai vėl jai nuleido kraujo. Išmiegojo, paryčiais buvo naujas priepuolis, tai vėl nuleido kraujo. Kitą dieną galvą toliau skaudėjo, o ir pieno dar nebuvo, tai uždėjo 18 dėlių ir 12 taurių su odo įbrėžimais (du būdai nuleisti kraujui) ir davė gyvsidabrio druskos, kad dar ir imtų viduriuoti. Kadangi pacientės būklė negerėjo – tai davė kitokio paskui gyvsidabrio. Po tokio gydymo trečią dieną pacientei atsirado pienas (ir šiaip jis dažnai atsiranda tik kelintą dieną po gimdymo), o aštuntą dieną, kaip knygos autorė rašo „belieka pasidžiaugti, kad, nepaisant skirto gydymo, moteris liko gyva„, išleista namo.
Pabaigai – ne apie Vilnių, bet iš knygos linksma detalė, kad net ir anksčiau gydytojai kentėjo nuo vaistų ir nelabai vaistų platintojų (307 psl):
„Prof. Johannas Peteris Frankas, 1805 m. pradėjęs dirbti Sankt Peterburge, susilaukė komercinio pasiūlymo iš vieno vyno pirklio: „Pone, mieste gyvenantys anglų gydytojai visuomet rekomenduoja savo ligoniams Madeiros vyną. Vokiečiai visi kaip vienas pataria gerti reinvynį. Ar nepasiūlytumėte savo ligoniams vengriškojo?“ Tačiau profesorius tokio bendradarbiavimo atsisakė.“
Rembrandt Harmenszoon van Rijn paveikslas „Batšebos maudynės“ 1654 . Senajame Testamente yra pasakojimas – Karalius Dovydas užmatė besimaudančią vieno iš savo kareivių žmoną Batšebą. Jam ji taip patiko, kad jis jai liepė sugulti. Batšeba sutiko. Po to Dovydas specialiai pasiuntė savo kareivį į mirtiną mūšį ir jam žuvuss vedė Batšebą. Nors gailėjosi ir pasakojama, kad Dievas jam atleido, bet judviejų sūnus gimė negyvas.
Batšebos maudybės buvo labai populiarus motyvas – jis „leido“ vaizduoti nuogą moterį, kaip geismo objektąt pati Batšeba dažnai išsiskiria marmumo baltumo oda, tarsi autoriai sutiktų su ta mintimi, kad karališkas kūnas – karaliui.
Bet Rembrando paveikslo Batšeba, nors ir labai graži, atrodo, kaip bet kuri kita moris. Ji nėra laiminga. Rankose ji laiko Dovydo laišką, atrodo giliai susimąsčiusi. Ar čia akimirka, kurioje ji pasiūlymą ir svarsto kaip turėtų pasielgti? O galbūt ji nori informuoti karalių, kad laukiasi. Laiško kamputyje matoma raudona dėmė – nesuprasi ar karališko spaudo vaško gabalėlis, ar kraujas. Biblijiniame pasakojime Batšeba maudėsi po „savo kasmėnesinės ligos“, tai gal ji liūdi, kad „liga“ neatėjo. Ar nebus kartais laiške žinia, kad vyras jau žuvo?
Gražuolę čia maudo ne kita nimfinio grožio moteris, o pilnai apsirengusi senolė. Rentgenologinis paveikslo tyrimas atskleidžia, kad autorius iš pradžių Batšebą buvo nutapęs ne tokią pavargusią.
Ir lieka klausimas kas suvargino Batšebą. Ar autorius apmąstė paveikslo motyva, persigalvojo ir nusprendė pavaizduoti kitą istorijos pusę? Ne apie kūniškus geismus, bet mažą šios moters laisvę, akimirką nuspręsti išsaugoti bent savo gyvybę rūstaus valdžios gašlumo pavojuje? O galbūt pati pozuotoja pavargo, galbūt paveikslui teko pozuoti ne vieną dieną, gal su savaičių pertraukom, gi aliejiniai dažai ilgai džiūna.
Atkreipkite dėmesį į jos kairę krūtį. Na, tą, kuri yra paveikslo dešinėje pusėje. Kuri arčiau žiūrovo! Taip, pažiūrėkite, ar viskas jai gerai? Pažastyje matomas kažkoks lyg ir gumbas, ne?
Mitas sako, kad paveikslui pozavo Rembranto sugulovė Hendrickje Stoffels. Paveiksle jos auskarai įtartinai panašūs į jau mirusios dailininko žmonos turėtus auskarus. Jis nesibodėdavo perdovanoti savo moterims kitų moterų papuošalus. Jo negalėtum pavadinti labai jau ten geru meilužiu. Dar mitas sako, kad po kelerių metų paveikslui pozavusi moteris mirė nuo išsekimo dėl krūties vėžio. Nors visi ginčijasi kur tiksliai tas gumbas ten yra ir būtų galima ar negalima iš to diagnozuoti krūties vėžį, o per tai – ar tikrai dailininkas buvo toks geras, ar mes čia visi tiesiog prisigalvojame, nes neįdomus tas paveikslas pats iš savęs tiek jau smarkiai.
Krūties vėžys yra pati dažniausia moterų onkologinė liga visame Pasaulyje. Juo per gyvenimą susirgs maždaug 1 iš 7 moterų. Daliai jų nepasiskes ypač, nes vėžys bus diagnozuotas vėlai arba moteris sirgs keliomis onkologinėmis ligomis gyvenime, galbūt keliomis iš karto.
3 būdai kaip patekti pas III lygio krūties specialistus
I-mas medicinos lygis, čia yra visi gydytojai, pas kuriuose pateikti siuntimo nereikia. Pavyzdžiui šeimos gydytojas.
II lygis – yra visi specialistai, kurie keliauja po pirmo lygio, kai šis neturi kompetencijos, nesusitvarko etc.
III lygis – kur siunčia II’as arba, esant reikalui iš karto I’as. Konkretus vėžio įtarimas yra situacija, kai siunčiama tiesiai atitinkama specialistui, kuris dažniausiai jau yra III lygyje, nes pilnas ambulatorinis ištyrimas gali trukti 3-4 mėnesius, kurių pacientas neturi. Vėžys yra ūminis susirgimas, ne lėtinė liga, nors gali tęstis metų metus.
Pirmas (dažniausias) – kai profilaktinio tyrimo metu randami galimai piktybiniai pakitimai.
