Uždėjau ant viršelio drakono rutulį, nes labai tiko. „Dragon Ball” labai šeimyninis filmukas, tai labai tinka prie vidinės šeimos sistemos modelio knygos. Nu ir ne tik todėl. Nepatiko man tas mopsiukas ant viršelio.
Knyga apie psichoterapijos praktiką priskiriamą III bangos KET modeliams. Gana populiari, Lietuvoje buvo prieš kurį laiką toks suaktyvėjimas jos klausimu, kiek prigijo ar dar prigis, laikas parodys.
Kaip sako pats pavadinimas, vidinės šeimos modelis traktuoja, kad žmogus turi savo viduje šeiminius ryšius pats sau savimi. Kaip taip gali būti? Iš praktinės pusės per tai, kad gyvename bendruomenėse, visuomenėse, kurios bando atkartoti mūsų šeimų modelius, netgi deklaruoja tai, kad šeima yra valstybės pamatas. Iš teorinės per tai, kad mūsų smegenyse mūsų sąmonę formuoja ne kažkokia viena vienintelė dalis, bet atskirų neuronų grupių visuma ir tos kiekviena grupė, susibūrusi anatomiškai ar funkciškai tam tikrai veiklai, formuoja atskirą psichikos procesą.
Visi KET’ai priima ribą, kad jie negali pasakyti kas yra žmogus. T.y. gali pasakyti tik tiek, kiek tą gali pasakyti koks pilvo chirurgas. Taip, blužnis yra žmoguje, taip, žmogaus blužnis yra žmogaus blužnis, taip žmogus turi blužnį, taip kai kurie žmonės gyvena be blužnies, bet ne, žmogus NĖRA jo blužnimi. Kalbat apie smegenys ir jų veiklą – ar įgimtas polinkis į alkoholizmą ar įgytas obsesinis kompulsinis sutrikimas, ar net tiesiog kažkoks atsimnimas ar mintis – visai tai taip pat, yra žmogaus, bet nėra žmogumi.
Tai kas yra žmogus? Ar jis visų savo dalių visuma, ar kažkas daugiau, kažkas aukščiau už tai, ką galime pamatyti, nes šitame fraktale galime pažiūrėti į jį iš toliau. O ar gali atskiri žmonės susijungę į bendrą vertybinį tikslą pasiekti kažko daugiau, nei tik jų bendra visuma? Ar tas „kažks daugiau” gali suteikti konkrečiam žmogui jėgų ir galių, kurių jis be to neįgytų (vertybes). Analogiškai, jei kylam į viršų, tai leidžiantis žemyn, gal galime rasti tokias pačias mūsų vidines dalis, kurias savo vidine šeima vadiname tik dėl to, kad tai natūraliausias terminas taip jas pavadinti, kam čia išradinėti visokius id ar ego ir panašius terminus, ir jos, jeigu iki šiol mums nepadėjo, tai dėl to, kad joms ta didesnioji dalis, ta vertybė (mes), dėl kurios jos viską tą ir daro, nepadėjo tiesiog tų jėgų nesuteikdamas.
Knyga kaltinama perdėtų neaiškiu dvasingumu. Tokio jau po 2000’ųjų religingumo, kad visi galime rasti Dievą savo viduje. Na, bent jau tą Dievą, kuriam nėra blogų jo vaikų, nėra blogų žmonių, jis visus juos sukūrė ir visi yra sukurti jam. Tai, jeigu mes kažką sukuriame savo viduje, būkime mylinčiais dievais savo pačių kūriniams.
