Knyga – Barbora Jarašūnė „Netikėti medžiai”

Barboros Jarašūnės „Netikėti medžiai” labai gera knyga pirmiausiai todėl, kad nėra stora. Nes kūrinys apie perdegimą ir kažkaip gyvenime pastebėjau, kad labiausiai jis įdomus žmonėms, kurie yra arti jo. Čia kaip apie santechniką įdomiausia skaityti, kai namie kranas varva, ne tada, kai namų net neturi. Tai būtų knyga labai stora, taptų dar pakura protiniam nuovargiui.

Kaip žmogus, kurio profesinis gyvenimas sutampa su knygos pagrindinio personažo, šeimos gydytojo, profesija skaitydama buvau tame Karen expert mode. Ir… čia gal tik man taip atrodo, bet personažas perdegė tikrai ne dėl darbo. Taip, ieškojo tame darbe ko nepametęs, norėjo pjauti ko nepasėjęs, ėmė pastebėti, kad gamtoje dalykai geba vykti patys, medžiai net ant stogų augti, nereikia visko stumte stumti, bet kažkaip neįtikino, kad perdegimą sukėlė tik tiek sunkumų ir blogybių, kiek aprašyta, paminėta ar leista lakiai ir nelabai (kaip mano) vaizduote prikurti. Net priešingai – aprašytas šeimos gydytojo kasdienis darbas pasirodė visai mielas, o dar ir tokie draugiški pacientai, kad su jais gali net nemokamą grupinės psichoterapijos seansą apturėti koridoriuje. Reikia tik truputi išmokti naudotis kokiu laiko planavimo apps’u, užsisakinėti maistą per Barborą, kelių papildomų draugų, daugiau gero sekso ir kokio hobio, nu ir visai gerai čia viskas važiuotųsi.

(Manote gydytojai ir dabar negalvoja, kad kraują krešina mažyčiai drakoniukai? Dar daugiau visokių dalykų prisigalvoja, kad liūdna nebūtų)

Aš iš tų senoviškų pažiūrų žmonių, kurie sako, kad perdegti galima tada, kai niekur nesi įleidęs šaknų gyvybės syvams pasiimti. Dauguma mūsų visgi kažkur pasimaitiname gyvenimui. Kmygoje yra trys menami keliai, kurias personažas išeina iš perdegimo trajektorijos bet man kilo jausmas skaitant, kad tik iki sekančio perdegimo.

Yra toks mažas personažas knygoje – berniukas Samuelis. Jo vardas reiškia gi „Dievas išgirdo”. Pradžioje jis žaisdamas paslepia garsiai skambančius gydytojo raktus. Jų neradęs mūsų knygos herojus vėluoja į darbą, negali atsirakinti savo darbo kabineto, neatsirakinęs įstringa kokioje tai laukiamojo skaistykloje su pacientais ir ima klausydamasis jų apmąstyti savo nuovargį.

Ir čia taip keista, nes gydytojai turi atsarginius raktus nuo savo kabinetų, nes tu juos tiesiog pamesti gali. Ir įstaigų valytojos turi savo kopiją. Ir registratūrose būna. Sunkiai įtikinama darbo kliūtis. Ech, Samueli, tu esi išeitis iš perdegimo, nereikia gyvenime tapti kompozitoriumi, dirigentu ar solistu, jei kūryba traukia, jei nerandi pasitenkinimo pagalboje žmonėms kurti savo gyvenimus tokiais neįdomiais ir buitiniais klausimais, kaip medicina.

Galima buvo į darbą tą dieną ir neiti, su Samueliu, kurio nereikia nė jo paties tėvams, kad tau, herojau, jį užkrovė, nueiti į parką ir ten rasti tikėtus medžius, pamatyti, kad ne tik žaliuoja, bet ir žydi.

O šiaip tai 5/5, paskaitykit, apturėkit savo minčių!