Knygą prigriebiau prekybos centre prie kasos užkibusi ant viršelio ir 4 eurų 40 centų kainos. Niugi smalsu pažiūrėti kas ten viduje taip galvą košia. Čia iš jo galvos tas juodulys lenda? Į jo galvą? Visa Visata ten? KAS TEN????
Perdegimas yra viena tų temų, apie kurias mane nuolat klausinėja. Žiūri į mane. Laukia. Kada tu čia padaryti tą pokšt keberiokšt. Ką veikia gydytojai, kai perdega?
Nusižudo?
Eina tapyti natiurmortų su braškėmis?
Meta darbą ir tampa gyvybės draudimo agentais?
Nemeta darbo ir niekas nepastebi, nes, svarbu, kad viskas gerai apsirašyta ir visur tinkamai parašai sudėti, o pacientas patekęs pas perdegusį gydytoją nuspręs, kad jam tiesiog reikia nueiti į valstybinę/privačią įstaigą (skirtingai, nei buvo), kitą gydytoją ir pamirš tą pirmą?
Gal gydytojuje tiesiog persidaugina juodosios tulžies, kurią, pagal Hipokrato metodus, reikėdavo gydyti sukeliant viduriavimą, nebus ko čia tiems melancholikams gadinti kilnaus protinio darbo pasiekimų.
Šią knygą parašė ne gydytojas. O teologijos dėstytojas, kai perdegė dėstydamas. Taip tarp eilučių supratau, kad perdegė todėl, kad tarp jo studentų nepasitaikė tokių, kuriems teologija būtų specialusis interesas ir dėl to studijose pritrūko meilės ir prasmės jam pačiam. Na, o knygą jis parašė iš to, ne kodėl, bet kaip viskas nutiko.
Ar perdegimas yra nuodėmė?
XIX ir XX amžių sandūroje neurastenija (atitiktų dabar perdegimą) buvo arčiau lyties, nei darbo sutrikimo. Moterims būdinga labiau, nei vyrams. Gydoma poilsiu. Vyrams, priešingai – darbu, kad atsikurtų vyriškumas. Abiem atvejais keliantis įtarumą paciento nesilaikant tradicinių vertybių ir ėjimu link civilizacijos nuosmukio. Ašku, kaip visos tokios ligos, tapo baisiai populiari (čia jau nuo antikos jaunimui dera abu tie dalykai) ir gydytojai ėmė sakyti, kad čia nieko nėra, arba yra tada, kai nieko nėra, bet kažką reikia užrašyti. Kai atsirado pirmi psichoterapeutai ir iškėlė mintį, kad neurastenikas pats turi susimokėti už savo gydymą, tai diagnozė pradėjo netekti savo populiarumo (išskyrus šalyse, kur medicina buvo traktuojama, kaip turinti būti nemokama apskritai, ten neurastenija įsikūrė sanatorijose).
Akedija (tinginystė) – demonas, kuris užvaldo širdį neapykanta darbui ir pačiam gyvenimui dažniausiai tada, kai to darbo kaip tik tiek daug. Katalikai, turėdami daug šaunių ir smagių nedarbadienio švenčių, saugosi nuo darbo, saugosi nuo šito demono, nes darbas neturi trukdyti žmogui užsiimti buvimu žmogumi ir bendravimu su Dievu, reikalingas tik tiek, kiek tą padeda.
Bet autorius ne katalikas. Jis cituoja katalikus, pvz.: Jono Pauliaus II dokumentą Laborem Exercens, kuris iš esmės yra apie tai, kad ne darbas daro žmogų oriu (jis oriu yra pats iš savę), bet žmogus darbą oriu.
Kritikuoja jis protestantišką darbo kultūrą. Kaip ten sakoma. Pas katalikus viskas draudžiama ir viskas daroma (užsitraukus užuolaidas), o pas protestantus viskas leidžiama ir niekas nedaroma (atsitraukus užuolaidas, nes užsitraukimas rodytų, kad tu gal koks katalikas).
