Knyga – Ernest Hemingway „A Moveable Feast”

Radau knygą ant suoliuko! Pasiėmiau. Persivežiau per pusę Lietuvos tam, kad perskaityčiau. Va, kaip gražiai atrodo nuotraukytėje prie pusryčių kavos ir sūrio.

Ar radę knygas jas paimate? Paliekate? Gerai, jei knygoje yra Ex libris ar kokie nuosavybės įrašai. Bet dažniausiai nebūna. Susidūriau su žmonėmis, kurie bet kokį įsikišimą į knygą laiko jos skriaudimu ir, jiems tai dar blogiau sugadinimu. Jiems geras daiktas yra toks, kuris neturi ryšinių saitų. Nenudevėtas. Žmogus be tatuiruočių. Namas pilkomis sienomis, pilkais baldais, niekučiais iš IKEA, kuriuos lengva paimti ir perdėti. Knyga be Ex libriso. Be užlankstytų kampelių. Gyvenimas be nuotykių. Obuolys be kirminėlio. Kava be sūrio. Būtų galima tęsti, būtų panašu į tai, ką radau knygos viduje.

O radau šiek tiek pačio Hemingvėjaus bent kažkiek tikriausiai realybe grįstų atsiminimų apie jo gyvenimą Paryžiuje kelis metus 1920’aisiais. Riaumojančiais metais. Džiazo metais. Taip sugalvojo tuometinai influenceriai juos vadinti. Ir gyveno atitinkamai. Gal narkotikai buvo prastesnės kokybės, gal medicinos pagalba blogesnė, bet po to išmirė ~40-50 metų amžiuje nuo koronarinės širdies ligos ir panašių ligų, kurias labai lemia gyvenimo būdas, taip sukeldami bendrojo lavinimo literatūros mokytojams galvosūpį kaip čia „atskirti” kūrinius nuo kūrėjų. Nugis negalima gyventi geriant, rūkant, lošiant, miegant su visais ir visomis, pramogaujant pagal principą tiesiog imam kur ir važiuojant, o važiuodami pasimatuojam penių dydį ir kaip nors nesusergam plaučių uždegimu. Ir nėra taip, kad vienas, kuris tuometinis „perkamas” autorius (JAV juk kitaip nėra, ten Dievo ženklas pinigai, kad tinkamai gyveni ir sunkiai dirbi), toks būtų – kiti, ne ką geriau, jei negėrė, tai sveikata neleido, o jei sveikata tokia, kad neleidžia gerti, tai lyg ne apie kepenis tada kalbėdavo, o būkles, kurioms geriausiu atveju būdavo litis. Ir dabar pasitaiko tokių senovinių personų, kurios įtarinėja blaivininkus, jog jie negeria, nes kažkas „su galva negerai”, ne todėl, kad tai būtų simptomas, bet todėl, kad tik tai padėtų žmogui susilaikyti. Generacinis alkoholio vartojimas, siekiantis šimtametes tradicijas, kas be ko, saugo nuo pastebėjimo, kad laikui bėgant alkoholis jau nebėra kasdienė duona. Knygoje net ir pats Hemingvėjus tą pastebėjo, kad kažkaip dalykai su laiko pasikeitė…

Įdomesnės vietelės knygoje yra, kaip Gertrude Stein Hemingvėjui aiškina, kad niekas negali turėti pinigų ir rūbams ir paveikslams.

(Stein 1910 metais. Fone Pikaso darbai. Ji buvo įstojus į medicinos mokslus, bet metė, internetai rašo, kad nepritapo seksualiai prie kitų studentų, neatitiko lūkesčio, kaip turi mokytis mergaitė medicinos, bet rašo ir tai, kad praleisdavo paskaitas dėl operų ir visokių oh shiny dalykėlių)

Ar žmonės neturi pinigų rūbams, nes paveikslai brangūs? (tada dar nebuvo masinės gamybos rūbų). Stein moko jauną Hemingvėjų, kad ne todėl, o todėl, kas vyrai turi draugelius, o moterys turi rūbus. Tarp eilučių gal galima išskaityti pranašystę kaip išnyks paveikslų pirkimo praktika iš visuomenės pačiam rūbui tapus statuso ženklu, kiekvienas taps meno kūriniu performinančiu madą. O knygoje visai smagios eilutės, kaip Hemingvėjaus žmona bandė nežiūrėti kaip WTF Stein rengėsi pati. Ach, tos moterys !

Apie paveikslus, skulptūras knygoje labai daug. Mažai raidžių, bet daug svorio jose. Menas neatsiejamas nuo fiziologinio poreikio, ryšio su realybe palaikymo. Esi alkanas ir neturi pinigų pavalgyti, net draugelių neturi, kurie su tavimi suvalgytų vištą iš maksimos, tai eini į muziejų, žiūri į Paul Cézanne, koks jis buvo alkanas ir dar labiau(knygoje yra istorijų ir apie tai, kaip lengva susipykti, kai viena chebros dalis sako, kad turime pinigų tik patys gamintis sumuštinius, o kiti, ne, ne, imama take-out’us iš restoranų ir darom piknikus, mes gi garsūs rašytojai).

Paul Cézanne „Natiurmortas su svogūnais“, 1895−98

Paul Cézanne natiurmortas su svogūnais paaguslytėje man paliko didelį įspūdį savo kompozicija. TAS PEILIS. Kad Cézanne buvo alkanas prasmei, įtaigai, meistriškumui anksčiau mačiau, bet tik skaitydama Hemingvėjų atkreipiau dėmesį, kad… na, kad ir šitame paveiksle valgyti yra tik svogūnai. facepalm taškas jotpėgė. Gerai, gal ir galiu patikėti, kad viena iš Hemingvėjaus kūrybinės sėkmės linijų buvo mokėjimas rašyti aiškiai ir tiesiai.

Pavyzdžiui aprašo savo susidūrimą su Pascin’u (Julius Mordecai Pincas), pamatytas gražias jo asmeninio gyvenimo, meilės akimirkas – kai dukros jam sako, kad tėti, tapybą myli labiau, nei mus, o tėtis (Pascin) atsako, kad jei taip galvoji, tai ryt nutapysiu Jus, mano vaikai, ir pažiūrėsite paveiksle ką aš labiau myliu, tik, žiūrėkit, neįsimylėkit Jūs rašymo popieriaus! Pavojus, kai aplink sukiojasi tiek rašytojų.

(Jules Pascin „Les Trois Soeurs”, kurį prieš kelis mėnesius kaip tik Freemans aukcione pardavė už 50k nors pradinė kaina buvo 20k)

Po kelių metų Pascin nusižudė, į ką Hemingvėjus knygoje atsakė, kad visi mes gyvename toliau kituose. Bet geri pokštai – geras mėšlas trąšai tom sėklom toliau augti. M. Taip. Dabar turėsiu ką atsakyti, kai kas nors man sakys, mano bajeriai lievi!

Knygoje laaabai daug ir apie Scott Fitzgerald (parašęs „The Great Gatsby”) ir kaip jam ten sekėsi su bipoliniu sutrikimu sirgusia žmona gyventi Hemingvėjaus akimis. Atrodo, kad ten tarp Hemingvėjaus ir Zeldos buvo daug pavydo vienas kitam, nepasidalino jie Fitzgerald’o. O jis savo ruožtu labai pergyveno dėl sveikatos.

(šitą Fitzgerald’ų šeimos nuotrauką galima rasti kaip puzlę. Kaip keista!)

