Žyma: dviratis

Tebūna kelias į svajones ilgas ir varginantis

Koks atvirukas iš vaistinės! :v

„Tebūna kelias į svajones ilgas ir varginantis”.

Čia reklamuoja šitą dalyką. Suprantu, kas čia ironija, humoras toks. Bet… Bet vat galvoju, kad čia labai geras atvirukas. Ten ir kitokių buvo, pvz.: linkintis vidutinės sveikatos. Ir realiai ar vaistinėje negalėtų būti priemonių agresyviam psichinės sveikatos gerinimui? Kaip yra cheminių medžiagų, kurių sveikam žmogui nereikia, pvz.: vaistų mažinančių kraujospūdį, kaip yra mechaninių priemonių, pvz.: tvarsliavos žaizdoms, tai ar negalėtų būti ir, pvz.: atvirukų, kurių reikia būtent ligos ar tam tikrų būklių, gyvenimo iššūkių atveju? Tada irgi galėtų būti, kad vaistininkas gali parinkti atvirukų Jūsų toksiškam narcizui ex, bet, jei tiesiog išsiskyrėt, atviruką galės parinkti ir kosmetikos konsultantas.

Būtent šis atvirukas man priminė nutikimą iš šių metų knygų mugės. Sėdžiu, valgau, girdžiu šalia prie gretimo staliuko gausi šeima, ir joje ~10 metų vaikas garsiai pyksta ir aiškina savo mamai, kad kaip ji galėjo, nu kaip ji galėjo, kaip ji jam nenupirko jo norimos knygos, nu kaip mama taip gali, mama, MAMA!!!!! AAAAA. Pati mama labai sutrikusi, bando raminti, bando sakyti, kad jis per mažas tokiom knygom ir iš viso tokios knygos ne jam, siūlo ką vietoj tos, ką mato labiau jam tainkamo, bet vaikinas greižtai sako ne, nori būtent tos, daugiau nieko jam iš mugės nereikia, mama, NIEKO. Matosi žmogus susiplanavo įsigyti. Ot, jaunoji karta, ne taip, kaip mes senimas, tokiose situajose su sprendimu 🏴‍☠️.

Tėvas atsistoja nieko nesakęs, nueina, grįžta gana greitai, duoda vaikui maišelį, vaikas išsitraukia ir tan OMG TA KNYGA. Spirga jau džiaugsmo gurvuolėlis, tiesiog gyvas sidabriukas, rangosi. Bet ne ačiū ar ką ten, o atsiverčia ir ima mamai garsiai skaityti pirmą puslapį ir aiškinti iš karto, kad va, matai mama, negi tau neaišku kokia gera ir reikalinga knyga. Wow, vaiko skaitymo lygis max geras. Aš nusprogčiau iš pasididžiavimo, kad mano vaikas gyvenime dar ir skaityti moka, bet ten mama visa (ಥ﹏ಥ). Kiti vaikai – tai mama, o tas knygas, kur sakei broliui, jei nepirksi, gal man VISAS mums nupirksi? Tėtis ramiai valgo.

Tai kitą dieną knygų mugėje ir aš tą knygą nusipirkau – David Goggins „Manęs nepalauši. Valdykite savo mintis ir pasiekite bet kokį tikslą”. Va, pradėjau skaityti, tuoj suvaldysiu ir aš savo mintis ir pasiekiu bet kokį tikslą, ha!

