In idem flumen bis descendimus et non descendimus?

Radau „Kūrėjo kelio” grupę! Tiksliau grupė rado mane, nes vieną dieną atsidarius FB buvo vos ne pirmas postas su kvietimu prisijungti. Apie knygą jau anksčiau buvau truputį rašius. Tai dabar turiu užsiėmimą ir pramogą 12-ai savaičių, kuriai galėsiu skirti gal daugiau, gal mažiau laiko, na, pažiūrėsime kaip man čia seksis 🙂

Nusipirkau gražų sąsiuvinį ir kasdien rašau tuos trys ryto puslapius. Kažkaip užpykau ant siuvinėjimo (greitai atsileisiu, aš niekada ilgai nepykstu), tai rytais vietoj dygsniavimo dabar yra proga raidžiavimui.

Pirma savaitė yra daug apie vaikystės kūrybinių patirčių perdirbimus, vidinio kritiko pokalbius su savimi pačiu. Galvoju ar aš turiu tokį kritiką. Manau, kad turiu. Visi turime. Ką maniškis man sako? Maniškis man dažniau sako, eik daryk ką nors, nei, kad sakytų nedaryk. Kaip ir daugumai jis sako, kad turi kažką padaryti gerai, kad tavo darbai turi būti naudingi ir įdomūs kitiems. Juk atstumas žmogus – negyvas žmogus. Kaip tu išgyvensi vienas? Gali būti vienišas, bet tik ne vienas. Kosmosas per mažai palankus vienam, net galingieji dievai siekia artumo ir bendrystės. Mums, mirtingiesiems, dar pasisekė, galime būti gyvi ir be garbinimo ar šlovinimo (nors dėl menininkų nežinau, rizika čia su tuo menu atsiranda).

Tai rašydama rytais prisiminiau, kaip aš apskritai pradėjau piešti.

Piešiau taip pat, kaip visi vaikai. Kažkada išgirdau (šaltinio dabar nebeturiu), kad dauguma žmonių per gyvenimą pasiekia tokį menininį išlavėjimą, kokį gali pasiekti savarankiškai iki 12 metų ir tuomet raida sustoja, nebent žmogus piešimą lavintų toliau. Taip per visą gyvenimą toliau ir pieši, kaip piešei 12 metų. Kadangi tai vyksta savarankiškai, tai per piešinius galima vertinti vaikų raidą. Kadangi tai sustoja, verta investuoti į vaikų piešimą, kaip mokyklinę discipliną, nes tai lavina daugiau, nei tik supratimą, kuri gėlytė graži, o kuri nelabai.

Tai, kai man buvo tas dvylika metų, ir čia netgi sutampa biologija su chronologija (na nors kažkur, hrumph), tai taip gulinėjant man ant žemės ir nieko neveikiant, kenčiant tą būtinąjį augimo nuobodulį ir norint, kad mane Visata linksmintų ir džiugintų, jau atsirandant suvokimui, kad, pize, kiti vaikai tai taip gerai ir mokosi ir piešia, dzingtelėjo man suvokimas, kad praktika lemia rezultatus. Na, kad nėra taip, kad vat gimei „talentingas” ar „jau mokantis dalykus”. Štai klasiokė kasdien kelias valandas daro namų darbus, kai aš tuo tarpu žaidžiu Heroes of Might and Magic (kas, ironiška, bet gyvenime man praverčia labai daug, nes mano darbe labai daug resursų planavimo ir dažnai pagaunu save naudojant to žaidimo įgūdžius, kad labai daug gorgolų gali ir drakoną numušti).

Ir toplelėjo man tada mintis, kad, jei aš KASDIEN piešiu, nu gi kasdien, bet ką, jei skirsiu tokį laiko tarpą, kurį galiu tam skirti, tai ar nebus kažkokio tai mano patobulėjimo tame, kurio kitaip nebūtų? Juk tai savaime nenutiks, kūnas manęs taip neišduos, kad to nenutiktų. Žinoma galėčiau skirti labai daug, galėčiau tikslingai prie to dirbti, bet aš to nenoriu, aš noriu duoti tiek mažai, kad tai būtų nereikšminga, nesudėtinga, nesunku, o laiko tėkmė padarytų toliau viską pati. Jei skirčiau valandą (ach, tas vaikystės laiko gausumas), tai po metų kasdien jau būtų 300+ investuotų valandų.

TAIGI ČIA TAS PATS KAS TURĖTI TAUPYKLĘ.

