Kaip man patiko tos kelios Kitų knygų išleistos fantastinės knygos savo parinkimu ir ledimu, tai net lentynėlę namie išsiskyriau ir sugalvojau, kad reikia toliau jas skaityti ir kolekcionuoti, kaip mažam gobliniukui.
Šį kartą perskaičiau cyperpunk’o klasiką ir dabar jaučiuosi apsišvietusi kultūriškai. Nes, broč, jei ne šita hobio veikla, tikrai nebūčiau skaičiusi.
Kodėl? Nes vis užmigdavau pradėjusi skaityti!
Paskaitai skyrelį vieną, kitą ir jau miegelis lipa. Maži jie ten, tai greitai užlipa. Oj, atsiprašau. Pagal knygą mano smegenų rūmus jau skalauja adenozino monofosfato jūros bangos, o vienišas pagumburis (kuris dar yra ir trans) žvelgia į anapusybės ramybę ir jaučia, kaip jo strėnomis nuvirpa kvantiniai branduolių posūkiai. Nu kas nors tokio.
Oj, ten biologija kūrinyje tokia pati nurautai trenktai neoniškai žalia, kaip ir technika. Štai, pvz.: pagrindiniam herojui, kad jį „prisirištų” darbui, AI taip per aplinkui, ne tik sutvarko sveikatą įdėdamas naują kasą (ir taip pagadindamas gyvenimo malonumus), bet dar ir kūno arterijose pritvirtina kokias tai kapsules su mikotoksinu (taip bendrai vadinami grybų gaminami nuodai). Kapsulės per laiką tirps ir ištirps, nebent mūsų herojus laiku viską padarys, tada gaus priešnuodį, kuris tas kapsules atlipins jam nuo arterijų sienelių, jam perpils ar tai perfiltruos kraują ir jis bus saugus nuo smegenų mirties.
Apie narkotikus, visokį jų poveikį, žalą ir panašiai ten gal daugiau, nei apie kompus ir seksą. Štai ištrauka iš 186 pls:
Narkotikas smogė kaip greitasis traukinys, iki baltumo įkaitusios šviesos stulpas nuo prostatos zonos šovė stuburu aukštyn, nutvieskė kaukolės siūles trumpą jungimą patyrusios seksualinės energijos rentgeno spinduliais. Kiekvienas dantis lyg kamertonas užtraukė atskirą melodiją individualiame lizde, kiekvienas garsas tobulas, skaidrus lyg gryniausias etilo spiritas. Kaulai, apgaubti pusskaidriu mėsos sluoksniu, nusvidinti iki blizgesio, sąnariai sutepti plonyte silikono plėvele. Išgrandytu kaukolės vidiniu paviršiumi ritosi pašėlusios smėlio audros, generuodamos aukšto, laibo cypimo bangas, šios dužo anapus akių – gryniausio krištolo, vis didėjančių rutulių…
Tai apie ką šita knyga???
Toks šaudom-gaudom-bėgam-miegam-viešbučiuose kūrinys. Suburiama keistuolių, net savo laikui ir aplinkai, komanda, laikas spaudžia, reikia bastytis po visą pasaulį, ant galo paaiškėja, kad viskas daug svarbiau, nei jie galvojo, kažkas nutinka, kažkas nenutinka. Pabaiga?
Pakeliui be narkotikų dar labai daug sutikau temporolono. Labai daug. Pasijautau kaip slaugomas asmuo ant antipragulinio čiužinio. Dar sutikau labai daug šiandienai įprastų firmų, pvz.: Hilton viešbučių. Šalys subyrėjo. Tradicinė šeima subyrėjo. Medžiai visi nudžiuvo ir nupuvo. Bet kapitalizmas. KAPITALIZMAS LIKO, KAUBOJAU. Kaip manote, čia ta fantastika, kuri tokia tikroviška, kad net fantastiška, ar tokia fantastiška, kad net nebetikroviška, net ir labai norint? Laikas parodys, ar ne?
Kas man patiko ir tokį susimąstymą užvedė, tai paminėjamas apie dvesiančius kompiuterius. Na, jie gi ne žmonės. Tai reiškiasi, kad ne miršta. Stimpa? Gaišta? Būna sakom, kad užlūžo ar sulūžo, pakibo. Ir būna, kad pasakom, jog numirė technika. Lengva naudoti tokį žodį, kai daiktas nekelia gimtinos (analogiškai mirtinai) grėsmės, jog pats rasis egzistuoti pagal naujus dėsnius ar perkels tavo būtį į save dar ir pagal visai naujus energetinės ekologijos dėsnius. O jeigu jau keiti gamtos dėsnius, tai kas gi tu esi, kas tas vienas, kuriam nepaklūsta fizika?
Juk pradžioje buvo žodis. Ir tas žodis buvo slaptažodis į sistemą.
Pabaigai – Tai ką reiškė tas šurikenas kūrinyje!?!?!? Kas man atsakys. Matomai pramiegojau.
Knyga iš 1984 metų. Duodu 4/5. Turbūt ir tada būčiau tiek pat davusi.