Taip, pvz.: paprasto PTSD atsiminimo biografizavimo techika, kur klasikinis KET siūlytų apie įvykį pasakoti tiek, kad smegenys nuvargtų ir nieko kito nebeliktų, tik priimti, kad buvo, kaip buvo, bet tai, kad tu dabar pasakoji, įrodo, jog pasibaigė, viskas, to nebėra, tai čia atsiranda kita metodika – pasakojant (nes kitaip neprieisime prie galimybės neuronams suformuoti naujų sinapsių) nepervargti, BET pasiimti iš dabar jau per kitur savyje užaugintą stipresnę dalį ir ją ten atsivedusm, į tą atsiminimą, panašiai kaip mamai ar tėčiui atbėgus padėti, išsivesti save iš jo, ir parodyti, kad viskas, dabar ir visada toliau, tu būsi saugus, aš pats tuo pasirūpinsiu. Kaip sudėtingai parašiau. Na, PTSD esmė yra tame, kad smegenyse užgliučina laiko suvokimas ir baisus atsiminimas lieka nebepavaldus gydančiam laikui. Ar diena, ar 10 metų po įvykio – jis vis dar čia.
Šiaip VŠDM teoriškai galėtų ugdyti atsparumą PTSD per tai, kad atsirastų žinojimas, jog su dabar nesusidorojomais dalykais garantuotai vis tiek susidorosi ir neįmanoma, kad būtų kažkas, ko tu nepakeltum, nes pats dalyko suvokimas jau įrodytų, jog jau jį keli 🙂
Bet pala… Nieko neprimena?
Kaip čia taip anksčiau toks dalykas nesugalvotas? Gal tiesiog šitus dalykus anksčiau visai gerai visi ir darydavo. Skaitant tikrai atsiminiau, kaip labai panašius dalykus man pasakodavo kiti vaikai, kaip jiems mokė tėvai, kaip, pvz.: kaip reikia su savo angelu sargu pakalbėti ir tiesiog duoti tam sargui kaip nors padėti. Arba, pvz.: kaip senas žmogus pergyvenęs tremtį papasakodavo kaip joje neišprotėti, išgyventi. Kas čia naujo gyvenime pasakyti, kad patekus į pragarą vienintelis kelia iš jo yra nesustoti per jį eiti, arba, kokia čia naujiena, kad vis tiek gėris visada galų gale triumfuoja prieš blogį, jeigu dar netriufavo, reiškiasi da ne galas.
Bet, gal ir pačios šeimos būdavo didesnės, kai kurios situacijos dažniau matomos, aptariamos, analizuojamos, žmonės ne tiek juose paliekami vieni. Mes esame labai linkę kaltinti buvusias kartas apie tai, kad jos nekalbėdavo, kad slėpdavo dalykus etc. etc. bet, pasiknisus giliau, dažniausiai pasimato, kad tas kaltinimas skirtas ne praeities žmogui, o tam, kuris tą žmogų norėjo nugalėti ir suvaldyti. Panašiai kaip su kokia Kalėdų eglute – atrodo, kad čia amžinai buvęs dalykas, nors vos kelios kartos atgal ir žmogus pasakys, kad žino, jog Kalėdos yra, bet kam tau ta eglutė???
Ok, grįžtant prie knygos turinio, tai tie vidiniai šeimos nariai gali būti įvairiai suskirstyti ir metodikos autorius išskiria kelias jų grupes:
- Tremtiniai – astumtosios mūsų dalys. Vidiniai vaikai (nes dažniausiai atstūmimą patiriame dar labai maži ir jų raida sustoja po atstūmimo), kažkas, kas buvo pažeista, atmesta, paniekinta, išjuokta. Patys jų nenorime, nes jų buvimas reiškia blogus su jomis susijusius jausmus.
- Vadybininkai – kažkas, kas atsisakė savo pradinio vaidmens tam, kad sužiūrėtų tremtinius, neleistų jiems reikštis ar juos pasaugotų. Dažnai tokie patys vaikai, kaip tremtiniai, nes juos dabodami nebeturi jėgų ir laiko toliau vystytis. Dėl to jų sprendimai ir patarimai mūsų gyvenimui irgi vaikiški.
- Ugniagesiai – kai vadybininkams nebepaeina ar kažkas ištraukia/ištrūksta tremtinys, tai reikia viską spręsti greitai ir bet kokia kaina ir bet kokia žala. Jie jau nebe vaikiškai gali viską taisyti, patys neprisiimdami atsakomybės už tai, kokios bus visko pasekmės, jiems svarbiausia – pastatyti tremtinį į jo paslėptą/saugią vietą.
