Knyga – William Gibson „Neuromantas”

Kaip man patiko tos kelios Kitų knygų išleistos fantastinės knygos savo parinkimu ir ledimu, tai net lentynėlę namie išsiskyriau ir sugalvojau, kad reikia toliau jas skaityti ir kolekcionuoti, kaip mažam gobliniukui.

(arba žiurkėniukui)

Šį kartą perskaičiau cyperpunk’o klasiką ir dabar jaučiuosi apsišvietusi kultūriškai. Nes, broč, jei ne šita hobio veikla, tikrai nebūčiau skaičiusi.

Kodėl? Nes vis užmigdavau pradėjusi skaityti!

Paskaitai skyrelį vieną, kitą ir jau miegelis lipa. Maži jie ten, tai greitai užlipa. Oj, atsiprašau. Pagal knygą mano smegenų rūmus jau skalauja adenozino monofosfato jūros bangos, o vienišas pagumburis (kuris dar yra ir trans) žvelgia į anapusybės ramybę ir jaučia, kaip jo strėnomis nuvirpa kvantiniai branduolių posūkiai. Nu kas nors tokio.

(tiek fantastikos, bet mirtini dalykai žmogui išlieka tokie patys…)

Oj, ten biologija kūrinyje tokia pati nurautai trenktai neoniškai žalia, kaip ir technika. Štai, pvz.: pagrindiniam herojui, kad jį „prisirištų” darbui, AI taip per aplinkui, ne tik sutvarko sveikatą įdėdamas naują kasą (ir taip pagadindamas gyvenimo malonumus), bet dar ir kūno arterijose pritvirtina kokias tai kapsules su mikotoksinu (taip bendrai vadinami grybų gaminami nuodai). Kapsulės per laiką tirps ir ištirps, nebent mūsų herojus laiku viską padarys, tada gaus priešnuodį, kuris tas kapsules atlipins jam nuo arterijų sienelių, jam perpils ar tai perfiltruos kraują ir jis bus saugus nuo smegenų mirties.

Apie narkotikus, visokį jų poveikį, žalą ir panašiai ten gal daugiau, nei apie kompus ir seksą. Štai ištrauka iš 186 pls:

Narkotikas smogė kaip greitasis traukinys, iki baltumo įkaitusios šviesos stulpas nuo prostatos zonos šovė stuburu aukštyn, nutvieskė kaukolės siūles trumpą jungimą patyrusios seksualinės energijos rentgeno spinduliais. Kiekvienas dantis lyg kamertonas užtraukė atskirą melodiją individualiame lizde, kiekvienas garsas tobulas, skaidrus lyg gryniausias etilo spiritas. Kaulai, apgaubti pusskaidriu mėsos sluoksniu, nusvidinti iki blizgesio, sąnariai sutepti plonyte silikono plėvele. Išgrandytu kaukolės vidiniu paviršiumi ritosi pašėlusios smėlio audros, generuodamos aukšto, laibo cypimo bangas, šios dužo anapus akių – gryniausio krištolo, vis didėjančių rutulių…

Tai apie ką šita knyga???

Toks šaudom-gaudom-bėgam-miegam-viešbučiuose kūrinys. Suburiama keistuolių, net savo laikui ir aplinkai, komanda, laikas spaudžia, reikia bastytis po visą pasaulį, ant galo paaiškėja, kad viskas daug svarbiau, nei jie galvojo, kažkas nutinka, kažkas nenutinka. Pabaiga?

Pakeliui be narkotikų dar labai daug sutikau temporolono. Labai daug. Pasijautau kaip slaugomas asmuo ant antipragulinio čiužinio. Dar sutikau labai daug šiandienai įprastų firmų, pvz.: Hilton viešbučių. Šalys subyrėjo. Tradicinė šeima subyrėjo. Medžiai visi nudžiuvo ir nupuvo. Bet kapitalizmas. KAPITALIZMAS LIKO, KAUBOJAU. Kaip manote, čia ta fantastika, kuri tokia tikroviška, kad net fantastiška, ar tokia fantastiška, kad net nebetikroviška, net ir labai norint? Laikas parodys, ar ne?

