Va koks piešinys. Tušas, akvareliniai pieštukai. Piešdama galvojau apie Clive Barker, kurį radau gyvenime du kartus.
Pirmą kartą, kai pamačiau filmą „Hellriser”. Labai patiko. Kai sužinojau, kad pagal knygą, tai susiradau ir perskaičiau. Filmas gana senas, po to ten daug geresnių ar blogesnių tęsinių yra, visas frančizė ir parakosmosas padaryti.
Augdama nuolat girdėdavau tokius pasakymus, kad ekranizacija (praktiškai bet ko) blogesnė, nei knyga ir vis mąstydavau ką tiksliai žmonės turi omenyje, nes man atrodydavo, kad filmai ir serialai, o knygos – tai du atskiri dalykai, kurie nesilygina ir vieno ar kito sukūrimas pagal pirmą to pirmojo nesunaikina. Juk meno kūrinys tuom ir nuostabus, kad jis egzistuoja ne tik vyksme ir suvokime, bet jis turi materialinę atramą, jis yra fizinis objektas. Net knyga yra fizinis objektas. Net skaitmeninė raidė, kol neperskaityta, egzistuoja kaip elektronų padėtys, kurios būtų kitokios, jei ten būtų kitokia knyga. Tai visada norėdavau, kad tie, kurie skaitė knygą ir nusivylė ekranizacija daugiau papasakotų apie savo lūkesčius, norus arba apie savo sensorinius gebėjimus, nes, klausantis, dažnai paaiškėdavo, kad būtent pasterieji nulėmė nusivylimą ekranizacijomis. Pvz.: aš, kai skaitau komiksus, tai juos labai gerai girdžiu, bet knygų aš negirdžiu. Ar labai gerai matau podkestus, bet knygų nematau. Užuodžiu aš tik kai kuriuos anime, žiūrint kokia studija. Kiek čia tos imersijos ir pasaulio savo viduje moka mūsų smegenys mums padaryti ar iš palinkos pasiimti, ar ne?
Antrą kartą Barker’į aptikau, kažkaip netyčia gavus* jo knygą „Mister B. Gone”, skaičiau ir ji tokia… europietiška apie demonus, galvojau wow, nu geras. Ir kaip demonas pats aprašytas, kaip demono šeima, kaip jo elgesys, ir per tai, kas per reiškinys yra knyga, kokią galią knyga gali turėti. Žiūrėkit, kai Velniui sielą parduoti reikia, tai parašas būtinas, o kai Dievui atsiduoti, tai jokios biurokratijos jau nebelieka? Susiradau autorių ir galvoju pala čia tas pats Barker’is. Nu taip. Gi taip. Ar taip? Taip!
* jei knygą skaitysite, tai suprasite, kodėl su ja gali taip nutikti, kad galite ją tiesiog gauti >:)
Spalvinau su šitais akvareliais pieštukais ir tušu. Kaip Čekiška. „Koh-i-Noor” persiškai reiškia „šviesos kalnas”.
FB užmačiau reklamą ir nusipirkau lietuvišką siaubo romano (as usual). Tiražas tik 200 vnt! Oho. Beveik kaip poezijos. Man labai patinka pirkti knygas, kurios būna mažais tiražais. Taip, taip, žinau, kad jei ką, tai leidyklos jų tiesiog prispausdina daugiau, bet leiskite man gyventi šioje svajonėje, kad retumas gali lemti ir vertę.
Paskaičius internete atsiliepimus, tai čia jau pati pačiausia, nuostabiausia, įsimintiniausia ir geriausia kada nors parašyta knyga. Iš ko galime daryti išvadą, kad autorius turi draugų ir/arba nuovokos dalį savo knygų duoti nemokamai žmonėms, kurie knygas apžvelginėja, nes tada jie nori daugiau knygų nemokamai ir iš principo prirašo gražių dalykėlių.
(Vaikai giriami už pastangas, o suaugę už rezultatus, SANDRA. Tai… matosi, kad stengeisi 😛 Atsiliepimas iš knygos.lt puslapio Dar rašo, kad iš jų pekant knyga 30.95 euro, o įprastai 38.69 euro O_O Aš pati pirkau iš leidyklos, tai buvo tik 24 eurai – https://leidyklalucilijus.lt/t-glazauskas-adamas )
Kas be ko šiame poste toliau bus ‧₊ ♪˚⊹spoilerių ‧₊ ♪˚⊹, nebent, skaitytojau, eame ant tiek skirtingos būtybės, kad skaitydami tą patį tekstą jame rastume visiškai skirtingus dalykus, tai tada čia jokių spoilerių nėra, gal net priešingai!
Kaip suprantu knyga skirta vaikams, tiksliau paaugliams. Kaip mums Lietuvoje trūksta knygų paaugliams! Žinote kodėl? Todėl, kad jiems rašyti reikia bent trupučio talento ir darbo ir pakankamai brandumo, t.y. pačiam jau būti išaugusiam paauglystę. Kitaip gi apsiverski kamputyje, kai paauglys pasakys „šūdas čia”. O jie taip sako apie viską. Čia vaikams knyglė spalvota ir jau tinka, plius ją perka mama, tai mamai įtiksi ir jau galėsi nešti pas leidėją.
Ok, grįžtam prie knygos.
Pagrindinis personažas yra vaikas, geras berniukas, kuris gyvena su visiškai stereotipiniais popieriniais tėvais kažkokioje neabiprėžtoje užsienio šalyje, laike ir erdvėje. Bet daugiau šiais laikais, daugiau emigrantas. Kaip pridera pagrindiniam personažui vaikų knygose jis neturi aiškių asmenybės bruožų ir vertybių, taigi į jo vietą galima įsidėti save. Vieną dieną prie jo taip švelniai prisikina koksai tai demonoidas, ale iš Stephen King it padermės, katram kaip tik artėja valgymo sezonas, ir duoda berniukui objektą. Žaislą. Tas žaislas pasidaro persekiojančia būtybe Adamu, kuris neva berniuką gina, bet realiai tai tik artina prie jo suvalgymo epizodo. Gynimas vyksta tokiu būdu, kad berniukui čiuožia stogas, norisi skaityti bibliją, tenka susidraugauti su psichiatru, ir patūsinti su mistinėm templierėm vienuolėm. Visi personažai knygoje yra šabloniniai. Ar psichiatras geriantis arbatatytę, bet susinervavęs alkoholiuką, ar policininkų pora, kur vienas jaunas, kitas senas, o mašina su vinčesteriu bagažinėje. Tiesą sakant pasigedau, kad kas pas berniuką atvažiuotų su Impala.
Summa summarum, knygos esmė tikriausiai yra, kad normalu vaikams visko norėti, baisiai stiprūs tie vaikų norai, ir, kad gerai, kad ne visi tavo norai pildosi čia ir dabar, nes tiek jie gali būti nelabai geri dėl tavo vaikiškumo, tiek jais gali pasinaudoti negeri žmonės, t.y. knygos esmė – saugotis predatorių.
Ar knygos personažas kažkiek paauga knygoje? Ar tai galėtų būti coming of age kūrinys? Hmm… nemanau. Ant viršelio yra nupiešta gervė ir knygoje yra tas 1000 gervių lankstymo momentas.
Senbazuru – jei per vienerius metus išlankstyti 1000 orizuru (mitologinių tūkstantį metų gyvenančių gervių), tai pasveiksi nuo sunkios ligos / dievai išpildys tavo norą.