„Prostestantų etika iš esmės yra psichologinis triukas, kurį tikintieji žaidžia patys, norėdami susidoroti su religiniu nerimu. Etika, kaip teigia Weberis, kyla iš XVI a. krikščionių reformatoriaus Johno Calvino, pagarsėjusio savo predestinacijos doktrina, teologijos. Predestinacija reiškia, kad Dievas pasirenka arba „išsirenka” žmones, kurie verti išsigelbėjimo, o kitus pasmerkia amžinajai mirčiai. Besąlygiškai, nepaisant įprastinės laiko eigos. Dievas nekeičia sprendimo dėl žmogaus likimo, nes yra tobulas, o sprendimo keitimas reikštų netobulumą. Tik Dievas žino, kas bus išgelbėtas, o kas ne. Tačiau, suprantama, žmonės nori tai išsiaiškinti. Kalvinistų teologijoje geri darbai negali užtikrinti jums išganymo – neįmanoma padaryti nieko, kad nenusipelnytumėte Dievo palankumo – tačiau jie gali reikšti tik išrinktiesiems skirtus ženklus. Vadinasi, Dievo išrinktieji atliks gerus darbus dėl savo, kaip palaimintųjų, statuso. Taigi, jei jus domina, ar esate tarp išrinktųjų, panagrinėkite savo veiksmus. Ar jie šventi? Ar nuodėmingi?”
174 psl.
Iki medicinos studijų pradžios nežinojau, kad krikščionybėje tiek daug vidinių skirtumų. Kol nepamatai jų tiesiogiai tai neįsisąmonini, kad žmonės žudydavo vienas kitą dėl to, fantazuoji, kad jie gal šiaip ieškodavo priežasčių vienas kitą žudyti, tai susigalvodavo menkniekių. Ach, tas religinis naivumas, tiesa?
Pradėjusi studijuoti realiai susidūriau su studentais protestantais, kuriems tai, kad tu gerai mokais, daug dirbti (ir daug uždirbti) yra Dievo palankumo ženklai, rodantys, kad esi teisingame kelyje, esi teisingas ir geras žmogus. O, brač, tai tikrai labai į perdegimą vežanti trajektorija, nes tada tikrai reikai turėti tik vieną Dievą. Dar susidūriau su stačiatikiais ir jų darbo ir uždarbio kultūra, bet tos išsigandau ir apie tai nieko nekomentuosiu, tarkime nieko nesupratau, viskas ten tikriausiai ir visai kitaip.
Ok, grįžkime prie mano įspūdžių apie šią knygą, kurią perskaičiau kaip ir visai ne tikslinės auditorijos skaitytojas.
Skriestuvas knygoje naudojamas kaip perdegimo paaiškinimo mechanizmas. Knygą rašė žmogus, kuris reiškinį tyrinėjo pirmu asmeniu ir pirmu susidomėjimu, tai man atrodo ta skriestuvas, apibrėžęs jo gyvenimą, buvo labai fizinis. O tiksliau – išskėtęs jį patį ir kone perplešęs.
Atuorius naudoja metaforą, kad į perdegimą einantis asmuo keliauja kojūkais. Viena koja yra idealuose, o kiti yra tikrovėje. Kai jie išsiskiria, ir tu eidamas toliau dar labiau tolini tą atstumą, tai čia vat, nors ir persiplėšk.
Būtų galima pajuokauti, kad tai pala, pala, o tai nėra VISŲ neurozių esmė, kad žmogus bando kovoti su realybe savo vidiniu įsivaizdavimu kaip viskas turėtų būti. Ne matyti skirtumą, kad yra kas yra jame ir aplink jį ir statyti čia barjerus, o čia tiltus. Ne matyti skirtumą ir siekti pokyčių (kas viduje, kas išorėje), ne ieškoti tapatumo taškų, bet tiesiog pykti, kad nėra taip, kaip jis nori, kad būtų, o juk nori, kad būtų teisinga! Alfa skibidi toilet rizz sigma karta bent jau turi nuoširdumo šiame reikale trepsėti kojomis ir mušti ir rėkti ir plėšyti ne smegenis, o ausų būgnelius.
