Apie madingus GLP-1 agonistus

Šį įrašą parašiau dėl to, kad mano praktikoje kartojasi klausimas prašant išrašyti šių vaistų tik kūno svorio mažinimo klausimu.
Dažnai to prašo pacientai, kurių kūno svoris nėra didelis ar padidėjęs nedaug (KMI 25-30), kurie neserga jokiomis ligomis, matė, kaip vaistas padėjo kažkam kitam, paskaitė apie jį labai gausią informaciją žiniasklaidoje, ir tikina, jog yra gerai susipažinę su jo šalutiniais efektais, sutinka savo lėšomis apmokėti patį vaistą, visus jo saugumo ir efektyvumo įvertinimui reikalingus tyrimus ir specialistų konsultacijas.

Lietuvoje kol kas oficialiai šie vaitai dar nėra registruoti tik kūno svorio mažinimo klausimu. Jeigu skaitote šį įrašą tikiuosi jis padės jums nuspręsti ar būtent Jums verta šio vaisto savo gydytojo prašyti, o jei gavote pasiūlymą iš savo gydytojo tokį išbandyti – ar verta su juo sutikti.

Prieš kalbant apie kūno svorio mažinimą noriu pradėti nuo cukrinio diabeto, kurio gydymui vaistas buvo pirmiausiai sukurtas.

Labai labai paprastai:

Kai kraujyje padaugėja gliukozės organas kasa išskiria hormoną insuliną.
Insulinas pasako ląstelėms, kad jos turi pasiimti gliukozę į save iš kraujo. Tai būtina, kad ląstelės gautų energijos, o kraujo osmotinis slėgis išliktų pastovus.

Jeigu gliukozės kraujyje labai sumažėja kasos ląstelės išskiria hormoną gliukagoną.
Gliukagonas pasako ląstelėmis, kad jos turi atiduoti gliukozę į kraują. Tai būtina, kad ląstelės pasidalintų energija ir, vėlgi, kraujo osmotinis slėgis išliktų pastovus.

Insulino ir gliukagono hormonai veikia visas kūno ląsteles ir visos kūno ląstelės prisideda prie jų balanso. Kai kurių organų įtaka šiam procesui yra didesnė ir jie yra jautresni hormonų svyravimams. Gliukozės apykaitos sutrikimas kūne gali būti pirmine liga, kitos ligos simptomu arba tiesiog būkle, kuri yra žalinga kūnui dėl nepalankių aplankos veiksnių.

„Cukrinis diabetas” yra skėtinis terminas. Kartais taip vadinama tiesiog sutrikusi gliukozės apykaita, kartais sutrikusi insulino sekrecija, padidėjęs rezistentiškumas insulinu, prediabetas, pirmo tipo diabetas, antro tipo diabetas, latentinis autoimunis suaugusiųjų diabetas (LADA), 3c tipo diabetas, gestacinis diabetas ir t.t. ir panš, o dar ir pvz.: necukrinis diabetas koks irgi dar vadinamas diabetu.

1 vs 2 tipo cukrinis diabetas

Pirmo tipo cukrinis diabetas išsivysto tada, kai kūne sumažėja ar nebelieka insuliną gaminančių ląstelių. Insulino trūksta absoliučiai. Kūno gaminami receptoriai insulinui būna sveiki. Reikia daugiau insulino.

Antro tipo cukrinio diabeto insulino trūksta santykinai. Taip nutinka dažniausiai dėl pačių reptorių jautrumo sumažėjimo arba nutukimo, kai kūne augant ląstelėms, kurios turinčios receptorius insulinui, priauga ir tų receptorių, bet kūnas nemoka užauginti ir kasos, kad ji gamintų daugiau insulino. Reikia gerinti receptorių jautrumą insulinui, išnaudoti visas natūraliais insulino gamybos apimtis ir mažinti kūno svorį.

Nutukimas gali sukelti antro tipo cukrinį diabetą, bet antro tipo cukrinis diabetas veda prie nutukimo.
Sutrikęs insulino receptorių jautrumas nėra tolygus. Riebalų ląstelės išlaiko didesnį gebėjimą pasiimti į savo gliukozę ir ją versti į riebalus, bet lėtinio gliukozės apsinuodijimo poveikyje ilgainiui suserga ir pačios.


Nutukimas

Riebalų ląstelės NĖRA „maisto atsargų” saugotojos. Tai – tik antrinė jų funkcija. Pirmiausia jos yra šilumos izoliatorius ir dalies hormonų apykaitos vieta. Žmonės – ne meškos ir ne jūrų vėpliai, mes nemokame nei žiemos miegu miegoti, nei ant ledo gulėti. Nėra jokios priežasties kodėl sveikas ir sveiką priėjimą prie sveiko maisto turintis žmogus turėtų nutukti, nebent pats taip nuspręstų ir tai, dažniausiai dar turėtų labai daug pasistengti.

Anatoly Mikhakhanov – sulaukęs 37 metų sumušė sunkiausio Pasaulio sumo imtynininko rekordą pasiekęs 288 kilogramų svorį. Pabaigęs karjerą jis atsidėjo aktyviai kūno svorio mažinimui ir jį sumažino. Jis nesirgo nutukimu, kaip liga, bet nerimavo dėl ligų, kurias galėtų sukelti jo didelis kūno svoris – hipertenzijos, cukrinio diabeto ir panš.

Evoliuciškai žmogus yra liesas gyvūnėlis – tai tokia pati mūsų adaptacija, kaip plika oda ar dvi kojos. „Moteriški apvalumai” – sveikas didesnis moteriškų hormonų nulemtas riebalynas yra specifinėse vietose ir specifinio hormoninio aktyvumo. Vienintelis jo pavojus – nebent apkrova sąnariams.

Nei didesnis žmogaus KMI, nei riebalų masė dar nereiškia nutukimo, kaip ligos. Nutukimas irgi yra skėtinis terminas, apimantis daug priežasčių kodėl žmogus kūno masė yra didelė, bet visais atvejais ji yra per didelė jam ir vedanti į savo pačios sukeltas tiesiogines ar antrines ligas. Gydytojai apibūdinti nutukimui net turi terminą „morbidinis”, t.y. mirtinas, pvz.: kalbėdami apie asmenis, kurių KMI yra >40 (skaičius gali skirtis priklausomai nuo to, su kokia populiacija gydytojas dirba).

„Morbidinis” reiškia „mirtinas”. Ir tai yra tiesa – galima numirti nuo nutukimo. Galima numirti nuo jo tiesiogiai ir nuo jo priežasčių. O jos gali būti pačios įvairiausios – nuo lėtinio apsinuodijimo dideliu fruktozės kiekiu maiste iki potrauminio streso sutrikimo.

Identifikavus nutukimą, kaip ligą, suformavus konkretaus paciento atvejo diagnozę, galima kalbėti ar galima jį išgydyti, ar galima jį kontroliuoti, o gal galima tiesiog sumažinti žalą.

Visų nutukimo kilmių atvejais stabilus svoris jau yra didelis pasiekimas

Kai dėl nutukimo būna kaltas alkis

Alkis yra jausmas, kai mūsų kūne nebelieka išteklių toliau gyvuoti ir jie privalo būti papildyti.

Smegenų centras atsakingas už alkį yra pagumburyje – vietoje, kur sueina visos kūno kryžkelės, todėl alkį sukelti gali ne tik maisto, bet ir kitų bazinių poreikių nepriteklius tiek savyje, tiek išorėje, tiek kitam asmeniui, jeigu žmogus empatiškas.

Alkio jausmas labai artimai susijęs su skausmo jausmu – kad esame pažeisti ar tuojau būsime. Kai kurie žmonės negali jausti abiejų vienu metu (ir, pvz.: alkiu ginasi nuo skausmo), o kai kuriems abu jaučiasi abu ir, pvz.: po kojos lūžio jie nutunka ne todėl, kad „mažiau juda”, o todėl, kad nepakankamai nuskausminti gyjantys kaulai verčia ieškoti nuskausminimo per skrandį 🙂

Kadangi virškinimo sistemai, kaip organui ir jame gyvenančiam mikroorganizmų pasauliui (kuris irgi gali būti „alkanas”) labai aktualu gauti maisto, tai ji išskiria ypatingai daug įvairių hormonų ir siunčia nervinių signalų tiek pagumburio alkio centrui, tiek visam kūnui ką daryti ir ko nedaryti.

Įsimetus ką į pilvą žarnynas gamina hormonus inkretinus – jie sako kasai „eik gamint insulino, tuoj bus darbo”, audiniams „pasiruoškit, tuoj ateis insulinas ir sakys ką daryti” ir smegenims „užtenka valgyti, eik geriau pamiegok, pafantazuok ką”. Labai daug ką jie ten daro.

Jeigu yra sistema, tai reiškiasi yra ir galimybė jai sutrikti – inkretinų sekrecija, jų receptorių veikla gali būti sutrikusi lygiai taip pat, kaip bet kurio kito hormono kūne.

Inkretinai cukrinio diabeto gydyme

Inkretinus naudoti cukrinio diabeto gydyme buvo sugalvota dar ~1930 metais.

Inkretinai paskatina natūralaus insulino sekreciją ir padidina insulino receptorių jautrumą insulinui. Pagerėja gliukozės apykaita, sumažėja alkis. Gerėja cukrinio diabeto kontrolė, žmogus jaučia mažiau alkio, mažėja jo kūno svoris.

Kai techninės galimybės pradėjo leisti išskirti ir gaminti į inkretinus panašias medžiagas buvo pastebėta, kad jį vartojantiems žmonėms sumažėdavo kūno svoris daugiau, nei vartojant kitus cukriniam diabetui gydyti skirtus vaistus ir įvykę metaboliniai pokyčiai būdavo panašesni į skrandžio mažinimo ar apylankos operacijų rezultatus. Šių operacijų tikslas nėra tiesiog sumažinti skrandį, kad į jį tilptų mažiau maisto (nesunku jį vėl būtų ištampyti), o pakeisti žarnyno hormonų sekreciją ir mikroflorą.

Inkretinai nutukimo gydyme

Į gliukagoną panašus peptidas 1 – yra vienas iš inkretinų. „Agonistas” reiškia, kad medžiaga veikia panašiai į tai, kieno agonistu jis yra. Nutukęs asmuo vartojantis GLP-1 agonistą pavalgęs išskirs daugiau insulino ir jo kepenys gamins mažiau gliukozės. To pasekoje galėsime tikėtis kūno svorio sumažėjo 10-15% nuo buvusios kūno masės. Iš karto pasakysiu, kad jeigu matėte, kad pacientai numetė daugiau, tai todėl, kad „dirbo su savimi” šiuo klausimu.

Reiškiniai, su kuriomis susiduria GLP-1 agonistus vartojantys asmenys:

  • Sumažėjęs apetitas. Labai geras dalykas, jeigu asmens apetitas buvo padidėjęs dėl nesveikai išreikšto alkio jausmo, pvz.: jo smegenys į mažiausią alkio signalą reaguodavo kaip į mirtiną alkį. Labai blogas dalykas, jeigu asmuo, pvz.: valgydavo valdyti kitas savo emocijas. Labai blogai, jeigu žmogaus mityba nebuvo sveika ir mes neįvertinome, kad didelis suvartojamų kalorijų skaičius yra tik todėl, kad paciento kūnas ieškojo būdų kaip gauti pakankamai jam būtinų maistinių medžiagų – dabar jų gaus dar mažiau. Patarimai ką daryti: maisto papildai (Lietuvoje VISIEMS naudingas vit D, sergant CD dažnai trūksta dar ir B12) + prieš pradedanat vartoti vaistą ir jo vartojimo metu sekti paciento raumenų masės % – jeigu jis pradės kristi, žiūrėti kas vyksta.
  • Suletėjęs skrandžio išsituštinimas. Skrandis, kaip organas, iš tiesų yra du suaugę organai – vienas, kuris, maistą trina ir pradeda virškinti, ir kitas, kuris maistą tiesiog saugo paduoti toliau virškinimo sistemai. Dalies žmonių nutukimo priežastimi yra tai, kad jiems sotumas ateina net tada, kai skrandukas prisipildo kokius 2/3 ir sako „nu man jau užtenka”, o kai prisipildo 4/3 ir sako „aš jau persitempiau, jeigu dar ką gausiu, tai plyšiu”. Priklausomai nuo to, kiek maisto skrandis turi savyje, taip greitai jis tą maistą atiduoda toliau. GLP-1 vaistas sulėtina atidavimą – vienais atvejais tai labai naudinga, nes pacientai sako „pagaliau jaučiu, kad pradėjau virškinti” ir džiaugiasi, kad gali maitintis ne tik trintomis sriubomis, o kitiems tas suletėjimas sukelia maisto rūgimą skrandyje ar net gyvybei pavojingą sustojimą.
  • Įtaka seratonino ir dopamino sistemoms galvos smegenyse. Vieniems pacientams šis vaistas, nors būna skiriams CD gydymui, labiausiai patinka, kad jį pradėję vartoti jie mažiau geria, lošia, geriau miega, geresnis seksas, viskas geriau, dzin ta gliukozė ir svoris. Kitiems – priešingai, pradėjus jį vartoti išsivysto nemiga, padidėja nerimas, išryškėja depresija etc.
  • Įtaka skydliaukės veiklai. Vaistai yra kontraindikuotini (negali skirti) asmenims sirgusiems ar sergantiems meduline skydliaukės karcinoma. Galima visokios informacijos rasti apie tai, ką daro visų kitų skydliaukei, panašu, kad viskas priklauso nuo to, kokią pacientų imtį paimsi. Nutukimas pats iš savęs jau yra labai didelis vėžinių susirgimų rizikos veiksnys, o cukrinis diabetas veikia imuninę sistemą, kurios sutrikimai taip pat didina onkologinių ligų riziką. Taigi diskusijoje kur vilkas, kur meška, nereikia tikėtis, kad išvengsime kurio nors. Visiškai sveikiems asmenims, kurie šio vaisto nori „nes visi vartoja” – va čia reiktų pagalvoti ar jiems nužtektų tiesiog kokio imbiero (jeigu skaitote šį tesktą ir turite kokių bėdų su skrandžiu, pykinimu, apetitu ar svoriu ir dar nebandėte tokio paprasto dalyko – pabandykite, jam net recepto nereikia).
  • Visų sergamų ligų peržiūra ir gydymo korekcija. Jeigu viskas veikia „pagal planą”, tai bendras sveikatos pagerėjimas lems ir geresnę hipertenzijos, ir podagros ir ko tik nori kontrolę. Labai dažnai pacientams, net perkantiems šį vaistą už pilną kainą, vaistas atsiperka, finansiškai, nes sumažėja išlaidos kitiems vaistams, dėl padidėjusio darbingumo daugiau uždirbama. Lietuvoje insulinas ir GLP1 agonistai sergantiems CD yra kompensuojami, bet asmenims, kuriems galima išvengti insulino ar jį atidėti – su GLP1 agonistais, nauda yra visiems mokesčių mokėtojams, nekalbant apie tai, kad jei su vaistu bus išvengta komplikacijų širdžiai ar inkstams ir nereiks po to gydyti infarkto ar skirti dializės. Jeigu vaistą ruošiatės pirkti savo lėšomis ir neišsiskaičiuoja Jums jo nauda piniginei – pagalvokite ar tikrai verta.

Šio vaisto vartojimą svarbu atžymėti psichikos sveikatos specialistams – kad būtų įvertinta kokį poveikį jis davė, nes tai gali padėti geriau diagnozuoti ar parinkti gydymą. Visi norime vartoti kuo mažiau vaistų, taigi, jeigu galima vienu gydyti ir nemigą ir cukrinį diabetą – VALIO!
Iš praktikos pastebėjau, kad jį vartojantys turi didesnę aspiracijos riziką intubacinės nejautros metu – pacientas tikrai laikėsi gydytojų nurodymų nevalgyti iki operacijos, bet jo skrandis tiesiog buvo suletėjęs. Lietuvoje anesteziologai labai protingi ir pastebi, kad nutukusių ar labai liesų pacientų skrandžio išsituštinimas gali būti kitoks, bet GLP-1 agonistą tyliai vartojantis žmogus gali būti taip „normaliai atrodantis”, kad niekas net nepagalvotų apie jo kitokią skrandžio veiklą. Labai rekomenduoju siuntime atžymėti. Specialistai SKAITO siuntimus 🙂

Jeigu užeisite kada žmogų, kuris nutukimą traktuoja kaip pasirinkimą, kaip valios trūkumą, tinginystę ar dar kaip nors – tai jį tiesiog apeikite. Nutukimo liga (nes didelis kūno svoris dar nereiškia nutukimo) yra visas kūno dalis, įskaitant psichiką, paveikiantis susirgimas, kuris gali būti mirtinas. Kaip bet kurios kitos ligos, galima pasirinkti jos negydyti ar nesutikti su pasiūlytu ir netenkinančiu gydymu. Kaip bet kurios kitos ligos atveju galima tikėtis vienais atvejais išgydymo, kitais kontrolės, o dar kitais – jos žalos sumažinimo. Matant net ir sveikai atrodantį žmogų gali būti, kad jis toks yra siaubingame skausme ir metabolinėje suirutėje, visiškoje nežinioje, kad kiti tai taip nesijaučia. Galbūt, kai matote „nutukėlį”, tai yra milžiniškų jo ir jo aplinkos pastangų rezultatas, geriausia, kas galėtų būti jo konkrečioje situacijoje. KMI yra tik skaičius, medicinoje naudojamas sutaupyti rašymo vietos apibūdinti paciento fizinius duomenis. Tokio dalyko, kaip „tinginystė” medicinoje nėra – nei ligų priežastyse, nei diagnozėse.

Siuvinėjanti pelytė

Siuvinėjanti pelytė iš žurnalo „The World of Cross Stitching” priedo. Rinkinyje buvo medžiagytė, siūlai ir instrukcija. Man patinka, kai žurnalai turi priedus. Vaikiški žurnalai – žaislus. Moteriški – kvepalus. Rankdarbių – priemones rankdarbiams. Ar žiūklės žurnalai būna su muselėm?

Dar man labai patinka, kad šiame rinkinyje buvo nurodyta schemos autorė – Lucie Heaton. Eini į google, randi menininkę ir gali surasti šitų pelyčių visų profesijų ir užsiėmimų, įskaitant net ir gydytoją , ar iš šiaip nuostabių dalykų, pvz bulvinę jūrų kiaulytę –

Kartais, kai siuvinėju kokią didesnę schemą ir nebūna nurodytas autorius, parašau schemų „gamyklai” ir kartais pasako, o būna ir kartais atsisako pasakyti kas schemą padarė ir pagal kokį paveiksliuką ji galėjo būti sukurta. Siuvinėti kitų žmonių sukurtas schemas yra panašu, kaip spalvinti spalvinimo knygelę. Rezultatas kaip ir gražus, bet negali sakyti, kad čia „tavo” darbas. Užtat gali labai džiaugtis pačiu procesu, medituoti tiek jį, tiek apie ką ta schema yra.

Pelytės rinkinys buvo su atviruku prie kurio galėtum ją priklijuoti ir su vokeliu, kad galėtum iš karto kam nors nusiųsti. Bet dukra prašo įrėminti ir pakabinti jai.

Kai nešu ką nors labai didelio ir įspūdingo, tai niekada neklausia, ar „tikrai ŠITĄ rėminsi noriu”, bet visada paklausia, kai atnešu ką nors mažo. Atrodo, kad yra kažkokia nerašyta socialinė taisyklė, kad rėminimas negali kainuoti brangiau, nei darbas, kuris yra rėminamas. Man atrodo taip rėmintojai labai save nuvertina, galbūt, pvz.: aš noriu gražaus rėmo savo namuose, bet nenoriu, kad jis būtų tuščias ar jo viduje būtų veidrodis? Kol kas radau puikį atsikirtimą – čia labai brangus įdėtas mano darbas ir laikas. Be rėminimo salonų dar su tokiu „ar tikrai šitą darysite” susiduriu tik pašte. Užėjus su dukra į paštą ir jai užrašius pvz.: atvirlaiškį paštininkė nustemba, negi tikrai mokėsim tuos du eurus (už jį patį ir už siuntimą). Taip, tikrai mokėsiu. Ir du šimtus sumokėčiau. Ir du tūkstančius sumokėčiau, jeigu norėčiau. Visi šie objektai – tėra daiktai, kurių kiekvieno vertė yra tik jo stebėtojo ar turėtojo vertinime.

Siuvinėdama pelytę labai džiaugiausi, kad joje panaudota net 12 spalvų. Dideli spalvų skaičiai man visada asocijuojasi su siuvinėtojišku turtingumu. Išimtis viena – kai eina kalba apie daug spalvų schemose, kurios padarytos kompiuterių programomis iš paveiksliukų ir po to „nepertvarkytos” žmogaus. Tikras siuvinys yra tarpinis kūrinys tarp mozaikos ir tapybos. Jis vienaip atrodo iš arti, kitaip iš toli. Jam įtaką daro nuo medžiagos, ant kurios jis yra, iki siūlo storio, sluoksniavimo, apšvietimo, dygsniavimo krypties ir t.t. ir panš. Kai paveiksliukas tiesiog supeksiliuojamas ir automatiškai perdaroma kokia pikselio spalva kokios spalvos siūlą atitinka kartais gaunasi toks efektas, kad… labai daug gylio darbas netenka, nes tai, kas kompiuterio ekrane skiriasi ryškiai, realybėje kone visai nebesiskiria ir atvirkščiai.

Pastaruoju metu mąstau ar galima „pixel” art’o darbus perversti į siuvinėjimo schemas, bet, vėlgi – tiesioginiai virsmai netinka, kaip negali, pvz.: paimti knygos ir tiesiogiai pažodžiui iš jos statyti filmą. Kažką reikia išimti, kažką įdėti.

Kiti lobiai, apie kuriuos mąsčiau, yra pačių priemonių, schemų, siuvinėjimo rinkinių kaupimas. Kai kurios siuvinėtojos tiesiog perka ir kaupia rinkinius. Dėlioja. Glosto. Mainosi. Dovanoja. Palieka palikimu. Užrakina namuose seife, kad nepavogtų. Oj, ko tik nedaro. Aš turiu tik kelis rinkinukus „užsidžiovusi” ir tai, visus planuoju susiuvinėti. Rinkinių parduotuvėje pamačiau, kad galima pasidaryti wishlist’ą. Išvystyta galimybė sudaryti skirtingus pageidavimų sąrašus, juos pavadinti, komentuotis, juose sudėlioti daiktus pagal kokį nori kriterijų ar leisti pačiai parduotuvei išrikiuoti, dalintis savo norų sąrašu su kitais. Švęsk patį norėjimą, džiaugis jau juo.

Noras skiriasi nuo poreikio. Kartais norai supainiojami su poreikiais ir tada norėjimas tampa tik našta, kažkokiu slegiančiu įvykiu, kurį turi kuo greičiau nutraukti jį patenkinęs. Užsimanei – ir iš karto gavai. Tu netaupai daiktui, kurio tu nori – netaupai jam resursų, netaupai jam lėšų, netaupai jam jėgų ar laiko. Nėra pasiruošimo etapo. Nėra pasimatymų šiuose romanuose. O kai daikto tau nebereikia – nėra ir jo laidotuvių ar jo gelbėjimo, yra tik kuo greitesnis išmetimas ir, esant reikalui, pakeitimas kitu. Dar geriau, jei net išmetimo nebėra – daitkai atnaujinami prenumeratos ir žiedinės ekonomikos principu. Kas reiškia tik tiek, kad perdirbsim tai, ką turėjai ir parduosim kitam sluoksniui ar tau pačiam naujai pakvėpinę. Man labai smagi siuvinėtojų bendruomenė, kad ji tokia „senoviška” noruose. Gali būti siuvinėtoja, kuri tik nori siuvinėti, ir labai daug joje humoro apie tai, kad kaip gerai, kad be siuvinėjimo nenumirsti. Tik bus labai labai liūdna. Bet nenumirsi. Siuvinėdamas galėsi džiaugtis tuo faktu.

Daug galvojau ir apie priemonių sisteminimo, laikymo metodus. Pati susidėjau dabar savo daiktus į kelias lentynas. Kad nepamirščiau ką ir kiek turiu – atsisiunčiau programėlę, kuri skirta lyg fotografams sekti kiek jie kokių objektyvų turi. Bet nusifotografuoju ne objektyvą, o rinkinį, prie komentarų parašau iš kur ir kada gavau ir kurioje lentynoje yra.

Šiomis sąvaitėmis mačiau kelis nuostabius būdus kaip laikyti siūlus – pvz.: viena siuvinėtoja tiesiog nusipirko patį besisukantį siūlų pardavimo būgną su visais siūlais. Dabar, kai jai reikia kokios spalvos, nueina, pasukioja, paima kiek reikia, kai baigiasi, tai „daperka”. Kita, nusprendusi eini panašia idėja, bet, man atrodo dar kietesne – nusipirko kelis šimtus paprastų raktų pakabukų, ant kurių gali užrašyti, pvz.: kabineto numerį, nuo kurio raktas yra:

Tuomet gali parašyti spalvos numerį – ar tiesiog gražiai užklijuoti popierėlį nuo siūlių su tuo numeriu ir siūlus pririšti prie raktų žiedelio. Pakabukams sukabinti nesunku pasidaryti specialias lentynas, dievaži, gali taip ir visą sieną apsišiltinti tokiu būdu. Pabusti ryte ir galvoti, kad pats esi siuvinėjimo rinkinyje.

Bonus: siuvinio animacija:

Ar tiesa, kad ilgai vartojant vaistus nuo rėmens padidėja demencijos rizika? Galbūt.

Čia aprašo kaip rado, kad asmenys, kurie kumuliatyviai >4,4 metų vartoję protonų siurblio inhibitorius (vaistus rėmeniui gydyti), turėjo ir statistiškai 33% didesnę demencijos riziką.

Tiriamųjų grupės amžiaus vidurkis buvo 75 metai ir rėmuo, kylantis iš organus kontroliauojančios nervinės sistemos nusilpimo, gali iš tiesų būti pirmasis demencijos simptomas. Logiška – juk kuo jaunesnis pacientas, tuo jo rėmen priežastis dažniau būna pischosomatinė. Vyriasniame amžiuje vis dažniau galvoja apie organines rėmens priežastis, bet, jei jų nėra? Jeigu tradicinės psichosomatinės ligos modelyje autonominė nervų sistema dažnai mokosi funkciškai per stipriai ir perreguliuoja procesus, tai, natūralu, kad panašūs simptomai gali kilti jai jų „neprireguliuojant”.

Kita mintis, kas galėtų būti, tai, jog rėmens simptomas iš tiesų yra toks siaubingas ir varginantis, kad net ir gydymas „savo pasiima” – bet kokia kančia „degina” smegenis. Juk rėmuo nėra tik „graužimas krūtinėje” (kitiems ir to nebūna), juk tai visa simptomų paletė, įskaitant ir dažnai lydinčią prastą miego kokybę, kuri itin didina demencijų riziką.

Ir, žinoma, tikrai negalima atmesti galimybės, kad gali ir išryškėti mechanizmas, jog PPI visgi čia kalti. Bet kol nėra mechanizmo – koreliacija neveda tiesiai prie kauzacijos.

Straipsnyje taip pat yra dalis, kur tikėjosi, kad pridėjus pvz.: vit B12 – sumažės demencijų simptomai. Nesumažėjo. (čia tikriausiai dažnas šeimos gydytojas galėtų prisiminti bent 5 atvejus, kai „demencija” staiga dingo atradus, kad užteks tiek nedaug B12 inejkcijų ar, dar paprasčiau, pacientui neleisti tiroksino užsigerti PPI!) Beje, ilgai vartojantis PPI būtinai reikia papildomai ne tik B12, bet ir Fe, bei vit D. Kiekvienos šių medžiagų trūkumas gali sukelti neurologinius simptomus. B12 normos labai priklauso nuo šalies, manau, kad EU, turėdami dideles normas, teisingiau vertina šio vitamino svarbą, nei pvz.: JAV. Kultūringa palaikyti tinkamą B12 kiekį organizme. Taip pat jo žinojimas padeda atrasti ir situacijas, kai jis būna netikėtai įtartinai aukštas, o čia jau dažnai labai įdomu kodėl, ypač, kai žmogus nevartoja jokių papildų. Su vit D irgi pastebėjau, kad žmonės jau nebesako „ai, tai jo visiems trūksta”. Taip iki kovido dažnai sakydavo. Dabar sako „ai, tai čia kas trečiam jo trūksta”.

(NB kad itin aukštas skrandžio rūgštingumas, priešingai, sukelia foliatų ir magnio trūkumą, praktikoje atradau, kad pacientų, kuriems padeda magnis nuo mėšlungio, labai verta paklausti ar negraužia rėmuo.)

Kartais pacientai, kuriems nustatyta pvz.: Barreto stemplė ar reikšminga hiatinė išvarža nuolat palaikanti GERL, klausia dėl nuolatinio ir ilgalaikio PPI vartojimo naudos ir rizikos. Nauda kaip ir aiški – kiek įmanoma sumažinti onkologinės ligos riziką. Čia pokalbis eina jau pasiekus maksimalią galimą simptomų kontrolę, trečio lygio gastroenterologas padarė zondus ir biopsijas visur, kur pasiekė, psichoterapeutas jau pravedė bent 12 savaičių mindfulness kursą, dietologas ar gyvensenos medicinos specialistas įtikino, kad graikiškai riešutai yra pusryčiai voverei, ne žmogui etc ir žmogaus jau kokius 2 metus gražiai tvarkingai gėrė -zolį, kur vieną rytą atėjo sveikas ir puikus klausimas „o kas toliau”? Puikus klausimas savo šeimos gydytojui. Specialistai pasako – toliau tas pats, nebent nori dar tyrimų!?

Kol kas aiškaus atsakymo neradau – vieni šaltiniai sako vartoti būtina, kiti, kad nebūtina. Kur nebūtina, tai vertina, pvz.: kad nu tai gal spėsi pagauti tą karcinomą pirmiau, nei nusilauš sprandą nuo osteoporozės dėl PPI. Tai va čia toks laiptelis gydymo plano sudaryme, kur reikia pasėdėti ir viską apsvarstyti, geriausia priimant sprendimus farmakologinei monotonijai ne ilgiau, kaip metams ar dviems ir tada iš naujo permąstyti. Toks šaltas dušas po labai paprasto sprendimo gydyti rėmenį PPI ar juos bet kokiam neaiškiam simptomai pamėginti ad juvantibus.

Visi mediciniai sprendimai, kurie apima išeitis >10 metų bėgyje yra paprasti tik popieriuje. Savo studentams sakau, kad jie palauktų ir neskubėtų nusivilti savo darbo nepamatę jo pasekmių – ką tinkamas gydymas padaro ne per 1 ar 3 mėnesius, bet pvz.: per 5 ar 15 metų. Juk reikia laiko elementariausiam ląstelių atsinaujimui su kitų genų ekspresija. Jeigu nori greitų rezultatų – tai dar yra laiko persikvalifikuoti į chirurgus ar kardiologus, hehe 🙂 Dar yra labai svarbu nesupainioti paciento nusivylimo gydytojais su „neturi motyvacijos gytis”. Čia taip pat tragiška, kaip supainioti rėmenį su MI. Kur nusivylė, tai jau, nu, ką padarysi, kiekvienes atsakome ir nešame savo lūkesčius gyvenimui ir kitiems patys. Bet, jei atrodo netikėtinai nemotyvuotas, tai gali būti tos pačios, ar kitos ligos simptomas! Jėgų stoka? Kognityvis rūkas? Vulgari depresija? O gal kažkas tokio paprasto ir kasdienio, kaip butiniai rūpesčiai ir pasiūlius ar tiktų ateiti po savaitės vėl aptarti šito klausimo neskubant, bus OHO, kaip kokybiška ir gera konsultacija.

https://n.neurology.org/content/early/2023/08/09/WNL.0000000000207747

Kate Bowler „Niekas nenutinka be priežasties”

Kai pamačiau knygą ir mąsčiau pirkti ar nepirkti, tai tik vos atidėjau sprendimą sekančiai dienai, ir ana ėmė rastis visur kur, nupiginta tai daugiau, tai mažai. „Pridaviau butelius” ir už depozitinius pinigus nusipirkau. Rimtai. Visuomet galvoju ką galima nuveikti su tais atgautais centais. Tiesiog grąžinti į piniginę – tai tarsi sumenkinti jų santykio kelionę, panaikinti jų pažadą „aš būsiu geras”. Kaip gerai nusipirkti ledų ar knygą! Sukaupus didelį maišą visuomet gaunasi kokie 3-5 eurai.

(mažas narvaliukas ant knygos iš vaikiškų Roblox fanų žaisliukų rinkinio)

Toks viliojantis pavadinimas!

Gali nusipirkti ir iš karto klausti savęs, kokia buvo šio pirkinio priežastis?

Knygos autorė yra profesionali optimistė. Geresnių žodžių jos veiklai nerasčiau. Ji yra istorikė dėstanti religiniame universitete, ir, jei dar iš to neužtektų poreikio optimizmui, tai pati iš savęs yra brand’o ženklas, parduodanti paskaitas, knygas, podkestus ir t.t. Kilusi iš mnemonitų tikėjimo (jų yra ir Lietuvoje, vadinasi laisvaisiais krikščionimis), knygoje labai įdomiai aprašo palyginimus su kitomis krikščionybės šakelėmis. Katalikai joje pateikiami visai gražiai, o pati knyga yra apie tai, kaip Kate susirgo storžarnės vėžiu ir, kaip sunku pas tuos gydytojus patekti, iš jų naudos gauti, o aplinkiniai klausinėja ir patarinėja nesąmones, bet viskas gerai – svarbiausia yra toliau gyventi ir nepasiduoti anksčiau laiko vien todėl, kad dalykai klostosi ne taip, kaip norėjai. Nors Dievas geras, bet Pasaulis – visoks.

Žodžiai, kuriuos gydytojai delikačiai parenka „ketvirtai stadijai” įvardyti, reiškia, kad esu spagečių dubuo vėžiui.

79 psl.

„Niekas nenutinka be priežasties” ant viršelio yra juodas humoras, ne knygos esminė mintis. Įvedus į Google iš karto matosi visokiee aprašai, apie ką šitą knyga ir man atrodė, kad jie rašyti knygos neskaičiusių arba tik permetusių akimis:

Hmm… taip, tikriausiai su meile parašytas tas aprašymas, kur tik patekus pas n gydytojų ant galo sužinai, kad tau mirtinas vėžys ir tada dar paaiškėja, kad gydymui turėsi knisti pinigus iš kur tik nori, nes draudimas nieko neduos? O gal ta istorija apie tai, kaip 30+ gydytojų neranda kas yra ir pusė aiškina, kad, mergaite, tau čia rankos skauda nuo jogos, daryk jos mažiau, o kita pusė, kad daryk daugiau 😀 Arba, koks ten požiūri į mirtį pokytis, kur jauna, ką tik vaikelio susilaukusi moteris, nori gyventi, o susirgusi vėžiu turi dar priminti visiems, kad nu taip, ji gyventi šiaip tai nori, jai džiaugsmo šita žinia neneša ir ji nesiruošia ieškoti paguodos idėjose, kad „dabar būsi Dievo angelėliu”.

Būdama ligoninėje sužinojau, kad kai gydytojai jums nori ką nors pasakyti, tai sako ketvirtą valandą ryto, kai pradeda vizitacijas, o jūs dar miegate, bet jei nori pasakyti ką nors labai blogo, tada atsiunčia žmogų su trumpiausiu baltu chalatu. Labiausiai patyrę gydytojai nešioja ilgiausius baltus chalatus, o trumpiausius – žaliausi ir nerimastingiausi gydytojai pasaulyje. Taigi, kai pirmą kartą išgirdau, kiek man liko gyventi, supratau, kad ištraukiau trumpą chalatą. Regis, tyrimų ligoninėse, tai yra mokomasis dalykas. Reikia surasti žmogų, kuris išgyvena sunkiausią gyvenimo akimirką, ir pasiųsti pas jį interną.

105 psl.

Ar galėtų taip būti, kad šią knygą teko visur kur nupiginti, nes nesigauna pateikti lietuviškam skaitytojui, o apie ką jinai? O jinai yra apie tai, kad žmonės serga.

g
(gif’e Uncle Rogers, mano mėgiamas komiko personažas besišaipantis iš vakariečių bandymų gaminti „Azijos virtuvę”)

Nes 2.29 eurai tikriausiai yra visiška nevilties kaina parduotuvei, tipo prašau, išnešk šitą daiktą iš mūsų.

Kai pati rašau, tai visai dažnai koks vienas kitas skaitytojas pasipiktina, kad tekste nėra aiškios ir konkrečios žinutės. Vieni pasigęsta pamoralizavimo, o kiti sutapimo su jų pačių pasaulėžiūra. Subjektyvios patirtys itin rizikuoja būti įvertintos „nu ir ką?”, „kas iš to?”, „tai ką čia norėjai pasakyti?”.

O ką tu norėjai išgirsti?

Tarp mūsų kurį laiką tvyro švelni tyla, nes abu galvojame, kaip mylime vienas kitą, paskui tėtis sako:
– Paskui prisimenu, kad Dievas netgi Mocarto nepasigailėjo… pasiėmė jį tavo amžiaus… taigi… – Jis mosteli rankomis, lyg abiejose laikytų sunkius daiktus. – Taigi, supranti.
Imu juoktis.
– Nuo ko jis mirė?
– Nuo maro, manau.
– O Jėzau.
– Tai va. Dievas tavve myli bent jau tiek, kiek Mocartą.

142 psp. Šita man ypač patinka, nes galima klausti ar čia tinka ta taisyklė „neminėti Dievo vardo be reikalo”. Ar tinkamas reikalas nustebti, kad miršta jauni žmonės? Manau, kad net labai.

Kodėl po persirgtos virusinės infekcijos kosulys ne tik išlieka, bet dar ir bjaurenis būna?

Aprašysiu toliau kelis galimus variantus, dažniausius savo gydytojo praktikoje, pradėdama nuo geriausio varianto ir baigdama blogiausiu, kartais būna ir keli iš karto, ir, žinoma, būna retesnių užsitęsusio kosulio priežsčių, apie kurias čia nerašysiu dėl elemtaraus laiko ir vietos ribotumo.

Tai – tiesiog povirusinis kosulys

Kvėpavimo takų infekcijos dažniausiai būna virusinės. Bakterinės irgi gana dažnos. Kitų kilmių, pvz.: grybelinės, labai retos. Absoliuti dauguma infekcijas sukeliančių bakterijų gyvena tarp ląstelių, aba ant jų formuojamų paviršių. O štai virusai gyvena ląstelių viduje. Čia yra visa esmė, kodėl povirusinis kosulys užsitęsia.

Bakterinių infekcijų atveju ligos simptomus lemia pačios bakterijos formuojamos kolonijos, pvz.: plėvės, sankaupos, tos bakterijos į lauką išmetamos šiukšlės (toksinai) arba didelio yrančių bakterijų ar su jomis kovojančių ląstelių lavonėlių kiekiai – visų ląstelių viduje yra fermentų, kurie patekę į išorę „pavirškina” kaimynes. Virusinių infekcijų atveju situacija kiek kitokia – simptomus daugiausia lemia citokinai ir kitos specialiai pagamintos molekulės, kuriomis kūnas stengiasi apsiginti ar koordinuoti gnybą nuo viruso, todėl viusinės infekcijos atveju simptomai dažnai „trenkia” vos susirgos, neiįsisergama palaipsniui kaip su bakterine infekcija, daugiau simptomų yra nespecifiniai. Bakterija, nors daugina greitai, bet vis tiek turi užimti laiko pasidauginti, kai mūsų kūnas, nors jo ląstelės dauginasi lėtai, greičiau tiesiog pagamina molekulę ir „išmeta” ją į cirkuliaciją. Pvz.: ir menkas virusas gali duoti norą „tik ilsėtis”, o štai bakterinė duodanti norą „tik ilsėtis” infekcija gali būti jau sepsio ženklas.

Taigi, kai sveikstame nuo bakterinės infekcijos – visos šiukšlės jau būna išneštos iš namų. Reikia tik po jos sugyti. BET, kai sveisktame po virusinės infekcijos nutinka kiek kitoks dalykas – šiukšlėmis tampa mūsų pačių užkrėstos ląstelės – arba imuninė sistema naikina jas, arba jos toliau gyvuodamos ne visai gali padaryti savo darbus.

Tokia visiškai „tradicinė” virusinė kvėpavimo takų infekcija atrodytų taip – žmogus neišsimiegojo, sušalo, patyrė stiprias emocijas ar dar kas nors. Tada susirgo „slogyte” – bėgo iš nosies skaidrios graužiančios išskyros, sausai skaudžiai kosėjo, perštėjo akis. Laužė galvą ir kaulus. Taip sirgo 3-7 dienas. Iš čia tas pokštas, kad sloga gydoma praeina per 7 dienas, o negydoma – per savaitę. Tada nutiko toks dalykas, kad žmogus pabudo ryte ir iškosėjo „kažką” – tas kažkas tai buvo gleivės. Balkšvos, gelsvos, žalsvos, gali būti net su kraujo priemaišėle. Kai kuriems kvėpavmo takų gaminamos gleivės tapo tokios per kelias dienas, bet yra simptomų pokytis – dingo kaulų laužymas, galvos skausmas, akių perštėjimas ir panašiai, liko tik draskantis kosulys, kuris darbar drėgnesnis ir silpnumas. Tos gleivės yra negyvos kvėpavimo takų gleivinės ir imuninės sistemos ląstelės, susimaišusios su bakterijomis – spalvą suteikia tai, kad mūsų ląstelės šiaip turi spalvotų dalykų savyjė, esame rausvi tik todėl, kad labai dau raudonų kūno kūnelių visur pilna 🙂 Spalva nerodo, kad čia jau tikrai bakterija. Kūnas „sudorojo” virusą, dabar atmetė sirgusias ar juo užkrėstas ląsteles kaip vieną išmetamą komplektuką. Kam pasiseka vieną kartą labai gerai išsikosėti ir pasveiko, o kas kosti kosti kosti ir vis ką nors išskosti.

Arba, dar blogiau, neišskosti nieko – tada povirusinis kosulys gali būti lengvinamas kosulį palengvinančiais sirupais, visokiais, kurie skatina gleives gamintis.

Kosulys būna stipresnis, nei buvo infekcijos metu, todėl, kad kosulys yra apsauginė kūno reakcija. Baisiai pasakysiu, bet lavonai nekosti. Nekosti, žinokite, ir labai sunkiai plaučių ar kitomis ligomis sergantys asmenys. Ūmios infekcijos metu tiesiog nebuvo jėgų ir reakcijos kosėti. Pasveikus po virusinės infekcijos kūnas dar 2-3 savaites, kartais iki kelių mėnesių, paranoiškai kosėja, kad tik niekas nenuskriaustų šitų naujų švelnių gerų kvėpavimo takų gleivinės ląstelių. Povirusiniam kosuliui labai būdinga, kad jis sustiprėja tada, kai žmogus jaučia nesaugumą. Pvz.: šiaip nekosti visą dieną, bet nu tik nuėjo į koncertą, kur pagalvoja „kaip dabar būtų socialiniai nepriimtina kosėti” ir užsikosėja iki ašarų. Kodėl? Nes jo socialinės smegenys labai sveikos ir geros, ir jo plaučiai labai sveiki ir geri, ir jo kūnas bendrai sveikas, tik dar labai jauna viskas ir neįsiterpė smegenų žievės signalas „kaip gerai, kad visą dieną jau nebekosėjau, tai ir dabar nekosėsiu”.

Povirusinis kosulys yra rečiausiai gydytojų matomas kosulys, nors pats dažniausias užsitęsias. Kodėl? Nes dažniausiai daugiau be jo nieko nebūna. Kosti sau, ir kosti, ir nesupranti nu kodėl kosti. O po to, žiūrėk, jau ir nebekosti. Šeimos medicinos praktikoje dėl povirusinio kosulio dažniausiai ateina vieniši žmonės, kurių nerimas yra dvigubas – jeigu jie iš tiesų susirgtų kvėpavimo takų infekcija, tai jų nebūtų kam slaugyti. Paradoksaliai ateina ir labai socialiai pilni žmonės. Pvz.: šeimoje susirgo visi – ir maži vaikai, ir paaugliai, ir tėvai, ir seneliai. Visiems buvo tik „slogytė”. Paaugliai pasveiko pirmi. Tada pasveiko maži vaikai. Tada seneliai. O tada, galiausiai, tėvai, bet vienas atvedė kitą, nes vis dar kosti „nu ir pats tai jau tikrai neateis”. Kodėl kiti nekosti? Iš tiesų greičiausiai pasveiko vaikai – jų imuninės sistemos buvo naiviausios, todėl į šiuos virusus reagavo imliausiai. Seneliai tikriausiai irgi kosti, bet apsimeta, kad ne, jau biškį turi gyvenimo nuovokos kur kosulys rimtas, o kur ne. Tai kodėl paauglys pasveiko pats pirmas, o mama ar tėtė vis dar kosti?

Atsiminkite – kosulys yra apsauginė reakcija. Ar paaugliai labai jau ten saugosi? Nesisaugo nei jų protai, nei kūnai. Vos tik kūnas užskaitė „viskas, pasveikau”, įvykdė planą minimaliai, tai paspaudė „mute” ant visų kitų simptomų ir paauglys išėjo į gyvenimą. Mes esame orientuoti į išlikimą. Paauglystė toks laikotarpis, kai išlikimui labai svarbus socialinis statutas ir jo įgavimas. Kosėti „lieva”, tai paauglys ir nustojo kosėti, jo kūnui svarbiau dabar kitos problemos. O štai, kai jis sulauks kokių 25-35 metų (daktarai paauglystę skaičiuoja kiek kitaip, nei padagogai) ir vieną dieną pajus, kad mmmm… stabilus ramus gyvenimas, PYST išlįs visokie sopuliai, kosuliai ir kiokie -iai. Taip galima labai rimtai išsigąsti, bet realiai – čia yra kūno subrendimo požymis, kad jis nori atkreipti dėmesį ir dabar jau yra dėl ko jam „ilgiau laikyti”. Neturint specifinių psichikos akcentų, kurie neduodų šitiem išlįsti ir būti „amžinai jaunu”, ignoruojant kūno sveikatos šauksmus teks už juos pateiktas sąskaitas sumokėti psichine sveikata, pvz.: perdegimu. Paauglystėje ištikęs perdegimas dažniausiai nepastebimas, esame linkę jį palaikyti žmogaus savybe. Visada reikia atkreipti dėmesį, jei, pvz.: labai gabus vaikas staiga tapo nebe gabus. Viską spėjęs jaunuolis staiga nustojo viską suspėti. Pagalvokime, o kai reaguotume, jei taip nutikų 40 metų žmogui? Ir, jei kitaip, tai kodėl dabar skaitome, kad čia kažką „išaugo”, ten gi nesakome „paseno” (nors, žinoma, yra, kas sako…).

Taigi, povirusinis kosulys:
Prasideda po virusinės infekcijos.
Dažniausiai būdingas brandiems, fziškai ir psichiškai sveikiems asmenims.
Dažniausiai neturi kitų simptomų.
Sustiprinamas išorinių ir vidinių dirgiklių (temperatūros kaitos, emocijų etc), nesaugumo jausmo.
Tyrimai būna normalūs.
Praeina savaime per 2-3 savaites (rečiau 2-3 mėnesius).
Neturi jokio efektyvaus gydymo (apart placebo), nes jau yra gyjimo rezultatas, bet naudingas geras miegas ir šilta arbata.

Povirusinio kosulio gijimą galima pagreitinti tiek pat, kiek nėštumą – jokiais vaistais, procedūromis, psichoterapijomis ar operacijomis, jokiais pinigais ar grasinimais ar maldavimais nepadarysi, kad 9 mėnesių darbas įvyktų pvz.: per 4,5. Jei pacientas niekada neturi užistęsusio, kosulio po virusinės infekcijos – į tai taip pat derėtų atkreipti dėmesį.

Tai – rūšgštys

Gastroezofaginio refliukso liga yra tokia būklė, kai rūgštus skrandžio tūrinys patenka į stempę per ilgam laiko tarpui (jis ir šiaip ten patenka) arba būna per rūgštus. GERL yra savarankiška liga, tačiau „kyla rūgštys” mums visiems kartais. Jeigu pirmos dalies esmė buvo pagauti, kad bakterija gyvena ant ląstelės, todėl ją galima tiesiog nuvalyti, o virusas – ląstelėje, todėl dažnai nusivalo ir ląstelė ar jos viduje lieka sumaištis, tai čia esmė yra pagauti kampą, kad kvėpavimo ir virškinimo takai vystosi iš to paties embriologinio pirmtako, t.y. mūsų protėviai gyveno vandenyje ir iš pradžių deguonį iš aplinkos ėmė lygiai taip pat, kaip kitas gyveybei reikalingas medžiagas, o su laiku, iškilus problemai, kad vieni dalykai retesni, atsirado visokių žiaunų ar plaučių evoliucinės vertybės, kaip greičiau paimti to, ko ir šiaip daugiau tam, kad pirmiau surastum tą, ko mažiau.

Tiek kvėpavimo, tiek viršikinimo take esančios ląstelės turi persidengentį genų aktyvumą, kuris reiškia, kad tas pats virusas gali mielai užpulti viską, prie ko jis kimba. Jeigu ir kosit, ir vidurius paleido ir akis graužia ir sisioti skauda – galima net įtarti, kad čia koks adeno, o ne rinovirusas. Kosulys gali būti sukeltas to, kad kvėpavimo takų infekcija padidino skrandžio rūgštinumą, tą padarė vienu iš trijų mechanizmų – 1) virusas tiesiogiai pažeidė skrandį 2) viruso sukeltas kosulys lėmė rūgščių patekimą į stemplę, cheminis stemplės pažeidimas lėmė antrinį rūgštingumo kilimą (aha, užburtas ratas) 3) kūnas gavo signalą povirusiniam kosuliui, kaip apsaugos mechanizmui, tai paleido ir kitus sarginius šunis – rūgščių kilimas taip pat yra apsauginis mechanizmas.

Dar vienas fintas – ektopinės ląstelės. Ektopija reiškia „buvimą ne ten, kur turėtų būti”. Pvz.: gal turite iš kur keistos vietos augantį odoje plauką, kuris ten neturėtų augti? Tai va, to plauko svogūnėlis yra ektopinis. Ektopija ektopijai nelygi. Jeigu plaučiuose rasime augantį dantį pilnai susiformavusį dantį, tai galvosime apie teratomą – specifinį auglį. Jeigu rasime trachėjos gleivinėje pavienes skrandžio ar liežuvio gleivinėms būdingas ląsteles, tai sakysime, na, kam nepasitaiko.

Gyjant po infekcijos šios ektopinės ląstelės taip pat gauna pastiprinimą. Jeigu prie įprasto padidėjusios rūgštingumo kosulio gydymo dažniausiai greičiausiai veikia ne protonų siurblio inhibitoriai, o vaistai, kurie sutepa gleivines ir padaro papildomą barjerą (haliurono rūgšties, alginatai) ar rūgštį chemiškai suršiantys šarmai (aliuminio, magnio hidroksidai), tai prie šitų ektopinių ląstelių būtent PPI veikia iš karto. Nes ten nėra kažkokio tai rūgšties cunamio, ten tiesiog ne vietoje kelios ląstelės pasakė „labas rytas”, pagamino mikroskopinį lašeliuką skrandžio rūgšties ir jis padegino pvz.: trachėjoje mikroskopinį plotelį ir dabar kažkas kutena už krūtinkaulio taip, tarsi ten būtų koks plaukas įkvėptas…

Su amžiumi bendras skrandžio rūgštingumas yra linkę didėti, todėl tokie kosuliai irgi tampa vis dažnesni.

Taigi, rūgščių sukeltas kosulus:
Gali prasidėti ar paūmėti po virusinės infekcijos.
Dažniausiai būdingas žmonėms, kurie jau žino, kas yra rėmuo, dažnai vyresnio amžiaus.
Dažniausiai neturi kitų simptomų, bet gali būti skausmas už krūtinkaulio, ypač kosulio metu.
Dažnai stipresnis rytais ar atsigulus, bet, gali provokuoti ir tie patys faktoriai, kaip povirusinį.
Tyrimai būna normalūs, arba EFGDS yra GERL radiniai.
Praeina savaime per 2-3 savaites (rečiau 2-3 mėnesius).
Turi efektyvų ir saugų medikamentinį gydymą (smarkiai pagerėja per 1-3 dienas), nors kartais jį tenka vartoti tol, kol natūraliai sugyja gleivinės.

Dar vienas virusinės infekcijos išprovokuotas kosulio tipas yra sukeltas post nasal drip. Kaip tik nemačiau lietuviškai šito reiškinio verčiant… Pvz.: dažnas yra „užryklinis tekėjimas”, bet gi ne už ryklės, o ryklėje procesas vyksta! Čia kalta dėl kosulio yra…. NOSIS! Nors išoriškai nosį matome tik kaip dalyką veido centre su dviem skylutėm, realiai nosies sinusų sistema užima nemažas ertmes galvoje ir turi labai daug gleivinės. Kaip plaučių povirusinis kosulys kyla todėl, kad kurį laiką po infekcijos gleivinė lieka sudirgusi, taip ir po paprasčiausios slogos ji lieka sudirgusi ir gamina gleives, kurios tįsta užpakaline ryklės sienele, patenka į skrandį ir susivirškina. Jos gali dirginti ryklę mechaniškai (vis norisi jas iškosėti) arba chemiškai (yra tiesiog sūrios) – nuo šio kosulio irgi padeda rėmens barjerinės priemonės, bet nepadeda druskos ir protonų siurblio inhibitoriai. Užtat puikiai padeda visi purškiami aliejiniai prepartai, pastilės, arbatytės, kramtomos gumos – padeda viskas, kas sutepa gerklas ir skatina ryklės judesius. Pastilė čia gali būti absoliučiai bet koks saldiniukas – nereikia kažkokios medicininės priemonės, svarbu tik cukraus per daug neprivalgyti, nes gali tekti taip kuris laikas pagyventi su čiulptuku burnoje. Bet, jeigu saldainio nėra po ranka nėra – galima tiesiog atsigerti vandens ar įsivazduoti, kad graužiate tokią labai geltoną, labai sultingą cintriną, mmmm… sėklytę radote! Reiškia, kad šiandien seksis 😉

Tai – kitos ligos simptomas

Užsitęsęs kosulys po infekcijos gali byloti apie kitą, dažniausiai lėtinę, ligą – galbūt jos simptomą virusinė infekcija tik išryškino, galbūt tik sergant liga kosulys būna būtent toks, o galbūt minėtas simptomas visą laiką yra, tiesiog susirgus infekcija buvo užduotas klausima „o seniai taip kosit?” (šitas variantas labai dažnai pasitaiko, beje).

Padidėjusio rūgštingumo prie šio skyrelio nepriskyriau, nes, nors labai nemaloni ar kartais net ir didelę kančią sukelianti liga, visgi dažniau tai būna daugiau būklė, iš kurios kažkas daugiau, nei ji pati, gali pasidaryti tik labai nepalankiai aplinkybėms susidėjus ar turint, pvz.: H. Pylori bakteriją skrandyje. Jeigu jau kažkaip stebuklingai rūgštys ten taip užkyla ar jų tiek prisigamina, kad po infekcijos kvėpavimot takuose išliktų besitęsiantis uždegimas, tai pats jo procesas ten yra sveikas, o lėtinių ligų atvejais dažniausiai kalbame apie liguistą uždegimo procesą, t.y. autoimuninę ligą arba „lėtiniu uždegimu” įvardijamas būkles.

Viena baisiausių galimybių, nors taip neatrodo iš pat pradžių, yra alerginės astmos galimybė. Alerginės astmos metu bronchuose visą laiką yra aktyvus uždegimas, kylantis todėl, kad kūnas klaidingai identifikuoja pavojų nuo kurio reikia gintis būtent šio tipo imunine (alergine) reakcija.

Bronchų spazmas, pasireiškiantis dusuliu, sunkumu iškvėpti, kaip astmos paūmėjimas, nebūtinai ištinka visus sergančius šia liga, kartais sergantiems būna tiesiog išskirtinai siaubingi kosuliai po virusinių infekcijų. Šitie kosuliai nesigydo jokiomis arbatomis, ar čiulpinukais, bet iš karto (!) palengvėja gavus bronchų spazmą atpalaiduojančių vaistų (jie gali būti įkvėpiami ar suleidžiami). Bet tai nėra gydomieji vaistai – jie tik sukontroliuoja ūmų simptomą. Gydomuosius vaistus reikia vartoti visą gyvenimą, kasdien, yra ar nėra simptomų, su viltimi, kad į senatvę nuslopęs imunitetas padarys ir šitą ligą nusilpusią…

Baisumas čia tame, kad sveika psichika sako – kodėl aš turiu daryti kažką, ko nesuprantu, ir iš ko nieko najaučiu? Dauguma astma sergančių žmonių ne priepuolių metu jaučiasi visiškai sveiki! Kas gi mokės pinigus gydytojui, kad tas „įtikintų” tave, kad tu tikrai sergi. Bronchinė astma viena iš tų ligų, kurių prognozė dažniausiai pirmiausiai priklauso nuo žmogaus išsilavinimo, suvokimo, kad nebūtinai kiekviena ugnis turi dūmus. Jeigu žmogus niekada negydo nieko, kas neturi simptomų, tai visi pasaulio gydytojai jo neįtikins gydytis to, ko neskauda.

Į veną skiriami vaistai dažnai turi šalutinį efektą – duoda kūniškos šilumos pojūtį, lengvą apsvaigimą. Čia vieno iš tų vaistų, kurių labai nori „lašelkose”. Dalis žmonių ir atsisako visų kitų gydymų (jie gi padaro, kad lašelkų nebereiktų), būtent tas malonus šalutinis poveikis, būtent tas super greitas vaisto veikimas, įstumia žmogų į siaubingą situaciją, kai susidaro įspūdis, kad „tikras” gydymas yra tik priėmimo skyriuose ir ligoninėse, kur toks „lašelkos” būna. Išleidus namo gydytojas parašo kažkokį neaiškų inhaliatorių, kurį namie vartojant gi vėl pablogėja – nelieka tas „lašelkos” efektas su visam. Ne visiems ir suvokiama kaip čia dabar – vaistą įkvėpti… miltukus ĮKVĖPTI!? 🙁 Dažnas tokių kosulių gydymasis „lašelkomis” dažniausiai baigiasi infarktu, todėl gydytojai jų taip nemėgsta ir vieną dieną ir priėmimo skyriaus gydytojas ima rėkti VĖL TU ČIA. Privatūs gydymo centrai nuo pavjaus gydyti iki infarkto apsisaugo padarydami, kad ta „lašelka” kainuoja kokius 600 kartų daugiau, nei jos savikaina. Net ir norėdamas ten tiek negausi jų :)))

Kalbant apie širdį, tai mes esame linkę įsivaizduoti širdį sau, plaučius sau, inkstus sau. Na, bent jau dažnai gydytojai, nes patys susiskirstė, kas už ką „atsakingas”. Bet pacientas negyvena kaip organų rinkinys, jis gyvena kaip visuma. Bet kuri plaučių liga pasireikš įtaka širdžiai, širdies – plaučiams. Padidėjusi kraujospūdžio liga dažnai yra daugiau plaučių-inkstų liga, kuris pasekmės, yra kardiovaskulinei sistemai. Padidėjusį kraujospūdį turintys asmenys pastebi, kad nuo kai kurių kraujospūdį mažinančių vaistų atsiranda (ar sumažėja) pastovus kosčiojimas. Atminkite, iš vandens esame kilę, kaip gyvūnai, išlipę kvėpuoti sausumos oru, vidinės skysčių apytakos sistemos tik vėliau pastebėjo, kad aplinkoje deguonies pilna ir taip, nebūtina jo valgyti . Plaučiai vis dar taip veikia – savo viduje yra tokie šlapi, kad giliai juose esančiose metafornėse jūrose oras „ištirspta” ir tada iš to skysčio jau kraujas pasiima deguonį. Ir inkstai su plaučiais nuolat derasi ar užteks turimo vandens kiekio, kad būtų užtikrinta kraujotaka vs kvėpavimas, kur kuriam dabai daugiau deguonies duoti. Pirminė arterinė hipertenzija gali turėti daug priežasčių, gentinė būklė kūnui visada akcentuotis į kraujotakos „siurblio” palaikymą plaučių sąskaita yra viena jų.

Ateina pacientas, nes ilgai kosti po viruso, o išeina su pasakymu „Jums spaudimo liga”, tipo ai, tipo dzin, tas kosulys dabar, žiūrėk, tavo AKS 140/90 kasdien, taip neturėtų būti. Šiais atvejais gyvenimo būdo korekcija dažniausiai viską išsprendžia – tereikia gyventi daugiau pagal tai, kokius genus turi, o ne pagal tai, kaip nori. Bet, jei nenori gyventi pagal gamtos dėsnius, tai laimė yra vaistai, vartosi ir sumažinsi pasekmes, būsi „kaip visi”, o ne „ne savo vietoj”. Pulmonologai sako, kad ir alerginė astma nr. 1 yra gyvenimo būdo korekcija. Kartais tiek nuo padidėjusio kraujospūdžio, tiek nuo alerginės astmos „išgydo” netikėčiausiai dalykai, pvz.: šuns įsigijimas, profesijos radimas, seksualinė sveikatos gerinimas, religija, o vieną kartą mačiau netgi persikraustymą iš pirmo aukšto į devintą, nes žmogus labai liūdėjo, kad „nieko nemato per langą”. Visada verta pagavoti apie nemedikamentinio gydymo kosmines galimybes 🙂 Mano kolega turėjo atvejį, kai žmogus „nežinojo” kad nebūtina kasdien keltis tuo pačiu metu. Galite įsivaizduoti kokią neįtikėtiną sveikatai įtaką padarė psichoterapija, kurios reikėjo žmogui atrasti, kad „žinok gali miegoti kiek nori”.

Taigi, šalutinių priežasčius sukeltas kosulus:
Gali prasidėti ar paūmėti ar būti pastebėtas po virusinės infekcijos.
Būdingas visoms amžiaus grupėms, tik skirsis būdingesnės priežastys.
Dažniausiai turi išreikštus kitus simptomus ar klinkinius radinius.
Dažnai negalima išskirti palengvinančių ar pabloginančių faktorių, bet atrasti dažnai sutampa su gretutine liga.
Savaime dažniausiai nepraeina.
Simptominis gydymas dažnai netenkina gydytojo, paciento, o geriausiu atveju – abiejų, būtina paieška kas sukėlė ar palaiko, kodėl asmuo dėl šio kosulio, jei jis ne naujas, nesikreipė anksčiau.

Tai – antrinė infekcija

Dažniausiai – bakterinė.

Virusinės infekcijos labai retai „baigiasi” bakterine infekcija, bet labai dažnai bakterinių infekcijų atveju galima atsekti, kad pradžioje buvo „slogytė”, tada pagerėjo, tada po savaitės ar kitos užėjo šitas kosulys. Virusinėm infekcijom žmonės serga nuolat. Dabar skaitydami šitus žodžius greičiausiai sergate keliomis infekcijomis, tik apie jas nieko nežinote, nors gal kuri ir duoda kokį snargliuką ar prastesnį šios nakties miegą. Tik mažuma infekcijų yra simptominės.

Bakterinė antrinė infekcija ištinka todėl, kad virusas pažeidžia ląsteles. Jei virusas pažeidė imunines ląsteles – todėl, kad nusilpo imunitetas. Jei virusas pažeidė gleivinės ląsteles – todėl, kad pasikeitęs mikroklimatas leido prisiveisti vienoms bakterijoms kitų sąskaita. Jei virusas pažeidė audinio ląsteles giliau, tas, kurių darbas nėra būti „patrankų mėsa”, kaip gleivinės ląstelių, tai bakterijos staiga gavo trąšų ir naujų gyvenimo plotų.

Taigi, gaunasi, kad povirusinės infekcijos išliekančio, ar net stipresnio kosulio, turime tris variantus:

sukeltą bakterijos, kuri šiaip neprikibtų prie sveiko žmogaus. Laimė dažnai, imuninei sistemai atsigavus, ana greitai sako „von iš čia”. Nebent tas virusas yra ŽIV…. arba tymai. Arba turiantis pavadinimą, kurį gydytojai sako kažkodėl pavarde ar raidžių ir numeriu kratiniu. Kai kuriais atvejais minėtas virusas vis tiek yra nr 1 problema, nes, jei imuninė sistema rimtai pažeista, tik klausimas kada iškils kitos infekcijos ar onkologiniai susirgimai.

Šitam variantui bus dingas netipiškas kosulys, netipiški klinikiniai radiniai ir netipiškos eigos. Have fun. Or not.

sukeltą bakterijos, kuri šiaip gyvena žmoguje, tik dabar prisidaugino, šmikutė. Lengvesni atvejai čia būna „aš be antibiotiko nepasveiksiu, nenustosiu kosėti/šita sloga man nepasibaigs”, etc. Dažniausiai pacientas netgi žino kokio jam būtent antibiotiko reikia, kaip taisyklė beta laktaminio, ir užtenka vienos-kelių dozių, reikia tik duoti tai bakterijai per galvytę. Čia reikia dėmesį atkreipti, jeigu toks pacientas labai iškrenta iš savo aplinkos konteksto, pvz.: kodėl tik jis vienas savo šeimoje turi tokį poreikį (gal yra lėtinė liga), arba, gal yra žalingas įprotis ar darbo aplinka, kuri palengvina bakterijų augimą?…

Jeigu labai nepasiseka tokios antrinės infekcijos duoda ir plaučių uždegimą – laimė, jis gydosi puikiausiai tais pačiais antibiotikais. Iš visų mano aprašytų situacijų į būtent šią labiausiai reikia atkreipti dėmesį į galimą nerimo sutrikimą. Kai nerimas, kaip kosulio ar padidėjusio rūgštingumo, priežastis aukščiau aprašytuose atvejuose gali būti kaip pirminė liga ar šalutinė simptomus pastiprinanti, tai čia gali būti jatrogeninės, t.y. gydymo proceso sukeltas ir jį pastebėjus ar sukėlus būtina su juo kažką daryti, kad žmogus galėtų apskritai toliau gydytis ar pradėti gydytis pas gydytoją. Įsivaizduokite – augate šeimoje, kur visi suslogavę geriate antibiotikus. Nueinate pas gydytoją ir jis pasako „ne”, nėra įrodymų, kad tau jų reikia, neduosiu, negalima, ką čia sugalvojai, neprašyk nesąmonių. Nu, ne, tai ne, pasitikėjote savo gydytojumi. Tada – jeigu pasveiksite ir be antibiotiko, tai ką dabar reikės šeimai pasakyti. Visi Jūsų šeimoje turi dvi rankas, o jūs dabar gavote trečią. Ką daryti? Ar visiems namie aiškinti, kad ir jie turi? Ar tai reiškia, kad galite tai laikyti šventa gydymo paslaptimi, mamai pasakyti, jojo gavau ir gėriau, oj, kad tik mama nepaprašytų pasidalinti dabar… O jeigu susirgsite plaučių uždegimu tik todėl, kad neišgėrėte tos vienos tabletės, ką ji pasakys Jums?.. Ką pasakysite savo gydytojumi? Jūs juk jau sakėte, atėjote, prašėte, o jis „ne, tau negalima”, ką tas gydytojas supranta, ar jis skiria baltą nuo juodos?

