Kategorija: Piešiniai

In idem flumen bis descendimus et non descendimus?

Radau „Kūrėjo kelio” grupę! Tiksliau grupė rado mane, nes vieną dieną atsidarius FB buvo vos ne pirmas postas su kvietimu prisijungti. Apie knygą jau anksčiau buvau truputį rašius. Tai dabar turiu užsiėmimą ir pramogą 12-ai savaičių, kuriai galėsiu skirti gal daugiau, gal mažiau laiko, na, pažiūrėsime kaip man čia seksis 🙂

Nusipirkau gražų sąsiuvinį ir kasdien rašau tuos trys ryto puslapius. Kažkaip užpykau ant siuvinėjimo (greitai atsileisiu, aš niekada ilgai nepykstu), tai rytais vietoj dygsniavimo dabar yra proga raidžiavimui.

Pirma savaitė yra daug apie vaikystės kūrybinių patirčių perdirbimus, vidinio kritiko pokalbius su savimi pačiu. Galvoju ar aš turiu tokį kritiką. Manau, kad turiu. Visi turime. Ką maniškis man sako? Maniškis man dažniau sako, eik daryk ką nors, nei, kad sakytų nedaryk. Kaip ir daugumai jis sako, kad turi kažką padaryti gerai, kad tavo darbai turi būti naudingi ir įdomūs kitiems. Juk atstumas žmogus – negyvas žmogus. Kaip tu išgyvensi vienas? Gali būti vienišas, bet tik ne vienas. Kosmosas per mažai palankus vienam, net galingieji dievai siekia artumo ir bendrystės. Mums, mirtingiesiems, dar pasisekė, galime būti gyvi ir be garbinimo ar šlovinimo (nors dėl menininkų nežinau, rizika čia su tuo menu atsiranda).

Tai rašydama rytais prisiminiau, kaip aš apskritai pradėjau piešti.

Piešiau taip pat, kaip visi vaikai. Kažkada išgirdau (šaltinio dabar nebeturiu), kad dauguma žmonių per gyvenimą pasiekia tokį menininį išlavėjimą, kokį gali pasiekti savarankiškai iki 12 metų ir tuomet raida sustoja, nebent žmogus piešimą lavintų toliau. Taip per visą gyvenimą toliau ir pieši, kaip piešei 12 metų. Kadangi tai vyksta savarankiškai, tai per piešinius galima vertinti vaikų raidą. Kadangi tai sustoja, verta investuoti į vaikų piešimą, kaip mokyklinę discipliną, nes tai lavina daugiau, nei tik supratimą, kuri gėlytė graži, o kuri nelabai.

Tai, kai man buvo tas dvylika metų, ir čia netgi sutampa biologija su chronologija (na nors kažkur, hrumph), tai taip gulinėjant man ant žemės ir nieko neveikiant, kenčiant tą būtinąjį augimo nuobodulį ir norint, kad mane Visata linksmintų ir džiugintų, jau atsirandant suvokimui, kad, pize, kiti vaikai tai taip gerai ir mokosi ir piešia, dzingtelėjo man suvokimas, kad praktika lemia rezultatus. Na, kad nėra taip, kad vat gimei „talentingas” ar „jau mokantis dalykus”. Štai klasiokė kasdien kelias valandas daro namų darbus, kai aš tuo tarpu žaidžiu Heroes of Might and Magic (kas, ironiška, bet gyvenime man praverčia labai daug, nes mano darbe labai daug resursų planavimo ir dažnai pagaunu save naudojant to žaidimo įgūdžius, kad labai daug gorgolų gali ir drakoną numušti).

Ir toplelėjo man tada mintis, kad, jei aš KASDIEN piešiu, nu gi kasdien, bet ką, jei skirsiu tokį laiko tarpą, kurį galiu tam skirti, tai ar nebus kažkokio tai mano patobulėjimo tame, kurio kitaip nebūtų? Juk tai savaime nenutiks, kūnas manęs taip neišduos, kad to nenutiktų. Žinoma galėčiau skirti labai daug, galėčiau tikslingai prie to dirbti, bet aš to nenoriu, aš noriu duoti tiek mažai, kad tai būtų nereikšminga, nesudėtinga, nesunku, o laiko tėkmė padarytų toliau viską pati. Jei skirčiau valandą (ach, tas vaikystės laiko gausumas), tai po metų kasdien jau būtų 300+ investuotų valandų.