Jei netingėsiu knygą vėliau aprašysiu. Skaitydama mįslinu apie važinėjimą dviračiu. Pernai pradėjau važinėti. Ar aš mokėjau važinėti dviračiu? Pasirodo, kad nemokėjau, bet išmokau. Žiūrinėdama internete patarimus, kaip pradėti važinėti, radau visokių statistikų apie suaugusių dviračių važinėjimą. Pvz.: vienoje apklausoje buvo, kad 9/10 suaugusių sako, kad moka važiuoti dviračiu, nors, jei duodi dviratį ir sakai „pravažiuok”, tai realiai važiuoja tik koks 3/10, kiti nukrenta ir nustemba, nes gi mokėjo vaikystėje ir čia gi neužmirštamas dalykas. Aišku jiems vėl iš naujo išmokti lengviau, nei niekada nevažiavusiems. Žiūrinėjau šaltinius ir gūglinau kur suaugusiam žmogui išmokti važiuti dviračiu, dirbtinis intelektas siūlė man, pvz.: kreiptis į savo pirminės sveikatos priežiūros įstaigą, kurioje, bendradarbiaujant su viešojo transporto tiekėjais, turėtų būti vykdomos tokios sveikatinimo programos, ten mane ir išmokys, ir gal ne šalmą padovanos OBA. Gyvenime nemačiau, ok, sekantis. Tada, kad tokią paslaugą teikia specializuotos dviračių mokyklos arba dažnai vairavimo mokyklos. Matai kaip. Nu daug visokių įdomių haliucinacijų AI prigeneravo. Kiek pavyko išsiaikinti, tai LT tą tiesiog daro privatūs asmenys, kainos panašios į psichoterapiją.

Man pačiai perkant dviratį parduotuvė siūlė su kiekvienu dominančiu dviračiu išeiti į lauką ir pasivažinėti aplink rajoną, kad geriau suprasčiau, o aš atsakinėdavau, kad aš nemoku važiuoti. KAIP TU NEMOKI? Sėsk ir važiuok. VISI MOKA. Uff.. buvo labai nejauku, nes, kai bandžiau mokytis vairuoti, tai instruktorius liepė iš karto važiuoti į gatvę. Aš sakau, tai gali pirma aikštelėje, ta prasme čia mano pirmas kartas už vairo apskritai, jis, nene, važiuojam iš karto į gatvę. Važiuojam, pavažinėjom po Vilniaus aplinkėlius, grįžus „tai tu, ką, rimtai, nejuokavai???” ir labai jam sunku buvo. Vėliau sakė, kad čia labai retas dalykas, dažniausiai pas jį (žmogus dirba vairavimo mokykloje) ateinantys žmonės jau būna prasimokę vairuoti dar vaikystėje, negi aš 12 ar 14 metų nepradėjau važinėti su tėvų mašina???? Vat labai įdomu, kad gyveni sau ir kitiems sukeli kompetencijos įspūdį, kad tau ant kaktos neparašyta, jog tu dalykų nemoki, kad kiti galvoja, kad jei kažko nedarai, tai nenori, o ne nemoki.

Grįžtant prie dviračių.

Vilniaus dviračių takai yra puikūs ir jų dar daugėja ir jie dar gerėja. Kiti dviratininkai, pėstieji ir vairuotojai yra labai kultūrinigi, mieli ir paslaugūs. Atradau, kad žmonių, kurie nevažinėja dviračiais, mintys ir pasisakymai apie dviratininkus yra atskira kultūrinės fantazijos sritis, kurią reikia padėti prie prietarų apie vampyrus ar paštininkus. ŪūūūŪŪŪūūū privažiuos baisus piktas dviratininkas, kuris nebijo, nei žmogaus ir Dievo įsakymų, ir specialiai TAVE nuskins!!!! Palįs tau po ratais! Įvažiuos į tavo parduotuvės vitriną! Ir visą laiką tą darydamas raitys savo…. ūsus, jo, ūsus raitys, makieveliškai juokdamsis ir galvodamas, va, kaip gerai ir teisingai pasielgiau, tegul visi mato, kad aš čia vienas protingas, gražus ir svarbus. Teisingi žodžiai, nes pagrįsti širdimi ir 110% patirtimi. Kur dviratininkai su aptemptais šortais, tai dar belekaip ir bike’seksualūs.

Besimokydama pati kritau tris kartus. Pirmą kartą nusibrozdinau kelį ir jis gijo man kokį mėnesį. Pažeidžiau tik odą, bet per visą gylį. Gyjimas užtruko ~tečdalį ilgiau, nei būčiau tikėjusis, bet labai gerai perkalibravo man smegenį, kad yra, kaip yra, o ne taip, kaip buvo. Pasidariau sau pati, ką dažnai matau darbe. Žmonės patiria buitines traumas, juos sulopo chirurgai, tuomet jie tęsia gydymą pas šeimos gydytoją ir, jei traumą patiria šiaip netraumingą gyvenimą gyvenantis žmogus vyriasniame amžiuje, būna daug klausimų, kada tai gal blogai susisiuvo, nes dar neužgijo, gal uždėjo per daug ar per mažai siūlių? O tai gal reikia reabilitacijos, kad pagerintų kraujotaką? O tai kodėl formuojasi randas???? O tai.. Labai daug klausimų būna, kartais labai pagrįstų, pvz.: ir pats pamatai, jo jo, čia per ilgai, padarom gal cukrų prie progos, AI BITUTE GLIUKOZĖ DEVYNI KABLIS DU, IŠ KUR, pernai buvo penki. Dar vienas dalykas, dėl ko vaikams greičiau gyja žaizdoas yra, kad vaikai dažniausiai nerūko ir juos mama paglosto. Daug suaugusių žmonių, jei paklaustum, kada va tave kažkas taip va glostė, mylavo, gal pamasažavo pečius ar kojytes vien todėl, kad pasiekė, pasakytų „niekas”…. nusiųsit reabilitologui?

Vieno tų kitų kritimų metu susikaldžiau riešą. Ten, priešingai, pasidžiaugiau savo tvirtais kaulais, nes nelūžo taip, kad galėčiau flompsinti ranka ir rodyti laiptelius ant kaulo. Bet vat atsirado hematoma ant dilbio ir, nors neilgai, bet buvo taip, kad ta ranka nelabai ką galėjau daryti. Ir čia labai nustebau, nes dalis mano aplinkos dalis nusprendė, kad dabar tai jau matyt mesiu dviratį. Klausiu kodėl? Kaip tai kodėl, Juste. Taigi mesi. Nes nepavyko. Aš tokia – nesupratau. Nepavyksta vieną kartą ir meti? Taigi ne smegenį prasiskėliau, kad gulėčiau ir nebegalėčiau ar ne koją man nutraukė koks kitas piktas alkanas dviratininkas, nenugraužė jos šlaunies aukštyje.

Šitą gyvenime jau buvau patyrusi su piešimu. Kadangi mėgstu piešti, piešti pradėję aplinkiniai dažnai man rodydavo savo darbus, džiaugdavausi, o tada jie piešimą mesdavo, nes tobulėdavo per lėtai. Man atvipdavo žandikaulis. Kai kurie per 2 savaites pasiekdavo tiek, kiek man dviejų metų reikėdavo suvokti, bet mesdavo, nes per lėtas augimas, per mažai grįžtamosios naudos, etc. etc. Tada pasijusdavau blogai, nes mąstydavau, kad gal jiems viskas kitkas gyvenime taip gerai sekasi, gal čia aš kažko nesuprantu, gal aš iš viso kitų žmonių patyrimu, nieko nesu pasiekusi ir niekas man nėra pasisekę, džiaugiuosi mažais dalykėliais, net tik tokius ir teturiu? Tada kitas smegenų pusrutulis pasakydavo, eik tu sau, Šerlokai, atradai, kad kiekvienas žmogus gyvena SAVO gyvenimą? Gal tau paploti? Nupiešdavau ką ir ramiau pasidarydavo. Dabar galiu va, dar ir dviračiau pavažinėti, kad ramiau pasidarytų.

O jei rimtai, tai mokėti dalykus mesti jau yra gerai. Ne visi moka mesti. Kai kurie ką pradėję taip ir kankinasi, net, kai jiems tai realiai nenaudinga ar neprasminga, o ne tiesiog kažkur kažkas sugalvojo, kad jie gerą dealą pagal savo pačių blėnius.
Galėtų būti atvirukas „tegul kai kurie dalykai tiesiog pasibaigia patys”.

