Knyga – Jonathan Malesic „Alinantis perdegimas”

Knygą prigriebiau prekybos centre prie kasos užkibusi ant viršelio ir 4 eurų 40 centų kainos. Niugi smalsu pažiūrėti kas ten viduje taip galvą košia. Čia iš jo galvos tas juodulys lenda? Į jo galvą? Visa Visata ten? KAS TEN????

Perdegimas yra viena tų temų, apie kurias mane nuolat klausinėja. Žiūri į mane. Laukia. Kada tu čia padaryti tą pokšt keberiokšt. Ką veikia gydytojai, kai perdega?
Nusižudo?
Eina tapyti natiurmortų su braškėmis?
Meta darbą ir tampa gyvybės draudimo agentais?
Nemeta darbo ir niekas nepastebi, nes, svarbu, kad viskas gerai apsirašyta ir visur tinkamai parašai sudėti, o pacientas patekęs pas perdegusį gydytoją nuspręs, kad jam tiesiog reikia nueiti į valstybinę/privačią įstaigą (skirtingai, nei buvo), kitą gydytoją ir pamirš tą pirmą?
Gal gydytojuje tiesiog persidaugina juodosios tulžies, kurią, pagal Hipokrato metodus, reikėdavo gydyti sukeliant viduriavimą, nebus ko čia tiems melancholikams gadinti kilnaus protinio darbo pasiekimų.

Šią knygą parašė ne gydytojas. O teologijos dėstytojas, kai perdegė dėstydamas. Taip tarp eilučių supratau, kad perdegė todėl, kad tarp jo studentų nepasitaikė tokių, kuriems teologija būtų specialusis interesas ir dėl to studijose pritrūko meilės ir prasmės jam pačiam. Na, o knygą jis parašė iš to, ne kodėl, bet kaip viskas nutiko.

Ar perdegimas yra nuodėmė?

XIX ir XX amžių sandūroje neurastenija (atitiktų dabar perdegimą) buvo arčiau lyties, nei darbo sutrikimo. Moterims būdinga labiau, nei vyrams. Gydoma poilsiu. Vyrams, priešingai – darbu, kad atsikurtų vyriškumas. Abiem atvejais keliantis įtarumą paciento nesilaikant tradicinių vertybių ir ėjimu link civilizacijos nuosmukio. Ašku, kaip visos tokios ligos, tapo baisiai populiari (čia jau nuo antikos jaunimui dera abu tie dalykai) ir gydytojai ėmė sakyti, kad čia nieko nėra, arba yra tada, kai nieko nėra, bet kažką reikia užrašyti. Kai atsirado pirmi psichoterapeutai ir iškėlė mintį, kad neurastenikas pats turi susimokėti už savo gydymą, tai diagnozė pradėjo netekti savo populiarumo (išskyrus šalyse, kur medicina buvo traktuojama, kaip turinti būti nemokama apskritai, ten neurastenija įsikūrė sanatorijose).

Akedija (tinginystė) – demonas, kuris užvaldo širdį neapykanta darbui ir pačiam gyvenimui dažniausiai tada, kai to darbo kaip tik tiek daug. Katalikai, turėdami daug šaunių ir smagių nedarbadienio švenčių, saugosi nuo darbo, saugosi nuo šito demono, nes darbas neturi trukdyti žmogui užsiimti buvimu žmogumi ir bendravimu su Dievu, reikalingas tik tiek, kiek tą padeda.

Bet autorius ne katalikas. Jis cituoja katalikus, pvz.: Jono Pauliaus II dokumentą Laborem Exercens, kuris iš esmės yra apie tai, kad ne darbas daro žmogų oriu (jis oriu yra pats iš savę), bet žmogus darbą oriu.

Kritikuoja jis protestantišką darbo kultūrą. Kaip ten sakoma. Pas katalikus viskas draudžiama ir viskas daroma (užsitraukus užuolaidas), o pas protestantus viskas leidžiama ir niekas nedaroma (atsitraukus užuolaidas, nes užsitraukimas rodytų, kad tu gal koks katalikas).

„Prostestantų etika iš esmės yra psichologinis triukas, kurį tikintieji žaidžia patys, norėdami susidoroti su religiniu nerimu. Etika, kaip teigia Weberis, kyla iš XVI a. krikščionių reformatoriaus Johno Calvino, pagarsėjusio savo predestinacijos doktrina, teologijos. Predestinacija reiškia, kad Dievas pasirenka arba „išsirenka” žmones, kurie verti išsigelbėjimo, o kitus pasmerkia amžinajai mirčiai. Besąlygiškai, nepaisant įprastinės laiko eigos. Dievas nekeičia sprendimo dėl žmogaus likimo, nes yra tobulas, o sprendimo keitimas reikštų netobulumą. Tik Dievas žino, kas bus išgelbėtas, o kas ne. Tačiau, suprantama, žmonės nori tai išsiaiškinti. Kalvinistų teologijoje geri darbai negali užtikrinti jums išganymo – neįmanoma padaryti nieko, kad nenusipelnytumėte Dievo palankumo – tačiau jie gali reikšti tik išrinktiesiems skirtus ženklus. Vadinasi, Dievo išrinktieji atliks gerus darbus dėl savo, kaip palaimintųjų, statuso. Taigi, jei jus domina, ar esate tarp išrinktųjų, panagrinėkite savo veiksmus. Ar jie šventi? Ar nuodėmingi?”

174 psl.

Iki medicinos studijų pradžios nežinojau, kad krikščionybėje tiek daug vidinių skirtumų. Kol nepamatai jų tiesiogiai tai neįsisąmonini, kad žmonės žudydavo vienas kitą dėl to, fantazuoji, kad jie gal šiaip ieškodavo priežasčių vienas kitą žudyti, tai susigalvodavo menkniekių. Ach, tas religinis naivumas, tiesa?

Pradėjusi studijuoti realiai susidūriau su studentais protestantais, kuriems tai, kad tu gerai mokais, daug dirbti (ir daug uždirbti) yra Dievo palankumo ženklai, rodantys, kad esi teisingame kelyje, esi teisingas ir geras žmogus. O, brač, tai tikrai labai į perdegimą vežanti trajektorija, nes tada tikrai reikai turėti tik vieną Dievą. Dar susidūriau su stačiatikiais ir jų darbo ir uždarbio kultūra, bet tos išsigandau ir apie tai nieko nekomentuosiu, tarkime nieko nesupratau, viskas ten tikriausiai ir visai kitaip.

Ok, grįžkime prie mano įspūdžių apie šią knygą, kurią perskaičiau kaip ir visai ne tikslinės auditorijos skaitytojas.

(Albrecht Dürer – Melancholija 1, kygoje išversta, kad ji žaidžia su kompasu, nors žaidžia su skriestuvu, bet matomai vertėjas naudojosi knygos patarimais ir nepersidirbo, hehe 😉 esmė, kad žaidžia!)

Skriestuvas knygoje naudojamas kaip perdegimo paaiškinimo mechanizmas. Knygą rašė žmogus, kuris reiškinį tyrinėjo pirmu asmeniu ir pirmu susidomėjimu, tai man atrodo ta skriestuvas, apibrėžęs jo gyvenimą, buvo labai fizinis. O tiksliau – išskėtęs jį patį ir kone perplešęs.

Atuorius naudoja metaforą, kad į perdegimą einantis asmuo keliauja kojūkais. Viena koja yra idealuose, o kiti yra tikrovėje. Kai jie išsiskiria, ir tu eidamas toliau dar labiau tolini tą atstumą, tai čia vat, nors ir persiplėšk.

