Buvo toks gyvūnas – tiktaalikas.
Priklausė mėsingapelekių žuvų klasei. Nors jį vadinti žuvimi būtų tik truputį teisingiau, nei mus pačius vadinti žuvimis. Šitos klasės gyvūnėliai turėjo plaučius, jų širdies prieširdžiai buvo atskirti pertvara, akytės mokėjo matyti geriau šviesoje, ir, svarbiausia, dėl ko jos taip ir vadinamos, pelekai buvo su kauliukais ir raumenimis.
Iš šių „žuvų” tikriausiai kilo visi sausumos keturkojai – ir mes ir dinozaurai, ir pelės ir ereliai. Kaip? Ogi jos „išlipo” į sauusmą. Ar išlipo viena kuri konkreti rūšis, adaptavosi ir divertifikavosi? Ar visi kartu ėmė ropštis ir kisti? O gal visai jie niekur „nelipo”. Gal gyvendavo sekliuose tvenkiniuose, tik Devono periodo klimato kaita tuos ežerėlius po truputį džiovino ir žuvims, kuros nesimokė išgyventi vandenyno platumose, reikėjo išmokti gyventi pelkių seklumose. Augalams irgi – atsirado toks dalykas, kaip šaknis ir lapas, sėklytė. Augalas nebebuvo tiesiog žalis stiebelis, kaip ir gyvūnas nebebuvo tiesiog mėsingas iešmelis.
O gal dėl visko kalti kosminiai įvykiai? Mėnulis buvo vos 4% arčiau Žemės, bet potvynių ir atoslūgių bangos dėl to ne vieną ir ne du metrus aukštesnės. Tiktaalikas ir į jį panašūs gyvūnėliai gal būdavo tiesiog ne savo noru išmesti į krantą ir skubėdavo atgal į saugų vandenį. Kol kremzliniai (visokie rykliai) ir stipinpelekiai (tai, ką mes laikome „tikromis” žuvimis) padarėliai buvo arba saugūs nuo šio pavojaus dėl jau savo užimtų nišų arba spėriai tobulėjo plaukti prieš srovę, mėsingepelekis gyvūnėlis sausumoje, tom savo nuostabiom akytėm, galėjo tik spoksoti į apniukusį dangų ir kvėpuoti smalkėmis. Dabar gi sausumoje buvo kam degti, visiems tiems naujiems drąsiems fotosintezuotojiems, irgi susidūrusiems su netikėtoms naujų plotų problemomis, kurių nei vandenyje, anei bandant aukščiau iškelti galvą nebūna.
Tas pirmyštis mūsų protėvis, savo trumpom storom kojytėm ir rankytėm, ką jis tada darė?
Apie žuvį susimąsčiau matydama tokį reiškinį, kaip „Gelvonų ozas”, nes dažnai tenka pro jį pabimbinėti. Šeškinės Ozas yra labai gera vieta Vilniuje mąstyti apie visokius dinozaurinius reikalus, o jei nusibosta, galima nulėkti iki Akropolio ir geriant šaltą kavą prisiminti antiką ar tikrąją žodžio Ermitage reikšmę, pabūti skaitmeniniu atsiskyrėliu.
Gelvonas gi reiškia bitės geluonį. Legenda byloja, kad pati gatvė taip pavadinta Gelvonų miestelio garbei. Toks visai įdomus pavadinimas. Pvz.: yra dabar toje gatvėje yra Gelvonėlio vaikų darželis. Įsivaizduojate koks džiaugsmas mažyliams pasakyti, kad jie lanko bitės užpakalio darželį? Truputį pavydžiu.
Kokią prasmę mums turi žodžiai. „Gelvonų ozas”. Ar mano ranka yra mėsinga atauga? Kas lemia žodžio „ozas” tapimą prestižiniu žodžiu. Savo prasme tėra terminas reiškiantis smėlio ir žvyro ledyno kalvagūbrį. Ten žemiau kalniuku pavažiavus yra ir prekybos centras tiesiog „Ozo” pavadinimu, priešais jį stovi toks Vilniaus licėjus. Prieš n metų per to licėjaus langą žiūrėdavo šio teksto autorė su klasioku į statomą „Ozą” ir pokštaudavo, kad kodėl jie pavadino „Ozą” ozu, kodėl ne pieva ar groviu, negi jie neskaitė „Ozo šalies burtininko”, negi nežino apie ką yra Ozas, kai jis nėra tiesiog ozu. Na, bet va. Pasirodo, kad tai – ne prasmė, o skambesys. Burtažodis veikia!
Buvo sausos dulkėtos žemės lopinėlis.”Užstatė”. Įkišo į jį namą. Namas užstojo kitiems namans vaizdą ar paįvairino perspektyvą, čia kaip pažiūrėsi.
Jo 3D vizualizacija labai graži. Apagaugusios vijokliais kolonos, aplinkui daug žalumos. Nuotraukose viskas atrodo tobulai. Labai gražu. Norėčiau tokiame gyventi.
Praktikoje jį supa tai, kas supa. Realybėje taip lengvai grey filtro neuždėsi, kaip vizualizacijoje.
https://gelvonuozas.lt/ galima peržiūrėti butų išplanavimus. Mane visuomet domina butai nuo 80 kv m, bo aš praktikuoju reprodukciją, vaikų ten turiu ir panašiai, kam reikia vietos. Šiame pastate radau du tokiu butu, viršutiniuose aukštuose, abu tie butai vis dar laisvi! Tik nėra kaina nurodyta, nors prie likusio vieno laisvo pirmame aukšte kaina vis dar yra. SUS.
Tai va. Pastatui po langais yra labai įdomus komercinis raudonų plytų pastatas, kuris tikriausiai kada nors irgi taps stiklainiu. Bet prieš kelias dienas po šio naujo namo langais išdygo (ir buvo labai įdomus stebėti, kaip tai vyko) trijų plokšutumų reklaminis ekranas! Paveiksliuke ant jo uždėjau tiktaaliką. Nes galiu.
Tikiuosi pastato pirmame aukšte nebus vien tik grožio salonai ir vertimų biurai, gal bus kokia kavinė, tai galėsiu nuvažiuoti dviračiu, prirakinti prie vieno iš stovų, kurie vizualizacijoje buvo krūmeliu, gerti kavą ir skaityti kokį straipsnį apie dinozaurų kiaušinius, prisiminti, kaip lygiai tame pačiame taške prieš n metų stovėjau ir žiūrėjau į gulsčiąsias žemenes (čia toks viens tų „kilimais” augančių augalėlių).
