Kategorija: Siuvinėjimas kryželiu

Siuvinėlis – drugelis

Naujas siuvinėlis – drugelis. Iš Riolo, nr 2220. Bet vat vėl susidūriau su klausimu Kas per firma yra Riolis.

Žiūrint į instagramą tai rašo, kad firma Lietuvoje, medžiagos EU:

riolis.com adresu irgi šitas yra (ir Likedin’e šitas).

Terms of Service

O bet tačiau yra ir riolis.ru. Tie patys (ir dar didesnis) rinkinių pasirinkimas, adresas rusiškas ir vat tokie pareiškimai, kad pagaminta Rusijoj:

(ten parašyta, kad pagaminta Rusijoj)

Kaip čia taip yra?

Man čia toks konfūzas. Jeigu kam nors internete pasakau, kad siuvinėju Riolį, tai iš karto „a, taip, ta rusų firma”. Kad galėčiau parodyti, kad ne rusų firmą tai nėra kažkokio tokio viešo pasakymo. Kažkokia fuflia gaunasi.

Siuvinėlis – Foxes in the Leaves

3 laputės 🙂 Kaip aš maloniai nustebau, kai pamačiau, kad vienas populiariausių pinteresto siuvinėlių, šios laputės, yra Riolo rinkinys (konkrečiai Nr.: 1879 „Foxes in the Leaves „). Ir siūlai yra vilnoniai!

O vat taip atrodo išsiuvinėta, bet dar be apvadėlio:

Beje, išmokau naują išsireiškimą – ne padėti į stalčių, o padėti į ruloną. Nes suvynioji siuvinėlį, kurį pabaigęs nebeturi kur jo dėti. Taip ir vynioji. Ir vynioji. Ir vynioji :DDDD Gali po to kaip pagalvę laikyti ar kojas ant jo susikelti, kol rankdarbiauji, hehe ;D

Naktiniai knygų skirtukai

Pirmas 2026 metų siuvinėlis. Knygų skirtukai iš kažkokio visišikai neaiškaus temukiško rinkinio. Medžiagų kokybė atitinkama – spalvos visuomet būna kažkiek blankesnės, siūlai paprasta medvilnė, audinys neblogas. Na, bet labai jau smagūs paveiksliukai – naktimis miškas. Kryželių nedaug, užtat rezultatas įspūdingas.

Man dažnai siuvinio kita pusė būna tiek pat graži. Būna siuvinėtojų, kuriems pavyksta padaryti taip, kad abi pusės atrodytų vienodai. Arba, kad kita pusė būtų tiesiog kitokia, o ne „negražioji” ar „išvirkščioji”. Bet mano kita pusė būna labai buitiška, pasakojanti istoriją apie tai, kaip vyko siuvinėjimas, kaip keliavo siūlas, kas ką pridengė ir kas ką prilaikė, kur mazgelis nebuvo vertas dėmesio išnarplioti, o gal kažkurios spalvos siūlas buvo sukalbamesnis. Nebepamu kur, bet skaičiau tokią įdomią teoriją, kad mitologinis Pasaulio tvarkos suvokimas kultūrose labai priklausė nuo to, kokį technologinį išsivystymą tuo metu kultūra būdavo pasiekusi. Vienose kultūrose buvo Visatos medžiai, kitose Gyvenimo ratai, dar kitose Šventos knygos etc. Jūsų likimas gali būti nuverptas siūle, įspaustas akmenyje, įrašytas knygose, Jūs galite po savęs palikti sėklą, galite būti sveriama Jūsų siela, gali būti skaitomas gerų ir blogų darbų sąrašas.

Tai vat siuvinyje – viena ir kita pusė pasakoja dvi istorijas, bet visiškai kitom akim, kitos kilmės. Iš tų pačių medžiagų, susitinka tame pačiame matmenyje, bet į dvi skirtingas taisyklių ir prasmės puses. „Gera” gražioji pusė tokia, kuri atrodo gražiai ir įdomiai. „Gera” negražioji pusė tokia, kuri garantuoja, kad audinys nebus sutemptas, mazgai netrukdys rėminti/naudoti, o gal netgi galvosime apie taupų siūlų panaudojimą. O gal netgi susikurisme papildomas žaidimo taisykles, pvz.: kad kryželiams galima gulti tik viena kryptimi ir tuomet, jeigu tai matosi gražiojoje pusėje, tai ar blogojoje esantys dygneliai patvirtina tai, ar visgi parodo sugudravimą, jog kryželiai tik atrodo buvę tos pačios krypties?..

