Knyga – Jonathan Malesic „Alinantis perdegimas”

Knygą prigriebiau prekybos centre prie kasos užkibusi ant viršelio ir 4 eurų 40 centų kainos. Niugi smalsu pažiūrėti kas ten viduje taip galvą košia. Čia iš jo galvos tas juodulys lenda? Į jo galvą? Visa Visata ten? KAS TEN????

Perdegimas yra viena tų temų, apie kurias mane nuolat klausinėja. Žiūri į mane. Laukia. Kada tu čia padaryti tą pokšt keberiokšt. Ką veikia gydytojai, kai perdega?
Nusižudo?
Eina tapyti natiurmortų su braškėmis?
Meta darbą ir tampa gyvybės draudimo agentais?
Nemeta darbo ir niekas nepastebi, nes, svarbu, kad viskas gerai apsirašyta ir visur tinkamai parašai sudėti, o pacientas patekęs pas perdegusį gydytoją nuspręs, kad jam tiesiog reikia nueiti į valstybinę/privačią įstaigą (skirtingai, nei buvo), kitą gydytoją ir pamirš tą pirmą?
Gal gydytojuje tiesiog persidaugina juodosios tulžies, kurią, pagal Hipokrato metodus, reikėdavo gydyti sukeliant viduriavimą, nebus ko čia tiems melancholikams gadinti kilnaus protinio darbo pasiekimų.

Šią knygą parašė ne gydytojas. O teologijos dėstytojas, kai perdegė dėstydamas. Taip tarp eilučių supratau, kad perdegė todėl, kad tarp jo studentų nepasitaikė tokių, kuriems teologija būtų specialusis interesas ir dėl to studijose pritrūko meilės ir prasmės jam pačiam. Na, o knygą jis parašė iš to, ne kodėl, bet kaip viskas nutiko.

Ar perdegimas yra nuodėmė?

XIX ir XX amžių sandūroje neurastenija (atitiktų dabar perdegimą) buvo arčiau lyties, nei darbo sutrikimo. Moterims būdinga labiau, nei vyrams. Gydoma poilsiu. Vyrams, priešingai – darbu, kad atsikurtų vyriškumas. Abiem atvejais keliantis įtarumą paciento nesilaikant tradicinių vertybių ir ėjimu link civilizacijos nuosmukio. Ašku, kaip visos tokios ligos, tapo baisiai populiari (čia jau nuo antikos jaunimui dera abu tie dalykai) ir gydytojai ėmė sakyti, kad čia nieko nėra, arba yra tada, kai nieko nėra, bet kažką reikia užrašyti. Kai atsirado pirmi psichoterapeutai ir iškėlė mintį, kad neurastenikas pats turi susimokėti už savo gydymą, tai diagnozė pradėjo netekti savo populiarumo (išskyrus šalyse, kur medicina buvo traktuojama, kaip turinti būti nemokama apskritai, ten neurastenija įsikūrė sanatorijose).

Akedija (tinginystė) – demonas, kuris užvaldo širdį neapykanta darbui ir pačiam gyvenimui dažniausiai tada, kai to darbo kaip tik tiek daug. Katalikai, turėdami daug šaunių ir smagių nedarbadienio švenčių, saugosi nuo darbo, saugosi nuo šito demono, nes darbas neturi trukdyti žmogui užsiimti buvimu žmogumi ir bendravimu su Dievu, reikalingas tik tiek, kiek tą padeda.

Bet autorius ne katalikas. Jis cituoja katalikus, pvz.: Jono Pauliaus II dokumentą Laborem Exercens, kuris iš esmės yra apie tai, kad ne darbas daro žmogų oriu (jis oriu yra pats iš savę), bet žmogus darbą oriu.

Kritikuoja jis protestantišką darbo kultūrą. Kaip ten sakoma. Pas katalikus viskas draudžiama ir viskas daroma (užsitraukus užuolaidas), o pas protestantus viskas leidžiama ir niekas nedaroma (atsitraukus užuolaidas, nes užsitraukimas rodytų, kad tu gal koks katalikas).

