Kaip man pasisekė. Vėl pažiūrėjau filmą „In the mouth of madness”. Filmas dabar yra restrauruotas ir galimas 4k kokybe! Net nesvajojau, kad kada jį vėl pamatysiu, vyliausi nebent gal kada nuskils kokiam retro filmų festivalyje…
Nuo pirmo žiūrėjimo 199x jau tiek laiko praėjo, kad praktiškai kaip naują filmą žiūrėjau, atsiminiau tik emocinį palikimą ir kelias pavienes detales, kaip pvz.: scenas su paleipsniui besikeičiančiu paveikslu.
Filmas laikomas trečiąja J. Carpenter apokaliptinės trilogijos dalimi. Dabar įprastesnis trilogijos įsivaizdavimas yra tiesiog viena ilga istorija išskaidyta į tris dalis jos suvartojimo patogumui, arba tų pačių personažų pernaudojimas skirtingoms istorijoms, bet Carpenter trilogija, gal daugiau jo fanų į tokią sudėta, yra filmai apie tą patį, tik su kitokiais personažais. Ateina pabaiga skirtingais būdais skirtingiem žmonėm, skirtingais būdais, skirtingom reakcijom apie tai ir suvokimais. Egzistuoja daug būtų būti, bet tik vienas būdas nebūti. Apokalipsė yra vyksmas, taigi joje vis dar yra kuriančiojo elemento, o per tai ir įvairovės.
Pirmasis filmas „The Thing” (1982), antrasis „Prince of Darkness” (1987), trečiasis „In the Mouth of Madness” (1994).
Ok, tai apie ką šitas, kaip jis čia lietuviškai būtų… „Beprotybės žodžiuose”? „Beprotybės paliepimu”? Pažodžiui „burnoje” nesiverstų pagal prasmę.
Siužetas nesudėtingas. Horror žanre esmė niekada nebūna svarbus orginalumas, o būna kuo tikslesnis ir susietesnis tropų išpildymas. Čia pagrindinis tropas yra, kad pradžioje buvo žodis. Kūrimo mitas. O kaip su pabaiga? Kas tars paskutinį žodį? Kas juoksis (o gal verks?) paskutinis? Iš esmės jau viską apie filmą pasakiau, bet, jei norite, galite skaityti toliau.
Pagrindinis filmo personažas John Trent yra draudimo žalų tyrėjas (aš net turėjau pasitikslinti kaip LT oficialiai vadinasi tokia pareigybė). Žmogus dirbantis su realybe ir gaunantis pinigus už tai, kad atsektų kaip žmonės meluoja apie ją. Gerai dirba.
Nusamdomas vienos leidyklos surasti kur dingo populiarus ir žinomas siaubo rašytojas Sutter Cane. Pats John’as vertina, kad kvailas čia darbo užsakumas – jam pačiam akivaizdu, kad leidykla pati „pradangino” rašytoją tam, kad padarytų skandalą ir parduotų dar daugiau knygų, o jis čia turi tampytis ir vaizduotis kažką tokio blah blah blah.
Na, ir kažkaip nuo pat pradžių pradėda dėtis keisti dalykai. Iš pradžių tokie pigaus siaubo įvykiai – kur kažkas kažką vaikosi su kirviu, demoniški vaikiukai bėgioja ir panašiai. O gale siaubas pereina į kosminio lygio lovkraftinę tamsos sriubą su krapų pabarstukais.
Paaiškėja, kad tas Sutter Cane tapo ant tiek populiarus ir skaitomas, ant tiek žmonės įtikėjo tuom, ką jis rašo, kad tai tapo tiesa, o per tai prasidėjo apokalipsė. Visi žmonės po truputį ėmė tapti monstriukais ir vienas kitą ėsti. Tai ką dabar? Žvengti nebent, ką daugiau.
O gal niekada ir nebuvo realybės, gal John Trent visada buvo, yra ir bus tik knygos personažas, parašytas to paties autoriaus. Gal visi mūsų sukurti personažai turi savimonę. Gal savimonė atsiranda tik tada, kai daug kas žiūri ar skaito. Daug klausimų, daug atsakymų, dėliokis ir rinkis.
Dėliojimas šiame filme, koks būtinas žiūrint ar skaitant tokius kūrinius, labai gražiai parodytas meta lygyje. Filme, geriau suprastų savo ieškomą objektą (rašytoją) tyrėjas nusiperka rašytojo knygas ir ima skaityti. Gliučindamas nuo tų knygų jis pastebi, kad jeigu išsikirps iš viršelių raudonai apibrėžtus kleckiukus ir sudės iš jų puzliką, tai gausis žemėlapis, kuriame pažyėmėta ir kaži kokia vieta, AHA, tai čia turbūt ir slepiasi rašytojas!
Filme ta scena yra tooooookia nuostabi. Čia aprašau, bet norėčiau parodyti, gal kas pamatysite suviliotas, o gal kas matėte ir pasidžiaugsite su manimi, ar paprieštarausite, jog šūdas, ne filmas. gi IMDB tik 7,1, tai praktiškai nieko.
Bet taip tobulai rodoma, kad kartais dalykai yra tau po nosimi, tu tiesiog pasižiūrėk ir pamatysi. Tau net nereikia skaityti, tu GALI spręsti apie knygą iš viršelio, jei viršelis yra geras. Ar visi taip gali? Rašytojai gali. John ne rašytojas. Bet jis įgauna kokius tai mistinius rašymo akinius toje scenoje, nes užsimiegojęs pasitrina abi akis nuo rašiklio išsitepusia ranka. Karinis makiažas ieškant tiesos.
Man taip patika tie tropai, kur būna, kad žmonės netyčia pasidaro sau ritualinius kūno piešinius ar modifikacijas. Gi būna, kur žmonės eina muštis su kitias žmonėmis ir nusipiešia ant veido kokiu raudonu moliu juosteles, bet, kai tave gaudo kosminiai čiuptuvai, tai tų juostelių patys pridaro nuvalgydami nuo tavęs odą, ar netyčia juos suvilioji kažkaip paslydęs ir nukritęs vonioje ir nusibraukęs skruostą, po to nežinai čia tiesa ar tau smegenų edema.
Rega ir vaizdiniai šiame filme (visgi gi filmas, ne knyga) labai svarbūs. Personažai, kurie yra tarsi dar riboje čia, ir jau ten, jau knygoje turi susidvejinusias akis – jų vyzdžiai įgavę aštuoniukęs formą.
Bet man ta 8 forma labiau priminė Möbius juostą. Ar žinote kas bus, jeigu būsite kokiu skruzdėliuku ir roposite ta juosta? O gi nieko. Vaikščiosite be galo, bet žiūrinčiam iš šono kartais pasirodysite tarsi tapote savo paties atspindžiu, ir judėsite tokia keista trajektorija. Filme šitas judėjimas pats ryškiausias, kai John išvažiuoja ieškoti rašytojo į Hobb’s End miestelį – būtent ą vietą, kurią rado pagal tą sudėliotą žemėlapį ir, kuri neturėtų realybėje egzistuoti, nes buvo tik autoriaus sukurta vieta, kur talpinti siužetą.
Bet tą vietą John’as randa. Tik tam, kad į ją įvažiuotų patenka į labai keistą tašką erdvėje, kuris yra kokia tai kilpa. Kelias trumpam netenka laiko (jame taip pat važiuoja dviračiu paauglys, kuris žiūrint į vieną pusę yra vaikas, o į kitą senis), netenka materijos (po ratais būna tik debesys ir žaibai) ir šita nesąmonė baigiasi tik pasiekus dengtą stogeliu tiltelį į miestelį. Iš miestelio jau nebeišvažiuosi, kiek bepateksi į kelią, kiek juo bevažiuosi bandydamas pabėgti, vėl ZAP’insi vėl atgal. Filmo gale vienintelis išėjimas yra su rašytojo leidimu ir jo atidarytu veidrodžių koridoriumi.
Kelio scena, žiūrint pirmą kartą vaikystėje, man buvo palikusi labai stiprų įspūdį. Jeigu kelias veda nuo A iki B, tai jame visą laiką esi arba arčiau pradžios arba pabaigos. Bet kelyje yra tarpinis taškas, kuriame esi vienodai nutolęs nuo abiejų atstumų. Kur tada tu esi? Pagal savo judėjimo kryptį ir tikslą tu esi arčiau vykimo arba grįžimo, esi pradžioje arba pabaigoje. Kas yra tas taškas? Ar jis yra kelio dalimi?
Kaip taškas tarp miego ir būdrumo. Kaip knygos puslapio kraštas. Nauja, labai materaliai mažai erdvės dalis, bet būtina išlaikyti integralumui. Knyga be puslapių tampa vientisu tekstu. Yra toks dalykas, kaip doom scrollinimas, bet nėra doom flippinimo? Kai skaitai vieną knygos puslapio pusę kita galimai egzistuoja, o galimai ir ne, kol jos nepriskaitai, tik pervertęs puslapį tą pamatai.
Kai filmą žiūrėjau pirmą kartą, bandžiau jį aptarti su savo klasiokais, bet tuo metu buvau pradinėje mokykloje ir jie nelabai suprato ką aš mačiau ir sakė, kad tokių filmų tiesiog nebūna, Juste NĖRA tokių filmų, ką tu kalbi, kokia tu keista.
Bet taip pat lankiau audimo būrelį, kuriame iš karto suprato apie ką kalbu, nors filmo ir nebuvo matę. Audžiant (o dar labiau vijant juostas) tas yra. Bet aš pateiksiu dar paprastenį pavyzdį – siuvinėjimą, nes audimas yra… Yra kažkas daugiau.
(kažkaip pagalvojus apie audimą prisiminiau šitą knygą (aš ją turiu, turiu visą lentyną panašių tokių knygų, bet šita įspūdinga savo dydžiu ir svoriu lol) ir ją skaitant galvojau, kokia ji keista, mano savijaua labai atitiktų būtent šito filmo personažo išgyvenamus jausmus, tik, laimė ausdamas savo teisingai smegenis kasančius kvadratėlius ir zigzagėlius, kurie, nu žinoma, kad yra sexy, apokalipsės nepradedi.)
Tai va, pvz.: siuvinėjant kryželio visuomet yra blogoji siuvinio pusė. Jei tu matai siuvinį, VISADA ya kita jo pusė. Negali egzistuoti viena siuvinio pusė be kitos pusės. Tai, kas vyksta joje, yra jos pačios reikalas, t.y. ji gali būti paslėpta siekiant nerodyti ar neesant reikalingai. Ji gali būti tvarkinga, gali būti netvarkinga. Ji gali atskleisti techninius sprendimus, kaip buvo sukurta geroji pusė, ji gali atskleisti kūrėjo taikytas kūrybos taisykles, kurios nieko nekeičia galutiniame rezultate, bet yra svarbios kūrėjui. Pvz.: gal siuvinėjant nusprendi, kad jeigu vienas kryžiukas nuo kito tos pačios spalvos nutolęs iki 7 kvadratėlių tu siūlą trauksi iki ten, o jei daugiau, tai siūlą užtvirtinsi vienoje pabaigoje ir nukirpęs iš naujo įtvirtinsi kitoje pradžioje, etc.
O kai parašai „čia knygos pradžia”, tu nesi įpareigotas pabaigoje parašyti „čia knygos pabaiga” jos gale. Daug religijų sako, kad realybę kuriantys nematomi mechanizmai neišvengiamai ir garantuotai egzistuoja ir yra net tikresni ir garantuotesni, nei ta „geroji pusė”, apima ir tą, kuris juos sukūrė ar jais naudojasi. Gal tu ją gali pažinti iš šios pusės priėmimo, gal joje yra neįmanoma pažinti paslaptis (kaip siuvinys gali suprasti autoriaus norą, pvz.: siuvinėjant iš pradžių išsiuvinėti apvadą, o tada užpildyti vidų, arba siuvinėjant skaičiuoti rimtą 3-7 ir nesutikti su kitu siuvinėtoju skaičuojančiu 2-4, kaip vienas siuvinėja siūlais po 1 metrą ir mazgus nukerpa, o kitas po 30 cm ir mazgų nenaudoja ir t.t. ir panašiai.
Tai va. Čia filmas apie tai, kad, o kas jeigu jų nėra, tų kit realybės pusi, bet vat, ėmė kažkas ir surado, kad jie gali būti. Kitoje puslapio pusėje kažką parašė, kas prasiliejo? Kas, jeigu jos visada buvo, kas, jeigu šio pusės žodži našta perspaudė puslapius ir ėmė prašisviesti tai, kok mums nereikėjo skaityti?
Baisiai geras filmas, man tai laba patiko. Kas skaitėt iki galo tikiuosi todėl, kad ir Jums patiko ir nudžiugino, arba, kaip ik nepatiko, bet įdomu ką kiti rado, kad jiems patiko.
Po šito pažiūrėjau „Iron Lung”, tai tas nuhiperventiliavo man dviem dienom, jei atsigausiu gal aprašysiu irgi.