Šiuo metu Lietuvoje veikia Krūties vėžio ankstyvosios diagnostikos programa – moterims nuo 50 iki 69 metų (imtinai) kas du metus atliekama profilaktinė mamograma. Užtenka šeimos gydytojo siuntimo. Mamograma yra krūtų radiologinis tyrimas, kuriame žiūrima ar yra sutankėjimų, kalcinatų ir kitų galimų pamatyti požymių galinčių spėti apie galimą naviką.
Nuotraukas vertina du radiologai, kas yra labai gerai, dažniausiai kitus radiologinius vaizdus vertina tik vienas, visi mes žmonės, galime suklysti. Kad suklystų du iš karto ir dar vienodai – čia jau reta.
Šeimos gydytojas gauna atsakymą ir žiūri, kuris radiologas parašė, kad matė blogesnius dalykus. Jei abu matė, kad viskas gerai – tai viskas gerai, 2 metams ramu. Jei vienas, kuris matė, kad kažkas negerai, tai nesvarbu, kad kitas matė, jog gerai. Geriau apsidrausti ir ištirti išsamiau. Atliekant mamogramą po dviejų metų, jei ir randamas navikas, dažniausiai jis būna iki 0,5 cm dydžio, taigi dar mažas, o kad laiku atliekant pakartotinas mamogramas būtų rastas išplitęs, tai skaičiau tik straipsniuose, gyvai dar nemačiau, bet ir tada dažniausiai eina kalba apie retesnius, netiketesnius navikus. Mamograma naudinga ir viena, bet dar daugiau, kai yra atliekama pakartotinai, nes tada galima dar spėti kada onkologinis susirgimas prasidėjo, esant galimybei mamogramas vertinantys specialistai visada prašo pateikti prieš tai atliktų nuotraukas palyginimui.
Taigi, programa labai gerai veikia, jei yra daroma – dažnai radiniai reikalauja papildomo ištyrimo, kad dar 3 specialistas pasakytų, jog viskas gerai, jei pirmi du radiologai pasakė „viskas gerai, bet gal…“ (pvz.: reikia dar ultragarsinio tyrimo), tačiau, jei yra randami tikrai įtartini dalykai – pacientė keliauja žaliu koridoriumi tiesiai pas onkologus, tiriama, tikslinama, taikomas gydymas.
Kodėl programa nepradedma ankstesniame amžiuje?
Būtent mamograma nepadeda išryškinti jaunos krūties pakitimų. Apie aukščiau aprašytą paveikslą man papaskojo mamologas Prof. habil. dr. Valerijus Ostapenko, ir dar gražų palyginimą kaip veikia mamograma pasakė. Vėžys, na, jis čiulba kaip paukštis. Gali jį girdėti ir nori jį surasti kūne. Jauna krūtis – kaip medis vasarą, paukštį girdi, bet per lapus jo nematai. Kai ateina ruduo, ir lapai nukrenta, matai šaką, ant kurios paukšis čiulba. Biologiškai vėžys būtų panašesnis į lapus bandančius augti žiemą, bet tikrai gražu mąstyti apie jį, kaip apie paukštį. Atskrido ir čiulba, tik nereikia jo čia, nedžiugina ta giesmelė.
Taigi, mamogramos netinka jaunoms krūtims. Ar tinka kiti tyrimai? Ne vienas krūtų echoskopuotojas man sakė, kad galima krūtis echoskopuoti profilaktiškai nuo ~35 metų amžiaus – tyrimas nepavojingas. Minusas – PSDF už jį profilaktiškai nemoka, o iš papildomų savanoriškų med. draudimų – irgi retai (Lietuvoje). Ech, kainuoja būti moterimi!
Kodėl programa netęsiama iki vėlesnio amžiaus?
Klausinėjau šito klausimo ir aš ją atliekančių, tai, jeigu jauną amžių riboja techniniai dalykai, tai vėliau – ekonominiai. Tik tiek.
Ar pačios mamogramos metu gaunama radiacija nesukels vėžio?
Sveikam žmogui, kuris nelabai susidurtų su gydytojais, jei ne profilaktika, sveikas ir prasmingas klausimas yra suabejoti tyrimo nauda. Mamogramos metu gaunama radiacinė spinduliuotė tikrai gali būti paskutiniu lašu tam tikroms pacientėms prie tam tikrų onkologinių susirgimų. Todėl programa kompensuojama šalyse tik tol, kol jos dėka pinigai susitaupo, t.y. per ją daugiau vėžių randama ir išgydoma anksti, nei sukeliama. Visiškai pagrįstas lūkestis, kad ateityje tokios programos nebereikės, nes bus geresnių profilaktikos būdų, arba pati liga bus gydoma ant tiek pigau ir greičiau, kad mamograma atrodys barbariškai. Bet kol kas – tai geriausia iš to, ką turime ir galime praktiškai, o ne teoriškai. Rekomenduoju programa naudotis.
Antras – kai yra simptomų.
Kai yra įtariamas krūties navikas, tai pacientė (ar pacientas, nes krūties vėžiu gali sirgti ir vyrai, tiek jiems nėra profilaktinės programos) siunčiama tiesiai per žalią koridorių.
Žalias koridorius, tai čia galimybė patekti ne per 2-3 mėnesius, o, pvz.: po savaitės pas specialistus. Jis tikrai veikia, o kai neveikia, tai dažniausiai arba dėl elementaraus nesusikalbėjimo arba dėl išteklių ribotumo. Tikrai būtų malonu VISUS pacientus ištirti čia ir dabar maksimaliai rūpestingai, kaip, pvz.: VISUS lietuvos vaikus mokyti Vilniaus licėjuje ar VISIEMS turėti Iphone. Tenka įsivesti kažkokį kriterijų.
Skausmas, kaip krūties vėžio simptomas yra labai nespecifinis ir dažniausiai, jeigu nėra kitų simptomų, būna susijęs su gerybiniais krūties pakitimais. Terminas „gerybinis“ keistai skamba medicinoje, nes kas čia gero, jei skauda, tačiau „gerybinis“ reiškia, kad kūnas sprendžia jam nutikusią problemą, bet jis pats nėra problema. Pvz.: krūtis gali skaudėti dėl skydliaukės patologijos, geležies trūkumo, nerimo sutrikimo, sėdimo darbo ir t.t ir panš
Pats dažniausias krūties vėžio simptomas yra užčiuoptas darinys krūtyje. Nu niekaip sveikoje krūtyje toks negali susidaryti šiaip sau – nebent išryškėtų koks lengva įgimta krūties vystymosi anomalija, pasitaiko, bet patvirtinti gali tik tyrimai, kad taip tikrai čia yra. Tik žindančioms moterims gali būti krūtyje nepastovių sukietėjimų ir guzų, bet, vėlgi, kai eina kalba apie tokius darinius – jie „nesilaiko“. Žiūrėk, po savaitės jau kitoje vietoje sukietėjimas, po mėnesio jau visai nebėra jų.
