Žyma: kitos knygos

Perskaičiau knygą, kurią wikipedia vadina viena pirmųjų feministinės fantastikos žanro kūrinių. 1969 metais išleista Ursula K. Le Guin „Kairė tamsos ranka”.

Skaitant ją iš tokios šalies, kaip Lietuvoje, kurioje būti moterimi yra visai neblogai (palyginti su tuom, kaip Pasaulyje galėtų būti), tikrai įdomu skaityti, kad knyga, kurioje aprašoma idėja, jog moteris irgi žmogus gali lemti, jog gausi aibę apdovanojimų ir įvertinimų. Originalu. Įžvalgu. Drąsu. Ir… ar pas mus moteris ir taip jau žmogus todėl, kad pas mus pakankamai sunkus gyvenimas buvo, jog moterų nelaikyti žmonėmis būtų tiesiog pražūtis? Kokia visuomenė gali sau leisti nurašyti pusę savo individų, kurti su realybe prasilenkiančias fantazijas apie vienos ar kitos lyties gerumą ar negerumą? Iš ko tada gyvensi?

Kaip sukonstruoti fantastinį Pasaulį, kuriame moterys irgi būtų žmonės? Ir kaip aprašyti buvimo moterimi esmę, atskleisti apie ką tai yra. Nieko ten mistiško ir paslaptingo nėra. Bet, kadangi kiekvienai moteriai buvimo moterimi dalykas neišvengiamai pažįstamas ir dėl nereikalaujantis paaiškinimo, tai kaip paaiškinti. Ar galima tikėtis Jungo aprašyto žmogaus dualizmo, jog kiekviena mūsų yra ir vyras ir moteris, tai, kad mes vieną labiau išreiškiame, nereiškia, kad kitas pražūva ir kiekvienas brandus ir sveikas asmuo gali jaustis suagus atpažinti savo ir kitų žmonių lytis, jas suprasti ir heteroseksuali meilė kyla ne iš kitoniškumo ir papildomumo, o būtent iš savęs paties priėmimo galėjimo tik leidžiant kitam per savo lyties išraišką? Internetai rašo, kad autorė labai skaitė Jungą. Dar daug skaitytojų piktinasi, kad kur čia tos knygos feminizmas, neranda jo, tikėdamiesi, kad knyga bus apie tai, kad moterys jėga, moterys viską gali, wow, kokios tos moterys, o knygoje moterų net nėra, pagrindinis personažas vyras ir visus kitus personažus mato, kaip vyrus, ir neatranda jis savyje savo moteriškos pusės, o antranda kairę tamsos ranką.

Atrodo, kad knygoje pasirinktas toks savotiškas minties eksperimentas, kas būtų, jeigu žmonės būtų abiejų lyčių visą laiką, o atėjus dauginimosi metui, knygoje vadinamam kemerui, kiekvienas asmuo gali tapti vyru arba moterimi, ne savo pasirinkimu, bet tik atliepiant į kitą. Taip nutinka kas mėnesį. Tai neišvengiama, nebent vartosi hormonus, kurie paglušins ir smegenis. Kai tai nutinka lytinis potraukis tampa toks svarbus, kad nebepaiso net giminystės ryšių, žmonės atleidžiami nuo darbų, atsakomybės, kas neturi poros – paguodos gauna specialiose įstaigose. Tas pats asmuo gali būti vienų vaikų tėvu, kitų mama. Visuomenėje, kurioje seksas neišvengiamas ir nutinka pagal kalendorių, jo nėra kasdienybėje, jo nėra, kaip kažko paslėpto ir labai geidžiamo. Jis vis tiek nutiks. Nėra monogamijos, kaip normos, nes gamta priešinasi, monogamija yra tik pasirinkimu. Nėra motinos ir vaiko ryšio, nes tavo mama po metų jau taps tavo brolio tėvu. Visuomenė tampa pagrįsta gyvenimu lizdais, grupėmis, „stalabendrijomis” kaip rašo knyga, nuo žodžio „stalas” prie kurio visi valgo. Nėra libido, nėra meno, karo intrigų. Nėra konkurencijos. Šie žmonės gyvena labai sunkiomis Žiemos planetos sąlygomis, planetoje egzistuoja įvairių valdymo ir socialinių formų. Nėra mirties bausmės formos, nes numirti užtenka tiesiog išeiti į lauką be kitų pagalbos. Kažką paskelbti tremtiniu yra duoti leidimą tą žmogų nužudyti, tarsi suteikiant jam pagalbą mažiau kankintis, o savižudybe laikoma didžiausiu iš visų įmanomų nusikaltimų.

Ir štai į tokią planetą atvyksta žemietis, iš Ekumenės – kokios tai planetų sąjungos. Tarp planetų labai sunku keliauti fiziškai, kainuoja brangiai resursais ir laiku, bet yra galimybė kvantiniais ryšiais iš karto perduoti informaciją. Ir siūlo žemietis, Žemės žmogus, prisijunti Žiemos, šalčio, dvilyčiams žmonėms, prisijungti prie tokios sąjungos. Koks keistas jo pasiūlymas, neiašku kodėl kažkas norėtų tokio dalyko, o ir visi jo gaili, kiek prisibijo, nes jis yra iškrypėlis – ne tik visą laiką vienos lyties, vargšiukas su tabaluojančiu lytiniu organu (taigi nušals!), per tamsios odos, per daug suplotos nosies, bet, kas blogiausia, kad nuolatinėje būsenoje, kai galėtų užsiimti seksu, kai gali apie tai galvoti, gal jam net… malonu galvoti apie seksą? Tai ką tu su tokiu kalbėsies? Kas užjaus, kas išguis, kas klaus kodėl jo niekas negydo, kas susidomės ar jam pačiam taip patinka.

Ši knyga yra meilės romanas. Skaitant ją man buvo toks jausmas, koks būna skaitant fanfic kūrinius. Šiuolaikinė komercinė leidyba turi labai siaurą meilės, jos vystymosi, palaikymo, jos rezultatų diapazoną. Ar paimsi hetero ar ne hetero meilės kūrinius, jie visi bus daugiausia apie tą patį, apie tai, ką žmonės perka, o dar labiau, ko jie nenori būti pričiupti perkantys. Senesnėje literatūroje, kai dar galėjai pasakyti, kad negalėjai spręsti apie knygą iš viršelio, negalėjai pasiskaityti apie ką skaitysi, sužinoti, nuspėti, suprasti, kaip skaitytojas, buvai laisvas knygas atrasti, o ne jų ieškoti. Kai atrandi dalykus, gali atsiduoti likimui ir klausti Visatas ką ji tau duos gero paskaityti, o kai ieškai – tai nerasdamas ką gero perskaityti gali kaltinti tik save, ir, jei nėra geros šiuolaikinės literatūros, tai nebegali kaltinti autorių, bibliotekų, knygynų, cenzūrų ar dar kažko, bet tik save, nes netinkamai ieškojai, ar, dar niūrau, tai ko gi pats tada neparašei?

Šiuolaikinis meno amžius yra visų asmenų meninio jungo amžius. Manau ateis ta diena, kai visi turėsime būti ir abiejų lyčių, neatrodo mažiau įtikinama, nei buvimas ir kūrėju ir kūriniu, ir gamintoju ir vartotoju, ir plėšrūnu ir auka. Knygoje tai tokį įvykį senoje žmonių kolonijoje (taip nutiko, kad žmonės po Visatą išsisėjo) aiškina pamirštu genetiniu eksperimentu, nors ir nėra aišku kokia galėjo būti jo prasmė ir tikslas, gal tai net ne pats eksperimentas, o kažkokia jo klaida.

Bendrai paėmus, tai 5/5. Jei neskaitėte – labai rekomenduoju. Nepatiks, jei galvojate, kad moterys bijo kraujo ar yra silpnoi lytis, o vyrai kažkas, kam reikia kažką įrodyti ir paaiškinti. Originalo kalba neskaičiau, vertimo palyginti negaliu, bet lietuviškas skaitėsi gana sklandžiai ir maloniai. Nebuvo akių vartymo vietelių. Mano nusipirkta knygos versija vietomis turėjo atsispaudusius juodus dažų dryželius, dėl ko kažkaip taip mielai atrodė

PS – a, taip, kas ta kairė tamsos ranka? Taigi šviesa. Šviesa ir tamsa. Kairė ranka ir dešinė ranka. Yin ir yang. Gėris ir blogis. Viršus ir apačia. Vyras ir moteris. Gyvenimas ir mirtis. Klausimas ir atsakymas. Gimdymas ir žudymas. Išlikimas ir savižudybė.