Toks trumpas, aiškus, bet nesudėtingai sudėtingas atvejis. 51 metų vyras kreipiasi į gydytojus dėl tris mėnesius silpstančių ir tirpstančių kojų. Prasidėjo nuo pėdų ir „užkilo” iki pat pilvo silpnumas. Raumenų jėga 4, jutimo sutrikimai nedideli iki T10. Šlapinimosi ar tuštinimosi sutrikimų nėra. Keliauja į MRT, kuriame OPA ryški edema (patinimas). Tolimesni tyrimai ant smūgio ir OPA OPA – pacientas turi arterioveninę malformaciją filum terminale srityje. Nėra labai jau retas dalykas tos malformacijos bet kur kūne, nervų sistemoje dažnai labai simptominės. Bet tokioje vietoje?
Filum terminale, pažodžiui „galinis siūlas” yra tokia tvirta daugiausia jungiamojo ir kraujagyslinių audinių struktūrą, kuri prasideda dar po nugaros smegenų dangalų priedanga, bet tįsta jau už jų ir kuri prisitvirtina prie pačių paskutinių slankstelių – uodegikaulio. ~20 cm viso net gali siekti. Įsivaizduokite vieną nugaros inkarą kakle ties pakaušiu, o kitą ties uodegikauliu ir abu tempia, kad viskas nesusivyniotų kaip nereikia. Beje, dėl to ir turime bent du uodegikaulius – vienas laiko išangės keliamuosius raumenis, kitas padeda palaikyti nugaros kanalo audinių įtampą. Jei turėtumėte tik vieną, tai truputį gliučintų galvą kakojant, ką jau kalbėti apie kitus dubens raumenų nuotykius. Va, jei vaikai kada paklaus kodėl kryžmens slanksteliai suaugę, o uodegikaulio ne, galėsite pasakyti :V
Ok, grįžtam prie atvejo. Kaip visos venos, taip ir galinio siūlo venos gali sugebėti varikozuotis, o arterijos būti pažeistos aterosklerozės. Bet čia kita situacija – čia yra į veną įaugusios šoninės kryžkaulio arterijos, katros yra gana šustros kraujo padavimo prasme. Kodėl tik dabar „išlindo” galima būti spėlioti – gal kažkokios kūno pozos pasikeitė, gal amžiniai kraujagyslių pakitimai, gal kraujospūdis pradėjo kilti, bet per arterijas į tą veną pradėjo plūsti daugiau kraujo, nei ji galėjo perduoti toliau, ji ėmė plėstis ir raitytis, nebetilpdama ten kur yra ir spausdama nervus. Paskutinis OPA į operacinę, malformacija pašalinta ir dar po trijų mėnesių pacientas pilnai sugijęs.
Žiūrinėju atvejo vaizdus ir galvoju, brač, pats stuburas šiame atvejyje tai toks geras. Kasdien paspoksau bent į vieną anterolistezę, į kokius tris išsigaubusius diskus, kas savaitę vieną kitą sidesmofitą. Ostechondrozė tai iš viso, tipo, o tai ne pas visus, kaip kokia depresija, nacionalinė liga. Baisiai fun, kad radiologai tuos vaizdus įrašo į flešiukus ir duoda pacientams į rankas, tai gali žiūrėti ne tik neurologai ir neurochirugai, bet visa giminė ir draugai, šeimos gydytojas ar gal net kineziterapeutas. Būna ten „viskas blogai”, bet smegenim realiai pavojus tik iš lėtinio skausmo ir gyvenimo neteisybės. O būna „viskas tobula” ir koks, nežinau, strateginės arterijos stubure infarkčiukas lempinis ir ate kojytėm net su max greitu ir tiksliu gydymu būna nesuspėji nieko.
Šiandien yra tarptautinė Linčo (Lynch) sindromo diena (kovo 22).
Jį turi 1:300 žmonių, galimai lengvesnes formas ir dugiau. Bet >90% žmonių nežino, kad tokį turi arba, kad tai, kas jiems yra, turi pavadinimą.
Tai yra autosominė dominantinė mutacija – MLH1, MSH2, MSH6, PMS2 ar EPCAM genuose, kurie turėtų „taisyti” DNR. Mutavę genai tą daro nebetinkamai, ir ląstelėse ima kauptis genetinės pažaidos. Vienų žmonių mutacijos daugiau sutrikdančios šią funkciją, kitų mažiau. Bet esmių esmė – žmogus anksti suserga vėžiu. Čia kalbame apie pvz.: žarnyno ar gimdos vėžį 20 ar 30 metų amžiuje. Vėžį žmogui, kuris dažnai dar ir labai sveikai gyvena, nes vėžio jau bijo. Vat čia kita esmė – dominantiškumas, t.y. reiškia, kad tėvas ar mama turi 50% tikimybę perduoti mutaciją vaikui ir lygiai taip pat ją bus gavęs iš savo tėvo ar mamos, o tas iš savo ir taip iki pirmojo įgavusio mutaciją, nors, kartais ir tu gali būti tas pirmasis linijoje ar būti ne savo tėvų biologiniu vaiku.
Labai dažnai genetikui nukreipia onkologai. Jeigu esate sirgęs ar sergate onkologine liga galbūt ir Jūsų histologinių tyrimų atsakymuose yra eilutės apie kažkokius pačio vėžio genetinius tyrimus, imunohistocheminius ar net mikrosatelitų nestabilumus ir panašiai. Man, kaip šeimos gydytojui, dažnai tenka sakyti, kad visų iš eilės nesiunčia, EIKIT, ir giminėm pasakykit, kad jūs onkologai genetikui siunčia.
Genetikui gali nukreipti ir Jūsų šeimos gydytojas. Pavyzdžiui, jei susirgote storosios žarnos vėžiu iki 50 metų iš karto galima smack’inti Jūs pas genetiką. Priims ir ištirs, dar šeimos gydytoją caca pavadins. Nuo šito amžiaus tik pradedama ansktyvojo žarnyno vėžio profilaktinių tikrinimų programa, kurios tikslas surasti tuos, kuriems vėžys išsivystė gyvenimo būdo ar tiesiog nelaimingo atsitiktinumo dėka. Tai susirgti jaunam tokia liga yra… nu kaip rasti žydinčią obelį viduryje žiemos. Galima, bet reikia pakasti giliau kas ten šaknis sušildė.
Bet tikrasis tikslas yra genetikams duoti ką veikti, o diagnozuoti sindromą IKI susirgimo. T.y. vėžiu susirgusio asmens rizikos įvertinimas kitų vėžių atvejų ateityje, nesergančio asmens, kaip didelės rizikos, radimas ir pradėtas sekimas ne pagal nacionalines sveikatos programas, paraginimas ypatingai laikytis sveikos gyvensenos ar pagalba validuojant žmogaus gyvenimo sprendimus, kai jo aplinka sako kam čia to reikai ir ką čia prisigalvoji.
Ok, tai radom, pasitvirtinom, ir ką toliau? Ką toliau tai čia daug ką galima daryti ir nedaryti. Vienas žmogus paklaus „o tai ne visiems taip”, kitam pasakę sukelsime labai gilią ir pavojingą egzistencinę krizę. Bet iš mediko pusės tada sudarinėsime pacientui profilaktinių tyrimų planą ir jį, nu tiesiog jį vykdysime su lūkesčiu, kad tą vėžį rasime anksti. Diagnozės keičia dalykus, pagalvokite, kaip kitaip atrodo, pvz.: žmogus pats prašo EFGDS tyrimo, nes „bijo vėžio” ir kiekvieną kartą gydytojui turi aiškinti, kad to bijo todėl, nes mažai atsimena mamą, kuri numirė nuo stemplės vėžio ir gydytojas toks „aaa, vargšelis, imk tu tą zondą, negi man gaila, ech, taip bijoti tokio reto vėžio” ir alternatyvi visata su tuo pačiu pacientu, kur „aha, čia Linčo sindromas, nuo 40 metų šio paciento tyrimų plane turime EFGDS 1k/2 metus, bl, jei atvejų vadybininkas nepakvies, aš pats jį susirasiu, nereikia man čia dar SP1 po to”. Jaučia skirtumą? Ne? Tai dar mažai pas gydytojus trynėtės, gal psiseks nepajusti.
Ok, tai dar būna tokios situacijos, kai pacientai PATYS pasidaro genetinius tyrimus. Šaunu. Sutaupė pinigų mokesčių mokėtojams, rezultatai dažnai yra labai validūs arba, blogiausiu atveju, tenka antrą kartą prasitestuoti, nes padarė ten kur iš burnos epitelio, o oficialiai diagnozei reikia kraujo mėginio. Kad kas nors simuliuotų ar pateiktų ne savo mėginius norėdamas Linčo (ar kito paveldimų onkologinių susirgimų) sindromo diagnozės dar negirdėjau. Nes čia tokia būklė, kai visi privatūs sveikatos ir gyvybės draudimai pamatę sako „nu tai ate”, o dar nedidelė, bet reali valstybinio sektoriaus dalis gydytojų, kurie tikėjosi gydyti tik sveikus žmones, ima kažkaip makaroniškai muistytis.
Jeigu pagalvojate, kad Jūsų giminėje labai daug vėžio atvejų ir norėtume su kuom nors pasikalbėti apie tai – tai susirinkite iš giminių kelių metų kas kokiu vėžiu susirgo (jeigu dar jie leistų jums nusifotografuoti ar atsikopijuoti savo išrašus apie tuos vėžius, tai būtų super šaunu, bet jie to visiškai neprivalo Jums daryti, jei nenori), gražiai susirašykite ir užsiregistruokite pas savo šeimos gydytoją. Valstybiniame sektoriuje dirbantis šeimos gydytojas statisiškai gali tikėtis turėti daugiau nei 5 Linčo sindromo atvejus (jei vertinsime, kad apylinkę 1500), nes, kas nesusidūrė, tai vėžys labai daug kainuoja. Ne tik gydymo prasme, bet netekto darbingumo ir kitų asmenų netektų pajamų dėl pagalbos sergančiajam ar savo patirto distreso ir labiau tikėtina, kad eis pas „nemokamus gydytojus”, kadangi mokamų neįperka (yra gi šeimos gydytojų, kurių konsultacijos po 300 eurų). Tai, jeigu šitą skaito koks mano kolega ir galvoja „pirmą kartą girdžiu apie tokį sindromą”, nieko tokio. Arba labai pasisekė, arba, drauge, persižiūrėk apylinkę, susidiagnozuok, duok darbo atvejo vadybininkui, gal net ir perdegimo priežastys ims aiškėti, kai visada viskas smulkiomis detalėmis tik eina.
Kam aktualu techniniai dalykai: 1) Atkreipiam dėmesį arba pats žmogus paklausia, susirenkam anamnezę ar duodam namų darbus susirinkti ir mums atsiųsti, rašom siuntimą genetikui. Kaip pagrindinę diagnozę galime rašyti Z71.8 Kitas patikslintas konsultavimas, bet labai tikėtina, kad grįš su prašymu perrašyti į Z31.5 Genetinė konsultacija (teoriškai Z31 grupė yra kodai tik dėl vaisingumo, bet matyt tas žodis „genetinė” labai registratūriškai patrauklus). Prie gretutinių – Z84.8 Kitos patikslintos būklės šeimoje. Jei pacientas atsiuntė visą savo šeimos vėžio anamnezė gražiai surašęs į tekstuką nepamirštam pagirti, kad jis yra pats geriausias pacientas. Sveikatos nerimas gali pasireikšti vengimo reakcija, žmogui galėjo būti mėnesio darbas vien tik surašyti tai ir ne todėl, kad kokią disleksiją turėtų, o labai didelis emocinis krūvis.
2) Jei pacientui mutacija nepatvirtinama, mums truputį ramiau, bet esant reikšmingai šeiminei anamnezei, vis tiek darome kas mums patinka ir elgiamės taip, tarsi mutacija būtų. Pas mus tas pats pacientas bus gal iki savo ar mūsų gyvenimo galo, nelauksime kol nustatytas dar kažkokias mutacijas ar ligonių kasa patvirtins profilaktinius tikrinimus ir po to klapsėsime, kad nu matai kaip čia nutiko, kad tau „nepriklausė”. Jeigu klinikinė nuovoka sako, kad čia ne tipinis atvejis, tai tiesiog tam EFGDS’ui siūsime ne profilaktiškai, o parašę, kad rėmuo nepraeina. Vat taip AI į mediciną niekaip ir neateina. Pacientai meluoja, o gydytojai tai meluoja dar kartais ir už pacientus, kurie nemeluoja. Kas turi daugiau laisvalaikio ar jėgų pavilkti kojas po darbo – einam į ministeriją ir bandom keisti įstatymus ir kompensacijas, kad jos kuo labiau padėtų mums ir mūsų pacientams, mylime kolegas, kurie bando tą daryti mūsų ir pacientų naudai, o ne zyziame, kad niekas nesikeičia ir nieko nepakeisime. Taip ir dėl mutacijų po to pradėsime dūsauti, kad nu tai ką jau dabar, yra kaip yra.
Jei mutacija patvirtinama – rašom prie paciento gretutinių ligų – Z15.09 – genetinė kitų neoplastinių susirgimų rizika, ir šitą VISUR ir VISUOSE siuntimuose ir išrašuose prirašome, jei sistema neleidžia rašyti, nes ten kažkur kažkas nepridėjo prie vertimo, kaip tipo „ai neaktualu”) , tai tiesiog ranka prirašom. Jeigu genetikas atsiuntė atgal su tuo pačiu siuntimo kodu, tik pavirtintinu sindromu, leidžiame sau validizuoti kodą. Jei baisu, tai, žiūrėkit, kiek šeimos gydytojų leidžia sau išrašyti benzodiazepino pacientui su G47 kodu (nes nu kaip čia dabar rašyti F kodą nemigai), kas iš esmės galėtų būti rašoma tik po stacionarinio plataus ištyrimo gyd specialisto, tai, Dieve mano, Z kodų tai jau tikrai bjoti nereikia. Suprantu, kad gydytojai nelabai logiški padarėliai, bet kartais apsimoka išsiuostyti kas yra kas.
3) Daug vyresnių gydytojų Linčo sindromą žino kaip nepolipozinį paveldimą žarnyno vėžį, bet, jei parašai jį, tai galvoja, kad jis jau yra, o ne, kad, čia reikia tiek sėdėti ir laukti jo, tiek apsaugoti asmenį ir palaikyti jį saugantis nuo to, kas kitiems vėžio nesuspėtų ar nepajėgtų per gyvenimą sukelti, t.y. diagnozė tampa būklės aprašu, o ne poreikio įvardijmu. Tai praktikoje labai gerai atrodo – TLK kodas, tad skliausteliuose sindromas ir prierašas kad PATIKSLINTA mutacija tokia ir tokia. Visų genetinių būklių surašytas gyvenimo anamnezės pradžioje yra racionalesnis, nei pabaigoje.
Yra toks Frey sindromas (gustacinė disautonomija, aurikotemporalinis sindromas). Tai neurologinė būklė, kurios metu žmogus valgydamas (ar tik galvodamas, matydamas, uosdamas maistą) patiria trukdantį paraudimą ir prakaitavimą smilkinių, skruostų ir ausų srityje. Gali pakilti šių sričių odos temperatūra.
Dažniausiai jis būna nuo vaikystės kaip specifinės gimdymo traumos pasekmė. Jeigu smarkaii suspaudžiami galvos šonai (gali būti tiek natūralaus tiek asistuoto gimdymo eigoje), tai parasimpatinės nervų sistemos skaidulos, kurios turėtų būti sukibusios su seilių liauka, nutrūksta ir ataugdamos randa ne seilių, bet odos prakaito liaukas. Nu vat kažkaip susipainioja jos. Kai nervų sistema sako „reikia seilių” signalas ne ten nueina. Gali būti vienpusis. Gali būti ir visai be gimdymo traumos, bet tada dažnai būna šeiminė anamnezė ir pačiam žmogui ramiau, kad „tai pas mus čia taip būna”.
Praktikoje vaikams gali būti supainiotas su „maisto alergija”, nes augančiam vaikui seilių tai reikia virškinimu, o jų gamyba sutrikusi, asiranda ir pilvo pūtimai ir skausmai, vaikas tampa išrankus maistui, tėvai sako „jam nuo to maisto rausta skruostai” etc. etc.
Bet tik, kad Frey sindromo atveju paraudimai būna trumpalaikiai ir tikrai vizualiai skiriasi nuo odos atopinių bėrimų. Reikia turėti omenyje, kad seilių liaukų labai reikia sveikai burnos mikroflorai. Dalis vaikų sugeba”išaugti” sindromą – plastiškos smegenys nustoja bandyti gaminti seiles ten, kur jos nesigamina, paraudimai ir prakaitavimai dingsta. Ir, nors seilių liaukų ne viena yra, bet nebūtinai kitos kompensuoja, prasideda kariesai lygioje vietoje. Dar yra žmonių, kurių nervų sistemos yra tiesiog ne tipinės, žiūrėk vaikas ką pastoviai graužia, ten pas jį visos skaidulos visur suaugusios :DDD Nu čia toks juodas humoras. Aš tik noriu pabrėžti, kad sindromas diagnoze yra tik tada, kai trukdo žmogui.
Įgytas Frey sindromas dažniausia išsivysto per ~pusmetį po seilių liaukų operacijų (užtrunka, kol nervai priauga). Bet esu mačiusi ir pvz.: po herpes zoster ar sumušimo (oj, tie nelemti paspirtukai!), gali šisvystyti ir kaip cukrinio diabeto ar aterosklerozės komplikacija, gali būti kai kurių neurodegeneracinių ligų pirmas simptomas.
Dažniausiai vienintelis efektyvus gydymas būna botulino injekcijos paralyžuoti prakaito liaukas. Pacientai klausia „o tai negalima tų nervų tiesiog nupjauti/blokuoti???”. Labai geras ir logiškas klausimas. Matot reikia sugalvoti kuriame tiksliai nervo aukštyje padaryti tą CAKT ir, kai kūnas jau demonstruojai originalius gyvybingus sprendimus, tai nežinia kaip sugalvos toliau kur skaidulėles suauginti ir sinapses suformuoti. Taip, čia labai Hipokratinis gydymas, kad tik nepakenktum labiau. Visokie tepalai dalinai efektyvūs, daliai pacientų labai padeda kognityvinė elgesio psichoterapija.
Frey sindromo paplitimas ir dažnis nežinomi. Tai tikrai nėra reta būklė, bet simptomų sunkumas ir jų kilmė – įvairios. Pavadintas pagal neurologę Łucja Frey – ji labai daug ką tyrinėjo, atskyrinėjo pavojingus ir nepavojingus nervų sistemos reiškinius. Jos gyveno baigtis buvo trafiška, žuvo neaiškiomis aplinkybėmis – pagal vienus šaltinius buvo nužudyta kartus su šeima Belžeco koncentracijos stovykloje, pagal kitus NKVD (jie buvo žydai, jos vyras priešinosi sovietams). Pati Frey sindromo savo vardu niekada neavadino. Kai kuriose šalyse, pagal aprašiusius neurologus jis vadinamas pagal jų pavardes – pvz.: Bailargerio sindromas.
Jules Gabriel François Baillarger buvo XIX amžiaus prancūzų neurologas/psichiatras (tada tai dar buvo daugiau mažiau viena profesija pas juos) – jis buvo pirmas atradęs tokius dalykus, kaip kad smegenys turi pilkąją ir baltąją medžiagas, jis pirmas aprašė, kad GALI būti, kad vienam žmogui būna ir manijos ir depresijos epizodai (tuomet tai vadino folie à double forme, ty. dvigubos formos pamišimas), na ir aprašė folie circulaire (ausų pamišimą). Kaip matot tada viskas buvo pamišimai. Daugiau pavardžių yra, bet man kažkaip labai gražu, kad LT patenka į šalis, kur Frey sindromas yra Frey sindromas.
PS jei prakaitavimas TIK valgant karštą ar aštrų maistą, tai vadinamas tiesiog gustacine hiperhidroze ir yra normali fiziologinė reakcija.
PPS tiem keliem žmonėm, kam techniškai aktualu: R61.0 – lokalus prakaitavimas L74.8 – kiti ekrininių prakaito liaukų sutrikimai G50.8 – kiti trišakio nervo sutrikimai
41 metų amžiaus moteriai planuojama didelės kiaušidės cistos operacija. Prieš ją ji turi namie atlikti nėštumo testą. Moteris su partneriu bando pastoti 17 metų, kažko labai nesitiki. Nėštumo testas paaiškėja esantis teigiamas! Ar iš to džiaugsmo ar iš ko, bet ima skaudėti pilvą, važiuoja į skubiąją pagalbą.
Negi bus plyšusi cista? Negi kažkas bus nutikę su taip lauktu vaikeliu? Jis turbūt dar visai mažiukas.
Cha! Vaikelis visai jau nemažas, tuoj gimti turėtų. Bet, pala, pala. Gimda tai tuščia. Tai kur vaikas? O gi vietelėje po kepenimis. Už gimdos, tik užpakaliuką pasidėjęs ant jos dugno, spardo sau laimingas 9 kg svorio kiaušidės cistą ir nesirūpina ateitimi, pro kur jam reikės išlįsti. Paprastai tokie ektopiniai nėštumai biagiasi vaisiaus žūtimi arba rimtu, galimai ir mirtinu, motinos sveikatos sutrikimu. Kaip taip nutiko? Toks netikėtas stebuklas. Kaip jis ten išgyveno? Kaip jis maitinosi? Ar motina jau pasižymėjo netikėta anatomija ir imunologija? Ar ta kiaušidės cista kažkaip pasitarnavo kaip papildoma pagalvė ir maistinė trauka vaisiui? MISTIKA.
Tik nėra kada spėlioti, gimdyti reikia. Operacijoje kiaušidės cistos pašalinimas + vaiko gimimas iš po kepenų kišenės dalyvauja per 30 specialistų. Operacinėje ankšta taip pat, kaip mamos pilve. Mamai operacija sunki, tenka perpilti 11 maišelių kraujo, bet jos sūnelis stebėtinai guvus is stiprus, neonatologai tokie net sutrikę, koks vaikelis gerai išsivystęs palyginti su tuom, ko būtų galima tikėtis. Jie laukė vaiko, kuriam bus organai pilnai neišsivystę, kvėpavimą reikės bandyti užvesti, o jis atsigavęs po nejautros (neišvengiamai ir jam tokia operuojant mamą) DAR IR MUŠA JUOS. Opa.
Internetuose mama dėkoja Dievui, kad jos maldos buvo išklausytos. Kaip gydytoja skaitau apie atvejį ir linksiu galva, taip…. čia tas variantas, kai galvodamas nu ir ko aš į tą mediciną apskritai ėjau, tai va tokį priėjęs savo darbe suprastum, kad štai kodėl!
Labai geras paveiksliukas iš straipsnio, kuris aprašo plaukų slinkimą po streso, kaip ligą, ir tyrinėja galimus to gydymo kelius.
Žinduoliams streso metu slenka kailiukas – tai paded keisti kailį pasikeitus aplinkos temperatūrai ir gali garantuoti liguistą liūdną išvaizdą – plėšrūnas greičiau puola ir apvalo grupę nuo sergančio individo, arba kaip tik ant tiek jau blogai atrodai, kad sako viaukt. Grupėse gyvenančių žinduolių „matosi”, kad tau negerai ir arba reikia pagalbos ar reikia nuo tavęs kiek atstoti. Gyvūnai savo kailius laižo ne tam, kad juos „valytų”, o todėl, kad nulaižo nuo jo vitaminą D, kuris susidaro UV poveikyje. Mums nereikia savęs laižyti, be kailio patogu, kad saulutė pasiekia pačią odą. Bet itin socialūs gyvūnėliai, kaip pvz.: kokie peliukai labai labai daug laižo save ir vienas kitą kaip bendravimo formą, esi priimtinas ir mylimas, jeigu tave galima laižyti, glostyti, tvarkyti tavo kailiuką. Kas turite šunis, tikriausiai pritarsite, kad jie Jus laižo ne tam, kad kažką nulaižytų, bet gi bučinukai čia!
Žmogus ypatingai socialus gyvūnus, nors plaukų nebeturime, išskyrus kelias vieteles, kur tai labai naudinga mikrobiologiškai, bet turime inti ryškius būtent socialinės paskirties plaukus. NU IR LABAI SLENKA JIE DAŽNAI MUMS.
Daugumai žmonių plaukai nuo streso išslenka, ir, savijautai pagerėjus, vėl atauga. Bet kodėl kai kuriems po streso plaukai pradeda slinkti non stop’u, arba pradeda slinkti nuo menkiausio streso? Socialiai priimtina, kad tėvai netekę vaiko pameta plaukus ir pražyla, bet kodėl plaukai krenta ir žyla žmogui, kuris parduotuvėje nerado savo norimų ledų? Nejau jam čia TOKS stresas? Pats jis žiūri į mus ir sako, kad jam dar didesnis stresas, kad mes galvojame apie jį, kad jam čia buvo stresas, nes nebuvo, bet nuo mūsų klausimų dar labiau slenka plaukai.
(Paveiksliukas iš straipsnio, kuriame schematiškai rodoma, kaip simpatinis nervas turi TRIS vietas, kur gali kilti plaukų iškritimas nuo streso. Teoriškai vieno kurio ganglijo pažeidimas galėtų lemti tam tikros kūno srities ploto (lopo) plaukų slinkimo ir augimo sutrikimus)
Šis straipsnis aprašo, kaip kartais nervinė ir imuninės sistemos persistengia. Nors plaukas gali iškristi tik nervo signalo dėka, bet pakviesstos imuninės sistemos ląstelės itin gerai garantuoja kailio pametimą. O bet tačiau, imuninės sistemos dažniau būna per stiprios, nei per silpnos, vietoj to, kad darbą padariusios ir nurimtų, nusineša mažyčių plauko folikulo gabaliukų sau linksmai į limfmazgius, tyrinėja ląstelės su kuom čia kovoti reikia ir tada, kai bet kas suaktyvina imunitetą, mažutės jau tokios „žinau, žinau ką man reikia daryti!” ir išlindusios į audinius jau puola plauką nebe todėl, kad smegenys pasakė „ne, nu čia ne gyvenimas”, o tik todėl, kad vėjas papūtė, saulė pašvietė, plauką kas timpletėjo etc.