Mitas labai išpopuliarintas Sadako Sasaki istorijos – mergaitės, kuri mirė po Hirošimos bombardavimo. Ji buvo hibakusha – išgyvenęs, bet nukentėjęs asmuo, jai asmeniškai išsvystė kraujo vėžys. Spėjo išlankstyti 644 gerves iki mirties, likusias išlankstė ir į kapą įdėjo draugai.
Kai buvau paauglė, tai šitas gervių lankstymo mitas vienu metu buvo ant tiek populiarus mano aplinkoje. Dalis vaikų realiai tas gerves lankstė ir juokais sakė „aš tai netikiu”. Šiaip nėra taip sunku išlankstyti tą tūkstantį gervių, tai ginčydavomės, kad ar galios burtas, jei tau kas nors padės, ir buvom priėmę sprendimą, kad negalios, nes tada jau visai lengva būtų. Merginos dažniausiai numesdavo užsiėmimą, o vaikinai tai sugebėdavo damušti tą tūkstantį.
Knygoje kažkaip keistai norams išpildyti reikia (? nelabai supratau) įrodymų apie noro stiprumą ir aukų…. Realiai nesupratau tos linijos su gervėmis, pasirodė, kad nebūtų tos gervės suveikusios, čia tikrai buvo vaikiška fantazija, suveikė mechaninė jėga, t.y. monstras buvo pašautas ir atsitraukė toliau. Jis nebuvo labai stiprus, juk prie suaugusių norų kibti būtų daug daugiau maistelio jam tikriausiai, tai toks įveikiamas gavosi. Tie predatoriai tokie ir būna – pavojingi vaikams, bet suaugusiems dažnai užtenka pastebėti ir tiesiog pradėti vaikus ginti nuo tų, kurie vaikus, kaip aukas pasirinko dėl savo pačių silpnumo.
Taip bendrai paėmus knyga parašyta gerai, aiškus siužetas, horror žanrui būdingi tropai suderinti harmoningai ir išpildyti. Ne, nu tai aišku, kad knyga megėjiška, bet man labai labai patinka, kad ir tokius kūrinius žmonės išsileidžia, kaip knygas. Visokie wattpadai ir AO3 būna prikišti n kartų geresnių kūrinių su 50k kudosų ir jų autoriai tokie „ai, nu, kai jau rašysiu tikrai gerai, tai apsidovanosiu save popieriniu formatu”.
Kartą gyveno karalius ir turėjo septynis sūnus, bei vieną dukterį. Sūnus jis mylėjo, o apie dukrą dažnai pamiršdavo. Jų karalystė buvo skurdi, todėl mergaitė turėjo eiti į verpėjas.
Vieną dieną ilsėdamasi ir valgydama obuolį jame rado mažą mažą kirmiuką. – Nežudyk, prašau, pasigailėk, aš tau padėsiu – paprašė šis. Mergaitė padėjo kirminiuką ant prieverpstės ir tą dieną suverpė du kartus daugiau, nei įprastai. Kitą dieną suverpė keturis, o trečią dieną aštuonis kartus daugiau.
Septintą dieną kirminiukas buvo viską suverpęs ir nebebuvo iš ko verpti. Moterys išsigando ir paskundė mergaitę tėčiui. – Ji turi aitvarą. – Jis suverps mums plaukus! – Kam mes dabar reikalingos?
Karalius liepė dukrai parodyti kirmiuką ir ji sutiko. Jis iš karto suprato, kad tai ne paprastas vikšrelis ir atėmė kirminiuką. Tada liepė pavaldiniams nešti kirminiukui minkščiausius žiedlapius ir girdyti jį tik ryto rasa, o sūnums – saugoti kirminą pakaitomis ir iš akių nepaleisti.
Kirminiukas augo ir verpė. Vis didesnis darėsi, vis daugiau suverpdavo.
Karalius labai praturtėjo ir nusipirko daug kareivių. Užaugusį kirminą pakinkė ir imdavo į mūšius, kur anas vienu kąsniu suėsdavo raitelį su visu žirgu!
Karaliui plečiant savo valdas gretimų žemių valdovas nežinojo ką daryti. Jo žmonės kentėjo. Valdovas paėmė vieną mėsos gabalą savo sandėliuose ir pamatė, kad jame įsiveisė kirminai. – Negi man ką patarsite? – paklausė jis. Ir vienas kirminų atsakė. – Aš žinau, kaip tu gali nugalėti mano brolį!
Kaip buvo patartas, taip valdovas ir padarė. Jis rado aštuonias gražuoles ir persirengė turtingu pirkliu. Nuvyko į karaliaus rūmus apsimetęs, kad atnešė dovanų iš tolimų šalių, brangakmenių, smilkalų ir šilko. Gražuolės suviliojo karalių ir jo sūnus, visus nugridė saldžiu vynu ir šie užsnūdo. Valdovas rado rūmuose kirminą ir pasakė, kad ir jam atnešė nematytų skanėstų.
Kirminas apsidžiaugė, išsižiojo ir užsimerkė laukdamas vaišių. Bet valdovas buvo išlydęs švino ir supylė kirminui tiesiai į gerklę. Taip kirminas nugaišo ir karalystė nebeteko savo galios.
Tai va.
Galvoju ar verta skaityti 4-ą Kopos knygą. Hmmm…
Nuotraukoje šukuotis – gyvūnas panašus į medūzą, bet su ja turi mažiau ką bendro, nei, kad pvz.: mes su medūzomis. Jie neturi genų ir negamina seratonino ar dopamino. Jie netgi neturi oktopamino. Kaip seniai seniai jie atskilo gyvybės medyje ir alternatyviai vystė savo nervų sistemą, kitaip mokėsi vienas kitą atpažinti, rasti grobį, jį sugauti, suvirškinti. Jie tobulino ne sučiupimą mechanine jėga dantukais ar spygliukais, bet kūrėsi klijus, kuriuos išskiria jų čiuptuvai. Jeigu šukuotį padalini dalimis ir jos išgyvena, tai regeneruoja. Jeigu dviejų šukuočių atskiras dalis sudedi, tai jos suauga į vieną (jie neturi tokios imuninės sistemos, kaip mes).
Konkrečiai nuotraukoe yra Martensija (Mertensia ovum). Žiauriai keistas padarėlis. Šiaip turėtų gyventi šiltuose kraštuose, bet sugebėjo apsigyventi Baltijos jūros regione. Jam čia per šalta ir sunku, todėl užauga mažytis, vos kelių milimetrų. Ir, kadangi šukuočiai lytines ląsteles brandina jau nuo mažumės (jie neturi lervų ar ko panšaus), tai mažylės martensijos turi mažai vaikučių, kurie vėl maži būdami turi vėl vaikučių. O vat kartais užauga iki 10 cm (ar daugiau), tada matosi. Kartais bioluminescuoja mėlynai ir žaliai. Kiekvienos jūros spalva kitokia, dėl jos planktono.
Taip įdomu gyventi prie Baltijos jūros. Gali nebijoti medūzų. Griausiai mums žinomos Aurelijos, kurios čia vadinasi tiesiog medūzomis, yra nenuodingos. Gali ateiti į pležą vasaros pabaigoje ir žiūrėti kaip kokiems turistams PTSD paūmėjęs matant, kaip vaikai mėtosi tomis medūzomis. Praktiškai tas pats, kas miegoti tarp gyvančių. Nenuodingos! Net minties nėra, kad būtų. Nori paliesti? Baltijos jūra, kokie tu kitokia, nei bet kuri kita jūra. Kiek čia pilna kultūrnių ir biologinių inkliuzų iš tolimųjų šiltųjų kraštų. Kaip gi jie čia gyvena, kad ir maži, bet tokie tikri ir gyvi.
Radau „Kūrėjo kelio” grupę! Tiksliau grupė rado mane, nes vieną dieną atsidarius FB buvo vos ne pirmas postas su kvietimu prisijungti. Apie knygą jau anksčiau buvau truputį rašius. Tai dabar turiu užsiėmimą ir pramogą 12-ai savaičių, kuriai galėsiu skirti gal daugiau, gal mažiau laiko, na, pažiūrėsime kaip man čia seksis 🙂
Nusipirkau gražų sąsiuvinį ir kasdien rašau tuos trys ryto puslapius. Kažkaip užpykau ant siuvinėjimo (greitai atsileisiu, aš niekada ilgai nepykstu), tai rytais vietoj dygsniavimo dabar yra proga raidžiavimui.
Pirma savaitė yra daug apie vaikystės kūrybinių patirčių perdirbimus, vidinio kritiko pokalbius su savimi pačiu. Galvoju ar aš turiu tokį kritiką. Manau, kad turiu. Visi turime. Ką maniškis man sako? Maniškis man dažniau sako, eik daryk ką nors, nei, kad sakytų nedaryk. Kaip ir daugumai jis sako, kad turi kažką padaryti gerai, kad tavo darbai turi būti naudingi ir įdomūs kitiems. Juk atstumas žmogus – negyvas žmogus. Kaip tu išgyvensi vienas? Gali būti vienišas, bet tik ne vienas. Kosmosas per mažai palankus vienam, net galingieji dievai siekia artumo ir bendrystės. Mums, mirtingiesiems, dar pasisekė, galime būti gyvi ir be garbinimo ar šlovinimo (nors dėl menininkų nežinau, rizika čia su tuo menu atsiranda).
Tai rašydama rytais prisiminiau, kaip aš apskritai pradėjau piešti.
Piešiau taip pat, kaip visi vaikai. Kažkada išgirdau (šaltinio dabar nebeturiu), kad dauguma žmonių per gyvenimą pasiekia tokį menininį išlavėjimą, kokį gali pasiekti savarankiškai iki 12 metų ir tuomet raida sustoja, nebent žmogus piešimą lavintų toliau. Taip per visą gyvenimą toliau ir pieši, kaip piešei 12 metų. Kadangi tai vyksta savarankiškai, tai per piešinius galima vertinti vaikų raidą. Kadangi tai sustoja, verta investuoti į vaikų piešimą, kaip mokyklinę discipliną, nes tai lavina daugiau, nei tik supratimą, kuri gėlytė graži, o kuri nelabai.
Tai, kai man buvo tas dvylika metų, ir čia netgi sutampa biologija su chronologija (na nors kažkur, hrumph), tai taip gulinėjant man ant žemės ir nieko neveikiant, kenčiant tą būtinąjį augimo nuobodulį ir norint, kad mane Visata linksmintų ir džiugintų, jau atsirandant suvokimui, kad, pize, kiti vaikai tai taip gerai ir mokosi ir piešia, dzingtelėjo man suvokimas, kad praktika lemia rezultatus. Na, kad nėra taip, kad vat gimei „talentingas” ar „jau mokantis dalykus”. Štai klasiokė kasdien kelias valandas daro namų darbus, kai aš tuo tarpu žaidžiu Heroes of Might and Magic (kas, ironiška, bet gyvenime man praverčia labai daug, nes mano darbe labai daug resursų planavimo ir dažnai pagaunu save naudojant to žaidimo įgūdžius, kad labai daug gorgolų gali ir drakoną numušti).
Ir toplelėjo man tada mintis, kad, jei aš KASDIEN piešiu, nu gi kasdien, bet ką, jei skirsiu tokį laiko tarpą, kurį galiu tam skirti, tai ar nebus kažkokio tai mano patobulėjimo tame, kurio kitaip nebūtų? Juk tai savaime nenutiks, kūnas manęs taip neišduos, kad to nenutiktų. Žinoma galėčiau skirti labai daug, galėčiau tikslingai prie to dirbti, bet aš to nenoriu, aš noriu duoti tiek mažai, kad tai būtų nereikšminga, nesudėtinga, nesunku, o laiko tėkmė padarytų toliau viską pati. Jei skirčiau valandą (ach, tas vaikystės laiko gausumas), tai po metų kasdien jau būtų 300+ investuotų valandų.
TAIGI ČIA TAS PATS KAS TURĖTI TAUPYKLĘ.
Ir tai veikė! Labai greitai radau ir piešiančių draugų, apskritai radau draugų, ne pažįstamų ar žmonių su kuriais leidi laiką kartu, nes, nu reikia su kažkuom bendrauti (vėlgi, gi nebūsi vienas), bet draugų, draugų, kurie tave supranta, kurie ne tik, kad nesinaudoja tavo pažeidžiamumu, bet aktyviai stengiasi, kad tu sustiprėtum, kurie tavyje mato augimo ir tobulėjimo potencialą ir nebijo pasakyti apie tavo klaidas ir kliaudas ne todėl, kad jos jiems jos trukdo ar ribojų jų gerovę, bet todėl, kad tu esi jų draugas, tu negali jiems niekaip trukdyti, jei galėtų tavo problemas pasiimtų sau, nes matyti draugo kančią yra sunkiau, nei kentėti pačiam.
Ir tik tiek tereikėjo?
Piešinys gali kalbėti geriau, nei žodis? Perduoti daugiau informacijos, užduoti klausimus, analizuoti? Mokykla, aaaa, kodėl tu to nesakei. Greitai patekau ir dailės mokyklą, kurioje, turiu pasakyti, turėjau visas tas patirtis, kurias dauguma žmonių sako, kad yra turėję paprastose mokyklose, nors ji ir būdavo tik po pamokų ir ne kasdien. Ir, jei kas pasakytų, kad mokykloje buvo geriausi jų laikai, tikrai suprasčiau, nors, jei būčiau lankiusi tik BU* nebūčiau žinojusi apie ką čia kalbama, bet ir ir nesutikčiau, kad vien todėl, kad tau kažkas kitas dalykų neduoda, tia jau nebegali jų pats vėliau pasiimti ir niekas netrukdo toliau visą gyvenimą mokytis, ir, netgi, augant pačiam ir tavo aplinkai augant, atsiranda daug dalykų, apie kuriuos, būdamas vaiku, negali žinoti ir suprasti.
Ok, grįžtant prie tos akimirkos, nežinojau ką piešti, tai išsplėšiau tiesiog lapą iš sąsiuvinio ir nuspalvinau žaliai-rudai-geltonai langelius. Labai gerai atsimenu, kaip tam praleidau 20 minučių ir net pasimečiau, kad ar čia pakankamai laiko tobulėjimui, skyriau ar dar reikėtų daugiau tam praleisti. Tada nusprendžiau, kad užteks, pavargau.