Ką žmonės daro, kai tie kojūkai išsiskiria:
- Nieko neatsisako. Nu ale prisitaiko, nes tik laikosi tų kojūkų, kaip alkanas šuo kaulo ir sako DIRBSIU, AŠ GALIU. Iki išsekimo. Iki įtampos šipulių. Infarkto ten kokio. Išvaržos. Nu bent jau lašelkos.
- Atsisako savo idealų. Tai kam čia jau stengtis. Ką čia pakeisi. Taigi visi dirbame dėl pinigų. Ir aš buvau jaunas ir idiotas etc.
- Atsisako savo realybės. Idealai išlieka. Tiesiog nusivylimas savimi. Kažkas kitas kažką pakeistų. Gal nauja karta? Gal kitas? Aš tai čia prie ko?
- Atsisako visko. Max. perdegimas. Viskas dzin. Infarktas? Meh.
Tas ketvirtas variantas kai kurių ir vadinamas perdegimu pagal tai, kad iš jo kelio atgal jau nebėra. Net jei grįši – vis tiek jau pilnai nebesusirinkęs.
Autorius aprašo savo abiejų kojų plėšytojus. Idealų koją vedė jo asmeninė patirtis, kai jis turėjo puikų dėstytoją, pas kurį namuose žiūrėdavo filmus… O darbo koją vedė visokie techniniai dalykai – čia studentai baisiai reiklūs (kai patys nedarbštūs ir nusirašinėtojai), čia kolegos kažko nori, čia dekanas kažko lenda, čia emailai susikaupę (ką, sunku perskaityti), čia dar pats sau keli reikalavimus būti super dėstytojumi (juk protestantiška logika sako, kad dirbantys iš pašaukimo dirba gerai, o nedirbti ir neatrasti savo pašaukimo yra nuodėminga). AAAAAAA.
O kaip gydytis, kai jau perdegei?
Autorius siūlo atsigręžti į bendruomenę.
Sąžiningumas eina išvien su teisingumu. Moralinė atsakomybė ir veiksmai kyla iš savarankiškumo. Bendruomenė yra mūsų etinių veiksmų žmogiškasis kontekstas ir mūsų moralės normų ištakos. O vertybės lemia mūsų moralinio gyvenimo aspektus.
155 psl.
Perdegimas „iš esmės yra mūsų nederamo elgesio vieno su kitu padarinys, tai nesugebėjimo laikytis etikos, veiksmų normų mūsų kultūroje pasekmė„.
Visa knyga perdegimą, kaip įvykį, nukelia nuo individo atsakomybės (ir jo nuodėmės) į visuomenės atsakomybę (ir jį palieka kaip visuomenės nebuvimo auką). Neurastenija knygoje iš tiesų yra visuomenės nuosmukio liga, bet ne neurastenikas dėl to kaltas, o yra nukentėjęs, ne jisai nesukūrė šeimos, o šeima (suvokiama ne tik kaip moderni nuklearinė tėvų ir vaikų biologinė draugovė) jį apleido. Autorius pateikia ir organizacijų, kurios, būdamos darbovietėmis, bando būti šeimomis pavyzdžių (tiek blogų, kur išnaudojami darbuotojai apeliuojant į tai, kad tai jie turi dirbti dėl šeimos, t.y. darbovietės klestėjimo, tiek gerų, kur vertinama, kad šeima, t.y. darbovietė turi aukoti savo klestėjimą dėl jos narių gerovės), ir netgi grįžta į pačius seniausius perdegimo traktavimus pabendraudamas su non binary lėtinio nuovargio sindromus turinčiais žmonėmis ir matydamas, kaip jie saugosi nuo perdegimo ir pas juos jis labai matosi ne todėl, kad jie jį sukelia ar pritraukia, o todėl, kad jie negali paslėpti to nuo visuomenės, nuodėmes prasme jie negali pasipriešinti nuo tuščios raganų medžioklės.