Ir tai veikė! Labai greitai radau ir piešiančių draugų, apskritai radau draugų, ne pažįstamų ar žmonių su kuriais leidi laiką kartu, nes, nu reikia su kažkuom bendrauti (vėlgi, gi nebūsi vienas), bet draugų, draugų, kurie tave supranta, kurie ne tik, kad nesinaudoja tavo pažeidžiamumu, bet aktyviai stengiasi, kad tu sustiprėtum, kurie tavyje mato augimo ir tobulėjimo potencialą ir nebijo pasakyti apie tavo klaidas ir kliaudas ne todėl, kad jos jiems jos trukdo ar ribojų jų gerovę, bet todėl, kad tu esi jų draugas, tu negali jiems niekaip trukdyti, jei galėtų tavo problemas pasiimtų sau, nes matyti draugo kančią yra sunkiau, nei kentėti pačiam.

Ir tik tiek tereikėjo?

Piešinys gali kalbėti geriau, nei žodis? Perduoti daugiau informacijos, užduoti klausimus, analizuoti? Mokykla, aaaa, kodėl tu to nesakei. Greitai patekau ir dailės mokyklą, kurioje, turiu pasakyti, turėjau visas tas patirtis, kurias dauguma žmonių sako, kad yra turėję paprastose mokyklose, nors ji ir būdavo tik po pamokų ir ne kasdien. Ir, jei kas pasakytų, kad mokykloje buvo geriausi jų laikai, tikrai suprasčiau, nors, jei būčiau lankiusi tik BU* nebūčiau žinojusi apie ką čia kalbama, bet ir ir nesutikčiau, kad vien todėl, kad tau kažkas kitas dalykų neduoda, tia jau nebegali jų pats vėliau pasiimti ir niekas netrukdo toliau visą gyvenimą mokytis, ir, netgi, augant pačiam ir tavo aplinkai augant, atsiranda daug dalykų, apie kuriuos, būdamas vaiku, negali žinoti ir suprasti.

Ok, grįžtant prie tos akimirkos, nežinojau ką piešti, tai išsplėšiau tiesiog lapą iš sąsiuvinio ir nuspalvinau žaliai-rudai-geltonai langelius. Labai gerai atsimenu, kaip tam praleidau 20 minučių ir net pasimečiau, kad ar čia pakankamai laiko tobulėjimui, skyriau ar dar reikėtų daugiau tam praleisti. Tada nusprendžiau, kad užteks, pavargau.

Aš tada jau daug paišiau visokių dinozaurų ir monstriukų, bet šitas piešimas buvo jau visai kitoks. Tuometu dalis mano draugų nesuprato kodėl reikia kažką daryti, ko tu nemoki, o ne lavinti tai, kame jau esi geras (ach, tie pedagoginiai principai). Bet, tie, gerumai yra kartais kaip rožės. Užaugini vieną, visi labai džiaugiasi, kvepia, gražu, tada tu ją laistai, ot tada jų krūme įsipainioji ir nebegali išeiti, o spygliukai tave bado ir skaudina, lapai šviesą užstoja ir imi išsigąsti ar tos rožės nenori, kad tu pats taptum jų trąša. Gi pirmą auginai ne dėl jos pačios, jos pačios ir taip auga laukinės (ir ne tokios pavojingos)

Rašydama ryto puslapius pabandžiau akartoti tą piešinį, jis tikrai gavosi visiškai kitoks, nei buvo tada, nes in idem flumen bis descendimus et non descendimus**.

Piešdama padariau vieną klaidelę, tai ir palikau lopinėlį baltą.

Rašydama ryto puslapius mąsčiau ką aš norėčiau nupiešti. Ar norėčiau vėl piešti didelius darbus, prie kurių leisčiau daug laiko. Ar norėčiau piešti kokiam fandome. Gal tapyti. Gal siūti. Gal rašyti. Gal dar kartą. Ta knyga yra apie grįžimą prie kūrybos su mintimi, kad nuo jos nepabėgsi, niekada ir nebuvai.

Ėmiau galvoti apie tai, kokiais autoriais žaviuosi, kokie man patinka, kas juos jungia.

Ir man visuomet labai patinka tai, kad jie ima ir tiesiog piešia. Tiesiog taip va. Jiems piešimas – kaip žmogui ėjimas. Duok gerus batus, vandens ir laiko, galės nueiti iki bet kur, tik laiko klausimas kiek tai truks. Tiek tiek tereikia. Jie neklausia, o kas iš to, kad aš ten nueisiu. Neklausia ką nunešti ar parnešti. Neklausia maršruto. Jie gali tiesiog eiti. Eiti bet kokiais keliais, bet kokius atstumus. Menas kažkaip agresyvus, jam reikalingas nuolatinis judėjimas. Kaip rykliui plaukimas, nes kitaip uždus.

Tai, sugalvojau, kad:

norėčiau išmokti lengvai ir laisvai piešti žmones, kad galėčiau piešti istorijas.

Ne geometrinius spalvinius darbus ir ne statinius pavienius darbus, kuriame būtų viena istorija. Norėčiau galėti piešti komiksus, nesiknisdama ir nedūsaudama, kad jie yra tik atskirų piešinėlių gausatis.

Nu gal gi gali būti įmanoma ir tai? Žmonės gi visokių dalykų gyvenime išmoksta.