Aš tada jau daug paišiau visokių dinozaurų ir monstriukų, bet šitas piešimas buvo jau visai kitoks. Tuometu dalis mano draugų nesuprato kodėl reikia kažką daryti, ko tu nemoki, o ne lavinti tai, kame jau esi geras (ach, tie pedagoginiai principai). Bet, tie, gerumai yra kartais kaip rožės. Užaugini vieną, visi labai džiaugiasi, kvepia, gražu, tada tu ją laistai, ot tada jų krūme įsipainioji ir nebegali išeiti, o spygliukai tave bado ir skaudina, lapai šviesą užstoja ir imi išsigąsti ar tos rožės nenori, kad tu pats taptum jų trąša. Gi pirmą auginai ne dėl jos pačios, jos pačios ir taip auga laukinės (ir ne tokios pavojingos)
Rašydama ryto puslapius pabandžiau akartoti tą piešinį, jis tikrai gavosi visiškai kitoks, nei buvo tada, nes in idem flumen bis descendimus et non descendimus**.
Piešdama padariau vieną klaidelę, tai ir palikau lopinėlį baltą.
Rašydama ryto puslapius mąsčiau ką aš norėčiau nupiešti. Ar norėčiau vėl piešti didelius darbus, prie kurių leisčiau daug laiko. Ar norėčiau piešti kokiam fandome. Gal tapyti. Gal siūti. Gal rašyti. Gal dar kartą. Ta knyga yra apie grįžimą prie kūrybos su mintimi, kad nuo jos nepabėgsi, niekada ir nebuvai.
Ėmiau galvoti apie tai, kokiais autoriais žaviuosi, kokie man patinka, kas juos jungia.
Ir man visuomet labai patinka tai, kad jie ima ir tiesiog piešia. Tiesiog taip va. Jiems piešimas – kaip žmogui ėjimas. Duok gerus batus, vandens ir laiko, galės nueiti iki bet kur, tik laiko klausimas kiek tai truks. Tiek tiek tereikia. Jie neklausia, o kas iš to, kad aš ten nueisiu. Neklausia ką nunešti ar parnešti. Neklausia maršruto. Jie gali tiesiog eiti. Eiti bet kokiais keliais, bet kokius atstumus. Menas kažkaip agresyvus, jam reikalingas nuolatinis judėjimas. Kaip rykliui plaukimas, nes kitaip uždus.
Tai, sugalvojau, kad:
norėčiau išmokti lengvai ir laisvai piešti žmones, kad galėčiau piešti istorijas.
Ne geometrinius spalvinius darbus ir ne statinius pavienius darbus, kuriame būtų viena istorija. Norėčiau galėti piešti komiksus, nesiknisdama ir nedūsaudama, kad jie yra tik atskirų piešinėlių gausatis.
Nu gal gi gali būti įmanoma ir tai? Žmonės gi visokių dalykų gyvenime išmoksta.
Tai šiandien, 6-tą pirmos savaitės dieną (heh, šiandien dar ir liepos šešta!), nusprendžiau, kad reikia pradėti.
Apšilimui nupiešiau tiesiog drakoniuką:
(kažkoks nepatenkintas gyvenimu. O GAL TIK SUSIKAUPĘS?)
Ir tada atsidariau pirmą googliaus pasiūlytą puslapį pozų piešimui, nusistačiau 20 pozų, kad keistųsi kas 120 sekundžių ( siaubas, kiek mažai laiko!!!!), žiūrėsim, kaip man čia seksis rytoj ir poryt palaikyti tempą, ar kas gausis iš to apskritai:
Priemonės yra iš serijos „ką radau stalčiuje”. Diskardintas popierius, teksto žymekliai ir juodas markeriukas.:
Tai va tiek.
Truputis saviironijos:
Pabaigai, tradiciškai, muzikytės:
* BU – „bendrasis ugdymas”. Čia dar vienas trumpinys, kurį išmokau su visais tais PPT, SUP ir panašiais trumpiniais, kurie, pasirodo, baisiai reikalingi, kai tavo vaikai paauga ir dabar labai madingi.
** Lyg iš 58 Senekos laiško Liucilijui. Du kartus į tą pačią upę neįbrisi. Nors mintis tai oficialiai Heraklito.
Aptarinėjom čia su kolegomis kelis encefalitų atvejus. Būna ūminiai, o būna ir lėtiniai. Ir su tais lėtiniais, tai kaip juos nustatyti? Kaip surasti, kad žmogui smegenyse yra uždegimas? Žmogus dažniausiai „nugula” pas psichiatrus, o jie, matydami, kad jų gydymas neveikia, bet ir ne jų liga, persiunčia psichoterapeutams. Kau keli neurologai man papasakojo, kad apskritai su encefalitais kartais viskas būna, kad kelias iki diagnozės būna paciento likvoro (smegenų skysčio) mėginys vežamas kišenėje iš vienos šalies į kitą su „ar gali savo labėje pažiūrėti?” viena juodų paakių medicinos entuziasto kitam su dar juodesniais paakiais.
Ir čia, kažkaip diskusijoje, pastebėjau, kad kai ką mato šeimos gydytojas apart blogėjančios paciento psichinės ir neurologinės būklės (arba niekaip nerandamos to pablogėjimo priežasties?). O gi dažnai mato ir viso kūno tolygų silpnėjimą.
Ir man labai patiko vienas visai naujas (pilnai prieinamas, nereikia jungtis per kokio universiteto VPN’ą) straipsnis apie trauminius smegenų pažeidimus.
Jūsų vidaus organų ląstelės realiai gauna signalą atiduoti gabaliukus savęs. Pakuoti gerus ir reikalingus dalykėlius į mažas vakuolytes (įsivaizduokite ląsteles atsignybiančias save) ir paleisti, kad per kraują jos pasiektų galvą. Hematoencefalinis barjeras, ta neįveikia siena, atidaro savo vartus. Kartais tai trunka tik valandomis, kartais tai trunka metais. Kartais tai nuolat kartojasi. Jūsų lėtinę inkstų ligą ar osteoartritą gali būti lėmęs smegenų pažeidimas, nes kūnas tiesiog atsidavė tam, kad būtų išsaugota tai, kas garantuos išgyvenimą. Jeigu galvos trauma buvo rimta – Jūs daugiau niekada nebebūsite toks, koks buvote iki jos, nei smegenimis, nei širdimi ar kepenimis.
Šitas straipnis kelia klausimus apie naujos kartos mediciną, tokią, kurioje pagalba būtų tikslesnė, – o kas, jei tų „pakuočių” kūnui tiesiog duoti. Ne cheminių medžiagų, ne kamieninių ląstelių, ne pagalbos kūnui valgyti pačiam save, bet realiai būtent to, ko reikia ir dargi su apgaulingu signalu, kad pvz.: imkit smegenytės, plaučiukai sunčia linkėjimų.
Mūsų daugialąstis kūnas sukūrė mūsų protą, sąmonę. Jie sukūrė bendruomenę, gentį, civilizaciją. Tada mes pradėjo klausti savęs, ką mes galime duoti tam, kad kažkas didesnis už mus egzistuotų per mus, kažkas daugiau, nei mūsų pavienių individų suma. Ir gal vieną dieną mes pasieksime technologinį ir moralinį tašką, kai mes galėsime grįžti atgal evoliucijos medžiu, nulipsime iš jo, ir galėsime vėl tiems mažyliams, kurie lygiai taip pat pasiaukoja, kad bendrai būtų kažkuo daugiau, nei pavieniui, mūsų kūno ląstelėmms, galėtume padėti tokiais būdais, kokių jos negali nei pavieniui, nei kartu.
