Pasaulyje yra vietų, kur ir vienas iš penkiasdešimt žmonių, serga spontanine daktiliolize – savaiminiu penkto, tai yra mažylio, kojos piršto nunykimu. Ne gimsta be mažojo pirštelio, ne netenka jo dėl kokios priežasties (traumos, infekcijos ir panašiai), bet tiesiog va taip va pirštas dingsta. Vieną dieną atsibunda žmogus ir aplink pirštelį, tarsi žiedelis, audiniai susitraukę. Labai skauda. Tas žiedas realiai būna iš fibrozinio audinio, audoje pakinta keratonocitų augimas, pačioje kojoje kraujotaka. Nieko nedarant per kelerius metus pirštas tiesiog pasako bye bye ir nukrenta sau. Bet ne taip, kaip sausos ar šlapios gangrenos atveju. Žiedo perpjovimas naudos neduoda – reikia šalinti jį visą su visa oda, daryti gražų Z formos pjūvį ir persiūti aplinkine sveika oda. Iki operacijos galimos vietinės steroidinių vaistų nuo uždegimo injekcijos. Lietuvoje ligos atvejai praktiškai nefiksuojami arba, jei ir būna, tai „dėl viso pikto” identifikuojami, kaip baisesnės ligos simptomai ir pacientas paliekamas būdriam laukimui, kas dar išlįs ar neišlįs. Gydymo taktikos tas nekeičia.
Kas ligą sukelia – niekas nežino. Panašu, kad genetika + trauma. Fibroziniai žiedai gali susiformuoti ir kitų pirštų pamatuose, bet ten daugiau minkštųjų audinių, nei kojos mažyliuose ir tokios dramatiškos situacijos nebūna.
TLK kodas L94.6 – Ainhum liga. Kažkaip vieni medicinos vadovėliai pateikia, kad čia portugališkas žodis, tačiau pirmą kartą ja taip pavadinęs gydytojas ją aprašę pagal vergus Brazilijoje, kuriems čia buvo kasdienis dalykas – jarubų kilmės (tauta Afrikoje) ten suformavo naują Nagos kalbą ir šia kalba ainhum reiškia pjūklą.
Paveiksliukas iš 1967 metų straipsnio įspėjančio amerikiečių gydytojus Luizianoje nepainioti būklės su ateroskleroze, kurios tada ten buvo labai daug ir jie aiškindavo savo pacientams, kurie gal gyvenime nerūkė, mesti rūkyti… Šiaip visai įdomus skaitinys, aprašo 13 atvejų. Pvz.: viena moteris su 250/140 mmHg hipertenzija 🙁
Senų žurnalų ir laikraščų skaitmenizacija leidžia tiek daug įdomių dalykų surasti. Iš pradžių radau šitą paveiksliuką, labai suintrigavo, tai galų gale pavyko rasti ir orginalųjų straipsnį iš kur jis. 1897 metų Birželio 13 dienos Los Angeles Herald laikraštyje aprašoma nauja manija – identifikuotos 17 moterų, kurios pradėjusios važinėti dviračiais pajuto potraukį skriausti kitas dviratininkes, o dargi ir specifiniu būdu – partrenkti ir kelis sykius pervažiuoti auką. Pirmieji ligos simptomai buvo turimų naminių žvėrelių kankinimai. Straipsnyje net istorija, kaip viena draugė užpoulė kitą, sulaužė jai ranką ir sukėlė vidinių organų sužalojimų. Oho. Dalį išverčiau, o toliau ir visas angliškas straipsnis, tik tekstas automatiškai sugeneruotas iš laikraščio puslapio, klaidų netaisiau, jei įdomu – galima pažiūrėti čia – https://cdnc.ucr.edu/?a=d&d=LAH18970613.2.169&e=——-en–20–1–txt-txIN——–
Praėjusį sausį gydytojai nustatė pirmą naujos manijos rūšies formą. Susirgusių asmenų dviračiai, kaip galimi ligos sukėlėjai, buvo paimti išsamiam ištyrimui.
Paaiškėjo, kad beveik visais atvejais dviračiai buvo angliški arba amerikietiški, vyraujant amerikietiškiems. Nors tyrimas buvo labai kruopštus, bet nepavyko nustatyti jokių dviračių ypatumų, sėdynės buvo tinkamai sureguliuotos.