Jeigu:
krūtyje užčiuopėte sukietėjimą ar darinį – taip pat, jei kažkas čiuopiasi pažastyje, virš raktikaulių, tarp krūtų.
krūtis ar jos dalis ėmė tinti (net jei jokio darinio nesičiuopia)
pasikeitė visos krūtes ar jos dalies oda, pvz.: tapo panaši į apelsino žievelę
įsitraukė spenelis
iš spenelio pasirodė išskyrų
ir netgi, jei krūtį ėmė skaudėti (nors simptomas mažiau būdingas vėžiui, nei kitoms ligoms, bet vis tiek – neturi skaudėti krūtų)
Jeigu yra bent vienas šių dalykų, keli, ar kažkas apie tai, nors negalite nusakyti žodžiais ar apibūdinti (o tai visiškai natūralu, kai eina kalba apie nenatūralios eigos įvykius kūne) – einate pas šeimos gydytoją. Kaip galioja „žalias koridorius“ onkologiniame, taip ir šeimos gydytojas priims greitai, nesirdovėkite registratorei pasakyti. Būna pacientai ateina po mėnesio ir klausiu kodėl nesakė dėl ko, o tik „konsultacijai“, tai sako „nenorėjau pasirodyti, kaip hipochondrikas“. Nu kuom gi taip blogai būti hipochondriku, tokia pati liga, kaip visos, juk niekas nesako „nenorėjau pasirodyti sergantis cukriniu diabetu“, gaunasi, kad žmogus pats save apriboja psichinės sveikatos stigmos pasekme net neturėdamas minėto sutrikimo! Kai tą patį mėnesį 20 kartą ateisi į registraūtą sakydami „Gal man vėžys?“, tai jau bus kita kalba, ir greičiausiai tiesiog šeimos gydytojui dasiprotėjus, kad ne ne 5 kartą per mėnesį echoskopijos reikia, o kito specialisto.
Taip pat kartais moterys kreipiasi labai išsigandusios dėl atsiradusio pieno. Tikrai baisu. Nesilaukei, vaiko neturi, o pienas ėmė skirtis. Mano praktikoje kol kas tai dar nė karto nebuvo krūties onkologinio susirgimo atvejis, nors budrumas šiam simptomui visada išlieka. Kartais būna tam tikros smegenų dalies gerybinio naviko požymis arba kai kurių, dažniausiai kardiologų, naudojamų vaistų šalutinis poveikis. Bet gana dažnai tai būna visiškai sveikas įvykis, kai moteriai ima rūpėti artimoje aplinkoje esantis kūdikis – gimęs jos draugei, sesei ar kaimynei. Žmogus, kaip gyvūnas, gyvandamas grupėse, turi tokį sociobiologinį gebėjimą – mūsų jauniklius gali žindyti ne biologinė motina. O moters kūnui priimant sprendimą ovuliuoti ar ne (t.y. galėti pastoti ar ne), nors, kaip kitiems žinduoliams veikia kūno išskaičiavimas ar nėštumas nebus mirtinas, bet neveikia skaičiavimas ar bus „iš ko“ žindyti. Ir nors techniškai, kiekvieną vaiką pagimdžiusi moteris gali tikėtis jam gaminti pieną, bet ir taip pat techniškai, tik veikiant kitai smegenų daliai, ji gali tikėtis, kad pagelbės žindyvė. Antraip mes visuomet turėtumėm pogimdyvines depresijas kartu su pieno nutrūkimu. Būna kartais atbėga, kaip taisyklė „be užsirašymo“ pacientės vyras, kad galbėkite, nebėra pas ją pieno, apleidau savo draugę, nesu geras vyras, neužtikrinau jai tokio gero gyvenimo, kad ji galėtų tik juoktis ir žindyti, padėkit – kai kurie turi viltį, kad gal visgi užtikrino, gal liga čia kažkokia. Sakom – eikit pas žindymo specialistą, jis padės. Na, o tais atvejais, kai laktuoja pvz.: moters partnerė, nors gimdė ne ji, belieka pasakyti – kartais būna ir taip.
Kraujas pasirodęs iš spenelio, nors susijęs dažnai irgi su navikas, bet dažniau su gerybiniais – augančiais į krūties kanalėlių spindį. Gydoma dažniausiai tik chirurgiškai, nereikia po to radio ar chemo gydymo.
Trečias – kai yra didelė rizika susirgti, t.y. bent 20% 5 metų bėgyje
Čia toks retesnis variantas kaip ŠG rašyti siuntimą, nes dažnai tiek užsisukame darbuose atsakinėdami į pateiktus klausimus, kad nustojame juos uždavinėti patys.
Kai kalbame apie kažkokio dalyko tikimybę, visada turime klausti – tai kokia ta tikimybė. Sakom – paciente, išgerkite 1-ą tabletę kasdien, va tiek ir tiek mg. O kodėl? Kad būtų geriau? O kiek geriau. Du kartus geriau. O kiek man dabar gerai? Hm. Nu 5 balais ar B raide gerai.
Vertinat, kad vidutinė moteris turi ~12% tikimybę per gyvenimą susirgti krūties vėžiu, galime kalbėti apie moteris, kurių ši tikimybė mažesnė, kurių didesnė ir kurių galbūt atėjo tas gyvenimo etapas, kai ypatingai didelė. Kai kurie gydytojai sako, kad čia kiek beprasmiška taip daryti, nes, pvz.: pats didžiausias bet kurios onkologinės ligos rizikos veiksnys yra amžius. Paimk 90-metį, ištrik jį, ir, jei nerasi jam kokio nors, vėžio, bus wow, reiškiasi jis gal gyvens iki 120. Bet, palaukit, kodėl imate tokį kraštutinumą, o kaip su 65 metų moterimi? 55? 45? 35!? Jeigu šios moterys turi 90metės onkoliginės ligos riziką ir negydytos numirs po 5 metų, tai gal bus kitokia situacija, nei mirtų 95 moteris. Jeigu negaila paties žmogaus, kaip individo, tai paskaičuokime, kurmiai, ekonominius kaštus ir turėkime profesinio ambicingumo.
Ypatingai didelės rizikos pacientus onkologai priima su siuntimu, kuris nėra nei po profilaktinio ištyrimo, nei su simtpomais, mandagu, jei su pradiniu ambulatoriniu ištyrimu, nors patys ir kuklinasi sako, „ai, pasidarysim patys“. Kas labai naudinga šeimos gydytojui, tai pacientą“grąžina“ su rekomendacijomis kaip tirti toliau, o tos rekomendacijos vėliau leižia draudimui pagrįsti indvidualią tolimesnę profilaktiką, kad čia ne aš, nieko neveikiantis šeimos gydytojas taip sugalvojau kažką imti veikti, o man „liepė“, šventas III lygis 😉
Kaip apskaičuojama ši rizika?
Kliniškai. Tai reiškia, kad nėra kažkokio įstatymo ar dokumento, kietų akmeninių jos įrodymų ar įsipareigojimo naudoti vieną skalę, o ne kitą. Žinoma netiks „kaimyno Petro“ skalė, bet jei naudosi kokio Kmebridžo universiteto EU kokybės ir pasitikėjimo štampu skalę, tai tiks. Svarbu siuntime surašyti viską, pagal ką tu ten suskaičiavai, o ne, kad „didelė rizika“ ar kokią kitokią abstraktybę. Rizika vertina pagal keičiamus ir nekeičiamus rizikos faktroius.
Nekeičiamas rizikos faktorius yra, pvz.: genai. Na, bent jau kol kas. Jeigu pacientė turi ypatingai aukštą genetinę riziką susirgi krūties vėžiu dėl turimų specifinių mutacijų, tai gali būti, kad jai galima profilaktiškai, pašalinti krūtis, Tai nėra gyvybiškai būtinas organas, o kai kurie žmonės ir taip nepastebėtų, jei jos nuo jų dingtų, ar net ir nenori turėti. Profilaktinė mastektomija apsaugo ne tik nuo vėžio – ji apsaugo nuo vėžio gydymo pasekmių. Nes, kai jau būna atsiradęs navikas, tai dažniausiai krūties dalis ar visa krūtis šalinama su sarginiu limfmazgiu ar keliais. Tai reiškia, kad ir po pačio geriausio ir puikiausio vėžio gydymo liekamieji reiškiniai būna didesni, nei po profilaktinio krūties pašalinimo. Praktikoje tai reiškia, kad pvz.: netinsta ir neskauda rankos. Ir pacientė ar pacientas turi žinoti apie galimybes ne tik gydymo, bet ir gydymo išvengimo. Analogiškai pacientą, kuris nerimauja susirgi tokia liga, atlikus genetinius tyrimus galima nuraminti, kad gal jis turi net saugančius nuo ligos genetinius variantus, ko jau ko, bet dėl tišo bijoti jam mažiausiai reikia, na, bent genetiškai.
Šeimos gydytojas gali nukreipti gydytojo genetiko konsultacijai, jeigu pacientė ar pacientas turi reikšmingą okologinę anamnezę, tačiau šis nukreipimas yra reikalingas tik, esant galimybei, kai kuriose situacijose pasinaudoti med. draudimo lėšomis. Genetinius tyrimus ir gyd. genetiko konsultacijas pilnai galima kreiptis savarankiškai, o gavus atsakymus, pvz.: ateiti pas šeimos gydytoją, kad jau duotų siuntimą tolimesniam gydymui med. draudimo lėšomis.
Vat tik kartais žiniasklaida nutyli, kad kai kurios krūtų vėžio mutacijos neabsiriboja tik krūties vėžiu – o profilaktinės operacijos apima ir kitus organus, pvz.: kiaušidžių ir kiaušintakių pašalinimą. Taip pat, kad čia nebūna „ėmiau ir sugalvojau, tai pasidariau“, dauguma jas atliekančių asmenų gerai apmąsto visus už ir prieš, dažnai turi intymią ir asmenišką patirtį ką reiškia sirgti vėžiu. Genetiškai nulemtas krūties vėžys sudaro apie dešimtadalį visų krūties vėžio atvejų, bet šeiminės istorijos būna katastrofinės. Pvz.: pacientė dėl šios ligos neteko mamos būdama vaiku, neturėjo močiutės, matė kaip ilgai kentėjo ir geso sesė, etc., tai jos klausti ar ne per drąstiškai čia sugalvojo apie profilaktinę mastektomija iš šono yra panašu, kaip skęstančiam žmogui klausti kodėl jis taip skuba kvėpuoti. Kol kas, kiek susidūriau, tokio gydymo sprendimus priima gydytojų komisijos, bet bėdų su tuom didelių nebūna, ypač, jeigu moteris dar ir vaikų jau pati turi. Daugumai medikų labai sunku priimti, kad žmogus gali nenorėti vaikų, jie netiki ir nepasitiki tokia idėja. Nepykit ant jų – jinai ateina iš ten pat, iš kur ateina nenoras daryti abortus ar eutanaziją, dažnai apskritai noras dirbti gydytojumi. Gyventi ir daugintis yra gera!
Be minėtų genetinių mutacijų (dažniausiai eina kalba apie BRCA1 or BRCA2 genus), kiti nekeičiami rizikos faktoriai, t.y. juos reikia priimti ir į juos atsižvelgti:
Amžius. >50 metų, jau imti galvoti, nes „man gali būti“, bet „kaip patikrinti ar man to nėra?“
Ovuliacinių ciklų patirtis. Taisyklė paprasta – kuo daugiau buvo ovuliacijų, tuo didesnė rizika. Jei menstruacijos prasidėjo ankstyvame amžiuje ir baigėsi vėlyvame, jei nėra ilgas „stažas“ buvimo nėščia – rizika didesnė. Policistinių kiaušidžių sindromas (PCOS) yra gana skėtinis terminas – vienais atvejis jis yra krūties vėžio rizikos veiksnys, bet kitais – priešingai, saugantis.
„Kietos krūtys“. Visos krūtys tokios yra, nes labai geras organas, nenuostabu, kad tiek kam patinka. Tačiau kai kurių moterų krūtyse yra daug jungiamojo audinio ir mažiau riebalinio. Nėra aišku ar tikrai dėl to rizika yra didesnė, ar tiesiog dabartiniai tyrimų metodai tokie, kad turint „ne riebias“ krūtis nesigauna to vėžio anksti pamatyti. Labai jau šakotas tas medis, net numetus lapus vis tiek paukščio nesimato.
Anksčiau patirtas spindulinis gydymas ar tam tikrų vaistų vartojimas praeityje. Dėl vaistų nebijokite – jei juos gydytojas skirs, tai skambės maždaug taip „galime duoti šitą vaistą, jis Jums išgelbės gyvybę, bet vėliau tikriausiai susirgsite krūties vėžiu, ar sutinkate?“.
Keičiami rizikos faktoriai
Jeigu jau paskaičiavome, kad pacientui yra didelė rizika susirgi krūties vėžiu (arba pats pasiskaičiavo), tai siuntimas onkologams, gal ir gera mintis, žiūrėk, gana tikėtina, jog tas vėžys jau ten yra, reikia gydyti, bet dar geresnė yra tą riziką sumažinti. Onkologinės ligos rizikos mažinimas irgi yra onkologinės ligos gydymas.
Tai, kad „vidutinė“ rizika yra 12%, nereiškia, kad irgi ją reikia toleruoti. Vienas, kitas gyvensenos dalykėlis, ir, žiūrėkit, jau 8%.
. 75-150 min. didelio aktyvumo fizinės veiklos (didelio aktyvumo fizinę veiklą galima daryti ne kasdien, bet tada ji turi būti ilgesnė, kai daroma, pvz.: tik savaitgaliais).
bent 2 kartus per savaitę užsiima visų kūno raumenų stiprinimo veikla.
4. aktyviai ir sąmoningai vengia ilgo sėdėjimo (>45 min be pertraukos). Veiklos intensyvumas apibrėžiamas ne pagal pratimo tipą, o širdies susitraukimų dažnį – absoliuti dauguma išmaniųjų laikrodžų šitą paskaičiuoja ir Jus, labai naudinga. Fizinis darbas , nors dažnai pacientų ginamas kaip fizinė veikla, turi vieną minusą – dažnai jis būna labai monotoniškas, o per tai atsiranda jo žalingas aspektas.
Nutukimas. Ypač po menopauzės. Jis skaičiuojamas pagal kūno masės indeksą, nors čia yra svarbūs tik riebalai – jie dalyvauja moteriškų lyt. hormonų apykaitoje. Nutukimu laikomas KMI >30, tai yra laikoma lėtine liga ir gydoma.
Rūkymo ir alkoholio vartojimas. Kuo daugiau – tuo didesnė rizika. Šių medžiagų vartojimo sutrikimai taip pat laikomi lėtinėmis ligomis ir gydomi.
Kai kurie vaistai. Taip, yra vaistų, kurie yra nekeičiamos rizikos faktoriai – jų vartojimo fakto užtenka, kad ir nutraukus, padidinta rizika išliktų visą gyvenimą. Bet kiti – nutraukei ir po kelių metų rizika „normalizavosi“.
Reprodukcinė istorija – teoriškai moterys nutraukiančios nėštumą susiduria su didesne krūties vėžio riziką gyvenime. Matematiškai taip gaunasi, ir pasakyti galima, nors techniškai reikėtų sakyti, kad nepastojančios irgi didina. Žodžių žaismas. Tačiau, jeigu moteris svarsto žindyti ar ne, būtina informuoti, kad žindymas mažina krūties vėžio riziką, ypač, jei žindoma ilgiau, nei metus.
Pabaigai
Kalbant apie krūties vėžį iškyla klausimas apie savipatikrą. Tai yra kas mėnesį rekomenduojamas sąmoningas krūtų apsižiūrėjimas ir apsičiuopimas. Neužčiuopsi darinio krūtyje, jeigu krūtų nečiuopsi.
Savipatikra nepadeda aptikti krūties vėžio, tačiau ji padeda geriau jausti savo kūną. Daug žmonių ir be specialaus susikaupimo save žiūri, liečia, jaučia. Bet asmenims, kurie turi kūno dismorfiją, ar savo kūno lietimas nepriimtinas, o kartais dėl įvairių kitų priežasčių, kad ir paprasto įtempto gyvenimo, kai norisi laisvu laiku tik miegoti, ką ten sae liesti – pasižymėta spec. diena kalendoriuje savo pačiupinėti labai naudinga 🙂 Žmonės, kurie gali save liesti be nerimo ir pasišlykštėjimo turi ir geresnį santykį su liga ir gydymu, o per tai mažiau streso ir geresnį gyjimą.
Matot, onkoginiam susirgimui stresas yra labai negerai. Ūminis stresas padeda saugotis pvz.: nuo bakterinės infekcijos, tačiau tai vyksta kažkieno kito sąskaita – ir dažniausiai būtent imuniteto, kuris skirtas suieškoti pakitusias ląsteles sąskaita. Neseniai skaičiau atvejo aprašymą, kur rado moterį turinčią dvi MAD1L1 mutacijų kopijas. Šiaip gamtoje – tai nesuderinama su gyvybe ir jos geneologiniame medyje aibė persileidimų, panašu, kad giminių embrionams turint ir vieną mutacijos kopiją. Rasti su tokia mutacija gyvą sutvėrimą, o dar žmogų, nu čia – stebuklas. Moteris per gyvenimą turėjo 12 skirtingų onkologinių susirgimų (pirmu susirgo būdavo 2 metų), jos kraujyje bent trečdalis ląstelių net neturi sveiko chromosomų skaičiaus.
Kaip ji gyva?
Tyrėjų nuomone – ji turi labai sveiką imuninę sistemą, kuri jautriai reaguoja į pakitusias ląsteles ir jas naikina. Kiekvienas iš mūsų kadien turime kelias ląsteles iš kurių galėtų techniškai išsivystyti onkologinė liga, bet mūsų sveika imuninė sistema jas randa ir sunaikina. Greičiausiai pacientė turėjo dar daugiau susirgimų, tik su daugeliu jos imuninė sistema susitvarkė pati. Taip pat jos onkologiniai susirgima labai lengvai pasidavė gydymui, nes užtekdavo vėžį pasilpninti ir kūnas pats gydavo. Taigi, ji labai tiriama išsiaiškinti ar neturi imuninės sistemos varianto, kurį būtų galima „įskiepyti“ kitiems, o galbūt – sveikam žmogui jis būtų mirtinas, bet dvi mirtinos mutacijos, kurios įprastai pavieniui lemia persileidimą, čia lėmė išgyvenimą, kai susidėjo kartu?
Pasaulio tvanas – daugelyje mitologijų pasikartojantis pasakojimas apie masinę katastrofą, kurios metu nuskendo galybė žmonių ir gyvūnų. Priklausomai nuo mito šaltinio ši nelaimė būna prasminga ar nelabai, išsigelbėjimas ateina kaip dovana ar kaip įvertinimas.