Ir išėjo kažkaip į kalbą, kad Mens sana in corpore sano.
Sveikame kūne sveika ir siela.
Kaip suprante, šitą pasakymą? Ką jis reiškia? Kad tam, kad būtum protiškai sveikas privalai turėti is sveiką kūną? (taip praktikoje susiduriu jį dažniausiai vertinant). Ar, kad jei sveiko proto neturi, tai kas tau iš sveiko kūno? Toks jis įdomus, pasigautas viduramžiais iš senovės Romos poeto Juvenalio X-os satyros paskutinės dalies, kartais jo pats tai nesugalvojo, jau graikai kažką panašaus buvo užrašę ir tikriausiai ne vienas žmogus gyvenimo eigoje pats kada pagalvojai ar suveda.
orandum est ut sit mens sana in corpore sano. fortem posce animum mortis terrore carentem, qui spatium vitae extremum inter munera ponat naturae, qui ferre queat quoscumque labores, nesciat irasci, cupiat nihil et potiores Herculis aerumnas credat saevosque labores et venere et cenis et pluma Sardanapalli. monstro quod ipse tibi possis dare; semita certe tranquillae per virtutem patet unica vitae.
Kai perskaičiau, tai suprantu šitas eilutes maždaug taip:
Melskis turėti sveiką protą sveikame kūne, Prašyk nieko nebijančios sielos, Kuri ir duotu gyvenimo galu džiaugtųsi Ir visus gyvenimo sunkumus įveiktų. Kad pagieža ir torškimais neapsikrautų, Bet išbandymus ir augimą vertintų labiau, nei kūno malonumus ir saugumą*. Tokią stiprią gyvastį Dorybių keliu tik tu sau pats vienas gali duoti.
*Heraklis ir Sardanapalas čia tokios dvi priešingybės. Jie kaip archetipai, kur „nu čia šitas persožanas, pagal vardą žinot apie ką kalbu”. Kaip yra kas aiškina, kad Romą pražudė gašlybės ir gėjai, tai, kiek randu, kad romėnai tą patį aiškino apie prieš juos buvusias imperijas, nes nu jau ten tai kokie gėjai buvo, eina sau, šakės. Ir dar gėjai tinginiai buvo, per gerai gyveno, nebuvo užgrūdinti.
Tai net pasidarė įdomu ar yra lietuviškas vertimas. Į pagalbą atėjo Vinted, 2 eurai (į biblioteką gi reiktų knygą grąžinti, ar ne?), ir radau 1983 metų Vagos leidyklos Juvenalio satyras. Išleista 1983 metais, klijuotas popierius.
Nėra IX-os satyros. Ta satyra kaip tik tokia gera. Joje yra kalbamasi su vergu vyru, kurį pora paima dar jauną, gražų ir sveika. O kai jis pasensta, tai tiesiog numeta. Satyra kritikuoja tokį elgesį su savo vergais. Iš esmės ten yra lazdavonė iš dabar vadinamųjų „unicorn hunters”. Šioje knygelėje yra pastaba, kad tos satyros nėra, nes joje „autorius kritikuoja ištvirkusius vyrus”. Hm. Na taip, ten rašoma, kad negalima taip elgtis su savo vergais, kad vyrai irgi turi jausmus ir norus, kad tu gali savo vergui patikti, jam gali būti gera su tavimi, jis gali tave įsimylėti ir tu esi atsakingas už tai, už gerą atsilyginti geru. Juk vergas vis tiek žmogus, o vergo pozicija yra silpnesniojo visom prasmėm.
Juvenalis paliktam vergui siūlo susirasti seną vienišą moterį, ir graužti daug gražgarstės – ana buvo naudojama „meilės eliksyrų” gamyboje.
(Šone katinėlis Bliuzas guli)
88 psl
/…/ – patariu melsti, kad sveikame tavo kūne sveikas būtų ir protas. Dvasios tvirtos paprašyk, kad mirties nebijotum, laikytum baigtį gyvenimo savo gėrybe, gamtos dovanota. Taigi tavoji dvasia tegul niekad vargų nesibijo, lai nepažįsta aistrų jokių ir pykčio, o tiki, kad geriau bet kuris sunkusis Herkulio žygis ir baisiausi vargai nei puotavimas, meilė, pagalvės Sardanapalo! Gali tu šituos dalykus įsigyti, bet per dorybę takai į ramų gyvenimą veda! /…/
Tai kaip praktikuoti dorybes? Kas jos apskritai yra?
Kartais galime visai nesunkiai sutarti, kas yra vertybės. Savo vertybes gali pažinti bet kada, kai gyvenime tau iškyla pasirinkimas ką daryti ir tuomet, eidamas vienu iš galėjusių būti keliu, gali atsigręžti ir sau pasakyti, – štai, kas aš esu, štai kas man yra iš tiesų svarbu. Štai ką apie mane sako tai, ką aš pasirinkau daryti. Ir kuo tamsesnė audra, kuo baisesnė gyvenimo bangų mūša, tuo labiau ieškome to švyturio, kuris rodo, kur yra mūsų tikslai ir pavojai.
O štai dorybe jau yra kažkas, ką pasirenki visuomet tik proaktyviai ir praktikuoji vėl ir vėl ir vėl, kol tai tampa tavo prigimimu, kad ir koks buvo užgimimas. Per dorybe pasirenki ne kas tu esi, o koks tu esi.
Man labai gražus katalikų dorybių medis, kurio šaknyse yra tikėjimas, viltis ir meilė. Psichoterapijoje, ypač kalbant apie depresiją, yra tokios „tamsios triados” sąvoka (daug ten šiaip tų triadų yra).
Kai nebeturi vilties, kad bus geriau, kei nebegalvoji, kad pats gali ką padaryti, kai nebetiki, kad kiti tau padės ar yra verti, kad tu jiems padėtum, tai yra gilioje gilioje duobėje ir reikia iš jos lipti bet kokiu būdu ir kuo greičiau.
Niekas negali įrodyti ir garantuoti, kad tikrai ateityje bus geriau. Gi gali pystelti meteoritas ir fsio. Niekas negali įrodyti ir garantuoti, kad tu sugbėsi dalykus. Gi būna, kad viską padarai gerai ir teisingai ir vistiek nieko gero nesigauna. Ir niekas negali atsakyti, kad tu tikrai esi vertas kitų meilės ar jie tavo meilės, jei jie negali mylėti, arba tu pasirinkai nuo meilės nusigręžti ar kelti jai sąlygas.
Ir ką tada veikia tavo smegenys? Tos smegenų dalys, kuriomis mes skiriamęs nuo driežiuko? Kam jos tada reikalingos? O jos, pasirodo, pas žmogų tokios nemažos, tarsi būtent tai, kad galime vienas kitą mylėti ir norėti kurti gražesnį gyvenimą, norėti to, trokšti, tokios didelės ir stiprios, būtent jas vertina pats kūnas, jeigu jos užgaunamos. Auginame raumenis, rūpinamės širdimi, valgome tas pačias gražgarstes, kad teisingai nutekėtų tulžis ir mažėtų cholesterolis, bet dėl ko? Dėl ko visa ta sveikata, dėl ko tas gyvenimas, jei ne dėl pačio gyvenimo, gi.