Šitam kosuliui bus būdinga arba specifinė gyvenimo anamnezė arba, jeigu yra plaučių uždegimas – vadovėliniai radiniai, na, ten bendras silpnumas, išauskultuojamos krepitacijos, plaučių infiltracijos rentgene, CRB 200 ir panš.

Na, ir blogiausia, kai turime plaučių uždegimą, kuris kilo po to, kai virusas paliko plaučiuose „košę”, pvz.: covidukas. Įtariant, kad žmogus serga brutalesniu virusu dažnai skiriami plataus veikimo antibiotikai iš karto. Įtariant, kad žmogus neperneštų pneumonijos, irgi skiriami – jau geriau tegul suviduriuoja, bet gyvas lieka.

Iš visų aukščiau aprašytų situacijų būtent šita yra, kurioje yra daugiausia gydymo pagal klinikinę nuojautą ir dižiausias „lošimas”.

Jaunas nepatyręs gydytojas, perdegęs gydytojas, gydytas, su kuriuo „nesusikalbate” ir panašiai – čia menkai padės. Čia reikia gydytojui pasverti visus už ir prieš. Pvz.: hmmm… turime visai pupuliuką pacientą, kuriam antibiotikų pagal dabar esančius simptomus ir tyrimus nereikia, bet kažkas kužda, kad reikia. Ką ir kas tiksliai kužda? Jei skirsime tuščiai, tai vaikui padidinsime kitų ligų riziką visam gyvenimui. Bet, jei skirsime, kai jau bus akivaizdu, kad reikia, tai kitos rizikos padidės, įskaitant liekamųjų reiškinių po vaikystėje patirto plaučių uždegimo? Kada yra verta šauti pirmam, pulti, o ne tik gintis? Vaikai dar vaikais, laimė, kad jie tokie sveiki ir gyvybingi, net, kai serga. O kokiai močiutei su „profilaktiniu” antibiotiku gal padarysime Clostridium difficile viduriavimą ir jis ją pribaigs, o jei neduosime antibiotikų, tai gal išsivystys pneumonija, kuri ją gal pribaigs. Vargšas pacientas, jo artimieji, ne veltui jaučiasi patekę į svetimo karo mūšio lauką! Dauguma pacientų iš gydytojo tikisi būtent šios kompetencijos, būtent šitie atvejai parodo, kurie gydytojai yra gydytojai, o kurie pacientai yra pacientai.

Taigi, abibendrinant:

Pas gydytoją verta ateiti dėl bet kurio kosulio, kuris tęsiasi >3 mėnesius po virusinės infekcijos ar atsirado iš lempos ir tęsiasi >3 savaites. Jeigu kosulį lydi kiti simptomai irgi verta ateiti nelaukiant.

Dauguma užsitęsusio kosulio atvejų praeis savaime, bus gydomitik arbata, poilsiu ir laukimu. Mažumai reikės vaistų iš vaistinės, ir kai kurie šių vaistų gali būti skirti net ne plaučiams. Dar mažiau kosulio atvejų bus susiję su lėtinėmis ligomis ar antrinėmis infekcijomis.

Užsitęsusio kosulio gydymo sėkmėje labai svarbus paciento jaučiamas saugumas, jo pasitikėjimas gydymo sistema, sistemos pasitikėjimas pacientu.

Šis įrašas yra mano subjektyviai parašytas, atspindi mano požiūrį, bei nuomonę, mano klinikinės praktikos principus sprendžiant užsitęsusio kosulio atvejus praktikoje. Jį rašau, kad asmenys ieškantys šeimos gydytojo ar bendradarbio galėtų lengviau pasirinkti (ar nepasirinkti). Jeigu jis buvo Jums naudingas šiuo ar kitais aspektais – labai tuo džiaugiuosi.

KNYGA: Eglė Sakalauskaitė-Juodeikienė „Pamišimas ir epilepsija paūmėja šviečiant mėnesienai“. Nervų ligos Vilniuje XIX a. pirmoje pusėje

Knygą išleido leidykla „Lapas„.

(aš su knyga, džiaugiuosi ja knygos pristatyme Vilniaus muziejuje)

Kai gavau, tai perskaičiau per dvi dienas. Neapsakomai džiaugsmo ir didį malonumą, man atnešė vien laikyti tokį veikalą. Ne tik lietuvių autoriaus, gydytojo, darbas apie medicinos istoriją, bet dar apie Vilnių, miestą, kuriame aš gyvenu, kuriame mokiausi. Vietas, kurias galima vis dar paliesti, žmones, iki kurių dalis mano sutiktų žmonių gali atsekti ryšį, aprašomus pacientus ir atvejus, kurių palikuonis štai gali ir šią knygą ar šią jos apžvalgą skaityti! Apie iškiliausią žmogaus organą, darantį jį žmogumi (humane nobilissimum organon) ir tą jo uodegą, nugaros smegenis, kurias ir iš jų lendančias nervų „šaknis” spaudžia visokios išvaržos ir kitos negandos atnešančios joms kančių kamieno (passionis stirps) pravardę.

Lietuvių gydytojai nėra suformavę atskiros istorinės vietinės medicinos sistemos, tuo labiau atskirų jos sričių mokyklos, pas mus visada daugiau-mažiau buvo panašu į vakarų mediciną. Užtat mes esame turėję atskirų regiono ligų – apie vieną jų, kaltūną (plica polonica), šioje knygoje netgi yra atskiras skyrius! (nuo 257 psl). Kaltūnas yra nebeiššukuojamas plaukų dredas. Jame gali įsiveisti vabaliukai, kai nelabai švaru gyvenime, jis gali tempti savo svoriu galvą ir rauti plaukus. Kad tokie pas žmones būdavo, atrasdavo į mūsų kraštus atvykę gydytojai iš užsienio, sakydavo, maudykitės ir šukuokitės, o vietiniais sakydavo nenene. Tiek sakydavo, kad vietiniai gydytojai ėmė sakyti, kad čia viso kūno liga – reikia palaukti, kol kaltūnas „subręs” tada jį nukirpti ir pacienas pagis.

Man labai patiko, kad knyga prasideda pasakojimu kaip kūrinys atsirado. Kad štai, dirbi gydytojumi, ir susimąstai vieną dieną, negi ir anksčiau gydytojai dirbo taip pat sunkiai, kaip tu?

Taigi, kad dirbo.

Nuo sunkaus darbo gydytojus, rodydavosi, gelbėdavo tas pats, kas gelbsti šiandien – pvz.: sunkių ligonių vengimas ar referavimai. XIX amžiaus gydytojai sunkių ligonių išvengdavo užsiimdami gydymu to, ką šiandien gydo psichoterapeutai, o sunkius bandydami apibrėžti nuo kurios ribos nebekišti prie paciento nagučių. Realiai mažai ką gydytojai tada galėjo padaryti, pvz.: pakilusį kraujospūdį tikrai gydydavo kraujo nuleidimas, kažkiek dėlių išskirtas antikoaguliantas sumažindavo kraujo krešumą, bet dažnai tekdavo galvoti kaip suderinti lūkestį pacientui pagydyti ir gydytojui jį pagydyti su empiriniais duomenimis, kad koks Antoška iš kaimo gydantis vėžį tik prisilietimu turi geresnius rezultatus, nei tu, taikydamas mandras tuometinio mokslo teorijas!

Pvz.: knygoje pateikiama ištrauka iš paties Mesmerio Atsiminimų apie tipišką laikmečio pacientę – 28 metų moterį, kuri buvo jautri nuo vaikystės ir kuriai pasireiškė „konvulsijos, isterinis karščiavimas, nuolatinis vėmimas, įvairių vidaus organų uždegimai, šlapimo susilaikymas, stiprūs dantų ir ausų skausmai, melancholiniai delyrai, opistotonusas, epizodinis aklumuas, dusulys, kelias dienas trunkantys paralyžiai ir kiti negalavimai” (83 psl.)

Pacientei pagerėjo šonus patrynus magnetiniais strypais 🧲

Tuometinė medicina buvo vis dar labai humorališka – rėmėsi dar Hipokrato laikų idėjomis, kad žmogus serga tada, kai jo kūne yra skysčių pussiausvyros sutrikimas. Kaip tų skysčių uždaugėja? Na, ten visokių priežasčių yra. Mėnulis traukia vandenį, o smegenys šlapios, tai pritrauks tau vandens iš kūno į galvą pilnatis ir bus traukulis. Priežastys bloginusios skysčių pusiausvyra buvo net tokios, kaip jausmai ar mintys – per daug galvosi, smegenys nuo kraujo išsipūs ir užsispaus. Per daug pavydėsi – ištiks smegenų uždegimas. Reikia pastebėti, kad to laikmečio medicina tokius dalykus, kaip pvz.: pavydą ar pyktį laikė tokiais pačiais sutrikimais, kaip paralyžius ar smegenų pūlinys. Pyktis juk yra jausmas, kai kažkas vyksta ne pagal mūsų taisykles. Tai, kaip gali pykti, jeigu esi, pvz.: koks ubagas valstietis, ant ko tu neva pyksti, kai taisyklės ne tavo valioje? Tu negali pykti, jei pyksta, tai čia tau smegenys nesveikos. Na, tikriausiai valstiečiai tiek insultų (apopleksijų, kaip tada jas vadino) neturėjo ne todėl, kad nepyko, o todėl, kad neturėjo iš ko pavalgyti, kad užkiltų cholesterolis ir kada tinginiauti, kad nutuktų. Kiek ten gaudavo alkoholio, tai gal ir pasigerdavo, bet nebūdavo kaip aukštuomenė, kuri gėrė tiek, kiek galėjo, o ne kiek turėjo.

XIX a. pradžioje humoralinę teoriją ėmė keisti solidesnės solidizmo teorijos – jis toks mechaniškesnis, žmogus serga, nes jo kūne kažkas konkrečiai negerai, pvz.: spaudžia auglys. ~67 pknygos puslapyje aprašomas įdomus atvejis apie 38 metų vyraą, kuris numirė neva nuo kaltūno – anas jam atėmė kojų jėgą ir susilaikė šlapimas, o kai skrodė, tai rastas „auglys” ties L4-L5 juosmens „kremzle”. Įdomu, kad randa skrodimo metu auglį, gal išvaržą (galima mirti ir nuo skausmo), bet vis tiek sugalvoja, kad kaltas kaltūnas. Tam kaltūnui tikriausiai buvo labai lengva nurašyti ligas – jei nežinai kas pacientui yra ir kaip gydyti, bet pacientas nevalyvas, radai dredą ir iš karto – KALTŪNAS. Dar galėjai sugalvoti, kad jam latentinis kaltūnas. Tikėtina, kad silpstantis ir vargstantis žmogus, jei niekas jam nepadės, su laiku apturės suvelį plakuose, tai tipo tada pasakysi, kad tas suvelys įrodo, kas čia buvo. Panašiai kaip sovietai darė su latentine schizofrenija (nors rusai iš graiškikos sh padarė š, tai galima sakyti, kad kai visas pasaulis gydo shizą, jie gydo šyzą) – diagnozuoti, skiri vaistus, vaistai duoda šalutinį poveikį, o tą poveikį įvertinti kaip ligos simptomus, nuo kurios gydei ir daugiau vaistų skiri.

Aprašoma ir kaip sekėsi smegenų „organų” idėjom – kaip dabar patikslinama visokiais smegenų funkciniais rezonanso ir panašiais tyrimais kuri smegenų dalis ką daro, tai pačioje pradžioje pastebėjimai apie tai buvo kilę tiesiog iš klinikinių atvejų, kad smegenį sudraskė ten, tai nedaro to, ane ten, tai kito. 1795-1796 metais Gallio organologijos mokslu remdamasis Andriejus Sniedeckis aprašė 28 smegenų organus (106 psl), išskirdamas tokius įdomius, kaip gyvenimo jėgos (organ mocy życia) ir pririšančio prie gyvenimo (organ przywiązania do życia).

WOW!

Smegenų dalis turėti jėgų gyventi ir smegenų dalis norėti gyventi! Dar buvo suradęs ištvirkimo organą (organ lubieżności) – va, koks jis didelis pas nimfomanes ir visokius balandžius, po to persigalvojo ir nusprendė, kad čia tiesiog apie dauginimąsi dalis. Buvo net chytras gudrus organas, visokių intrigantų turimas. Iš šitos smegenų idėjos kilo mintis, kad smegenys formuoja visokius gumbus ir veido bruožus, gali juos išnagrinėti, apskaičiuoti ir ten pasidaryti išvadą, kad va, geras matematikas kas ar ten labai ištikimas. Kiek tame tiesos galima spręsti iš to, kad visokie technologijų milžinai vis dar mūsų kaukolių neskanuoja, o visaip kaip vilioja mus maigyti laikus ir gūglinti dalykus, kad kažką perprastų čia.

Apie Sniadeckius knygoje daug, kaip jie galvojo ir ką sugalvojo. Pvz.: kad Janas Sniadeckis sumąstė, kad senų žmonių atminties sutrikimus gali lemti ne tik nervų veiklos nusilpimas, bet ir jutimo organų sutrikimas. Reikia turėti omenyje, kad tais laikas senų žmonių, kaip pacientų, tūlas gydytojas turėjo daug mažiau, nei gali turėti dabar ir dažnai bet kas, kas vykdavo senatvėje, jau būdavo laikoma norma, pvz.: tai, ką dabar laikytumėm patologine, t.y. ligos, demencija.

Tyrinėjo ir moteris, kurias ištikdavo eklampsija ar kiti neurologiniai simptomai dėl nėštumo komplikacijų (171 psl):

„Karolina N., maždaug 40 m. amžiaus moteris, jau penktąkart nėščia, tvirta ir gerai sudėta, juodaplaukė, patinusio, paraudusio veido, nepiktnaudžiaujanti alkoholiniais gėrimais, nėštumo, kurio metu sunkiomis ligomis nesirgo, pabaigoje, gimdymo skausmų suimta, 1822 m. atėjo į VU Akušerijos kliniką, skųsdamasi stipriu nuovargiu ir ūžimu ausyse”.

Tada, pagal tuometinę logiką, jai nuleido kraujo iš kojos venos ir ligonė „su visa reikiama pagalba lengviausiai pagimdė”. Bet, po bamabagyslės perrišimo pasireiškė konvulsijos. Tai vėl jai nuleido kraujo. Išmiegojo, paryčiais buvo naujas priepuolis, tai vėl nuleido kraujo. Kitą dieną galvą toliau skaudėjo, o ir pieno dar nebuvo, tai uždėjo 18 dėlių ir 12 taurių su odo įbrėžimais (du būdai nuleisti kraujui) ir davė gyvsidabrio druskos, kad dar ir imtų viduriuoti. Kadangi pacientės būklė negerėjo – tai davė kitokio paskui gyvsidabrio. Po tokio gydymo trečią dieną pacientei atsirado pienas (ir šiaip jis dažnai atsiranda tik kelintą dieną po gimdymo), o aštuntą dieną, kaip knygos autorė rašo „belieka pasidžiaugti, kad, nepaisant skirto gydymo, moteris liko gyva„, išleista namo.

Pabaigai – ne apie Vilnių, bet iš knygos linksma detalė, kad net ir anksčiau gydytojai kentėjo nuo vaistų ir nelabai vaistų platintojų (307 psl):

„Prof. Johannas Peteris Frankas, 1805 m. pradėjęs dirbti Sankt Peterburge, susilaukė komercinio pasiūlymo iš vieno vyno pirklio: „Pone, mieste gyvenantys anglų gydytojai visuomet rekomenduoja savo ligoniams Madeiros vyną. Vokiečiai visi kaip vienas pataria gerti reinvynį. Ar nepasiūlytumėte savo ligoniams vengriškojo?” Tačiau profesorius tokio bendradarbiavimo atsisakė.”

Rembrandt Harmenszoon van Rijn „Batšebos maudynės” 1654

Rembrandt Harmenszoon van Rijn paveikslas „Batšebos maudynės” 1654 . Senajame Testamente yra pasakojimas – Karalius Dovydas užmatė besimaudančią vieno iš savo kareivių žmoną Batšebą. Jam ji taip patiko, kad jis jai liepė sugulti. Batšeba sutiko. Po to Dovydas specialiai pasiuntė savo kareivį į mirtiną mūšį ir jam žuvuss vedė Batšebą. Nors gailėjosi ir pasakojama, kad Dievas jam atleido, bet judviejų sūnus gimė negyvas.

Batšebos maudybės buvo labai populiarus motyvas – jis „leido” vaizduoti nuogą moterį, kaip geismo objektąt pati Batšeba dažnai išsiskiria marmumo baltumo oda, tarsi autoriai sutiktų su ta mintimi, kad karališkas kūnas – karaliui.

Bet Rembrando paveikslo Batšeba, nors ir labai graži, atrodo, kaip bet kuri kita moris. Ji nėra laiminga. Rankose ji laiko Dovydo laišką, atrodo giliai susimąsčiusi. Ar čia akimirka, kurioje ji pasiūlymą ir svarsto kaip turėtų pasielgti? O galbūt ji nori informuoti karalių, kad laukiasi. Laiško kamputyje matoma raudona dėmė – nesuprasi ar karališko spaudo vaško gabalėlis, ar kraujas. Biblijiniame pasakojime Batšeba maudėsi po „savo kasmėnesinės ligos”, tai gal ji liūdi, kad „liga” neatėjo. Ar nebus kartais laiške žinia, kad vyras jau žuvo?

Gražuolę čia maudo ne kita nimfinio grožio moteris, o pilnai apsirengusi senolė. Rentgenologinis paveikslo tyrimas atskleidžia, kad autorius iš pradžių Batšebą buvo nutapęs ne tokią pavargusią.

Ir lieka klausimas kas suvargino Batšebą. Ar autorius apmąstė paveikslo motyva, persigalvojo ir nusprendė pavaizduoti kitą istorijos pusę? Ne apie kūniškus geismus, bet mažą šios moters laisvę, akimirką nuspręsti išsaugoti bent savo gyvybę rūstaus valdžios gašlumo pavojuje? O galbūt pati pozuotoja pavargo, galbūt paveikslui teko pozuoti ne vieną dieną, gal su savaičių pertraukom, gi aliejiniai dažai ilgai džiūna.

Atkreipkite dėmesį į jos kairę krūtį. Na, tą, kuri yra paveikslo dešinėje pusėje. Kuri arčiau žiūrovo! Taip, pažiūrėkite, ar viskas jai gerai? Pažastyje matomas kažkoks lyg ir gumbas, ne?

Mitas sako, kad paveikslui pozavo Rembranto sugulovė Hendrickje Stoffels. Paveiksle jos auskarai įtartinai panašūs į jau mirusios dailininko žmonos turėtus auskarus. Jis nesibodėdavo perdovanoti savo moterims kitų moterų papuošalus. Jo negalėtum pavadinti labai jau ten geru meilužiu. Dar mitas sako, kad po kelerių metų paveikslui pozavusi moteris mirė nuo išsekimo dėl krūties vėžio. Nors visi ginčijasi kur tiksliai tas gumbas ten yra ir būtų galima ar negalima iš to diagnozuoti krūties vėžį, o per tai – ar tikrai dailininkas buvo toks geras, ar mes čia visi tiesiog prisigalvojame, nes neįdomus tas paveikslas pats iš savęs tiek jau smarkiai.

Krūties vėžys yra pati dažniausia moterų onkologinė liga visame Pasaulyje. Juo per gyvenimą susirgs maždaug 1 iš 7 moterų. Daliai jų nepasiskes ypač, nes vėžys bus diagnozuotas vėlai arba moteris sirgs keliomis onkologinėmis ligomis gyvenime, galbūt keliomis iš karto.

3 būdai kaip patekti pas III lygio krūties specialistus

I-mas medicinos lygis, čia yra visi gydytojai, pas kuriuose pateikti siuntimo nereikia. Pavyzdžiui šeimos gydytojas.

II lygis – yra visi specialistai, kurie keliauja po pirmo lygio, kai šis neturi kompetencijos, nesusitvarko etc.

III lygis – kur siunčia II’as arba, esant reikalui iš karto I’as. Konkretus vėžio įtarimas yra situacija, kai siunčiama tiesiai atitinkama specialistui, kuris dažniausiai jau yra III lygyje, nes pilnas ambulatorinis ištyrimas gali trukti 3-4 mėnesius, kurių pacientas neturi. Vėžys yra ūminis susirgimas, ne lėtinė liga, nors gali tęstis metų metus.

Pirmas (dažniausias) – kai profilaktinio tyrimo metu randami galimai piktybiniai pakitimai.

Šiuo metu Lietuvoje veikia Krūties vėžio ankstyvosios diagnostikos programa – moterims nuo 50 iki 69 metų (imtinai) kas du metus atliekama profilaktinė mamograma. Užtenka šeimos gydytojo siuntimo. Mamograma yra krūtų radiologinis tyrimas, kuriame žiūrima ar yra sutankėjimų, kalcinatų ir kitų galimų pamatyti požymių galinčių spėti apie galimą naviką.

Nuotraukas vertina du radiologai, kas yra labai gerai, dažniausiai kitus radiologinius vaizdus vertina tik vienas, visi mes žmonės, galime suklysti. Kad suklystų du iš karto ir dar vienodai – čia jau reta.

Šeimos gydytojas gauna atsakymą ir žiūri, kuris radiologas parašė, kad matė blogesnius dalykus. Jei abu matė, kad viskas gerai – tai viskas gerai, 2 metams ramu. Jei vienas, kuris matė, kad kažkas negerai, tai nesvarbu, kad kitas matė, jog gerai. Geriau apsidrausti ir ištirti išsamiau. Atliekant mamogramą po dviejų metų, jei ir randamas navikas, dažniausiai jis būna iki 0,5 cm dydžio, taigi dar mažas, o kad laiku atliekant pakartotinas mamogramas būtų rastas išplitęs, tai skaičiau tik straipsniuose, gyvai dar nemačiau, bet ir tada dažniausiai eina kalba apie retesnius, netiketesnius navikus. Mamograma naudinga ir viena, bet dar daugiau, kai yra atliekama pakartotinai, nes tada galima dar spėti kada onkologinis susirgimas prasidėjo, esant galimybei mamogramas vertinantys specialistai visada prašo pateikti prieš tai atliktų nuotraukas palyginimui.

Taigi, programa labai gerai veikia, jei yra daroma – dažnai radiniai reikalauja papildomo ištyrimo, kad dar 3 specialistas pasakytų, jog viskas gerai, jei pirmi du radiologai pasakė „viskas gerai, bet gal…” (pvz.: reikia dar ultragarsinio tyrimo), tačiau, jei yra randami tikrai įtartini dalykai – pacientė keliauja žaliu koridoriumi tiesiai pas onkologus, tiriama, tikslinama, taikomas gydymas.

Kodėl programa nepradedma ankstesniame amžiuje?

Būtent mamograma nepadeda išryškinti jaunos krūties pakitimų. Apie aukščiau aprašytą paveikslą man papaskojo mamologas Prof. habil. dr. Valerijus Ostapenko, ir dar gražų palyginimą kaip veikia mamograma pasakė. Vėžys, na, jis čiulba kaip paukštis. Gali jį girdėti ir nori jį surasti kūne. Jauna krūtis – kaip medis vasarą, paukštį girdi, bet per lapus jo nematai. Kai ateina ruduo, ir lapai nukrenta, matai šaką, ant kurios paukšis čiulba. Biologiškai vėžys būtų panašesnis į lapus bandančius augti žiemą, bet tikrai gražu mąstyti apie jį, kaip apie paukštį. Atskrido ir čiulba, tik nereikia jo čia, nedžiugina ta giesmelė.

Taigi, mamogramos netinka jaunoms krūtims. Ar tinka kiti tyrimai? Ne vienas krūtų echoskopuotojas man sakė, kad galima krūtis echoskopuoti profilaktiškai nuo ~35 metų amžiaus – tyrimas nepavojingas. Minusas – PSDF už jį profilaktiškai nemoka, o iš papildomų savanoriškų med. draudimų – irgi retai (Lietuvoje). Ech, kainuoja būti moterimi!

Kodėl programa netęsiama iki vėlesnio amžiaus?

Klausinėjau šito klausimo ir aš ją atliekančių, tai, jeigu jauną amžių riboja techniniai dalykai, tai vėliau – ekonominiai. Tik tiek.

Ar pačios mamogramos metu gaunama radiacija nesukels vėžio?

Sveikam žmogui, kuris nelabai susidurtų su gydytojais, jei ne profilaktika, sveikas ir prasmingas klausimas yra suabejoti tyrimo nauda. Mamogramos metu gaunama radiacinė spinduliuotė tikrai gali būti paskutiniu lašu tam tikroms pacientėms prie tam tikrų onkologinių susirgimų. Todėl programa kompensuojama šalyse tik tol, kol jos dėka pinigai susitaupo, t.y. per ją daugiau vėžių randama ir išgydoma anksti, nei sukeliama. Visiškai pagrįstas lūkestis, kad ateityje tokios programos nebereikės, nes bus geresnių profilaktikos būdų, arba pati liga bus gydoma ant tiek pigau ir greičiau, kad mamograma atrodys barbariškai. Bet kol kas – tai geriausia iš to, ką turime ir galime praktiškai, o ne teoriškai. Rekomenduoju programa naudotis.

Antras – kai yra simptomų.

Kai yra įtariamas krūties navikas, tai pacientė (ar pacientas, nes krūties vėžiu gali sirgti ir vyrai, tiek jiems nėra profilaktinės programos) siunčiama tiesiai per žalią koridorių.

Žalias koridorius, tai čia galimybė patekti ne per 2-3 mėnesius, o, pvz.: po savaitės pas specialistus. Jis tikrai veikia, o kai neveikia, tai dažniausiai arba dėl elementaraus nesusikalbėjimo arba dėl išteklių ribotumo. Tikrai būtų malonu VISUS pacientus ištirti čia ir dabar maksimaliai rūpestingai, kaip, pvz.: VISUS lietuvos vaikus mokyti Vilniaus licėjuje ar VISIEMS turėti Iphone. Tenka įsivesti kažkokį kriterijų.

Skausmas, kaip krūties vėžio simptomas yra labai nespecifinis ir dažniausiai, jeigu nėra kitų simptomų, būna susijęs su gerybiniais krūties pakitimais. Terminas „gerybinis” keistai skamba medicinoje, nes kas čia gero, jei skauda, tačiau „gerybinis” reiškia, kad kūnas sprendžia jam nutikusią problemą, bet jis pats nėra problema. Pvz.: krūtis gali skaudėti dėl skydliaukės patologijos, geležies trūkumo, nerimo sutrikimo, sėdimo darbo ir t.t ir panš

Pats dažniausias krūties vėžio simptomas yra užčiuoptas darinys krūtyje. Nu niekaip sveikoje krūtyje toks negali susidaryti šiaip sau – nebent išryškėtų koks lengva įgimta krūties vystymosi anomalija, pasitaiko, bet patvirtinti gali tik tyrimai, kad taip tikrai čia yra. Tik žindančioms moterims gali būti krūtyje nepastovių sukietėjimų ir guzų, bet, vėlgi, kai eina kalba apie tokius darinius – jie „nesilaiko”. Žiūrėk, po savaitės jau kitoje vietoje sukietėjimas, po mėnesio jau visai nebėra jų.

Jeigu:

  • krūtyje užčiuopėte sukietėjimą ar darinį – taip pat, jei kažkas čiuopiasi pažastyje, virš raktikaulių, tarp krūtų.
  • krūtis ar jos dalis ėmė tinti (net jei jokio darinio nesičiuopia)
  • pasikeitė visos krūtes ar jos dalies oda, pvz.: tapo panaši į apelsino žievelę
  • įsitraukė spenelis
  • iš spenelio pasirodė išskyrų
  • ir netgi, jei krūtį ėmė skaudėti (nors simptomas mažiau būdingas vėžiui, nei kitoms ligoms, bet vis tiek – neturi skaudėti krūtų)

Jeigu yra bent vienas šių dalykų, keli, ar kažkas apie tai, nors negalite nusakyti žodžiais ar apibūdinti (o tai visiškai natūralu, kai eina kalba apie nenatūralios eigos įvykius kūne) – einate pas šeimos gydytoją. Kaip galioja „žalias koridorius” onkologiniame, taip ir šeimos gydytojas priims greitai, nesirdovėkite registratorei pasakyti. Būna pacientai ateina po mėnesio ir klausiu kodėl nesakė dėl ko, o tik „konsultacijai”, tai sako „nenorėjau pasirodyti, kaip hipochondrikas”. Nu kuom gi taip blogai būti hipochondriku, tokia pati liga, kaip visos, juk niekas nesako „nenorėjau pasirodyti sergantis cukriniu diabetu”, gaunasi, kad žmogus pats save apriboja psichinės sveikatos stigmos pasekme net neturėdamas minėto sutrikimo! Kai tą patį mėnesį 20 kartą ateisi į registraūtą sakydami „Gal man vėžys?”, tai jau bus kita kalba, ir greičiausiai tiesiog šeimos gydytojui dasiprotėjus, kad ne ne 5 kartą per mėnesį echoskopijos reikia, o kito specialisto.

Taip pat kartais moterys kreipiasi labai išsigandusios dėl atsiradusio pieno. Tikrai baisu. Nesilaukei, vaiko neturi, o pienas ėmė skirtis. Mano praktikoje kol kas tai dar nė karto nebuvo krūties onkologinio susirgimo atvejis, nors budrumas šiam simptomui visada išlieka. Kartais būna tam tikros smegenų dalies gerybinio naviko požymis arba kai kurių, dažniausiai kardiologų, naudojamų vaistų šalutinis poveikis. Bet gana dažnai tai būna visiškai sveikas įvykis, kai moteriai ima rūpėti artimoje aplinkoje esantis kūdikis – gimęs jos draugei, sesei ar kaimynei. Žmogus, kaip gyvūnas, gyvandamas grupėse, turi tokį sociobiologinį gebėjimą – mūsų jauniklius gali žindyti ne biologinė motina. O moters kūnui priimant sprendimą ovuliuoti ar ne (t.y. galėti pastoti ar ne), nors, kaip kitiems žinduoliams veikia kūno išskaičiavimas ar nėštumas nebus mirtinas, bet neveikia skaičiavimas ar bus „iš ko” žindyti. Ir nors techniškai, kiekvieną vaiką pagimdžiusi moteris gali tikėtis jam gaminti pieną, bet ir taip pat techniškai, tik veikiant kitai smegenų daliai, ji gali tikėtis, kad pagelbės žindyvė. Antraip mes visuomet turėtumėm pogimdyvines depresijas kartu su pieno nutrūkimu. Būna kartais atbėga, kaip taisyklė „be užsirašymo” pacientės vyras, kad galbėkite, nebėra pas ją pieno, apleidau savo draugę, nesu geras vyras, neužtikrinau jai tokio gero gyvenimo, kad ji galėtų tik juoktis ir žindyti, padėkit – kai kurie turi viltį, kad gal visgi užtikrino, gal liga čia kažkokia. Sakom – eikit pas žindymo specialistą, jis padės. Na, o tais atvejais, kai laktuoja pvz.: moters partnerė, nors gimdė ne ji, belieka pasakyti – kartais būna ir taip.

Kraujas pasirodęs iš spenelio, nors susijęs dažnai irgi su navikas, bet dažniau su gerybiniais – augančiais į krūties kanalėlių spindį. Gydoma dažniausiai tik chirurgiškai, nereikia po to radio ar chemo gydymo.

Trečias – kai yra didelė rizika susirgti, t.y. bent 20% 5 metų bėgyje

Čia toks retesnis variantas kaip ŠG rašyti siuntimą, nes dažnai tiek užsisukame darbuose atsakinėdami į pateiktus klausimus, kad nustojame juos uždavinėti patys.

Kai kalbame apie kažkokio dalyko tikimybę, visada turime klausti – tai kokia ta tikimybė. Sakom – paciente, išgerkite 1-ą tabletę kasdien, va tiek ir tiek mg. O kodėl? Kad būtų geriau? O kiek geriau. Du kartus geriau. O kiek man dabar gerai? Hm. Nu 5 balais ar B raide gerai.