TAIGI ČIA TAS PATS KAS TURĖTI TAUPYKLĘ.

Ir tai veikė! Labai greitai radau ir piešiančių draugų, apskritai radau draugų, ne pažįstamų ar žmonių su kuriais leidi laiką kartu, nes, nu reikia su kažkuom bendrauti (vėlgi, gi nebūsi vienas), bet draugų, draugų, kurie tave supranta, kurie ne tik, kad nesinaudoja tavo pažeidžiamumu, bet aktyviai stengiasi, kad tu sustiprėtum, kurie tavyje mato augimo ir tobulėjimo potencialą ir nebijo pasakyti apie tavo klaidas ir kliaudas ne todėl, kad jos jiems jos trukdo ar ribojų jų gerovę, bet todėl, kad tu esi jų draugas, tu negali jiems niekaip trukdyti, jei galėtų tavo problemas pasiimtų sau, nes matyti draugo kančią yra sunkiau, nei kentėti pačiam.

Ir tik tiek tereikėjo?

Piešinys gali kalbėti geriau, nei žodis? Perduoti daugiau informacijos, užduoti klausimus, analizuoti? Mokykla, aaaa, kodėl tu to nesakei. Greitai patekau ir dailės mokyklą, kurioje, turiu pasakyti, turėjau visas tas patirtis, kurias dauguma žmonių sako, kad yra turėję paprastose mokyklose, nors ji ir būdavo tik po pamokų ir ne kasdien. Ir, jei kas pasakytų, kad mokykloje buvo geriausi jų laikai, tikrai suprasčiau, nors, jei būčiau lankiusi tik BU* nebūčiau žinojusi apie ką čia kalbama, bet ir ir nesutikčiau, kad vien todėl, kad tau kažkas kitas dalykų neduoda, tia jau nebegali jų pats vėliau pasiimti ir niekas netrukdo toliau visą gyvenimą mokytis, ir, netgi, augant pačiam ir tavo aplinkai augant, atsiranda daug dalykų, apie kuriuos, būdamas vaiku, negali žinoti ir suprasti.

Ok, grįžtant prie tos akimirkos, nežinojau ką piešti, tai išsplėšiau tiesiog lapą iš sąsiuvinio ir nuspalvinau žaliai-rudai-geltonai langelius. Labai gerai atsimenu, kaip tam praleidau 20 minučių ir net pasimečiau, kad ar čia pakankamai laiko tobulėjimui, skyriau ar dar reikėtų daugiau tam praleisti. Tada nusprendžiau, kad užteks, pavargau.

Aš tada jau daug paišiau visokių dinozaurų ir monstriukų, bet šitas piešimas buvo jau visai kitoks. Tuometu dalis mano draugų nesuprato kodėl reikia kažką daryti, ko tu nemoki, o ne lavinti tai, kame jau esi geras (ach, tie pedagoginiai principai). Bet, tie, gerumai yra kartais kaip rožės. Užaugini vieną, visi labai džiaugiasi, kvepia, gražu, tada tu ją laistai, ot tada jų krūme įsipainioji ir nebegali išeiti, o spygliukai tave bado ir skaudina, lapai šviesą užstoja ir imi išsigąsti ar tos rožės nenori, kad tu pats taptum jų trąša. Gi pirmą auginai ne dėl jos pačios, jos pačios ir taip auga laukinės (ir ne tokios pavojingos)

Rašydama ryto puslapius pabandžiau akartoti tą piešinį, jis tikrai gavosi visiškai kitoks, nei buvo tada, nes in idem flumen bis descendimus et non descendimus**.

Piešdama padariau vieną klaidelę, tai ir palikau lopinėlį baltą.

Rašydama ryto puslapius mąsčiau ką aš norėčiau nupiešti. Ar norėčiau vėl piešti didelius darbus, prie kurių leisčiau daug laiko. Ar norėčiau piešti kokiam fandome. Gal tapyti. Gal siūti. Gal rašyti. Gal dar kartą. Ta knyga yra apie grįžimą prie kūrybos su mintimi, kad nuo jos nepabėgsi, niekada ir nebuvai.

Ėmiau galvoti apie tai, kokiais autoriais žaviuosi, kokie man patinka, kas juos jungia.

Ir man visuomet labai patinka tai, kad jie ima ir tiesiog piešia. Tiesiog taip va. Jiems piešimas – kaip žmogui ėjimas. Duok gerus batus, vandens ir laiko, galės nueiti iki bet kur, tik laiko klausimas kiek tai truks. Tiek tiek tereikia. Jie neklausia, o kas iš to, kad aš ten nueisiu. Neklausia ką nunešti ar parnešti. Neklausia maršruto. Jie gali tiesiog eiti. Eiti bet kokiais keliais, bet kokius atstumus. Menas kažkaip agresyvus, jam reikalingas nuolatinis judėjimas. Kaip rykliui plaukimas, nes kitaip uždus.

Tai, sugalvojau, kad:

norėčiau išmokti lengvai ir laisvai piešti žmones, kad galėčiau piešti istorijas.

Ne geometrinius spalvinius darbus ir ne statinius pavienius darbus, kuriame būtų viena istorija. Norėčiau galėti piešti komiksus, nesiknisdama ir nedūsaudama, kad jie yra tik atskirų piešinėlių gausatis.

Nu gal gi gali būti įmanoma ir tai? Žmonės gi visokių dalykų gyvenime išmoksta.

Tai šiandien, 6-tą pirmos savaitės dieną (heh, šiandien dar ir liepos šešta!), nusprendžiau, kad reikia pradėti.

Apšilimui nupiešiau tiesiog drakoniuką:

(kažkoks nepatenkintas gyvenimu. O GAL TIK SUSIKAUPĘS?)

Ir tada atsidariau pirmą googliaus pasiūlytą puslapį pozų piešimui, nusistačiau 20 pozų, kad keistųsi kas 120 sekundžių ( siaubas, kiek mažai laiko!!!!), žiūrėsim, kaip man čia seksis rytoj ir poryt palaikyti tempą, ar kas gausis iš to apskritai:

Priemonės yra iš serijos „ką radau stalčiuje”. Diskardintas popierius, teksto žymekliai ir juodas markeriukas.:

Tai va tiek.

Truputis saviironijos:

Pabaigai, tradiciškai, muzikytės:

* BU – „bendrasis ugdymas”. Čia dar vienas trumpinys, kurį išmokau su visais tais PPT, SUP ir panašiais trumpiniais, kurie, pasirodo, baisiai reikalingi, kai tavo vaikai paauga ir dabar labai madingi.

** Lyg iš 58 Senekos laiško Liucilijui. Du kartus į tą pačią upę neįbrisi. Nors mintis tai oficialiai Heraklito.

Tiesiog drakoniukas

24x18cm, popierius, tušas, spalvoti pieštukai, baltas akrilas.

Vaikams renkantis kanceliariją užmačiau paprasčiausio tušo, su kokiu pati piešdavau vaikystėje! nostalgija :DDD

Nusipirkau kartu ir plunksnakotį su mažu plunksnų rinkiniu. Šiame darbe panaudojau tik ploniausią plunksną ir foną pasplavinau paprastu teptuku. Darbas toks apie nieką gavosi, tiesiog… Dukra sako sekantį dabar nupiešti mūsų katiną Bliuzą 🙂

Taip atrodė versija pieštuku.

O taip tik su tušu.

Ach, taip, prisiminiau KODĖL mečiau šitą tušo idėją kadaise…

O gal net ne aš spalvinau. Gal namie turiu dresuotų drakonų, kurie nuspalvina už mane!?

Tupintis an šakos drakoniukas

Radau, kad Smiltainis gamina visai mažiukus 9 x 9 cm dydžio piešimo albumėlius. Dievulėliau, kaip miela!

(Washi juostelė iš Tiger’io. Kažkaip daug lengviau piešiasi lapą priklijavus, mažiau jis man „čiuožinėja” :D)

Minutės darbo. Ir koks puikus rezultatas. Tik kažkaip dabar dar reikia sugalvoti kaip nufotografuoti, kad vaizdas neišsilietų!

Antras juodraštis yra tada, kai atrodo, kad žinojai, ką darai

Tiesiog begalinio facebook skrolinimo metu iššoko Neil Gaiman interviu ištrauka apie tai, kaip jis rašo savo knygas, nepavyko jo išsisaugto iš FB, tai atsisiunčiau iš Tiktoko:

Nusprendžiau užsirašyti tą mintį. Jau išmokau minčių nenusirašinėti, bet užsirašinėti. Taip, kaip išgirsti pats, kaip atsimeni. Tuomet geriau prilimpa smegenyse. Ir prie progos nupiešiau drakoniuką. Būtent tuo principu. Kaip piešėsi, taip piešėsi pirmas variantas pieštuku, o po to – tik nuspalvinti liko:

Drakoniukas

Pratęsiau šio puslapio talpinimo planą ir susimąsčiau apie internetinius puslapius apskritai, socialinius tinklus. Susimąsčiau apie laiko tėkmę, pokyčius gyvenime, istoriją.

Kai buvau maža interneto nebuvo. Jis atsirado pamažu. Pirmiausia fantastiniuose filmuose, kaip idėja, jog toks dalykas turėtų egzistuoti. Vėliau, kaip kažkas randama tik universitetuose, įstaigose, reikalinga informacijos mainams, su galimybe šiek tiek ir papramogauti. Tuomet ėmė atsirasti ir kiekvienoje firmoje, namuose, pradėjo tapti pagrindiniu informacijos gavimo būdu, esmine pramoga. Juk toks nuostabus dalykas – sumoki vieną kartą didesnę sumą už aparatūrą, tuomet kas mėnesį moki už internetą. O ką jau randi jame, o gali rasti beveik visko nemokamai, priklauso tik nuo tavęs pačio. Kuo ilgiau būsi, kuo daugiau kur žiūrinėsi – tuo daugiau ką rasi.

Kol dar nebuvo paieškų, kol nebuvo gūgliaus, ką nors surasti internete galėjai pagal katalogus, puslapiai derindavosi, kad aš įdėsiu nuorodą į tave pas save, o tu įdėk nuorodą į mane pas save.

Kai atėjo socialiniai tinklai produktu tapo ne tik turinys, bet ir stebėtojas. Radome gausybės ragą. Ir tuo pat atrodo, kad dalis žmonių labai neteko interneto, kai kurie, jaunesni, net nežino koks internetas būdavo anksčiau. Dabar tavo turinys priklauso nuo to, kas tavo draugai, ką tu followini. O žmonės dažniausiai renkasi socialiai burbulizuotis – didesnis sekamų asmenų skaičius dažniau būna susijęs ne su įvairove, bet panašesnių profilių mase. Ir dabar vėl gali nieko neberasti internete, jeigu nerasi kontaktų. Kartais žmonės kalba apie daiktų internetą turėdami omenyje, jog šaldytuvas ir dulkių siurblys sujungti su mobiliu telefonu ir matai ką jie veikia, bet mes gyvename pažinčių interneto laikais. Parodyk ką tu seki, parodyk kas ir kiek seka tave ir aš pasakysiu, kas tu, kas tau patinka, internetas pasakys ką tau rodyti ir kur link plaukti juo.

Šiuo metu bandau susidraugauti su dviem naujais socialiniais tinklais:

Threads – Facebook, t.y. Meta, atsakas Twitter’iui, tai yra X’ui. Ten laaaaabai daug lietuvių. Jis išmeta pranešimus kiek žmonių pamatė tavo komentarus. Tai labai keista ką papostinti ir pamatyti, kad su trim laikais turi tūkstantį peržiūrų. Iš kur? Botai. Man patinka, kad ten labai daug gydytojų ir labai daug juodo humoro, bet tuo pat metu ten labai daug naivumo gyvenimui ir pykčio, ir naivumo iš pykčio ir pykčio iš naivumo. Toks susimazgęs tas sūlas (angliškai „threads” reiškia gijas, arba siūlus).

Cara – naujas tinklas menininkams, atradau pamačiusi, kad visi ten migruoja ir ieško kur pabėgti nuo AI, ir nuo tų, kurie kurdami AI sako „čia irgi menas”, apeliuodami į tai, jog jeigu reikia žmogaus akies atrinkti tai, kas gero, tai tas atrinkimas tinkamas pateikti kaip įdirbis. Ar taip gaunasi, kad dabar šiuolaikinis menas yra visiškoje jį stebinčiojo valioje, tik stebėjime jis egzistuoja ir stebėtojo gebėjimas pasakyti ką jis mato turi didesnę reikšmę menui egzistuoti darantis veiksnys, nei menininko kūrinį sukurti? Taigi, tie, kurie galvoja, kad visgi menininkas veikia žiūrovą panaudodamas meno kūrinį kaip indą, o ne žiūrovas veikia menininką leisdamas šiam egzistuoti priimdamas jo kūrinio validumą, ir ieško kokios Nojaus arkos, kuri juos išgelbės. Pamenu, kaip astirado tokie puslpiai kaip Deviantart ar Elfwood (net nėra prasmės dėti nuorodų, jei jie ri būtų dar gyvi, tai būtų labai jau kitokie po Facebook’o ir Instagramo atsiradimo), kurie pasiūlė mintį, kad žmonės gali dėti savo hobių kūrinius, kad gali dėti tie, kurie neturi išsilavinimo, tiesiog, galime dalintis savo piešiniais patys sau, kas nenori, tegul nežiūri.

Kol kas labai beta. Prisijungiau, kai buvo 100k vartotojų, o dabar, po savaitės, jau turi 500k. Kad tik nenulūžtų!

Sugalvojau papildyti savo puslapį „apie mane” nuorodomis į socialinius tinklus, kitokia informacija. Po truputį, ne viską iš karto. Ir bendrą piešiniams ir siuvinėliams, nes wordpress palaiko „galerijos” funkciją. Ir šiaip gal daugiau į šitą puslapį visa ko kelti. Juk vis tiek moku pinigus. O kad gausis puslapis „apie viską”, tai… tai ir ką? Mano puslapis, ką noriu, tą keliu. Pamokėtų man kas nors už kakžką konkretaus, tai gal ir galėtų kokias pretenzijas reikšti. Vat kas gerai, kas pasikeitė dabar internteruose, nors buvo dar prieš kokius 12-15 metų, tai aiškintojai, kad „ne dėl šito aš tave sekiau”, suprask, jeigu jau papostinai apie kokias pupeles įrašą, tai malonėk, tik apie jas ir rašyti, negaišink skaitytojo laiko. Dabar daugiausia internetą ir naudojame laikui prastumti, tai net pliusas pasimėtyti temomis.

Pasidalinsiu, kad apsirgau bjauriu bronchitu ir kelias dienas leisdamas tiesiog gulėdama lovoje ir mąstydama apie dalykus prisiminiau, kad anksčiau piešimas visada padėdavo pasijusti geriau. Tai nusprendžiau nupiešti ką, kam daug proto nereikia – drakono snukutį. Dukrytė radusi kampe prašė žinutę ir pripiešė drakoniukui širdelę:

Apvedžiodama mąsčiau apie laiko konfliktą. Gyvenime taip norisi tiek daug dalykų nuveikti, bet laiko nuo to daugiau neatsiranda, turi rinktis. Logiškai – kiekvieną kartą pasirenki tuo metu geriausią dalyką pagal tai, ko reikia ir ką gali, ir vis tiek kirba kirminiukas, kad dar dar dar, arba nerimukas, kad jei šitą, o tai kada aną, kas, jei anas geresnis? Su hobiais yra tokia klampi situacija, kad kuo daugiau hobiu užsiimi tuo jis labiau keistai „įpareigoja”. Pvz.: jeigu jau pradėjai siuvinėti ir daug siuvinėjai, tai tarsi ir turi toliau siuvinėti, nes, kaip čia dabar viską mesi, ir eisi ten kokiu vąšeliu nerti. Įdomūs tie jausmai, įdomu kokį evoliucinį pranašumą tai duoda, kokią archaišką smegenų dalį kabina. Juk, žiūrint iš praktinės pusės, kad ir kokį rankdarbį bedarytum, visus galima suvesti į savireguliaciją ir meistrystės malonumo praktiką. Tai iš kur čia dabar tokia įpareigojanti monogamija technikai, o ne rezultatui?

Dukra kiek padėjo nuspalvinti, jei buvo labai įdomu, kad mano akvarelės paletė turi vos kelias spalvas. Kaip čia dabar taip?

Pabaigai – paprašiau, kad Microsoft Bing image creator nupieštų man – „young red dragon with blue horns yellow eye yellow belly portrait side watercolours”, t.y. jauną raudoną drakoniuką su mėlynais ragais, geltona akimi ir geltonu pilvuku, portretą iš šono akvarele ir štai ką gavau: