Žyma: miškas

Sulaukėję vėžimėliai

Šioje nuotraukoje tarp medžių pasislėpę trys parduotuviniai vėžimėliai. Truputį pasivaikščiojus pavyko rasti, kelių parduotuvių tinklų ir įvairaus suirimo laipsniuose, devynioliką. Jie visi ganosi Oze, lipant nuo Akropolio kalno, link Rimi, kur šalia Japoniško sodo.

Nulipus, apžiūrėjus naujus bunkerių grafičius, atkreipiau dėmesį ir į būsimo (tikiuosi) Mamutų parko informacinį stendą:

Pagūglinus supratau, kad dabar ši teritorija vadinama Šeškinės komplekso priegomis – https://www.vilniausvystymas.lt/projektas/vilnius/seskines-komplekso-prieigu-aplinkos-isvalymo-ir-pritaikymo-lankymui-projektas/ Nuotrauka iš puslapio:

Stadijonas jau po truputį kyla.

O tie minėti bunkeriai yra iš ~1930 metų. Dalis buvo nugriauti tiesiant gatves. Ten lyg turėjo būti šaudmenų sandėliai. Každaka iki jų ėjo geležinkelio bėgiai, vienas net liftą turėjo. Būtų smagu, jeigu juos sutvarkytų, kokį muziejų gal įrengtų. Jų įėjimus ten vis užmūrija, vis kokie urban exploreriai atkrpšto.

Vaikščiodami radome aplinkui labai daug stiklo šukių. Diskutavau su atžala apie galimas parduotuvės vėžimėlių atsiradimo aplinkybes miškelyje, kitas šiukšles. Pasakojau apie tai, kad „mano laikais”, vėžimėliai taip nesivoliodavo – dėl savo tvirtumo jie būdavo vogtini objektai, o „pamesti” dažnai surasdavo naujus namus įvairiems ūkio ir sodo darbams. Dabar tai, matomai, nebe taip aktualu. Stiko šukės gali sukelti gaisrą. Bet kaip paaiškinti, kad VISI buteliai sudaužyti. Mano hipotezė buvo, kad, nors mažos pinigės vertės, bet dėl lengvo transportavimo, taros ženklus išlaikę buteliai yra išrankioti priduoti į depozitinės taros surinkimo punktus, na, o likusios šukės, kurių daugiausia apink iškilesnius akmenis, yra pasekmė chuliganizmo pramogaujant juos daužant. Vaikas iškėlė savo mintį, kad galbūt juos sudaužė geri žmonės, kurie negalėjo, kažkodėl, butelių išnešti, nes tuomet į butelius negali įlįsti ir nusigalabyti juose gyvačiukai ir kiti šiame miške gyvenantys padarėliai.

Bet padarėlių rasti nepavyko.

Nuotrauka iš čia – į skardinę įstrigusi gyvatė.

Andrus Kivirähk – Žmogus, mokėjęs gyvačių kalbą

O, ne! Knygą bando sugraužti facehugerr’is. Aš jam pridėjau akytes visiškai anatomiškai neįmanomoje vietoje, dabar jis panašesnis į anomalokarį <3

Kalbant apie knygą, tai labai gera. Jos įvertinimus internete, panašu, galima suskirstyti į tris grupes – Baltijos regiono, kuriame max gera, JAV, kur wtf ką aš čia ir kodėl skaičiau, ir Indijos, kur viskas čia melas ir netiesa, nukopijuota nuo indų kultūros ir mitologijos, kodėl kiti bando mus imituoti?

Kaip ir komentarai, tai knygos viršelis irgi labai apgaulingas, iš jo nesuprasi apie ką. Skaitydama aš pati supratau, kad čia knyga apie pokyčius, gimimą laikų sandūroje ir bandymą surasti savo vietą Pasaulyje. Vieno žmogaus tragiška gyvenimo istorija parašyta su juodu lėkštu humoru, kuris kiek sušvelnina labai rimtus egzistencinius knygos klausimus.

Veiksmas vyksta tokiame kaip ir mitiniame laike, kai į Estiją ateina krikščionybė ir žmonės išeina iš miškų gyventi į kaimus. Šiame išėjime žmonės pakeliui iš buvusio animalistinio tikėjimo susikuria tai, ką krikščionys vėliau įvardija kaip pagonybę. Dar miške gyvena žmogbedžionių pora, jau tikrai pati paskutinę iš saviškių, laikosi dar senesnių kultūrinių ir technologonių tradicijų, joms net kelnės per daug modernu.

Knygos herojus, paskutinis miško žmogus dar išmokytas gyvačių kalbos – ne tiek ji ten gyvačių, rodosi, kiek tiesiog gyvačių dar labai gerai naudojama, nes pačios gyvatės atsparios evoliucijai. Gyvačių kalba yra senas bendravimo būdas, kuris skirtas ne tiek informacijai perduoti, kiek susitarti. Paprašai priedžio, kad jis ateitų ir leistųsi tavo paskerdžiamas suvalgymui, tai jis ir ateina. Šios kalbos nesupranta skruzdės ar augalai, jai suprasti reikia sąmonės. Ją supranta ir mitiniai padarai, kaip pvz.: slibinai. Tokia lingua universal.

Ar krikščionybė išstumia estą iš miško? Kaip supratau pasakojime, tai kažkas kitko. Geresnio gyvenimo ilgesys ir bendruomeniškumo noras. Krikščionybė ten tiek pat galinga, kiek bet kuris kitas tikėjimas, sąmonė jam nusilenkia. Ech, knygos herojus yra tas vinintelis „durnelis”, kuris visą laiką protingas ir per tai kankinasi.

Visko šitame kūrinyje labai daug. Jis pats paklūsta savo aprašomo kosmoso logikai, irgi turi pradžią, brandą ir pabaigą. Man pabaiga pasirodė labai trumpa ir netikėta per tai, kad „negi tikrai viskas”? Bet internetai rašo, kad kitiems pabaiga buvo netikėta kita prasme, kaip siurprizas ir nunešė stogą. Paspoilinsiu – pabaiga maks drakoniška.

Apie vaikus knyga irgi labai smarkiai rašo. Apie reprodukciją, kaip tokią. Man labai patiko šalutinė istorija apie moteris miegančias su lokiais. Ar net susituokiančis. Jie minkšti. Faini. Sexy tokie. Jiems žmonių moterys irgi labai sexy, nes tokios negauruotos. Fainos. Sexy tokio.s Tik su jais vaikų neturėsi. Bet gal geriau neturėti „su savu”, nei turėti „su svetimu”, ne? Taip? A? Visa knyga tokia, besiranganti kaip gyvatė klausimuose ir atsakymuose. Suprantu, kodėl įvertinimai labai skirtingi nuo šalies, nuo kultūrinio konteksto, kaip įprasta kalbėtis, kiek informacijos ir kokiu keliu gauti, kiek pačiam jau žinoti ar suprasti.

Labai džiaugiuosi, kad knygoje esančios fėjos nebuvo išverstos, kaip laumės. Nežinau ar pas estus laumių yra, tikrai jų daug Lietuvoje, bet laumė tikrai nėra fėja ir visiškai nesielgia taip, kaip aprašomas ir net neegzistuojančios kažkokios tai vandenų ir miškų pseudo dvasios. Kokios dvasios miške. Miške auga medžiai ir gyvatės, su jais galima kalbėtis, su kokiom dar ten dvasiom?

5/5 stipriai rekomenduoju