Pabandysiu sukurti pavyzdį. Mielai kritikuokite ir juo abejokite.
Turime žmogų su jo savastimi. Jis yra smalsus, užjaučiantis, kūrybingas, pasitikintis savimi. Bet kažkas nutiko jo gyvenime. Tarkime mūsų pavyzdyje jis patyrė traumą dėl to, kad bandė piešti. Jis tik žaidė, tik tyrinėjo, tik mėgavosi, bet atėjo jo piktas tėvas, aprėkė, pareiškė, kad gyvenime reikia užsiimt naudingais dalykais, kad tai labai netikusi veikla ir panašiai, kaip auklėjo. Šis išgyvenimas savačiai buvo labai baisus, mūsų žmogiukui tada buvo tik 7 metai, jis labai išsigando ir pasislėpė žmogaus viduje. Kad neišlistų vėl vaikučio vidinis tėtis, kuris būtų išlindęs tik pačiam vaikui ruošiantis tikrai tėvystei, ar tik tokių pačių žaidimų, koks buvo piešimas, metu, išlindo dabar ir tapo vidiniu kritiku, kad vaikui pradėjus „eiti į šoną” viduje jį pabartų, pvz.: negalima paišyti sąsiuvinių paraštėse, negalima konstruoti lego gėlytės, tik mašinytę ir tik tikrai važiuojančią. Mes turime vidinius gynėjus, kurie galėtų į snukį duoti, bet ką tau duos dideliam piktam tėčiui 7 metis, tai liko toks Halkas viduje užkatyvintas, bet neišleistas, nu, o kadangi dar reikia gyvenime naudos, kad nelįstų tokie tėčiai ir ant tavęs nerėktų (vidiniai ir išoriniai), tai atsirado darboholikas šiam septynmečiui – kokioje trečioje klasėje tapo pirmūnu, nes labai daug laiko lieka mokyklai, kai neužsiimi „nesąmonėmis”, o po to nuėjo gyvenime į ekselių arimus, ir ofisiuke dirba nuo ryto iki vakaro, neaišku net ką ten daro, bet pačiam ramu, kad tikrai kažką rimto, nes ne piešia. O tai kur gaisrininkai? Gaisrininkas išlįsdavo šiam žmogui dviem būdais – atsirado gyvenimas nuo savaitgalio iki savaitgalio, tik savaitgalio. Atvergavus penkias dienas, šeštą vidiniam vaikui asirasdavo galimybė išlįsti, bet be galimybės vadybininkams jį sužiūrėti, bet, jei prisigeri, tai nieko nepadarysi. O NE! Bet alkoholis intin gerai sloopina priekinę smegenų žievę, kur tie vadybininkai dar ir sėdi, tai atėjo vadybininkė Giltinė, su mintimis, kad taip toliau gyventi negalima, juk anei malonu, anei naudinga. Bet ką toliau daryti?
Ką daryti mūsų dabar jau kokių 45 metų aprėktam septynmečiui? Taigi jis nurėjo į terapiją, kur jo savasčiai iškeliamas terapinis tikslas – atskirtai save, tikrąjį save, savo savastį, nuo kitų jo dalių. Jis nei menininkas, nei užguitas vaikas, nei ofiso darbuotojas, nei alkoholikas, nei savižudis. Taip, jam visi šie dalykai nutikę, ir viso jis turi, ir taip visi jie stengiasi jam padėti taip, kaip moka, taip, kaip jis pats gyvenime elgiasi kaip moka, taip kaip jo tėvas mokėdamas ant jo rėkė, bet visa tai nėra jis, kaip jis. Atpažinus save – duoti jai vadovauti savo vidinėm sistemom, savo šeimai, ir per tai sutaikyti, šeimos dalis, nė vienos jų nenužudant, sumažinant atskirtis, o ne dar labiau poliarizuojant jas.