„Prostestantų etika iš esmės yra psichologinis triukas, kurį tikintieji žaidžia patys, norėdami susidoroti su religiniu nerimu. Etika, kaip teigia Weberis, kyla iš XVI a. krikščionių reformatoriaus Johno Calvino, pagarsėjusio savo predestinacijos doktrina, teologijos. Predestinacija reiškia, kad Dievas pasirenka arba „išsirenka” žmones, kurie verti išsigelbėjimo, o kitus pasmerkia amžinajai mirčiai. Besąlygiškai, nepaisant įprastinės laiko eigos. Dievas nekeičia sprendimo dėl žmogaus likimo, nes yra tobulas, o sprendimo keitimas reikštų netobulumą. Tik Dievas žino, kas bus išgelbėtas, o kas ne. Tačiau, suprantama, žmonės nori tai išsiaiškinti. Kalvinistų teologijoje geri darbai negali užtikrinti jums išganymo – neįmanoma padaryti nieko, kad nenusipelnytumėte Dievo palankumo – tačiau jie gali reikšti tik išrinktiesiems skirtus ženklus. Vadinasi, Dievo išrinktieji atliks gerus darbus dėl savo, kaip palaimintųjų, statuso. Taigi, jei jus domina, ar esate tarp išrinktųjų, panagrinėkite savo veiksmus. Ar jie šventi? Ar nuodėmingi?”

174 psl.

Iki medicinos studijų pradžios nežinojau, kad krikščionybėje tiek daug vidinių skirtumų. Kol nepamatai jų tiesiogiai tai neįsisąmonini, kad žmonės žudydavo vienas kitą dėl to, fantazuoji, kad jie gal šiaip ieškodavo priežasčių vienas kitą žudyti, tai susigalvodavo menkniekių. Ach, tas religinis naivumas, tiesa?

Pradėjusi studijuoti realiai susidūriau su studentais protestantais, kuriems tai, kad tu gerai mokais, daug dirbti (ir daug uždirbti) yra Dievo palankumo ženklai, rodantys, kad esi teisingame kelyje, esi teisingas ir geras žmogus. O, brač, tai tikrai labai į perdegimą vežanti trajektorija, nes tada tikrai reikai turėti tik vieną Dievą. Dar susidūriau su stačiatikiais ir jų darbo ir uždarbio kultūra, bet tos išsigandau ir apie tai nieko nekomentuosiu, tarkime nieko nesupratau, viskas ten tikriausiai ir visai kitaip.

Ok, grįžkime prie mano įspūdžių apie šią knygą, kurią perskaičiau kaip ir visai ne tikslinės auditorijos skaitytojas.

(Albrecht Dürer – Melancholija 1, kygoje išversta, kad ji žaidžia su kompasu, nors žaidžia su skriestuvu, bet matomai vertėjas naudojosi knygos patarimais ir nepersidirbo, hehe 😉 esmė, kad žaidžia!)

Skriestuvas knygoje naudojamas kaip perdegimo paaiškinimo mechanizmas. Knygą rašė žmogus, kuris reiškinį tyrinėjo pirmu asmeniu ir pirmu susidomėjimu, tai man atrodo ta skriestuvas, apibrėžęs jo gyvenimą, buvo labai fizinis. O tiksliau – išskėtęs jį patį ir kone perplešęs.

Atuorius naudoja metaforą, kad į perdegimą einantis asmuo keliauja kojūkais. Viena koja yra idealuose, o kiti yra tikrovėje. Kai jie išsiskiria, ir tu eidamas toliau dar labiau tolini tą atstumą, tai čia vat, nors ir persiplėšk.

Būtų galima pajuokauti, kad tai pala, pala, o tai nėra VISŲ neurozių esmė, kad žmogus bando kovoti su realybe savo vidiniu įsivaizdavimu kaip viskas turėtų būti. Ne matyti skirtumą, kad yra kas yra jame ir aplink jį ir statyti čia barjerus, o čia tiltus. Ne matyti skirtumą ir siekti pokyčių (kas viduje, kas išorėje), ne ieškoti tapatumo taškų, bet tiesiog pykti, kad nėra taip, kaip jis nori, kad būtų, o juk nori, kad būtų teisinga! Alfa skibidi toilet rizz sigma karta bent jau turi nuoširdumo šiame reikale trepsėti kojomis ir mušti ir rėkti ir plėšyti ne smegenis, o ausų būgnelius.

Ką žmonės daro, kai tie kojūkai išsiskiria:

  1. Nieko neatsisako. Nu ale prisitaiko, nes tik laikosi tų kojūkų, kaip alkanas šuo kaulo ir sako DIRBSIU, AŠ GALIU. Iki išsekimo. Iki įtampos šipulių. Infarkto ten kokio. Išvaržos. Nu bent jau lašelkos.
  2. Atsisako savo idealų. Tai kam čia jau stengtis. Ką čia pakeisi. Taigi visi dirbame dėl pinigų. Ir aš buvau jaunas ir idiotas etc.
  3. Atsisako savo realybės. Idealai išlieka. Tiesiog nusivylimas savimi. Kažkas kitas kažką pakeistų. Gal nauja karta? Gal kitas? Aš tai čia prie ko?
  4. Atsisako visko. Max. perdegimas. Viskas dzin. Infarktas? Meh.

