Autorius: Justė

Ką toliau siuvinėti?

Ką toliau siuvinėti? Surašiau visas idėjas ir per google atsidariau patį pirmą rastą atsitiktinio varianto „išuktuką”. Būgną? Generatorių? Kaip gi čia tokį dalyką pavadinti? Loterija?

Po to prie kiekvieno objekto pridėjau skaičių kiek dienų jis jau yra „likęs” rate. Įdomu kas ir kiek laiko užsibus. Teoriškai koks rinkinys ar idėja galėtų taip ir likti „su visam”. O kaip sekantis išsisuko vėl ežiukas:

Visai smagu, toliau ?:

Čia neva nufotografuotas Abraham Lincoln apkabinęs Mary Lincoln . William H. Mumler nuotrauka 1869 (Wikimedia).

Kol siuvinėjau mąsčiau apie AI internetą. Dabar kažkaip ten skaitosi, kad internetas 2.0. Anksčiau buvo 1.0. Kažką jame įkelti reikdavo daryti savo puslapius (kaip šis), o po to atsirado socialiniai tinklai ir stebėjimas tapo produktu pats iš savęs. Jau visi apturėjo galimybę kelti į internetą ką tik nori, pats buvimo faktas tapo skelbtinu, vien reakcija ir dėmesys iš savęs turiniu. Jaučiu, kad esame šalia interneto 3.0.

Prieš metus Meta prikūrė AI profilių savo produktuose ir dalis žmonių to nesuprato. Kurie suprato ir ėmė iš jų lazdavotis privedė prie tų profilių trinties. Dalis mano pažįstamų sako, kad AI bus išlaisvinantis dalykas. Kaip fotoaparatas išlaisvino menininką tiesiog iš vaizduotojo rolės, taip AI leist kūrėjams realiai užsiimti tik kūrybą, o vartotojas vartos per AI tik tai, ko jam reikia. Pvz.: būna žmogus sako, kad gerai „pasikalbėjo” su kokiu ChatGPT, gavo įžvalgų, patarimo ar dar ko nors. Toks naujas įgūdis atsiras – kalbėtis su savimi pačiu.Ir dar būna žmonių, kurie sako, kad tie AI chat botai juos labai gerai supranta ar jiems pataria! Na, gal čia tik pati pradžia, su fotoaparatais irgi pradžioje buvo, kad žmonės dievagojosi, kad jais nufotografuoja dvasias ir auras. Po to buvo striokas, kad, o siaube, fotoaparatas, skirtingai nuo menininko, automatiškai nepagražina, nepataiso, neišryškina ir nenuslepia. Nuo „fotogeniškumo” talento, iki fotografo, kaip specialybės, fotošopo ir atskiros realybės, egzistuojančios tik nuotraukose, matys ir su AI atsiras atskiras pasaulis, kuriame bus talentingų kalbėtis su savimi ir kalbėtis su visuotina informacine sriuba, bus nemokančių suprasti, kur tiesa, o kur tik jos atspindys.

AI sugeneruotas paveikslėlis pagal mano užklausą (taip lietuviškai!) „Siuvinėjimas kryželiu, kuriame pavaizduotas mielas drakonas su cigarete” Vidurinį pirštą drakonui pridėjo pats AI. Bing Image creator)

Alergija spermai

33 metų vyras kreipiasi į gydytoją dėl suicidinių minčių. Beck’o depresijos klausimyne surenka 37 taškus (galima sunki depresija), nerimo – 42 taškus (galimas sunkus nerimas). Ok. Kur toliau? Psichiatrui?

Renkama anamnezė.
Nerūko ir negeria. Lėtinėm ligom neserga. Neturėjęs jokių operacijų. Alergijas neigia. KMI 23. Antros pusės neturi.

Ligos istorijoje – dažnai trumpalaikiai nedarbingumai po kelias dienas ir daugybė urologo konsultacijų. Kas čia?
Nedarbingumų metu simptomai gana stabiliai vienodi – deginantis-pjaustantis skausmas paduose ir delnuose, viso kūno raumenų silpnumas ir skausmas, negalėjimas susikaupti, vandeningos išskyros iš nosies, akių paraudimas ir perštėjimas. 10-balėje skalėje pacientas visus simptomus vertintų 10 balų. Akių paraudimas trukdavo kelias dienas, bet raumenų silpnumas – bent savaitę.

Bendrai paėmus per metus susidaro bent 2-3 mėnesiai nedarbingumuose.
O urologas čia prie ko?

