Siuvinėjanti pelytė iš žurnalo „The World of Cross Stitching” priedo. Rinkinyje buvo medžiagytė, siūlai ir instrukcija. Man patinka, kai žurnalai turi priedus. Vaikiški žurnalai – žaislus. Moteriški – kvepalus. Rankdarbių – priemones rankdarbiams. Ar žiūklės žurnalai būna su muselėm?
Dar man labai patinka, kad šiame rinkinyje buvo nurodyta schemos autorė – Lucie Heaton. Eini į google, randi menininkę ir gali surasti šitų pelyčių visų profesijų ir užsiėmimų, įskaitant net ir gydytoją , ar iš šiaip nuostabių dalykų, pvz bulvinę jūrų kiaulytę –
Kartais, kai siuvinėju kokią didesnę schemą ir nebūna nurodytas autorius, parašau schemų „gamyklai” ir kartais pasako, o būna ir kartais atsisako pasakyti kas schemą padarė ir pagal kokį paveiksliuką ji galėjo būti sukurta. Siuvinėti kitų žmonių sukurtas schemas yra panašu, kaip spalvinti spalvinimo knygelę. Rezultatas kaip ir gražus, bet negali sakyti, kad čia „tavo” darbas. Užtat gali labai džiaugtis pačiu procesu, medituoti tiek jį, tiek apie ką ta schema yra.
Pelytės rinkinys buvo su atviruku prie kurio galėtum ją priklijuoti ir su vokeliu, kad galėtum iš karto kam nors nusiųsti. Bet dukra prašo įrėminti ir pakabinti jai.
Kai nešu ką nors labai didelio ir įspūdingo, tai niekada neklausia, ar „tikrai ŠITĄ rėminsi noriu”, bet visada paklausia, kai atnešu ką nors mažo. Atrodo, kad yra kažkokia nerašyta socialinė taisyklė, kad rėminimas negali kainuoti brangiau, nei darbas, kuris yra rėminamas. Man atrodo taip rėmintojai labai save nuvertina, galbūt, pvz.: aš noriu gražaus rėmo savo namuose, bet nenoriu, kad jis būtų tuščias ar jo viduje būtų veidrodis? Kol kas radau puikį atsikirtimą – čia labai brangus įdėtas mano darbas ir laikas. Be rėminimo salonų dar su tokiu „ar tikrai šitą darysite” susiduriu tik pašte. Užėjus su dukra į paštą ir jai užrašius pvz.: atvirlaiškį paštininkė nustemba, negi tikrai mokėsim tuos du eurus (už jį patį ir už siuntimą). Taip, tikrai mokėsiu. Ir du šimtus sumokėčiau. Ir du tūkstančius sumokėčiau, jeigu norėčiau. Visi šie objektai – tėra daiktai, kurių kiekvieno vertė yra tik jo stebėtojo ar turėtojo vertinime.
Siuvinėdama pelytę labai džiaugiausi, kad joje panaudota net 12 spalvų. Dideli spalvų skaičiai man visada asocijuojasi su siuvinėtojišku turtingumu. Išimtis viena – kai eina kalba apie daug spalvų schemose, kurios padarytos kompiuterių programomis iš paveiksliukų ir po to „nepertvarkytos” žmogaus. Tikras siuvinys yra tarpinis kūrinys tarp mozaikos ir tapybos. Jis vienaip atrodo iš arti, kitaip iš toli. Jam įtaką daro nuo medžiagos, ant kurios jis yra, iki siūlo storio, sluoksniavimo, apšvietimo, dygsniavimo krypties ir t.t. ir panš. Kai paveiksliukas tiesiog supeksiliuojamas ir automatiškai perdaroma kokia pikselio spalva kokios spalvos siūlą atitinka kartais gaunasi toks efektas, kad… labai daug gylio darbas netenka, nes tai, kas kompiuterio ekrane skiriasi ryškiai, realybėje kone visai nebesiskiria ir atvirkščiai.
Pastaruoju metu mąstau ar galima „pixel” art’o darbus perversti į siuvinėjimo schemas, bet, vėlgi – tiesioginiai virsmai netinka, kaip negali, pvz.: paimti knygos ir tiesiogiai pažodžiui iš jos statyti filmą. Kažką reikia išimti, kažką įdėti.
Kiti lobiai, apie kuriuos mąsčiau, yra pačių priemonių, schemų, siuvinėjimo rinkinių kaupimas. Kai kurios siuvinėtojos tiesiog perka ir kaupia rinkinius. Dėlioja. Glosto. Mainosi. Dovanoja. Palieka palikimu. Užrakina namuose seife, kad nepavogtų. Oj, ko tik nedaro. Aš turiu tik kelis rinkinukus „užsidžiovusi” ir tai, visus planuoju susiuvinėti. Rinkinių parduotuvėje pamačiau, kad galima pasidaryti wishlist’ą. Išvystyta galimybė sudaryti skirtingus pageidavimų sąrašus, juos pavadinti, komentuotis, juose sudėlioti daiktus pagal kokį nori kriterijų ar leisti pačiai parduotuvei išrikiuoti, dalintis savo norų sąrašu su kitais. Švęsk patį norėjimą, džiaugis jau juo.
Noras skiriasi nuo poreikio. Kartais norai supainiojami su poreikiais ir tada norėjimas tampa tik našta, kažkokiu slegiančiu įvykiu, kurį turi kuo greičiau nutraukti jį patenkinęs. Užsimanei – ir iš karto gavai. Tu netaupai daiktui, kurio tu nori – netaupai jam resursų, netaupai jam lėšų, netaupai jam jėgų ar laiko. Nėra pasiruošimo etapo. Nėra pasimatymų šiuose romanuose. O kai daikto tau nebereikia – nėra ir jo laidotuvių ar jo gelbėjimo, yra tik kuo greitesnis išmetimas ir, esant reikalui, pakeitimas kitu. Dar geriau, jei net išmetimo nebėra – daitkai atnaujinami prenumeratos ir žiedinės ekonomikos principu. Kas reiškia tik tiek, kad perdirbsim tai, ką turėjai ir parduosim kitam sluoksniui ar tau pačiam naujai pakvėpinę. Man labai smagi siuvinėtojų bendruomenė, kad ji tokia „senoviška” noruose. Gali būti siuvinėtoja, kuri tik nori siuvinėti, ir labai daug joje humoro apie tai, kad kaip gerai, kad be siuvinėjimo nenumirsti. Tik bus labai labai liūdna. Bet nenumirsi. Siuvinėdamas galėsi džiaugtis tuo faktu.
Daug galvojau ir apie priemonių sisteminimo, laikymo metodus. Pati susidėjau dabar savo daiktus į kelias lentynas. Kad nepamirščiau ką ir kiek turiu – atsisiunčiau programėlę, kuri skirta lyg fotografams sekti kiek jie kokių objektyvų turi. Bet nusifotografuoju ne objektyvą, o rinkinį, prie komentarų parašau iš kur ir kada gavau ir kurioje lentynoje yra.
Šiomis sąvaitėmis mačiau kelis nuostabius būdus kaip laikyti siūlus – pvz.: viena siuvinėtoja tiesiog nusipirko patį besisukantį siūlų pardavimo būgną su visais siūlais. Dabar, kai jai reikia kokios spalvos, nueina, pasukioja, paima kiek reikia, kai baigiasi, tai „daperka”. Kita, nusprendusi eini panašia idėja, bet, man atrodo dar kietesne – nusipirko kelis šimtus paprastų raktų pakabukų, ant kurių gali užrašyti, pvz.: kabineto numerį, nuo kurio raktas yra:
Tuomet gali parašyti spalvos numerį – ar tiesiog gražiai užklijuoti popierėlį nuo siūlių su tuo numeriu ir siūlus pririšti prie raktų žiedelio. Pakabukams sukabinti nesunku pasidaryti specialias lentynas, dievaži, gali taip ir visą sieną apsišiltinti tokiu būdu. Pabusti ryte ir galvoti, kad pats esi siuvinėjimo rinkinyje.
Bonus: siuvinio animacija: