Kategorija: Siuvinėjimas kryželiu

Naktiniai knygų skirtukai

Pirmas 2026 metų siuvinėlis. Knygų skirtukai iš kažkokio visišikai neaiškaus temukiško rinkinio. Medžiagų kokybė atitinkama – spalvos visuomet būna kažkiek blankesnės, siūlai paprasta medvilnė, audinys neblogas. Na, bet labai jau smagūs paveiksliukai – naktimis miškas. Kryželių nedaug, užtat rezultatas įspūdingas.

Man dažnai siuvinio kita pusė būna tiek pat graži. Būna siuvinėtojų, kuriems pavyksta padaryti taip, kad abi pusės atrodytų vienodai. Arba, kad kita pusė būtų tiesiog kitokia, o ne „negražioji” ar „išvirkščioji”. Bet mano kita pusė būna labai buitiška, pasakojanti istoriją apie tai, kaip vyko siuvinėjimas, kaip keliavo siūlas, kas ką pridengė ir kas ką prilaikė, kur mazgelis nebuvo vertas dėmesio išnarplioti, o gal kažkurios spalvos siūlas buvo sukalbamesnis. Nebepamu kur, bet skaičiau tokią įdomią teoriją, kad mitologinis Pasaulio tvarkos suvokimas kultūrose labai priklausė nuo to, kokį technologinį išsivystymą tuo metu kultūra būdavo pasiekusi. Vienose kultūrose buvo Visatos medžiai, kitose Gyvenimo ratai, dar kitose Šventos knygos etc. Jūsų likimas gali būti nuverptas siūle, įspaustas akmenyje, įrašytas knygose, Jūs galite po savęs palikti sėklą, galite būti sveriama Jūsų siela, gali būti skaitomas gerų ir blogų darbų sąrašas.

Tai vat siuvinyje – viena ir kita pusė pasakoja dvi istorijas, bet visiškai kitom akim, kitos kilmės. Iš tų pačių medžiagų, susitinka tame pačiame matmenyje, bet į dvi skirtingas taisyklių ir prasmės puses. „Gera” gražioji pusė tokia, kuri atrodo gražiai ir įdomiai. „Gera” negražioji pusė tokia, kuri garantuoja, kad audinys nebus sutemptas, mazgai netrukdys rėminti/naudoti, o gal netgi galvosime apie taupų siūlų panaudojimą. O gal netgi susikurisme papildomas žaidimo taisykles, pvz.: kad kryželiams galima gulti tik viena kryptimi ir tuomet, jeigu tai matosi gražiojoje pusėje, tai ar blogojoje esantys dygneliai patvirtina tai, ar visgi parodo sugudravimą, jog kryželiai tik atrodo buvę tos pačios krypties?..

Rinkinys siūlė iš siuvinėlio padaryti vieną arba du skirtukus, tai padariau du išbandydama du skirtingus siusivimo būdus. Man pačiai jie atrodo labai kreivi. Kas labai gerai įrodo, kad siuvinėjimas kryželiu yra labai paprastas ir lengvas siuvinėjimo būdas, kitaip gi turėčiau kažkaip turėti gebėjimų siusiūti gražiau, ne? Bet vaikai pasiėmė sau po vieną skirtuką ir sakė, kad, mama, labai gražu, tai phew 🤭

Ir šį kartą beveik idealiai pataikiau nugarinį skirtuko audinį!

Knygos skirtukas su pelyte

Išsiuvinėjau knygos skirtuką, kurio rinkinukas buvo kaip priedas kaip siuvinėjimo žurnalo. Originaliai jis turėjo įsidėti į popierinį rėmelį, bet pan tai pasirodė nelabai patvaru, tai pabandžiau apsiūti su spalvoto audinio juostele. To audinio įsigijau kažkada „likutį”, nes reikėjo pasisiūti kompiuteriui dėklą ir kažkaip gavosi, kad iš to likučio vis visokios smulkmės namuose išsirita ir jaučiuosi, kaip kokia dizainerė. Kaip kokiam filme, kur kūrėjas pamato audinį ir sako wow, tada vynioja juo žavią aktorę ir pasakoja kokia suknelė bus, sumodeliuoti ir pasiūti jau lengvoji darbo dalis. Taip ir eina per gyvenimą menininkas, ne iš savęs aiškindamas kas ir kaip turi būti, bet pamatydamas dalykus jame ir sakydamas, kad išlaisvins grožį – ar parodys visam pasauliui, kokio skulptūra slepiasi akmenyje, ar kokia sofa medvilnės gniutule.