Būtų galima pajuokauti, kad tai pala, pala, o tai nėra VISŲ neurozių esmė, kad žmogus bando kovoti su realybe savo vidiniu įsivaizdavimu kaip viskas turėtų būti. Ne matyti skirtumą, kad yra kas yra jame ir aplink jį ir statyti čia barjerus, o čia tiltus. Ne matyti skirtumą ir siekti pokyčių (kas viduje, kas išorėje), ne ieškoti tapatumo taškų, bet tiesiog pykti, kad nėra taip, kaip jis nori, kad būtų, o juk nori, kad būtų teisinga! Alfa skibidi toilet rizz sigma karta bent jau turi nuoširdumo šiame reikale trepsėti kojomis ir mušti ir rėkti ir plėšyti ne smegenis, o ausų būgnelius.

Ką žmonės daro, kai tie kojūkai išsiskiria:

  1. Nieko neatsisako. Nu ale prisitaiko, nes tik laikosi tų kojūkų, kaip alkanas šuo kaulo ir sako DIRBSIU, AŠ GALIU. Iki išsekimo. Iki įtampos šipulių. Infarkto ten kokio. Išvaržos. Nu bent jau lašelkos.
  2. Atsisako savo idealų. Tai kam čia jau stengtis. Ką čia pakeisi. Taigi visi dirbame dėl pinigų. Ir aš buvau jaunas ir idiotas etc.
  3. Atsisako savo realybės. Idealai išlieka. Tiesiog nusivylimas savimi. Kažkas kitas kažką pakeistų. Gal nauja karta? Gal kitas? Aš tai čia prie ko?
  4. Atsisako visko. Max. perdegimas. Viskas dzin. Infarktas? Meh.

Tas ketvirtas variantas kai kurių ir vadinamas perdegimu pagal tai, kad iš jo kelio atgal jau nebėra. Net jei grįši – vis tiek jau pilnai nebesusirinkęs.

Autorius aprašo savo abiejų kojų plėšytojus. Idealų koją vedė jo asmeninė patirtis, kai jis turėjo puikų dėstytoją, pas kurį namuose žiūrėdavo filmus… O darbo koją vedė visokie techniniai dalykai – čia studentai baisiai reiklūs (kai patys nedarbštūs ir nusirašinėtojai), čia kolegos kažko nori, čia dekanas kažko lenda, čia emailai susikaupę (ką, sunku perskaityti), čia dar pats sau keli reikalavimus būti super dėstytojumi (juk protestantiška logika sako, kad dirbantys iš pašaukimo dirba gerai, o nedirbti ir neatrasti savo pašaukimo yra nuodėminga). AAAAAAA.

O kaip gydytis, kai jau perdegei?

Autorius siūlo atsigręžti į bendruomenę.

Sąžiningumas eina išvien su teisingumu. Moralinė atsakomybė ir veiksmai kyla iš savarankiškumo. Bendruomenė yra mūsų etinių veiksmų žmogiškasis kontekstas ir mūsų moralės normų ištakos. O vertybės lemia mūsų moralinio gyvenimo aspektus.

155 psl.

Perdegimas „iš esmės yra mūsų nederamo elgesio vieno su kitu padarinys, tai nesugebėjimo laikytis etikos, veiksmų normų mūsų kultūroje pasekmė„.

Visa knyga perdegimą, kaip įvykį, nukelia nuo individo atsakomybės (ir jo nuodėmės) į visuomenės atsakomybę (ir jį palieka kaip visuomenės nebuvimo auką). Neurastenija knygoje iš tiesų yra visuomenės nuosmukio liga, bet ne neurastenikas dėl to kaltas, o yra nukentėjęs, ne jisai nesukūrė šeimos, o šeima (suvokiama ne tik kaip moderni nuklearinė tėvų ir vaikų biologinė draugovė) jį apleido. Autorius pateikia ir organizacijų, kurios, būdamos darbovietėmis, bando būti šeimomis pavyzdžių (tiek blogų, kur išnaudojami darbuotojai apeliuojant į tai, kad tai jie turi dirbti dėl šeimos, t.y. darbovietės klestėjimo, tiek gerų, kur vertinama, kad šeima, t.y. darbovietė turi aukoti savo klestėjimą dėl jos narių gerovės), ir netgi grįžta į pačius seniausius perdegimo traktavimus pabendraudamas su non binary lėtinio nuovargio sindromus turinčiais žmonėmis ir matydamas, kaip jie saugosi nuo perdegimo ir pas juos jis labai matosi ne todėl, kad jie jį sukelia ar pritraukia, o todėl, kad jie negali paslėpti to nuo visuomenės, nuodėmes prasme jie negali pasipriešinti nuo tuščios raganų medžioklės.

Knygoje visai įdomūs skyreliai apie juodaodžius. Ar vergas gali perdegti? Juk yra tokia perdegimo traktuotė, kad perdega tik geriausi ir perdegimui būtinas šlovinantis darbą (ar darbuotoją) komponentas, kad galėtum tą perdegimą nešioti po to kaip karūną, suprask tau pavyko perdegti! Reiškiasi buvo ką deginti, arba bent jau pavyko būti geru arsonistu. Trumpai pakomentavęs tai, kad kai kurie juododžiai apie savo būtį apskritai kalba kaip nuolatinį generacinį perdegimą autorius randa įdomesnių įvykių, apie kuriuos ne taip ir lengva kalbėti – tai perdegimą iš kognityvinio disonanso. Kai juodaodis atgavęs laisvę ima arba specialiai nieko nedirbti karta iš kartos (čia būtų dar visai suprantama, kažkaip reikia atstatyti teisybę ir kosmines svarstykles) arba kaip tik – ima taip specialiai baisiai daug ir gerai dirbti, kad įrodytų baltaodžiams, kad jis JIEMS yra naudingesnis, kaip laisvas darbštus žmogus, o ne kaip vergas, galintis dirbti tik vergo mano produktyvumo darbus. Skaitant man susidarė įspūdis, kad autoriui labai gaila tų žmonių, bet politkorektiškumas neįžeisti skaitytojų baltaodžių protestantų neleidžia jam tiesiai šviesiai aprašyti kaip tai baisu, kai tu vis dar esi vergu, tik fantazuoji, kad nesi, nes tipo čia pats gi susigalvojai dirbti!

Įdomios dalys apie perfekcionizmą ir narsicizmą, kuris yra geras plikledis perdegimo keliams. Jeigu žmogus traktuoja, kad visi žmonės yra orūs ir vertingi patys iš savęs, kad gyvenimas yra prasmingas pats iš savęs, o kiekvieno žmogaus tikslai – yra jo nuosavybė, teisė ir atsakomybė, kol priima, kad yra kažkas daugiau už jį patį, kas jam gali suteikti jėgų ir saugumo, kol jis turi vertybes, tai jis yra gana saugus nuo perdegimo. Bet, kai darbas ima žmogų apibrėžti, įprasminti ir įvertinti iškyla problema – tiek tada, kai kažko nepasiekei, tiek tada, kai kažką pasiekei, bet kaip žinoti, kad būtent tą ar jau tą?

„Kol jūsų vertė dar nėra patvirtinta, galite manyti, kad gebate bet ką. Visa tai galite turėti savo mintyse – apie tai galvoti kaip apie savo potencialą. Galite tikėtis tapti puikiu menininku, muzikantu, mokslininku ar dar kuo nors kitu – galbūt tai ir galite. Tačiau kai iš tikrųjų pasiryžtate tapti tuo specialistu, rizikuojate nepateisinti tiek kitų, tiek savo lūkesčių. Kone visi žino, ką reiškia mintyse gebėti viską, tačiau realybėje atsimušti į lubas.”