Tas ketvirtas variantas kai kurių ir vadinamas perdegimu pagal tai, kad iš jo kelio atgal jau nebėra. Net jei grįši – vis tiek jau pilnai nebesusirinkęs.

Autorius aprašo savo abiejų kojų plėšytojus. Idealų koją vedė jo asmeninė patirtis, kai jis turėjo puikų dėstytoją, pas kurį namuose žiūrėdavo filmus… O darbo koją vedė visokie techniniai dalykai – čia studentai baisiai reiklūs (kai patys nedarbštūs ir nusirašinėtojai), čia kolegos kažko nori, čia dekanas kažko lenda, čia emailai susikaupę (ką, sunku perskaityti), čia dar pats sau keli reikalavimus būti super dėstytojumi (juk protestantiška logika sako, kad dirbantys iš pašaukimo dirba gerai, o nedirbti ir neatrasti savo pašaukimo yra nuodėminga). AAAAAAA.

O kaip gydytis, kai jau perdegei?

Autorius siūlo atsigręžti į bendruomenę.

Sąžiningumas eina išvien su teisingumu. Moralinė atsakomybė ir veiksmai kyla iš savarankiškumo. Bendruomenė yra mūsų etinių veiksmų žmogiškasis kontekstas ir mūsų moralės normų ištakos. O vertybės lemia mūsų moralinio gyvenimo aspektus.

155 psl.

Perdegimas „iš esmės yra mūsų nederamo elgesio vieno su kitu padarinys, tai nesugebėjimo laikytis etikos, veiksmų normų mūsų kultūroje pasekmė„.

Visa knyga perdegimą, kaip įvykį, nukelia nuo individo atsakomybės (ir jo nuodėmės) į visuomenės atsakomybę (ir jį palieka kaip visuomenės nebuvimo auką). Neurastenija knygoje iš tiesų yra visuomenės nuosmukio liga, bet ne neurastenikas dėl to kaltas, o yra nukentėjęs, ne jisai nesukūrė šeimos, o šeima (suvokiama ne tik kaip moderni nuklearinė tėvų ir vaikų biologinė draugovė) jį apleido. Autorius pateikia ir organizacijų, kurios, būdamos darbovietėmis, bando būti šeimomis pavyzdžių (tiek blogų, kur išnaudojami darbuotojai apeliuojant į tai, kad tai jie turi dirbti dėl šeimos, t.y. darbovietės klestėjimo, tiek gerų, kur vertinama, kad šeima, t.y. darbovietė turi aukoti savo klestėjimą dėl jos narių gerovės), ir netgi grįžta į pačius seniausius perdegimo traktavimus pabendraudamas su non binary lėtinio nuovargio sindromus turinčiais žmonėmis ir matydamas, kaip jie saugosi nuo perdegimo ir pas juos jis labai matosi ne todėl, kad jie jį sukelia ar pritraukia, o todėl, kad jie negali paslėpti to nuo visuomenės, nuodėmes prasme jie negali pasipriešinti nuo tuščios raganų medžioklės.

Knygoje visai įdomūs skyreliai apie juodaodžius. Ar vergas gali perdegti? Juk yra tokia perdegimo traktuotė, kad perdega tik geriausi ir perdegimui būtinas šlovinantis darbą (ar darbuotoją) komponentas, kad galėtum tą perdegimą nešioti po to kaip karūną, suprask tau pavyko perdegti! Reiškiasi buvo ką deginti, arba bent jau pavyko būti geru arsonistu. Trumpai pakomentavęs tai, kad kai kurie juododžiai apie savo būtį apskritai kalba kaip nuolatinį generacinį perdegimą autorius randa įdomesnių įvykių, apie kuriuos ne taip ir lengva kalbėti – tai perdegimą iš kognityvinio disonanso. Kai juodaodis atgavęs laisvę ima arba specialiai nieko nedirbti karta iš kartos (čia būtų dar visai suprantama, kažkaip reikia atstatyti teisybę ir kosmines svarstykles) arba kaip tik – ima taip specialiai baisiai daug ir gerai dirbti, kad įrodytų baltaodžiams, kad jis JIEMS yra naudingesnis, kaip laisvas darbštus žmogus, o ne kaip vergas, galintis dirbti tik vergo mano produktyvumo darbus. Skaitant man susidarė įspūdis, kad autoriui labai gaila tų žmonių, bet politkorektiškumas neįžeisti skaitytojų baltaodžių protestantų neleidžia jam tiesiai šviesiai aprašyti kaip tai baisu, kai tu vis dar esi vergu, tik fantazuoji, kad nesi, nes tipo čia pats gi susigalvojai dirbti!