Ar dviratis paverčia moteris žiauriomis?


Senų žurnalų ir laikraščų skaitmenizacija leidžia tiek daug įdomių dalykų surasti. Iš pradžių radau šitą paveiksliuką, labai suintrigavo, tai galų gale pavyko rasti ir orginalųjų straipsnį iš kur jis.
1897 metų Birželio 13 dienos Los Angeles Herald  laikraštyje aprašoma nauja manija – identifikuotos 17 moterų, kurios pradėjusios važinėti dviračiais pajuto potraukį skriausti kitas dviratininkes, o dargi ir specifiniu būdu – partrenkti ir kelis sykius pervažiuoti auką. Pirmieji ligos simptomai buvo turimų naminių žvėrelių kankinimai. Straipsnyje net istorija, kaip viena draugė užpoulė kitą, sulaužė jai ranką ir sukėlė vidinių organų sužalojimų. Oho. Dalį išverčiau, o toliau ir visas angliškas straipsnis, tik tekstas automatiškai sugeneruotas iš laikraščio puslapio, klaidų netaisiau, jei įdomu – galima pažiūrėti čia – https://cdnc.ucr.edu/?a=d&d=LAH18970613.2.169&e=——-en–20–1–txt-txIN——–

Praėjusį sausį gydytojai nustatė pirmą naujos manijos rūšies formą. Susirgusių asmenų dviračiai, kaip galimi ligos sukėlėjai, buvo paimti išsamiam ištyrimui.

Paaiškėjo, kad beveik visais atvejais dviračiai buvo angliški arba amerikietiški, vyraujant amerikietiškiems. Nors tyrimas buvo labai kruopštus, bet nepavyko nustatyti jokių dviračių ypatumų, sėdynės buvo tinkamai sureguliuotos.

Bet, kad maniją sukėlė važiavimas dviračiu – neabejotina. Liga susirgo tik dviratininkės ir visais atvejais moterys buvo vyresnės, kaip 30 metų amžiaus.

Neatmestina ligos priežastimi gali būti greito važiavimo sukeltas nervų sistemos sudirginimas. Prancūzės dviratininkės yra labai greitos, neatsakingai lekia užsigulusios dviračius, kitaip nei moterys kitose šalyse. Todėl tikėtina, kad ši beprotybė gali tik plisti ir susargdinti daugiau nelaimingų prancūzių. 

Visas straipsnis:

PARIS, June I.—The doctors of France are puzzled by a new mania which is afflicting women who ride bicycles. Tho feminine bicyclists are becoming extremely cruel. Medical men who have made a study of the matter are Inclined to ascribe it to a form of insanity, the cause of which is to them an absolute mystery. There are in Paris a n umber of physicians who call themselves bicycle specialists, meaning that Uiey have made an especial study of nervous and other troubles resulting from the use of the wheel. These men are completely mystified.

The first case which came into general notice was that of Mme. Eugenic Chantilly, wife of Desire Chantilly, a well-known silk manufacturer of Lyons. An enthusiastic wheelwoman for a very long time, she even takes her wheel with her when she goes upon visits to friends some distance away. It was on one of these visits to a friend of her girlhood in Paris, Mme. Henry Fournier, whose husband is one of the best known business men upon the Rue Ue l’Opera, that the strange affliction came upon her. Her hostess is also a wheelwoman, and the two went riding one morning along the boulevards which have made Paris famous.

When in the vicinity of the Jardin dcs Plantes, Mme. Fournier scorched ahead of her friend, and as she drew a way from her looked back laughingly over her shoulder and called to her, „Adieu, mon amie.” Mme. Fournier, who tells the story, said she received no response and looking back a moment later saw her friend darting down upon her at terrific speed. She rode tooije side, thinking Mme. Chantilly would be unable to check herself by the time sh* came up with her, but what was her horror when her friend deliberately steered the wheel straight at her. Before Mme. Fournier could evade her, Mme. Chantilly had collided with her wheel and knocked her down. Mme. Chantilly rode back a few paces and then, riding at a iightning rate, actually rode over the prostrate form of Mme. Fournier.