221 psl

Taip apibendrinus visai neblogai knyga. Ypač už savo kainą. Susiskaitė lengvai. Labai man patiko ją skaityti McDonald’e paėmus didelį puodelį arbatos (tik kodėl perkant arbatą ten reikia damokėti 10 centų už puodelį, o perkant pvz.: limonadą nereikia???), ir sėdint skaitant su juo kokią valandą. Nu tobuliausia vieta skaityti tokias knygas.

Apmąsčiau knygą ir sugalvojau, kad perdegimas yra pavojingas tiek tiems, kuriems ištinka, tiek tiems, kurie jo bijodami nieko nedaro. Na taip. Taip gali atsitikti. Ir ne. To negalima traktuoti neišvengiama ar kažkokia XX amžiaus problema, kai jau seniausiusoe šaltiniuose pilna pasakojimų ar liudijimų apie perdegusius žmones. O ar dėl jo kaltas individas ar visuomenė? Matyt tai jau priklauso nuo to, kokie jos dievai, kokios šventės ir atsakomybės. Ar mirtis yra gyvenimo pabaiga ar gyvenimo dalis. Gyvenimas esi tu pats ar jis ar tau duotas.

4/5 (iki penkių balų pritrūko to, kad nors knygoje paliesta labai daug gerų temų, bet apie perdegimą yra tiek daug gerų kitų temų, kurios būtų aktualios būtent čia, tai pataupysiu tuos penkis rastai lokaliai knygai šia tema :3 )

Knyga – Aistė Paulina Virbickaitė „Ką veikti muziejuje”

Pasirodo čia dvi knygos vienoje!

Pirma dalis yra apie tai, ką veikti muziejuje. O antra dalis yra apie visokius meno kūrinius, kad muziejuje kažką veikti atėjęs galėtum būti apsiskaitęs ir mandras. Nu jeigu jau dar mandresnis būtum, nei šita knyga, tai, skaitau, pats turėtum būti muziejuje kūnu ar kūrybiniu palikimu.

Tai va. Toje pirmoje dalyje atsiskleidžia toks love-hate ryšys su muziejais. Supratau, kad jie yra zoologijos sodeliai jėga paimtiems ar pinigų meduoliu atviliotiems meno kūriniams, bet, kai į juos patenki, tai paaiškėja, kad nieko tie menai tau patys nedarys, jei tu pats su jais (ir savimi) nieko nedarysi. OT. Tai kaip čia dabar. Dar ir namų darbus reikia pasidaryti einant į muziejų? Susiplanuoti kokius muziejus lankysi ir ką juose norėsi pamatyti? Pasidomėti apie tai, ką ten matysi? Pamačius nusifotografuoti ar kitokiu būdu apturėti savo paties atliktą atsiminimą? Nusipirkti muziejuje fintifliuškę, ten kokį nors magnetuką, nes, nu gi, mes visi turime savo viduje tą mažą drakoniuką, kuris tik nori kaupti, kaupti ir kaupti, ir tikrai jau vien tik patirčių šiluma, kad ir kokia ji ten ugninė bebūtų, jų širdelių nenumalšysi.

(Šita daina apie prie skyrelio apie tai meninykai taip mėgo vaizduoti sexy Šv. Sebastijoną. Pasileidau šitą dainą, atbėjo mano vaikos pasakyti, kad, mama, čia yra cringe old people muzika)

Man asmeniškai labai patiko, kad buvo paminėtas Paul Cézanne. Jo paroda buvo pirma, į kurią nuėjau, kaip į parodą. Tiksliau mano nuvedė dailės mokykla. Į tokius dalykus, kaip į parodas, eidavome lyg ir su bendrojo lavinimo mokykla. Bet su ja menas būdavo kažkas… na, kas labai toli nuo mūsų. Atrodydavo daug svarbiau nepasimesti nuo grupės, nei kažką ten pamatyti. Bet dailės mokyklos ekskursijos būdavo tokios, kur, na, jei atsiliksi nuo grupės, tai pats kaltas, kažkaip iki stoties ar Žalio tilto troleibusu nuvažiuosi, o nuo ten jau visi žino, kaip grįžti namo. Dar, turiu paminėti, kad leisdavo čiupinėti skulptūras ar kitaip tikrinti meno dirbinių kokybę, patikimumą ir kitais būdais užtikrinti, kad meno neprisikauptų per daug.

Nu tai va. Sykį nuėjome į tokią mažą parodėlę, kuri buvo skirta akliesiems. Vizualiniai paveikslai sudarė ne tokią didelę dalį, o natiurmortai buvo akurti raliais objektais, reljefais ir panašiai. Prieš ėjimą į parodą išklausėme trumpą paskaitą kaip Cézanne tapo menininku, kad nė vienas negalvotume, jog esame saugūs nuo šios dalios vien nenoru, o po to ėjom ir pratinomės prie minties, kad akis per visą gyvasties laikotarpį turėjo vos keli procentai visų gyvybės formų ir mūsyse glūdi eonus siekiantys gabumai būtį pažinti per visokius virpesius ir glostesius.

Ir man taip patiko, kad pagaliau kažkas ne tik pasakojo kaip įstabiai ir logiškai, sustatyti šie natiurmortai, bet kaip objektai tampa kompoziciniais gyventojais, ir prasmė randasi ne per tai, kad obuolys vaizduoja obuolį, bet kokį santykį tas obuolys sudaro, pvz.: su peiliu.

Ne tik matai, bet ir jauti, kame kampas, kad čia visgi yra į ką žiūrėti. Nes yra ką valgyti. Yra ką pjauti. Yra ką gerti. Yra ką uostyti. Yra ką liesti. Yra ką žinoti. Yra ko norėti. Yra ką veikti.

Dabar labai noriu nueiti į Gameplay parodą Mo. Tai matyt… reikia daryti namų darbus Pažaisti kompiuteriu! Hihi :3

Knyga – Richard C. Schwartz „Nėra blogų dalių”

Uždėjau ant viršelio drakono rutulį, nes labai tiko. „Dragon Ball” labai šeimyninis filmukas, tai labai tinka prie vidinės šeimos sistemos modelio knygos. Nu ir ne tik todėl. Nepatiko man tas mopsiukas ant viršelio.

Knyga apie psichoterapijos praktiką priskiriamą III bangos KET modeliams. Gana populiari, Lietuvoje buvo prieš kurį laiką toks suaktyvėjimas jos klausimu, kiek prigijo ar dar prigis, laikas parodys.

Kaip sako pats pavadinimas, vidinės šeimos modelis traktuoja, kad žmogus turi savo viduje šeiminius ryšius pats sau savimi. Kaip taip gali būti? Iš praktinės pusės per tai, kad gyvename bendruomenėse, visuomenėse, kurios bando atkartoti mūsų šeimų modelius, netgi deklaruoja tai, kad šeima yra valstybės pamatas. Iš teorinės per tai, kad mūsų smegenyse mūsų sąmonę formuoja ne kažkokia viena vienintelė dalis, bet atskirų neuronų grupių visuma ir tos kiekviena grupė, susibūrusi anatomiškai ar funkciškai tam tikrai veiklai, formuoja atskirą psichikos procesą.

(Paveiksliukas iš čia)

Visi KET’ai priima ribą, kad jie negali pasakyti kas yra žmogus. T.y. gali pasakyti tik tiek, kiek tą gali pasakyti koks pilvo chirurgas. Taip, blužnis yra žmoguje, taip, žmogaus blužnis yra žmogaus blužnis, taip žmogus turi blužnį, taip kai kurie žmonės gyvena be blužnies, bet ne, žmogus NĖRA jo blužnimi. Kalbat apie smegenys ir jų veiklą – ar įgimtas polinkis į alkoholizmą ar įgytas obsesinis kompulsinis sutrikimas, ar net tiesiog kažkoks atsimnimas ar mintis – visai tai taip pat, yra žmogaus, bet nėra žmogumi.