Prie progos skirtuką pridėjau prie Julia Cameron „Kūrėjo kelias: Praktinės kūrybingumo pamokos” – viena iš visų laikų populiariausių savipagalbos knygų apie tai, kaip išsivaduoti iš art block’o. Autorė paršė ją gydama nuo priklausymybės alkohliui, todėl ten daug kas perspipyna su 12-os žingsnių programa. Du istrumentai – kasdienis rašymas ir laikas skirtas būtent sau, kartu su pasitikėjimu aukštesnėm jėgom (knygoje įvardyta, kaip Dievas, bet iš esmės ten tiesiog mūzos) ir 12 savaičių, kurių kiekviena skirta vis kitai kūrybingumui naudingai kompetencijai lavinti ir atpažinti.

Šią knygą galima „eiti” vienam, bet dar populiariau yra su grupe. Su grupe gal aš net ir pamėginčiau, vienai man pritrūktų motyvacijos ir skaniukų. Pati nebandžiau jos. Kas be ko, ji nėra tik apie kūrybingumą, ji yra yra pirmiausia apie išgyvenimą ir atsitiesimą – ar įklimti į alkoholį ar užsiimti kūrybą reikia, kad tam tikros smegenų dalys būtų veikiančios stipriai. Tai kodėl joms nepadėti daryti to, ką jos moka naudingai, o ne žalingai?

Vienas iš knygoje man labiausiai patikusių patarimų buvo apie tai, kad prieš ieškant kažko naujo džiaugsmui išbandyti tai, ką jau turi. Pvz.: turiu knygų krūvą. Tai reikia arba ją skaityti arba išmesti, bet ne ieškoti antros knygų krūvos turėti šalia. Toks tada staiga… turtintas pasijunti. Tiek daug akmenų aplinkui tave, kuriuose tos skulptūros slepiasi. Tik rinkis, tik užsiimk kažkuom.

Šitas siuvinėlis nėra tokio dizaino, kokį aš pasirinkčiau ar pati padaryčiau. Bet priėmiau sprendimą jį vis tiek išsiuvinėti, nes jau turėjau. Tik atsidėjau siuvinėti neįprastą dalyką neįprastoje aplinkoje neįprastomis aplinkybėmis taip turėdama dar daugiau neįprastumo ir iš jo pasidaryma suvenyrą. Va! 🙂

Siuvinėlis – Velykiniai papuošimai

Kai su vaikais nueiname į Tiger’į, tai būna taisyklė, kad visi galime išsirinkti po kokį vieną daiktą. Bent pusę atvejų kažkaip niekas nieko nerandame, ką išsirinkti, bet pasitaiko, kad visi kas ir prilimpa. Šį kartą mano akį patraukė siuvinėjimo rinkinys ant medinių pakabukų. Anksčiau niekada nesu kažko panašaus dariusi, bet daug sykių mačiusi, kad tai labai populiaru. Kodėl gi ne?

Rinkinyje buvo šešios spalvos, keturi pakabukai, dvi adatos, šiek tiek ūkiško siūlo žavesiui, dvi adatos (labai liuks), kažkoks molio pakelis drėgmei kontroliuoti ir lapelis su idėjomis ką maždaug būtų galima išsiuvinėti. Iš esmės trūksta tik mažų žirklučių, kad būtų rinkinys turintis viską, ko reikia.

Siuvinėti ant medžio visiškai kitoks jausmas, nei ant medvilnės! Proto suvoki, kad abi medžiagos gi augalinės kilmės ir labai artimos, joms formą suteikia tik žmogaus veikla, bet kokia ta forma! Kaip visiškai kitaip čiuopiasi medis rankoje, nei audinys. Toks… tikras daiktas atrodo. Siuvinėdama supratau, kodėl taip populiariu siuvinėti ant metalinių objektų juose pridarius skylučių ar pėmus kokį koštuvą, rėtį. Svaiginti turėtų.

Vieno iš pakabukų kakmpukas buvo nulūžęs, bet minimalus trūkumas.

Nuostabus jausmas, kaip pasunkėja pakabukai juos pilai užpildžius. Drugeliui padariau akytes iš prancūziškų kryželių. Mano smegenys tada prigamino dopamino visai dienai, master levelis. ŠŠŠŠŠ…. negadinkit džiaugsmo :V

Ir gerai, kad yra DVI adatos. Aš nė vienos nesulaužiau. Bet įtariu, kad mažiau patyrusi siuvinėtoja, arba norinti daugiau spalvų viename darbelyje, lengvai sulaužytų ir abi. Siūlas storas. Medis užsispyręs – skylutė nepadidėja vien nuo godumo už jos paslėpti daugiau siūlų.

Štai kaip atrodo vieno iš pakabukų kita pusė. Galvojau gal ką paklijuoti ar prisiųti, bet tada nusprendžiau palikti kaip yra:

Pabaigai reikėjo kažkur juos padėti. Išėjau į kiemą ir radau, kad taisomam šaligatviui darbininkai nuskabė aplink šaligatvį augusius medelius. Kažkaip šventvagiškai pasijutau pasikėlusi nuo žemės šaką ir su ja eidama namo, kur jau buvo nusklembta. Toks jausmas, kad nu… vi stiek kažkaip ne aš auginau, ne?

O čia varnėniukas, kuris stebėjo darbininkus. Išėjau vakarop, vakarai jau pavasariškiški.

Ką toliau siuvinėti?

Ką toliau siuvinėti? Surašiau visas idėjas ir per google atsidariau patį pirmą rastą atsitiktinio varianto „išuktuką”. Būgną? Generatorių? Kaip gi čia tokį dalyką pavadinti? Loterija?

Po to prie kiekvieno objekto pridėjau skaičių kiek dienų jis jau yra „likęs” rate. Įdomu kas ir kiek laiko užsibus. Teoriškai koks rinkinys ar idėja galėtų taip ir likti „su visam”. O kaip sekantis išsisuko vėl ežiukas:

Visai smagu, toliau ?:

Čia neva nufotografuotas Abraham Lincoln apkabinęs Mary Lincoln . William H. Mumler nuotrauka 1869 (Wikimedia).

Kol siuvinėjau mąsčiau apie AI internetą. Dabar kažkaip ten skaitosi, kad internetas 2.0. Anksčiau buvo 1.0. Kažką jame įkelti reikdavo daryti savo puslapius (kaip šis), o po to atsirado socialiniai tinklai ir stebėjimas tapo produktu pats iš savęs. Jau visi apturėjo galimybę kelti į internetą ką tik nori, pats buvimo faktas tapo skelbtinu, vien reakcija ir dėmesys iš savęs turiniu. Jaučiu, kad esame šalia interneto 3.0.

Prieš metus Meta prikūrė AI profilių savo produktuose ir dalis žmonių to nesuprato. Kurie suprato ir ėmė iš jų lazdavotis privedė prie tų profilių trinties. Dalis mano pažįstamų sako, kad AI bus išlaisvinantis dalykas. Kaip fotoaparatas išlaisvino menininką tiesiog iš vaizduotojo rolės, taip AI leist kūrėjams realiai užsiimti tik kūrybą, o vartotojas vartos per AI tik tai, ko jam reikia. Pvz.: būna žmogus sako, kad gerai „pasikalbėjo” su kokiu ChatGPT, gavo įžvalgų, patarimo ar dar ko nors. Toks naujas įgūdis atsiras – kalbėtis su savimi pačiu.Ir dar būna žmonių, kurie sako, kad tie AI chat botai juos labai gerai supranta ar jiems pataria! Na, gal čia tik pati pradžia, su fotoaparatais irgi pradžioje buvo, kad žmonės dievagojosi, kad jais nufotografuoja dvasias ir auras. Po to buvo striokas, kad, o siaube, fotoaparatas, skirtingai nuo menininko, automatiškai nepagražina, nepataiso, neišryškina ir nenuslepia. Nuo „fotogeniškumo” talento, iki fotografo, kaip specialybės, fotošopo ir atskiros realybės, egzistuojančios tik nuotraukose, matys ir su AI atsiras atskiras pasaulis, kuriame bus talentingų kalbėtis su savimi ir kalbėtis su visuotina informacine sriuba, bus nemokančių suprasti, kur tiesa, o kur tik jos atspindys.

AI sugeneruotas paveikslėlis pagal mano užklausą (taip lietuviškai!) „Siuvinėjimas kryželiu, kuriame pavaizduotas mielas drakonas su cigarete” Vidurinį pirštą drakonui pridėjo pats AI. Bing Image creator)

Kalėdiniai suvinėliai

Mano kalėdiniai siuvinėliai. Juos siuvinėdama juokiausi, kad čia keturi apokalipsės raiteliai:

Avis – badas. Ji tik atrodo balta, iš tiesų tai ji po apačia juoda. Pažiūrėkite į tą jos gilų žvilgsnį. Manote ji atbėgs su svarstyklėmis maisto daviniams sverti ir ekonominiai suvaržymais? O ne. Ji tiesiog viską nurupšnos. Va ir dabar, viduryje žiemos graužia gležnus peržiemoti bandančius daigelius! Originaliai Limos – dievybė be aiškios personifikacijos, nei moteris, nei vyras, be atvaizdo, nes atvaizdams bado metu nėra nei jėgų, nei išteklių. Eris, chaoso ir betvarkės, dukra. Limos man labai patinka, nes tam, kad ji neužgimtų, reikia priešintis chaosui, pvz.: siekti mokslo, mokytis planuoti, analizuoti ir panš.

Varlė – maras (užkariavimas). Pilvas jau baltas, tuoj visa užbals. Po kalėdine kepuryte slepia jau savo karūną, todėl tokia smarkiai užmauta ir akys išsprogusios O..O. Sunki ana. O kadangi raitelis originaliai yra Zelos – pavydas, ir lietuvoje mes vis dar žaliuojame iš pavydo, tai labai tinka.

Katinas – karas. Jau traukia iš tos kepurytės savo kardą. Jei kada turėsiu labai piktą ir viską mėtantį katiną tikrai pavadinsiu jį Arėjumi.

Ežiukas – mirtis. Thanatos. Vienodai nemėgiamas dievų ir mirtingųjų, nes nepaperkamas ir neperliankiamas nekieno. Jau neša kažkieno sielą žvaigždutės pavidalu anapilin.

Va taip atrodė išsiuvinėtos spalvos kryželiais. Paprastas juodas dygsniukas „ant viršaus” padaro visą grožį:

Mopsiukai iš arčiau:

Dizauno autorė Margaret Sherry. Super britiški paveiksliukai. Siuvinėjimo rinkinėlis buvo kaip priedas prie žurnalo The World of Cross Stitching. Tas žurnalas laaabai apgaulingas. Gali būti keli numeriai, kuriuose visiškai nėra ko verto siuvinėti ir staiba BAC puikus numeris iš kurio turbūt viską būtų galima išsiuvinėti. Darau išvadą, kad jie veikia lošimo principu. Laimi kartais gerą numerį ir po to vis perki kažko tikėdamasis…

Pagalvėlė su strazdeliu

Nusipirkau 40 x 40 cm akrilinių siūlų pagalvėlės rinkinį iš Aliexpress, bet tas puslapis daugiau manęs nebeprijungia, tai negaliu įkelti nuorodos iš kur būtent šitą ėmiau. Na, gal ir gerai. Bus mažiau mikroplastiko namuose.

Siuvinėti storais siūlais labai smagu. Rikinyje jie buvo sukarpyti pavieniais šniūrėlias ir sumesti į krūvą, tai reikėjo atsirinkti kaip iš makaronų:

Sutapo taip, kad dėliodama siūlus sužinojau, kad Vincent van Gogh turėjo siūlų dėžutę. Joje rišdavo skirtingų spalvų siūlus žiūrėdamas kas labiau su kuom dera, kokiu santykiu. Šis atradimas mane labai nudžiugino ir siūvinadama strazdelį vis dėjau žalią prie melsvos, vis atrodė, kad gerai jam gyventi šviesiame Pasaulyje.

Žiurkė princesė

Radau programėlę daryti siuvinėjimo schemoms – Stitch Fiddle. Pliusai – labai paprasta, yra nemokama versija (mokama kainuoja 2.5 euro mėnesiui, už ką duoda daugiau vietos ir „fill” instrumentą). Minusai – nėra lietuviškų raidžių. Pasidėliojau namie kokių turiu siūlų ir padariau pirmą schemutę:

(… kodėl aš turiu tiek violetinių spalvų?)

Kai išsiuvinėsiu, įkelsiu baigtą variantą. O kol kas galima atsiųsti schemą čia. (pdf formatas, nespalvota).

Įkvėpęs paveiksliukas:

Siuvinys kryželiu – Pelikanas

Jau seniai norėjau išsiuvinėti Pelikaną. Kaip mitologinį gyvūną. Išiuvinėjau! Va:

Šiuolaikinė mitologija man yra labai panaši į gerųjų bakterijų rinką. Parduodama ne tai, kas galbūt būtų geriausia, bet tai, ką lengviausia auginti, sandėliuoti ir dozuoti. Kodėl parduodama? Nes tikriausiai dauguma mitologinių padarų, kuriuos gyvenime „sutiksite” bus komerciniuose produktuose – knygų frančizėse, filmuose ir panašiai. JAV Holivudo sukurta generalizuota mumija, Frankenšteino pabaisa ar Dracula bus geriau pažįstami ir atpažįstami, nei, tarkime Laumė. Vienaragis bus tapęs gražiu baltu nekaltybės įsikūnijimu, nes toks mielesnis, nei grėsmingas vyriškumui pavojingas padaras. Drakonas nebus nugalėtas. Fenikas visada pakils. O kokiam Pelikanui net vietos ir nebus. Gulės jis geriausiu atveju šalia kokio Krakeno.

Jei siejamas su paukščiu pelikanu, tai man atrodo, kad tas siejimas toks pats, kaip drakono siejimas su dinozauru ar ciklopo su dramblio kaukole. Taip, kažkas buvo, nuo ko mitas prasidėjo. Bet, o kas mitą palaikė? Kas laistė sėklą, kas užstojo ją nuo vėjo?

(Ibis maitina savo širdimi tris vaikus. Nebūtinai pelikanas gali būti šiuo archetipiniu padaru.)

Pelikanas, pagal mitą, yra paukštis, kuris grįžęs tuščiomis pas vaikus ir išklausęs jų raudas, persiplėšė ir pamaitino juos savo širdimi. Kiek randu angliškuose šaltiniuose, tai kažkodėl labai akcentuoja, kad ten Pelikanė, nors visur kitur – tiesiog pats įvykis esmė, paukščiai dviese dažnai vaikais rūpinasi.

Anksčiau galvojau, kad gal senovėje žmonės taip sugalvojo negalėdami arčiau prieiti prie paukščių, geriau juos stebėti, ale toks pats įsvaizdis, kaip galvoti, kad musės atsiranda iš pernykčių lapų ar kiekviename spermatozoide yra mažas humunkulas. Paukščių atrytas mmaistas tikrai dažnai rausvas, kai kurių rūšių pelikanų krūtinėse tikrai poravimosi metu nusidažo raudonai pagla lytį. Bet. Bet, kai ėmiau pati stebėti paukščius ir pamačiau kiek daug jų užsiima kanibalizmu lizduose – augina daug vaikučių, o kai pritrūksta maisto, tai silpnesnius sumaitina stipresniems ar leidžia stipresniems sulesti mažesnius, tai visai kitaip pasirodė šis mitas ir jo ištakos.

Iš pradžių planavau siuvinėti kitą Pelikaną – iš Vinciolo 1587 metų schemos. Įsivaizduojate? KOKIO SENUMO SCHEMA. Mačiau kelis kartus šitą būtent išsiuvinėtą gyvai. Man joje labai patinka, kad aplinkui skraido drugeliai/šikšnosparniai, ant medžio kraunasi pumpurai, bet vaikams vis tiek Pelikanas nerado ką duoti.

Gal kada dar jį ir išsiuvinėsiu. Visai netyčia radau mažą schemutę, kuri buvo sukurta kaip gyvosios istorijos šventės dalyvių apdovanojimo medalis. Schema buvo tinkalalpyje, kuris siekia 2001. Praktiškai interneto archeologinis radinys! Iš tų laikų, kai ėmiau pati smarkiai leisti laiką internete, taip įdomu buvo jį visą išžiūrinėti, taip teisingai, kasė smegenis viskas jame, kaip puslapiai susieti, kas po ko eina, kur sudėtos nuorodos. Net tai, kad pačios schemos dydis *gif formatu, parašyta, kad yra 8K.

Siūlus naudojau pagal tai, ką turėjau namie.

Dar su Pelikanu kartais galima rasti galvosūkių. Kaip štai šis. Ar čia prašyta In sangvi ne vita? Krauju, ne gyvybe. Ar In sangvi nevita? Išvenk kraujo [šito reikalo]. Nevermind. Ten gi ne V, o U. In sanguine vita. Gyvenimas kraujyje.