Rinkinys siūlė iš siuvinėlio padaryti vieną arba du skirtukus, tai padariau du išbandydama du skirtingus siusivimo būdus. Man pačiai jie atrodo labai kreivi. Kas labai gerai įrodo, kad siuvinėjimas kryželiu yra labai paprastas ir lengvas siuvinėjimo būdas, kitaip gi turėčiau kažkaip turėti gebėjimų siusiūti gražiau, ne? Bet vaikai pasiėmė sau po vieną skirtuką ir sakė, kad, mama, labai gražu, tai phew 🤭

Ir šį kartą beveik idealiai pataikiau nugarinį skirtuko audinį!

Knygos skirtukas su pelyte

Išsiuvinėjau knygos skirtuką, kurio rinkinukas buvo kaip priedas kaip siuvinėjimo žurnalo. Originaliai jis turėjo įsidėti į popierinį rėmelį, bet pan tai pasirodė nelabai patvaru, tai pabandžiau apsiūti su spalvoto audinio juostele. To audinio įsigijau kažkada „likutį”, nes reikėjo pasisiūti kompiuteriui dėklą ir kažkaip gavosi, kad iš to likučio vis visokios smulkmės namuose išsirita ir jaučiuosi, kaip kokia dizainerė. Kaip kokiam filme, kur kūrėjas pamato audinį ir sako wow, tada vynioja juo žavią aktorę ir pasakoja kokia suknelė bus, sumodeliuoti ir pasiūti jau lengvoji darbo dalis. Taip ir eina per gyvenimą menininkas, ne iš savęs aiškindamas kas ir kaip turi būti, bet pamatydamas dalykus jame ir sakydamas, kad išlaisvins grožį – ar parodys visam pasauliui, kokio skulptūra slepiasi akmenyje, ar kokia sofa medvilnės gniutule.

Prie progos skirtuką pridėjau prie Julia Cameron „Kūrėjo kelias: Praktinės kūrybingumo pamokos” – viena iš visų laikų populiariausių savipagalbos knygų apie tai, kaip išsivaduoti iš art block’o. Autorė paršė ją gydama nuo priklausymybės alkohliui, todėl ten daug kas perspipyna su 12-os žingsnių programa. Du istrumentai – kasdienis rašymas ir laikas skirtas būtent sau, kartu su pasitikėjimu aukštesnėm jėgom (knygoje įvardyta, kaip Dievas, bet iš esmės ten tiesiog mūzos) ir 12 savaičių, kurių kiekviena skirta vis kitai kūrybingumui naudingai kompetencijai lavinti ir atpažinti.

Šią knygą galima „eiti” vienam, bet dar populiariau yra su grupe. Su grupe gal aš net ir pamėginčiau, vienai man pritrūktų motyvacijos ir skaniukų. Pati nebandžiau jos. Kas be ko, ji nėra tik apie kūrybingumą, ji yra yra pirmiausia apie išgyvenimą ir atsitiesimą – ar įklimti į alkoholį ar užsiimti kūrybą reikia, kad tam tikros smegenų dalys būtų veikiančios stipriai. Tai kodėl joms nepadėti daryti to, ką jos moka naudingai, o ne žalingai?

Vienas iš knygoje man labiausiai patikusių patarimų buvo apie tai, kad prieš ieškant kažko naujo džiaugsmui išbandyti tai, ką jau turi. Pvz.: turiu knygų krūvą. Tai reikia arba ją skaityti arba išmesti, bet ne ieškoti antros knygų krūvos turėti šalia. Toks tada staiga… turtintas pasijunti. Tiek daug akmenų aplinkui tave, kuriuose tos skulptūros slepiasi. Tik rinkis, tik užsiimk kažkuom.

Šitas siuvinėlis nėra tokio dizaino, kokį aš pasirinkčiau ar pati padaryčiau. Bet priėmiau sprendimą jį vis tiek išsiuvinėti, nes jau turėjau. Tik atsidėjau siuvinėti neįprastą dalyką neįprastoje aplinkoje neįprastomis aplinkybėmis taip turėdama dar daugiau neįprastumo ir iš jo pasidaryma suvenyrą. Va! 🙂

Siuvinėlis – Velykiniai papuošimai

Kai su vaikais nueiname į Tiger’į, tai būna taisyklė, kad visi galime išsirinkti po kokį vieną daiktą. Bent pusę atvejų kažkaip niekas nieko nerandame, ką išsirinkti, bet pasitaiko, kad visi kas ir prilimpa. Šį kartą mano akį patraukė siuvinėjimo rinkinys ant medinių pakabukų. Anksčiau niekada nesu kažko panašaus dariusi, bet daug sykių mačiusi, kad tai labai populiaru. Kodėl gi ne?

Rinkinyje buvo šešios spalvos, keturi pakabukai, dvi adatos, šiek tiek ūkiško siūlo žavesiui, dvi adatos (labai liuks), kažkoks molio pakelis drėgmei kontroliuoti ir lapelis su idėjomis ką maždaug būtų galima išsiuvinėti. Iš esmės trūksta tik mažų žirklučių, kad būtų rinkinys turintis viską, ko reikia.

Siuvinėti ant medžio visiškai kitoks jausmas, nei ant medvilnės! Proto suvoki, kad abi medžiagos gi augalinės kilmės ir labai artimos, joms formą suteikia tik žmogaus veikla, bet kokia ta forma! Kaip visiškai kitaip čiuopiasi medis rankoje, nei audinys. Toks… tikras daiktas atrodo. Siuvinėdama supratau, kodėl taip populiariu siuvinėti ant metalinių objektų juose pridarius skylučių ar pėmus kokį koštuvą, rėtį. Svaiginti turėtų.

Vieno iš pakabukų kakmpukas buvo nulūžęs, bet minimalus trūkumas.

Nuostabus jausmas, kaip pasunkėja pakabukai juos pilai užpildžius. Drugeliui padariau akytes iš prancūziškų kryželių. Mano smegenys tada prigamino dopamino visai dienai, master levelis. ŠŠŠŠŠ…. negadinkit džiaugsmo :V

Ir gerai, kad yra DVI adatos. Aš nė vienos nesulaužiau. Bet įtariu, kad mažiau patyrusi siuvinėtoja, arba norinti daugiau spalvų viename darbelyje, lengvai sulaužytų ir abi. Siūlas storas. Medis užsispyręs – skylutė nepadidėja vien nuo godumo už jos paslėpti daugiau siūlų.

Štai kaip atrodo vieno iš pakabukų kita pusė. Galvojau gal ką paklijuoti ar prisiųti, bet tada nusprendžiau palikti kaip yra:

Pabaigai reikėjo kažkur juos padėti. Išėjau į kiemą ir radau, kad taisomam šaligatviui darbininkai nuskabė aplink šaligatvį augusius medelius. Kažkaip šventvagiškai pasijutau pasikėlusi nuo žemės šaką ir su ja eidama namo, kur jau buvo nusklembta. Toks jausmas, kad nu… vi stiek kažkaip ne aš auginau, ne?

O čia varnėniukas, kuris stebėjo darbininkus. Išėjau vakarop, vakarai jau pavasariškiški.

Ką toliau siuvinėti?

Ką toliau siuvinėti? Surašiau visas idėjas ir per google atsidariau patį pirmą rastą atsitiktinio varianto „išuktuką”. Būgną? Generatorių? Kaip gi čia tokį dalyką pavadinti? Loterija?

Po to prie kiekvieno objekto pridėjau skaičių kiek dienų jis jau yra „likęs” rate. Įdomu kas ir kiek laiko užsibus. Teoriškai koks rinkinys ar idėja galėtų taip ir likti „su visam”. O kaip sekantis išsisuko vėl ežiukas:

Visai smagu, toliau ?:

Čia neva nufotografuotas Abraham Lincoln apkabinęs Mary Lincoln . William H. Mumler nuotrauka 1869 (Wikimedia).

Kol siuvinėjau mąsčiau apie AI internetą. Dabar kažkaip ten skaitosi, kad internetas 2.0. Anksčiau buvo 1.0. Kažką jame įkelti reikdavo daryti savo puslapius (kaip šis), o po to atsirado socialiniai tinklai ir stebėjimas tapo produktu pats iš savęs. Jau visi apturėjo galimybę kelti į internetą ką tik nori, pats buvimo faktas tapo skelbtinu, vien reakcija ir dėmesys iš savęs turiniu. Jaučiu, kad esame šalia interneto 3.0.

Prieš metus Meta prikūrė AI profilių savo produktuose ir dalis žmonių to nesuprato. Kurie suprato ir ėmė iš jų lazdavotis privedė prie tų profilių trinties. Dalis mano pažįstamų sako, kad AI bus išlaisvinantis dalykas. Kaip fotoaparatas išlaisvino menininką tiesiog iš vaizduotojo rolės, taip AI leist kūrėjams realiai užsiimti tik kūrybą, o vartotojas vartos per AI tik tai, ko jam reikia. Pvz.: būna žmogus sako, kad gerai „pasikalbėjo” su kokiu ChatGPT, gavo įžvalgų, patarimo ar dar ko nors. Toks naujas įgūdis atsiras – kalbėtis su savimi pačiu.Ir dar būna žmonių, kurie sako, kad tie AI chat botai juos labai gerai supranta ar jiems pataria! Na, gal čia tik pati pradžia, su fotoaparatais irgi pradžioje buvo, kad žmonės dievagojosi, kad jais nufotografuoja dvasias ir auras. Po to buvo striokas, kad, o siaube, fotoaparatas, skirtingai nuo menininko, automatiškai nepagražina, nepataiso, neišryškina ir nenuslepia. Nuo „fotogeniškumo” talento, iki fotografo, kaip specialybės, fotošopo ir atskiros realybės, egzistuojančios tik nuotraukose, matys ir su AI atsiras atskiras pasaulis, kuriame bus talentingų kalbėtis su savimi ir kalbėtis su visuotina informacine sriuba, bus nemokančių suprasti, kur tiesa, o kur tik jos atspindys.

AI sugeneruotas paveikslėlis pagal mano užklausą (taip lietuviškai!) „Siuvinėjimas kryželiu, kuriame pavaizduotas mielas drakonas su cigarete” Vidurinį pirštą drakonui pridėjo pats AI. Bing Image creator)

Kalėdiniai suvinėliai

Mano kalėdiniai siuvinėliai. Juos siuvinėdama juokiausi, kad čia keturi apokalipsės raiteliai:

Avis – badas. Ji tik atrodo balta, iš tiesų tai ji po apačia juoda. Pažiūrėkite į tą jos gilų žvilgsnį. Manote ji atbėgs su svarstyklėmis maisto daviniams sverti ir ekonominiai suvaržymais? O ne. Ji tiesiog viską nurupšnos. Va ir dabar, viduryje žiemos graužia gležnus peržiemoti bandančius daigelius! Originaliai Limos – dievybė be aiškios personifikacijos, nei moteris, nei vyras, be atvaizdo, nes atvaizdams bado metu nėra nei jėgų, nei išteklių. Eris, chaoso ir betvarkės, dukra. Limos man labai patinka, nes tam, kad ji neužgimtų, reikia priešintis chaosui, pvz.: siekti mokslo, mokytis planuoti, analizuoti ir panš.

Varlė – maras (užkariavimas). Pilvas jau baltas, tuoj visa užbals. Po kalėdine kepuryte slepia jau savo karūną, todėl tokia smarkiai užmauta ir akys išsprogusios O..O. Sunki ana. O kadangi raitelis originaliai yra Zelos – pavydas, ir lietuvoje mes vis dar žaliuojame iš pavydo, tai labai tinka.

Katinas – karas. Jau traukia iš tos kepurytės savo kardą. Jei kada turėsiu labai piktą ir viską mėtantį katiną tikrai pavadinsiu jį Arėjumi.

Ežiukas – mirtis. Thanatos. Vienodai nemėgiamas dievų ir mirtingųjų, nes nepaperkamas ir neperliankiamas nekieno. Jau neša kažkieno sielą žvaigždutės pavidalu anapilin.

Va taip atrodė išsiuvinėtos spalvos kryželiais. Paprastas juodas dygsniukas „ant viršaus” padaro visą grožį:

Mopsiukai iš arčiau:

Dizauno autorė Margaret Sherry. Super britiški paveiksliukai. Siuvinėjimo rinkinėlis buvo kaip priedas prie žurnalo The World of Cross Stitching. Tas žurnalas laaabai apgaulingas. Gali būti keli numeriai, kuriuose visiškai nėra ko verto siuvinėti ir staiba BAC puikus numeris iš kurio turbūt viską būtų galima išsiuvinėti. Darau išvadą, kad jie veikia lošimo principu. Laimi kartais gerą numerį ir po to vis perki kažko tikėdamasis…

Pagalvėlė su strazdeliu

Nusipirkau 40 x 40 cm akrilinių siūlų pagalvėlės rinkinį iš Aliexpress, bet tas puslapis daugiau manęs nebeprijungia, tai negaliu įkelti nuorodos iš kur būtent šitą ėmiau. Na, gal ir gerai. Bus mažiau mikroplastiko namuose.

Siuvinėti storais siūlais labai smagu. Rikinyje jie buvo sukarpyti pavieniais šniūrėlias ir sumesti į krūvą, tai reikėjo atsirinkti kaip iš makaronų:

Sutapo taip, kad dėliodama siūlus sužinojau, kad Vincent van Gogh turėjo siūlų dėžutę. Joje rišdavo skirtingų spalvų siūlus žiūrėdamas kas labiau su kuom dera, kokiu santykiu. Šis atradimas mane labai nudžiugino ir siūvinadama strazdelį vis dėjau žalią prie melsvos, vis atrodė, kad gerai jam gyventi šviesiame Pasaulyje.