Vertinat, kad vidutinė moteris turi ~12% tikimybę per gyvenimą susirgti krūties vėžiu, galime kalbėti apie moteris, kurių ši tikimybė mažesnė, kurių didesnė ir kurių galbūt atėjo tas gyvenimo etapas, kai ypatingai didelė. Kai kurie gydytojai sako, kad čia kiek beprasmiška taip daryti, nes, pvz.: pats didžiausias bet kurios onkologinės ligos rizikos veiksnys yra amžius. Paimk 90-metį, ištrik jį, ir, jei nerasi jam kokio nors, vėžio, bus wow, reiškiasi jis gal gyvens iki 120. Bet, palaukit, kodėl imate tokį kraštutinumą, o kaip su 65 metų moterimi? 55? 45? 35!? Jeigu šios moterys turi 90metės onkoliginės ligos riziką ir negydytos numirs po 5 metų, tai gal bus kitokia situacija, nei mirtų 95 moteris. Jeigu negaila paties žmogaus, kaip individo, tai paskaičuokime, kurmiai, ekonominius kaštus ir turėkime profesinio ambicingumo.

Ypatingai didelės rizikos pacientus onkologai priima su siuntimu, kuris nėra nei po profilaktinio ištyrimo, nei su simtpomais, mandagu, jei su pradiniu ambulatoriniu ištyrimu, nors patys ir kuklinasi sako, „ai, pasidarysim patys”. Kas labai naudinga šeimos gydytojui, tai pacientą”grąžina” su rekomendacijomis kaip tirti toliau, o tos rekomendacijos vėliau leižia draudimui pagrįsti indvidualią tolimesnę profilaktiką, kad čia ne aš, nieko neveikiantis šeimos gydytojas taip sugalvojau kažką imti veikti, o man „liepė”, šventas III lygis 😉

Kaip apskaičuojama ši rizika?

Kliniškai. Tai reiškia, kad nėra kažkokio įstatymo ar dokumento, kietų akmeninių jos įrodymų ar įsipareigojimo naudoti vieną skalę, o ne kitą. Žinoma netiks „kaimyno Petro” skalė, bet jei naudosi kokio Kmebridžo universiteto EU kokybės ir pasitikėjimo štampu skalę, tai tiks. Svarbu siuntime surašyti viską, pagal ką tu ten suskaičiavai, o ne, kad „didelė rizika” ar kokią kitokią abstraktybę. Rizika vertina pagal keičiamus ir nekeičiamus rizikos faktroius.

Nekeičiamas rizikos faktorius yra, pvz.: genai. Na, bent jau kol kas. Jeigu pacientė turi ypatingai aukštą genetinę riziką susirgi krūties vėžiu dėl turimų specifinių mutacijų, tai gali būti, kad jai galima profilaktiškai, pašalinti krūtis, Tai nėra gyvybiškai būtinas organas, o kai kurie žmonės ir taip nepastebėtų, jei jos nuo jų dingtų, ar net ir nenori turėti. Profilaktinė mastektomija apsaugo ne tik nuo vėžio – ji apsaugo nuo vėžio gydymo pasekmių. Nes, kai jau būna atsiradęs navikas, tai dažniausiai krūties dalis ar visa krūtis šalinama su sarginiu limfmazgiu ar keliais. Tai reiškia, kad ir po pačio geriausio ir puikiausio vėžio gydymo liekamieji reiškiniai būna didesni, nei po profilaktinio krūties pašalinimo. Praktikoje tai reiškia, kad pvz.: netinsta ir neskauda rankos. Ir pacientė ar pacientas turi žinoti apie galimybes ne tik gydymo, bet ir gydymo išvengimo. Analogiškai pacientą, kuris nerimauja susirgi tokia liga, atlikus genetinius tyrimus galima nuraminti, kad gal jis turi net saugančius nuo ligos genetinius variantus, ko jau ko, bet dėl tišo bijoti jam mažiausiai reikia, na, bent genetiškai.

Šeimos gydytojas gali nukreipti gydytojo genetiko konsultacijai, jeigu pacientė ar pacientas turi reikšmingą okologinę anamnezę, tačiau šis nukreipimas yra reikalingas tik, esant galimybei, kai kuriose situacijose pasinaudoti med. draudimo lėšomis. Genetinius tyrimus ir gyd. genetiko konsultacijas pilnai galima kreiptis savarankiškai, o gavus atsakymus, pvz.: ateiti pas šeimos gydytoją, kad jau duotų siuntimą tolimesniam gydymui med. draudimo lėšomis.

Vat tik kartais žiniasklaida nutyli, kad kai kurios krūtų vėžio mutacijos neabsiriboja tik krūties vėžiu – o profilaktinės operacijos apima ir kitus organus, pvz.: kiaušidžių ir kiaušintakių pašalinimą. Taip pat, kad čia nebūna „ėmiau ir sugalvojau, tai pasidariau”, dauguma jas atliekančių asmenų gerai apmąsto visus už ir prieš, dažnai turi intymią ir asmenišką patirtį ką reiškia sirgti vėžiu. Genetiškai nulemtas krūties vėžys sudaro apie dešimtadalį visų krūties vėžio atvejų, bet šeiminės istorijos būna katastrofinės. Pvz.: pacientė dėl šios ligos neteko mamos būdama vaiku, neturėjo močiutės, matė kaip ilgai kentėjo ir geso sesė, etc., tai jos klausti ar ne per drąstiškai čia sugalvojo apie profilaktinę mastektomija iš šono yra panašu, kaip skęstančiam žmogui klausti kodėl jis taip skuba kvėpuoti. Kol kas, kiek susidūriau, tokio gydymo sprendimus priima gydytojų komisijos, bet bėdų su tuom didelių nebūna, ypač, jeigu moteris dar ir vaikų jau pati turi. Daugumai medikų labai sunku priimti, kad žmogus gali nenorėti vaikų, jie netiki ir nepasitiki tokia idėja. Nepykit ant jų – jinai ateina iš ten pat, iš kur ateina nenoras daryti abortus ar eutanaziją, dažnai apskritai noras dirbti gydytojumi. Gyventi ir daugintis yra gera!

Be minėtų genetinių mutacijų (dažniausiai eina kalba apie BRCA1 or BRCA2 genus), kiti nekeičiami rizikos faktoriai, t.y. juos reikia priimti ir į juos atsižvelgti:

  • Amžius. >50 metų, jau imti galvoti, nes „man gali būti”, bet „kaip patikrinti ar man to nėra?”
  • Ovuliacinių ciklų patirtis. Taisyklė paprasta – kuo daugiau buvo ovuliacijų, tuo didesnė rizika. Jei menstruacijos prasidėjo ankstyvame amžiuje ir baigėsi vėlyvame, jei nėra ilgas „stažas” buvimo nėščia – rizika didesnė. Policistinių kiaušidžių sindromas (PCOS) yra gana skėtinis terminas – vienais atvejis jis yra krūties vėžio rizikos veiksnys, bet kitais – priešingai, saugantis.
  • „Kietos krūtys”. Visos krūtys tokios yra, nes labai geras organas, nenuostabu, kad tiek kam patinka. Tačiau kai kurių moterų krūtyse yra daug jungiamojo audinio ir mažiau riebalinio. Nėra aišku ar tikrai dėl to rizika yra didesnė, ar tiesiog dabartiniai tyrimų metodai tokie, kad turint „ne riebias” krūtis nesigauna to vėžio anksti pamatyti. Labai jau šakotas tas medis, net numetus lapus vis tiek paukščio nesimato.
  • Anksčiau patirtas spindulinis gydymas ar tam tikrų vaistų vartojimas praeityje. Dėl vaistų nebijokite – jei juos gydytojas skirs, tai skambės maždaug taip „galime duoti šitą vaistą, jis Jums išgelbės gyvybę, bet vėliau tikriausiai susirgsite krūties vėžiu, ar sutinkate?”.

Keičiami rizikos faktoriai

Jeigu jau paskaičiavome, kad pacientui yra didelė rizika susirgi krūties vėžiu (arba pats pasiskaičiavo), tai siuntimas onkologams, gal ir gera mintis, žiūrėk, gana tikėtina, jog tas vėžys jau ten yra, reikia gydyti, bet dar geresnė yra tą riziką sumažinti. Onkologinės ligos rizikos mažinimas irgi yra onkologinės ligos gydymas.

Tai, kad „vidutinė” rizika yra 12%, nereiškia, kad irgi ją reikia toleruoti. Vienas, kitas gyvensenos dalykėlis, ir, žiūrėkit, jau 8%.

  • Fizinio aktyvumo stoka. Yra visų onkologinių susirgimų rizikos veiksnys. PSO sveiką fizinį aktyvumą apibrėžia kaip suaugusiam žmogui kasdien:
    1. 150-300 min. vidutinio aktyvumo aerobinės veiklo.
    2. . 75-150 min. didelio aktyvumo fizinės veiklos (didelio aktyvumo fizinę veiklą galima daryti ne kasdien, bet tada ji turi būti ilgesnė, kai daroma, pvz.: tik savaitgaliais).
    3. bent 2 kartus per savaitę užsiima visų kūno raumenų stiprinimo veikla.
    4. 4. aktyviai ir sąmoningai vengia ilgo sėdėjimo (>45 min be pertraukos).
      Veiklos intensyvumas apibrėžiamas ne pagal pratimo tipą, o širdies susitraukimų dažnį – absoliuti dauguma išmaniųjų laikrodžų šitą paskaičiuoja ir Jus, labai naudinga. Fizinis darbas , nors dažnai pacientų ginamas kaip fizinė veikla, turi vieną minusą – dažnai jis būna labai monotoniškas, o per tai atsiranda jo žalingas aspektas.
  • Nutukimas. Ypač po menopauzės. Jis skaičiuojamas pagal kūno masės indeksą, nors čia yra svarbūs tik riebalai – jie dalyvauja moteriškų lyt. hormonų apykaitoje. Nutukimu laikomas KMI >30, tai yra laikoma lėtine liga ir gydoma.
    • Rūkymo ir alkoholio vartojimas. Kuo daugiau – tuo didesnė rizika. Šių medžiagų vartojimo sutrikimai taip pat laikomi lėtinėmis ligomis ir gydomi.
  • Kai kurie vaistai. Taip, yra vaistų, kurie yra nekeičiamos rizikos faktoriai – jų vartojimo fakto užtenka, kad ir nutraukus, padidinta rizika išliktų visą gyvenimą. Bet kiti – nutraukei ir po kelių metų rizika „normalizavosi”.
  • Reprodukcinė istorija – teoriškai moterys nutraukiančios nėštumą susiduria su didesne krūties vėžio riziką gyvenime. Matematiškai taip gaunasi, ir pasakyti galima, nors techniškai reikėtų sakyti, kad nepastojančios irgi didina. Žodžių žaismas. Tačiau, jeigu moteris svarsto žindyti ar ne, būtina informuoti, kad žindymas mažina krūties vėžio riziką, ypač, jei žindoma ilgiau, nei metus.

Pabaigai

Kalbant apie krūties vėžį iškyla klausimas apie savipatikrą. Tai yra kas mėnesį rekomenduojamas sąmoningas krūtų apsižiūrėjimas ir apsičiuopimas. Neužčiuopsi darinio krūtyje, jeigu krūtų nečiuopsi.

Savipatikra nepadeda aptikti krūties vėžio, tačiau ji padeda geriau jausti savo kūną. Daug žmonių ir be specialaus susikaupimo save žiūri, liečia, jaučia. Bet asmenims, kurie turi kūno dismorfiją, ar savo kūno lietimas nepriimtinas, o kartais dėl įvairių kitų priežasčių, kad ir paprasto įtempto gyvenimo, kai norisi laisvu laiku tik miegoti, ką ten sae liesti – pasižymėta spec. diena kalendoriuje savo pačiupinėti labai naudinga 🙂 Žmonės, kurie gali save liesti be nerimo ir pasišlykštėjimo turi ir geresnį santykį su liga ir gydymu, o per tai mažiau streso ir geresnį gyjimą.

Matot, onkoginiam susirgimui stresas yra labai negerai. Ūminis stresas padeda saugotis pvz.: nuo bakterinės infekcijos, tačiau tai vyksta kažkieno kito sąskaita – ir dažniausiai būtent imuniteto, kuris skirtas suieškoti pakitusias ląsteles sąskaita. Neseniai skaičiau atvejo aprašymą, kur rado moterį turinčią dvi MAD1L1 mutacijų kopijas. Šiaip gamtoje – tai nesuderinama su gyvybe ir jos geneologiniame medyje aibė persileidimų, panašu, kad giminių embrionams turint ir vieną mutacijos kopiją. Rasti su tokia mutacija gyvą sutvėrimą, o dar žmogų, nu čia – stebuklas. Moteris per gyvenimą turėjo 12 skirtingų onkologinių susirgimų (pirmu susirgo būdavo 2 metų), jos kraujyje bent trečdalis ląstelių net neturi sveiko chromosomų skaičiaus.

Kaip ji gyva?

Tyrėjų nuomone – ji turi labai sveiką imuninę sistemą, kuri jautriai reaguoja į pakitusias ląsteles ir jas naikina. Kiekvienas iš mūsų kadien turime kelias ląsteles iš kurių galėtų techniškai išsivystyti onkologinė liga, bet mūsų sveika imuninė sistema jas randa ir sunaikina. Greičiausiai pacientė turėjo dar daugiau susirgimų, tik su daugeliu jos imuninė sistema susitvarkė pati. Taip pat jos onkologiniai susirgima labai lengvai pasidavė gydymui, nes užtekdavo vėžį pasilpninti ir kūnas pats gydavo. Taigi, ji labai tiriama išsiaiškinti ar neturi imuninės sistemos varianto, kurį būtų galima „įskiepyti” kitiems, o galbūt – sveikam žmogui jis būtų mirtinas, bet dvi mirtinos mutacijos, kurios įprastai pavieniui lemia persileidimą, čia lėmė išgyvenimą, kai susidėjo kartu?

Joseph Désiré Court „Tvano vaizdas” 1826

Joseph Désiré Court „Tvano vaizdas” 1826

Pasaulio tvanas – daugelyje mitologijų pasikartojantis pasakojimas apie masinę katastrofą, kurios metu nuskendo galybė žmonių ir gyvūnų. Priklausomai nuo mito šaltinio ši nelaimė būna prasminga ar nelabai, išsigelbėjimas ateina kaip dovana ar kaip įvertinimas.

Viena populiariausių versijų yra iš Senojo Testamento, kuri tikėtina remiasi šumerų versija:

Dievas mato, kad visi žmonės tapo negeri, todėl nusprendžia sunaikinti žmoniją. Vienas vyras, Nojus, yra geras, todėl Dievas duoda jam tikslius (!) nurodymus, kaip išsigelbėti, kokį laivą statyti – informaciją apie medžiagas, matmenis ir panš. Nojus pasiima su savimi žmoną ir savo sūnus su jų žmonomis. Kiekvieno gyvūno po patiną ir patelę. Tik tada, kai Nojus viską padaro, Dievas uždaro laivą iš išorės ir paleidžia vandenį – vanduo liejasi ir iš apačios ir iš dangaus. Iš visur. Tvanas trunka maždaug metus – iš pradžių vanduo kyla, paskui leidžiasi. Nojus tikrina kada gali išlipti siųsdamas paukščius iš laivo – kai paukštis nebegrįžta, jie suranda išlindusią viršukalnę, išsilaipina, sukuria aukurą kaip padėką ir pirmą kartą Dievas paleidžia Vaivorykštę kaip ženklą, kad daugiau taip nebedarys.

Dievas įvertina, kad pats padarė čia blogai. Pvz.: kūrimo mete Dievas po kiekvieno etapo vertina, kad padarė gerai.

Tai nuostabus mitas, jame visko tiek daug. Dauguma šio mito iliustracijų būna apie pačią Nojaus arką – laivą, iš kurio kyšo poromis gyvūnėlių galvos. Apie vaivorykštę. Dažniausiai šios iliustracijos linksmos ir skirtos vaikams.

Bet būtent šis paveikslas man labai patinka, nes jis rodo kitą tvano pusę – kas nutiko su tais žmonėmis, kurie nebuvo verti, kurie užsitraukė tai, kad būtų sunaikinti. Paveikslas alegoriškai vaizdduoja jų „sugedimą”, kuris nedingsta net ir paskutinėmis akimirkomis, šie žmonės neturi potencialo dėl kurio būtų buvę verti laiko. Dažniausiai kiti autoriai vaizduodami tvano aukas akcentuoja kaip jiems sunku. Pvz.: Paul Gustave Louis Christophe Doré graviūroje tėvai sukelia savo vaikus ant išlikusios olos, patys žūdami bangose. Ant olos taip pat sėdi tigrė su savo tigriukais. Vsi gelbėja savo vaikus, tik laiko klausimas, kada vanduo apsems, gal tigrė suės žmonių vaikus, greičiau, nei jie nuskęs. Ore skraido paukščiai, paklaikę nuo nerimo. Galvotum, kad vanduo kes daugybe plūdurų ant kurių šie galės gyventi, tačiau vanduo eina ir iš viršaus ir iš apačios. Nojaus arka yra panašesnė į povendeninį laivą, nei plaustą.