Tai šiandien, 6-tą pirmos savaitės dieną (heh, šiandien dar ir liepos šešta!), nusprendžiau, kad reikia pradėti.

Apšilimui nupiešiau tiesiog drakoniuką:

(kažkoks nepatenkintas gyvenimu. O GAL TIK SUSIKAUPĘS?)

Ir tada atsidariau pirmą googliaus pasiūlytą puslapį pozų piešimui, nusistačiau 20 pozų, kad keistųsi kas 120 sekundžių ( siaubas, kiek mažai laiko!!!!), žiūrėsim, kaip man čia seksis rytoj ir poryt palaikyti tempą, ar kas gausis iš to apskritai:

Priemonės yra iš serijos „ką radau stalčiuje”. Diskardintas popierius, teksto žymekliai ir juodas markeriukas.:

Tai va tiek.

Truputis saviironijos:

Pabaigai, tradiciškai, muzikytės:

* BU – „bendrasis ugdymas”. Čia dar vienas trumpinys, kurį išmokau su visais tais PPT, SUP ir panašiais trumpiniais, kurie, pasirodo, baisiai reikalingi, kai tavo vaikai paauga ir dabar labai madingi.

** Lyg iš 58 Senekos laiško Liucilijui. Du kartus į tą pačią upę neįbrisi. Nors mintis tai oficialiai Heraklito.

Knygos skirtukas su pelyte

Išsiuvinėjau knygos skirtuką, kurio rinkinukas buvo kaip priedas kaip siuvinėjimo žurnalo. Originaliai jis turėjo įsidėti į popierinį rėmelį, bet pan tai pasirodė nelabai patvaru, tai pabandžiau apsiūti su spalvoto audinio juostele. To audinio įsigijau kažkada „likutį”, nes reikėjo pasisiūti kompiuteriui dėklą ir kažkaip gavosi, kad iš to likučio vis visokios smulkmės namuose išsirita ir jaučiuosi, kaip kokia dizainerė. Kaip kokiam filme, kur kūrėjas pamato audinį ir sako wow, tada vynioja juo žavią aktorę ir pasakoja kokia suknelė bus, sumodeliuoti ir pasiūti jau lengvoji darbo dalis. Taip ir eina per gyvenimą menininkas, ne iš savęs aiškindamas kas ir kaip turi būti, bet pamatydamas dalykus jame ir sakydamas, kad išlaisvins grožį – ar parodys visam pasauliui, kokio skulptūra slepiasi akmenyje, ar kokia sofa medvilnės gniutule.

Prie progos skirtuką pridėjau prie Julia Cameron „Kūrėjo kelias: Praktinės kūrybingumo pamokos” – viena iš visų laikų populiariausių savipagalbos knygų apie tai, kaip išsivaduoti iš art block’o. Autorė paršė ją gydama nuo priklausymybės alkohliui, todėl ten daug kas perspipyna su 12-os žingsnių programa. Du istrumentai – kasdienis rašymas ir laikas skirtas būtent sau, kartu su pasitikėjimu aukštesnėm jėgom (knygoje įvardyta, kaip Dievas, bet iš esmės ten tiesiog mūzos) ir 12 savaičių, kurių kiekviena skirta vis kitai kūrybingumui naudingai kompetencijai lavinti ir atpažinti.

Šią knygą galima „eiti” vienam, bet dar populiariau yra su grupe. Su grupe gal aš net ir pamėginčiau, vienai man pritrūktų motyvacijos ir skaniukų. Pati nebandžiau jos. Kas be ko, ji nėra tik apie kūrybingumą, ji yra yra pirmiausia apie išgyvenimą ir atsitiesimą – ar įklimti į alkoholį ar užsiimti kūrybą reikia, kad tam tikros smegenų dalys būtų veikiančios stipriai. Tai kodėl joms nepadėti daryti to, ką jos moka naudingai, o ne žalingai?

Vienas iš knygoje man labiausiai patikusių patarimų buvo apie tai, kad prieš ieškant kažko naujo džiaugsmui išbandyti tai, ką jau turi. Pvz.: turiu knygų krūvą. Tai reikia arba ją skaityti arba išmesti, bet ne ieškoti antros knygų krūvos turėti šalia. Toks tada staiga… turtintas pasijunti. Tiek daug akmenų aplinkui tave, kuriuose tos skulptūros slepiasi. Tik rinkis, tik užsiimk kažkuom.

Šitas siuvinėlis nėra tokio dizaino, kokį aš pasirinkčiau ar pati padaryčiau. Bet priėmiau sprendimą jį vis tiek išsiuvinėti, nes jau turėjau. Tik atsidėjau siuvinėti neįprastą dalyką neįprastoje aplinkoje neįprastomis aplinkybėmis taip turėdama dar daugiau neįprastumo ir iš jo pasidaryma suvenyrą. Va! 🙂