1969 metų knyga! Klasika. Anksčiau buvau neskaičiusi, bet, kai „Kitos knygos” taip gražiai išleido, tai tiesiog ir ištirpau knygyne. Nusipirkau:
Ant galinio viršelio parašyta, kad šis leidimas pilnas, t.y. necenzūruotas. Lietuviškai jau buvo išleista 1975 metais. To varianto neskaičiau, įdomu kas būtent buvo išcenzūruota. Gal tai, kad Amerika pati krūčiausia šalis? 😀 ar ir subtilesni dalykai, pvz.: „kitokio žmogaus” hipotezė.
Ir labai lengvai susiskaitė ir labai patiko. Tikras malonumas. Asmeniškai du dalykai buvo ypač skanūs.
Pirma – tai medicininė fantastika. Knyga pristatoma kaip technotrileris ir, kaip kažkas labai naujo tuo metu, kai parašė. O man skaitant toks jausmas, kad tiesiog vieną dieną neišvengiamai leidėjai nustojo autoriams mokėti už parašytą žodžių skaičių ir knygynuose pasirinkimai tiek išsiplėtė, jog nebegalėdavai išsisukti su „ką rasi, tą skaitysi” metodu. Čipsiukų teko paduoti, ne tik duonos 😀
Ir medicina čia dar tokia, kokia jinai nuostabi ir per ką būtent nuostabi atrodo medicinos studentui. Lietuvoje – maždaug trečio kurso. Kai sužinai apie krešėjimo kaskadas, savarankišką smegenų kraujotakos reguliaciją, diferencinės diagnostikos procedūras, kai pradedi susipažinti su pacientais ir kaip jie, bei apie ką meluoja. Labai… hmmm… noriu panaudoti žodį erdvu. Gal lengva?… skaityti pvz.: apie personažą, kuris serga skrandžio opalige, bet ją gydosi „denatūratais” ir kasdien surydamas po buteliuką aspirino tablečių. Tada neskauda. Neskauda – nėra problemos. Kad gydymas palaiko problemą ir taps mirties priežastimi – čia jau rytojaus žmogaus problema. Ir ką? Ir niekas knygoje kokio ten komentaro ar įspėjimo paraštėse neįdėjo, kad, jūs vaikai, tai taip jau nedarykite. Kitas personažas slepia, kad jam būna hiperglikeminės komos, dar kitas – epilepsija. Epilepsiją slepia žmogus, kuris ne tai, kad vairuoja automobilį, jis ten kone atomines bombas vairuoja. Ir ką? Nu gi pasakysi, tai niekas neleis! Ir ar yra koks ten spec. vyr. atsakingo redaktoriaus komentaras? haha, ne. Čia mokslinė fantastika. Kaip suprasi ir kokių minčių apturėsi – pats kaltas.
Tokių gerulių scenų knygoje yra. Pvz.: randa lavoną. Smalsu nuo ko numirė. Pakrutina. Nieko. Pakrutinę pamato, kad be lavondėmių. Pabaksnoja peiliuku pažiūrėti ar teka kraujas. Neteka. Prapjauna kraujagysles. Neteka. Tada pilnai visą prapjauna su improvizuotu osteotomu, kad išsiluptų širdį ir išsivyniotų iki kairio skilvelio pažūrėti yra ten ar nėra kraujo. Nekalbant apie tai, kad tokie dalykai užtrunka ir reikalauja fizinės jėgos, tai pats tokio gilaus krapštymosi faktas įspūdingas. Eitumėte pažiūrėti kodėl nuo medžio lapai krenta, tai iki pat gruntinio vandnens prie progos kastuvu prisikasti pažiūrėti kaip ten apačioje viskas…
Kita scena – reikia užsakyti kraujo tyrimus. Kaip užsakomi kraujo tyrimai? Pažymėti VISAS VARNELES. VISAS. Nes, nu, belekaip reikia žinoti ir hemoglobiną ir aldosterono koncentraciją. Vienas iš tiriamųjų yra dviejų mėnesių kūdikis ir knygoje paskaičiuoja, kad visiems pirminiams kraujo tyrimams „apžvalgai” iš to kleckiuko, reikės paimti 42 ml kraujo. Tokio amžiaus žmogus turi ~85 ml kraujo vienam kūno kilogramui. Tarkime jis sveria 6 kg – viso turi 510 ml kraujo. Taigi jam nusiurbiame ~8% viso jo kraujo tūrio. Kaip suaugusiam žmogui duoti „pilno kraujo” donacijai – ~400 ml. O jūs galvojate iš jūsų paima labai daug, kai paima 6 mėgintuvėlius (juos būna 1-3 mL kraujo kiekviename, žiūrint koks).
Kraujo tyrimų įvertinimai irgi labai… studentiškas. Pvz.: ASAT pakilimas nuo 40 iki 75 įvardijamas kaip „audinių irimo” pavyzdys. Čia tam veikėjui, kuris geria denatūratą. Rūgštele. Jeigu jo ASAT būtų toks mažas, tai tik todėl, kad ten jau nebebūtų pas jį kam irti. Vien nuo to, kad knygoje tą žmogų be sąmonės kaip nusitempia tyrimams aplamdytas pakeliui jis turėtų tą ASATą kokį 300 dienai-kitai. Kiek gyvai tokių pacientų mačiau, tai ten biocheminės panelės būna tokios, kad norisi pasitikrinti ar ne žemyn galva atsakymus žūri. Vaikai, negerkite aspirino dėžutėmis. Jūs mirsite. Tiesiog mirsite. Ir skausmingai.
Autorius taip pat labai gerai parodo kaip atrodo fantastinio AI medicininės anamnezės rinkimas (iš 121 psl):
Antras man labai patikęs dalykas – tai knygos vaivorykštinė įvairovė. Knygoje nagrinėjamas kosminis pabaisiukas taip ir lieka visiškai neaiškus – nei kas tai yra, nei kodėl jis yra. Kad jis „mutuoja” ir tampa nepavojingas yra tik teorija. Klausiant kas yra gyvybė reikia klausti ir nuo kada jau yra gyvybė. Mes esame linkę priskirti kokybnius gyvybės atributus – juda, minta, dauginasi etc.
Viena ląstelė yra gyva, nes visą tai daro. Bet ar daro? Pvz.: ar trombocitas yra gyvas? Vadiname jį ląstele, nors yra tik ląstelės nuoplaiša, kuri išgyvena iki savaitėlės. Jeigu jis prikreša kur ir pridaro nepatogumų, tai kas čia kaltas – jis, jo kilmės organizmas, žaizda, nemokėjimas užsiklijuoti pleistro?
Knyga bagiasi kaip ir gerai. Neaiškiai, su autoriui būdingu life finds a way, kad padarėlis kažkaip numutuoja ir lyg pasidaro nebepavojingas. Bet gal mes tiesiog atsiduriame jo viduje. Gal jis išsikvepia. Gad dar kas. Kas ten žino. Ar ląstelė žino, jog ji yra daugialąsčio organizmo dalelė?
Na, čia taip padrikai aprašiau, nes baisiai jau smagus skaitinys, krykštauju ir strykčioju ant kėdės.
5/5.