Joseph Désiré Court paveikslas rodo tik moterį, kuri kelia savo vaiką. Vaikas atrodo galbūt jau miręs, gal gyvas. Ji daro tai, ką darytų visi „su Dievu” žmonės, o vyras, štai, neima to vaiko, neleidžia užlipti moteriai ant uolos – jis nori ištraukti skęstandtį senį iš vandens. Ir būtent tame ir glūdi jo pražūtis, tvanas tik neišvengiamą padaro greitai ir duoda vietos tiems, kurie gelbėja savo vaikus.

Yra tokia darželinukų pasaka, girdėjau aš ją, savo vaikams nesekiau, bet jie parsinešė ją namo kaip liaudies išminties folkliorą. Daug ji variacijų turi, štai mano dažniausiai girdima:

Skrenda varna ir ant nugaros nešasi varniuką. Klausia jo „Kai tu užaugsi, ar neši ant nugaros mane taip, kaip dabar aš tave nešu?” Varniukas pasako „Taip, mama, aš tave labai myliu”. Varna numeta varniuką ir jis žūsta ant uolų. Neša kitais metais kitą varniuką, klausia to paties , varniukas vėl sako, kad neš mamą, mama jį numeta. Trečiais metais klausia kito varniuko ir jis sako „Mama, kaip aš tą padarysiu, aš juk savo varniukus nešiu!” Varna varniuko nenumeta.

Tai labai žiauri pasaka. Be vaivorykštės gale, be pažado, kad gamta tavęs nesunaikins, jei tu skirsi laiką ir dėmesį savo praeičiai, savo tėvams.

Pagal Bibliją, kurios, kaip šaltinio Tvano mito versija man patinka labiausiai, iki Tvano žmonės gyveno ~1000 metų, sekanti karta po Nojaus iš karto krito iki ~200 metų ir per kelias kartas pasiekė max ~120. Tai labai įdomus skaičius, nes būtent tokią biologinio gyvenimo ribą mato moderni medicinaa, o kreacionsitai – krikščionys Bibliją skaitantys pažodžiui – šiuos skaičius sieja su genetine įvaisa ir pakitusiomis klimatinėmis sąlygomis. Tokiu atveju žmogaus gyvenimo trumpumą, o ne laisvę nuo reprodukcinio spaudimo, simbolizuoja vaivorykštė. Kaip gydytojas sužinojusi, kad kreacionistai neleidžia savo vaikams mokytis ne tik lytinio švietimo, bet ir mitybos ugdymo JAV viešose švietimo įstaigose ėmiau šniukštinėti ko gi jie moko, ir visai įdomių dalykų, jie labai akcentuoja ūkišką nuovokumą ir prasmę to, kuom tiki ir vadovaujiesi.

(paveiksliukas pasivogtas iš kreacionistų internetų)
(įdomus paveiksliukas iš JAV, kuriame ilgesnę gyvenimo trukmę turinčiose valstijose žmonės rečiau lankosi bažnyčioje. Panašius grafikus galima rasti ir apie Pasaulį, galioja visoms tradiciškai religija laikomoms sistemoms ir jų šventovėms. Galima įsivaizduoti, kad gyvenimo trukmei esant 1000 metų jų tikriausiai visai nereikėtų?)

Grįžtant prie paveikslo, kai jį pamačiau, jis kelis mėnesius stovėjo mano akyse, aš jį prisimindavau, apie jį galvodavau. Galbūt jis patiks ir Jums. Kai dirbi gydytojumi labai daug jausmų ir klausimų gali kelti situacijos, kai atrodo seną žmogų gelbėji tik tam, kad gelbėtum, ir jam pačiam gali kilti klausimas „kokia to prasmė”, kad čia blogai taip daryti, kad reikia užleisti vietą kitiems. Nereikia. Galima, bet nereikia.

Šis mitas man būtent apie tai – gal viskas gerai daryti negerus dalykus, tai žmogaus gyvenimo dalis. Vaivoryštė, kaip simbolis, man atrodo yra tinkama kiekvienam žmogui, kuris sako, kad jis yra daugiau, nei varna privalanti numesti savo vaiką, jei jis vaikų neturės. Tu gali gyventi tik dėl paties gyvenimo, džiaugtis juo tik dėl savęs, už tai nebūsi nubaustas nei pats, nei kiti, kas tau padės tą daryti, todėl ir jų vidinės kančios iš savęs apie tai nėra prasmingos. Nėra prasminga dirbti Dievo darbą, kurį pats Dievas pasakė, kad nedirbs.

Kartais mano darbe žmonės sako, kad jaučiasi blogais tėvais, nes jų vaikai nenori turėtų vaikų. Sako, taip, kad vien tame pasakyme aš girdžiu ypatingą pasitikėjimą ir atvirumą, kaip aukščiausią galimą duoti įvertinimą kitam žmogui, tokio asmeniško ir gilaus dalyko, kurio galbūt net savo vaikams nepasako ir klausia tada savęs ar to nepasakydami jie yra geresni ar blogesni tėvai. Gal, jei aš nuskęsčiau, mano vaikams būtų vietos kvėpuoti? Aš nežinau. Aš žinau tik tai, kad daugiau Tvano nebus ir mums nereikia daryti, kad jis būtų. Galime nuskristi ant kito kalno ir gyventi toliau.

Ar kraujo donorams reikia skirti geležies papildus profilaktiškai? TAIP.

Šis straipnis aprašo gano dažno atvejo variantą šeimos gydytojo kabinete:

31 metų moteris kreipiasi į šeimos gydytoją skųsdamasi galvos svaigimu fizinio aktyvumo metu ir noru valgyti ledą. Nėra duomenų, kad pacientė sirgų širdies, kvėpavimo takų, ginekologinėmis, virškinimo sistemos ligomis ar lauktųsi. Nėra buvę kraujavimo ar operacijų. Nevartoja jokių medikamentų ar maisto papildų. Ne vegetarė, nerūko ir negeria. Penkis kartus per savaitę sportuoja, ir taip ne vienerius metus, todėl šie įprastą gyvenseną trukdantys negalavimai pacientei kelia daug nepatogumų. Kabinete atliktos apžiūromis duomenimis – viskas norma, tačiau kraujo tyrimo atsakymuose hemoglobinas 101 g/L, o feritinas 5 µg/L. Pakartotino vizito metu klausiant kryptingai paaiškėja, kad pacientė yra kraujo donorė ir donuoja kraują kas 2 mėnesius, tačiau paskutį kartą kraujo nedavė, nes jautėsi prastai.

Kame problema?

Donorinis kraujas yra būtinas medicinos sistemai. Nėra sintetinių produktų galinčių pilnai pakeisti žmogaus kraują, jis taip pat nėra auginamas ląstelių kultūrose, todėl visas kraujo perpilymams būtinas kraujas ir jo produktai gaunamas iš gyvų donorų.

Šiuo metu Lietuvoje kraujo donorystė yra altruistinis aktas – visi donorai kraują duoda neatlygintinai, gaudami tik simbolines dovanėles – kavos, saldainį, gal bilietą į kiną, gal medicinos darbuotojo šypseną. Donorus, neatlygintinai davusius kraujo „jubiliejinį“ 20, 30 ar 40 kartą, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija apdovanoja atitinkamai žymūno, nusipelniusio ar garbės donoro pažymėjimais su garbės donoro pensija, apie kurią donorai dar netgi ir pamiršta.

Vat tame ir problema, kad donorai truputį per mažai rūpinasi savimi, kai rūpinasi kitais, o mes truputį per daug galvojame, kad jie puikios ir geros sveikatos, kad pasirūpintumėme jais, kai jie to patys aktyviai neprašo.

Lietuvos Respublikos kraujo donorystės įstatymas numato, kad donoras turi teisę:
7.6  būti atleistas nuo darbo kraujo ar kraujo sudėtinių dalių davimo dieną. Įmonių, įstaigų, organizacijų administracija neturi kliudyti darbuotojui kraujo ar kraujo sudėtinių dalių davimo dieną išvykti į kraujo donorystės įstaigą; /…/

7.10 reikalauti, kad sveikatos apsaugos ministro nustatyta tvarka būtų nemokamai atlikti sveikatos apsaugos ministro nustatyti profilaktiniai kraujo tyrimai, leidžiantys identifikuoti asmens sveikatos pokyčius.

O štai Kraujo ir kraujo sudėtinių dalių donorų sveikatos tikrinimo ir donorų kraujo ir kraujo sudėtinių dalių paėmimo tvarkos aprašo patvirtinimas , dar ir patikslina kokie tyrimai privalo būti atlikti prieš imant kraujo tyrimą, bet nurodo konkrečiai vos kelis: kraujospūdžio pamatavimą (100-180/50-100 mmHg ŠSD 50-100 k/min, be ritmo sutrikimo), hemoglobino tyrimą (vyrams ≥135 g/l moterims, ≥125 g/l). Duodant trombocitus, tikrinami trombocitai, gali būti tikrinamas bendras baltymas. Tas aprašas labai naudingas, jame yra parašyta kuom sergant negalima būti kraujo donoru.

Trombocitaferezė ir (arba) plazmaferezė ir eritrocitaferezė arba standartinė kraujo paėmimo procedūra galima kas 2 mėnesius, nors dažnai kraujo centrai moterims sutinka imti ne dažnia, kaip kas 3 mėnesius.

Po donorystės donoras dar gali tikėtis, kad sužinos, jei galimai serga sifiliu, hepatitu B, C ar ŽIV ir galės kreiptis į savo gydytoją jau kryptingam patikrinimui.

Mano praktikoje retas donoras ateina ir aktyviai sako – noriu pasitaisyti ką blogo man donorystė pridarė ir toliau donuoti. Dažniausiai pacientai jau iš anksto „žino”, kad gydytojas pasakys „tai nebedonuok, niekas neverčia”.

Bet, jeigu priimsime paradigmą, kad pats kraujo donarystės aktas jau yra priimtina savižalos forma (juk ne veltui duodama valstybinė pensija) ir truputį ne Hipokratiškai pažiūrėsime į situaciją, kad svarbiausia ne pakenkti, o padėti žmogui gyventi taip, kaip jis nori (o per tai padėti išgyventi ir gyventi kitiems), įsikišdami kaip gydytojai galėsime ne tik pagelbėti pacientui su savijauta, bet ir užtikrinti ilgesnę kraujo donavimo praktiką, per tai – ir nuoseklesnes kraujo atsargas kraujo recipientams.

Kraujo donorystę galime traktuoti, kaip aktą, kai žmogus turi kažko per daug ir jam „ne gaila”, o galime traktuoti kaip aktą, kuriame visada padaroma žala, tiktai kraujo donaras po jos gali pagyti, skirtingai nei tas, kuriam kraujo jau trūksta. Ir tada jau privalome padėti sugyti po donacijos, nors vieša deklaracija su šypsena ir būtų, jog „nekenkia”, kai esi pakankamai sveikas, tarsi atlikta patikra prieš kraujo davimą užtikrina ir pasekmių išvengimą. T.y. medicinos sistema ne leidžia donorui būti paciento sveikatos šaltiniu, bet tik perkelia ir išskaido trūkumą, kurį yra ir įpareigota atitaisyti. Nors kraujo niekas neverčia duoti, bet niekas netrukdo padėti pacientui tapti pakankamai sveikam būti donorui, o ne tik laukti, kol taip nutiks natūraliai.

Geležies stoka

Pacientams geležies arba trūksta maiste, arba jos netenkama su kraujavimu, arba ji yra”surišta” kūne specifinių situacijų, kai sutrikusi jos apykaita, pvz.: lėtinio uždegimo atvejais. Moteriška lytis nesaugo nei nuo prasto maisto, nei nuo ligų, tačiau gana dažnai lemia menstruacijų buvimą. O menstruacijų metu moterys netenka kraujo, kad ir kaip politkorektiškai bandysime pasiguosti, kad tai natūralus įvykis. Daliai moterų tiesiog pasisekė netekti kraujo mažiau, ar turėti aplinką, kuri joms suteiks išskirtinesnę mitybą išlikti sveikoms.

Tik laiko klausimas, kada reguliarus kraujo donoras patirs geležies stoką, jeigu geležies negaus papildomai, nes donuojamo kraujo kiekis yra tiesiog reikšmingai didelis. Kaip reikšmingas jis yra gauti kitam asmeniui, taip yra ir netekti.

Vienos įprastinės kraujo donacijos metu netenkama 250 mg geležies. Tam papildyti vyro organizmas turi sunaudoti 30% savo turimų, o moteris 80% geležies atsargų. Jeigu imame kraujo donorus davusius iki 10 kartų, tai vienai donorei moteriai tenka trys vyrai, tačiau paėmus donorų davusių >20 kartų kraujo, tai vienai donorei moteriai tenka jau 20 vyrų. Dauguma donorų „iškrenta” po kelerių metų reguliarių donacijų būtent dėl išsekusių geležies atsargų.

Išsekusios geležies atsargos gali pasireikšti įvairiais simptomais:

  • Nuovargiu ir silpnumu, padidėjusiu nerviniu dirglumu
  • Blyškumu
  • Skausmais, ypač duriančiais, krūtinėje,
  • Dusuliu
  • Galvos skausmu
  • Šąlančiomis galūnėmis

Šie simptomai nėra baigtiniai, t.y. konkretus asmuo gali turėti tik jam būdingus simptomus, ar jų rinkinį. Esant labai didelei geležies stokai nukenčia audinių sintezė – vystosi mažakraujystė, trupa nagai, slenka plaukai.

Geležies stoka gali būti be mažakraujystės, t.y. jos nebuvimas nereiškia, kad žmogus turi pakankamas geležies atsargas.

Mažakraujystė nebūtinai reiškia geležies stoką, nes gali būti dėl kitų priežasčių. Neturint pakankamai reikšmingo įtarimo ar įrodymų, kad žmogus tikrai turi geležies stoką receptiniai geležies papildai neturi būti skiriami, kadangi geležies perteklius yra labai pavojingas.

Geležies stokos mažakraujystei būdinga:

  • Žemas hemoglobinas ir hematokritas
  • Žemas feritinas
  • Žema kraujo serumo geležis
  • Mažas vidutinis eritrocitų tūris
  • Aukštas transferinas

Receptiniai geležies papildai

Asmenys, kuriems buvo atsisakyti imti kraują dėl žemo hemoglobino turėtų būti ištirti gydytojo ir gauti pagalbą nepriklausomai nuo to ar norėtų ateityje būti donorais, ar ne.

Lietuvos Nacionalinis kraujo centras pats teigia, kad jo donoras, kuris reguliariai, tai yra ne mažiau kaip 8 kartus per paskutinius 24 mėnesius ir ne mažiau kaip 4 kartus per paskutinius 12 mėnesių davė kraujo ir (ar) kraujo sudėtinių dalių, turi teisę reikalauti, kad gydytojo sprendimu jam būtų atliekamas profilaktinis feritino koncentracijos kraujyje tyrimas. JAV, du kartus per metus kraują donuojanti moteris jau būtų išskirtinai dažna donorė.

Po vienos donorystės, gyvenant įprastą gyvenimą, geležies atsargos vidutiniškai atsikuria per 30 savaičių. Tai – daugiau, nei pusmetis. Dažnesnė kraujo donacija galima tik vartojant geležies papildus. Reikia pastebėti, kad geležies stoka kūne nesumažina geležies papildų šalutinių poveikių – pykinimo, vidurių užkietėjimo, galimo dantų spalvos pokyčio etc, taigi, „reguliariaus” donoro gyvenimas neapsiriboja tuo pusvalanduku donorsytės centre kas kelis mėnesius, o gali būti visą gyvenimą ir jo įpročius keičianti praktika, į kurią atsižvelgti gydytojui kitų ligų gydyme būtina. Reguliarus kraujo donoras gali atsisakyti planinių operacijų ar su sveikata susijusių įvykių, prašyti prisitaikyti jų datas prie donacijos siekdamas išlaikyti savo donacijos ritmą, nes donuoti skatinančios vertybinės nuostatos ir gyvensenos korekcija asmeniui yra svarbios.

Tarkime mes turime donorą, kuris norėtų donuoti kraują kas 3 mėnesius. Kokį palaikomąjį reguliarų gydymą jam pasiūlysime?

  1. multivitaminą su geležimi (dažniausiai būna 18 mg), folio rūgštimi, vitaminais B12 ir C. Kiekvieną dieną, be pertraukų. Folio r. ir vitamino B12 irgi reikia ląstelių, ypač eritrocitų atsinaujinimui, o apsinuodyti jais yra labai sudėtinga, tuo labiau vartojant nereceptinius multivitaminus +
  2. receptinį geležies papildą Fe atsargų atkuriamosiom dozėm, kurios priklauso nuo pasirinkto papildo, – pirmą mėnesį po donacijos kasdien arba visam laikotarpiui tarpd donacijų išskaidant visą kursą kas 2-3 dienas.