Pamokos planas tame puslapyje labai geras, ypač, kad yra paaiškinimas kaip pritaikyti mokiniams su SUP. Kai mano vaikai pradėjo eiti į mokyklą, tai sužinojau, kad tai taip vadinasi ir trumpinasi – specialiaisiais ugdymosi poreikiais. Dabar visi mano draugų vaikai turi „didelius specialiuosius ugdymosi poreikius”, kai mes augdami patys buvome „ne, nu, tu tai…”.
Ir dar reikia tokios PPT (pedagoginės psichologinės tarnybos) leidimo, kad mokytojas pvz.: kad tokioje pamokoje leistų tau nepiešti ant asfalto, nes tau gal skauda, kai kreida byra, bet labai malonu, jausti, kaip flomasteris slysta popieriaus lapu. Juk esmė ne purve tave išvolioti, o parodyti, kad tu gali pats piešti pasaulio medį. Atrasti galią naudotis instrumentais.
Arba, kad tau nereikia viso medžio mokėti pristatyti visai klasei, o gali tik tyliai po pamokos mokytojai parodyti vieną kokią savo detalę iš jo. Gi tikslas nėra viešojo kalbėjimo ugdymas, jeigu mokai apie Pasaulio medį, tai tikslas yra jį atrasti. Vieno simbolio galia gali būti labai didelė, jis gali būti tik sėklytė, kaip ir tik vienas tave išgirdęs žmogus, jei klauso, gali būti geriau, nei dvidešimt nesuprantančių ką tu sakai. Tokie planai yra viskam ir mokytojai tikrai jų laikosi ir stengiasi, tik, įdomu, kad tai tiek smulku, tiek konkretu, visai kaip medicinoje.
Visai kaip su tais lėtiniais encefalitais. Juk galėtume tiesiog pasakyti „šitas prisigalvoja iš dyko buvimo kažkokių ligų, o silpsta jo kūnas, nes nieko neveikia, jam reikia tiesiog eiti ir užsiimti dalykais gyvenime, suprasti, kad nieko nebus be darbo ir pastangų”. Ach, kaip tu gali būti tuo pat metu ir visiškai teisus ir visiškai neteisus.
Na, einu dar Juvenalio paskaitinėsiu, po to papraktikuosiu dorybes. Atliksiu aukojimą devei Vestai (Gabijai), išsiskalbsiu ir išsisiurbsiu jausdama galią, kad galiu tą padaryti ir taip rūpinuosi savo ir savo šeimos gerove, nors ir labai tingisi, norėčiau pavažinėti dviračiu. O jei važinėčiau dviračiu, tai irgi mane lydėtų dievai, vat, kaip tik radau vieną knygą, kur abi šios pusės smagiai nupieštos – Grande mythologie tintamarresque 1881 metai. Prancūziškai nesuprantu, bet paveiksliukai kalba patys už save.
2026-08-29 EDIT – teko uždaryti šito įrašo komentavimo galimybę, nes labai botus jaudino, matyt išanalizavo jų algoritmai raktinius žodžius jame…
Naujas siuvinėlis – drugelis. Iš Riolo, nr 2220. Bet vat vėl susidūriau su klausimu Kas per firma yra Riolis.
Žiūrint į instagramą tai rašo, kad firma Lietuvoje, medžiagos EU:
riolis.com adresu irgi šitas yra (ir Likedin’e šitas).
https://riolis.com/terms-of-service
O bet tačiau yra ir riolis.ru. Tie patys (ir dar didesnis) rinkinių pasirinkimas, adresas rusiškas ir vat tokie pareiškimai, kad pagaminta Rusijoj:
(ten parašyta, kad pagaminta Rusijoj)
Kaip čia taip yra?
Man čia toks konfūzas. Jeigu kam nors internete pasakau, kad siuvinėju Riolį, tai iš karto „a, taip, ta rusų firma”. Kad galėčiau parodyti, kad ne rusų firmą tai nėra kažkokio tokio viešo pasakymo. Kažkokia fuflia gaunasi.
Mokslininkams vis nepavyksta išsiaiškinti kas tiksliai reguliuoja agurkų žievelių spalvą. Tikėtiniausia, kad tai bus recesyvinis genas. Nėra taip, kad agurkas pagelstų, kai sunoksta. Tiesiog kartais agurkai auga žali, o kartais geltoni.
Ir, jei esi agurkų augintojas, tai tau visai nereikia geltonų agurkų, nes žmonės jų neperka, sako fuuuui geltoni agurkai, taigi neskanūs. O neskanūs jie todėl, kad juos yra iki 2/3 mažiau chloroplastų ir karotenų. Perki tą patį agurkų svori, bet gauni mažiau baltymų, riebalų ir antioksidantų. Mažiau geležies ir sieros. Taip jau tame agurke nieko nėra, net kai jis visko pilnas!
Įdomu, kad ar agurkas bus žalias ar geltonas, jis jau „žino” 6-tą dieną po apdulkinimo.
Kaip man pasisekė. Vėl pažiūrėjau filmą „In the mouth of madness”. Filmas dabar yra restrauruotas ir galimas 4k kokybe! Net nesvajojau, kad kada jį vėl pamatysiu, vyliausi nebent gal kada nuskils kokiam retro filmų festivalyje…
Nuo pirmo žiūrėjimo 199x jau tiek laiko praėjo, kad praktiškai kaip naują filmą žiūrėjau, atsiminiau tik emocinį palikimą ir kelias pavienes detales, kaip pvz.: scenas su paleipsniui besikeičiančiu paveikslu.
Filmas laikomas trečiąja J. Carpenter apokaliptinės trilogijos dalimi. Dabar įprastesnis trilogijos įsivaizdavimas yra tiesiog viena ilga istorija išskaidyta į tris dalis jos suvartojimo patogumui, arba tų pačių personažų pernaudojimas skirtingoms istorijoms, bet Carpenter trilogija, gal daugiau jo fanų į tokią sudėta, yra filmai apie tą patį, tik su kitokiais personažais. Ateina pabaiga skirtingais būdais skirtingiem žmonėm, skirtingais būdais, skirtingom reakcijom apie tai ir suvokimais. Egzistuoja daug būtų būti, bet tik vienas būdas nebūti. Apokalipsė yra vyksmas, taigi joje vis dar yra kuriančiojo elemento, o per tai ir įvairovės.
Pirmasis filmas „The Thing” (1982), antrasis „Prince of Darkness” (1987), trečiasis „In the Mouth of Madness” (1994).
Ok, tai apie ką šitas, kaip jis čia lietuviškai būtų… „Beprotybės žodžiuose”? „Beprotybės paliepimu”? Pažodžiui „burnoje” nesiverstų pagal prasmę.
Siužetas nesudėtingas. Horror žanre esmė niekada nebūna svarbus orginalumas, o būna kuo tikslesnis ir susietesnis tropų išpildymas. Čia pagrindinis tropas yra, kad pradžioje buvo žodis. Kūrimo mitas. O kaip su pabaiga? Kas tars paskutinį žodį? Kas juoksis (o gal verks?) paskutinis? Iš esmės jau viską apie filmą pasakiau, bet, jei norite, galite skaityti toliau.
