Žyma: 31162

Andrus Kivirähk – Žmogus, mokėjęs gyvačių kalbą

O, ne! Knygą bando sugraužti facehugerr’is. Aš jam pridėjau akytes visiškai anatomiškai neįmanomoje vietoje, dabar jis panašesnis į anomalokarį <3

Kalbant apie knygą, tai labai gera. Jos įvertinimus internete, panašu, galima suskirstyti į tris grupes – Baltijos regiono, kuriame max gera, JAV, kur wtf ką aš čia ir kodėl skaičiau, ir Indijos, kur viskas čia melas ir netiesa, nukopijuota nuo indų kultūros ir mitologijos, kodėl kiti bando mus imituoti?

Kaip ir komentarai, tai knygos viršelis irgi labai apgaulingas, iš jo nesuprasi apie ką. Skaitydama aš pati supratau, kad čia knyga apie pokyčius, gimimą laikų sandūroje ir bandymą surasti savo vietą Pasaulyje. Vieno žmogaus tragiška gyvenimo istorija parašyta su juodu lėkštu humoru, kuris kiek sušvelnina labai rimtus egzistencinius knygos klausimus.

Veiksmas vyksta tokiame kaip ir mitiniame laike, kai į Estiją ateina krikščionybė ir žmonės išeina iš miškų gyventi į kaimus. Šiame išėjime žmonės pakeliui iš buvusio animalistinio tikėjimo susikuria tai, ką krikščionys vėliau įvardija kaip pagonybę. Dar miške gyvena žmogbedžionių pora, jau tikrai pati paskutinę iš saviškių, laikosi dar senesnių kultūrinių ir technologonių tradicijų, joms net kelnės per daug modernu.

Knygos herojus, paskutinis miško žmogus dar išmokytas gyvačių kalbos – ne tiek ji ten gyvačių, rodosi, kiek tiesiog gyvačių dar labai gerai naudojama, nes pačios gyvatės atsparios evoliucijai. Gyvačių kalba yra senas bendravimo būdas, kuris skirtas ne tiek informacijai perduoti, kiek susitarti. Paprašai priedžio, kad jis ateitų ir leistųsi tavo paskerdžiamas suvalgymui, tai jis ir ateina. Šios kalbos nesupranta skruzdės ar augalai, jai suprasti reikia sąmonės. Ją supranta ir mitiniai padarai, kaip pvz.: slibinai. Tokia lingua universal.

Ar krikščionybė išstumia estą iš miško? Kaip supratau pasakojime, tai kažkas kitko. Geresnio gyvenimo ilgesys ir bendruomeniškumo noras. Krikščionybė ten tiek pat galinga, kiek bet kuris kitas tikėjimas, sąmonė jam nusilenkia. Ech, knygos herojus yra tas vinintelis „durnelis”, kuris visą laiką protingas ir per tai kankinasi.

Visko šitame kūrinyje labai daug. Jis pats paklūsta savo aprašomo kosmoso logikai, irgi turi pradžią, brandą ir pabaigą. Man pabaiga pasirodė labai trumpa ir netikėta per tai, kad „negi tikrai viskas”? Bet internetai rašo, kad kitiems pabaiga buvo netikėta kita prasme, kaip siurprizas ir nunešė stogą. Paspoilinsiu – pabaiga maks drakoniška.

Apie vaikus knyga irgi labai smarkiai rašo. Apie reprodukciją, kaip tokią. Man labai patiko šalutinė istorija apie moteris miegančias su lokiais. Ar net susituokiančis. Jie minkšti. Faini. Sexy tokie. Jiems žmonių moterys irgi labai sexy, nes tokios negauruotos. Fainos. Sexy tokio.s Tik su jais vaikų neturėsi. Bet gal geriau neturėti „su savu”, nei turėti „su svetimu”, ne? Taip? A? Visa knyga tokia, besiranganti kaip gyvatė klausimuose ir atsakymuose. Suprantu, kodėl įvertinimai labai skirtingi nuo šalies, nuo kultūrinio konteksto, kaip įprasta kalbėtis, kiek informacijos ir kokiu keliu gauti, kiek pačiam jau žinoti ar suprasti.