Bet, kad maniją sukėlė važiavimas dviračiu – neabejotina. Liga susirgo tik dviratininkės ir visais atvejais moterys buvo vyresnės, kaip 30 metų amžiaus.
Neatmestina ligos priežastimi gali būti greito važiavimo sukeltas nervų sistemos sudirginimas. Prancūzės dviratininkės yra labai greitos, neatsakingai lekia užsigulusios dviračius, kitaip nei moterys kitose šalyse. Todėl tikėtina, kad ši beprotybė gali tik plisti ir susargdinti daugiau nelaimingų prancūzių.
Visas straipsnis:
PARIS, June I.—The doctors of France are puzzled by a new mania which is afflicting women who ride bicycles. Tho feminine bicyclists are becoming extremely cruel. Medical men who have made a study of the matter are Inclined to ascribe it to a form of insanity, the cause of which is to them an absolute mystery. There are in Paris a n umber of physicians who call themselves bicycle specialists, meaning that Uiey have made an especial study of nervous and other troubles resulting from the use of the wheel. These men are completely mystified.
The first case which came into general notice was that of Mme. Eugenic Chantilly, wife of Desire Chantilly, a well-known silk manufacturer of Lyons. An enthusiastic wheelwoman for a very long time, she even takes her wheel with her when she goes upon visits to friends some distance away. It was on one of these visits to a friend of her girlhood in Paris, Mme. Henry Fournier, whose husband is one of the best known business men upon the Rue Ue l’Opera, that the strange affliction came upon her. Her hostess is also a wheelwoman, and the two went riding one morning along the boulevards which have made Paris famous.
When in the vicinity of the Jardin dcs Plantes, Mme. Fournier scorched ahead of her friend, and as she drew a way from her looked back laughingly over her shoulder and called to her, „Adieu, mon amie.” Mme. Fournier, who tells the story, said she received no response and looking back a moment later saw her friend darting down upon her at terrific speed. She rode tooije side, thinking Mme. Chantilly would be unable to check herself by the time sh* came up with her, but what was her horror when her friend deliberately steered the wheel straight at her. Before Mme. Fournier could evade her, Mme. Chantilly had collided with her wheel and knocked her down. Mme. Chantilly rode back a few paces and then, riding at a iightning rate, actually rode over the prostrate form of Mme. Fournier.
Screaming ivith terror, Mme. Fournier attempted to rise, but was repeatedly knocked down by her infuriated friend, but it was not until others came to the rescue that she was able to gain security from the repeated assault’, of Mme. Chantilly. One of the most curious features of the affair is that during this whole time Mme. Chantilly preserved an unmoved expression of countenance, apparently never c yen looking at the face she was so cruelly assaulting. When she was taken into custody by those who hastened’ to Mme. Fournier’s rescue she only said, „Why do you interfere with me when I am enjoying myselt?” She was conveyed in a carriage to the Fournier residence, and from thence was promptly sent to her husband at Lyons. Since then shehas been kept in, strict seclusion.
Mme. Fournicr’s injuries were such that the constant care of a physician was required for several days. Her right arm was broken between the wrist and the elbow, and she received.several internal injuries. Naturally, she was obliged to tell her physicians what had happened, although her friends and those of Mme. Chantilly had succeeded in keeping all mention of the affair out of the newspapers. The physician, deeply interested l in so singu’ar an assault, took pains to investigate it, and communicated with the insanity expert who had been called to examine into the condition of Mme. Chantilly.
Considering the case on the whole, these two medical savants determined that they had discovered a brand 1 new disease, which wm itie solely to the bicycle. This determination was arrived at from the fact that the symptoms and the mania were entirely different, even in the Bmallest detail, from all that pertains to cases of insanity among women resulting from conditions best known to medical men. They also caused a careful inquiry to be made throughout France to discover if possible any cases which bore a resemblance to that of Mme. Chantilly. They fou ml seventeen women who hadi been seized with the same irrepressible desire to injure all cyclists of their own sex whenever possible, at such times as they were awheel. The desire apparently took the same form in every instance, the first action being a violent collision, and then repeated attempts to ride over the form of the fallen cyclist.
All were not as successful as Mme. Chantilly. because she Is a Wheel woman so expert as to be wellnigh a professional, a fact clearly indicated by the difficult feats she achieved. The doctors also found that not only did the desire to ride down other wheelwomen appear, but there was plenty of additional evidence that the mania inspired a keen delight in ail things savoring of cruelty. In some of the instances, women indicated this fact by torturing their pet dogs or cats in the most frightful fashion, al-hough previous to the time the mania afflicted them, they had been kindness Kself to the animals. One woman who was found torturing her dog said, when asked the reason, that she was illustrating the methods of the Spanish inriuisition. of which she had read not long before. She also stated that she was experimenting with animals in order that she might become sufficiently expert to make similar experiments with human beings.