Screaming ivith terror, Mme. Fournier attempted to rise, but was repeatedly knocked down by her infuriated friend, but it was not until others came to the rescue that she was able to gain security from the repeated assault’, of Mme. Chantilly. One of the most curious features of the affair is that during this whole time Mme. Chantilly preserved an unmoved expression of countenance, apparently never c yen looking at the face she was so cruelly assaulting. When she was taken into custody by those who hastened’ to Mme. Fournier’s rescue she only said, „Why do you interfere with me when I am enjoying myselt?” She was conveyed in a carriage to the Fournier residence, and from thence was promptly sent to her husband at Lyons. Since then shehas been kept in, strict seclusion.

Mme. Fournicr’s injuries were such that the constant care of a physician was required for several days. Her right arm was broken between the wrist and the elbow, and she received.several internal injuries. Naturally, she was obliged to tell her physicians what had happened, although her friends and those of Mme. Chantilly had succeeded in keeping all mention of the affair out of the newspapers. The physician, deeply interested l in so singu’ar an assault, took pains to investigate it, and communicated with the insanity expert who had been called to examine into the condition of Mme. Chantilly.

Considering the case on the whole, these two medical savants determined that they had discovered a brand 1 new disease, which wm itie solely to the bicycle. This determination was arrived at from the fact that the symptoms and the mania were entirely different, even in the Bmallest detail, from all that pertains to cases of insanity among women resulting from conditions best known to medical men. They also caused a careful inquiry to be made throughout France to discover if possible any cases which bore a resemblance to that of Mme. Chantilly. They fou ml seventeen women who hadi been seized with the same irrepressible desire to injure all cyclists of their own sex whenever possible, at such times as they were awheel. The desire apparently took the same form in every instance, the first action being a violent collision, and then repeated attempts to ride over the form of the fallen cyclist.

All were not as successful as Mme. Chantilly. because she Is a Wheel woman so expert as to be wellnigh a professional, a fact clearly indicated by the difficult feats she achieved. The doctors also found that not only did the desire to ride down other wheelwomen appear, but there was plenty of additional evidence that the mania inspired a keen delight in ail things savoring of cruelty. In some of the instances, women indicated this fact by torturing their pet dogs or cats in the most frightful fashion, al-hough previous to the time the mania afflicted them, they had been kindness Kself to the animals. One woman who was found torturing her dog said, when asked the reason, that she was illustrating the methods of the Spanish inriuisition. of which she had read not long before. She also stated that she was experimenting with animals in order that she might become sufficiently expert to make similar experiments with human beings.

The physicians found that the first known case of the mania developed lost January. The wheels that the different persons rode who were afflicted in the fashion described were carefully examined to see If it was was the result of the manner of building a certain make of bicycle. It was shown that the wheels were in almost every Instance Kngiish or American, American predominating. The saddles were in every instance found to be properly adjusted, and although the investigation was minute no sign could be discovered which would indicate the slightest peculiarity of the bicycle.

That it was .cycling that brought the mania on there seems no question. Only wheelwomen have been afflicted with it, and oddlly enough, in every instance, they have been over 30 years of ago. The other theory advanced as to the cause Which has been seriously considered is that it is the result of the effect upon the nervoussystem of the intense exhilaration rapid riding brings about. French wheelwomen ride at a high pace. They are all embryo scorchers, much more so than their sisters in other countries. This being the case, It is suggested that the practice by women is likely to bring about a new form of insanity corresponding to that which afflicts the unfortunate French women.

It is, therefor*, thought probable that if women are not forced to ride at a slower pace on their wheels, this remarkable mania will make its appearance In the wheeling countries other than France. The worst feature of it all is thai there has thus far been found no meth odi which would result in curing a patient or even rendering Ihe mania less violent.