Tremtiniai, kurie šio žmogaus viduje slėpėsi skausme, turi būti priimti, nukrauti, pamaitinti. Kad jiems nebereiktų gavus progą bandyti pabėgti ar perimti visą valdžią. Vadybininkai, kurie kasdienį vargą nešė nuolat viską prižiūrėdami (ir greičiausiai šiam žmogui atnešdami neaiškų nuovargį, prokrastinaciją, ir neaiškumą ką ir kodėl jis daro), turi būti atleisti nuo svetimų rolių, ir išmokti dirbti tik savo darbus, pasitikėti, kad tai savastis, o ne jie sprendžia, ko žmogui reikia. Gairininkų mums daugiau, kaip ir nebereikia. Jie gali sėdėti ant akmenėlio vidiniame kraštovaizdyje ir paatostogauti, kai jų TIKRAI reikės, taupyti jėgas. Pvz.: Giltinė bandžiusi žmogų nužudyti bet kada ir bet kaip dabar gali jam suteikti jėgų nebijoti staigios mirties būnant pasiruošusiam, kad bet kas gali bet kada numirti.
Įdomu, kad autorius išskiria atskirą „palikimo naštos” konceptą, t.y. kertinių įsitikinimų, kad aš esu kitoks, pasaulis nesaugus, kiti yra pavojingi rinkinį su iš to išeinančiomis gyvenimo taisyklėmis, kaip antai, jog žmogus žmogui yra vilkas. Šį mūsų vidines ir išorines šeimas žalojantį derinį jis įvardija, kaip mums atnešantį rasizmą, patriarchalizmą, individualizmą ir materializmą, pasmerkiantį save išpildančiom pranašystėm.
Pasikartosiu, kad „nėra blogų dalių” būdingas visiems KET’as, t.y. ateinantis iš to, kad mes visi elgiamės gi taip, kaip galime ir mokame geriausiai. Kai kurie žmonės labai dėl to nemėgsta KET’o, nes vertina, kad tikrai gali būti apskritai blogų žmonių ar dalykų žmonėse, kuriuos reikia pašalinti. Visai lengva diskutuoti apie tai, kol kalbame apie kokius perdegimus logistikos firmose, bet, pvz.: kai pradedame kalbėti apie žmogžudystes, pedofiliją, genocidus ir panašiai, tai ką tada daryti?
Ar narkomanas, negavęs narkotikų nusižudo dėl narkotikų stygiaus ar nuo to, nuo ko tie narkotikai jį saugojo, nuo to, kad jų staiga netekęs ir per jų vartojimą visiškai suvytinęs kitus įgūdžius ir galimybes su tuo dalyku sukovoti (nes narkotikai jam veikė itin gerai). Ko ir kieno nebepakeliama našta jį užgriūva? Autorius įtariai knygoje žiūri ir į vaistus, nes pats turi lūkestį PILNAI išgydyti žmones, o neišgydomus atvejus sukontroliuoti per žmogaus vidinius resursus, kurių, kaip vaisingose šeimose vaikų, taip žmoguje, galima tiesiog pasigaminti naujų tol, kol žmogus gyvas yra. Tai čia dar viena šitos knygos kritika, kad, ką gi daryti žmonėms tada pagal šitą terapiją su realiomis organinėmis ar cheminėmis smegenų traumomis, ką daryti tiems, kurių vidinės šeimos yra neproduktyvios, t.y. visos dalys ir lieka traumos amžiuje? M. O dar tai, kad nors autorius sako nu nu nu vaistams, bet psicholedikams tai sako jau liux, padeda tuos fraktalus pačiupinėti ir suvokti. Hmmm….
Daugelis mūsų bėdų ir problemų kyla ne tiek dėl to, kad mus užvaldo įvairios sužalotos asmenybės dalys, kiek dėl panikos, nes tikime, kad būtent jos ir apibrėžia, kas esame, taip pat kad mūsų kančia niekada nesibaigs”
160 psl.
Bendrai paėmus įvertinau 4/5. Skaitosi super duper lengvai. Leidykla, kaip visada, nudžiugina nebrangia knygos leidyba, leidžiančia knygą įsigyti daugiaui KET’o klientų ir turėti patiems savo. Vertimas geras.