Įdomios dalys apie perfekcionizmą ir narsicizmą, kuris yra geras plikledis perdegimo keliams. Jeigu žmogus traktuoja, kad visi žmonės yra orūs ir vertingi patys iš savęs, kad gyvenimas yra prasmingas pats iš savęs, o kiekvieno žmogaus tikslai – yra jo nuosavybė, teisė ir atsakomybė, kol priima, kad yra kažkas daugiau už jį patį, kas jam gali suteikti jėgų ir saugumo, kol jis turi vertybes, tai jis yra gana saugus nuo perdegimo. Bet, kai darbas ima žmogų apibrėžti, įprasminti ir įvertinti iškyla problema – tiek tada, kai kažko nepasiekei, tiek tada, kai kažką pasiekei, bet kaip žinoti, kad būtent tą ar jau tą?

„Kol jūsų vertė dar nėra patvirtinta, galite manyti, kad gebate bet ką. Visa tai galite turėti savo mintyse – apie tai galvoti kaip apie savo potencialą. Galite tikėtis tapti puikiu menininku, muzikantu, mokslininku ar dar kuo nors kitu – galbūt tai ir galite. Tačiau kai iš tikrųjų pasiryžtate tapti tuo specialistu, rizikuojate nepateisinti tiek kitų, tiek savo lūkesčių. Kone visi žino, ką reiškia mintyse gebėti viską, tačiau realybėje atsimušti į lubas.”

221 psl

Taip apibendrinus visai neblogai knyga. Ypač už savo kainą. Susiskaitė lengvai. Labai man patiko ją skaityti McDonald’e paėmus didelį puodelį arbatos (tik kodėl perkant arbatą ten reikia damokėti 10 centų už puodelį, o perkant pvz.: limonadą nereikia???), ir sėdint skaitant su juo kokią valandą. Nu tobuliausia vieta skaityti tokias knygas.

Apmąsčiau knygą ir sugalvojau, kad perdegimas yra pavojingas tiek tiems, kuriems ištinka, tiek tiems, kurie jo bijodami nieko nedaro. Na taip. Taip gali atsitikti. Ir ne. To negalima traktuoti neišvengiama ar kažkokia XX amžiaus problema, kai jau seniausiusoe šaltiniuose pilna pasakojimų ar liudijimų apie perdegusius žmones. O ar dėl jo kaltas individas ar visuomenė? Matyt tai jau priklauso nuo to, kokie jos dievai, kokios šventės ir atsakomybės. Ar mirtis yra gyvenimo pabaiga ar gyvenimo dalis. Gyvenimas esi tu pats ar jis ar tau duotas.

4/5 (iki penkių balų pritrūko to, kad nors knygoje paliesta labai daug gerų temų, bet apie perdegimą yra tiek daug gerų kitų temų, kurios būtų aktualios būtent čia, tai pataupysiu tuos penkis rastai lokaliai knygai šia tema :3 )

Knyga – Kotryna Zylė „Mylimi kaulai”

Šita knyga yra kažkoks šlapias lietuvių kalbos mokytojos sapnas. Čia jau antra mano šios autorės skaitoma knyga (daugiau yra, bet ten parašyta, kad vaikams, o aš gi jau baisiai didelė ir protinga), tai man atrodo, kad Kotryna Zylė yra perpratusi kažkokią mitinę lietuvių literatūros sistemą ir dabar bando ištraukti Eskaliburą iš akmens, sukurti turbo lietuvišką veikalą, kad visi skaitytų ir sakytų, jo, čia geras, reikia išversti kokiems čekams ir vokiečiams, kad pavydėtų, o lenkai, jei norės ir patys išsivers.

Mano fantazijų Pasaulyje taip atrodo kažkas, ką mokykloje mokytojos bando iškomunikuoti, kad bus baisiai protinga, išmonu, nauja, labai svarbu ir naudinga perskaityti, bet ne per daug įžūlu, ne per naujoviška ar dar kaip nors, kad netyčia, žinot, neprsidarytum sau vargo ne taip suprastas, arba sutapus kokiai dalelytei turėtum drebėti, kad dar įtars tave pagijuojant. Eik tu sau. Plagijatas.

Yra toks žaidimas – Stardew Valley, kuris yra vieno žmogaus obsesyviai perdarytas senas Harvest Moon žaidimas. Meilės ten jame buvo tiek, kad autoriaus žmona studijuodama dar ir per du darbus dirbo, kad jie už ką valgyti turėtų. Laimė jis žaidimą pabaigė greičiau, nei ana nusibaigė nuo išsekimo… Ar kas nors sako, kad dabar koks naujas tokio tipo žaidimas yra Harvest Moon’o klonas? Nah. Visi sako, kad Stardew Valley. Vaje.