Knygoje visai įdomūs skyreliai apie juodaodžius. Ar vergas gali perdegti? Juk yra tokia perdegimo traktuotė, kad perdega tik geriausi ir perdegimui būtinas šlovinantis darbą (ar darbuotoją) komponentas, kad galėtum tą perdegimą nešioti po to kaip karūną, suprask tau pavyko perdegti! Reiškiasi buvo ką deginti, arba bent jau pavyko būti geru arsonistu. Trumpai pakomentavęs tai, kad kai kurie juododžiai apie savo būtį apskritai kalba kaip nuolatinį generacinį perdegimą autorius randa įdomesnių įvykių, apie kuriuos ne taip ir lengva kalbėti – tai perdegimą iš kognityvinio disonanso. Kai juodaodis atgavęs laisvę ima arba specialiai nieko nedirbti karta iš kartos (čia būtų dar visai suprantama, kažkaip reikia atstatyti teisybę ir kosmines svarstykles) arba kaip tik – ima taip specialiai baisiai daug ir gerai dirbti, kad įrodytų baltaodžiams, kad jis JIEMS yra naudingesnis, kaip laisvas darbštus žmogus, o ne kaip vergas, galintis dirbti tik vergo mano produktyvumo darbus. Skaitant man susidarė įspūdis, kad autoriui labai gaila tų žmonių, bet politkorektiškumas neįžeisti skaitytojų baltaodžių protestantų neleidžia jam tiesiai šviesiai aprašyti kaip tai baisu, kai tu vis dar esi vergu, tik fantazuoji, kad nesi, nes tipo čia pats gi susigalvojai dirbti!
Įdomios dalys apie perfekcionizmą ir narsicizmą, kuris yra geras plikledis perdegimo keliams. Jeigu žmogus traktuoja, kad visi žmonės yra orūs ir vertingi patys iš savęs, kad gyvenimas yra prasmingas pats iš savęs, o kiekvieno žmogaus tikslai – yra jo nuosavybė, teisė ir atsakomybė, kol priima, kad yra kažkas daugiau už jį patį, kas jam gali suteikti jėgų ir saugumo, kol jis turi vertybes, tai jis yra gana saugus nuo perdegimo. Bet, kai darbas ima žmogų apibrėžti, įprasminti ir įvertinti iškyla problema – tiek tada, kai kažko nepasiekei, tiek tada, kai kažką pasiekei, bet kaip žinoti, kad būtent tą ar jau tą?
„Kol jūsų vertė dar nėra patvirtinta, galite manyti, kad gebate bet ką. Visa tai galite turėti savo mintyse – apie tai galvoti kaip apie savo potencialą. Galite tikėtis tapti puikiu menininku, muzikantu, mokslininku ar dar kuo nors kitu – galbūt tai ir galite. Tačiau kai iš tikrųjų pasiryžtate tapti tuo specialistu, rizikuojate nepateisinti tiek kitų, tiek savo lūkesčių. Kone visi žino, ką reiškia mintyse gebėti viską, tačiau realybėje atsimušti į lubas.”
221 psl
Taip apibendrinus visai neblogai knyga. Ypač už savo kainą. Susiskaitė lengvai. Labai man patiko ją skaityti McDonald’e paėmus didelį puodelį arbatos (tik kodėl perkant arbatą ten reikia damokėti 10 centų už puodelį, o perkant pvz.: limonadą nereikia???), ir sėdint skaitant su juo kokią valandą. Nu tobuliausia vieta skaityti tokias knygas.
Apmąsčiau knygą ir sugalvojau, kad perdegimas yra pavojingas tiek tiems, kuriems ištinka, tiek tiems, kurie jo bijodami nieko nedaro. Na taip. Taip gali atsitikti. Ir ne. To negalima traktuoti neišvengiama ar kažkokia XX amžiaus problema, kai jau seniausiusoe šaltiniuose pilna pasakojimų ar liudijimų apie perdegusius žmones. O ar dėl jo kaltas individas ar visuomenė? Matyt tai jau priklauso nuo to, kokie jos dievai, kokios šventės ir atsakomybės. Ar mirtis yra gyvenimo pabaiga ar gyvenimo dalis. Gyvenimas esi tu pats ar jis ar tau duotas.
4/5 (iki penkių balų pritrūko to, kad nors knygoje paliesta labai daug gerų temų, bet apie perdegimą yra tiek daug gerų kitų temų, kurios būtų aktualios būtent čia, tai pataupysiu tuos penkis rastai lokaliai knygai šia tema :3 )