Labai džiaugiuosi, kad knygoje esančios fėjos nebuvo išverstos, kaip laumės. Nežinau ar pas estus laumių yra, tikrai jų daug Lietuvoje, bet laumė tikrai nėra fėja ir visiškai nesielgia taip, kaip aprašomas ir net neegzistuojančios kažkokios tai vandenų ir miškų pseudo dvasios. Kokios dvasios miške. Miške auga medžiai ir gyvatės, su jais galima kalbėtis, su kokiom dar ten dvasiom?

5/5 stipriai rekomenduoju

Knyga „Jūs gaunate butą”

Kai tik pamačiau knygyne, tai iš karto nusipirkau. Gi tokia įdomi tema! Išleista labai gražiai, labai daug paveiksliukų. Tik visai mažai su kuom pavyko knygą aptarti, nes arba niekam neįdomi tema arba griežtas atsisakymas skaityti ar klausytis kas būtų galima šita tema pasakyti/parašyti su tvirta pozicija, kad ir taip aišku, kad bus parašyta netiesa, o pats žmogus gerai ir tiksliai žino „kaip ten iš tikrųjų būdavo”, tai nenervuok, Juste.

Knygos pavadinimas yra pagal propagandinį filmuką:

Nors, kitą vertus, ką ten labai ir aptarinėti. Knygoje surinka gana nemažai technininės informacijos ir labai daug gražių paveikslėlių 🙂 Vietomis yra tokių burn komentarų apie tai, kaip nesutampa architektų memuarai su istoriniais šaltiniais. Mano darbe yra tokia veikla, kaip pacientų lankymas namuose. Iš jos galiu pasakyti, kad paštininkai tikrai egzistuoja – sutinku ir netgi kartais neša siuntas, kartais net tam pačiam žmogui, kurį aš lankau ir tuo pat metu abu ateiname. Ir galiu pasakyti, kad būna laaaabai keistų butų. Perdarytų, sujungtų, jau statytų keistai šiuose sovietiniuose statiniuose. Metaplazuoja jie kaip reikiant, ir vis tiek atrodo, kad kažkokia aukštesnė jėga turėtų sulaikyti juos, kad jie būtų tokie, kokie buvo statyti, kokiais planuoti, koks keistas man šis mano pačios miražas, negi būstas nėra žmogaus nuosavybė, negi šie pokyčiai ir iškraipymai nevyksta kaip įrodymas, kad juose gyvena tikri gyvi žmonės. Argi galėtų būti taip, kad tokių būstų kažkuri nuosavybės dali visada jau būtų mirusi, ar net neužgimusi. Žmogaus, kuris tokį gavo, ir kuriam nepatiko, kad koridorius ėjo vienaip, tai turėjo persigriauti. Bendruomenės, kurios visas namas, bet ji nekontroliuoja kas griauna kur nešančią sieną ar jungia butus horizontaliom ar vertikaliom anostomozėm. Miesto architekto, kuris suplanavo, bet jo planai buvo pakeisti techninių galimybių, dažniausiai nepastačius čia pėsčiųjų tilto, ten fontano, nes pritrūko lėšų, o po to iš to paties materalinio skurdumo kiekvienam narelio gyventojui keitus pvz.: savo langus į šiltesnius, pasirinkus ten kokius nebe juodo rėmo, o baltus plastikinius ne todėl, kad specialiai norėtų išsiskirti, net nematant to, kaip atskirties, priešingai, juk tai jungiantis, normalizuojantis, „kaip visi” veiksmas pasirūpinti savo higiena ir sveikata. Knygos dalis aprašo, kaip Kauniečiai nesutikdavo gyventi nusavintuose būstuose ir verčiau statėsi, kad ir iš vogtų, kad šlepu-tepu, namus, bet savo. Juk labiau tavo.