Tai kas yra žmogus? Ar jis visų savo dalių visuma, ar kažkas daugiau, kažkas aukščiau už tai, ką galime pamatyti, nes šitame fraktale galime pažiūrėti į jį iš toliau. O ar gali atskiri žmonės susijungę į bendrą vertybinį tikslą pasiekti kažko daugiau, nei tik jų bendra visuma? Ar tas „kažks daugiau” gali suteikti konkrečiam žmogui jėgų ir galių, kurių jis be to neįgytų (vertybes). Analogiškai, jei kylam į viršų, tai leidžiantis žemyn, gal galime rasti tokias pačias mūsų vidines dalis, kurias savo vidine šeima vadiname tik dėl to, kad tai natūraliausias terminas taip jas pavadinti, kam čia išradinėti visokius id ar ego ir panašius terminus, ir jos, jeigu iki šiol mums nepadėjo, tai dėl to, kad joms ta didesnioji dalis, ta vertybė (mes), dėl kurios jos viską tą ir daro, nepadėjo tiesiog tų jėgų nesuteikdamas.

Knyga kaltinama perdėtų neaiškiu dvasingumu. Tokio jau po 2000’ųjų religingumo, kad visi galime rasti Dievą savo viduje. Na, bent jau tą Dievą, kuriam nėra blogų jo vaikų, nėra blogų žmonių, jis visus juos sukūrė ir visi yra sukurti jam. Tai, jeigu mes kažką sukuriame savo viduje, būkime mylinčiais dievais savo pačių kūriniams.

(Netflixe dabar yra labai gražus anime „Frieren” – apie santykius. Vienoje serijoje personažai aptaria pomirtinį gyvenimą, bet ne ieško jam įrodymų, o prasmės juo tikėti ir tikėjimą juo priima, kaip tikėjimą vienu iš savo mirusių draugų, t.y. tiki, nes jis tikėjo, per tai – ir sukuria tą gyvenimą jam toliau.)

Taip, pvz.: paprasto PTSD atsiminimo biografizavimo techika, kur klasikinis KET siūlytų apie įvykį pasakoti tiek, kad smegenys nuvargtų ir nieko kito nebeliktų, tik priimti, kad buvo, kaip buvo, bet tai, kad tu dabar pasakoji, įrodo, jog pasibaigė, viskas, to nebėra, tai čia atsiranda kita metodika – pasakojant (nes kitaip neprieisime prie galimybės neuronams suformuoti naujų sinapsių) nepervargti, BET pasiimti iš dabar jau per kitur savyje užaugintą stipresnę dalį ir ją ten atsivedusm, į tą atsiminimą, panašiai kaip mamai ar tėčiui atbėgus padėti, išsivesti save iš jo, ir parodyti, kad viskas, dabar ir visada toliau, tu būsi saugus, aš pats tuo pasirūpinsiu. Kaip sudėtingai parašiau. Na, PTSD esmė yra tame, kad smegenyse užgliučina laiko suvokimas ir baisus atsiminimas lieka nebepavaldus gydančiam laikui. Ar diena, ar 10 metų po įvykio – jis vis dar čia.

Šiaip VŠDM teoriškai galėtų ugdyti atsparumą PTSD per tai, kad atsirastų žinojimas, jog su dabar nesusidorojomais dalykais garantuotai vis tiek susidorosi ir neįmanoma, kad būtų kažkas, ko tu nepakeltum, nes pats dalyko suvokimas jau įrodytų, jog jau jį keli 🙂

Bet pala… Nieko neprimena?

Kaip čia taip anksčiau toks dalykas nesugalvotas? Gal tiesiog šitus dalykus anksčiau visai gerai visi ir darydavo. Skaitant tikrai atsiminiau, kaip labai panašius dalykus man pasakodavo kiti vaikai, kaip jiems mokė tėvai, kaip, pvz.: kaip reikia su savo angelu sargu pakalbėti ir tiesiog duoti tam sargui kaip nors padėti. Arba, pvz.: kaip senas žmogus pergyvenęs tremtį papasakodavo kaip joje neišprotėti, išgyventi. Kas čia naujo gyvenime pasakyti, kad patekus į pragarą vienintelis kelia iš jo yra nesustoti per jį eiti, arba, kokia čia naujiena, kad vis tiek gėris visada galų gale triumfuoja prieš blogį, jeigu dar netriufavo, reiškiasi da ne galas.

Bet, gal ir pačios šeimos būdavo didesnės, kai kurios situacijos dažniau matomos, aptariamos, analizuojamos, žmonės ne tiek juose paliekami vieni. Mes esame labai linkę kaltinti buvusias kartas apie tai, kad jos nekalbėdavo, kad slėpdavo dalykus etc. etc. bet, pasiknisus giliau, dažniausiai pasimato, kad tas kaltinimas skirtas ne praeities žmogui, o tam, kuris tą žmogų norėjo nugalėti ir suvaldyti. Panašiai kaip su kokia Kalėdų eglute – atrodo, kad čia amžinai buvęs dalykas, nors vos kelios kartos atgal ir žmogus pasakys, kad žino, jog Kalėdos yra, bet kam tau ta eglutė???

(Sapho klausosi Alkajaus. ir nė vienas nesulindęs į savo telefoną!)

Ok, grįžtant prie knygos turinio, tai tie vidiniai šeimos nariai gali būti įvairiai suskirstyti ir metodikos autorius išskiria kelias jų grupes:

  • Tremtiniai – astumtosios mūsų dalys. Vidiniai vaikai (nes dažniausiai atstūmimą patiriame dar labai maži ir jų raida sustoja po atstūmimo), kažkas, kas buvo pažeista, atmesta, paniekinta, išjuokta. Patys jų nenorime, nes jų buvimas reiškia blogus su jomis susijusius jausmus.
  • Vadybininkai – kažkas, kas atsisakė savo pradinio vaidmens tam, kad sužiūrėtų tremtinius, neleistų jiems reikštis ar juos pasaugotų. Dažnai tokie patys vaikai, kaip tremtiniai, nes juos dabodami nebeturi jėgų ir laiko toliau vystytis. Dėl to jų sprendimai ir patarimai mūsų gyvenimui irgi vaikiški.
  • Ugniagesiai – kai vadybininkams nebepaeina ar kažkas ištraukia/ištrūksta tremtinys, tai reikia viską spręsti greitai ir bet kokia kaina ir bet kokia žala. Jie jau nebe vaikiškai gali viską taisyti, patys neprisiimdami atsakomybės už tai, kokios bus visko pasekmės, jiems svarbiausia – pastatyti tremtinį į jo paslėptą/saugią vietą.

Pabandysiu sukurti pavyzdį. Mielai kritikuokite ir juo abejokite.

Turime žmogų su jo savastimi. Jis yra smalsus, užjaučiantis, kūrybingas, pasitikintis savimi. Bet kažkas nutiko jo gyvenime. Tarkime mūsų pavyzdyje jis patyrė traumą dėl to, kad bandė piešti. Jis tik žaidė, tik tyrinėjo, tik mėgavosi, bet atėjo jo piktas tėvas, aprėkė, pareiškė, kad gyvenime reikia užsiimt naudingais dalykais, kad tai labai netikusi veikla ir panašiai, kaip auklėjo. Šis išgyvenimas savačiai buvo labai baisus, mūsų žmogiukui tada buvo tik 7 metai, jis labai išsigando ir pasislėpė žmogaus viduje. Kad neišlistų vėl vaikučio vidinis tėtis, kuris būtų išlindęs tik pačiam vaikui ruošiantis tikrai tėvystei, ar tik tokių pačių žaidimų, koks buvo piešimas, metu, išlindo dabar ir tapo vidiniu kritiku, kad vaikui pradėjus „eiti į šoną” viduje jį pabartų, pvz.: negalima paišyti sąsiuvinių paraštėse, negalima konstruoti lego gėlytės, tik mašinytę ir tik tikrai važiuojančią. Mes turime vidinius gynėjus, kurie galėtų į snukį duoti, bet ką tau duos dideliam piktam tėčiui 7 metis, tai liko toks Halkas viduje užkatyvintas, bet neišleistas, nu, o kadangi dar reikia gyvenime naudos, kad nelįstų tokie tėčiai ir ant tavęs nerėktų (vidiniai ir išoriniai), tai atsirado darboholikas šiam septynmečiui – kokioje trečioje klasėje tapo pirmūnu, nes labai daug laiko lieka mokyklai, kai neužsiimi „nesąmonėmis”, o po to nuėjo gyvenime į ekselių arimus, ir ofisiuke dirba nuo ryto iki vakaro, neaišku net ką ten daro, bet pačiam ramu, kad tikrai kažką rimto, nes ne piešia. O tai kur gaisrininkai? Gaisrininkas išlįsdavo šiam žmogui dviem būdais – atsirado gyvenimas nuo savaitgalio iki savaitgalio, tik savaitgalio. Atvergavus penkias dienas, šeštą vidiniam vaikui asirasdavo galimybė išlįsti, bet be galimybės vadybininkams jį sužiūrėti, bet, jei prisigeri, tai nieko nepadarysi. O NE! Bet alkoholis intin gerai sloopina priekinę smegenų žievę, kur tie vadybininkai dar ir sėdi, tai atėjo vadybininkė Giltinė, su mintimis, kad taip toliau gyventi negalima, juk anei malonu, anei naudinga. Bet ką toliau daryti?

Ką daryti mūsų dabar jau kokių 45 metų aprėktam septynmečiui? Taigi jis nurėjo į terapiją, kur jo savasčiai iškeliamas terapinis tikslas – atskirtai save, tikrąjį save, savo savastį, nuo kitų jo dalių. Jis nei menininkas, nei užguitas vaikas, nei ofiso darbuotojas, nei alkoholikas, nei savižudis. Taip, jam visi šie dalykai nutikę, ir viso jis turi, ir taip visi jie stengiasi jam padėti taip, kaip moka, taip, kaip jis pats gyvenime elgiasi kaip moka, taip kaip jo tėvas mokėdamas ant jo rėkė, bet visa tai nėra jis, kaip jis. Atpažinus save – duoti jai vadovauti savo vidinėm sistemom, savo šeimai, ir per tai sutaikyti, šeimos dalis, nė vienos jų nenužudant, sumažinant atskirtis, o ne dar labiau poliarizuojant jas.

Tremtiniai, kurie šio žmogaus viduje slėpėsi skausme, turi būti priimti, nukrauti, pamaitinti. Kad jiems nebereiktų gavus progą bandyti pabėgti ar perimti visą valdžią. Vadybininkai, kurie kasdienį vargą nešė nuolat viską prižiūrėdami (ir greičiausiai šiam žmogui atnešdami neaiškų nuovargį, prokrastinaciją, ir neaiškumą ką ir kodėl jis daro), turi būti atleisti nuo svetimų rolių, ir išmokti dirbti tik savo darbus, pasitikėti, kad tai savastis, o ne jie sprendžia, ko žmogui reikia. Gairininkų mums daugiau, kaip ir nebereikia. Jie gali sėdėti ant akmenėlio vidiniame kraštovaizdyje ir paatostogauti, kai jų TIKRAI reikės, taupyti jėgas. Pvz.: Giltinė bandžiusi žmogų nužudyti bet kada ir bet kaip dabar gali jam suteikti jėgų nebijoti staigios mirties būnant pasiruošusiam, kad bet kas gali bet kada numirti.

Įdomu, kad autorius išskiria atskirą „palikimo naštos” konceptą, t.y. kertinių įsitikinimų, kad aš esu kitoks, pasaulis nesaugus, kiti yra pavojingi rinkinį su iš to išeinančiomis gyvenimo taisyklėmis, kaip antai, jog žmogus žmogui yra vilkas. Šį mūsų vidines ir išorines šeimas žalojantį derinį jis įvardija, kaip mums atnešantį rasizmą, patriarchalizmą, individualizmą ir materializmą, pasmerkiantį save išpildančiom pranašystėm.

Pasikartosiu, kad „nėra blogų dalių” būdingas visiems KET’as, t.y. ateinantis iš to, kad mes visi elgiamės gi taip, kaip galime ir mokame geriausiai. Kai kurie žmonės labai dėl to nemėgsta KET’o, nes vertina, kad tikrai gali būti apskritai blogų žmonių ar dalykų žmonėse, kuriuos reikia pašalinti. Visai lengva diskutuoti apie tai, kol kalbame apie kokius perdegimus logistikos firmose, bet, pvz.: kai pradedame kalbėti apie žmogžudystes, pedofiliją, genocidus ir panašiai, tai ką tada daryti?

(Antrame plane pavaizduoti skirtingų emocijų Jėzaus mokiniai labai gerai parodo, kaip žmonės reaguoja, kai sužino, kad psichoterapeutai konsultuoja nusikaltėlius ir kaip jie tą daro. Visai neseniai panašią žmonių grupelę pamačiau, kai jie sužinojo, kad trys dermatologai pasisiūlė viename kalėjime nulazeriuoti kaliniams kalėjimo kultūros tatuiruočių dykai, nes tiesiog norėjo padėti žmonėms išeiti iš kalėjimo ir tą norėjo patys padaryti, kad pasijustų darantys kažkokios naudos visuomenei.)

Ar narkomanas, negavęs narkotikų nusižudo dėl narkotikų stygiaus ar nuo to, nuo ko tie narkotikai jį saugojo, nuo to, kad jų staiga netekęs ir per jų vartojimą visiškai suvytinęs kitus įgūdžius ir galimybes su tuo dalyku sukovoti (nes narkotikai jam veikė itin gerai). Ko ir kieno nebepakeliama našta jį užgriūva? Autorius įtariai knygoje žiūri ir į vaistus, nes pats turi lūkestį PILNAI išgydyti žmones, o neišgydomus atvejus sukontroliuoti per žmogaus vidinius resursus, kurių, kaip vaisingose šeimose vaikų, taip žmoguje, galima tiesiog pasigaminti naujų tol, kol žmogus gyvas yra. Tai čia dar viena šitos knygos kritika, kad, ką gi daryti žmonėms tada pagal šitą terapiją su realiomis organinėmis ar cheminėmis smegenų traumomis, ką daryti tiems, kurių vidinės šeimos yra neproduktyvios, t.y. visos dalys ir lieka traumos amžiuje? M. O dar tai, kad nors autorius sako nu nu nu vaistams, bet psicholedikams tai sako jau liux, padeda tuos fraktalus pačiupinėti ir suvokti. Hmmm….

Daugelis mūsų bėdų ir problemų kyla ne tiek dėl to, kad mus užvaldo įvairios sužalotos asmenybės dalys, kiek dėl panikos, nes tikime, kad būtent jos ir apibrėžia, kas esame, taip pat kad mūsų kančia niekada nesibaigs”

160 psl.

Bendrai paėmus įvertinau 4/5. Skaitosi super duper lengvai. Leidykla, kaip visada, nudžiugina nebrangia knygos leidyba, leidžiančia knygą įsigyti daugiaui KET’o klientų ir turėti patiems savo. Vertimas geras.

Siuvinėlis – Velykiniai papuošimai

Kai su vaikais nueiname į Tiger’į, tai būna taisyklė, kad visi galime išsirinkti po kokį vieną daiktą. Bent pusę atvejų kažkaip niekas nieko nerandame, ką išsirinkti, bet pasitaiko, kad visi kas ir prilimpa. Šį kartą mano akį patraukė siuvinėjimo rinkinys ant medinių pakabukų. Anksčiau niekada nesu kažko panašaus dariusi, bet daug sykių mačiusi, kad tai labai populiaru. Kodėl gi ne?

Rinkinyje buvo šešios spalvos, keturi pakabukai, dvi adatos, šiek tiek ūkiško siūlo žavesiui, dvi adatos (labai liuks), kažkoks molio pakelis drėgmei kontroliuoti ir lapelis su idėjomis ką maždaug būtų galima išsiuvinėti. Iš esmės trūksta tik mažų žirklučių, kad būtų rinkinys turintis viską, ko reikia.

Siuvinėti ant medžio visiškai kitoks jausmas, nei ant medvilnės! Proto suvoki, kad abi medžiagos gi augalinės kilmės ir labai artimos, joms formą suteikia tik žmogaus veikla, bet kokia ta forma! Kaip visiškai kitaip čiuopiasi medis rankoje, nei audinys. Toks… tikras daiktas atrodo. Siuvinėdama supratau, kodėl taip populiariu siuvinėti ant metalinių objektų juose pridarius skylučių ar pėmus kokį koštuvą, rėtį. Svaiginti turėtų.

Vieno iš pakabukų kakmpukas buvo nulūžęs, bet minimalus trūkumas.

Nuostabus jausmas, kaip pasunkėja pakabukai juos pilai užpildžius. Drugeliui padariau akytes iš prancūziškų kryželių. Mano smegenys tada prigamino dopamino visai dienai, master levelis. ŠŠŠŠŠ…. negadinkit džiaugsmo :V

Ir gerai, kad yra DVI adatos. Aš nė vienos nesulaužiau. Bet įtariu, kad mažiau patyrusi siuvinėtoja, arba norinti daugiau spalvų viename darbelyje, lengvai sulaužytų ir abi. Siūlas storas. Medis užsispyręs – skylutė nepadidėja vien nuo godumo už jos paslėpti daugiau siūlų.

Štai kaip atrodo vieno iš pakabukų kita pusė. Galvojau gal ką paklijuoti ar prisiųti, bet tada nusprendžiau palikti kaip yra:

Pabaigai reikėjo kažkur juos padėti. Išėjau į kiemą ir radau, kad taisomam šaligatviui darbininkai nuskabė aplink šaligatvį augusius medelius. Kažkaip šventvagiškai pasijutau pasikėlusi nuo žemės šaką ir su ja eidama namo, kur jau buvo nusklembta. Toks jausmas, kad nu… vi stiek kažkaip ne aš auginau, ne?

O čia varnėniukas, kuris stebėjo darbininkus. Išėjau vakarop, vakarai jau pavasariškiški.

Kada nutrūksta santykiai?

Ne sykį girdėjau, dažniausiai iš vyrų, nuostabą, kad vieną dieną žmona/ilgametė draugė priėjo ir pasakė, kad viskas, skiriamės, žinia kaip iš giedro dangaus, gi viskas buvo taip gerai! Ir tie pasakymai būdavo informaciniai, t.y. konstatuojamas faktas, kad ji va dabar išeina, kai kuriems net parodydavo į lagaminus, pas ką eina. Viskas jau suplanuota, nuspręsta, padaryta. Pasakymas, ne prašymas kažką keisti, ne įspėjimas, kad kažkas gali būti. Taip va. ATE.

Tuomet dalis vyrų, kitų santykių metu, sugalvodavo pvz.: kad jie draus savo naujoms draugėms juos palikti. Nes pirmai nedraudė, tai taip ir gavosi. Arba, pvz.: reikia susirasti merginą, kuri pati nepaliko, bet buvo palikta (tėčio, ankstesnio draugo, idealiu atveju abiejų) ir tada galėsi gyventi ramiai, nes ji nemokės padaryti tokios nesąmonės. Jeigu pirmu atveju paliko santuokoje, tai reiškiasi antru bandymu negalima tuoktis, jeigu pirmu atveju santuokos nebuvo, tai dabar iš karto privalo būti santuoka ir panašiai ir t.t. ir labai daug visokių dalykų, kol aiškėjant, kad tik dar blogiau viskas gaunasi taip darant patekdavo į terapiją ir retrospektyviai peržiūrint savo ankstesnius santykius pamatydavo, kad santykiai nuo pat pradžių palengva važiavo žemyn ir problema buvo tame, kad jie galvojo, jog tas važiavimas yra savaime suprantamas ir netgi TURI būti.

Suprask buitis. BUITIS, KARLAI.

Buitis ir tapimas butiškai nebelaimingu su visokiais „pakentėkime antradienį” yra gi įrodymas, kad santykiai tikri. Ne? Kaip tai ne!?

Tuomet ieškodavome jų aplinkoje laimingų porų, jie jų klausinėdavo kaip jos jaučiasi ir jiems būdavo tokia nuostaba, kad santykiai būdavo stabiliai laimingi ar gerėjantys. Taip, visiems mums būna geresnių ir blogesnių dienų, taip,gali būti „blogesni” metai pvz.: po vaikų gimimo ar susirgus rimta liga. Bet bendrai paėmus, taip va visą santykių trukmę, laimingi santykiai išlieka laimingais.

Šiandien skaitinėjau straipsnį, kur klausia nuo kada jau nebeverta eiti porų terapijos. T.y. pasiektas lūžio taškas. Vienas partneris jau priėmęs sprendimą palikti kitą ir vyksta būtent tas pasiruošimas (vidutiniškai trunkantis du metus). Ar jis tylus? Ne, net jei kitai pusei atrodo, kad „iš giedro dangaus”. O kokie tiksliai ženklai „važiavimo” iki jos?

Kava ir cholesterolis

Paveiksliukas iš tyrimo, kuriame skaičiavo kafestolius ir kahvenolius kavoje.

Kuris kavos paruošimo būdas labiausiai kelia cholesterolį, t.y. kavoje būna daugiausia diterpenų?

Kafestolis yra stipriausias MTL’o mitybinis induktorius žmogaus dietoje – kiekvienas suvalgytas 10 mg MTL’ą pakelia 0,1 mmol/L tai dienai. Dar biškį kelia ALAT 😉

Tai va.

Blogiausia yra espresso ir virinta (kelia cholesterolį).

O geriausia – užpilta puodelyje ar prancūziškame kavinuke (nekelia).

Na ir paprastas kavos filtras išfiltruoja diterpenus iš visų kavų. Ar tikras… ar imrpovizuotas iš akrilinės kalėdinės kojinės!

Paveikslas – Gustav Klimt „Bučinys”

Aš lankausi sanatorijose.

Visada važiuoju į tas, kurias mėgsta patys gydytojai. Bet sykį kažkaip durnai pasirinkau ir nuvažiavau į kitą.

Joje plaukiodama baseine pastebėjau, kad patalpos sienos ištapytos Klimt’o paveikslų reprodukcijom. Reprodukcijos buvo prastos. Bet negalėjau pasakyti kodėl.

Po to supratau. Gal suprasite ir čia.

Žiūrėkite – kuom skiriasi A ir B paveikslai?

Nėra tų raudonų kleckiukų? O į ką jie panašūs?

Klim’tas tūsindavo pas tokią Bertha Szeps-Zuckerkandl, kurios vyras (Emil Zuckerkandl) tuo metu Vienoje skaitė baisiai šūstras paskaitas apie mediciną. Sujaudintai auditorijai per projektorių jis demonstruodavo žmogaus audinių preparatus ir apie juos pasakodavo.

Šiame paveiksle moters rankovėje nupiešti eritrocitai atitinka kaip per tuometinius mikroskopus matėsi iš venos paimtame, o kojose – menstruaciniame kraujyje. Ji visa pilna įvairaus brandumo eritropoetinių salelių. O kas ją tvirtai saugo, sako „neatiduosiu”? Kas ją myluoja? Ar kada matėte kaip atrodo kaulas per optinį mikroskopą?

Kaulas ir kaulų čiulpai. Dvi pačios gyviausios kūno struktūros. Dvi struktūros, kurios geba sugyti be rando. Moka plėstis, moka augti. Dvi vietos, kurios iš tiesų atsinaujina, kurios skaičiuoja laiką kitaip, nei koks odos epitelis. Erelis Prometėjui atskrido lesti kepenų, ne kaulo čiulpų, nes nebūtų spėjęs jų sulesti, kepenys tik mena tuos laikus, kai dar neturėjome kaulų čulpų embrione ir jau perėjo į virškinamojo trakto buitinį gyvenimą, jos mūsų nebeįsimylėjusios.

Internetai rašo, kad šis paveikslas jau priskiriamas seksualinei revoliucijai. Iš kur ateina įkvėpimas? Kas iš tiesų mylimas ir per ką mylimas šioje istorijoje?

Na, o poste modifikuotas paveiksliukas iš tyrimo, kur bandė žiūrovams pateikti paveikslą be tų raudonų gėlyčių, be to naratyvo ir kaip žiūrovai reagavo. Jeigu žmogui pirmą kartą matančiam tokį paveikslą parodytum vieną ar kitą, kaip manote, kurį jis pasirinktų? –

Dievaži, kuo daugiau matau AI, tuo mielesnis man darosi žmogaus sukurtas menas ir tuo mieliau aš už jį moku pinigus. Nes AI tokių dalykų nemoka. AI nemoka tapyti meilės ir jam neaktuali menstruacijų paslaptis.

Kaip sakė Austin Kleon – „Vok, kaip menininkas”. Lietuviškai tai skamba itin gerai. Vok, vok, ir pagaliau suvok. Pavok medicinines žinias. Suvok gyvenimo grožį.

PS prastoje šio paveikslo reprodukcijoje šie elementai buvo pavaizduoti juos vertinant kaip kartotinus spalvotus burbuliukus ir tiek, t.y. iš kiekvieno buvimu savarankišku paveikslo gyventoju jie tapo tiesiog raibulio fragmentais.

Serialo apžvalga – „Apple Cider Vinegar”

Pažiūrėjau Netflikse mini serialą „Apple Cider Vinegar”. Jis toks ale pusiau tikras apie Belle Gibson, kuri apsimetė, kad serga vėžiu.

Labai ištęstas, aktorių vaidyba nevienodai gera, bet nufilmuota gražiai, o garso takelis labai puikus.

Serialas kritikuoja vėžio, kaip ypatingos ligos, industriją. Bellle yra pasirinka kaip psichinę ligą turintis asmuo. Liga galimai paveldėta. O galimai ne tik paveldėta, bet dar ir sustiprėjusi – Belle mamos gyvenimo sąlygos tokios, kad negalime atmesti, kad Belle jau įsčiose patyrė infekciją, augo emociškai nestabilioje aplinkoje, kur buvo neprižiūrėta, ankstyvoje paauglystėje jautė patyčias ir labai greitai dar ir nukentėjo nuo kartotino seksualinio smurto iš vyresnio vyro, anksti pastojo nuo kito nesveiko asmens, dar po to pogimdyvinė depresija dar ant savo turimos ligos ir traumų. Serialas labai gerai rodo kaip ji patiria stiprius galvos skausmus ir disociacinius epizodos situacijose, kur sveiki žmonės naudotųsi humoru, kūrybingumu, atjauta, empatija. Bet ji tokių įgūdžių neturi, jos smegenys tiesiog tikriausiai verda ten iš persitempimo ir bando daryti tai, ką moka.

Vieną sunkią vienišą dieną, ji užkimba ant narsicistinės asmenybės internetinės veiklos ir, jau turėdama pradinius įgūdžius meluoti ir fantazuoti pagal tai, ką kitas nori girdėti, ima megzti su ja vienpusius parasocialius ryšius ir ją mėgdžioti, bei kopijuoti. Kadangi moka ir padlaižauti ir parsidavinėti, jos asmenybės vidinis branduolys ne trapus, o tiesiog nesusiformavęs, tai labai greitai ji tiesiog ima kaupti aplink save sekėjus ir prie jų taikytis, iš jų užsidirbti daug geriau, nei bet narcizas mokėtų. Artimoje aplinkoje ji taip pat ieško asmenų, kuriems būdingas noras išvengti atsakomybės ir jie patys jai atsiduoda. Tad jie nervuojasi, nes nesupranta ar ji durna, specialiai taip daro, serga, kas čia vyksta, aaaa.

Čia seriale taip. Kaip ten iš tikrųjų buvo, tai bbž. Radau internete, pvz.: kad tikroji Belle „sirgo” vargiai įmanoma aibe visokių vėžių, kad jie buvo sukelti ir skiepų, ir maisto ir t.t. Kiek radau – tai nelabai kas ypatingesnio, gal serialas sukurtas tiesiog, nes kažkas asmeniškai patogiai susintetino archyvuotą medžiagą į kūrinį.

Serialas baigiasi per tai, kad ją apgydo jos sugyventinis pasirinkęs mylėti jos vaiką (kuri ji pati myli, tik labai to nemoka) ir pats vaikas. Netikėta smūgis, kad kažkas tavęs nepalieka, kai tu jam įkandai ir iškandai, ir ne todėl, kad negalėtų, bet todėl, kad priima stiprybės poziciją. Ji pirmą kartą gyvenime pamato nesavanaudišką veiksmą.

Sūnus darželinukas, negaudamas mamos dėmesio, bet turi jėgų prieti prie mamos ir pareikalauti meilės mėgdžiodamas tai, ką daro ji pati – apsimeta, kad miegodamas susilaužė rankytę, todėl dabar reikia ją pabučiuoti. Belle tuo metu kaip tik yra lūžio taške – jos melas ėmė lįsti į paviršių, kai ją ėmė pastebėti ne tik žmonės, kurie ką nori, tą ir mato, ją paliko draugai, internautai nustojo mylėti ir ėmė iš jos šaipytis, jai gresia teisiniai nemalonumai dėl pavogtų aukoms skirtų pinigų. Serialas labai gerai rodo, kad ji tuo metu kažkuom iš tiesų serga – arba yra kraštutiniame strese ir ją ištikusi dilgėlinė dėl imuninės sistemos pasimetimo (Belle disocijuoja, o tai gali apimti ne tik išorinius, bet ir vidinius signalus), arba ji užsikrėtė nuo gyvūnėlio kažkuom, gal kokiu trichofilu (grybeliu), BET, jeigu jos kūne iš vaikystės jau yra traumuotas imuninis atsakas būtent šiai infekcijai, tai jai ten gali būti visai žopa įskaitant ir smegenim dėl kokios netikėtos citokinų audros. Įvyksta, ką terapeutai vadina „langu”, yra galimybė susiformuoti naujai reakcijai į senus dirgiklius. Vietoj to, kad ji kažką darytų ir prisidarytų nesąmonių, ji tiesiog išgali tiesiog pabūti su savo vaiku ir jo patėviu. Tiesiog. Nepabėgti. Serialo Belle viskas toliau bus gerai, čia jau paskutinė serija. Daug tokių Belle bus ateityje, nes gi taip įdomu ir galinga išsigydyti vėžį su kokiu cukinijos apkepu.

Kadras iš scenos, kur Belle eina pas šarlaną apsirgus savo vaikui, ir kuris jai aiškina, kad ji pati serga, o ji tai visiškai tūpa medicinoje, viskuom ir tiki. Labai tikroviškai serialas rodo, kaip tokie dažniausiai dirba „tarp dėžučių”, o jų gydymo protokolai kokie ten magiški tiek techniškai, tiek kultūriškai.

Atsimenu, kad dar kai mokiausia mokykloje, tai lankantis bažnyčios jaunimo grupelėse (draugė nusivesdavo, o aš nueidavau, nes nemokami sumuštiniai ir dar ALIAS po to!), tai ten būtent tai, kas nutiko Belle šitame seriale, buvo taip gerai išgryninta, kad gali nutikti bet kam ir kaip svarbu yra nepakibti, kai kitam šalia tavęs taip darosi, aptariama kaip padėti esant galimybei padėti ir nepakenkti, kai metas netinkamas. Tai ką ji darė būtų įvardyta kaip nuodėmė, bet va todėl ir nereikia nusidėti, nes būna po to pačiam taip ir pakimbi tokiems. Ir visokių apsaugos technikų nuo šito mokė. Per mokyklos tikybos pamokas, tai gal artimiausia tam buvo Tim Guenard „Stipriau už neapykantą” biografijos skaitymas ir po to tik vienos pamokos diskusija apie tai, kad žmonės elgiasi taip, kaip jie moka elgtis, o mes visi kažkur elgtis vienaip ar kitaip išmokstame ir mums visiems yra Viltis. Ai, ir dar tą knygą sykį minėjo viena lietuvių mokytoja, bet jai ji pasirodė kaip apie išskirtinį gyvenimą ir ji pateikė ją skaityti, kaip kažką ypatingo ir šskirtinio (ir per tai ieškoti ir domėtis), o ne, kaip tikyboje, kaip skaityti, kad negalvoti, kad čia kažkas išskirtinio ir ypatingo (ir per tai vengti ir neigti)

Ūminio ir lėtinio nugaros skausmo gydymas

9 iš 10 odontologų rekomenduoja šitą dantų pastą, sako reklama. Ką rekomenduoja tas dešimtas? nevalyti dantų? Kitą dantų pastą?

O ką rekomenduoja pvz.: gydytojai esant apatinės nugaros dalies skausmui, kai nereikia chirurginio ar kito intervencinio gydymo?

Šiandien įrodymais pagrįstos medicinos žurnale radau įdomų straipsnį – metaanalizę apimančią 301 straipsnius apie 218 naujų ir 83 senų medicininių tyrimų apimančius šią kasdienę klinikinę patologiją.

Didžiausi tyrimų iššūkiai buvo, kad gydytojai dažnai žinojo, kuriems pacientams iš tiesų skauda (dvigubai akluose placebu kontroliuojamuose tyrimuose jie, kaip ir pacientai, to nežino, žino tik tyrėjas) ir neįtraukdavo visokių pacientų. Pvz.: nėščiosios apatinės nugaros dalies skausmas jau kažkoks magiškai negydytinas?

Nė vienas tyrimas neturėjo tvirtų įrodymų, kad gydymas veikia :V

Tik 16% pasiekė vidutinius, o net 48% – turėjo labai mažus įrodymus. Čia, jei ką, apima ir tokius gydymo būdus, kaip slalvotų švieselių ar taurių terapijos, metaanalizių tikslas yra kuo didesnis objektyvumas, įtraukia viską, kas bent kiek patikima, t.y. ne akivaizdus melas ir apgaulės.

Taigi. Iš to, kas turi vidutinius (t.y. iš prieinamų duomenų geriausius) įrodymus, kad veikia:

Su ūminiu skausmu:

NVNU – tie klasikiniai vaistai nuo skausmo.

FSIO. Neįdomu, suntinku.

Su lėtiniu –

MANKŠTA, o iš iš vaistų – antidepresantai ir TRPV1 agonistai (žmonių kalba – kanapėlės, kurios pas mus nelegalios, bet ir kokį paprastą CBD aliejų galima bandyti). Taigi, kai neurologas rėkia, kad manšktos, tau o ne vaistų reikia, jis gal tiesiog remiasi įrodymais pagrįsta medicina, bet galėtų ir kai ką pridurti.

Iš to, kas neveikia:

prie ūminio – mankšta ir paracetamolis. Paracetamolis yra galvos smegenyse veikiantis vaistais, mums reikia, kurie veiktų arčiau užpakalio. O mankšta nelabai protingas dalykas, kai ir taip gal skauda, nes pertemptas raumuo ar kas.

prie lėtinio – antibiotikai. Mes LT neturime tokios praktikos to bandyti, bet, patikėkite, neracionalus antibiotikų naudojimas Pasaulyje yra kiek įdomesnis, negu LT kai 3 mėn kosinčiai močiutei kažkas parašo azitromiciną.

Visa kita – nuo ozono injekcijų iki B grupės vitaminų…. duomenys įvairūs ir išvadas daryti sunku, bet tikrai matosi, kad čia gydytojai kūrybingi ir išmoningi :DDD

Taigi, bendrai paėmus metaanalizę –

9 iš 10 dažniausių apatinės nugaros dalies skausmų yra visiškai neefektyvūs ir negeresni, nei placebo? BOŽA.

Moralas? Na, tikriausiai, kad dar laukia proveržis šioje srityje, kai kažkas realiai suras ar įrodys kažką, kas turėtų didelius įrodymus, jog veikia. O gal tiesiog nugaros skausmas tokia baisiai skėtinė diagnozė, kad po jo pavadinimu slepiasi kas tik nori, tai ir gydosi jis – viskuom, o kartais ir niekuom.

Žarnynas ir nėštumas

Kas čia? O gi pelės plonžarnės gaureliai. Viršuje – pelytės, kuri patinėlio nepažinusi, per vidurį, kuri peliukų laukiasi, apačioje – kuri žindo.

Pelėms, kaip ir kitiems žinduoliams, nėštumo metu suveši plonžarnės gaureliai, padidėja kasos svoris. Pakitimai išlieka ir žindymo metu, po žindymo viskas grįžta į senas vėžes. Taip kūnas geriau reguliuoja medžiagų apykaitą (nepatiria streso valgomas) ir pagerėja pats virškinimas. Ne tik žmogų nėštumo pradžioje pykina ar norisi kažkokių keistų dalykėlių.

O bet tačiau, po pirmo nėštumo pelės dvylikapirštė žarna taip ir lieka pailgėjusi maždaug 18%. Po antro – dar truputį pailgėja. Pelės virškinimas po pirmo nėštumo realiai pagerėja – ji gauna daugiau kcal iš to paties maisto ir sekantis nėštumas jai būna lengvesnis energetiškai.

Kodėl mokslininkai tas peles taip čia pjausto? O todėl, kad jeigu nekaltoms pelytėms duodama ėsti sūrų maistą, tai joms šitas dalykas žarnyne pasidaro be nėštumo. Dar daugiau – jeigu pelė apturi lytinius santykius su nevaisingu peliuku, tai irgi tas pasidaro. Reiškiasi šiuos žarnyno pokyčius lemia ne pats nėštumas, o motinos kūnas.