Skaitant apie Fitzgerald susimąsčiau apie tai, kaip nutinka, kad žmonės, kurie turi tokius… nu tokius socialinius įgūdžius, kd ir kaip apie save galvotų gerai, tampa įtakingais rašytojais. Ieško po to žmonės juose išminties, lūkesčio, kad tik didis žmogus gali sukurti tobulą kūrinį, o randa, na, randa tokį pat žmogų, kaip bet kuris kitas. Gerai, jau gerai Fitzgerald turėjo „luošinančia disleksiją”, o 12 metų buvo išmestas iš mokyklos už tai, kas šiais laikais vadinama ADHD (Hemingvėjų vietomis tai labai trikdė ir pridarydavo buitinių rūpesčių, štai ir šioje knygoje jis pažymi, kad Fitzgerald yra vienintelis jo gyvenime sutiktas žmogus, kuris sugeba pavėluoti į traukinį).

Kai mokykloje mokė, kad ten kokio autoriaus kūrinys buvo atmestas 120 kartų, kol kažkas išspausdino kartais nutyla, kad taip dažnai nutikdavo todėl, kad dalis jų rašydavo neįskaitomai.

Tai bendrai paėmus visai smagus nemokamas skaitinys. Nežinau kam galėčiau rekomenduoti. Toks labai nišinis dalykas atrodo. Vat galiu nerekomenduoti kam patinka tradicinės vertybės, rašytojų, kaip sunkiai dirbančių protingų žmonių įvaizdis. Pačioje knygos pabaigoje Hemingvėjus aprašo, kaip išeidavo rašyti į kavinę (čia nieko naujo sėdėti su laptopu nuo ryto iki vakaro prie vieno puodelio kavos), o žmona išeidavo mokyti pianino pamokų, ir jis būdavo toks alkanas, o žmona tokia sušalusi, ir jiems būdavo taip sunku, o namie dar pirmas vaikas, bet laimė, su katinėliu lopšyje (taip, vienas vaikas su katinėliu lopšyje), tai gerai, kad katinėlis bent pasaugodavo, pašildydavo.

Mmmm… YIKES.

(Jau vyresnis Hemingvėjus su katinėliu. Keyne West’e, kur yra Hemingvėjaus memorialiniai namai, augina jo kainų palikuonis IR JIE YRA POLIDAKTILAI. Ten yra 60 kačių. Hemingvėjus buvo kačių tėtis! Na, kaip yra kačių motinos, tai kodėl negali būti ir tėvų?.. )

Knyga – Ursula K. Le Guin „Kairė tamsos ranka”

Perskaičiau knygą, kurią wikipedia vadina viena pirmųjų feministinės fantastikos žanro kūrinių. 1969 metais išleista Ursula K. Le Guin „Kairė tamsos ranka”.

Skaitant ją iš tokios šalies, kaip Lietuvoje, kurioje būti moterimi yra visai neblogai (palyginti su tuom, kaip Pasaulyje galėtų būti), tikrai įdomu skaityti, kad knyga, kurioje aprašoma idėja, jog moteris irgi žmogus gali lemti, jog gausi aibę apdovanojimų ir įvertinimų. Originalu. Įžvalgu. Drąsu. Ir… ar pas mus moteris ir taip jau žmogus todėl, kad pas mus pakankamai sunkus gyvenimas buvo, jog moterų nelaikyti žmonėmis būtų tiesiog pražūtis? Kokia visuomenė gali sau leisti nurašyti pusę savo individų, kurti su realybe prasilenkiančias fantazijas apie vienos ar kitos lyties gerumą ar negerumą? Iš ko tada gyvensi?

Kaip sukonstruoti fantastinį Pasaulį, kuriame moterys irgi būtų žmonės? Ir kaip aprašyti buvimo moterimi esmę, atskleisti apie ką tai yra. Nieko ten mistiško ir paslaptingo nėra. Bet, kadangi kiekvienai moteriai buvimo moterimi dalykas neišvengiamai pažįstamas ir dėl nereikalaujantis paaiškinimo, tai kaip paaiškinti. Ar galima tikėtis Jungo aprašyto žmogaus dualizmo, jog kiekviena mūsų yra ir vyras ir moteris, tai, kad mes vieną labiau išreiškiame, nereiškia, kad kitas pražūva ir kiekvienas brandus ir sveikas asmuo gali jaustis suagus atpažinti savo ir kitų žmonių lytis, jas suprasti ir heteroseksuali meilė kyla ne iš kitoniškumo ir papildomumo, o būtent iš savęs paties priėmimo galėjimo tik leidžiant kitam per savo lyties išraišką? Internetai rašo, kad autorė labai skaitė Jungą. Dar daug skaitytojų piktinasi, kad kur čia tos knygos feminizmas, neranda jo, tikėdamiesi, kad knyga bus apie tai, kad moterys jėga, moterys viską gali, wow, kokios tos moterys, o knygoje moterų net nėra, pagrindinis personažas vyras ir visus kitus personažus mato, kaip vyrus, ir neatranda jis savyje savo moteriškos pusės, o antranda kairę tamsos ranką.

Atrodo, kad knygoje pasirinktas toks savotiškas minties eksperimentas, kas būtų, jeigu žmonės būtų abiejų lyčių visą laiką, o atėjus dauginimosi metui, knygoje vadinamam kemerui, kiekvienas asmuo gali tapti vyru arba moterimi, ne savo pasirinkimu, bet tik atliepiant į kitą. Taip nutinka kas mėnesį. Tai neišvengiama, nebent vartosi hormonus, kurie paglušins ir smegenis. Kai tai nutinka lytinis potraukis tampa toks svarbus, kad nebepaiso net giminystės ryšių, žmonės atleidžiami nuo darbų, atsakomybės, kas neturi poros – paguodos gauna specialiose įstaigose. Tas pats asmuo gali būti vienų vaikų tėvu, kitų mama. Visuomenėje, kurioje seksas neišvengiamas ir nutinka pagal kalendorių, jo nėra kasdienybėje, jo nėra, kaip kažko paslėpto ir labai geidžiamo. Jis vis tiek nutiks. Nėra monogamijos, kaip normos, nes gamta priešinasi, monogamija yra tik pasirinkimu. Nėra motinos ir vaiko ryšio, nes tavo mama po metų jau taps tavo brolio tėvu. Visuomenė tampa pagrįsta gyvenimu lizdais, grupėmis, „stalabendrijomis” kaip rašo knyga, nuo žodžio „stalas” prie kurio visi valgo. Nėra libido, nėra meno, karo intrigų. Nėra konkurencijos. Šie žmonės gyvena labai sunkiomis Žiemos planetos sąlygomis, planetoje egzistuoja įvairių valdymo ir socialinių formų. Nėra mirties bausmės formos, nes numirti užtenka tiesiog išeiti į lauką be kitų pagalbos. Kažką paskelbti tremtiniu yra duoti leidimą tą žmogų nužudyti, tarsi suteikiant jam pagalbą mažiau kankintis, o savižudybe laikoma didžiausiu iš visų įmanomų nusikaltimų.

Ir štai į tokią planetą atvyksta žemietis, iš Ekumenės – kokios tai planetų sąjungos. Tarp planetų labai sunku keliauti fiziškai, kainuoja brangiai resursais ir laiku, bet yra galimybė kvantiniais ryšiais iš karto perduoti informaciją. Ir siūlo žemietis, Žemės žmogus, prisijunti Žiemos, šalčio, dvilyčiams žmonėms, prisijungti prie tokios sąjungos. Koks keistas jo pasiūlymas, neiašku kodėl kažkas norėtų tokio dalyko, o ir visi jo gaili, kiek prisibijo, nes jis yra iškrypėlis – ne tik visą laiką vienos lyties, vargšiukas su tabaluojančiu lytiniu organu (taigi nušals!), per tamsios odos, per daug suplotos nosies, bet, kas blogiausia, kad nuolatinėje būsenoje, kai galėtų užsiimti seksu, kai gali apie tai galvoti, gal jam net… malonu galvoti apie seksą? Tai ką tu su tokiu kalbėsies? Kas užjaus, kas išguis, kas klaus kodėl jo niekas negydo, kas susidomės ar jam pačiam taip patinka.