Viena populiariausių versijų yra iš Senojo Testamento, kuri tikėtina remiasi šumerų versija:
Dievas mato, kad visi žmonės tapo negeri, todėl nusprendžia sunaikinti žmoniją. Vienas vyras, Nojus, yra geras, todėl Dievas duoda jam tikslius (!) nurodymus, kaip išsigelbėti, kokį laivą statyti – informaciją apie medžiagas, matmenis ir panš. Nojus pasiima su savimi žmoną ir savo sūnus su jų žmonomis. Kiekvieno gyvūno po patiną ir patelę. Tik tada, kai Nojus viską padaro, Dievas uždaro laivą iš išorės ir paleidžia vandenį – vanduo liejasi ir iš apačios ir iš dangaus. Iš visur. Tvanas trunka maždaug metus – iš pradžių vanduo kyla, paskui leidžiasi. Nojus tikrina kada gali išlipti siųsdamas paukščius iš laivo – kai paukštis nebegrįžta, jie suranda išlindusią viršukalnę, išsilaipina, sukuria aukurą kaip padėką ir pirmą kartą Dievas paleidžia Vaivorykštę kaip ženklą, kad daugiau taip nebedarys.
Dievas įvertina, kad pats padarė čia blogai. Pvz.: kūrimo mete Dievas po kiekvieno etapo vertina, kad padarė gerai.
Tai nuostabus mitas, jame visko tiek daug. Dauguma šio mito iliustracijų būna apie pačią Nojaus arką – laivą, iš kurio kyšo poromis gyvūnėlių galvos. Apie vaivorykštę. Dažniausiai šios iliustracijos linksmos ir skirtos vaikams.
Bet būtent šis paveikslas man labai patinka, nes jis rodo kitą tvano pusę – kas nutiko su tais žmonėmis, kurie nebuvo verti, kurie užsitraukė tai, kad būtų sunaikinti. Paveikslas alegoriškai vaizdduoja jų „sugedimą“, kuris nedingsta net ir paskutinėmis akimirkomis, šie žmonės neturi potencialo dėl kurio būtų buvę verti laiko. Dažniausiai kiti autoriai vaizduodami tvano aukas akcentuoja kaip jiems sunku. Pvz.: Paul Gustave Louis Christophe Doré graviūroje tėvai sukelia savo vaikus ant išlikusios olos, patys žūdami bangose. Ant olos taip pat sėdi tigrė su savo tigriukais. Vsi gelbėja savo vaikus, tik laiko klausimas, kada vanduo apsems, gal tigrė suės žmonių vaikus, greičiau, nei jie nuskęs. Ore skraido paukščiai, paklaikę nuo nerimo. Galvotum, kad vanduo kes daugybe plūdurų ant kurių šie galės gyventi, tačiau vanduo eina ir iš viršaus ir iš apačios. Nojaus arka yra panašesnė į povendeninį laivą, nei plaustą.
Joseph Désiré Court paveikslas rodo tik moterį, kuri kelia savo vaiką. Vaikas atrodo galbūt jau miręs, gal gyvas. Ji daro tai, ką darytų visi „su Dievu“ žmonės, o vyras, štai, neima to vaiko, neleidžia užlipti moteriai ant uolos – jis nori ištraukti skęstandtį senį iš vandens. Ir būtent tame ir glūdi jo pražūtis, tvanas tik neišvengiamą padaro greitai ir duoda vietos tiems, kurie gelbėja savo vaikus.
Yra tokia darželinukų pasaka, girdėjau aš ją, savo vaikams nesekiau, bet jie parsinešė ją namo kaip liaudies išminties folkliorą. Daug ji variacijų turi, štai mano dažniausiai girdima:
Skrenda varna ir ant nugaros nešasi varniuką. Klausia jo „Kai tu užaugsi, ar neši ant nugaros mane taip, kaip dabar aš tave nešu?“ Varniukas pasako „Taip, mama, aš tave labai myliu“. Varna numeta varniuką ir jis žūsta ant uolų. Neša kitais metais kitą varniuką, klausia to paties , varniukas vėl sako, kad neš mamą, mama jį numeta. Trečiais metais klausia kito varniuko ir jis sako „Mama, kaip aš tą padarysiu, aš juk savo varniukus nešiu!“ Varna varniuko nenumeta.
Tai labai žiauri pasaka. Be vaivorykštės gale, be pažado, kad gamta tavęs nesunaikins, jei tu skirsi laiką ir dėmesį savo praeičiai, savo tėvams.
Pagal Bibliją, kurios, kaip šaltinio Tvano mito versija man patinka labiausiai, iki Tvano žmonės gyveno ~1000 metų, sekanti karta po Nojaus iš karto krito iki ~200 metų ir per kelias kartas pasiekė max ~120. Tai labai įdomus skaičius, nes būtent tokią biologinio gyvenimo ribą mato moderni medicinaa, o kreacionsitai – krikščionys Bibliją skaitantys pažodžiui – šiuos skaičius sieja su genetine įvaisa ir pakitusiomis klimatinėmis sąlygomis. Tokiu atveju žmogaus gyvenimo trumpumą, o ne laisvę nuo reprodukcinio spaudimo, simbolizuoja vaivorykštė. Kaip gydytojas sužinojusi, kad kreacionistai neleidžia savo vaikams mokytis ne tik lytinio švietimo, bet ir mitybos ugdymo JAV viešose švietimo įstaigose ėmiau šniukštinėti ko gi jie moko, ir visai įdomių dalykų, jie labai akcentuoja ūkišką nuovokumą ir prasmę to, kuom tiki ir vadovaujiesi.
(paveiksliukas pasivogtas iš kreacionistų internetų)(įdomus paveiksliukas iš JAV, kuriame ilgesnę gyvenimo trukmę turinčiose valstijose žmonės rečiau lankosi bažnyčioje. Panašius grafikus galima rasti ir apie Pasaulį, galioja visoms tradiciškai religija laikomoms sistemoms ir jų šventovėms. Galima įsivaizduoti, kad gyvenimo trukmei esant 1000 metų jų tikriausiai visai nereikėtų?)
Grįžtant prie paveikslo, kai jį pamačiau, jis kelis mėnesius stovėjo mano akyse, aš jį prisimindavau, apie jį galvodavau. Galbūt jis patiks ir Jums. Kai dirbi gydytojumi labai daug jausmų ir klausimų gali kelti situacijos, kai atrodo seną žmogų gelbėji tik tam, kad gelbėtum, ir jam pačiam gali kilti klausimas „kokia to prasmė“, kad čia blogai taip daryti, kad reikia užleisti vietą kitiems. Nereikia. Galima, bet nereikia.
Šis mitas man būtent apie tai – gal viskas gerai daryti negerus dalykus, tai žmogaus gyvenimo dalis. Vaivoryštė, kaip simbolis, man atrodo yra tinkama kiekvienam žmogui, kuris sako, kad jis yra daugiau, nei varna privalanti numesti savo vaiką, jei jis vaikų neturės. Tu gali gyventi tik dėl paties gyvenimo, džiaugtis juo tik dėl savęs, už tai nebūsi nubaustas nei pats, nei kiti, kas tau padės tą daryti, todėl ir jų vidinės kančios iš savęs apie tai nėra prasmingos. Nėra prasminga dirbti Dievo darbą, kurį pats Dievas pasakė, kad nedirbs.
Kartais mano darbe žmonės sako, kad jaučiasi blogais tėvais, nes jų vaikai nenori turėtų vaikų. Sako, taip, kad vien tame pasakyme aš girdžiu ypatingą pasitikėjimą ir atvirumą, kaip aukščiausią galimą duoti įvertinimą kitam žmogui, tokio asmeniško ir gilaus dalyko, kurio galbūt net savo vaikams nepasako ir klausia tada savęs ar to nepasakydami jie yra geresni ar blogesni tėvai. Gal, jei aš nuskęsčiau, mano vaikams būtų vietos kvėpuoti? Aš nežinau. Aš žinau tik tai, kad daugiau Tvano nebus ir mums nereikia daryti, kad jis būtų. Galime nuskristi ant kito kalno ir gyventi toliau.
Šis straipnis aprašo gano dažno atvejo variantą šeimos gydytojo kabinete:
31 metų moteris kreipiasi į šeimos gydytoją skųsdamasi galvos svaigimu fizinio aktyvumo metu ir noru valgyti ledą. Nėra duomenų, kad pacientė sirgų širdies, kvėpavimo takų, ginekologinėmis, virškinimo sistemos ligomis ar lauktųsi. Nėra buvę kraujavimo ar operacijų. Nevartoja jokių medikamentų ar maisto papildų. Ne vegetarė, nerūko ir negeria. Penkis kartus per savaitę sportuoja, ir taip ne vienerius metus, todėl šie įprastą gyvenseną trukdantys negalavimai pacientei kelia daug nepatogumų. Kabinete atliktos apžiūromis duomenimis – viskas norma, tačiau kraujo tyrimo atsakymuose hemoglobinas 101 g/L, o feritinas 5 µg/L. Pakartotino vizito metu klausiant kryptingai paaiškėja, kad pacientė yra kraujo donorė ir donuoja kraują kas 2 mėnesius, tačiau paskutį kartą kraujo nedavė, nes jautėsi prastai.
Kame problema?
Donorinis kraujas yra būtinas medicinos sistemai. Nėra sintetinių produktų galinčių pilnai pakeisti žmogaus kraują, jis taip pat nėra auginamas ląstelių kultūrose, todėl visas kraujo perpilymams būtinas kraujas ir jo produktai gaunamas iš gyvų donorų.
Šiuo metu Lietuvoje kraujo donorystė yra altruistinis aktas – visi donorai kraują duoda neatlygintinai, gaudami tik simbolines dovanėles – kavos, saldainį, gal bilietą į kiną, gal medicinos darbuotojo šypseną. Donorus, neatlygintinai davusius kraujo „jubiliejinį“ 20, 30 ar 40 kartą, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija apdovanoja atitinkamai žymūno, nusipelniusio ar garbės donoro pažymėjimais su garbės donoro pensija, apie kurią donorai dar netgi ir pamiršta.
Vat tame ir problema, kad donorai truputį per mažai rūpinasi savimi, kai rūpinasi kitais, o mes truputį per daug galvojame, kad jie puikios ir geros sveikatos, kad pasirūpintumėme jais, kai jie to patys aktyviai neprašo.
Lietuvos Respublikos kraujo donorystės įstatymas numato, kad donoras turi teisę: 7.6 būti atleistas nuo darbo kraujo ar kraujo sudėtinių dalių davimo dieną. Įmonių, įstaigų, organizacijų administracija neturi kliudyti darbuotojui kraujo ar kraujo sudėtinių dalių davimo dieną išvykti į kraujo donorystės įstaigą; /…/
7.10 reikalauti, kad sveikatos apsaugos ministro nustatyta tvarka būtų nemokamai atlikti sveikatos apsaugos ministro nustatyti profilaktiniai kraujo tyrimai, leidžiantys identifikuoti asmens sveikatos pokyčius.
O štai Kraujo ir kraujo sudėtinių dalių donorų sveikatos tikrinimo ir donorų kraujo ir kraujo sudėtinių dalių paėmimo tvarkos aprašo patvirtinimas , dar ir patikslina kokie tyrimai privalo būti atlikti prieš imant kraujo tyrimą, bet nurodo konkrečiai vos kelis: kraujospūdžio pamatavimą (100-180/50-100 mmHg ŠSD 50-100 k/min, be ritmo sutrikimo), hemoglobino tyrimą (vyrams ≥135 g/l moterims, ≥125 g/l). Duodant trombocitus, tikrinami trombocitai, gali būti tikrinamas bendras baltymas. Tas aprašas labai naudingas, jame yra parašyta kuom sergant negalima būti kraujo donoru.
Trombocitaferezė ir (arba) plazmaferezė ir eritrocitaferezė arba standartinė kraujo paėmimo procedūra galima kas 2 mėnesius, nors dažnai kraujo centrai moterims sutinka imti ne dažnia, kaip kas 3 mėnesius.
Po donorystės donoras dar gali tikėtis, kad sužinos, jei galimai serga sifiliu, hepatitu B, C ar ŽIV ir galės kreiptis į savo gydytoją jau kryptingam patikrinimui.
Mano praktikoje retas donoras ateina ir aktyviai sako – noriu pasitaisyti ką blogo man donorystė pridarė ir toliau donuoti. Dažniausiai pacientai jau iš anksto „žino“, kad gydytojas pasakys „tai nebedonuok, niekas neverčia“.
Bet, jeigu priimsime paradigmą, kad pats kraujo donarystės aktas jau yra priimtina savižalos forma (juk ne veltui duodama valstybinė pensija) ir truputį ne Hipokratiškai pažiūrėsime į situaciją, kad svarbiausia ne pakenkti, o padėti žmogui gyventi taip, kaip jis nori (o per tai padėti išgyventi ir gyventi kitiems), įsikišdami kaip gydytojai galėsime ne tik pagelbėti pacientui su savijauta, bet ir užtikrinti ilgesnę kraujo donavimo praktiką, per tai – ir nuoseklesnes kraujo atsargas kraujo recipientams.
Kraujo donorystę galime traktuoti, kaip aktą, kai žmogus turi kažko per daug ir jam „ne gaila“, o galime traktuoti kaip aktą, kuriame visada padaroma žala, tiktai kraujo donaras po jos gali pagyti, skirtingai nei tas, kuriam kraujo jau trūksta. Ir tada jau privalome padėti sugyti po donacijos, nors vieša deklaracija su šypsena ir būtų, jog „nekenkia“, kai esi pakankamai sveikas, tarsi atlikta patikra prieš kraujo davimą užtikrina ir pasekmių išvengimą. T.y. medicinos sistema ne leidžia donorui būti paciento sveikatos šaltiniu, bet tik perkelia ir išskaido trūkumą, kurį yra ir įpareigota atitaisyti. Nors kraujo niekas neverčia duoti, bet niekas netrukdo padėti pacientui tapti pakankamai sveikam būti donorui, o ne tik laukti, kol taip nutiks natūraliai.
Geležies stoka
Pacientams geležies arba trūksta maiste, arba jos netenkama su kraujavimu, arba ji yra“surišta“ kūne specifinių situacijų, kai sutrikusi jos apykaita, pvz.: lėtinio uždegimo atvejais. Moteriška lytis nesaugo nei nuo prasto maisto, nei nuo ligų, tačiau gana dažnai lemia menstruacijų buvimą. O menstruacijų metu moterys netenka kraujo, kad ir kaip politkorektiškai bandysime pasiguosti, kad tai natūralus įvykis. Daliai moterų tiesiog pasisekė netekti kraujo mažiau, ar turėti aplinką, kuri joms suteiks išskirtinesnę mitybą išlikti sveikoms.
Tik laiko klausimas, kada reguliarus kraujo donoras patirs geležies stoką, jeigu geležies negaus papildomai, nes donuojamo kraujo kiekis yra tiesiog reikšmingai didelis. Kaip reikšmingas jis yra gauti kitam asmeniui, taip yra ir netekti.
Vienos įprastinės kraujo donacijos metu netenkama 250 mg geležies. Tam papildyti vyro organizmas turi sunaudoti 30% savo turimų, o moteris 80% geležies atsargų. Jeigu imame kraujo donorus davusius iki 10 kartų, tai vienai donorei moteriai tenka trys vyrai, tačiau paėmus donorų davusių >20 kartų kraujo, tai vienai donorei moteriai tenka jau 20 vyrų. Dauguma donorų „iškrenta“ po kelerių metų reguliarių donacijų būtent dėl išsekusių geležies atsargų.
Išsekusios geležies atsargos gali pasireikšti įvairiais simptomais:
Nuovargiu ir silpnumu, padidėjusiu nerviniu dirglumu
Blyškumu
Skausmais, ypač duriančiais, krūtinėje,
Dusuliu
Galvos skausmu
Šąlančiomis galūnėmis
Šie simptomai nėra baigtiniai, t.y. konkretus asmuo gali turėti tik jam būdingus simptomus, ar jų rinkinį. Esant labai didelei geležies stokai nukenčia audinių sintezė – vystosi mažakraujystė, trupa nagai, slenka plaukai.
Geležies stoka gali būti be mažakraujystės, t.y. jos nebuvimas nereiškia, kad žmogus turi pakankamas geležies atsargas.
Mažakraujystė nebūtinai reiškia geležies stoką, nes gali būti dėl kitų priežasčių. Neturint pakankamai reikšmingo įtarimo ar įrodymų, kad žmogus tikrai turi geležies stoką receptiniai geležies papildai neturi būti skiriami, kadangi geležies perteklius yra labai pavojingas.
Geležies stokos mažakraujystei būdinga:
Žemas hemoglobinas ir hematokritas
Žemas feritinas
Žema kraujo serumo geležis
Mažas vidutinis eritrocitų tūris
Aukštas transferinas
Receptiniai geležies papildai
Asmenys, kuriems buvo atsisakyti imti kraują dėl žemo hemoglobino turėtų būti ištirti gydytojo ir gauti pagalbą nepriklausomai nuo to ar norėtų ateityje būti donorais, ar ne.
Lietuvos Nacionalinis kraujo centras pats teigia, kad jo donoras, kuris reguliariai, tai yra ne mažiau kaip 8 kartus per paskutinius 24 mėnesius ir ne mažiau kaip 4 kartus per paskutinius 12 mėnesių davė kraujo ir (ar) kraujo sudėtinių dalių, turi teisę reikalauti, kad gydytojo sprendimu jam būtų atliekamas profilaktinis feritino koncentracijos kraujyje tyrimas. JAV, du kartus per metus kraują donuojanti moteris jau būtų išskirtinai dažna donorė.
Po vienos donorystės, gyvenant įprastą gyvenimą, geležies atsargos vidutiniškai atsikuria per 30 savaičių. Tai – daugiau, nei pusmetis. Dažnesnė kraujo donacija galima tik vartojant geležies papildus. Reikia pastebėti, kad geležies stoka kūne nesumažina geležies papildų šalutinių poveikių – pykinimo, vidurių užkietėjimo, galimo dantų spalvos pokyčio etc, taigi, „reguliariaus“ donoro gyvenimas neapsiriboja tuo pusvalanduku donorsytės centre kas kelis mėnesius, o gali būti visą gyvenimą ir jo įpročius keičianti praktika, į kurią atsižvelgti gydytojui kitų ligų gydyme būtina. Reguliarus kraujo donoras gali atsisakyti planinių operacijų ar su sveikata susijusių įvykių, prašyti prisitaikyti jų datas prie donacijos siekdamas išlaikyti savo donacijos ritmą, nes donuoti skatinančios vertybinės nuostatos ir gyvensenos korekcija asmeniui yra svarbios.
Tarkime mes turime donorą, kuris norėtų donuoti kraują kas 3 mėnesius. Kokį palaikomąjį reguliarų gydymą jam pasiūlysime?
multivitaminą su geležimi (dažniausiai būna 18 mg), folio rūgštimi, vitaminais B12 ir C. Kiekvieną dieną, be pertraukų. Folio r. ir vitamino B12 irgi reikia ląstelių, ypač eritrocitų atsinaujinimui, o apsinuodyti jais yra labai sudėtinga, tuo labiau vartojant nereceptinius multivitaminus +
receptinį geležies papildą Fe atsargų atkuriamosiom dozėm, kurios priklauso nuo pasirinkto papildo, – pirmą mėnesį po donacijos kasdien arba visam laikotarpiui tarpd donacijų išskaidant visą kursą kas 2-3 dienas.