Kas eisit į kūrybą, tai vokit, kaip vagia menininkai. Čia toks dalykas su tuo menu yra, kad nuo tam tikro talento lygio reikia turėti pagalbinių darbuotojų, kurie imtų už tave ant tų vagių loti (fanai nelabai tinka, jų dantys gali būti netikėtai per aštrūs ar dar kokia pasiutliges apsikrėtę), arba tampa lengviau kažką sukurti, nei pavogti. Nes vogimui dar reikia keltis, eiti, ieškoti…. tiesiog iš galvos prasiskėlus ją išsitraukti tampa lengviau.

Su šia knyga irgi lyg buvo kažkoks ten skandalas, kad jos viršelis neva labai panašus į Gerdos Jord „Daugiabutį”.

Kas, nu, aliooooo. Ar mes turime tas pačias rankas ir akis? Pirma, tai vienas viršelis yra feministinės fuksijos, o kitas komunistinio raudonio spalvos. Tai čia jau visiškai skirtingos spalvos. Antra – viename viršelyje yra skylučių, o kitame nėra, reikėtų pačiam prasikirpti! Trečia, atsivertus antrą knygą galime pastebėti, kad ji yra komiksas, o pirmoje paveiksliukų smarkiai per mažai. Tai? TAI???? Jei nusipirkote vieną, dabar turėsite pirkti kitą. Žinokite, viskas. Taip ir prasideda kolekcionavimo liga. Dabar dar turėsite ir zysti pažįstamiems knygų autoriams, kad jie irgi parašytų kokį lietuvišką veikalą, ant kurio viršelio galėtų būti šiltų spalvų daugiabutis. O, jei draugų neturite, tai net pačiam, deja, deja.

Ok, grįžtam prie kaulų knygos. Tarkime jau nusipirkote. Tarkime jau žinote, kad čia kažkas, ką sužinojusi, kad skaitote Jūsų lietuvių kalbos mokytoja nubrauktų ašarą (džiaugsmo ar liūdesio, čia jau kaip jai gyvenimas pasisekė). Tai dabar dar nepulkite jos skaityti! NAH. Mačiau internetuose, kad žilagalviai ponai skaitydamai ją ir muilo burbulų pypkėm pokšėdami padarė svarias išvadas, kad šitas romanas yra… moteriškas. Ar moteriškas pasirašė kursatyvu? Jei ne, tai prisimerkite, kad mistiškiau viskas būtų. Žinot. Būna knygos berniukiškos ir mergaitiškos. Jei sudėsi kartu, tai gausi daugiau knygų. Būkit atsargūs.

Taigi. Kai jau turėsite šitą knygą, duokite ją skaityti savo berniukui, vaikinui, ar kitam romantiniam savo gyvenimo vyrui. Stebėkite jo reakciją. Kol jis skaitys sakykit „labai gera knyga, tu man pasakyk, kas joje tau labiausiai patiko”, o kol tą darysite, šalia atsiverskite kokią „5 gydymosi šlapimu būdų” knygelę ir vis šelmiškai į jį žvilgčiokite. Jei norite extra sunkaus level’io – tai galima iš karto ir „taksidermija pradedantiesiems”.

Apie ką čia? Apie knygos siužetą!

Nes jame magiškasis realizmas persipina su buitiškąją kasdienybe. Veiksmas vyksta naujai pastatytame diaugiabučių kvartale, kuriame kažkaip sapniškai yra nykstantis kaimas ir santykių problemos. Nu kaip lietuviškas romanas be kaimonykio. Niekaip.

Santykių problemos kūrinyje man, kaip skaitytojui, pasirodė tokios pat gyvūliškos, kaip šalia gyvenantys gyvūnai, nes tiek žmonių tarpusavio ryšiai, tiek jų santykiai su savimi, jų gyvenimai, buvo apriboti biologijos. Nuo lyties turėjimo, iki buvimo išskirtiniu dėl plaukų spalvos ar kūno sudėjimo ir netgi iki gebėjimo produkuoti magišką sisaliuką.

Ir viskas.

Visi yra tiek personažai, kiek yra jų biologija.

Ir žinot, ką? Ar čia man vienai taip susiskaitė, kad ši knyga netikėtai apie lyties raidos sutrikimą? Mat pagrindinė knygos herojė peršoka n raidos etapų ir iš karto yra kokia tai močia, kokia tai boba, nu kažkas labai ten magiško, bet praktikoje, tai toks pasimetęs oksitocino fabrikėlis, kur pienas liejasi per kraštus, visi vaikučiai kaip savi, rūpinasi našlaitėliais, prie ko pridėsi, su tuom ir sulips. Bet toje meilėje tuo pet metu nėra nieko asmeniško, nieko, kame būtų atsakymas už ką yra mylimas vienas ar kitas asmuo. Tos kitos savasties reikia jai iki kaulų glūdumos ieškoti ir netgi ten, nieko neradus, pasidėti priminumui, kad tikrai žmogus buvo. Net menopauzė knygos herojės negali išgelbėti, nes tam, kad ją patirtum, reikia užbaigti savo vaisingą laikotarpį, o kas, jei tokio niekadae neturėjai, jeigu per gyvenimą buvai ne žiedu, ne vaisiu, ne sėkla, bet iš karto kažkokia tai trąša?

5/5 Net, jei neskaitysite, siūlau nusipirkti ir sukelti sumaišties lietuviškoje literatūros padangėje, ar tai balkone, kad po to daugiau autorių bandytų irgi būti popular, skrebendami ką panašaus savo worduose apsiverkę sakytų aaaaa, mokytoja, kodėl man nesigauna, kodėl aš neparašau kažkokio tokio kaimiško rūgpienio kvapo. Tada guostųsi, ai, nu čia kažkokie mergaičių reikalai ir romaniūkščiai, sniff.

Labai įdomu, ką Zylė parašys toliau.

KNYGA: Eglė Sakalauskaitė-Juodeikienė „Pamišimas ir epilepsija paūmėja šviečiant mėnesienai“. Nervų ligos Vilniuje XIX a. pirmoje pusėje

Knygą išleido leidykla „Lapas„.

(aš su knyga, džiaugiuosi ja knygos pristatyme Vilniaus muziejuje)

Kai gavau, tai perskaičiau per dvi dienas. Neapsakomai džiaugsmo ir didį malonumą, man atnešė vien laikyti tokį veikalą. Ne tik lietuvių autoriaus, gydytojo, darbas apie medicinos istoriją, bet dar apie Vilnių, miestą, kuriame aš gyvenu, kuriame mokiausi. Vietas, kurias galima vis dar paliesti, žmones, iki kurių dalis mano sutiktų žmonių gali atsekti ryšį, aprašomus pacientus ir atvejus, kurių palikuonis štai gali ir šią knygą ar šią jos apžvalgą skaityti! Apie iškiliausią žmogaus organą, darantį jį žmogumi (humane nobilissimum organon) ir tą jo uodegą, nugaros smegenis, kurias ir iš jų lendančias nervų „šaknis” spaudžia visokios išvaržos ir kitos negandos atnešančios joms kančių kamieno (passionis stirps) pravardę.

Lietuvių gydytojai nėra suformavę atskiros istorinės vietinės medicinos sistemos, tuo labiau atskirų jos sričių mokyklos, pas mus visada daugiau-mažiau buvo panašu į vakarų mediciną. Užtat mes esame turėję atskirų regiono ligų – apie vieną jų, kaltūną (plica polonica), šioje knygoje netgi yra atskiras skyrius! (nuo 257 psl). Kaltūnas yra nebeiššukuojamas plaukų dredas. Jame gali įsiveisti vabaliukai, kai nelabai švaru gyvenime, jis gali tempti savo svoriu galvą ir rauti plaukus. Kad tokie pas žmones būdavo, atrasdavo į mūsų kraštus atvykę gydytojai iš užsienio, sakydavo, maudykitės ir šukuokitės, o vietiniais sakydavo nenene. Tiek sakydavo, kad vietiniai gydytojai ėmė sakyti, kad čia viso kūno liga – reikia palaukti, kol kaltūnas „subręs” tada jį nukirpti ir pacienas pagis.

Man labai patiko, kad knyga prasideda pasakojimu kaip kūrinys atsirado. Kad štai, dirbi gydytojumi, ir susimąstai vieną dieną, negi ir anksčiau gydytojai dirbo taip pat sunkiai, kaip tu?

Taigi, kad dirbo.

Nuo sunkaus darbo gydytojus, rodydavosi, gelbėdavo tas pats, kas gelbsti šiandien – pvz.: sunkių ligonių vengimas ar referavimai. XIX amžiaus gydytojai sunkių ligonių išvengdavo užsiimdami gydymu to, ką šiandien gydo psichoterapeutai, o sunkius bandydami apibrėžti nuo kurios ribos nebekišti prie paciento nagučių. Realiai mažai ką gydytojai tada galėjo padaryti, pvz.: pakilusį kraujospūdį tikrai gydydavo kraujo nuleidimas, kažkiek dėlių išskirtas antikoaguliantas sumažindavo kraujo krešumą, bet dažnai tekdavo galvoti kaip suderinti lūkestį pacientui pagydyti ir gydytojui jį pagydyti su empiriniais duomenimis, kad koks Antoška iš kaimo gydantis vėžį tik prisilietimu turi geresnius rezultatus, nei tu, taikydamas mandras tuometinio mokslo teorijas!

Pvz.: knygoje pateikiama ištrauka iš paties Mesmerio Atsiminimų apie tipišką laikmečio pacientę – 28 metų moterį, kuri buvo jautri nuo vaikystės ir kuriai pasireiškė „konvulsijos, isterinis karščiavimas, nuolatinis vėmimas, įvairių vidaus organų uždegimai, šlapimo susilaikymas, stiprūs dantų ir ausų skausmai, melancholiniai delyrai, opistotonusas, epizodinis aklumuas, dusulys, kelias dienas trunkantys paralyžiai ir kiti negalavimai” (83 psl.)

Pacientei pagerėjo šonus patrynus magnetiniais strypais 🧲

Tuometinė medicina buvo vis dar labai humorališka – rėmėsi dar Hipokrato laikų idėjomis, kad žmogus serga tada, kai jo kūne yra skysčių pussiausvyros sutrikimas. Kaip tų skysčių uždaugėja? Na, ten visokių priežasčių yra. Mėnulis traukia vandenį, o smegenys šlapios, tai pritrauks tau vandens iš kūno į galvą pilnatis ir bus traukulis. Priežastys bloginusios skysčių pusiausvyra buvo net tokios, kaip jausmai ar mintys – per daug galvosi, smegenys nuo kraujo išsipūs ir užsispaus. Per daug pavydėsi – ištiks smegenų uždegimas. Reikia pastebėti, kad to laikmečio medicina tokius dalykus, kaip pvz.: pavydą ar pyktį laikė tokiais pačiais sutrikimais, kaip paralyžius ar smegenų pūlinys. Pyktis juk yra jausmas, kai kažkas vyksta ne pagal mūsų taisykles. Tai, kaip gali pykti, jeigu esi, pvz.: koks ubagas valstietis, ant ko tu neva pyksti, kai taisyklės ne tavo valioje? Tu negali pykti, jei pyksta, tai čia tau smegenys nesveikos. Na, tikriausiai valstiečiai tiek insultų (apopleksijų, kaip tada jas vadino) neturėjo ne todėl, kad nepyko, o todėl, kad neturėjo iš ko pavalgyti, kad užkiltų cholesterolis ir kada tinginiauti, kad nutuktų. Kiek ten gaudavo alkoholio, tai gal ir pasigerdavo, bet nebūdavo kaip aukštuomenė, kuri gėrė tiek, kiek galėjo, o ne kiek turėjo.

XIX a. pradžioje humoralinę teoriją ėmė keisti solidesnės solidizmo teorijos – jis toks mechaniškesnis, žmogus serga, nes jo kūne kažkas konkrečiai negerai, pvz.: spaudžia auglys. ~67 pknygos puslapyje aprašomas įdomus atvejis apie 38 metų vyraą, kuris numirė neva nuo kaltūno – anas jam atėmė kojų jėgą ir susilaikė šlapimas, o kai skrodė, tai rastas „auglys” ties L4-L5 juosmens „kremzle”. Įdomu, kad randa skrodimo metu auglį, gal išvaržą (galima mirti ir nuo skausmo), bet vis tiek sugalvoja, kad kaltas kaltūnas. Tam kaltūnui tikriausiai buvo labai lengva nurašyti ligas – jei nežinai kas pacientui yra ir kaip gydyti, bet pacientas nevalyvas, radai dredą ir iš karto – KALTŪNAS. Dar galėjai sugalvoti, kad jam latentinis kaltūnas. Tikėtina, kad silpstantis ir vargstantis žmogus, jei niekas jam nepadės, su laiku apturės suvelį plakuose, tai tipo tada pasakysi, kad tas suvelys įrodo, kas čia buvo. Panašiai kaip sovietai darė su latentine schizofrenija (nors rusai iš graiškikos sh padarė š, tai galima sakyti, kad kai visas pasaulis gydo shizą, jie gydo šyzą) – diagnozuoti, skiri vaistus, vaistai duoda šalutinį poveikį, o tą poveikį įvertinti kaip ligos simptomus, nuo kurios gydei ir daugiau vaistų skiri.

Aprašoma ir kaip sekėsi smegenų „organų” idėjom – kaip dabar patikslinama visokiais smegenų funkciniais rezonanso ir panašiais tyrimais kuri smegenų dalis ką daro, tai pačioje pradžioje pastebėjimai apie tai buvo kilę tiesiog iš klinikinių atvejų, kad smegenį sudraskė ten, tai nedaro to, ane ten, tai kito. 1795-1796 metais Gallio organologijos mokslu remdamasis Andriejus Sniedeckis aprašė 28 smegenų organus (106 psl), išskirdamas tokius įdomius, kaip gyvenimo jėgos (organ mocy życia) ir pririšančio prie gyvenimo (organ przywiązania do życia).

WOW!

Smegenų dalis turėti jėgų gyventi ir smegenų dalis norėti gyventi! Dar buvo suradęs ištvirkimo organą (organ lubieżności) – va, koks jis didelis pas nimfomanes ir visokius balandžius, po to persigalvojo ir nusprendė, kad čia tiesiog apie dauginimąsi dalis. Buvo net chytras gudrus organas, visokių intrigantų turimas. Iš šitos smegenų idėjos kilo mintis, kad smegenys formuoja visokius gumbus ir veido bruožus, gali juos išnagrinėti, apskaičiuoti ir ten pasidaryti išvadą, kad va, geras matematikas kas ar ten labai ištikimas. Kiek tame tiesos galima spręsti iš to, kad visokie technologijų milžinai vis dar mūsų kaukolių neskanuoja, o visaip kaip vilioja mus maigyti laikus ir gūglinti dalykus, kad kažką perprastų čia.

Apie Sniadeckius knygoje daug, kaip jie galvojo ir ką sugalvojo. Pvz.: kad Janas Sniadeckis sumąstė, kad senų žmonių atminties sutrikimus gali lemti ne tik nervų veiklos nusilpimas, bet ir jutimo organų sutrikimas. Reikia turėti omenyje, kad tais laikas senų žmonių, kaip pacientų, tūlas gydytojas turėjo daug mažiau, nei gali turėti dabar ir dažnai bet kas, kas vykdavo senatvėje, jau būdavo laikoma norma, pvz.: tai, ką dabar laikytumėm patologine, t.y. ligos, demencija.

Tyrinėjo ir moteris, kurias ištikdavo eklampsija ar kiti neurologiniai simptomai dėl nėštumo komplikacijų (171 psl):

„Karolina N., maždaug 40 m. amžiaus moteris, jau penktąkart nėščia, tvirta ir gerai sudėta, juodaplaukė, patinusio, paraudusio veido, nepiktnaudžiaujanti alkoholiniais gėrimais, nėštumo, kurio metu sunkiomis ligomis nesirgo, pabaigoje, gimdymo skausmų suimta, 1822 m. atėjo į VU Akušerijos kliniką, skųsdamasi stipriu nuovargiu ir ūžimu ausyse”.

Tada, pagal tuometinę logiką, jai nuleido kraujo iš kojos venos ir ligonė „su visa reikiama pagalba lengviausiai pagimdė”. Bet, po bamabagyslės perrišimo pasireiškė konvulsijos. Tai vėl jai nuleido kraujo. Išmiegojo, paryčiais buvo naujas priepuolis, tai vėl nuleido kraujo. Kitą dieną galvą toliau skaudėjo, o ir pieno dar nebuvo, tai uždėjo 18 dėlių ir 12 taurių su odo įbrėžimais (du būdai nuleisti kraujui) ir davė gyvsidabrio druskos, kad dar ir imtų viduriuoti. Kadangi pacientės būklė negerėjo – tai davė kitokio paskui gyvsidabrio. Po tokio gydymo trečią dieną pacientei atsirado pienas (ir šiaip jis dažnai atsiranda tik kelintą dieną po gimdymo), o aštuntą dieną, kaip knygos autorė rašo „belieka pasidžiaugti, kad, nepaisant skirto gydymo, moteris liko gyva„, išleista namo.

Pabaigai – ne apie Vilnių, bet iš knygos linksma detalė, kad net ir anksčiau gydytojai kentėjo nuo vaistų ir nelabai vaistų platintojų (307 psl):

„Prof. Johannas Peteris Frankas, 1805 m. pradėjęs dirbti Sankt Peterburge, susilaukė komercinio pasiūlymo iš vieno vyno pirklio: „Pone, mieste gyvenantys anglų gydytojai visuomet rekomenduoja savo ligoniams Madeiros vyną. Vokiečiai visi kaip vienas pataria gerti reinvynį. Ar nepasiūlytumėte savo ligoniams vengriškojo?” Tačiau profesorius tokio bendradarbiavimo atsisakė.”