Ši knyga yra meilės romanas. Skaitant ją man buvo toks jausmas, koks būna skaitant fanfic kūrinius. Šiuolaikinė komercinė leidyba turi labai siaurą meilės, jos vystymosi, palaikymo, jos rezultatų diapazoną. Ar paimsi hetero ar ne hetero meilės kūrinius, jie visi bus daugiausia apie tą patį, apie tai, ką žmonės perka, o dar labiau, ko jie nenori būti pričiupti perkantys. Senesnėje literatūroje, kai dar galėjai pasakyti, kad negalėjai spręsti apie knygą iš viršelio, negalėjai pasiskaityti apie ką skaitysi, sužinoti, nuspėti, suprasti, kaip skaitytojas, buvai laisvas knygas atrasti, o ne jų ieškoti. Kai atrandi dalykus, gali atsiduoti likimui ir klausti Visatas ką ji tau duos gero paskaityti, o kai ieškai – tai nerasdamas ką gero perskaityti gali kaltinti tik save, ir, jei nėra geros šiuolaikinės literatūros, tai nebegali kaltinti autorių, bibliotekų, knygynų, cenzūrų ar dar kažko, bet tik save, nes netinkamai ieškojai, ar, dar niūrau, tai ko gi pats tada neparašei?

Šiuolaikinis meno amžius yra visų asmenų meninio jungo amžius. Manau ateis ta diena, kai visi turėsime būti ir abiejų lyčių, neatrodo mažiau įtikinama, nei buvimas ir kūrėju ir kūriniu, ir gamintoju ir vartotoju, ir plėšrūnu ir auka. Knygoje tai tokį įvykį senoje žmonių kolonijoje (taip nutiko, kad žmonės po Visatą išsisėjo) aiškina pamirštu genetiniu eksperimentu, nors ir nėra aišku kokia galėjo būti jo prasmė ir tikslas, gal tai net ne pats eksperimentas, o kažkokia jo klaida.

Bendrai paėmus, tai 5/5. Jei neskaitėte – labai rekomenduoju. Nepatiks, jei galvojate, kad moterys bijo kraujo ar yra silpnoi lytis, o vyrai kažkas, kam reikia kažką įrodyti ir paaiškinti. Originalo kalba neskaičiau, vertimo palyginti negaliu, bet lietuviškas skaitėsi gana sklandžiai ir maloniai. Nebuvo akių vartymo vietelių. Mano nusipirkta knygos versija vietomis turėjo atsispaudusius juodus dažų dryželius, dėl ko kažkaip taip mielai atrodė

PS – a, taip, kas ta kairė tamsos ranka? Taigi šviesa. Šviesa ir tamsa. Kairė ranka ir dešinė ranka. Yin ir yang. Gėris ir blogis. Viršus ir apačia. Vyras ir moteris. Gyvenimas ir mirtis. Klausimas ir atsakymas. Gimdymas ir žudymas. Išlikimas ir savižudybė.

Tupintis an šakos drakoniukas

Radau, kad Smiltainis gamina visai mažiukus 9 x 9 cm dydžio piešimo albumėlius. Dievulėliau, kaip miela!

(Washi juostelė iš Tiger’io. Kažkaip daug lengviau piešiasi lapą priklijavus, mažiau jis man „čiuožinėja” :D)

Minutės darbo. Ir koks puikus rezultatas. Tik kažkaip dabar dar reikia sugalvoti kaip nufotografuoti, kad vaizdas neišsilietų!

Antras juodraštis yra tada, kai atrodo, kad žinojai, ką darai

Tiesiog begalinio facebook skrolinimo metu iššoko Neil Gaiman interviu ištrauka apie tai, kaip jis rašo savo knygas, nepavyko jo išsisaugto iš FB, tai atsisiunčiau iš Tiktoko:

Nusprendžiau užsirašyti tą mintį. Jau išmokau minčių nenusirašinėti, bet užsirašinėti. Taip, kaip išgirsti pats, kaip atsimeni. Tuomet geriau prilimpa smegenyse. Ir prie progos nupiešiau drakoniuką. Būtent tuo principu. Kaip piešėsi, taip piešėsi pirmas variantas pieštuku, o po to – tik nuspalvinti liko:

Drakoniukas

Pratęsiau šio puslapio talpinimo planą ir susimąsčiau apie internetinius puslapius apskritai, socialinius tinklus. Susimąsčiau apie laiko tėkmę, pokyčius gyvenime, istoriją.

Kai buvau maža interneto nebuvo. Jis atsirado pamažu. Pirmiausia fantastiniuose filmuose, kaip idėja, jog toks dalykas turėtų egzistuoti. Vėliau, kaip kažkas randama tik universitetuose, įstaigose, reikalinga informacijos mainams, su galimybe šiek tiek ir papramogauti. Tuomet ėmė atsirasti ir kiekvienoje firmoje, namuose, pradėjo tapti pagrindiniu informacijos gavimo būdu, esmine pramoga. Juk toks nuostabus dalykas – sumoki vieną kartą didesnę sumą už aparatūrą, tuomet kas mėnesį moki už internetą. O ką jau randi jame, o gali rasti beveik visko nemokamai, priklauso tik nuo tavęs pačio. Kuo ilgiau būsi, kuo daugiau kur žiūrinėsi – tuo daugiau ką rasi.

Kol dar nebuvo paieškų, kol nebuvo gūgliaus, ką nors surasti internete galėjai pagal katalogus, puslapiai derindavosi, kad aš įdėsiu nuorodą į tave pas save, o tu įdėk nuorodą į mane pas save.

Kai atėjo socialiniai tinklai produktu tapo ne tik turinys, bet ir stebėtojas. Radome gausybės ragą. Ir tuo pat atrodo, kad dalis žmonių labai neteko interneto, kai kurie, jaunesni, net nežino koks internetas būdavo anksčiau. Dabar tavo turinys priklauso nuo to, kas tavo draugai, ką tu followini. O žmonės dažniausiai renkasi socialiai burbulizuotis – didesnis sekamų asmenų skaičius dažniau būna susijęs ne su įvairove, bet panašesnių profilių mase. Ir dabar vėl gali nieko neberasti internete, jeigu nerasi kontaktų. Kartais žmonės kalba apie daiktų internetą turėdami omenyje, jog šaldytuvas ir dulkių siurblys sujungti su mobiliu telefonu ir matai ką jie veikia, bet mes gyvename pažinčių interneto laikais. Parodyk ką tu seki, parodyk kas ir kiek seka tave ir aš pasakysiu, kas tu, kas tau patinka, internetas pasakys ką tau rodyti ir kur link plaukti juo.

Šiuo metu bandau susidraugauti su dviem naujais socialiniais tinklais:

Threads – Facebook, t.y. Meta, atsakas Twitter’iui, tai yra X’ui. Ten laaaaabai daug lietuvių. Jis išmeta pranešimus kiek žmonių pamatė tavo komentarus. Tai labai keista ką papostinti ir pamatyti, kad su trim laikais turi tūkstantį peržiūrų. Iš kur? Botai. Man patinka, kad ten labai daug gydytojų ir labai daug juodo humoro, bet tuo pat metu ten labai daug naivumo gyvenimui ir pykčio, ir naivumo iš pykčio ir pykčio iš naivumo. Toks susimazgęs tas sūlas (angliškai „threads” reiškia gijas, arba siūlus).