The physicians found that the first known case of the mania developed lost January. The wheels that the different persons rode who were afflicted in the fashion described were carefully examined to see If it was was the result of the manner of building a certain make of bicycle. It was shown that the wheels were in almost every Instance Kngiish or American, American predominating. The saddles were in every instance found to be properly adjusted, and although the investigation was minute no sign could be discovered which would indicate the slightest peculiarity of the bicycle.
That it was .cycling that brought the mania on there seems no question. Only wheelwomen have been afflicted with it, and oddlly enough, in every instance, they have been over 30 years of ago. The other theory advanced as to the cause Which has been seriously considered is that it is the result of the effect upon the nervoussystem of the intense exhilaration rapid riding brings about. French wheelwomen ride at a high pace. They are all embryo scorchers, much more so than their sisters in other countries. This being the case, It is suggested that the practice by women is likely to bring about a new form of insanity corresponding to that which afflicts the unfortunate French women.
It is, therefor*, thought probable that if women are not forced to ride at a slower pace on their wheels, this remarkable mania will make its appearance In the wheeling countries other than France. The worst feature of it all is thai there has thus far been found no meth odi which would result in curing a patient or even rendering Ihe mania less violent.
Čia akušerinės replės. Sugriebusios jau nebe kūdikio galvą. Toks… makabriškas dalykas. Kaip čia buvo sugalvota suderinti tokius du dalykus. Suprantu, kad reikėjo kokią galvytę ten pridėti, tai kodėl ne kokio Babyborn? Jau pačios replės yra labai siaubingas instrumentas. Šiuo metu jų prisireikia rečiau, nei 1% visų gimdymų (labiau 0,1%)
Na, tai progos:
XVI amžiuje toks William Chamberlen su dviem sūnum pabėgo iš Prancūzijos į Angliją vengdami religinio persekiojimo (buvo protestantai). Visi trys užsiėmė tokiu keistu tuo metu dalyku vyrams – akušerija. Bet ne bet kieno – o kilmingų ir turtingų ponių, kurios galėdavo girtis, kad kol su pribuvėja gimdė, tai aną dar ir tikras doctor, prižiūrėjo (net jei tik pastovėdavo kampe ar net atskirame kambaryje vaiko tėčiui leidus tik tiek).
Ir kažkaip šiai doctor šeimai kilo mintis padidinti žnyples, kurios buvo naudojamos traukti šlapimo pūslės akmenims traukti vaikams. Dar ir skylutės pačiam pasidaryti nereikia, jau yra! (dėl to iš pradžių žnyplės neturėjo išlinkimo atitinkančio dubens anatominę eigą)
Mintis, kad gydytojas gali pagelbėti išgyventi gimdymą tiek vaikui, tiek mamai, anglų karališką šeimą tuo metu ypač viliojo. Matot Anglijoje tamsu ir mažai vitamino D. Kai mažai vitamino D – žmones ištinka tokia liga, kaip rachitas. Viena baisiausių rachito pasekmių yra ydingai užaugęs dubuo, vaisius tiesiog neužgimdavo per jį. Pjauti? Traukti laukan jėga?
Chamberlen’ų šeima virš šimto metų savo žnyplių paslaptį išsaugojo instrumentus atsinešdami į gimdymus slaptose dėžutėse, reikalaudami, kad gimdyvei būtų užrištos akys, o dirbantis gydytojas būtų užklotas anklode (stebinčiųjų ten galėdavo būti DAUG).
1670 metais Hugh Chamberlen visgi bandė grįžti į Prancūziją ir ten parduoti savo „išradimą”, kad užsidirbtų gražaus pinigėlio. Prancūzai sakė, ok, parodyk ką moki ir liepė ištraukti vaiką iš aštuonias dienas gimdymo skausmuose besikankinančios 38 metų itin sunkiu rachitu sirgusios paryžietės. Jam vaiko nepavyko ištraukti ir buvo išvytas atgal į Angliją. BET, spėjo prisirankioti vietinės literatūros, išsivežti, išsiversti ten, visi ėmė jį laikyti baisiu profesoriumi, tik kai kurie gydytojai kelti klausimus, pala, o licenziją ponas turite? :DDDDD Kai laikai, ar ne?