Pagrindinis filmo personažas John Trent yra draudimo žalų tyrėjas (aš net turėjau pasitikslinti kaip LT oficialiai vadinasi tokia pareigybė). Žmogus dirbantis su realybe ir gaunantis pinigus už tai, kad atsektų kaip žmonės meluoja apie ją. Gerai dirba.
Nusamdomas vienos leidyklos surasti kur dingo populiarus ir žinomas siaubo rašytojas Sutter Cane. Pats John’as vertina, kad kvailas čia darbo užsakumas – jam pačiam akivaizdu, kad leidykla pati „pradangino” rašytoją tam, kad padarytų skandalą ir parduotų dar daugiau knygų, o jis čia turi tampytis ir vaizduotis kažką tokio blah blah blah.
Na, ir kažkaip nuo pat pradžių pradėda dėtis keisti dalykai. Iš pradžių tokie pigaus siaubo įvykiai – kur kažkas kažką vaikosi su kirviu, demoniški vaikiukai bėgioja ir panašiai. O gale siaubas pereina į kosminio lygio lovkraftinę tamsos sriubą su krapų pabarstukais.
Paaiškėja, kad tas Sutter Cane tapo ant tiek populiarus ir skaitomas, ant tiek žmonės įtikėjo tuom, ką jis rašo, kad tai tapo tiesa, o per tai prasidėjo apokalipsė. Visi žmonės po truputį ėmė tapti monstriukais ir vienas kitą ėsti. Tai ką dabar? Žvengti nebent, ką daugiau. O gal niekada ir nebuvo realybės, gal John Trent visada buvo, yra ir bus tik knygos personažas, parašytas to paties autoriaus. Gal visi mūsų sukurti personažai turi savimonę. Gal savimonė atsiranda tik tada, kai daug kas žiūri ar skaito. Daug klausimų, daug atsakymų, dėliokis ir rinkis.
Dėliojimas šiame filme, koks būtinas žiūrint ar skaitant tokius kūrinius, labai gražiai parodytas meta lygyje. Filme, geriau suprastų savo ieškomą objektą (rašytoją) tyrėjas nusiperka rašytojo knygas ir ima skaityti. Gliučindamas nuo tų knygų jis pastebi, kad jeigu išsikirps iš viršelių raudonai apibrėžtus kleckiukus ir sudės iš jų puzliką, tai gausis žemėlapis, kuriame pažyėmėta ir kaži kokia vieta, AHA, tai čia turbūt ir slepiasi rašytojas!
Filme ta scena yra tooooookia nuostabi. Čia aprašau, bet norėčiau parodyti, gal kas pamatysite suviliotas, o gal kas matėte ir pasidžiaugsite su manimi, ar paprieštarausite, jog šūdas, ne filmas. gi IMDB tik 7,1, tai praktiškai nieko.
Bet taip tobulai rodoma, kad kartais dalykai yra tau po nosimi, tu tiesiog pasižiūrėk ir pamatysi. Tau net nereikia skaityti, tu GALI spręsti apie knygą iš viršelio, jei viršelis yra geras. Ar visi taip gali? Rašytojai gali. John ne rašytojas. Bet jis įgauna kokius tai mistinius rašymo akinius toje scenoje, nes užsimiegojęs pasitrina abi akis nuo rašiklio išsitepusia ranka. Karinis makiažas ieškant tiesos.
Man taip patika tie tropai, kur būna, kad žmonės netyčia pasidaro sau ritualinius kūno piešinius ar modifikacijas. Gi būna, kur žmonės eina muštis su kitias žmonėmis ir nusipiešia ant veido kokiu raudonu moliu juosteles, bet, kai tave gaudo kosminiai čiuptuvai, tai tų juostelių patys pridaro nuvalgydami nuo tavęs odą, ar netyčia juos suvilioji kažkaip paslydęs ir nukritęs vonioje ir nusibraukęs skruostą, po to nežinai čia tiesa ar tau smegenų edema.
Rega ir vaizdiniai šiame filme (visgi gi filmas, ne knyga) labai svarbūs. Personažai, kurie yra tarsi dar riboje čia, ir jau ten, jau knygoje turi susidvejinusias akis – jų vyzdžiai įgavę aštuoniukęs formą.
Bet man ta 8 forma labiau priminė Möbius juostą. Ar žinote kas bus, jeigu būsite kokiu skruzdėliuku ir roposite ta juosta? O gi nieko. Vaikščiosite be galo, bet žiūrinčiam iš šono kartais pasirodysite tarsi tapote savo paties atspindžiu, ir judėsite tokia keista trajektorija. Filme šitas judėjimas pats ryškiausias, kai John išvažiuoja ieškoti rašytojo į Hobb’s End miestelį – būtent ą vietą, kurią rado pagal tą sudėliotą žemėlapį ir, kuri neturėtų realybėje egzistuoti, nes buvo tik autoriaus sukurta vieta, kur talpinti siužetą.
Bet tą vietą John’as randa. Tik tam, kad į ją įvažiuotų patenka į labai keistą tašką erdvėje, kuris yra kokia tai kilpa. Kelias trumpam netenka laiko (jame taip pat važiuoja dviračiu paauglys, kuris žiūrint į vieną pusę yra vaikas, o į kitą senis), netenka materijos (po ratais būna tik debesys ir žaibai) ir šita nesąmonė baigiasi tik pasiekus dengtą stogeliu tiltelį į miestelį. Iš miestelio jau nebeišvažiuosi, kiek bepateksi į kelią, kiek juo bevažiuosi bandydamas pabėgti, vėl ZAP’insi vėl atgal. Filmo gale vienintelis išėjimas yra su rašytojo leidimu ir jo atidarytu veidrodžių koridoriumi.
Kelio scena, žiūrint pirmą kartą vaikystėje, man buvo palikusi labai stiprų įspūdį. Jeigu kelias veda nuo A iki B, tai jame visą laiką esi arba arčiau pradžios arba pabaigos. Bet kelyje yra tarpinis taškas, kuriame esi vienodai nutolęs nuo abiejų atstumų. Kur tada tu esi? Pagal savo judėjimo kryptį ir tikslą tu esi arčiau vykimo arba grįžimo, esi pradžioje arba pabaigoje. Kas yra tas taškas? Ar jis yra kelio dalimi?
Kaip taškas tarp miego ir būdrumo. Kaip knygos puslapio kraštas. Nauja, labai materaliai mažai erdvės dalis, bet būtina išlaikyti integralumui. Knyga be puslapių tampa vientisu tekstu. Yra toks dalykas, kaip doom scrollinimas, bet nėra doom flippinimo? Kai skaitai vieną knygos puslapio pusę kita galimai egzistuoja, o galimai ir ne, kol jos nepriskaitai, tik pervertęs puslapį tą pamatai.
Kai filmą žiūrėjau pirmą kartą, bandžiau jį aptarti su savo klasiokais, bet tuo metu buvau pradinėje mokykloje ir jie nelabai suprato ką aš mačiau ir sakė, kad tokių filmų tiesiog nebūna, Juste NĖRA tokių filmų, ką tu kalbi, kokia tu keista.
Bet taip pat lankiau audimo būrelį, kuriame iš karto suprato apie ką kalbu, nors filmo ir nebuvo matę. Audžiant (o dar labiau vijant juostas) tas yra. Bet aš pateiksiu dar paprastenį pavyzdį – siuvinėjimą, nes audimas yra… Yra kažkas daugiau.
