Šita knyga yra kažkoks šlapias lietuvių kalbos mokytojos sapnas. Čia jau antra mano šios autorės skaitoma knyga (daugiau yra, bet ten parašyta, kad vaikams, o aš gi jau baisiai didelė ir protinga), tai man atrodo, kad Kotryna Zylė yra perpratusi kažkokią mitinę lietuvių literatūros sistemą ir dabar bando ištraukti Eskaliburą iš akmens, sukurti turbo lietuvišką veikalą, kad visi skaitytų ir sakytų, jo, čia geras, reikia išversti kokiems čekams ir vokiečiams, kad pavydėtų, o lenkai, jei norės ir patys išsivers.
Mano fantazijų Pasaulyje taip atrodo kažkas, ką mokykloje mokytojos bando iškomunikuoti, kad bus baisiai protinga, išmonu, nauja, labai svarbu ir naudinga perskaityti, bet ne per daug įžūlu, ne per naujoviška ar dar kaip nors, kad netyčia, žinot, neprsidarytum sau vargo ne taip suprastas, arba sutapus kokiai dalelytei turėtum drebėti, kad dar įtars tave pagijuojant. Eik tu sau. Plagijatas.
Yra toks žaidimas – Stardew Valley, kuris yra vieno žmogaus obsesyviai perdarytas senas Harvest Moon žaidimas. Meilės ten jame buvo tiek, kad autoriaus žmona studijuodama dar ir per du darbus dirbo, kad jie už ką valgyti turėtų. Laimė jis žaidimą pabaigė greičiau, nei ana nusibaigė nuo išsekimo… Ar kas nors sako, kad dabar koks naujas tokio tipo žaidimas yra Harvest Moon’o klonas? Nah. Visi sako, kad Stardew Valley. Vaje.
Kas eisit į kūrybą, tai vokit, kaip vagia menininkai. Čia toks dalykas su tuo menu yra, kad nuo tam tikro talento lygio reikia turėti pagalbinių darbuotojų, kurie imtų už tave ant tų vagių loti (fanai nelabai tinka, jų dantys gali būti netikėtai per aštrūs ar dar kokia pasiutliges apsikrėtę), arba tampa lengviau kažką sukurti, nei pavogti. Nes vogimui dar reikia keltis, eiti, ieškoti…. tiesiog iš galvos prasiskėlus ją išsitraukti tampa lengviau.
Su šia knyga irgi lyg buvo kažkoks ten skandalas, kad jos viršelis neva labai panašus į Gerdos Jord „Daugiabutį”.
Kas, nu, aliooooo. Ar mes turime tas pačias rankas ir akis? Pirma, tai vienas viršelis yra feministinės fuksijos, o kitas komunistinio raudonio spalvos. Tai čia jau visiškai skirtingos spalvos. Antra – viename viršelyje yra skylučių, o kitame nėra, reikėtų pačiam prasikirpti! Trečia, atsivertus antrą knygą galime pastebėti, kad ji yra komiksas, o pirmoje paveiksliukų smarkiai per mažai. Tai? TAI???? Jei nusipirkote vieną, dabar turėsite pirkti kitą. Žinokite, viskas. Taip ir prasideda kolekcionavimo liga. Dabar dar turėsite ir zysti pažįstamiems knygų autoriams, kad jie irgi parašytų kokį lietuvišką veikalą, ant kurio viršelio galėtų būti šiltų spalvų daugiabutis. O, jei draugų neturite, tai net pačiam, deja, deja.
Ok, grįžtam prie kaulų knygos. Tarkime jau nusipirkote. Tarkime jau žinote, kad čia kažkas, ką sužinojusi, kad skaitote Jūsų lietuvių kalbos mokytoja nubrauktų ašarą (džiaugsmo ar liūdesio, čia jau kaip jai gyvenimas pasisekė). Tai dabar dar nepulkite jos skaityti! NAH. Mačiau internetuose, kad žilagalviai ponai skaitydamai ją ir muilo burbulų pypkėm pokšėdami padarė svarias išvadas, kad šitas romanas yra… moteriškas. Ar moteriškas pasirašė kursatyvu? Jei ne, tai prisimerkite, kad mistiškiau viskas būtų. Žinot. Būna knygos berniukiškos ir mergaitiškos. Jei sudėsi kartu, tai gausi daugiau knygų. Būkit atsargūs.
Taigi. Kai jau turėsite šitą knygą, duokite ją skaityti savo berniukui, vaikinui, ar kitam romantiniam savo gyvenimo vyrui. Stebėkite jo reakciją. Kol jis skaitys sakykit „labai gera knyga, tu man pasakyk, kas joje tau labiausiai patiko”, o kol tą darysite, šalia atsiverskite kokią „5 gydymosi šlapimu būdų” knygelę ir vis šelmiškai į jį žvilgčiokite. Jei norite extra sunkaus level’io – tai galima iš karto ir „taksidermija pradedantiesiems”.
Apie ką čia? Apie knygos siužetą!
Nes jame magiškasis realizmas persipina su buitiškąją kasdienybe. Veiksmas vyksta naujai pastatytame diaugiabučių kvartale, kuriame kažkaip sapniškai yra nykstantis kaimas ir santykių problemos. Nu kaip lietuviškas romanas be kaimonykio. Niekaip.
Santykių problemos kūrinyje man, kaip skaitytojui, pasirodė tokios pat gyvūliškos, kaip šalia gyvenantys gyvūnai, nes tiek žmonių tarpusavio ryšiai, tiek jų santykiai su savimi, jų gyvenimai, buvo apriboti biologijos. Nuo lyties turėjimo, iki buvimo išskirtiniu dėl plaukų spalvos ar kūno sudėjimo ir netgi iki gebėjimo produkuoti magišką sisaliuką.
Ir viskas.
Visi yra tiek personažai, kiek yra jų biologija.
Ir žinot, ką? Ar čia man vienai taip susiskaitė, kad ši knyga netikėtai apie lyties raidos sutrikimą? Mat pagrindinė knygos herojė peršoka n raidos etapų ir iš karto yra kokia tai močia, kokia tai boba, nu kažkas labai ten magiško, bet praktikoje, tai toks pasimetęs oksitocino fabrikėlis, kur pienas liejasi per kraštus, visi vaikučiai kaip savi, rūpinasi našlaitėliais, prie ko pridėsi, su tuom ir sulips. Bet toje meilėje tuo pet metu nėra nieko asmeniško, nieko, kame būtų atsakymas už ką yra mylimas vienas ar kitas asmuo. Tos kitos savasties reikia jai iki kaulų glūdumos ieškoti ir netgi ten, nieko neradus, pasidėti priminumui, kad tikrai žmogus buvo. Net menopauzė knygos herojės negali išgelbėti, nes tam, kad ją patirtum, reikia užbaigti savo vaisingą laikotarpį, o kas, jei tokio niekadae neturėjai, jeigu per gyvenimą buvai ne žiedu, ne vaisiu, ne sėkla, bet iš karto kažkokia tai trąša?
5/5 Net, jei neskaitysite, siūlau nusipirkti ir sukelti sumaišties lietuviškoje literatūros padangėje, ar tai balkone, kad po to daugiau autorių bandytų irgi būti popular, skrebendami ką panašaus savo worduose apsiverkę sakytų aaaaa, mokytoja, kodėl man nesigauna, kodėl aš neparašau kažkokio tokio kaimiško rūgpienio kvapo. Tada guostųsi, ai, nu čia kažkokie mergaičių reikalai ir romaniūkščiai, sniff.
Labai įdomu, ką Zylė parašys toliau.