Bėgo vėl šeima, šį kartą į Olandiją. Olandijai ne anglai, užrištų akių kraštelį pakelia, aha, žnyplės, ėmė visi kopijuoti ir plačiai naudoti. Olandai procesą patobulino. Pirmiausia, kadangi ėmė jį naudoti ne tik karališkoms šeimoms, o ir paprastiems mirtingiesiems, tai atsirado poreikis tokiam parpastam dalykui, kaip… lubrikacija. Na, kad mažiau skaudėtų. Queens don’t cry, but women do. Naudodavo kiaulių taukus. Taip pat atsirado mada ginekologui demonstruoti savo surūdijusias reples – suprask taip gerai dirba, taip retai jam kada jų apskritai reikia, kad va, net rūdim apėjusios.
XIAM amžiuje atsirado visokie Simpson’ai Barnes’ai ir Anderson’ai su savo žnyplėmis, kur žiūri, žiūri, ir, nu matyt reikia tų skirtumų, yra prasmės, ginekologai gal geriau pasakytų. Reiktų paminėti, kad labai daug gerų akušerinių išradimų padarė amerikiečiai nes… vergų savininkai spaudė. Jiems rūpėjo pinigai. Jiems nerūpėjo garbinga moralinė mirtis gimdyme ar moterybė, kaip silpnoji lytis. Ne. Jie norėjo, kad visi jų vergių nėštumai baigtųsi gerai, sveikais fiziškai ir protiškai pypliukais, ir pačios moterys galėtų grįžti į darbą, greitai, o ne gulėtų paslikos su prasiskyrusiais dubenimis ar nelaikydamos išmatų ir šlapimo būtų „melancholiškos”.
Dabar, kai yra galimybės saugiai daryti cezario pjūvį, tai akušerinės replės, čia tikrai toks dalykas… „iš praeities”. Galvoju, o kodėl tokiose parodose neparodo dar ko nors panašaus. Pvz.: peiliukų prapauji ausies būgneliui esant viduriniam otitui? Iki antibiotikų ir nuskausminamųjų išradimo čia buvo toks dažnas family doctor užsiėmimas. „Bakst ir viskas” daug labiau tam tinka, nei skiepams apibūdinti. Žmogui skauda taip, kad net sienom lipti neturi sveikatos. Būgnelis pats plyštų, bet vat, laikosi. Tai daktaras padeda. Tik, jei dažnai įvyksta savaime/padaroma chirurgiškai, po to būgnelis nebesuauga, lieka nuolatinis lėtinis vidurinis otitas, iš ausies kažkas vis varva. Kažkada gydytojai net gindyčdavosi ar čia nėra brandos požymis, čia gal taip net VISIEMS turi nutikti su viena kuria ausimi. Įsivaizduojate? 😀
Disertacijos apie plica polonica, t.y kaltūno ligą titulinis puslapis. Kaip tai traktuojama labai priklauso nuo jūsų politinių pažiūrų. Medicinoje yra visokių ir cheveux incoiffables ir pili trianguli et canaliculi. O pačioje parodoje lyg yra tikras kaltūnas. Susiūtas. Tai matyt buvo prapjautas pažiūrėti kas gi jo viduje. Dabar irgi būtų galima atlikti kaltūno plauko tyrimus, pažiūrėti ar nėra jame kokių mutavusių baltymų. O pasitaiko ir šiomis dienomis žmonių su kaltūnų, tik dažniausiai jis juos ištinka dėl psichiatrinės ar neurologinės ligos. Gal ir anksčiau taip būdavo? Gal mūsų kraštų gilesnės depresijos nėra tik XX amžiaus įvykių pasekmė? Prisiminiau prie progos, kad prieš kelis metus aprašiau kaip tik šaunią knygą apie XIX amžiaus neurologiją mūsų kraštuose, parašytą, beje šios parodos kuratorės :V oba!
Labai įdomiai persieina iš vienos muziejaus ekspozicijos dalies į kitą, jungiantys eksponatai yra kaip štai šis šaltinis apie Lietuvoje 1694 metais rastą meškų užaugintą berniuką, kuris tik urgzaliojo ir rūpinosi ką čia suvalgius.
Nu ką aš žinau. Manau nereikia tikėti viskuom, ką perskaitai knygose (ar bloguose). Gal tiesiog kas buvo išmetę vaiką į mišką ir tiek.
Kažkaip jau ne vienoje paskutinėje parodoje, kurioje lankausi, būna bent vienas eksponatas už užuolaidėlės, kur pasižiūri, o ten… Pavyzdys iš šitos parodos, hihi:
Ir tokių eskponatų ne vienas, gal tik ne visi tokie tiesmukiški. Pvz.: štai Jacob Gole 5 juslių personifikacijos (~1724 metai) – rega, klausa, uoslė, skonis ir lytėjimas:
Keturios merginos visai chill, vat tik paskutinę kažkodėl kažkas graibo:
Eeee… ok? Grįžusi namo gūglinau ir radau, kad autorius daugiau sukūręs tokių personifikacijų rinkinių. Štai lytėjimas iš kito rinkinio, rastas ne parodoje,o internete:
Grįžtant prie parodos, tai ir joje yra liečiamųjų šlepečių. Pvz.: štai puikus XIX amžiaus lenkiškas piešinys:
Na tai ir tiek. Dar galerijoje šiuo metu yra nuolatinės ekopizicijos dalis ir jaunojo tapytojo prizo parodo (galima joje balsuoti!)
Kai gavau, tai perskaičiau per dvi dienas. Neapsakomai džiaugsmo ir didį malonumą, man atnešė vien laikyti tokį veikalą. Ne tik lietuvių autoriaus, gydytojo, darbas apie medicinos istoriją, bet dar apie Vilnių, miestą, kuriame aš gyvenu, kuriame mokiausi. Vietas, kurias galima vis dar paliesti, žmones, iki kurių dalis mano sutiktų žmonių gali atsekti ryšį, aprašomus pacientus ir atvejus, kurių palikuonis štai gali ir šią knygą ar šią jos apžvalgą skaityti! Apie iškiliausią žmogaus organą, darantį jį žmogumi (humane nobilissimum organon) ir tą jo uodegą, nugaros smegenis, kurias ir iš jų lendančias nervų „šaknis” spaudžia visokios išvaržos ir kitos negandos atnešančios joms kančių kamieno (passionis stirps) pravardę.
Lietuvių gydytojai nėra suformavę atskiros istorinės vietinės medicinos sistemos, tuo labiau atskirų jos sričių mokyklos, pas mus visada daugiau-mažiau buvo panašu į vakarų mediciną. Užtat mes esame turėję atskirų regiono ligų – apie vieną jų, kaltūną (plica polonica), šioje knygoje netgi yra atskiras skyrius! (nuo 257 psl). Kaltūnas yra nebeiššukuojamas plaukų dredas. Jame gali įsiveisti vabaliukai, kai nelabai švaru gyvenime, jis gali tempti savo svoriu galvą ir rauti plaukus. Kad tokie pas žmones būdavo, atrasdavo į mūsų kraštus atvykę gydytojai iš užsienio, sakydavo, maudykitės ir šukuokitės, o vietiniais sakydavo nenene. Tiek sakydavo, kad vietiniai gydytojai ėmė sakyti, kad čia viso kūno liga – reikia palaukti, kol kaltūnas „subręs” tada jį nukirpti ir pacienas pagis.
Man labai patiko, kad knyga prasideda pasakojimu kaip kūrinys atsirado. Kad štai, dirbi gydytojumi, ir susimąstai vieną dieną, negi ir anksčiau gydytojai dirbo taip pat sunkiai, kaip tu?
Taigi, kad dirbo.
Nuo sunkaus darbo gydytojus, rodydavosi, gelbėdavo tas pats, kas gelbsti šiandien – pvz.: sunkių ligonių vengimas ar referavimai. XIX amžiaus gydytojai sunkių ligonių išvengdavo užsiimdami gydymu to, ką šiandien gydo psichoterapeutai, o sunkius bandydami apibrėžti nuo kurios ribos nebekišti prie paciento nagučių. Realiai mažai ką gydytojai tada galėjo padaryti, pvz.: pakilusį kraujospūdį tikrai gydydavo kraujo nuleidimas, kažkiek dėlių išskirtas antikoaguliantas sumažindavo kraujo krešumą, bet dažnai tekdavo galvoti kaip suderinti lūkestį pacientui pagydyti ir gydytojui jį pagydyti su empiriniais duomenimis, kad koks Antoška iš kaimo gydantis vėžį tik prisilietimu turi geresnius rezultatus, nei tu, taikydamas mandras tuometinio mokslo teorijas!
Pvz.: knygoje pateikiama ištrauka iš paties Mesmerio Atsiminimų apie tipišką laikmečio pacientę – 28 metų moterį, kuri buvo jautri nuo vaikystės ir kuriai pasireiškė „konvulsijos, isterinis karščiavimas, nuolatinis vėmimas, įvairių vidaus organų uždegimai, šlapimo susilaikymas, stiprūs dantų ir ausų skausmai, melancholiniai delyrai, opistotonusas, epizodinis aklumuas, dusulys, kelias dienas trunkantys paralyžiai ir kiti negalavimai” (83 psl.)
Tuometinė medicina buvo vis dar labai humorališka – rėmėsi dar Hipokrato laikų idėjomis, kad žmogus serga tada, kai jo kūne yra skysčių pussiausvyros sutrikimas. Kaip tų skysčių uždaugėja? Na, ten visokių priežasčių yra. Mėnulis traukia vandenį, o smegenys šlapios, tai pritrauks tau vandens iš kūno į galvą pilnatis ir bus traukulis. Priežastys bloginusios skysčių pusiausvyra buvo net tokios, kaip jausmai ar mintys – per daug galvosi, smegenys nuo kraujo išsipūs ir užsispaus. Per daug pavydėsi – ištiks smegenų uždegimas. Reikia pastebėti, kad to laikmečio medicina tokius dalykus, kaip pvz.: pavydą ar pyktį laikė tokiais pačiais sutrikimais, kaip paralyžius ar smegenų pūlinys. Pyktis juk yra jausmas, kai kažkas vyksta ne pagal mūsų taisykles. Tai, kaip gali pykti, jeigu esi, pvz.: koks ubagas valstietis, ant ko tu neva pyksti, kai taisyklės ne tavo valioje? Tu negali pykti, jei pyksta, tai čia tau smegenys nesveikos. Na, tikriausiai valstiečiai tiek insultų (apopleksijų, kaip tada jas vadino) neturėjo ne todėl, kad nepyko, o todėl, kad neturėjo iš ko pavalgyti, kad užkiltų cholesterolis ir kada tinginiauti, kad nutuktų. Kiek ten gaudavo alkoholio, tai gal ir pasigerdavo, bet nebūdavo kaip aukštuomenė, kuri gėrė tiek, kiek galėjo, o ne kiek turėjo.
XIX a. pradžioje humoralinę teoriją ėmė keisti solidesnės solidizmo teorijos – jis toks mechaniškesnis, žmogus serga, nes jo kūne kažkas konkrečiai negerai, pvz.: spaudžia auglys. ~67 pknygos puslapyje aprašomas įdomus atvejis apie 38 metų vyraą, kuris numirė neva nuo kaltūno – anas jam atėmė kojų jėgą ir susilaikė šlapimas, o kai skrodė, tai rastas „auglys” ties L4-L5 juosmens „kremzle”. Įdomu, kad randa skrodimo metu auglį, gal išvaržą (galima mirti ir nuo skausmo), bet vis tiek sugalvoja, kad kaltas kaltūnas. Tam kaltūnui tikriausiai buvo labai lengva nurašyti ligas – jei nežinai kas pacientui yra ir kaip gydyti, bet pacientas nevalyvas, radai dredą ir iš karto – KALTŪNAS. Dar galėjai sugalvoti, kad jam latentinis kaltūnas. Tikėtina, kad silpstantis ir vargstantis žmogus, jei niekas jam nepadės, su laiku apturės suvelį plakuose, tai tipo tada pasakysi, kad tas suvelys įrodo, kas čia buvo. Panašiai kaip sovietai darė su latentine schizofrenija (nors rusai iš graiškikos sh padarė š, tai galima sakyti, kad kai visas pasaulis gydo shizą, jie gydo šyzą) – diagnozuoti, skiri vaistus, vaistai duoda šalutinį poveikį, o tą poveikį įvertinti kaip ligos simptomus, nuo kurios gydei ir daugiau vaistų skiri.
Aprašoma ir kaip sekėsi smegenų „organų” idėjom – kaip dabar patikslinama visokiais smegenų funkciniais rezonanso ir panašiais tyrimais kuri smegenų dalis ką daro, tai pačioje pradžioje pastebėjimai apie tai buvo kilę tiesiog iš klinikinių atvejų, kad smegenį sudraskė ten, tai nedaro to, ane ten, tai kito. 1795-1796 metais Gallio organologijos mokslu remdamasis Andriejus Sniedeckis aprašė 28 smegenų organus (106 psl), išskirdamas tokius įdomius, kaip gyvenimo jėgos (organ mocy życia) ir pririšančio prie gyvenimo (organ przywiązania do życia).
WOW!
Smegenų dalis turėti jėgų gyventi ir smegenų dalis norėti gyventi! Dar buvo suradęs ištvirkimo organą (organ lubieżności) – va, koks jis didelis pas nimfomanes ir visokius balandžius, po to persigalvojo ir nusprendė, kad čia tiesiog apie dauginimąsi dalis. Buvo net chytras gudrus organas, visokių intrigantų turimas. Iš šitos smegenų idėjos kilo mintis, kad smegenys formuoja visokius gumbus ir veido bruožus, gali juos išnagrinėti, apskaičiuoti ir ten pasidaryti išvadą, kad va, geras matematikas kas ar ten labai ištikimas. Kiek tame tiesos galima spręsti iš to, kad visokie technologijų milžinai vis dar mūsų kaukolių neskanuoja, o visaip kaip vilioja mus maigyti laikus ir gūglinti dalykus, kad kažką perprastų čia.
Apie Sniadeckius knygoje daug, kaip jie galvojo ir ką sugalvojo. Pvz.: kad Janas Sniadeckis sumąstė, kad senų žmonių atminties sutrikimus gali lemti ne tik nervų veiklos nusilpimas, bet ir jutimo organų sutrikimas. Reikia turėti omenyje, kad tais laikas senų žmonių, kaip pacientų, tūlas gydytojas turėjo daug mažiau, nei gali turėti dabar ir dažnai bet kas, kas vykdavo senatvėje, jau būdavo laikoma norma, pvz.: tai, ką dabar laikytumėm patologine, t.y. ligos, demencija.
Tyrinėjo ir moteris, kurias ištikdavo eklampsija ar kiti neurologiniai simptomai dėl nėštumo komplikacijų (171 psl):
„Karolina N., maždaug 40 m. amžiaus moteris, jau penktąkart nėščia, tvirta ir gerai sudėta, juodaplaukė, patinusio, paraudusio veido, nepiktnaudžiaujanti alkoholiniais gėrimais, nėštumo, kurio metu sunkiomis ligomis nesirgo, pabaigoje, gimdymo skausmų suimta, 1822 m. atėjo į VU Akušerijos kliniką, skųsdamasi stipriu nuovargiu ir ūžimu ausyse”.
Tada, pagal tuometinę logiką, jai nuleido kraujo iš kojos venos ir ligonė „su visa reikiama pagalba lengviausiai pagimdė”. Bet, po bamabagyslės perrišimo pasireiškė konvulsijos. Tai vėl jai nuleido kraujo. Išmiegojo, paryčiais buvo naujas priepuolis, tai vėl nuleido kraujo. Kitą dieną galvą toliau skaudėjo, o ir pieno dar nebuvo, tai uždėjo 18 dėlių ir 12 taurių su odo įbrėžimais (du būdai nuleisti kraujui) ir davė gyvsidabrio druskos, kad dar ir imtų viduriuoti. Kadangi pacientės būklė negerėjo – tai davė kitokio paskui gyvsidabrio. Po tokio gydymo trečią dieną pacientei atsirado pienas (ir šiaip jis dažnai atsiranda tik kelintą dieną po gimdymo), o aštuntą dieną, kaip knygos autorė rašo „belieka pasidžiaugti, kad, nepaisant skirto gydymo, moteris liko gyva„, išleista namo.
Pabaigai – ne apie Vilnių, bet iš knygos linksma detalė, kad net ir anksčiau gydytojai kentėjo nuo vaistų ir nelabai vaistų platintojų (307 psl):
„Prof. Johannas Peteris Frankas, 1805 m. pradėjęs dirbti Sankt Peterburge, susilaukė komercinio pasiūlymo iš vieno vyno pirklio: „Pone, mieste gyvenantys anglų gydytojai visuomet rekomenduoja savo ligoniams Madeiros vyną. Vokiečiai visi kaip vienas pataria gerti reinvynį. Ar nepasiūlytumėte savo ligoniams vengriškojo?” Tačiau profesorius tokio bendradarbiavimo atsisakė.”