(kažkaip pagalvojus apie audimą prisiminiau šitą knygą (aš ją turiu, turiu visą lentyną panašių tokių knygų, bet šita įspūdinga savo dydžiu ir svoriu lol) ir ją skaitant galvojau, kokia ji keista, mano savijaua labai atitiktų būtent šito filmo personažo išgyvenamus jausmus, tik, laimė ausdamas savo teisingai smegenis kasančius kvadratėlius ir zigzagėlius, kurie, nu žinoma, kad yra sexy, apokalipsės nepradedi.)
Tai va, pvz.: siuvinėjant kryželio visuomet yra blogoji siuvinio pusė. Jei tu matai siuvinį, VISADA ya kita jo pusė. Negali egzistuoti viena siuvinio pusė be kitos pusės. Tai, kas vyksta joje, yra jos pačios reikalas, t.y. ji gali būti paslėpta siekiant nerodyti ar neesant reikalingai. Ji gali būti tvarkinga, gali būti netvarkinga. Ji gali atskleisti techninius sprendimus, kaip buvo sukurta geroji pusė, ji gali atskleisti kūrėjo taikytas kūrybos taisykles, kurios nieko nekeičia galutiniame rezultate, bet yra svarbios kūrėjui. Pvz.: gal siuvinėjant nusprendi, kad jeigu vienas kryžiukas nuo kito tos pačios spalvos nutolęs iki 7 kvadratėlių tu siūlą trauksi iki ten, o jei daugiau, tai siūlą užtvirtinsi vienoje pabaigoje ir nukirpęs iš naujo įtvirtinsi kitoje pradžioje, etc.
O kai parašai „čia knygos pradžia”, tu nesi įpareigotas pabaigoje parašyti „čia knygos pabaiga” jos gale. Daug religijų sako, kad realybę kuriantys nematomi mechanizmai neišvengiamai ir garantuotai egzistuoja ir yra net tikresni ir garantuotesni, nei ta „geroji pusė”, apima ir tą, kuris juos sukūrė ar jais naudojasi. Gal tu ją gali pažinti iš šios pusės priėmimo, gal joje yra neįmanoma pažinti paslaptis (kaip siuvinys gali suprasti autoriaus norą, pvz.: siuvinėjant iš pradžių išsiuvinėti apvadą, o tada užpildyti vidų, arba siuvinėjant skaičiuoti rimtą 3-7 ir nesutikti su kitu siuvinėtoju skaičuojančiu 2-4, kaip vienas siuvinėja siūlais po 1 metrą ir mazgus nukerpa, o kitas po 30 cm ir mazgų nenaudoja ir t.t. ir panašiai.
Tai va. Čia filmas apie tai, kad, o kas jeigu jų nėra, tų kit realybės pusi, bet vat, ėmė kažkas ir surado, kad jie gali būti. Kitoje puslapio pusėje kažką parašė, kas prasiliejo? Kas, jeigu jos visada buvo, kas, jeigu šio pusės žodži našta perspaudė puslapius ir ėmė prašisviesti tai, kok mums nereikėjo skaityti?
Baisiai geras filmas, man tai laba patiko. Kas skaitėt iki galo tikiuosi todėl, kad ir Jums patiko ir nudžiugino, arba, kaip ik nepatiko, bet įdomu ką kiti rado, kad jiems patiko.
Po šito pažiūrėjau „Iron Lung”, tai tas nuhiperventiliavo man dviem dienom, jei atsigausiu gal aprašysiu irgi.
Kaip tik išėjo naujas vadovėlis (tiksliau 3-ias leidimas) apie miego mediciną. 285 psl. Toks tobulai „visiems medikams”, kad galėtum perskaityti ir geriau suprasti ką tie miego specialistai veikia, kas kaip vadinasi ir kas kaip diagnozuojama ir gydoma. Žiauriai geras. Labai trūksta tokios jungiančios literatūros. Visuomet būna skirtos pacientams ir skirtos specialistams (ten galėtum apie miegą ir 2850 psl parašyti gi lengvai), bet vat tokios… rimtai apžvelgiančios negiliai, dažniausiai nebūna. O dar turėti ir pačių lietuvių parašyt, neverstinį, t.y. atsižvelgiant į vietinę medicinos paradigmą ir galimybes yra iš viso nuostabu!
Man knygoje labiausiai patiko skyrius apie KET-N. Tai yra specifinė kognityvinė elgesio psichoterapija nemigos gydymui, kuri iš esmės yra pirmo pasirinkimo veikiantis gydymas absoliučiai daugumai miego sutrikimų, net tų, kurie yra organiniai. Skyrius nėra instrukcija kaip ją taikyti ir nera savipagalbos medžiaga, bet yra itin šaunus supažindinti visus kitus gydytojus kas tai ir apie ką tai.
Dabar rekomendacijas nukreipti pacientą į KET-N aš matau iš III lygio specialistų beveik visada, tik va, kur pacientui surasti tas 4-12 kryptingų sesijų, jei jo lankomas pirminės psichikos sveikatos priežiūros centras netaiko? Ar taip iš viso galėtų būti?
Jei skaitysite knygą, tai toks įdomus joje pasikartojantis mozaikinis elementas melatoninas. Visus gydom KET-N, bet kai kurioms grupėms iš karto SMACKINAM MELATONINĄ. Su autizmo spektro sutrkimais knygoje ant tiek įdomiai, kad radau eilutes, kur, jei vaikui diagnozuotas Aspergeris, tai duodam pastarojo tėvams. Melatonino, ne Aspergerio. Na… yra tokia klinikinės savigarbos praktika, kad diagnozavus vaikui būtina ištirti ir tėvus, nebent nenorime atkasti to, kad tėtis ne tėtis ar dar ką, bet išleisti tėvus dar is su pagalba jiems daugiau, nei tik pagalbą jų vaikui? DAMN. Audentes fortuna iuvat. Tai va kaip reikia dirbti, kad po to vadovėlius galėtum rašyti, nesicackinti. Beje, yra aprašyta ir situacijų, kai nemiga gydoma kofeinu!
Labai nuostabu, kad yra aprašyta ir apie hipertrofine širdies liga sergančių žmonių nemigą.
Žmonės sergantys širdies ligomis dažniausiai miega prastai. Miega blogai dėl širdies pažeidimo (tiksliau širdies nervinės sistemos ir jos ryšo su smegenimis), miega blogai dėl vaistų šalutinio poveikio, o prastas miegas dar labiau pablogina kraujospūžio ir ritmo kontroles. Jeigu lėtinio skausmo atveju dar kažkaip dašyla mums, kad kai labai skauda nugarą, tai toks ten ir miegas, tai su autonomines nervų sistemos signalais, kad „musm čia viduje negera” – ne taip.
Taip miela ir, kaip šeimistui, šilta, kad kažkas atkreipia dėmėsį į šią, ir tokią didelę, nemigos grupę, kurią labai lengva praleisti tiesiog užsiciklinus prie pasakymo „gydyti pirmines priežastis”. Kaip tu jas išgydysi? Ką tu kalbi? Kur man rasti genetikos ar sociologijos analogišką vadovėlį ir mesti į tave, kad tu suprastum, kad čia nėra paprastas lengvas dalykėlis? (gal ne veltui tokias knygas leidžia su labai kietais pointy kampučių viršeliais ir sunkiu blizgančiu popieriumi).
Jei kas norit nusipirkti (tiražas net 1000 vnt! ) :