Pacientas viską sieja su masturbacija. M. Kodėl? Nuo 13 metų mastubuodavosi maždaug kasdien (nieko ypatingo), bet nuo 16 metų pastebėjo, kad po sėklos išsiliejimo pradėjo jaustis labai prastai. Iš pradžių nesureikšmino, bet su laiku viskas taip va pablogėjo. Nuo 30 metų visiškai nebesimasturbuoja, bet epizodai ištinka savaime arba po poliucijos.

Okey. Čia va SSRI – escitalopramo, prašom nesižudyti, gal padės, nors, aišku, kad nepadės, reikia išspręsti šitą siaubingą situaciją. Jau vien be sekso daug kas nusižudytų, o čia dar ir kai sekso negalima dėl to, kad per jį viską skauda???

BKT – WBC 10,45, Hgb 162 ir t.t. nieko ypatingo. Skydliaukės hormonai – čiki piki, ANA, ANCA, C3, C4 (kodėl gi ne) – normos. Triptazė 1,9 (norma), bendras IgE – 162 (ne norma, nes norma <100). Hoho. Akys, sakot, raudonos būna ir nosis bėga? Šienlige gi neserga.

Pas urologus pacientui daug vaikštant galima pamatyti atliktus lytinius hormonus – viskas norma, išskyrus progesteronas 0,45 (vyrams norma iki 0,15), estradiolis 59 (vyrams norma iki 43). Mikropointinis svyravimas daugiau adaptacinis, ne patogenezinis. Urologo pasiūlymas ką toliau – užraukti spermos gamybą visai. Nėra spermos, nėra alergijos spermai. Paprasta.

Pacientas pažada nesižudyti, jeigu bus sugalvota kaip jam toliau gyventi su sperma, nes keisti lyties, kastruotis ar dar ką panašaus jis visai nenoru. Taigi, – kelionė pas alergologą ir alergijos patvirtimas. Odos dūrio testas su autologine sperma ryškiai teigiamas. Kad būtų rimtesnis testas alergologai pridaro visokių spermos skiedinių. Ką čia jau, baksnoti, tai baksnoti.

Pirmas gydymo pasirinkimas – ibuprofenas ir desloratadinas su montelukastu. Po 3 mėn vertinamas gydymo efektas – nėra.

Pridedamas silodozinas. Ne alergijai, bet spermos tūriu pamažinti, bet nuo šito pacientas po 2 mėn ima vemti, tenka nutraukti.

Po 3 mėn vėl vertinamas gydymo efektas – nėra. Paciento jėgos senka. Pusmetį čia jau tęsiasi eksperimentai. Bet alergologai turi dar minčių. Gydys kaip sunkę alerginę slogą. Omalizumabas. Bent 300 mg omalizumabo mėnesiui.

Ir, po kelių mėnesių – valio! Veikia!

Tai kokia galutinė diagnozė? Alergija spermai?

POIS – postorgazminės negalios/negalimo sindromas –
Diagnostiniai kriterijai
1) bent vienas simptomas: į gripą panašūs pojūčiai arba stiprus nuovargis/išsekimas arba raumenų silpnumas arba karščiavimas arba padidėjęs prakaitavimas arba staigi nuotaikos kaita arba staigus susierzinimas arba atminties sutrikimas arba susikaupimo sutrikimas arba sutrikusi kalba arba nosies užburkimas arba akių perštėjimas.
2) minėtas simptomas (ar simptomai) pasireiškia iš karto (per sekundes ar valandas) po ejakuliacijos.
3) minėtas simptomas (ar simptomai) pasireiškia bent 90% ejakuliacijų atvejų arba savaime.
4) Simptomai trunka 2-7 dienas
5) Simptomai praeina savaime.

Atvejis iš čia, mano tik dramatiškai perrašytas – https://jmedicalcasereports.biomedcentral.com/articles/10.1186/s13256-024-04986-2

Knyga – Michael Crichton „Andromedos štamas”

1969 metų knyga! Klasika. Anksčiau buvau neskaičiusi, bet, kai „Kitos knygos” taip gražiai išleido, tai tiesiog ir ištirpau knygyne. Nusipirkau:

Ant galinio viršelio parašyta, kad šis leidimas pilnas, t.y. necenzūruotas. Lietuviškai jau buvo išleista 1975 metais. To varianto neskaičiau, įdomu kas būtent buvo išcenzūruota. Gal tai, kad Amerika pati krūčiausia šalis? 😀 ar ir subtilesni dalykai, pvz.: „kitokio žmogaus” hipotezė.

Ir labai lengvai susiskaitė ir labai patiko. Tikras malonumas. Asmeniškai du dalykai buvo ypač skanūs.

Pirma – tai medicininė fantastika. Knyga pristatoma kaip technotrileris ir, kaip kažkas labai naujo tuo metu, kai parašė. O man skaitant toks jausmas, kad tiesiog vieną dieną neišvengiamai leidėjai nustojo autoriams mokėti už parašytą žodžių skaičių ir knygynuose pasirinkimai tiek išsiplėtė, jog nebegalėdavai išsisukti su „ką rasi, tą skaitysi” metodu. Čipsiukų teko paduoti, ne tik duonos 😀

Ir medicina čia dar tokia, kokia jinai nuostabi ir per ką būtent nuostabi atrodo medicinos studentui. Lietuvoje – maždaug trečio kurso. Kai sužinai apie krešėjimo kaskadas, savarankišką smegenų kraujotakos reguliaciją, diferencinės diagnostikos procedūras, kai pradedi susipažinti su pacientais ir kaip jie, bei apie ką meluoja. Labai… hmmm… noriu panaudoti žodį erdvu. Gal lengva?… skaityti pvz.: apie personažą, kuris serga skrandžio opalige, bet ją gydosi „denatūratais” ir kasdien surydamas po buteliuką aspirino tablečių. Tada neskauda. Neskauda – nėra problemos. Kad gydymas palaiko problemą ir taps mirties priežastimi – čia jau rytojaus žmogaus problema. Ir ką? Ir niekas knygoje kokio ten komentaro ar įspėjimo paraštėse neįdėjo, kad, jūs vaikai, tai taip jau nedarykite. Kitas personažas slepia, kad jam būna hiperglikeminės komos, dar kitas – epilepsija. Epilepsiją slepia žmogus, kuris ne tai, kad vairuoja automobilį, jis ten kone atomines bombas vairuoja. Ir ką? Nu gi pasakysi, tai niekas neleis! Ir ar yra koks ten spec. vyr. atsakingo redaktoriaus komentaras? haha, ne. Čia mokslinė fantastika. Kaip suprasi ir kokių minčių apturėsi – pats kaltas.

Tokių gerulių scenų knygoje yra. Pvz.: randa lavoną. Smalsu nuo ko numirė. Pakrutina. Nieko. Pakrutinę pamato, kad be lavondėmių. Pabaksnoja peiliuku pažiūrėti ar teka kraujas. Neteka. Prapjauna kraujagysles. Neteka. Tada pilnai visą prapjauna su improvizuotu osteotomu, kad išsiluptų širdį ir išsivyniotų iki kairio skilvelio pažūrėti yra ten ar nėra kraujo. Nekalbant apie tai, kad tokie dalykai užtrunka ir reikalauja fizinės jėgos, tai pats tokio gilaus krapštymosi faktas įspūdingas. Eitumėte pažiūrėti kodėl nuo medžio lapai krenta, tai iki pat gruntinio vandnens prie progos kastuvu prisikasti pažiūrėti kaip ten apačioje viskas…

Kita scena – reikia užsakyti kraujo tyrimus. Kaip užsakomi kraujo tyrimai? Pažymėti VISAS VARNELES. VISAS. Nes, nu, belekaip reikia žinoti ir hemoglobiną ir aldosterono koncentraciją. Vienas iš tiriamųjų yra dviejų mėnesių kūdikis ir knygoje paskaičiuoja, kad visiems pirminiams kraujo tyrimams „apžvalgai” iš to kleckiuko, reikės paimti 42 ml kraujo. Tokio amžiaus žmogus turi ~85 ml kraujo vienam kūno kilogramui. Tarkime jis sveria 6 kg – viso turi 510 ml kraujo. Taigi jam nusiurbiame ~8% viso jo kraujo tūrio. Kaip suaugusiam žmogui duoti „pilno kraujo” donacijai – ~400 ml. O jūs galvojate iš jūsų paima labai daug, kai paima 6 mėgintuvėlius (juos būna 1-3 mL kraujo kiekviename, žiūrint koks).

Kraujo tyrimų įvertinimai irgi labai… studentiškas. Pvz.: ASAT pakilimas nuo 40 iki 75 įvardijamas kaip „audinių irimo” pavyzdys. Čia tam veikėjui, kuris geria denatūratą. Rūgštele. Jeigu jo ASAT būtų toks mažas, tai tik todėl, kad ten jau nebebūtų pas jį kam irti. Vien nuo to, kad knygoje tą žmogų be sąmonės kaip nusitempia tyrimams aplamdytas pakeliui jis turėtų tą ASATą kokį 300 dienai-kitai. Kiek gyvai tokių pacientų mačiau, tai ten biocheminės panelės būna tokios, kad norisi pasitikrinti ar ne žemyn galva atsakymus žūri. Vaikai, negerkite aspirino dėžutėmis. Jūs mirsite. Tiesiog mirsite. Ir skausmingai.

Autorius taip pat labai gerai parodo kaip atrodo fantastinio AI medicininės anamnezės rinkimas (iš 121 psl):

Antras man labai patikęs dalykas – tai knygos vaivorykštinė įvairovė. Knygoje nagrinėjamas kosminis pabaisiukas taip ir lieka visiškai neaiškus – nei kas tai yra, nei kodėl jis yra. Kad jis „mutuoja” ir tampa nepavojingas yra tik teorija. Klausiant kas yra gyvybė reikia klausti ir nuo kada jau yra gyvybė. Mes esame linkę priskirti kokybnius gyvybės atributus – juda, minta, dauginasi etc.

Scala naturae iš R. Lull, Liber de ascensu et descensu intellectus , 1512 metai. Ugnis gudresnė už akmenį!

Viena ląstelė yra gyva, nes visą tai daro. Bet ar daro? Pvz.: ar trombocitas yra gyvas? Vadiname jį ląstele, nors yra tik ląstelės nuoplaiša, kuri išgyvena iki savaitėlės. Jeigu jis prikreša kur ir pridaro nepatogumų, tai kas čia kaltas – jis, jo kilmės organizmas, žaizda, nemokėjimas užsiklijuoti pleistro?

Knyga bagiasi kaip ir gerai. Neaiškiai, su autoriui būdingu life finds a way, kad padarėlis kažkaip numutuoja ir lyg pasidaro nebepavojingas. Bet gal mes tiesiog atsiduriame jo viduje. Gal jis išsikvepia. Gad dar kas. Kas ten žino. Ar ląstelė žino, jog ji yra daugialąsčio organizmo dalelė?

Na, čia taip padrikai aprašiau, nes baisiai jau smagus skaitinys, krykštauju ir strykčioju ant kėdės.

5/5.

Pojūčiai iš Vilniaus paveikslų galerijos

Šiandien užėjau į Vilniaus paveikslų galeriją ir ten pamačiau va tokį dalyką parodoje apie Vilniaus universiteto terapijos klinikos istoriją:

Čia akušerinės replės. Sugriebusios jau nebe kūdikio galvą. Toks… makabriškas dalykas. Kaip čia buvo sugalvota suderinti tokius du dalykus. Suprantu, kad reikėjo kokią galvytę ten pridėti, tai kodėl ne kokio Babyborn? Jau pačios replės yra labai siaubingas instrumentas. Šiuo metu jų prisireikia rečiau, nei 1% visų gimdymų (labiau 0,1%)

Na, tai progos:

XVI amžiuje toks William Chamberlen su dviem sūnum pabėgo iš Prancūzijos į Angliją vengdami religinio persekiojimo (buvo protestantai). Visi trys užsiėmė tokiu keistu tuo metu dalyku vyrams – akušerija. Bet ne bet kieno – o kilmingų ir turtingų ponių, kurios galėdavo girtis, kad kol su pribuvėja gimdė, tai aną dar ir tikras doctor, prižiūrėjo (net jei tik pastovėdavo kampe ar net atskirame kambaryje vaiko tėčiui leidus tik tiek).

Ir kažkaip šiai doctor šeimai kilo mintis padidinti žnyples, kurios buvo naudojamos traukti šlapimo pūslės akmenims traukti vaikams. Dar ir skylutės pačiam pasidaryti nereikia, jau yra! (dėl to iš pradžių žnyplės neturėjo išlinkimo atitinkančio dubens anatominę eigą)

Mintis, kad gydytojas gali pagelbėti išgyventi gimdymą tiek vaikui, tiek mamai, anglų karališką šeimą tuo metu ypač viliojo. Matot Anglijoje tamsu ir mažai vitamino D. Kai mažai vitamino D – žmones ištinka tokia liga, kaip rachitas. Viena baisiausių rachito pasekmių yra ydingai užaugęs dubuo, vaisius tiesiog neužgimdavo per jį. Pjauti? Traukti laukan jėga?

Chamberlen’ų šeima virš šimto metų savo žnyplių paslaptį išsaugojo instrumentus atsinešdami į gimdymus slaptose dėžutėse, reikalaudami, kad gimdyvei būtų užrištos akys, o dirbantis gydytojas būtų užklotas anklode (stebinčiųjų ten galėdavo būti DAUG).

1670 metais Hugh Chamberlen visgi bandė grįžti į Prancūziją ir ten parduoti savo „išradimą”, kad užsidirbtų gražaus pinigėlio. Prancūzai sakė, ok, parodyk ką moki ir liepė ištraukti vaiką iš aštuonias dienas gimdymo skausmuose besikankinančios 38 metų itin sunkiu rachitu sirgusios paryžietės. Jam vaiko nepavyko ištraukti ir buvo išvytas atgal į Angliją. BET, spėjo prisirankioti vietinės literatūros, išsivežti, išsiversti ten, visi ėmė jį laikyti baisiu profesoriumi, tik kai kurie gydytojai kelti klausimus, pala, o licenziją ponas turite? :DDDDD Kai laikai, ar ne?

Bėgo vėl šeima, šį kartą į Olandiją. Olandijai ne anglai, užrištų akių kraštelį pakelia, aha, žnyplės, ėmė visi kopijuoti ir plačiai naudoti. Olandai procesą patobulino. Pirmiausia, kadangi ėmė jį naudoti ne tik karališkoms šeimoms, o ir paprastiems mirtingiesiems, tai atsirado poreikis tokiam parpastam dalykui, kaip… lubrikacija. Na, kad mažiau skaudėtų. Queens don’t cry, but women do. Naudodavo kiaulių taukus. Taip pat atsirado mada ginekologui demonstruoti savo surūdijusias reples – suprask taip gerai dirba, taip retai jam kada jų apskritai reikia, kad va, net rūdim apėjusios.

XIAM amžiuje atsirado visokie  Simpson’ai Barnes’ai ir Anderson’ai su savo žnyplėmis, kur žiūri, žiūri, ir, nu matyt reikia tų skirtumų, yra prasmės, ginekologai gal geriau pasakytų. Reiktų paminėti, kad labai daug gerų akušerinių išradimų padarė amerikiečiai nes… vergų savininkai spaudė. Jiems rūpėjo pinigai. Jiems nerūpėjo garbinga moralinė mirtis gimdyme ar moterybė, kaip silpnoji lytis. Ne. Jie norėjo, kad visi jų vergių nėštumai baigtųsi gerai, sveikais fiziškai ir protiškai pypliukais, ir pačios moterys galėtų grįžti į darbą, greitai, o ne gulėtų paslikos su prasiskyrusiais dubenimis ar nelaikydamos išmatų ir šlapimo būtų „melancholiškos”.

Dabar, kai yra galimybės saugiai daryti cezario pjūvį, tai akušerinės replės, čia tikrai toks dalykas… „iš praeities”. Galvoju, o kodėl tokiose parodose neparodo dar ko nors panašaus. Pvz.: peiliukų prapauji ausies būgneliui esant viduriniam otitui? Iki antibiotikų ir nuskausminamųjų išradimo čia buvo toks dažnas family doctor užsiėmimas. „Bakst ir viskas” daug labiau tam tinka, nei skiepams apibūdinti. Žmogui skauda taip, kad net sienom lipti neturi sveikatos. Būgnelis pats plyštų, bet vat, laikosi. Tai daktaras padeda. Tik, jei dažnai įvyksta savaime/padaroma chirurgiškai, po to būgnelis nebesuauga, lieka nuolatinis lėtinis vidurinis otitas, iš ausies kažkas vis varva. Kažkada gydytojai net gindyčdavosi ar čia nėra brandos požymis, čia gal taip net VISIEMS turi nutikti su viena kuria ausimi. Įsivaizduojate? 😀

Disertacijos apie plica polonica, t.y kaltūno ligą titulinis puslapis. Kaip tai traktuojama labai priklauso nuo jūsų politinių pažiūrų. Medicinoje yra visokių ir cheveux incoiffables ir pili trianguli et canaliculi. O pačioje parodoje lyg yra tikras kaltūnas. Susiūtas. Tai matyt buvo prapjautas pažiūrėti kas gi jo viduje. Dabar irgi būtų galima atlikti kaltūno plauko tyrimus, pažiūrėti ar nėra jame kokių mutavusių baltymų. O pasitaiko ir šiomis dienomis žmonių su kaltūnų, tik dažniausiai jis juos ištinka dėl psichiatrinės ar neurologinės ligos. Gal ir anksčiau taip būdavo? Gal mūsų kraštų gilesnės depresijos nėra tik XX amžiaus įvykių pasekmė? Prisiminiau prie progos, kad prieš kelis metus aprašiau kaip tik šaunią knygą apie XIX amžiaus neurologiją mūsų kraštuose, parašytą, beje šios parodos kuratorės :V oba!

O šiaip tai į galeriją ėjau kitos parodos žiūrėti – apie jusles ir jausmus.

Labai įdomiai persieina iš vienos muziejaus ekspozicijos dalies į kitą, jungiantys eksponatai yra kaip štai šis šaltinis apie Lietuvoje 1694 metais rastą meškų užaugintą berniuką, kuris tik urgzaliojo ir rūpinosi ką čia suvalgius.

Nu ką aš žinau. Manau nereikia tikėti viskuom, ką perskaitai knygose (ar bloguose). Gal tiesiog kas buvo išmetę vaiką į mišką ir tiek.

Kažkaip jau ne vienoje paskutinėje parodoje, kurioje lankausi, būna bent vienas eksponatas už užuolaidėlės, kur pasižiūri, o ten… Pavyzdys iš šitos parodos, hihi:

Ir tokių eskponatų ne vienas, gal tik ne visi tokie tiesmukiški. Pvz.: štai Jacob Gole 5 juslių personifikacijos (~1724 metai) – rega, klausa, uoslė, skonis ir lytėjimas:

Keturios merginos visai chill, vat tik paskutinę kažkodėl kažkas graibo:

Eeee… ok? Grįžusi namo gūglinau ir radau, kad autorius daugiau sukūręs tokių personifikacijų rinkinių. Štai lytėjimas iš kito rinkinio, rastas ne parodoje,o internete:

Grįžtant prie parodos, tai ir joje yra liečiamųjų šlepečių. Pvz.: štai puikus XIX amžiaus lenkiškas piešinys:

Na tai ir tiek. Dar galerijoje šiuo metu yra nuolatinės ekopizicijos dalis ir jaunojo tapytojo prizo parodo (galima joje balsuoti!)

Atvejis – diagnostikas rubikas

76 metų amžiaus vyras atvyksta į priėmimo skyrių skųsdamasis dviejų savaičių trukmės šlaunų ir krūtinės skausmu. Skausmas palengvėja prisėdus ar prigulus, tačiau pasunkėja vaikščiojant. Apskritai savijauta bloga, jaučiasi kažkuom susirgęs ir “sugriuvęs”. Į priėmimo skyrių pacientą atsiunčią kardiologas, siuntine pažymėdamas, jog pacientui yra naujai išsivysčiusi mažakraujystė. Kodėl jį siunčia kardiologas? Nes kelios dienos iki šio negalavimo pacientui buvo atlikta koronarų angioplastika, pacientas susirgimą sieja su operacija.

Gyvenimo anamnezė – išeminė širdies liga, diagnozuota prieš 10 metų. Ir tiek. Vaje.

Status presens:
Bendra būklė gera. Sąmoningas, kontaktiškas, pilnai orientuotas.
Temp 37,6 C,
Gleivinės švarios. Nugaros, sėdmenų odoje stebimas stebimas ryškus į livedo reticularis panašus bėrimas.
Auskultuojant širdies veikla ritmiška, išklausomas III laipsnio sistolinis ūžesys ties širdies viršūne. Plaučiuose alsavimas vezikulinis, be karkalų.
AKS 110/88 mmHg, ŠSD 94 kmin
Pilvas minkštas, neskausmingas. Šlaunų raumenų ar nugaros palpacija neskauminga. Liemens, klubų judesiai neapriboti. Pacientą paprašius atsistoti skausmo nenurodo, paprašius bėgti vienoje vietoje sustoja po ~1 min nurodydamas skausmo atsiradimą. Turputį pailsėjus skausmas susilpnėja.
Neurologinės simptomatikos nėra.

Ok, einam prie kraujo tyrimų:
WBC 11,5 (65% segmentuotų, 20% limfocitų, 4% monocitų, 12% eozinofilų)
PLT 325
Hematokritas 29% (Hgb labė neduoda, nu tai… ačiū?)
ENG 99 mm/h
Natris 145
Kalis 4
Chloras 104
AST 27
GGT 90
Šarminė fosfatazė 153
Kretininas 353 …

Šlapime: ++ proteinurija

Nu tai dabar sugalvokime šiam pacientui kelias diferencines diagnozes, kiekvieną ją pagrįskime ir paneikime iš turimų duomenų, nors tikriausiai AI čia jau tą padarytų geriau už mus, bet laimė taip paprastai, kaip šiam pacientui, retai kada gyvenime būna, tai kol kas iš darbo dar neišmes.*

Pirma teorija – embolizacija cholesteroliu. Kodėl taip? Net neturint anamnestinės lipidogramos (dabar atlikta gali būti netiksli) pavojingai aukštą cholesterolio koncentraciją išduoda koronoplastikos faktas anamnezėje, tipiškas bėrimas. Kodėl ne? Nu galvotum, kad kojos skaudėtų ir ramybėje, iš kur tada karščiavimas ir mažakraujystė. Hmmm

Antra teorija – ūminis intersticinis nefritas. Kodėl taip? Inkstų nepakankamumas, bėrimas, mažakraujystė, proteinurija ir viskas greičiausiai pervalgius vaistų po chirurginės intervencijos. Kodėl ne? Nepaaiškintų kojų skausmo, pacientas nemini, kad vaistus saujom rijo, o jei ir būtų taip daręs, tai ar tikrai būtų galėjęs gauti kažką tokio galinčio taip jam padaryti? Hmmm x2

Trečia teorija – periferinių arterijų liga. Kodėl taip? Būdingas protarpinio šlubavimo tipo kojų skausmas. Kodėl ne? Kažkaip netipiškai greitai viskas vystosi ir iš kur tad tiek nukrypimų kraujo tyrimuose… Nah.

Ketvirta teorija – vaskulitas. Kodėl taip? Bėrimas, ryškiai pakilęs ENG, proteinuriją galima paaiškinti inkstų kraujagyslių pažeidimu. Kodėl ne? Jau reumatologas iš kito aukšto radiatorių daužo, argi čia karščiavimas, o kur svorio kritimas, o kur sąnarių skausmai etc. etc Ai, bet pala, žiūrint KOKS vaskulitas, gi ta pati embolizacija cholesteroliu jį sukeltų kaip patį vulgariausią ir paprasčiausią įvykį. Trukt už vadžių, vėl nuo pradžių, reumatologo dar nekviesim.

Tai embolizacija cholesteroliu kaip ir gaunasi darbine diagnoze. Ok. Einam kniaukti dviejų specialistų – kas paechoskopuotų kojų aterijas, kartojam rimtesnius šlapimo tyrimus ir ieškom nefrologo.

Kojų erterijų echoskopijoje – oooo…. Kaip tos kojos ir lankstosi. Kad sąnariai traška tai aišku, bet kaip kraujagyslės netraška. Vienos aterosklerotinės plokštelės. Kur pažiūrėsi choleterolio sankaupos. Nu tikrai čia tas bus, linksi galva kraujagyslių chirurgas. Nefrologas sako bus, bus, bet nebus taip lengva įrašyti diagnozę, darysime dvi biopsijas – odos ir inkstų. Odos biopsijoje rasime cholesterolio KRISTALŲ smulkiose kraujagyslėse, inkstuose rasime mažyčių embolų.

Gydymas? Nu tai lašelka. Palaikomasis gydymas, taip sakant, o ryte – namo ir ambulatorinė lėtinių ligų, t.y. hiperlipidemijos, kontrolė.

Ar pacientas teisus, kad operacija kalta? Filosofinis klausimas. Po operacijos trumpai skirti mažos masės heparinai pasižymi cholesterolio plokštelių fibrino dangalus ardančiu poveikiu**.
Juk kardiologas sakė, kad vis tiek vartoti cholesterolį mažinančius vaistus, net jei ir laukia tokia operacija.

* Apie būtent šio atvejo diagnostinius smagumus čia – https://jamanetwork.com/journals/jamanetworkopen/fullarticle/2825395

** Praktikoje embolizacijos cholesteroliu dažniausiai sugydomos visiškai puikiai ambulatorinėje grandyje, tik sunkesni atvejai atsiduria priėmimo skyriuje. Čia viena iš tų būklių, kur kartais padaryti mažiau yra sugiau, o iš viso tokio įvykio išvengti visada yra geriausia. Daug dažniau eozinofilijos priežastimi bus cholesterolio kristalizacija, nei koks žarnyno parazitas…. :))))
https://pmc.ncbi.nlm.nih.gov/articles/PMC6626893/

Kalėdiniai suvinėliai

Mano kalėdiniai siuvinėliai. Juos siuvinėdama juokiausi, kad čia keturi apokalipsės raiteliai:

Avis – badas. Ji tik atrodo balta, iš tiesų tai ji po apačia juoda. Pažiūrėkite į tą jos gilų žvilgsnį. Manote ji atbėgs su svarstyklėmis maisto daviniams sverti ir ekonominiai suvaržymais? O ne. Ji tiesiog viską nurupšnos. Va ir dabar, viduryje žiemos graužia gležnus peržiemoti bandančius daigelius! Originaliai Limos – dievybė be aiškios personifikacijos, nei moteris, nei vyras, be atvaizdo, nes atvaizdams bado metu nėra nei jėgų, nei išteklių. Eris, chaoso ir betvarkės, dukra. Limos man labai patinka, nes tam, kad ji neužgimtų, reikia priešintis chaosui, pvz.: siekti mokslo, mokytis planuoti, analizuoti ir panš.

Varlė – maras (užkariavimas). Pilvas jau baltas, tuoj visa užbals. Po kalėdine kepuryte slepia jau savo karūną, todėl tokia smarkiai užmauta ir akys išsprogusios O..O. Sunki ana. O kadangi raitelis originaliai yra Zelos – pavydas, ir lietuvoje mes vis dar žaliuojame iš pavydo, tai labai tinka.

Katinas – karas. Jau traukia iš tos kepurytės savo kardą. Jei kada turėsiu labai piktą ir viską mėtantį katiną tikrai pavadinsiu jį Arėjumi.

Ežiukas – mirtis. Thanatos. Vienodai nemėgiamas dievų ir mirtingųjų, nes nepaperkamas ir neperliankiamas nekieno. Jau neša kažkieno sielą žvaigždutės pavidalu anapilin.

Va taip atrodė išsiuvinėtos spalvos kryželiais. Paprastas juodas dygsniukas „ant viršaus” padaro visą grožį:

Mopsiukai iš arčiau:

Dizauno autorė Margaret Sherry. Super britiški paveiksliukai. Siuvinėjimo rinkinėlis buvo kaip priedas prie žurnalo The World of Cross Stitching. Tas žurnalas laaabai apgaulingas. Gali būti keli numeriai, kuriuose visiškai nėra ko verto siuvinėti ir staiba BAC puikus numeris iš kurio turbūt viską būtų galima išsiuvinėti. Darau išvadą, kad jie veikia lošimo principu. Laimi kartais gerą numerį ir po to vis perki kažko tikėdamasis…

Antras velinys – drakondinozauris

Šis užtruko tiek pat, kiek grybas prieš tai laiko prasme, jau labiau įsivaizduoju kas ir kaip. Privėliau, taip PRIVĖLIAU plunksnyčių ant galvos ir ant uodegos, nes plunksnos pūkeliai lygiai taip pat gerai veliasi, kaip vilnos ar sintetikos pluoštas. Įstabu!

Šį kartą atradau, kad adatos iš tiesų yra skirtingo dydžio ir per labai skirtingai traukiančios pluoštą. Vizualiai jos gali atrodyti kone identiškos, bet pabaksnoji ir še tai tau – visiškai kitokios. Keista, kad jų nežymi skirtingom spalvom ar dar kaip nors, kad nesusipainiotų. Matyt turi susiprasti ir pasidėlioti pats.

Kitam kartui planuoju:

  • Panaudoti vielos karkasą/griaučius figūrėlei. Daug tvirčiau laikysis viskas ir bus lengviau planuoti kas ir kur.
  • Pagrindui naudoti šiurkščia baltą vilną suformuoti bendras formas, o spalvota tik išorinį sluoksnį padaryti. Viskas turėtų pavykti greičiau ir aiškesnėm formom.
  • Surasti akyčių, nosyčių ir nagiukų – arba pasigaminti jas iš kokio fimo. Suteiks tikroviškumo ir užbaigtumo įspūdį.

Va taip šio driežiaus pilvas atrodo:

Vėlinio pradžia. Pagalvojau, kad siuvinėju be lankelio-rėmelio, veliu be pagrindo pagalvėlės. Čia turi būti kažkur ryšys.

Pirmas vilnos vėlimas – grybas!

Vaikai namie tyrinėja visokius rankdarbius, tai ir man atliko šiek tiek vilnos ir viena vėlimo adata. Gyvenime niekada nieko nevėliau, pirmą kartą pabandžiau.

Kaip smagu! Per vakarą padariau grybą. Labai paprastas procesas – tiesiog baksnoji ir formuoji maždaug kokios formos nori. Gerai pasipraktikavus, paskyrus daugiau laiko pavyktų padaryti ir labai sudėtingas skulptūrėles. Kaip ir siuvinėjant kryželiu – procesas labai paprastas, kaip tekantis vanduo, reikia tik nukreipti kūrybinės vizijos link 🙂 Labiausiai man patiko, kad veliant keičiasi ne tik vilnos pasipriešinimas, bet ir garsas, kurį sukelia adata pluošto raizgalynėje. Labai… ASMR!

Prie kotelio prisiuvinėjau visokių spalvų smulkių karoliukų, nes man labai patinka sausaininiai grybukai – kur galva padengta šokoladu, kotelis cukraus glajumi ir dar įmerkas į aguonas, kad primintų iš žemės ištrauktų baravyką. Tai šitas ištrauktas iš vaivorykštės!

Jei kas turite kokių patarimų dėl vėlimo, pasidalintumėte triukais ar geromis vietelėmis įsigyti daugiau priemonių – būtinai pakomentuokite. Kas be ko sekantis etapas būtų padaryti drakoną, hehe.