Kai tik pamačiau knygyne, tai iš karto nusipirkau. Gi tokia įdomi tema! Išleista labai gražiai, labai daug paveiksliukų. Tik visai mažai su kuom pavyko knygą aptarti, nes arba niekam neįdomi tema arba griežtas atsisakymas skaityti ar klausytis kas būtų galima šita tema pasakyti/parašyti su tvirta pozicija, kad ir taip aišku, kad bus parašyta netiesa, o pats žmogus gerai ir tiksliai žino „kaip ten iš tikrųjų būdavo”, tai nenervuok, Juste.
Knygos pavadinimas yra pagal propagandinį filmuką:
Nors, kitą vertus, ką ten labai ir aptarinėti. Knygoje surinka gana nemažai technininės informacijos ir labai daug gražių paveikslėlių 🙂 Vietomis yra tokių burn komentarų apie tai, kaip nesutampa architektų memuarai su istoriniais šaltiniais. Mano darbe yra tokia veikla, kaip pacientų lankymas namuose. Iš jos galiu pasakyti, kad paštininkai tikrai egzistuoja – sutinku ir netgi kartais neša siuntas, kartais net tam pačiam žmogui, kurį aš lankau ir tuo pat metu abu ateiname. Ir galiu pasakyti, kad būna laaaabai keistų butų. Perdarytų, sujungtų, jau statytų keistai šiuose sovietiniuose statiniuose. Metaplazuoja jie kaip reikiant, ir vis tiek atrodo, kad kažkokia aukštesnė jėga turėtų sulaikyti juos, kad jie būtų tokie, kokie buvo statyti, kokiais planuoti, koks keistas man šis mano pačios miražas, negi būstas nėra žmogaus nuosavybė, negi šie pokyčiai ir iškraipymai nevyksta kaip įrodymas, kad juose gyvena tikri gyvi žmonės. Argi galėtų būti taip, kad tokių būstų kažkuri nuosavybės dali visada jau būtų mirusi, ar net neužgimusi. Žmogaus, kuris tokį gavo, ir kuriam nepatiko, kad koridorius ėjo vienaip, tai turėjo persigriauti. Bendruomenės, kurios visas namas, bet ji nekontroliuoja kas griauna kur nešančią sieną ar jungia butus horizontaliom ar vertikaliom anostomozėm. Miesto architekto, kuris suplanavo, bet jo planai buvo pakeisti techninių galimybių, dažniausiai nepastačius čia pėsčiųjų tilto, ten fontano, nes pritrūko lėšų, o po to iš to paties materalinio skurdumo kiekvienam narelio gyventojui keitus pvz.: savo langus į šiltesnius, pasirinkus ten kokius nebe juodo rėmo, o baltus plastikinius ne todėl, kad specialiai norėtų išsiskirti, net nematant to, kaip atskirties, priešingai, juk tai jungiantis, normalizuojantis, „kaip visi” veiksmas pasirūpinti savo higiena ir sveikata. Knygos dalis aprašo, kaip Kauniečiai nesutikdavo gyventi nusavintuose būstuose ir verčiau statėsi, kad ir iš vogtų, kad šlepu-tepu, namus, bet savo. Juk labiau tavo.
Bet va. Klausimas.
Kiek tiksliai žmonių gyvendavo viename tipiniame sovietiniame būste? Techniškai net mažyčiai dabartinės naujos statybos būstukai, kuriuose dažnai gyvena šeima be vaikų, savo kvadratūra būtų net didesnė, nei tada statyti, bet aš susiduriu su naratyvu, kad dabartiniai būstai gerokai mažesni ir mitologiniu pasakojimu, kad anksčiau ant vieno žmogaus būdavo kokių 20 kvadratinių metrų, kaip minimum. Tai kas čia vyksta? Ar tai vaikystės iškraipyti žmonių atsiminimai, žinoma gi, kad kai esi mažas, ta pati erdvė atrodo daug didesnė, o tai, kad, pvz.: tavo tėvai miega ant išskleidžiamos sofos-lovos, atrodo kaip prastesnis erdvės išnaudojimo sprendimas, nei svetainė sujungta su virtuve, ar tikrai čia veikė gudravimai, kai dabar nebestatant koridorių ir visokių kitokių patalpų vis tiek parduodamas tas „vienas kambarys”, kuris paaiškėja ir esančiu tik vienu kambariu?
Aš pati dabar gyvenu būste, kuris „mano”, bet iš tiesų tai banko, nes moku jam paskolą. Paskola per mėnesį atsieina trečdaliu pigiau, nei tokio pat būsto nuoma. Draugai sako, kad kvailai darau, nes, kai nuomoji, tai už kainą tau gi nereikia daug kuom rūpintis. Pvz.: langas pučia, skambini savo landlordui ir sakai „nepatinka man, sutaisyk”. Sugedo skalbiankė, rašai emailą, kad „kad man ant kito pirmadienio nau nauja stovėtų!!!!”. Į ką aš atsakau, bet, žinok, man patinka laisvė gręžti sienas ir kabinti ant jų ką noriu ir kada noriu, arba galėti nesiaiškinti kiek man papildomai eurų kainuotų per mėnesį leidimas auginti katę namie, galanda katinėlis nagučius į baldus ir sakau „patinka, ar ne?” jam.
Žiūrėk, gal net išeis išsimokėti tą paskolą ir tada dar ir liks tas butas ale „su visam”, kaip koks siurprizas!