Kas man patiko ir tokį susimąstymą užvedė, tai paminėjamas apie dvesiančius kompiuterius. Na, jie gi ne žmonės. Tai reiškiasi, kad ne miršta. Stimpa? Gaišta? Būna sakom, kad užlūžo ar sulūžo, pakibo. Ir būna, kad pasakom, jog numirė technika. Lengva naudoti tokį žodį, kai daiktas nekelia gimtinos (analogiškai mirtinai) grėsmės, jog pats rasis egzistuoti pagal naujus dėsnius ar perkels tavo būtį į save dar ir pagal visai naujus energetinės ekologijos dėsnius. O jeigu jau keiti gamtos dėsnius, tai kas gi tu esi, kas tas vienas, kuriam nepaklūsta fizika?

(aš Matrix’ą dar ant VHS žiūrėjau! Vaikai nepatikės, čia praktiškai kaip dinozaurui nosį paglostyti :V )

Juk pradžioje buvo žodis. Ir tas žodis buvo slaptažodis į sistemą.

Pabaigai – Tai ką reiškė tas šurikenas kūrinyje!?!?!? Kas man atsakys. Matomai pramiegojau.

Knyga iš 1984 metų. Duodu 4/5. Turbūt ir tada būčiau tiek pat davusi.

Knyga – Michael Crichton „Andromedos štamas”

1969 metų knyga! Klasika. Anksčiau buvau neskaičiusi, bet, kai „Kitos knygos” taip gražiai išleido, tai tiesiog ir ištirpau knygyne. Nusipirkau:

Ant galinio viršelio parašyta, kad šis leidimas pilnas, t.y. necenzūruotas. Lietuviškai jau buvo išleista 1975 metais. To varianto neskaičiau, įdomu kas būtent buvo išcenzūruota. Gal tai, kad Amerika pati krūčiausia šalis? 😀 ar ir subtilesni dalykai, pvz.: „kitokio žmogaus” hipotezė.

Ir labai lengvai susiskaitė ir labai patiko. Tikras malonumas. Asmeniškai du dalykai buvo ypač skanūs.

Pirma – tai medicininė fantastika. Knyga pristatoma kaip technotrileris ir, kaip kažkas labai naujo tuo metu, kai parašė. O man skaitant toks jausmas, kad tiesiog vieną dieną neišvengiamai leidėjai nustojo autoriams mokėti už parašytą žodžių skaičių ir knygynuose pasirinkimai tiek išsiplėtė, jog nebegalėdavai išsisukti su „ką rasi, tą skaitysi” metodu. Čipsiukų teko paduoti, ne tik duonos 😀

Ir medicina čia dar tokia, kokia jinai nuostabi ir per ką būtent nuostabi atrodo medicinos studentui. Lietuvoje – maždaug trečio kurso. Kai sužinai apie krešėjimo kaskadas, savarankišką smegenų kraujotakos reguliaciją, diferencinės diagnostikos procedūras, kai pradedi susipažinti su pacientais ir kaip jie, bei apie ką meluoja. Labai… hmmm… noriu panaudoti žodį erdvu. Gal lengva?… skaityti pvz.: apie personažą, kuris serga skrandžio opalige, bet ją gydosi „denatūratais” ir kasdien surydamas po buteliuką aspirino tablečių. Tada neskauda. Neskauda – nėra problemos. Kad gydymas palaiko problemą ir taps mirties priežastimi – čia jau rytojaus žmogaus problema. Ir ką? Ir niekas knygoje kokio ten komentaro ar įspėjimo paraštėse neįdėjo, kad, jūs vaikai, tai taip jau nedarykite. Kitas personažas slepia, kad jam būna hiperglikeminės komos, dar kitas – epilepsija. Epilepsiją slepia žmogus, kuris ne tai, kad vairuoja automobilį, jis ten kone atomines bombas vairuoja. Ir ką? Nu gi pasakysi, tai niekas neleis! Ir ar yra koks ten spec. vyr. atsakingo redaktoriaus komentaras? haha, ne. Čia mokslinė fantastika. Kaip suprasi ir kokių minčių apturėsi – pats kaltas.

Tokių gerulių scenų knygoje yra. Pvz.: randa lavoną. Smalsu nuo ko numirė. Pakrutina. Nieko. Pakrutinę pamato, kad be lavondėmių. Pabaksnoja peiliuku pažiūrėti ar teka kraujas. Neteka. Prapjauna kraujagysles. Neteka. Tada pilnai visą prapjauna su improvizuotu osteotomu, kad išsiluptų širdį ir išsivyniotų iki kairio skilvelio pažūrėti yra ten ar nėra kraujo. Nekalbant apie tai, kad tokie dalykai užtrunka ir reikalauja fizinės jėgos, tai pats tokio gilaus krapštymosi faktas įspūdingas. Eitumėte pažiūrėti kodėl nuo medžio lapai krenta, tai iki pat gruntinio vandnens prie progos kastuvu prisikasti pažiūrėti kaip ten apačioje viskas…

Kita scena – reikia užsakyti kraujo tyrimus. Kaip užsakomi kraujo tyrimai? Pažymėti VISAS VARNELES. VISAS. Nes, nu, belekaip reikia žinoti ir hemoglobiną ir aldosterono koncentraciją. Vienas iš tiriamųjų yra dviejų mėnesių kūdikis ir knygoje paskaičiuoja, kad visiems pirminiams kraujo tyrimams „apžvalgai” iš to kleckiuko, reikės paimti 42 ml kraujo. Tokio amžiaus žmogus turi ~85 ml kraujo vienam kūno kilogramui. Tarkime jis sveria 6 kg – viso turi 510 ml kraujo. Taigi jam nusiurbiame ~8% viso jo kraujo tūrio. Kaip suaugusiam žmogui duoti „pilno kraujo” donacijai – ~400 ml. O jūs galvojate iš jūsų paima labai daug, kai paima 6 mėgintuvėlius (juos būna 1-3 mL kraujo kiekviename, žiūrint koks).

Kraujo tyrimų įvertinimai irgi labai… studentiškas. Pvz.: ASAT pakilimas nuo 40 iki 75 įvardijamas kaip „audinių irimo” pavyzdys. Čia tam veikėjui, kuris geria denatūratą. Rūgštele. Jeigu jo ASAT būtų toks mažas, tai tik todėl, kad ten jau nebebūtų pas jį kam irti. Vien nuo to, kad knygoje tą žmogų be sąmonės kaip nusitempia tyrimams aplamdytas pakeliui jis turėtų tą ASATą kokį 300 dienai-kitai. Kiek gyvai tokių pacientų mačiau, tai ten biocheminės panelės būna tokios, kad norisi pasitikrinti ar ne žemyn galva atsakymus žūri. Vaikai, negerkite aspirino dėžutėmis. Jūs mirsite. Tiesiog mirsite. Ir skausmingai.

Autorius taip pat labai gerai parodo kaip atrodo fantastinio AI medicininės anamnezės rinkimas (iš 121 psl):

Antras man labai patikęs dalykas – tai knygos vaivorykštinė įvairovė. Knygoje nagrinėjamas kosminis pabaisiukas taip ir lieka visiškai neaiškus – nei kas tai yra, nei kodėl jis yra. Kad jis „mutuoja” ir tampa nepavojingas yra tik teorija. Klausiant kas yra gyvybė reikia klausti ir nuo kada jau yra gyvybė. Mes esame linkę priskirti kokybnius gyvybės atributus – juda, minta, dauginasi etc.

Scala naturae iš R. Lull, Liber de ascensu et descensu intellectus , 1512 metai. Ugnis gudresnė už akmenį!

Viena ląstelė yra gyva, nes visą tai daro. Bet ar daro? Pvz.: ar trombocitas yra gyvas? Vadiname jį ląstele, nors yra tik ląstelės nuoplaiša, kuri išgyvena iki savaitėlės. Jeigu jis prikreša kur ir pridaro nepatogumų, tai kas čia kaltas – jis, jo kilmės organizmas, žaizda, nemokėjimas užsiklijuoti pleistro?

Knyga bagiasi kaip ir gerai. Neaiškiai, su autoriui būdingu life finds a way, kad padarėlis kažkaip numutuoja ir lyg pasidaro nebepavojingas. Bet gal mes tiesiog atsiduriame jo viduje. Gal jis išsikvepia. Gad dar kas. Kas ten žino. Ar ląstelė žino, jog ji yra daugialąsčio organizmo dalelė?

Na, čia taip padrikai aprašiau, nes baisiai jau smagus skaitinys, krykštauju ir strykčioju ant kėdės.

5/5.

Knyga – Ursula K. Le Guin „Kairė tamsos ranka”

Perskaičiau knygą, kurią wikipedia vadina viena pirmųjų feministinės fantastikos žanro kūrinių. 1969 metais išleista Ursula K. Le Guin „Kairė tamsos ranka”.

Skaitant ją iš tokios šalies, kaip Lietuvoje, kurioje būti moterimi yra visai neblogai (palyginti su tuom, kaip Pasaulyje galėtų būti), tikrai įdomu skaityti, kad knyga, kurioje aprašoma idėja, jog moteris irgi žmogus gali lemti, jog gausi aibę apdovanojimų ir įvertinimų. Originalu. Įžvalgu. Drąsu. Ir… ar pas mus moteris ir taip jau žmogus todėl, kad pas mus pakankamai sunkus gyvenimas buvo, jog moterų nelaikyti žmonėmis būtų tiesiog pražūtis? Kokia visuomenė gali sau leisti nurašyti pusę savo individų, kurti su realybe prasilenkiančias fantazijas apie vienos ar kitos lyties gerumą ar negerumą? Iš ko tada gyvensi?

Kaip sukonstruoti fantastinį Pasaulį, kuriame moterys irgi būtų žmonės? Ir kaip aprašyti buvimo moterimi esmę, atskleisti apie ką tai yra. Nieko ten mistiško ir paslaptingo nėra. Bet, kadangi kiekvienai moteriai buvimo moterimi dalykas neišvengiamai pažįstamas ir dėl nereikalaujantis paaiškinimo, tai kaip paaiškinti. Ar galima tikėtis Jungo aprašyto žmogaus dualizmo, jog kiekviena mūsų yra ir vyras ir moteris, tai, kad mes vieną labiau išreiškiame, nereiškia, kad kitas pražūva ir kiekvienas brandus ir sveikas asmuo gali jaustis suagus atpažinti savo ir kitų žmonių lytis, jas suprasti ir heteroseksuali meilė kyla ne iš kitoniškumo ir papildomumo, o būtent iš savęs paties priėmimo galėjimo tik leidžiant kitam per savo lyties išraišką? Internetai rašo, kad autorė labai skaitė Jungą. Dar daug skaitytojų piktinasi, kad kur čia tos knygos feminizmas, neranda jo, tikėdamiesi, kad knyga bus apie tai, kad moterys jėga, moterys viską gali, wow, kokios tos moterys, o knygoje moterų net nėra, pagrindinis personažas vyras ir visus kitus personažus mato, kaip vyrus, ir neatranda jis savyje savo moteriškos pusės, o antranda kairę tamsos ranką.

Atrodo, kad knygoje pasirinktas toks savotiškas minties eksperimentas, kas būtų, jeigu žmonės būtų abiejų lyčių visą laiką, o atėjus dauginimosi metui, knygoje vadinamam kemerui, kiekvienas asmuo gali tapti vyru arba moterimi, ne savo pasirinkimu, bet tik atliepiant į kitą. Taip nutinka kas mėnesį. Tai neišvengiama, nebent vartosi hormonus, kurie paglušins ir smegenis. Kai tai nutinka lytinis potraukis tampa toks svarbus, kad nebepaiso net giminystės ryšių, žmonės atleidžiami nuo darbų, atsakomybės, kas neturi poros – paguodos gauna specialiose įstaigose. Tas pats asmuo gali būti vienų vaikų tėvu, kitų mama. Visuomenėje, kurioje seksas neišvengiamas ir nutinka pagal kalendorių, jo nėra kasdienybėje, jo nėra, kaip kažko paslėpto ir labai geidžiamo. Jis vis tiek nutiks. Nėra monogamijos, kaip normos, nes gamta priešinasi, monogamija yra tik pasirinkimu. Nėra motinos ir vaiko ryšio, nes tavo mama po metų jau taps tavo brolio tėvu. Visuomenė tampa pagrįsta gyvenimu lizdais, grupėmis, „stalabendrijomis” kaip rašo knyga, nuo žodžio „stalas” prie kurio visi valgo. Nėra libido, nėra meno, karo intrigų. Nėra konkurencijos. Šie žmonės gyvena labai sunkiomis Žiemos planetos sąlygomis, planetoje egzistuoja įvairių valdymo ir socialinių formų. Nėra mirties bausmės formos, nes numirti užtenka tiesiog išeiti į lauką be kitų pagalbos. Kažką paskelbti tremtiniu yra duoti leidimą tą žmogų nužudyti, tarsi suteikiant jam pagalbą mažiau kankintis, o savižudybe laikoma didžiausiu iš visų įmanomų nusikaltimų.

Ir štai į tokią planetą atvyksta žemietis, iš Ekumenės – kokios tai planetų sąjungos. Tarp planetų labai sunku keliauti fiziškai, kainuoja brangiai resursais ir laiku, bet yra galimybė kvantiniais ryšiais iš karto perduoti informaciją. Ir siūlo žemietis, Žemės žmogus, prisijunti Žiemos, šalčio, dvilyčiams žmonėms, prisijungti prie tokios sąjungos. Koks keistas jo pasiūlymas, neiašku kodėl kažkas norėtų tokio dalyko, o ir visi jo gaili, kiek prisibijo, nes jis yra iškrypėlis – ne tik visą laiką vienos lyties, vargšiukas su tabaluojančiu lytiniu organu (taigi nušals!), per tamsios odos, per daug suplotos nosies, bet, kas blogiausia, kad nuolatinėje būsenoje, kai galėtų užsiimti seksu, kai gali apie tai galvoti, gal jam net… malonu galvoti apie seksą? Tai ką tu su tokiu kalbėsies? Kas užjaus, kas išguis, kas klaus kodėl jo niekas negydo, kas susidomės ar jam pačiam taip patinka.

Ši knyga yra meilės romanas. Skaitant ją man buvo toks jausmas, koks būna skaitant fanfic kūrinius. Šiuolaikinė komercinė leidyba turi labai siaurą meilės, jos vystymosi, palaikymo, jos rezultatų diapazoną. Ar paimsi hetero ar ne hetero meilės kūrinius, jie visi bus daugiausia apie tą patį, apie tai, ką žmonės perka, o dar labiau, ko jie nenori būti pričiupti perkantys. Senesnėje literatūroje, kai dar galėjai pasakyti, kad negalėjai spręsti apie knygą iš viršelio, negalėjai pasiskaityti apie ką skaitysi, sužinoti, nuspėti, suprasti, kaip skaitytojas, buvai laisvas knygas atrasti, o ne jų ieškoti. Kai atrandi dalykus, gali atsiduoti likimui ir klausti Visatas ką ji tau duos gero paskaityti, o kai ieškai – tai nerasdamas ką gero perskaityti gali kaltinti tik save, ir, jei nėra geros šiuolaikinės literatūros, tai nebegali kaltinti autorių, bibliotekų, knygynų, cenzūrų ar dar kažko, bet tik save, nes netinkamai ieškojai, ar, dar niūrau, tai ko gi pats tada neparašei?

Šiuolaikinis meno amžius yra visų asmenų meninio jungo amžius. Manau ateis ta diena, kai visi turėsime būti ir abiejų lyčių, neatrodo mažiau įtikinama, nei buvimas ir kūrėju ir kūriniu, ir gamintoju ir vartotoju, ir plėšrūnu ir auka. Knygoje tai tokį įvykį senoje žmonių kolonijoje (taip nutiko, kad žmonės po Visatą išsisėjo) aiškina pamirštu genetiniu eksperimentu, nors ir nėra aišku kokia galėjo būti jo prasmė ir tikslas, gal tai net ne pats eksperimentas, o kažkokia jo klaida.

Bendrai paėmus, tai 5/5. Jei neskaitėte – labai rekomenduoju. Nepatiks, jei galvojate, kad moterys bijo kraujo ar yra silpnoi lytis, o vyrai kažkas, kam reikia kažką įrodyti ir paaiškinti. Originalo kalba neskaičiau, vertimo palyginti negaliu, bet lietuviškas skaitėsi gana sklandžiai ir maloniai. Nebuvo akių vartymo vietelių. Mano nusipirkta knygos versija vietomis turėjo atsispaudusius juodus dažų dryželius, dėl ko kažkaip taip mielai atrodė

PS – a, taip, kas ta kairė tamsos ranka? Taigi šviesa. Šviesa ir tamsa. Kairė ranka ir dešinė ranka. Yin ir yang. Gėris ir blogis. Viršus ir apačia. Vyras ir moteris. Gyvenimas ir mirtis. Klausimas ir atsakymas. Gimdymas ir žudymas. Išlikimas ir savižudybė.