Paveiksliuke tos ląstelės labai gražiai nupieštos su šalmiukais – bando vykdyti karą taikos metu.
Straipsnyje aprašo eksperimentus kaip pelėms ataugina plaukus – ir nupjauna simpatinius nervus, ir pašalina antinksčius, ko tik nedaro, viskas veikia. Tik, žinoma, klausimas ką galima padaryti žmogui analogiško. Panašu, kad pirmiausia, jei nori gražių plaukų, reikia jaustis gražiam ir laimingam, atpažinti stresines reakcijas, kai jos jau vyksta, ir ieškoti pagalbos sąmoningai, kol kūnas nesąmoningai neėmė jos šauktis. Jeigu jau tai nutiko, tai žinoti, kad dabar tau reikės daug dėmesio ir meilės, šilumos ir rūpesčio, nes yra patirta imunologinė trauma. Mes čia jau einame ir didesnės onkologinės ligos rizikos kelio puse, kai imuninė sistema investuoja jėgas ne ten, kur reikia.
(Paveiksliukas iš straipsnio, kaip sukėlė stresą pelėms – neleisdavo judėti ir sukeldavo skausmą)
Prie progos apie plaukų slinkimą ne iš straipsnio:
Vyrams dažniausiai plaukai slenka dėl testosterono.
Šis slinkimas yra antrinis lytinis požymis. Idealios lytinės raiškos atveju visiems vyrams nuslinktų galvos plaukai ir užaugtų ilgos barzdos, o moterys turėtų ilgus plaukus ir neturėtų barzdų. Bet gamtoje idealai yra reti kraštutinumai, o mes esame, kaip savo antropologai, savidomestifikuojanti žinduolių rūšys, t.y. patelės yra linkusios rinktis patinėlius su feminizuotais bruožais ir atstumti kitas patelės su virilizuotais bruožais. T.y vyras be barzdos labiau ok, nei moteris su barzda. Jeigu vyrui (ar moteriai) slenka plaukai tik dėl tostestorono, tuomet galima naudoti vietinio ar sisteminio poveikio vaistus – jau iškritę plaukai nebeatauga, bet sustoja slinkimas, tik vaistus tuomet tenka vartoti tol, kol tai yra aktualu, nutraukus procesas tęsiasi toliau.
Žiniasklaidoje buvo pasirodžiusių pranešimų, kad šie vaistai yra susiję su didesne savižudybės rizika, kas labai gerai, kad informuojama, bet tik pusė tiesos – yra ir į tą grupę patekusių žmonių, kuriems slenka plaukai dėl streso, ir žmonių, kurie turi neatlieptus lyties tapatumo klausimus, ir žmonių susiduriančių su lytiniu smurtu (pvz.: antra pusė sako, kad paliks, jei plaukai nuslinks). Taip pat, sistemiškai veikiančius vaistus pasirinkę vartoti žmonės, turėtų būti įspėti, kad testosteronas ne tik yra vienas iš „feel-good” hormonų, bet ir mažina skausmo jutimą, taigi, mažinant testosteroną mažėja ir „vyrai neverkia” gebėjimas.
Yra grybelių, kurie gali sukelti plaukų slinkimą. Juos labai nesunkiai identifikuoja dermatologai. Paprastai tada būna daugiau simptomų, nei tik plaukų slinkimas. Vienos tų ligų šeimos medicinoje, kur, kai pacientas sako, „daktare, manau man grybas”, dažniausiai jis ir būna. Šiaip retesnis dalykas, nei galvotum.
Plaukų slinkimas „nes kažko trūksta” yra iš esmės tas pats streso plaukų slinkimas. Kai jau trūksta plaukui, kaip odos organui, tai dažniausiai turime ir kraujuojančias dantenas, pakitusias kvėpavimo ir lytinių takų išskyras ir t.t. Būna kartais plaukai pradeda slinkti pirmiausiai nuo tolimiausių kūno vietų – pvz. nuslinko tik blauzdose, po to dilbiuose, o ant galvos viskas čiki-piki. Tai čia irgi iš esmės tas pats streso slinkimas BET klausimas kodėl stresuoja tik ilgiausių nervinių skaidulų neuronai – ar autoimuninė liga juos puola, kraujotakos sutrikimas, cukrinis diabetas etc.
Plaukų slinkimas dėl skydliaukės, dėl kurio žmonės labai dažnai klausia, irgi egzistuoja – jis būna labai panašus į sifilio, apsinuodijimo švinu ar vilkligės sukeltą plaukų slinkimą. Pacientai dažnai mielai sutinka ar jau būna sužinoję, kad čia gali būti ir „metalų kaltė”, bet, žinokite, nu tikrai tikrai TIKRAI verta atlikti tą lytiniu keliu plintančių infekcijų testą, kurį, laimė, dažnai pasiūlo reumatologas, kai žiūri dėl savo ligų. O, kai visgi skydliakė čia kalta, tai būan „oj, bitute” ir visi ploja katučių, kad pacientas atėjo, kol nenumirė, tada po to šimtas pacientų ateina su bet kokiu plaukų slinkimu išsitirti skydliaukės, nes mato medicinos galimybių apaštalą savo aplinkoje, iš jų kokiam vienam irgi būna tas pats,, o likusiems aiškini, vos ne „mažiau nervuokitės, gerkit daugiau vandenuko” ir jautiesi durnas, nes žmonės atėjo savo gyvybės gelbėti, o tu čia kažką blevyzgoji visiems suprantamo🥴Va. Pasiguodžiau apie profesinius rūpesčius.
Grįžtant prie skydliaukės, tai jai jos hormonų trūkumui vienas iš labai būdingų plaukų slinkimo fenomenų yra „nubyrėję antakiai”. Visaip jie vadinami, man labiausiai patinka „karalienės Anos antakiai”.
Plaukai nuslenka pirmiausiai iš kraštinių antakių vietų. Šiaip toks plaukų slinkimas yra galimas natūraliai ir sveikai senstančiai moteriai, o vyrams, priešingai – šiose vietose ima augti „krūmeliai”. Bet, sveikai senstantis žmogus pas gydytojus nesilanko, nebent kokio skiepo ar pažymos ateina, nes jaučiasi gerai, t.y. fiziologiniai pokyčiai yra harmoningi su psichiniais ir socialiniais (vat tik kartais pas mus, gydytojus, ateina pacientai norėdami per fiziologiją išpręsti socialinių ligų simptomus 🙁 ).
Jeigu žmogus žiūri į veidrodį ir sako WTF kas nutiko mano antakiams, tai čia jau simptomas. Ir turėti omenyje, kad ryškią hipotirozę turintis pacientas gali nesiskųsti ne todėl, kad jaučiasi gerai, o todėl, kad neturi jėgų skųstis ar konceptualizuoti skundo.
Nuotrauka iš šio straipsnio, kuriame džiaugiamasi permanentiniu makiažu – koreguojami būtent natūralus amžiniai išvaizdos pakitimai, žmogus laimingas, jo išvaizda dabar labiau atitinka tą amžių, kuriuo jis jaučiasi. Bet, jei to neužtektų savijautai pagerinti ar būtų ir kitų simptomų, tikrai norėtųsi padaryti bent TTH tyrimą :))) (pats straipsnis įdomus tuom, kad minima, jog tai, kad būtent šiuos antakius ištatuiravusi meistrė turi aukštąjį meno mokslo diplomą yra įrodymas, kad tikrai supranta ką daro, t.y. antakių „korekcija” čia matoma ne kaip techninis, o kūrybinis klausimas. Na, iš tiesų – gydymo mene gydantis menas!)
Yra tokie poliomavirusai (Polyomaviridae). Puola šiltakraujus gyvūnėlius.
Neturi jie kokių liaudiškų pavadinimų, o medicininiai nelabai įdomūs – pvz.: Žmogaus BKPyV poliomavirusu užsikrėtę žmonės gali patirtį specifinę su juo asocijuotą nefropatiją (inkstų pažeidimą). Žmogaus JCPyV virusu užsikrėtusių daliai jis sukelia progresuojančią daugiažidininę leukoencefalopatiją. Tokią itin bjaurą ligą. Pradžioje tiesiog iškrenta puodelis ar telefonas iš rankų. Pasivelia koks žodis. O tada blogėja – vystosi demencija, apakimas ir…
Ok. Grįžkim prie šitų virusų. Viso jų yra išskirta 16. Karolinskos institutas atrado vieną konkretų sveikų vaikų išmatų ir kvėpavimo takų mėginiuose. Pavadino jį savo vardu – Karolinskos instituto poliomavirusas (KIPyV). Viskonsino Universietas rado vieną ten kažkaip kone visur, kur ieškojo – pavadino jį WUPyV. Kai kurie turi tik numerius, pvz.: naujausias, 16-as poliamivirusas (HPyV16) randamas sveikų žmonių odos ir išmatų mėginiuose, bet rodosi nieko nedaro. Tie universitetų pavadinimai tokie kiek makabriški, tarsi iš tų vietų virusai ir būtų paplitę!
Aukščiau rašiau, kad daliai žmonių tie keli minėti pavyzdžiai ką sukelia, nes tikrai tik daliai ir labai mažai. Sakysite, Juste, nu vėl tu su savo supe duper retais virusais čia ką pasakoji ir niekam tai neįdomu ir neaktualu, kas iš tų niekaip nesuprantamų junginių ir pavadinimų. A! Bet va, matot, visas įdomumas ir yra tame, kad rečiausi dalykai būna ir patys dažniausi, čia kaip kokio aukso jūroje daugiau, nei aukso kasyklose. Priklausomai nuo konkretaus viruso ir žmonių populiacijos kiekvieno viruso užsikrėtimas, t.y. paplitimas varijuoja tarp 30-90%. Gal kai kurių virusų siekia net ir visą 100%. Baisiai maži jie, vieni mažiausių virusų, neturi apvalkalėlių, bet turi dvigrandes DNR. Šiaip pavadinimas yra toks kiek nesąmoningas, nelabai ką sako nei apie viruso struktūrą, nei apie elgesį, nes pirmasis virusas išskirtas buvo pelėse – pelių MPyV, sukeldavo pelėms seilių liaukų ir gretutinius kitų organų navikus, tai atradėjai norėjo kaip nors pavadinti ale „daugiavėžiaaugys”, bet sudėtinga ta lotynų kalba net ir mokslininkams, o kai paaiškėjo, kad tik kai kurie šeimos virusai ir tik kai kuriose aplinkybėse taip elgiasi, tai jau buvo per vėlu. Pelytės viena nuo kitos juo užsikrečia uostydamos ir laižydamos sergančių pelių šlapimą.
Kalbant apie žmones, niekas nežino kaip jie plinta ir kuom išsiskiria tie, kurie jais NEužsikrečia. Ar neužsikrėte neserga dauguma ar tik kai kuriais? Žinot, gali norėti po mirties tapti organų donoru, bet štai, mirei sveikas, turi tokių ir panašių virusų paletę, ir tavo persodinti organai dėl imunosupresijos kitam žmogui ne tik patys susirgs, bet ir likusį kūną susargdins…
Niekas nežino ir tai, kokiais simptomais pasireiškia pradinis užsikrėtimas (nes po to virusas lieka visam laikui kūne). Gal niekaip. Gal tiesiog „virusiuko” požymiais. Štai minėtoji daugiažidininė leukoencefalopatija paprastai vystosi tik asmenims, kurie turi ir šį virusą ir AIDS sukeltą negydomo ŽIV viruso, bet gali ištikti ir asmenis susirgusius hematologinėm onkologinėm ligom ar gaunantiem limfocitus veikiančius vaistus, pvz.: yra išsėtinės sklerozės ir Krono ligos gydymo vaistų, kurie gali sukelti tokį šalutinį poveikį.
Žmogaus TSPyV virusas sukelia dygliuotąją trichodisplaziją, dažniau ne ŽIV turintiems, bet žmonės gaunantiems stiprų imunosupresinį gydymą, pvz.: po organų transplantacijos. Buvo net laikai, kai buvo galvota, kad čia vaistų šalutinis poveikis, ir, iš tiesų, filosofinis klausimas kas kada yra ko priežastis, iki kokio gilumo klausiame kas ką sukėlė. Kodėl vienam žmogui vaistai turi vienokius šalutinius poveikius, o kitam kitokius, kodėl vienam jo paties genai, o kitam kiti, viruso atnešti genai, tą lemia, vaistų ar ligų sąveikos ir panš.
Tikrasis būklės paplitimas nėra žinomas, nes oficialiai diagnozuojami tik patys sunkiausi atvejai. Mūsų plaukai auga iš folikulų, kuriuose yra tokie kaip ir plauką auginantys ląstelių maišeliai turintys vidinį ir išorinį sluoksnius. Tai šitas virusas padaro taip, kad to vidinio sluoksnelio odos ląstelės imtų labai augti, ragėti, lįsti į viršų ir vietoj plauko „auga” toks… spygliukas?
Nuotraukoje šios būklės pavyzdys matosi palei nosies lūpų raukšlę, nors atrodo kaip balti kieti plaukeliai, bet čiupinėjant būtų kieti. Juos galima dažnai su pincetu tiesiog išlupti. Galima tepti vaistais, kurie slopina odos ląstelių dauginimąsi. Gerai, kai situacija tokia, o jeigu tie dygliukai labai jau auga, jeigu neišlenda pro plauko maišelio skylutę, užkemša ją, tempia pačią odą aplinkui? Jei netingit galite pagūglinti „Trichodysplasia spinulosa” . Nosis ir veidas ypač nukenčia.
Liga reta, nes tam, kad diagnozuotum taip jau normaliai reikia biopsijos ir pačio viruso nustatymo. Jei atvejis lengvesnis, tai ir taip sergantis asmuo turi medicinių rūpesčių. Visgi populiacijai senstant ir būklės atpažinimo gerėjimui liga priskiria „emerging” ligų grupei. Pvz.: Laimo ligą kaip priskyrė prieš 40 metų tokiai, tai vis dar ir laikoma tokia, vis dar arba „ai, ir čia paplito!?” arba „pala, tai ji ir šitą gali padaryti!”.
Kad žmonės, kurie geria kavą rečiau patiria širdies ritmo sutrikimus, dalykas žinomas „buitiškai” jau seniai. Bet kodėl taip yra? Ar todėl, kad žmonės jau turintys sveikas širdis lengviau perneša kofeiną, ar todėl, kad kofeinas teigiamai veikia širdies darbą?
Prieš kelias dienas į mano akiratį pateko randomizuotas 200 asmenų apimties tyrimas, su pacientais, kurie jau buvo patyrę prieširdžių virpėjimo epizodą – pusei tiriamųjų neleido vartoti kofeino, o kita pusė turėjo išgerti bent po puodelį kavos per dieną.
Po pusės metų suskaičiavo kaip čia joms sekėsi. Tai grupėje, kuri kavos negėrė visai PV pasikartojo 64%, o, kuri gėrė – 47%. Skirtumas gana reikšmingas!
Tyrimas gana smagus, norinčiųjų jame dalyvauti buvo virš 1700, bet atmetė tuos, kuriems pvz.: ritmas apsikritai sutrikęs pirmą kartą gyvenime, ar, kuriem nepavyksta ritmo atstatyti (tuomet gi negali skaičiuoti pasikartoja ar nepasikartoja sutrikimas). Norisi apsaugoti pacientą nuo kartotinų kardioversijų. Vidutinis į tyrimą įtrauktųjų amžius buvo 69 metai.
Toks mažas tyrimukas, daug čia jame prie ko galima kabintis (ir sugalvoti kitokių tyrimų), bet, nu, tikrai labai smagus! Jame pačiame diskutuojama kaip čia taip kava galėtų veikti. Šiaip tarp jau sergančių širdies ligomis rasite daugiau kavos nemėgstančių asmenų, nei tarp pamėgusių dėl gėrimo jie vėliau susirgs. Senas anekdotas yra apie tai, kad tą lemia, tai, jog pirmieji, ypač su PV, mėgsta „tauresnius gėrimus”. Šiame tyrime minčių irgi yra apie tai, kad, kadangi visko neišgersi, tai gal geriant daugiau kavos, mažiau ko blogesnio išgersi…
Bet, visgi, greičiausiai kava blokuoja A1 and A2a adenozino receptorius. Buitiškai kalbant – trumpina laisvą laiką tarp širdies susitraukimų, per kuriuos ektopiniai ritmo židiniai gali suspėti pakelti galvą. Hm. Nelabai aiškiau… Vnž – sveikai plakanti širdis yra budri širdis! Galbūt kava veikia ir kaip diuretikas, o juk „šlapimą varantys vaistai”, kuriuos gydytojai taip mėgsta kišti, būna vieni pirmųjų numetamų vartoti. Taip pat kava pasižymi antiuždegiminiu poveikiu, o kalbėti apie širdies ir kraujagyslių sveikatą ir nekalbėti apie uždegimą yra panašu, kaip kalbėti apie ledą nekalbant apie šaltį. Negalima atmesti ir to, kad „prigėrus kavos” atsiranda jėgų dar kažką veikti – pvz.: daugiau vaikščioti, tai gal vaikščiojimas padeda labiau, nei kava.
Jaučiu būtinybę priminti, kad tokie tyrimai yra pirmiausiai apie koreliaciją, ne kauzaciją, t.y. randami sutapimai, o ne įrodomi priežastingumai. Tai neužtenka tik to pasakyti „kavytę gerti sveika” (jeigu dar nekilo minčių taip nesakyti iš diskusijos dalies, kaip ta galėtų ar negalėtų veikti).
Dabar mano socialinių tinklų burbule labai plačiai aptarinėjamas straipsnis apie melatoniną ir širdies nepakankamumą – jo išvados gana grėsmingos – kad ilgalaikins melatonino maisto papildų vartojimas yra susijęs su 89% didesne širdies nepakankumumo rizika, trigubai dažnesne hospitalizacija dėl širdies nepakankamumo, ir dvigubai dažnesniu mirtingumu dėl bet kokių priežasčių per 5 metus. Dieve, Dieve. Uždraust melatoniną?
Širdis, kaip organas, yra labai įdomiai sustorėjusi, susisukusi ir suaugusi kraujagyslė. Jos plakimas evoliuciškai yra atsiradęs iš tos pulsacijos, kurią turi visos kraujagyslės, bet jose jis yra ramus ir švelnus, tokia elegantiška banga bėganti vamzdeliu. Pačioje širdyje yra nuosava nervinė posistemė, „laidžioji sistema”, kuri garantuoja nuožmiai tikslaus ir galingo sutraukimo ritmą, greitį, jėgą, ir, kas įstabiausią, pauzę tarp atskirų širdies ertmių susitraukimų klampiam kraujui sutekėti. Kraujas yra audinys, čia tik mūsų kultūrinė idėja laikyti jį skysčiu.
Širdies nervinė sistema turi ryšį su centrine nervine sistema. Va, ta proga radau paveiksliuką, bet jis labai paprastas, nes ten iš tiesų yra labai skrodimams efemeriškas nervinis narvelis aplink širdį, o galvos smegenys, nors čia nupiešta pažymėjus tik pagumburį (hipotalamą), širdžiai svarbios visos, kaip ir širdis smegenim.
Kažkaip medicinos studijos gana gerai įkala, kad cirkadinio ritmo sutrikdymai kenkia širdies sveikatai, bet ne tiek daug akcentuojama, kad širdies ligos gali lygiai taip pat sutrikdyti cirkadinį ritmą.
Melatoninas, pats iš savęs, yra kardioprotektorius. Gerai miegoti yra gerai širdutei. Išgertas malatoninas neveikia smegenų ir širdies taip pat, kaip natūraliai pasigaminęs miego metu, jis daugiausia veikia žarnyne. Jį gamina ne tik smegenys. Tokiais maisto papildais mes gydome pirmiausiai nervą klajoklį.
Toks įdomus jo pavadinimas, iš to, kad jį atradę anatomai pastebėjo, kad eina jis „visur”.
Galvinis nervas, t.y. eina iš pačių galvos smegenų, ne iš nugaros smegenų. Bet, kad juo daugiau infomacija ateina į galvą, nei iš jos išeina. Mirties knygose, kuriose mūsų genų istorijos siekia pirmuosius stuburinius padarėlius, turėjusius tik burnytę ryti ir kūną-uodegą, tą burnai prie maisto priplaukti, šitas nervas glamonėjo kiekvieną žiaunų lankelį ir patogiai gulėjo primityvios ir paprastos širdelės linkio guolyje. Akytės, kurios gebėjo skirti tik šviesą nuo tamsos. Žiaunytės, kuriose kraujagyslės susitraukia ar išsiplečia priklausomai nuo vandens temperatūros ir deguonies koncentracijos. Širdutė, kuri dar yra panašesnė į vamzdelį, dar tik atsiranda būsimos viršūnės kūgis, bet jau turi prisitaikyti prie to, kad kartais turi plakti smarkiau, kartais silpniau. Skrandukas, kuriame atsidūręs maistelis juk lemia ne tik virškinimo poreikį, bet ir tempia žemyn, yra papildomas svoris plaukimui, o plaukimas būtinas kvėpavimui. UFFF. Kiek visko daug tai mažai galvytei suprasti, kaip gerai, kad toks nervas yra, kuris viską siekia, kur viskas kol kas dar taip arti vienas kito, čia pat, yra tik galva, čia pat pilvelis ir uodega.
Kas galėjo pagalvoti, kad norėsime kažko daugiau, nei tik pavalgyti, auginsimės pelekus, kojas ten po to visokias. Nors, kai evoliucija sugalvojo gimdą ir placentas, rodosi šitas nervas pasakė „nu jau ne, ŠITIE, tai tegul patys kalbasi su galva”.
Fainas nervas. Sako jis labiausiai ilgisi „trečiosios akies”, kurie padėdavo su to melatonino gamyba, bet, kurios garbintojai dvasiniame lygmenyje, rodosi, labai ugdo savo šį nervą per visokias meditacijas ir įdomesnių dalykų valgymą, garsų klausymą ir panašiai.
Tai va. Jei širdis serga – ji gali sukelti nemigą per nervo klajoklio ir smegenų ryšio sutrikdymą. Nervo klajokio darbo palengvinimas čia gali palengvinti nemigą. Bet to darbo palengvinimo siejimas su priežastimi, kodėl to apskirai reikia, yra ryšys, ne priežastis. Daug žmonių dėl to paties geria „chanachus” trupininėm dozėm, o kartais spauda apie juos rašo taip pat, kurie juos geria saujomis (ir net nebe jomis).
Ir, kai kardiologai savo rekomendacijos vaistus rašo tik prie trečio-ketvirto punkto, prieš tai rašydami sportą, maistą, nerūkymą, miegą ir panašiai, tai jie taip rašo ne todėl, kad norėtų Jus apsaugoti nuo „chemijos”, o todėl, kad joks namas nepasistato tik suvertus cementą ir plytas į krūvą. Širdis yra funkcinis organas, ji egzistuoja judesyje, ji egzistuoja nervinės, endokrininės, imuninės ir kitų sistemų ryšyje, ji kūno dalis. Kai kardiologas šypsosi, tai jis tą daro ne todėl, kad labai laimingas, nes gerai uždirba, o todėl, kad, jei nėra priežasčių verkti, tai nėra prasmės ir neišnaudoti progos savo kūnui priminti, kad viskas pakankamai gerai neplanuoti mirties.
Kalbant apie širdį ir mirtį, tai naujam Guillermo del Toro fime „Frankenstein” yra nuostabi scena būtent apie širdies nervus ir jų ryšį su smegenimis.
Žiūrėdama filmą prisiminiau kitą „senovinį” neurologinį dalyką – Jean Nageotte kūnelius. Aprašyti prieš daugiau nei 100 metų. Techninėms galimybėms gerėjant ir atsiradus įrankiams viską apžiūrinėti, lyginti normą ir patologiją, J. Nagoette pastebėjo, kad hiperglikemiją patyrusių triušiukų sensoriniai, t.y. jaučiantys, neuronai sunyksta, o jų paliktose tuščiose vietose suveši glija – neuronus supančios ir juos palaikančios specializuotos ląstelės. Pats neuronas negali daugintis – nors gali augti ir ataugti iš likusio savo gyvo centro, gali atsirasti iš specializuotų atsarginių ląstelių. Neuronai yra karališkiausios ląstelės. O glija… glija yra tikriausiai religingiausios kūno ląstelės. Jei sugalvos užsiimti inkvizicija, tai bus amen. Bet, jei dirbs gerai ir stropiai, tai gulsis kryžiumi apsaugoti neuroną, glostys jį iš užpakalį nuplaus tiek, kiek reikės, kad tik jis galėtų užsiimti galvojimu ir čiatinimu su kitais neuronais.
Tai va, tuose Nagotte kūneliuose, tuščioje buvusių neuronų užimtoje vietoje, auganti glija susipina į savotiškus burbuliukus, kurie optinių mikroskopų preparatuose kitaip nusidažydavo ir matydavosi.
Viena cukrinio diabeto komplikacijų yra diabetinė neuropatija – vieni jutimai nyksta, kiti stiprėja ir, kas blogiausia, kad dažnai ima skaudėti lygioje vietoje, pvz.: degina padus.
Dabar buvo nulūžus E-sveikata, ir jos atnaujinimas daliai pacientų pridarė problemų per tai, kad vartojantys vaistus šiai neuropatijai kontroliuoti vaistų negavo, nes gydytojai juos išrašydavo tik bendriniu pavadinimu, mažomis dozėmis, o tie patys vaistai naudojami epilepsijos gydyme dažniausiai būtinai, turi būti to paties gamintojo – kito gamintojo ta pati dozė, vat netikėtinai veiks stipriau ar silpniau ir bus blogai.
Bet, pala. Ką turi bendro vaistai epilepsijai gydyti ir diabetinė neuropatija. Juk pirmu atveju turime nekontroliuojamus elektrinius išlydžius nervų sistemoje, o kitu atveju turime sunykusius neuronus, tai kaip galima gydyti, tai ko nėra?
Ach.
Bet yra. YRA. JIS GYVAS, kaip šaukė senuose filmuose apie Frankenšteiną, nes tie kūneliai yra mažai frankeišteniukai. Jau pats Nageotte kėlė mintį, kad gal pažeisti nervai bando sugyti augindami „drąsius pumpurėlius”. Prieš pusmetį skaičiau strapsnį, kuris mane tiesiog sužavėjo ( https://www.nature.com/articles/s41467-025-59538-z , nors, jei nepatinka Guillermo filmai, tai straipsnis tikriausiai irgi nepatiks, sakysite, pffff, klišių rinkinys) apie naujausius radinius šiuose kūneliuose, pasirodo ilgą laiką niekas jų per daug nenagrinėjo, o nenagrinėjo todėl, kad žmonės ne triušiukai, gyvų taip legvai nepjaustysi, tai teko „prikaupti” medžiagos iš amputuotų galūnių, ir sergančių įvairiomis ligomis ir sveikų asmenų, o tada džiaugtis, kad dabar mikroskopinė technika dar gerersnė ir spalvotesnė!
Tas glomeruliukas-suveliukas nėra TIK glija užimta tuščia vieta, jis nėra ir TIK kažkaip bandantis ataugti juntamasis nervas. Tai augantis dalykėlis, kuris ieško ryšio ir kviečiasi pas save ateiti jį iš aplinkinių nervų. Ten yra nauji ryšiai. Tokie, kokių gamta neplanavo. Kaip akys atsimerktų nugaroje, ar visi pirštai skiltų į po du. Techniškai, kaip ir tai, kas kūne vienaip ar kitaip buvo, bet ne tiek, ne taip ir iš viso, kitos kūno dalys tam nepasiruošusios, o nepasiruošusę pirmiausiai tai smegenų analizių centrai.
Tai, kas anksčiau jautėsti tik, pvz.: kaip spaudimas, dabar ima jaustis, kaip skausmas dėl šito „trumpo sujungimo”. Panašių pakitimų galima rasti sergantiems fibromialgija. Tai gali paaiškinti kodėl generalizuoto nerimo sutrikimo atvejais pacientai taip „pražiūri” ir nesiskundžia neuropatija, nors jau būtų galėję gauti gydymą. Ir šitam dalykui net nereikia kažko labai baisaus – Nageotte „pasigamindavo” savo triušiukų su vienkartiniu jų apnuodijimu cukrumi. Galite patirti, pvz.: miokardo infarką, kurio pasekoje gali trumpam, bet labai smarkiai šoktelti „cukrus” ir po to niekas iki galo nepaaiškins, bet tai o kodėl po stentavimo toliau VISKĄ skauda?…
O dabar pagalvokite, kokiais gražiais pūkeliniais nervukais yra apsigaubusios visos kūno kraujagyslės, prisiminkite tą nervinį širdies tinklelį… Būna pacientai pasipiktina kaip čia gydytojai sugalvoja, kad jeigu žmogus serga cukriniu diabetu, tai jis automatiškai priskiriamas didžiausiai širdies ir kraujagyslių ligų rizikai. O kaip mes patikrinsime kurie nervai pažeisti, o kurie ne, kiek smegenų aukštesni centrai supranta kas vyksta, o kiek haliucionuoja apie tai, kas vyksta? Kol kas dar medicina to nemoka. Kas ten žino, kad dar po 100 metų jau žinosime ir visai kitaip galvosime, gydysime tas pačias ligas kitais būdais, o gal dabar esamais būdais daugiau būklių.
– PS – Omega-3 maisto papildų šaltunis poveikis – kaip tik dažnesni prieširdžių virpėjimo epizodai (dargi ir rizikai priklausant nuo dozės) yra siejami būtent su jų poveikiu į nervą klajoklį. Gamtiniai šaltiniai tokio šalutinio poveikio neturi, nes ateina ne kaip tabletė ir nervas klajoklis turi daugiau ką veikti, nei būti tiesiog tuščiai sunervintas. – https://pubmed.ncbi.nlm.nih.gov/39617283/
EDIT – įrašo komentavimas blokuotas, dėl keistų spamerių iš Lenkijos postinančių apie vulkaninį varį :DDD (WTF??)
Šis įrašas bus apie VARĮ.
🧱 Varį žmogus gauna iš maisto. Didžiąją dalį iš augalinių produktų. Jei valgytumėte tik mėsą, tai būtinai reikėtų valgyti visokių kepenėlių.
Skrandžio rūgštys paveikia milžiniškas mūsų suvalgytas organines molekules su variu ir išlaisvina jau tirpius vario jonus. Toliau maistui slenkant plonojo žarnyno pradžioje varis keliauja jau į kraują. Jeigu vario suvalgėte daug – tai tiesiog pasyviai, o jeigu mažai, tai sveiko žarnyno ląstelės, aktyviai, t.y. sudegindamos pačios kalorijų, varį gaudo :). Iš žarnyno pirma kraujo stotelė kepenyse, kurios sako „ooooo, turtas” ir varį sandėliuoja į tokį baltymą ceruloplazminą. Jei kūnui reikia vario, tai per kraują jis keliauja taip tas ceruplazminas. Yra ir daugiau vario sandėliavimo baltymų, bet žmogui svarbiausias šitas, nes dalyvauja dar ir geležies apyktaitoje – pagelbsti geležies atomams susipakuoti į feritino dėžutes. Kartais, jei feritinas niekaip nekyla dėl to šeimos gydytojai ir sako „pagerk vario”. Tai vario dažniausiai netrūksta. Bet, įsivaizduokite, kad eitumėte į parduotuvę pieno, tai prie progos ir duonos paimtumėte, bet šiaip tik dėl duonos tingite eiti. Nu ir kepenim taip būna!
Jei kepenims vario per akis, ir jos pačios sveikos, tai jos jo perteklių išskiria su tulžimi. Variu apsinuodyti įmanoma, bet sunku.
🤔 O bet tačiau, kam mum to vario reikia kūne? Kam mums jo tik nereikia! Nuo dopamino monooksigenazės iki V krešėjimo faktoriaus. T.y. nuo to, kiek džiugina dalykai iki to, kiek kreša dalykai. Tiesiog viskam. Iš to vario apykaitos, trūkumo ar pertekliaus sutrikimai ir labai matosi ir labai nesimato medicinoje. Kai ryškūs – visiems aiškūs. Kai neryškūs – ….. eeeee…. nu…. hmmmm.
➖ Vario trūkumas dažniausiai tiesiog matosi. Žmogus tampa blyškus, jo plaukai – trapūs, reti ir pakitusios formos. Gali pasikeisti judesiai ar atsirasti kognityviai simptomai (jei panašūs į kliedesius, tai būna, kad psichiatras pirmas įtaria, jog čia „ne jo pacientas”). Nervinės sistemos pažeidimas gali pasireikšti viso kūno skausmais. Jeigu vario trūkumas pasireiškia kaip mažakraujystė ar trombocitopenija, ir dažnai būna sunku iš pradžių atskirti, kad tai ne geležies trūkumas, tai skyrus papildomai geležies kraujo vaizdas kaip tik pablogėja (priešingai, nei skyrus vario geležies trūkumo vaizdas sumažėja).
Nors vario trūkumas retas dalykas, bet beveik visada gydosi labai nesunkiai, o ir priežastys lengvai surandamos – dažniausiai skrandžio ir 12-irštės žarnos ligos, iš praktikos dažniausia yra celiakija. Po skrandžio apylankos operacijos vario, kaip kai kurių kitų medžiagų, papildus jau greičiausiai teks gerti visą gyvenimą. Yra vaistų, kurie trikdo vario pasisavinimą ir visuomet būna įspėjimai apie tai,, iš maisto papildų tai galėtų būti, bet didesnės vitamino C ar cinko dozės.
Vario trūkomo gydymas – maisto papildai ir pagrindinės ligos, jei išeina, gydymas.
Genetinė Menkes liga, kurios metu būna sutrikęs vario pasisavinimas, reta ir beveik visais atvejais diagnozuojama kūdikystėje dėl labai išreikštų simptomų. Gydymui dažnai reikia leidžiamo į veną vari.
➕ Kadangi kūnas šalina vario perteklių su tulžimi, tai, jei kepenys veikia, lėtiniai apsinuodyjimai variu reti. Dažnesni ūminiai, pvz.: esant geriamojo vandens užterštumui. Vario pertekliaus poveikyje žūna žarnyno ląstelės, lupasi, virškinimo procesai sustoja, viskas žarnyne pūva ir rūgsta, kraujuoja, viduriavimas ir vėmimas būna epinis. Varis keliauja toliau į kepenis, kur sukelia hepatitą, o jei ir jų bastionas neatlaiko, tai toliau smegenys ir ate ate.
Klausimas iš salės – o kodėl šeimos gydytojai nenaudoja taip dažnai ceruplazmino tyrimo, juk pagal jį būtų galima diagnozuoti vario trūkumą? Vario trūkumas gali būti ir esant gražiems vario skaičiukams. Panašiai, kaip su pinigais – ant popieriaus užtenka viskam, o vat ėmė ir pritrūko, nes perteklių su tulžimi išskyrė. Pala, kažką jau pripainiojau :V Nu trūksta ir tiek ir tik tiek, kad plaukai „slenka”. Sugėrei dėžutę papildų parduodamų be recepto ir neslenka. Kodėl slenka, nes gal šiais metais mažiau pupelių valgei. Mistika. O pertekliui diagnozuoti ceruplazminas netinka, nes jis veikia ir kaip uždegiminis baltymas. BET KAS pakūsino kepenis ir jau kraujyje pilna ceruloplazmino. Panašiai kaip su kokiu prostatos antigenu. Aukštas kraujyje – ar tai vėžys? Ar tai geras draugas? O gal tiesiog nepatogi dviračiu sėdynė? Kas gi maigo tą prostatą???
Yra genetinė Wilsono liga, kurios metu kūnas kaupia varį, neišskiria jo taip, kaip sveikų žmonių. Jei trūkumas išlenda vaikystėje, tai šitas dažniau antroje gyvenimo pusėje. Ar bent suvedami anksčiau buvusių simptomų pirmi ir antri galai. Dažniausiai atranda neurologai irgi dėl nervų sistemos pažeidimo, bet būna daugiau išreikštas emocijų valdymo sunkumas ir drebulys. Arba oftalmologai tiesiog pamatę oranžines vario sankaupas rainelėje. Tokios gražios akys būna pas žmones – su rudai oranžiniu apvadėliu (nepainioti su heterochromija, nes akims dvispalvystę daug kas gali duoti…).
Kai reikia TIKRAI žinoti vario kiekį kūne, tai… daroma kepenų biopsija ir tiesiog pasižiūrima tiesiogiai yra ten ar nėra to vario ir kiek. Kaip suprantat klausimas ne rutininis.
Šis paveiksliukas yra straipsnio apie specifinį vieną vėžinių ląstelių gebėjimą (tyrė su odos karcinomos ląstelėm (nes turėjo jų veislę, kuri šviečia tamsoje, tai lengviau matosi), tai toliau poste ir kalbėsiu, kaip apie odos vėžį, bet čia apima daug vėžio formų)).
Visos kūno ląstelės yra kilusios iš tos pačios zigotos, tik kiekviena skirtingus dalykus savo genuose aktyvuoja ar užmigdo. Ir, kai vystosi vėžys, kai jį sukelia mutacija, tai ji nebūna apie tai, kad dėl jos vėžys kažko naujo išmoksta. Priešingai – mutacijos eigoje ląstelė užmiršta reikiamus dalykus ir ima ieškotis sprendimo, ar jai mutacija aktyvuoja, labai vėjavaikiškus, embrioninius genus, ar dar net iš viso iš apatinio stalčiaus išsitraukia toooookio senumo genus, kai Asgardo archėja susibučiavo su proteobakterija ir pasakė, kad dabar identifikuosis, kaip vienas eukariotas. Čia seniau, nei flopikai.
Nu tai va. Odos vėžio ląstelėje prisiveisia aibė mitochondrijų, kurios visos alkanos ir piktos. Jeigu nemylėsite savo odos, ten visokiais laisvais radikalais ją daužysite, trans riebalais mitinsite, UV spinduliais švitinsite, virusais lipdysite, tai mitochondrijos irgi gali supykti, kad nx ne gyvenimas čia, ne tik už digubų seifinių durų branduolyje esanti DNR apsilamdyti.
Iš esmės kiekviena mitochondrija yra atskiras mažas padarėlis. Taip, mūsų ląsteles supa ne tik išorinė, bet ir vidinė gyvybė. Vėžinė odos ląstelė moka užaugina ilgą ataugą, tarsi ūsą, kaip kokia braškė, ar neuronas, čia jau kaip sugalvosite, ir daro BAKST fibroblastui. Tas tai ne trečios eilės teta kiaušialąstė ir ne jo pusbrolis mikrofagas, neapsigina nuo lindimo be kvietimo, ir vėžinės mitochondrijos baltyminiais bėgiais tik susifarširuoja pas jį į vidų. O TU RUPKE. Vėžinis apvaisinimas, velnio pirštas, košmaras, nežinau kaip pavadinsit. Gyvenot sau ramiai ir vieną dieną atsirado vidinis balsas, kuris sako DIRBK DIRBK DIRBK. Buvo toks tik padirbėk ir patingėk. Uf.
Nu ir daro dalykus vargšiukas. Stato ekstraląstlinius baltymus į studio tipo apartamentus vėžio ląstelėms. Dabar jos turi kur gyventi kaip darinys! BET PALA, čia dar ne viskas. Kai sveikas fibroblastas taip padaro, tai jis primėto saldainiukų kitoms ląstelėms, kad jos ateitų ir apsigyventų, o jei negali ateiti, tai vaikučių padarytų į jo nekilnojamo turto pusę, gal net, chem, viešo transporto arteriją nutiestų. Ir čia labai įdomu, kad ir pats vėžys į tas medžiagas reaguoja, kaip „augti, man? Nu, jei jau taip gražiai prašai, tai kas aš toks, kad atsisakyčiau?”.
Pasaulyje yra vietų, kur ir vienas iš penkiasdešimt žmonių, serga spontanine daktiliolize – savaiminiu penkto, tai yra mažylio, kojos piršto nunykimu. Ne gimsta be mažojo pirštelio, ne netenka jo dėl kokios priežasties (traumos, infekcijos ir panašiai), bet tiesiog va taip va pirštas dingsta. Vieną dieną atsibunda žmogus ir aplink pirštelį, tarsi žiedelis, audiniai susitraukę. Labai skauda. Tas žiedas realiai būna iš fibrozinio audinio, audoje pakinta keratonocitų augimas, pačioje kojoje kraujotaka. Nieko nedarant per kelerius metus pirštas tiesiog pasako bye bye ir nukrenta sau. Bet ne taip, kaip sausos ar šlapios gangrenos atveju. Žiedo perpjovimas naudos neduoda – reikia šalinti jį visą su visa oda, daryti gražų Z formos pjūvį ir persiūti aplinkine sveika oda. Iki operacijos galimos vietinės steroidinių vaistų nuo uždegimo injekcijos. Lietuvoje ligos atvejai praktiškai nefiksuojami arba, jei ir būna, tai „dėl viso pikto” identifikuojami, kaip baisesnės ligos simptomai ir pacientas paliekamas būdriam laukimui, kas dar išlįs ar neišlįs. Gydymo taktikos tas nekeičia.
Kas ligą sukelia – niekas nežino. Panašu, kad genetika + trauma. Fibroziniai žiedai gali susiformuoti ir kitų pirštų pamatuose, bet ten daugiau minkštųjų audinių, nei kojos mažyliuose ir tokios dramatiškos situacijos nebūna.
TLK kodas L94.6 – Ainhum liga. Kažkaip vieni medicinos vadovėliai pateikia, kad čia portugališkas žodis, tačiau pirmą kartą ja taip pavadinęs gydytojas ją aprašę pagal vergus Brazilijoje, kuriems čia buvo kasdienis dalykas – jarubų kilmės (tauta Afrikoje) ten suformavo naują Nagos kalbą ir šia kalba ainhum reiškia pjūklą.
Paveiksliukas iš 1967 metų straipsnio įspėjančio amerikiečių gydytojus Luizianoje nepainioti būklės su ateroskleroze, kurios tada ten buvo labai daug ir jie aiškindavo savo pacientams, kurie gal gyvenime nerūkė, mesti rūkyti… Šiaip visai įdomus skaitinys, aprašo 13 atvejų. Pvz.: viena moteris su 250/140 mmHg hipertenzija 🙁