Bet va. Klausimas.

Kiek tiksliai žmonių gyvendavo viename tipiniame sovietiniame būste? Techniškai net mažyčiai dabartinės naujos statybos būstukai, kuriuose dažnai gyvena šeima be vaikų, savo kvadratūra būtų net didesnė, nei tada statyti, bet aš susiduriu su naratyvu, kad dabartiniai būstai gerokai mažesni ir mitologiniu pasakojimu, kad anksčiau ant vieno žmogaus būdavo kokių 20 kvadratinių metrų, kaip minimum. Tai kas čia vyksta? Ar tai vaikystės iškraipyti žmonių atsiminimai, žinoma gi, kad kai esi mažas, ta pati erdvė atrodo daug didesnė, o tai, kad, pvz.: tavo tėvai miega ant išskleidžiamos sofos-lovos, atrodo kaip prastesnis erdvės išnaudojimo sprendimas, nei svetainė sujungta su virtuve, ar tikrai čia veikė gudravimai, kai dabar nebestatant koridorių ir visokių kitokių patalpų vis tiek parduodamas tas „vienas kambarys”, kuris paaiškėja ir esančiu tik vienu kambariu?

Aš pati dabar gyvenu būste, kuris „mano”, bet iš tiesų tai banko, nes moku jam paskolą. Paskola per mėnesį atsieina trečdaliu pigiau, nei tokio pat būsto nuoma. Draugai sako, kad kvailai darau, nes, kai nuomoji, tai už kainą tau gi nereikia daug kuom rūpintis. Pvz.: langas pučia, skambini savo landlordui ir sakai „nepatinka man, sutaisyk”. Sugedo skalbiankė, rašai emailą, kad „kad man ant kito pirmadienio nau nauja stovėtų!!!!”. Į ką aš atsakau, bet, žinok, man patinka laisvė gręžti sienas ir kabinti ant jų ką noriu ir kada noriu, arba galėti nesiaiškinti kiek man papildomai eurų kainuotų per mėnesį leidimas auginti katę namie, galanda katinėlis nagučius į baldus ir sakau „patinka, ar ne?” jam.

Žiūrėk, gal net išeis išsimokėti tą paskolą ir tada dar ir liks tas butas ale „su visam”, kaip koks siurprizas!

Vladas Rožėnas „Katastrofa”

O ne, dar viena knygos apžvalga! Ar man vienai postai ir įrašai apie tai „ką aš skaičiau ir ką apie tai maniau” yra 1:1 su postais „o čia valgiau salotas su kaparėliais už 13.99”, ne? Ką per gyvenimą kol kas patyriau, kad kiekvienos knygos apžvalgos 90% yra apie tą, kuris skaitė, 3% apie patį kūrinį ir likę kažko dar. Gal todėl taip smagu rašyti tas apžvalgas, gi pats sau visada esi įdomiausias ir fainiausias, nu kaip čia dabar kitiems irgi toks nebūsi? Outrageous!

Aš dabar susigalvojau sistemą (labai mėgstu sistemas), kad su kiekviena perskaityta knyga sudėsiu kokį lego modeliuką. Čia labiausiai dėl to, kad nesėdėčiau ir nedėliočiau visą laiką lego. Kažkas nutiko lego. Pvz.: šitas ruoniukas yra iš oficialaus rinkinio 31162, iš kurio dar galima sudėti lamą ir kiškutį pagal į dėžutę įdėtas konstrukcijas. Tai va, ruoniukas, nors iš išorės atrodo toks, kaip pagimdytas parduotuvės kartono atliekų konteinerio, viduje turi vidaus organus. Plaučiukai yra ruda detalė, širdutė rausva 1×1 dydžio ir realiai širdutės formos, kepenytės, atitinkamai didžiausia 2×2, gi ruoniukui reikia kažkur kaupti vitaminą D, ir dvi žalios detalytės inkstukams, d’awww. Lego tiek seniai jau yra, kad jie nebėra imitacija kažko, kas galėtų būti, jų mažos detalės nėra pvz.: silikatinių plytų imitacijos. Nebėra to „think outside the box” paradigmos, nebėra apdovanojimo už techninį sprendimą ar minitiūrizaciją. Dabar jie pasakoja apie tai, kad „the box might start thinking about you”.

Ok, eikim prie knygos. Nusipirkau ją pamačiusi kažkada reklamą FB, esu linkusi skaityti visą ratą lietuvišką fantastiką. Šita knyga nešantis namie iškrito man iš rankų ir sugebėjo įpjauti kojoj 1 cm dydžio žaizdą, taigi yra kol kas vienintelė mane fiziškai sužalojusi knyga. Nesuprantu kaip ji tai padarė, nes išleista ant popieriaus, kuris truputį švelnesnis už sovietinį šikpopierių, o tą taigi žmonės netgi ir naudodavo. Emociškai ar psichiškai to nepajėgė dar nė viena, net organinės chemijos uždavinynas.

Spoilinsiu ar nespoilinsiu, bet knyga yra apie tai, kaip į žemę atskrenda ateiviai ir kaip žmonija tam nevykėliškai ruošiasi ir nepasiruošia. Skaitant jaučiasi daug panašumų su senais fantastiniais technotrileriais, kur būtinai reikia aprašyti valdžios ir kariuomenės nekompetenciją ir absurdiškumus. Visą knygą skaitydama galvojau, kad čia bus autoriaus lėkštumas ir nepavykusi imitacija, prabėgusio laiko nepavejimas, bet knygos gale nutiko pats lietuviškiausias literatūrinis fokusas, kai knygą reikia skaityti iki galo, ir persigalvojau, nežinau ar netyčia gavosi, kaip kartais menininkams būna, kai juos valdo aukštesnės kūrybinės jėgos, ar labai apgalvotai ir gudriai, kad pasirodė, kad pati knyga yra labai meta, t.y. forma irgi yra turinio dalis.

Matot, gale paaiškėja, kad atskrendančių ateivių žinučių nepavyko iššifruoti todėl, kad tie ateiviai visi yra nupušę. Išskrido savo kosminiu laivu, nebesužinosime kodėl ir kur tiksliai, bet kosminės kelionės ilgos, ir vietoj reprodukcinės gyvenimo tąsos, jie pasirinko pavienių individų biologinio gyvenimo prailginimą, o kad tas gyvenimas nenusibostų pasiėmė su savimi pramogų, kurios jiems smegenis ir išdžiovino. Ką žmonija gavo, tai tik tai, kad niekas jų nei bars, nei skriaus, nei puls, bet ir nemokys, neugdys, neaugins, o tiesiog ką galės nusikniaukti iš jų technoologinio laužo. Patys ateviai, beje, irgi kniaukia. Tiesiogine prasme.

Ir ką žmonija pasiima? Taigi gyvenimo prasiilginimą. Ir katastrofa net ne tame, o per tai, kad iš viso tokį lūkestį turėjo, kad įmanoma gyventi amžinai dar šiame gyvenime, net jei tas ilgas gyvenimas irgi veda į neišvengiamą biologininį ir psichinį degradavimą. Knyga parašyta kaip pasakojimas/laiškas savo vaikui, kuris iš tiesų yra pagrindinis knygos personažas, laukiantis, kol mama pareis namo, o mama užsiėmusi ateiviais ir visą knygą aiškina, kaip ji iš tiesų neužsiėmusi, matot, čia ja visuomenė tampo ir iš jos lūkestį turi, jai labai sunku, nes tėtis vaikystėje gėrė ir ją mušė, o mama nieko nedarė. Matot, pati tai gera mama ir daro, tokia gera, kad net užmuša savo vyrą, apsaugoti visai žmonijai. Užaugusi dukra aplanko kitą mamos vyrą, kuriam mama skyrė savo dėmesį, savo darbą, kuris prisidėjo prie ateivių laukimo, bet atsakymų nesulaukia. Ji sena, o jis dar senesnis.

Knyga man priminė mitą apie Titoną.

Aušra (Eos) – buvo neapsakomo grožio padaras. Dažniausiai vaizduota kaip moteris su baltais sparnais ir virš jos kybančiu saulės disku (sakoma, kad vėliau jos vaizdai buvo perdirbti į angelus). Ji pati rinkdavosi savo meilužius ir vieną dieną pasiėmė Ganimedą ir Titoną (nieko naujo female gaze m/m žanre nėra jau 3000+ metų). Dzeusas irgi jų norėjo, ir, nors Ganimedą pavyko persivogti erelio pagalba ir pasiversti nemirtingu, bet Titoną Eos nusaugojo, tik pareiškė pretenzijas, kad čia dabar kas. Dzeusas pasakė, gerai, gerai, nezirsk čia, Titoną irgi paversiu nemirtingu. O bet tačiau, nedavė jam amžinos jaunystės, tipo neva Eos nepaprašė to atskirai. Taip Titonas seno, seno, suseno, tapo kažkuom, maldaujančiu mirties, bet mirtis jo neatėjo ir nebeateis. Yra mitas, kad Eos toliau jį laiko rankose, glosto, neapleidžia, verkia ir atsiprašinėja dėl savo klaidos.
Yra mitas, kad jis tapo cikada ir dabar zirzia savo prašymą. Jei taip pažodžiui žiūrėti, tai jo vardas verčiasi, kaip diena+karalienė arba, kaip ištempta diena (pagal skambesį), tai jis yra tarsi personifikacija nesibaigiančiam dienos karščiui, kai net atėjusi naktis gyvenimo nepalengvina ir toks įdomus mito aspektas, kad gali egzistuoti kažkoks technologinis (argi kalba ir loginis mąstymas nėra technikos aušra), kaip galbūt būtų galimo to išvengti.

Gūglindama paveiksliukų apie Titoną, nors pilna senų, gerų, kur fainą vyrą NEŠASI graži moteris (hubba hubba), pilna su dirbtiniu intelektu, kur, pala, pala, kažkur jau šitas nerimas girdėtas. Šitas paveiksliukas iš čia – https://www.researchgate.net/publication/395935663_Digital_Immortality_and_Artificial_Intelligence_Philosophical_Psychological_and_Social_Lessons_from_Mythology

Man asmeniškai Titonas labiausiai panašus į mikroplastiką ir į oro užterštumą kietosiom dalelėm. Eos buvo vadinamas tas raibuliavimas horizonte, kuris matosi tik tik prieš patekant saulei, sakantis Helijui (savo broliui) keltis iš titano Okeano guolio, gi eik dirbt, jau atidariau dangaus vartelius tavo vežimui. Kai darbus pradedu anksti ir matau kylančią saulę, matau tą raibulį, nudažytą miesto dulkių, įsivaizduoju kaip Titonas degdradavo į mažiausias daleles ir į įsiliejo į Dievo memirtingą kūną, taip suteršdamas, sužeisdamas. Kaip ir mes, džiaugdamiesi kasdienio gyvenimo patogumais ir malonumais gi nepagalvojome apie mūsų sukurtų medžiagų yrimą apie jų įsiliejimą į mūsų kūnus, neapleidžiam, nepaliekam, net, kai tai mus žaloja, kai mažina vaisingumą, sukelia ligas ir skausmą. Ar mes dėl to kalti? Ar Dzeusas mus apgavo?