Cara – naujas tinklas menininkams, atradau pamačiusi, kad visi ten migruoja ir ieško kur pabėgti nuo AI, ir nuo tų, kurie kurdami AI sako „čia irgi menas”, apeliuodami į tai, jog jeigu reikia žmogaus akies atrinkti tai, kas gero, tai tas atrinkimas tinkamas pateikti kaip įdirbis. Ar taip gaunasi, kad dabar šiuolaikinis menas yra visiškoje jį stebinčiojo valioje, tik stebėjime jis egzistuoja ir stebėtojo gebėjimas pasakyti ką jis mato turi didesnę reikšmę menui egzistuoti darantis veiksnys, nei menininko kūrinį sukurti? Taigi, tie, kurie galvoja, kad visgi menininkas veikia žiūrovą panaudodamas meno kūrinį kaip indą, o ne žiūrovas veikia menininką leisdamas šiam egzistuoti priimdamas jo kūrinio validumą, ir ieško kokios Nojaus arkos, kuri juos išgelbės. Pamenu, kaip astirado tokie puslpiai kaip Deviantart ar Elfwood (net nėra prasmės dėti nuorodų, jei jie ri būtų dar gyvi, tai būtų labai jau kitokie po Facebook’o ir Instagramo atsiradimo), kurie pasiūlė mintį, kad žmonės gali dėti savo hobių kūrinius, kad gali dėti tie, kurie neturi išsilavinimo, tiesiog, galime dalintis savo piešiniais patys sau, kas nenori, tegul nežiūri.

Kol kas labai beta. Prisijungiau, kai buvo 100k vartotojų, o dabar, po savaitės, jau turi 500k. Kad tik nenulūžtų!

Sugalvojau papildyti savo puslapį „apie mane” nuorodomis į socialinius tinklus, kitokia informacija. Po truputį, ne viską iš karto. Ir bendrą piešiniams ir siuvinėliams, nes wordpress palaiko „galerijos” funkciją. Ir šiaip gal daugiau į šitą puslapį visa ko kelti. Juk vis tiek moku pinigus. O kad gausis puslapis „apie viską”, tai… tai ir ką? Mano puslapis, ką noriu, tą keliu. Pamokėtų man kas nors už kakžką konkretaus, tai gal ir galėtų kokias pretenzijas reikšti. Vat kas gerai, kas pasikeitė dabar internteruose, nors buvo dar prieš kokius 12-15 metų, tai aiškintojai, kad „ne dėl šito aš tave sekiau”, suprask, jeigu jau papostinai apie kokias pupeles įrašą, tai malonėk, tik apie jas ir rašyti, negaišink skaitytojo laiko. Dabar daugiausia internetą ir naudojame laikui prastumti, tai net pliusas pasimėtyti temomis.

Pasidalinsiu, kad apsirgau bjauriu bronchitu ir kelias dienas leisdamas tiesiog gulėdama lovoje ir mąstydama apie dalykus prisiminiau, kad anksčiau piešimas visada padėdavo pasijusti geriau. Tai nusprendžiau nupiešti ką, kam daug proto nereikia – drakono snukutį. Dukrytė radusi kampe prašė žinutę ir pripiešė drakoniukui širdelę:

Apvedžiodama mąsčiau apie laiko konfliktą. Gyvenime taip norisi tiek daug dalykų nuveikti, bet laiko nuo to daugiau neatsiranda, turi rinktis. Logiškai – kiekvieną kartą pasirenki tuo metu geriausią dalyką pagal tai, ko reikia ir ką gali, ir vis tiek kirba kirminiukas, kad dar dar dar, arba nerimukas, kad jei šitą, o tai kada aną, kas, jei anas geresnis? Su hobiais yra tokia klampi situacija, kad kuo daugiau hobiu užsiimi tuo jis labiau keistai „įpareigoja”. Pvz.: jeigu jau pradėjai siuvinėti ir daug siuvinėjai, tai tarsi ir turi toliau siuvinėti, nes, kaip čia dabar viską mesi, ir eisi ten kokiu vąšeliu nerti. Įdomūs tie jausmai, įdomu kokį evoliucinį pranašumą tai duoda, kokią archaišką smegenų dalį kabina. Juk, žiūrint iš praktinės pusės, kad ir kokį rankdarbį bedarytum, visus galima suvesti į savireguliaciją ir meistrystės malonumo praktiką. Tai iš kur čia dabar tokia įpareigojanti monogamija technikai, o ne rezultatui?

Dukra kiek padėjo nuspalvinti, jei buvo labai įdomu, kad mano akvarelės paletė turi vos kelias spalvas. Kaip čia dabar taip?

Pabaigai – paprašiau, kad Microsoft Bing image creator nupieštų man – „young red dragon with blue horns yellow eye yellow belly portrait side watercolours”, t.y. jauną raudoną drakoniuką su mėlynais ragais, geltona akimi ir geltonu pilvuku, portretą iš šono akvarele ir štai ką gavau:

Žiurkė princesė

Radau programėlę daryti siuvinėjimo schemoms – Stitch Fiddle. Pliusai – labai paprasta, yra nemokama versija (mokama kainuoja 2.5 euro mėnesiui, už ką duoda daugiau vietos ir „fill” instrumentą). Minusai – nėra lietuviškų raidžių. Pasidėliojau namie kokių turiu siūlų ir padariau pirmą schemutę:

(… kodėl aš turiu tiek violetinių spalvų?)

Kai išsiuvinėsiu, įkelsiu baigtą variantą. O kol kas galima atsiųsti schemą čia. (pdf formatas, nespalvota).

Įkvėpęs paveiksliukas:

Siuvinys kryželiu – Pelikanas

Jau seniai norėjau išsiuvinėti Pelikaną. Kaip mitologinį gyvūną. Išiuvinėjau! Va:

Šiuolaikinė mitologija man yra labai panaši į gerųjų bakterijų rinką. Parduodama ne tai, kas galbūt būtų geriausia, bet tai, ką lengviausia auginti, sandėliuoti ir dozuoti. Kodėl parduodama? Nes tikriausiai dauguma mitologinių padarų, kuriuos gyvenime „sutiksite” bus komerciniuose produktuose – knygų frančizėse, filmuose ir panašiai. JAV Holivudo sukurta generalizuota mumija, Frankenšteino pabaisa ar Dracula bus geriau pažįstami ir atpažįstami, nei, tarkime Laumė. Vienaragis bus tapęs gražiu baltu nekaltybės įsikūnijimu, nes toks mielesnis, nei grėsmingas vyriškumui pavojingas padaras. Drakonas nebus nugalėtas. Fenikas visada pakils. O kokiam Pelikanui net vietos ir nebus. Gulės jis geriausiu atveju šalia kokio Krakeno.

Jei siejamas su paukščiu pelikanu, tai man atrodo, kad tas siejimas toks pats, kaip drakono siejimas su dinozauru ar ciklopo su dramblio kaukole. Taip, kažkas buvo, nuo ko mitas prasidėjo. Bet, o kas mitą palaikė? Kas laistė sėklą, kas užstojo ją nuo vėjo?

(Ibis maitina savo širdimi tris vaikus. Nebūtinai pelikanas gali būti šiuo archetipiniu padaru.)

Pelikanas, pagal mitą, yra paukštis, kuris grįžęs tuščiomis pas vaikus ir išklausęs jų raudas, persiplėšė ir pamaitino juos savo širdimi. Kiek randu angliškuose šaltiniuose, tai kažkodėl labai akcentuoja, kad ten Pelikanė, nors visur kitur – tiesiog pats įvykis esmė, paukščiai dviese dažnai vaikais rūpinasi.

Anksčiau galvojau, kad gal senovėje žmonės taip sugalvojo negalėdami arčiau prieiti prie paukščių, geriau juos stebėti, ale toks pats įsvaizdis, kaip galvoti, kad musės atsiranda iš pernykčių lapų ar kiekviename spermatozoide yra mažas humunkulas. Paukščių atrytas mmaistas tikrai dažnai rausvas, kai kurių rūšių pelikanų krūtinėse tikrai poravimosi metu nusidažo raudonai pagla lytį. Bet. Bet, kai ėmiau pati stebėti paukščius ir pamačiau kiek daug jų užsiima kanibalizmu lizduose – augina daug vaikučių, o kai pritrūksta maisto, tai silpnesnius sumaitina stipresniems ar leidžia stipresniems sulesti mažesnius, tai visai kitaip pasirodė šis mitas ir jo ištakos.

Iš pradžių planavau siuvinėti kitą Pelikaną – iš Vinciolo 1587 metų schemos. Įsivaizduojate? KOKIO SENUMO SCHEMA. Mačiau kelis kartus šitą būtent išsiuvinėtą gyvai. Man joje labai patinka, kad aplinkui skraido drugeliai/šikšnosparniai, ant medžio kraunasi pumpurai, bet vaikams vis tiek Pelikanas nerado ką duoti.

Gal kada dar jį ir išsiuvinėsiu. Visai netyčia radau mažą schemutę, kuri buvo sukurta kaip gyvosios istorijos šventės dalyvių apdovanojimo medalis. Schema buvo tinkalalpyje, kuris siekia 2001. Praktiškai interneto archeologinis radinys! Iš tų laikų, kai ėmiau pati smarkiai leisti laiką internete, taip įdomu buvo jį visą išžiūrinėti, taip teisingai, kasė smegenis viskas jame, kaip puslapiai susieti, kas po ko eina, kur sudėtos nuorodos. Net tai, kad pačios schemos dydis *gif formatu, parašyta, kad yra 8K.

Siūlus naudojau pagal tai, ką turėjau namie.

Dar su Pelikanu kartais galima rasti galvosūkių. Kaip štai šis. Ar čia prašyta In sangvi ne vita? Krauju, ne gyvybe. Ar In sangvi nevita? Išvenk kraujo [šito reikalo]. Nevermind. Ten gi ne V, o U. In sanguine vita. Gyvenimas kraujyje.

50 taisyklių geresniam gyvenimui

Jau kuris laikas Instagramoje seku Dailystoic profilį.

https://www.instagram.com/dailystoic/

Jame man labai patinka tiek turinys, tiek atsidavimas turiniui. Ir štai jame išpuolė postas su 50 taisyklių, kaip pasigertinti gyvenimą, kaip tik tokią dieną, kai, nežinau ar sutapimas ar mada, iš visų pusių mane puolė panašūs sąrašai, bet šis buvo pirmasis, kuriame nebuvo pasistatyti vandens stiklinės prie lovos. Tai išsiverčiau pati sau, nes man geriau atsimena viskas, kas mano gimtąja kalba smegenyse guli, pasidalinsiu ir su Jumis:

  1. Atskirk, kas tavo galioje.
  2. Tavo valioje tai, kaip reaguoji į dalykus.
  3. Klausk savęs „ar tai būtina?”
  4. Kasdien prisimink, jog esi mirtingas.
  5. Vertink laiką labiau, nei turtą.
  6. Įpročiai formuoja žmogų.
  7. Nebūtina apie viską turėti savo nuomonę.
  8. Prasmingai praleisk rytą.
  9. Įvertink savo pasiekimus.
  10. Nesikankink su išgalvotais vargais.
  11. Žmonėse ieškok gėrio.
  12. Nebūk nugirstas besiskundžiantis.
  13. Ne veltui turi dvi ausis ir tik vieną burną.
  14. Visada yra kas nors, ką gali padaryti
  15. Nesilygink su kitais
  16. Gyvenk, tarsi jau būtum buvęs prie mirties slenksčio.
  17. Nekerštauk.
  18. Būk griežtas sau ir atlaidus kitiems.
  19. Telk dėmesį į eigą, ne rezultatą.
  20. Iš kiekvieno gali ko nors pasimokyti.
  21. Patikrink kiekvieną mintį.
  22. Pažink savo sėkmę.
  23. Amor fati.
  24. Ieškok iššūkių.
  25. Nesek paskui minią.
  26. Ieškok lengvesnio kelio.
  27. Kiekvienas žmogus yra galimybė parodyti gerumui.
  28. Sakyk „ne”.
  29. Nebijok prašyti pagalbos.
  30. Į sėkmę ir nesėkmę žiūrėk vienodai.
  31. Pirma padaryk sunkesnį dalyką.
  32. Neteisk kitų.
  33. Mokykis iš didesnių.
  34. Atleisk.
  35. Kasdien patobulėk.
  36. Neblogink savo negandų dar ir verkdamas apie jas.
  37. Premedidatio malorum.
  38. Ieškok grožio paprastume.
  39. Sympatheia.
  40. Visada rinktis sąmoningai leisti savo laiką.
  41. Nelauk, kol kas nors kitas pareikalaus tapti geresniu.
  42. Augdami darome ir klaidas.
  43. Likimas elgiasi, kaip pats nori.
  44. Fizinis turtas yra tik sutarimo reikalas.
  45. Kur dėmesį skirsi, ten link ir eisi.
  46. Drąsa. Saikas. Teisingumas. Išmintis.
  47. Kliūtys pasitaiko tik kelyje.
  48. Ego yra priešas.
  49. Ramybė yra pagalba.
  50. Rašyk dienoraštį.

Man labai patiko peržiūrėti komentarus, ypač šitas – „Graikai gyveno lengvai ilsėdamiesi tobulame klimate ir nedirbo įmonėse. Tada gyvenimas buvo lengvas ir niekas iš čia mums netinka”:

Ach, taip. Kas be ko – čia tik imperatoriams.

Galvoju, kad šis sąrašas galėtų tapti gairėmis apie ką būtų 50 blogo įrašų.

Apie madingus GLP-1 agonistus

Šį įrašą parašiau dėl to, kad mano praktikoje kartojasi klausimas prašant išrašyti šių vaistų tik kūno svorio mažinimo klausimu.
Dažnai to prašo pacientai, kurių kūno svoris nėra didelis ar padidėjęs nedaug (KMI 25-30), kurie neserga jokiomis ligomis, matė, kaip vaistas padėjo kažkam kitam, paskaitė apie jį labai gausią informaciją žiniasklaidoje, ir tikina, jog yra gerai susipažinę su jo šalutiniais efektais, sutinka savo lėšomis apmokėti patį vaistą, visus jo saugumo ir efektyvumo įvertinimui reikalingus tyrimus ir specialistų konsultacijas.

Lietuvoje kol kas oficialiai šie vaitai dar nėra registruoti tik kūno svorio mažinimo klausimu. Jeigu skaitote šį įrašą tikiuosi jis padės jums nuspręsti ar būtent Jums verta šio vaisto savo gydytojo prašyti, o jei gavote pasiūlymą iš savo gydytojo tokį išbandyti – ar verta su juo sutikti.

Prieš kalbant apie kūno svorio mažinimą noriu pradėti nuo cukrinio diabeto, kurio gydymui vaistas buvo pirmiausiai sukurtas.

Labai labai paprastai:

Kai kraujyje padaugėja gliukozės organas kasa išskiria hormoną insuliną.
Insulinas pasako ląstelėms, kad jos turi pasiimti gliukozę į save iš kraujo. Tai būtina, kad ląstelės gautų energijos, o kraujo osmotinis slėgis išliktų pastovus.

Jeigu gliukozės kraujyje labai sumažėja kasos ląstelės išskiria hormoną gliukagoną.
Gliukagonas pasako ląstelėmis, kad jos turi atiduoti gliukozę į kraują. Tai būtina, kad ląstelės pasidalintų energija ir, vėlgi, kraujo osmotinis slėgis išliktų pastovus.

Insulino ir gliukagono hormonai veikia visas kūno ląsteles ir visos kūno ląstelės prisideda prie jų balanso. Kai kurių organų įtaka šiam procesui yra didesnė ir jie yra jautresni hormonų svyravimams. Gliukozės apykaitos sutrikimas kūne gali būti pirmine liga, kitos ligos simptomu arba tiesiog būkle, kuri yra žalinga kūnui dėl nepalankių aplankos veiksnių.

„Cukrinis diabetas” yra skėtinis terminas. Kartais taip vadinama tiesiog sutrikusi gliukozės apykaita, kartais sutrikusi insulino sekrecija, padidėjęs rezistentiškumas insulinu, prediabetas, pirmo tipo diabetas, antro tipo diabetas, latentinis autoimunis suaugusiųjų diabetas (LADA), 3c tipo diabetas, gestacinis diabetas ir t.t. ir panš, o dar ir pvz.: necukrinis diabetas koks irgi dar vadinamas diabetu.

1 vs 2 tipo cukrinis diabetas

Pirmo tipo cukrinis diabetas išsivysto tada, kai kūne sumažėja ar nebelieka insuliną gaminančių ląstelių. Insulino trūksta absoliučiai. Kūno gaminami receptoriai insulinui būna sveiki. Reikia daugiau insulino.

Antro tipo cukrinio diabeto insulino trūksta santykinai. Taip nutinka dažniausiai dėl pačių reptorių jautrumo sumažėjimo arba nutukimo, kai kūne augant ląstelėms, kurios turinčios receptorius insulinui, priauga ir tų receptorių, bet kūnas nemoka užauginti ir kasos, kad ji gamintų daugiau insulino. Reikia gerinti receptorių jautrumą insulinui, išnaudoti visas natūraliais insulino gamybos apimtis ir mažinti kūno svorį.

Nutukimas gali sukelti antro tipo cukrinį diabetą, bet antro tipo cukrinis diabetas veda prie nutukimo.
Sutrikęs insulino receptorių jautrumas nėra tolygus. Riebalų ląstelės išlaiko didesnį gebėjimą pasiimti į savo gliukozę ir ją versti į riebalus, bet lėtinio gliukozės apsinuodijimo poveikyje ilgainiui suserga ir pačios.


Nutukimas

Riebalų ląstelės NĖRA „maisto atsargų” saugotojos. Tai – tik antrinė jų funkcija. Pirmiausia jos yra šilumos izoliatorius ir dalies hormonų apykaitos vieta. Žmonės – ne meškos ir ne jūrų vėpliai, mes nemokame nei žiemos miegu miegoti, nei ant ledo gulėti. Nėra jokios priežasties kodėl sveikas ir sveiką priėjimą prie sveiko maisto turintis žmogus turėtų nutukti, nebent pats taip nuspręstų ir tai, dažniausiai dar turėtų labai daug pasistengti.

Anatoly Mikhakhanov – sulaukęs 37 metų sumušė sunkiausio Pasaulio sumo imtynininko rekordą pasiekęs 288 kilogramų svorį. Pabaigęs karjerą jis atsidėjo aktyviai kūno svorio mažinimui ir jį sumažino. Jis nesirgo nutukimu, kaip liga, bet nerimavo dėl ligų, kurias galėtų sukelti jo didelis kūno svoris – hipertenzijos, cukrinio diabeto ir panš.

Evoliuciškai žmogus yra liesas gyvūnėlis – tai tokia pati mūsų adaptacija, kaip plika oda ar dvi kojos. „Moteriški apvalumai” – sveikas didesnis moteriškų hormonų nulemtas riebalynas yra specifinėse vietose ir specifinio hormoninio aktyvumo. Vienintelis jo pavojus – nebent apkrova sąnariams.

Nei didesnis žmogaus KMI, nei riebalų masė dar nereiškia nutukimo, kaip ligos. Nutukimas irgi yra skėtinis terminas, apimantis daug priežasčių kodėl žmogus kūno masė yra didelė, bet visais atvejais ji yra per didelė jam ir vedanti į savo pačios sukeltas tiesiogines ar antrines ligas. Gydytojai apibūdinti nutukimui net turi terminą „morbidinis”, t.y. mirtinas, pvz.: kalbėdami apie asmenis, kurių KMI yra >40 (skaičius gali skirtis priklausomai nuo to, su kokia populiacija gydytojas dirba).

„Morbidinis” reiškia „mirtinas”. Ir tai yra tiesa – galima numirti nuo nutukimo. Galima numirti nuo jo tiesiogiai ir nuo jo priežasčių. O jos gali būti pačios įvairiausios – nuo lėtinio apsinuodijimo dideliu fruktozės kiekiu maiste iki potrauminio streso sutrikimo.

Identifikavus nutukimą, kaip ligą, suformavus konkretaus paciento atvejo diagnozę, galima kalbėti ar galima jį išgydyti, ar galima jį kontroliuoti, o gal galima tiesiog sumažinti žalą.

Visų nutukimo kilmių atvejais stabilus svoris jau yra didelis pasiekimas

Kai dėl nutukimo būna kaltas alkis

Alkis yra jausmas, kai mūsų kūne nebelieka išteklių toliau gyvuoti ir jie privalo būti papildyti.

Smegenų centras atsakingas už alkį yra pagumburyje – vietoje, kur sueina visos kūno kryžkelės, todėl alkį sukelti gali ne tik maisto, bet ir kitų bazinių poreikių nepriteklius tiek savyje, tiek išorėje, tiek kitam asmeniui, jeigu žmogus empatiškas.

Alkio jausmas labai artimai susijęs su skausmo jausmu – kad esame pažeisti ar tuojau būsime. Kai kurie žmonės negali jausti abiejų vienu metu (ir, pvz.: alkiu ginasi nuo skausmo), o kai kuriems abu jaučiasi abu ir, pvz.: po kojos lūžio jie nutunka ne todėl, kad „mažiau juda”, o todėl, kad nepakankamai nuskausminti gyjantys kaulai verčia ieškoti nuskausminimo per skrandį 🙂

Kadangi virškinimo sistemai, kaip organui ir jame gyvenančiam mikroorganizmų pasauliui (kuris irgi gali būti „alkanas”) labai aktualu gauti maisto, tai ji išskiria ypatingai daug įvairių hormonų ir siunčia nervinių signalų tiek pagumburio alkio centrui, tiek visam kūnui ką daryti ir ko nedaryti.

Įsimetus ką į pilvą žarnynas gamina hormonus inkretinus – jie sako kasai „eik gamint insulino, tuoj bus darbo”, audiniams „pasiruoškit, tuoj ateis insulinas ir sakys ką daryti” ir smegenims „užtenka valgyti, eik geriau pamiegok, pafantazuok ką”. Labai daug ką jie ten daro.

Jeigu yra sistema, tai reiškiasi yra ir galimybė jai sutrikti – inkretinų sekrecija, jų receptorių veikla gali būti sutrikusi lygiai taip pat, kaip bet kurio kito hormono kūne.

Inkretinai cukrinio diabeto gydyme

Inkretinus naudoti cukrinio diabeto gydyme buvo sugalvota dar ~1930 metais.

Inkretinai paskatina natūralaus insulino sekreciją ir padidina insulino receptorių jautrumą insulinui. Pagerėja gliukozės apykaita, sumažėja alkis. Gerėja cukrinio diabeto kontrolė, žmogus jaučia mažiau alkio, mažėja jo kūno svoris.

Kai techninės galimybės pradėjo leisti išskirti ir gaminti į inkretinus panašias medžiagas buvo pastebėta, kad jį vartojantiems žmonėms sumažėdavo kūno svoris daugiau, nei vartojant kitus cukriniam diabetui gydyti skirtus vaistus ir įvykę metaboliniai pokyčiai būdavo panašesni į skrandžio mažinimo ar apylankos operacijų rezultatus. Šių operacijų tikslas nėra tiesiog sumažinti skrandį, kad į jį tilptų mažiau maisto (nesunku jį vėl būtų ištampyti), o pakeisti žarnyno hormonų sekreciją ir mikroflorą.

Inkretinai nutukimo gydyme

Į gliukagoną panašus peptidas 1 – yra vienas iš inkretinų. „Agonistas” reiškia, kad medžiaga veikia panašiai į tai, kieno agonistu jis yra. Nutukęs asmuo vartojantis GLP-1 agonistą pavalgęs išskirs daugiau insulino ir jo kepenys gamins mažiau gliukozės. To pasekoje galėsime tikėtis kūno svorio sumažėjo 10-15% nuo buvusios kūno masės. Iš karto pasakysiu, kad jeigu matėte, kad pacientai numetė daugiau, tai todėl, kad „dirbo su savimi” šiuo klausimu.

Reiškiniai, su kuriomis susiduria GLP-1 agonistus vartojantys asmenys:

  • Sumažėjęs apetitas. Labai geras dalykas, jeigu asmens apetitas buvo padidėjęs dėl nesveikai išreikšto alkio jausmo, pvz.: jo smegenys į mažiausią alkio signalą reaguodavo kaip į mirtiną alkį. Labai blogas dalykas, jeigu asmuo, pvz.: valgydavo valdyti kitas savo emocijas. Labai blogai, jeigu žmogaus mityba nebuvo sveika ir mes neįvertinome, kad didelis suvartojamų kalorijų skaičius yra tik todėl, kad paciento kūnas ieškojo būdų kaip gauti pakankamai jam būtinų maistinių medžiagų – dabar jų gaus dar mažiau. Patarimai ką daryti: maisto papildai (Lietuvoje VISIEMS naudingas vit D, sergant CD dažnai trūksta dar ir B12) + prieš pradedanat vartoti vaistą ir jo vartojimo metu sekti paciento raumenų masės % – jeigu jis pradės kristi, žiūrėti kas vyksta.
  • Suletėjęs skrandžio išsituštinimas. Skrandis, kaip organas, iš tiesų yra du suaugę organai – vienas, kuris, maistą trina ir pradeda virškinti, ir kitas, kuris maistą tiesiog saugo paduoti toliau virškinimo sistemai. Dalies žmonių nutukimo priežastimi yra tai, kad jiems sotumas ateina net tada, kai skrandukas prisipildo kokius 2/3 ir sako „nu man jau užtenka”, o kai prisipildo 4/3 ir sako „aš jau persitempiau, jeigu dar ką gausiu, tai plyšiu”. Priklausomai nuo to, kiek maisto skrandis turi savyje, taip greitai jis tą maistą atiduoda toliau. GLP-1 vaistas sulėtina atidavimą – vienais atvejais tai labai naudinga, nes pacientai sako „pagaliau jaučiu, kad pradėjau virškinti” ir džiaugiasi, kad gali maitintis ne tik trintomis sriubomis, o kitiems tas suletėjimas sukelia maisto rūgimą skrandyje ar net gyvybei pavojingą sustojimą.
  • Įtaka seratonino ir dopamino sistemoms galvos smegenyse. Vieniems pacientams šis vaistas, nors būna skiriams CD gydymui, labiausiai patinka, kad jį pradėję vartoti jie mažiau geria, lošia, geriau miega, geresnis seksas, viskas geriau, dzin ta gliukozė ir svoris. Kitiems – priešingai, pradėjus jį vartoti išsivysto nemiga, padidėja nerimas, išryškėja depresija etc.
  • Įtaka skydliaukės veiklai. Vaistai yra kontraindikuotini (negali skirti) asmenims sirgusiems ar sergantiems meduline skydliaukės karcinoma. Galima visokios informacijos rasti apie tai, ką daro visų kitų skydliaukei, panašu, kad viskas priklauso nuo to, kokią pacientų imtį paimsi. Nutukimas pats iš savęs jau yra labai didelis vėžinių susirgimų rizikos veiksnys, o cukrinis diabetas veikia imuninę sistemą, kurios sutrikimai taip pat didina onkologinių ligų riziką. Taigi diskusijoje kur vilkas, kur meška, nereikia tikėtis, kad išvengsime kurio nors. Visiškai sveikiems asmenims, kurie šio vaisto nori „nes visi vartoja” – va čia reiktų pagalvoti ar jiems nužtektų tiesiog kokio imbiero (jeigu skaitote šį tesktą ir turite kokių bėdų su skrandžiu, pykinimu, apetitu ar svoriu ir dar nebandėte tokio paprasto dalyko – pabandykite, jam net recepto nereikia).
  • Visų sergamų ligų peržiūra ir gydymo korekcija. Jeigu viskas veikia „pagal planą”, tai bendras sveikatos pagerėjimas lems ir geresnę hipertenzijos, ir podagros ir ko tik nori kontrolę. Labai dažnai pacientams, net perkantiems šį vaistą už pilną kainą, vaistas atsiperka, finansiškai, nes sumažėja išlaidos kitiems vaistams, dėl padidėjusio darbingumo daugiau uždirbama. Lietuvoje insulinas ir GLP1 agonistai sergantiems CD yra kompensuojami, bet asmenims, kuriems galima išvengti insulino ar jį atidėti – su GLP1 agonistais, nauda yra visiems mokesčių mokėtojams, nekalbant apie tai, kad jei su vaistu bus išvengta komplikacijų širdžiai ar inkstams ir nereiks po to gydyti infarkto ar skirti dializės. Jeigu vaistą ruošiatės pirkti savo lėšomis ir neišsiskaičiuoja Jums jo nauda piniginei – pagalvokite ar tikrai verta.

Šio vaisto vartojimą svarbu atžymėti psichikos sveikatos specialistams – kad būtų įvertinta kokį poveikį jis davė, nes tai gali padėti geriau diagnozuoti ar parinkti gydymą. Visi norime vartoti kuo mažiau vaistų, taigi, jeigu galima vienu gydyti ir nemigą ir cukrinį diabetą – VALIO!
Iš praktikos pastebėjau, kad jį vartojantys turi didesnę aspiracijos riziką intubacinės nejautros metu – pacientas tikrai laikėsi gydytojų nurodymų nevalgyti iki operacijos, bet jo skrandis tiesiog buvo suletėjęs. Lietuvoje anesteziologai labai protingi ir pastebi, kad nutukusių ar labai liesų pacientų skrandžio išsituštinimas gali būti kitoks, bet GLP-1 agonistą tyliai vartojantis žmogus gali būti taip „normaliai atrodantis”, kad niekas net nepagalvotų apie jo kitokią skrandžio veiklą. Labai rekomenduoju siuntime atžymėti. Specialistai SKAITO siuntimus 🙂

Jeigu užeisite kada žmogų, kuris nutukimą traktuoja kaip pasirinkimą, kaip valios trūkumą, tinginystę ar dar kaip nors – tai jį tiesiog apeikite. Nutukimo liga (nes didelis kūno svoris dar nereiškia nutukimo) yra visas kūno dalis, įskaitant psichiką, paveikiantis susirgimas, kuris gali būti mirtinas. Kaip bet kurios kitos ligos, galima pasirinkti jos negydyti ar nesutikti su pasiūlytu ir netenkinančiu gydymu. Kaip bet kurios kitos ligos atveju galima tikėtis vienais atvejais išgydymo, kitais kontrolės, o dar kitais – jos žalos sumažinimo. Matant net ir sveikai atrodantį žmogų gali būti, kad jis toks yra siaubingame skausme ir metabolinėje suirutėje, visiškoje nežinioje, kad kiti tai taip nesijaučia. Galbūt, kai matote „nutukėlį”, tai yra milžiniškų jo ir jo aplinkos pastangų rezultatas, geriausia, kas galėtų būti jo konkrečioje situacijoje. KMI yra tik skaičius, medicinoje naudojamas sutaupyti rašymo vietos apibūdinti paciento fizinius duomenis. Tokio dalyko, kaip „tinginystė” medicinoje nėra – nei ligų priežastyse, nei diagnozėse.

Siuvinėjanti pelytė

Siuvinėjanti pelytė iš žurnalo „The World of Cross Stitching” priedo. Rinkinyje buvo medžiagytė, siūlai ir instrukcija. Man patinka, kai žurnalai turi priedus. Vaikiški žurnalai – žaislus. Moteriški – kvepalus. Rankdarbių – priemones rankdarbiams. Ar žiūklės žurnalai būna su muselėm?

Dar man labai patinka, kad šiame rinkinyje buvo nurodyta schemos autorė – Lucie Heaton. Eini į google, randi menininkę ir gali surasti šitų pelyčių visų profesijų ir užsiėmimų, įskaitant net ir gydytoją , ar iš šiaip nuostabių dalykų, pvz bulvinę jūrų kiaulytę

Kartais, kai siuvinėju kokią didesnę schemą ir nebūna nurodytas autorius, parašau schemų „gamyklai” ir kartais pasako, o būna ir kartais atsisako pasakyti kas schemą padarė ir pagal kokį paveiksliuką ji galėjo būti sukurta. Siuvinėti kitų žmonių sukurtas schemas yra panašu, kaip spalvinti spalvinimo knygelę. Rezultatas kaip ir gražus, bet negali sakyti, kad čia „tavo” darbas. Užtat gali labai džiaugtis pačiu procesu, medituoti tiek jį, tiek apie ką ta schema yra.

Pelytės rinkinys buvo su atviruku prie kurio galėtum ją priklijuoti ir su vokeliu, kad galėtum iš karto kam nors nusiųsti. Bet dukra prašo įrėminti ir pakabinti jai.

Kai nešu ką nors labai didelio ir įspūdingo, tai niekada neklausia, ar „tikrai ŠITĄ rėminsi noriu”, bet visada paklausia, kai atnešu ką nors mažo. Atrodo, kad yra kažkokia nerašyta socialinė taisyklė, kad rėminimas negali kainuoti brangiau, nei darbas, kuris yra rėminamas. Man atrodo taip rėmintojai labai save nuvertina, galbūt, pvz.: aš noriu gražaus rėmo savo namuose, bet nenoriu, kad jis būtų tuščias ar jo viduje būtų veidrodis? Kol kas radau puikį atsikirtimą – čia labai brangus įdėtas mano darbas ir laikas. Be rėminimo salonų dar su tokiu „ar tikrai šitą darysite” susiduriu tik pašte. Užėjus su dukra į paštą ir jai užrašius pvz.: atvirlaiškį paštininkė nustemba, negi tikrai mokėsim tuos du eurus (už jį patį ir už siuntimą). Taip, tikrai mokėsiu. Ir du šimtus sumokėčiau. Ir du tūkstančius sumokėčiau, jeigu norėčiau. Visi šie objektai – tėra daiktai, kurių kiekvieno vertė yra tik jo stebėtojo ar turėtojo vertinime.

Siuvinėdama pelytę labai džiaugiausi, kad joje panaudota net 12 spalvų. Dideli spalvų skaičiai man visada asocijuojasi su siuvinėtojišku turtingumu. Išimtis viena – kai eina kalba apie daug spalvų schemose, kurios padarytos kompiuterių programomis iš paveiksliukų ir po to „nepertvarkytos” žmogaus. Tikras siuvinys yra tarpinis kūrinys tarp mozaikos ir tapybos. Jis vienaip atrodo iš arti, kitaip iš toli. Jam įtaką daro nuo medžiagos, ant kurios jis yra, iki siūlo storio, sluoksniavimo, apšvietimo, dygsniavimo krypties ir t.t. ir panš. Kai paveiksliukas tiesiog supeksiliuojamas ir automatiškai perdaroma kokia pikselio spalva kokios spalvos siūlą atitinka kartais gaunasi toks efektas, kad… labai daug gylio darbas netenka, nes tai, kas kompiuterio ekrane skiriasi ryškiai, realybėje kone visai nebesiskiria ir atvirkščiai.

Pastaruoju metu mąstau ar galima „pixel” art’o darbus perversti į siuvinėjimo schemas, bet, vėlgi – tiesioginiai virsmai netinka, kaip negali, pvz.: paimti knygos ir tiesiogiai pažodžiui iš jos statyti filmą. Kažką reikia išimti, kažką įdėti.

Kiti lobiai, apie kuriuos mąsčiau, yra pačių priemonių, schemų, siuvinėjimo rinkinių kaupimas. Kai kurios siuvinėtojos tiesiog perka ir kaupia rinkinius. Dėlioja. Glosto. Mainosi. Dovanoja. Palieka palikimu. Užrakina namuose seife, kad nepavogtų. Oj, ko tik nedaro. Aš turiu tik kelis rinkinukus „užsidžiovusi” ir tai, visus planuoju susiuvinėti. Rinkinių parduotuvėje pamačiau, kad galima pasidaryti wishlist’ą. Išvystyta galimybė sudaryti skirtingus pageidavimų sąrašus, juos pavadinti, komentuotis, juose sudėlioti daiktus pagal kokį nori kriterijų ar leisti pačiai parduotuvei išrikiuoti, dalintis savo norų sąrašu su kitais. Švęsk patį norėjimą, džiaugis jau juo.

Noras skiriasi nuo poreikio. Kartais norai supainiojami su poreikiais ir tada norėjimas tampa tik našta, kažkokiu slegiančiu įvykiu, kurį turi kuo greičiau nutraukti jį patenkinęs. Užsimanei – ir iš karto gavai. Tu netaupai daiktui, kurio tu nori – netaupai jam resursų, netaupai jam lėšų, netaupai jam jėgų ar laiko. Nėra pasiruošimo etapo. Nėra pasimatymų šiuose romanuose. O kai daikto tau nebereikia – nėra ir jo laidotuvių ar jo gelbėjimo, yra tik kuo greitesnis išmetimas ir, esant reikalui, pakeitimas kitu. Dar geriau, jei net išmetimo nebėra – daitkai atnaujinami prenumeratos ir žiedinės ekonomikos principu. Kas reiškia tik tiek, kad perdirbsim tai, ką turėjai ir parduosim kitam sluoksniui ar tau pačiam naujai pakvėpinę. Man labai smagi siuvinėtojų bendruomenė, kad ji tokia „senoviška” noruose. Gali būti siuvinėtoja, kuri tik nori siuvinėti, ir labai daug joje humoro apie tai, kad kaip gerai, kad be siuvinėjimo nenumirsti. Tik bus labai labai liūdna. Bet nenumirsi. Siuvinėdamas galėsi džiaugtis tuo faktu.

Daug galvojau ir apie priemonių sisteminimo, laikymo metodus. Pati susidėjau dabar savo daiktus į kelias lentynas. Kad nepamirščiau ką ir kiek turiu – atsisiunčiau programėlę, kuri skirta lyg fotografams sekti kiek jie kokių objektyvų turi. Bet nusifotografuoju ne objektyvą, o rinkinį, prie komentarų parašau iš kur ir kada gavau ir kurioje lentynoje yra.

Šiomis sąvaitėmis mačiau kelis nuostabius būdus kaip laikyti siūlus – pvz.: viena siuvinėtoja tiesiog nusipirko patį besisukantį siūlų pardavimo būgną su visais siūlais. Dabar, kai jai reikia kokios spalvos, nueina, pasukioja, paima kiek reikia, kai baigiasi, tai „daperka”. Kita, nusprendusi eini panašia idėja, bet, man atrodo dar kietesne – nusipirko kelis šimtus paprastų raktų pakabukų, ant kurių gali užrašyti, pvz.: kabineto numerį, nuo kurio raktas yra:

Tuomet gali parašyti spalvos numerį – ar tiesiog gražiai užklijuoti popierėlį nuo siūlių su tuo numeriu ir siūlus pririšti prie raktų žiedelio. Pakabukams sukabinti nesunku pasidaryti specialias lentynas, dievaži, gali taip ir visą sieną apsišiltinti tokiu būdu. Pabusti ryte ir galvoti, kad pats esi siuvinėjimo rinkinyje.

Bonus: siuvinio animacija: