Knygų apžvalgos – Justės Latauskienės

Knyga – Richard C. Schwartz „Nėra blogų dalių”

Uždėjau ant viršelio drakono rutulį, nes labai tiko. „Dragon Ball” labai šeimyninis filmukas, tai labai tinka prie vidinės šeimos sistemos modelio knygos. Nu ir ne tik todėl. Nepatiko man tas mopsiukas ant viršelio.

Knyga apie psichoterapijos praktiką priskiriamą III bangos KET modeliams. Gana populiari, Lietuvoje buvo prieš kurį laiką toks suaktyvėjimas jos klausimu, kiek prigijo ar dar prigis, laikas parodys.

Kaip sako pats pavadinimas, vidinės šeimos modelis traktuoja, kad žmogus turi savo viduje šeiminius ryšius pats sau savimi. Kaip taip gali būti? Iš praktinės pusės per tai, kad gyvename bendruomenėse, visuomenėse, kurios bando atkartoti mūsų šeimų modelius, netgi deklaruoja tai, kad šeima yra valstybės pamatas. Iš teorinės per tai, kad mūsų smegenyse mūsų sąmonę formuoja ne kažkokia viena vienintelė dalis, bet atskirų neuronų grupių visuma ir tos kiekviena grupė, susibūrusi anatomiškai ar funkciškai tam tikrai veiklai, formuoja atskirą psichikos procesą.

Visi KET’ai priima ribą, kad jie negali pasakyti kas yra žmogus. T.y. gali pasakyti tik tiek, kiek tą gali pasakyti koks pilvo chirurgas. Taip, blužnis yra žmoguje, taip, žmogaus blužnis yra žmogaus blužnis, taip žmogus turi blužnį, taip kai kurie žmonės gyvena be blužnies, bet ne, žmogus NĖRA jo blužnimi. Kalbat apie smegenys ir jų veiklą – ar įgimtas polinkis į alkoholizmą ar įgytas obsesinis kompulsinis sutrikimas, ar net tiesiog kažkoks atsimnimas ar mintis – visai tai taip pat, yra žmogaus, bet nėra žmogumi.

Tai kas yra žmogus? Ar jis visų savo dalių visuma, ar kažkas daugiau, kažkas aukščiau už tai, ką galime pamatyti, nes šitame fraktale galime pažiūrėti į jį iš toliau. O ar gali atskiri žmonės susijungę į bendrą vertybinį tikslą pasiekti kažko daugiau, nei tik jų bendra visuma? Ar tas „kažks daugiau” gali suteikti konkrečiam žmogui jėgų ir galių, kurių jis be to neįgytų (vertybes). Analogiškai, jei kylam į viršų, tai leidžiantis žemyn, gal galime rasti tokias pačias mūsų vidines dalis, kurias savo vidine šeima vadiname tik dėl to, kad tai natūraliausias terminas taip jas pavadinti, kam čia išradinėti visokius id ar ego ir panašius terminus, ir jos, jeigu iki šiol mums nepadėjo, tai dėl to, kad joms ta didesnioji dalis, ta vertybė (mes), dėl kurios jos viską tą ir daro, nepadėjo tiesiog tų jėgų nesuteikdamas.

Knyga kaltinama perdėtų neaiškiu dvasingumu. Tokio jau po 2000’ųjų religingumo, kad visi galime rasti Dievą savo viduje. Na, bent jau tą Dievą, kuriam nėra blogų jo vaikų, nėra blogų žmonių, jis visus juos sukūrė ir visi yra sukurti jam. Tai, jeigu mes kažką sukuriame savo viduje, būkime mylinčiais dievais savo pačių kūriniams.

(Netflixe dabar yra labai gražus anime „Frieren” – apie santykius. Vienoje serijoje personažai aptaria pomirtinį gyvenimą, bet ne ieško jam įrodymų, o prasmės juo tikėti ir tikėjimą juo priima, kaip tikėjimą vienu iš savo mirusių draugų, t.y. tiki, nes jis tikėjo, per tai – ir sukuria tą gyvenimą jam toliau.)

Taip, pvz.: paprasto PTSD atsiminimo biografizavimo techika, kur klasikinis KET siūlytų apie įvykį pasakoti tiek, kad smegenys nuvargtų ir nieko kito nebeliktų, tik priimti, kad buvo, kaip buvo, bet tai, kad tu dabar pasakoji, įrodo, jog pasibaigė, viskas, to nebėra, tai čia atsiranda kita metodika – pasakojant (nes kitaip neprieisime prie galimybės neuronams suformuoti naujų sinapsių) nepervargti, BET pasiimti iš dabar jau per kitur savyje užaugintą stipresnę dalį ir ją ten atsivedusm, į tą atsiminimą, panašiai kaip mamai ar tėčiui atbėgus padėti, išsivesti save iš jo, ir parodyti, kad viskas, dabar ir visada toliau, tu būsi saugus, aš pats tuo pasirūpinsiu. Kaip sudėtingai parašiau. Na, PTSD esmė yra tame, kad smegenyse užgliučina laiko suvokimas ir baisus atsiminimas lieka nebepavaldus gydančiam laikui. Ar diena, ar 10 metų po įvykio – jis vis dar čia.

Šiaip VŠDM teoriškai galėtų ugdyti atsparumą PTSD per tai, kad atsirastų žinojimas, jog su dabar nesusidorojomais dalykais garantuotai vis tiek susidorosi ir neįmanoma, kad būtų kažkas, ko tu nepakeltum, nes pats dalyko suvokimas jau įrodytų, jog jau jį keli 🙂

Bet pala… Nieko neprimena?

Kaip čia taip anksčiau toks dalykas nesugalvotas? Gal tiesiog šitus dalykus anksčiau visai gerai visi ir darydavo. Skaitant tikrai atsiminiau, kaip labai panašius dalykus man pasakodavo kiti vaikai, kaip jiems mokė tėvai, kaip, pvz.: kaip reikia su savo angelu sargu pakalbėti ir tiesiog duoti tam sargui kaip nors padėti. Arba, pvz.: kaip senas žmogus pergyvenęs tremtį papasakodavo kaip joje neišprotėti, išgyventi. Kas čia naujo gyvenime pasakyti, kad patekus į pragarą vienintelis kelia iš jo yra nesustoti per jį eiti, arba, kokia čia naujiena, kad vis tiek gėris visada galų gale triumfuoja prieš blogį, jeigu dar netriufavo, reiškiasi da ne galas.

Bet, gal ir pačios šeimos būdavo didesnės, kai kurios situacijos dažniau matomos, aptariamos, analizuojamos, žmonės ne tiek juose paliekami vieni. Mes esame labai linkę kaltinti buvusias kartas apie tai, kad jos nekalbėdavo, kad slėpdavo dalykus etc. etc. bet, pasiknisus giliau, dažniausiai pasimato, kad tas kaltinimas skirtas ne praeities žmogui, o tam, kuris tą žmogų norėjo nugalėti ir suvaldyti. Panašiai kaip su kokia Kalėdų eglute – atrodo, kad čia amžinai buvęs dalykas, nors vos kelios kartos atgal ir žmogus pasakys, kad žino, jog Kalėdos yra, bet kam tau ta eglutė???

(Sapho klausosi Alkajaus. ir nė vienas nesulindęs į savo telefoną!)

Ok, grįžtant prie knygos turinio, tai tie vidiniai šeimos nariai gali būti įvairiai suskirstyti ir metodikos autorius išskiria kelias jų grupes:

Tremtiniai – astumtosios mūsų dalys. Vidiniai vaikai (nes dažniausiai atstūmimą patiriame dar labai maži ir jų raida sustoja po atstūmimo), kažkas, kas buvo pažeista, atmesta, paniekinta, išjuokta. Patys jų nenorime, nes jų buvimas reiškia blogus su jomis susijusius jausmus.
Vadybininkai – kažkas, kas atsisakė savo pradinio vaidmens tam, kad sužiūrėtų tremtinius, neleistų jiems reikštis ar juos pasaugotų. Dažnai tokie patys vaikai, kaip tremtiniai, nes juos dabodami nebeturi jėgų ir laiko toliau vystytis. Dėl to jų sprendimai ir patarimai mūsų gyvenimui irgi vaikiški.
Ugniagesiai – kai vadybininkams nebepaeina ar kažkas ištraukia/ištrūksta tremtinys, tai reikia viską spręsti greitai ir bet kokia kaina ir bet kokia žala. Jie jau nebe vaikiškai gali viską taisyti, patys neprisiimdami atsakomybės už tai, kokios bus visko pasekmės, jiems svarbiausia – pastatyti tremtinį į jo paslėptą/saugią vietą.

Pabandysiu sukurti pavyzdį. Mielai kritikuokite ir juo abejokite.

Turime žmogų su jo savastimi. Jis yra smalsus, užjaučiantis, kūrybingas, pasitikintis savimi. Bet kažkas nutiko jo gyvenime. Tarkime mūsų pavyzdyje jis patyrė traumą dėl to, kad bandė piešti. Jis tik žaidė, tik tyrinėjo, tik mėgavosi, bet atėjo jo piktas tėvas, aprėkė, pareiškė, kad gyvenime reikia užsiimt naudingais dalykais, kad tai labai netikusi veikla ir panašiai, kaip auklėjo. Šis išgyvenimas savačiai buvo labai baisus, mūsų žmogiukui tada buvo tik 7 metai, jis labai išsigando ir pasislėpė žmogaus viduje. Kad neišlistų vėl vaikučio vidinis tėtis, kuris būtų išlindęs tik pačiam vaikui ruošiantis tikrai tėvystei, ar tik tokių pačių žaidimų, koks buvo piešimas, metu, išlindo dabar ir tapo vidiniu kritiku, kad vaikui pradėjus „eiti į šoną” viduje jį pabartų, pvz.: negalima paišyti sąsiuvinių paraštėse, negalima konstruoti lego gėlytės, tik mašinytę ir tik tikrai važiuojančią. Mes turime vidinius gynėjus, kurie galėtų į snukį duoti, bet ką tau duos dideliam piktam tėčiui 7 metis, tai liko toks Halkas viduje užkatyvintas, bet neišleistas, nu, o kadangi dar reikia gyvenime naudos, kad nelįstų tokie tėčiai ir ant tavęs nerėktų (vidiniai ir išoriniai), tai atsirado darboholikas šiam septynmečiui – kokioje trečioje klasėje tapo pirmūnu, nes labai daug laiko lieka mokyklai, kai neužsiimi „nesąmonėmis”, o po to nuėjo gyvenime į ekselių arimus, ir ofisiuke dirba nuo ryto iki vakaro, neaišku net ką ten daro, bet pačiam ramu, kad tikrai kažką rimto, nes ne piešia. O tai kur gaisrininkai? Gaisrininkas išlįsdavo šiam žmogui dviem būdais – atsirado gyvenimas nuo savaitgalio iki savaitgalio, tik savaitgalio. Atvergavus penkias dienas, šeštą vidiniam vaikui asirasdavo galimybė išlįsti, bet be galimybės vadybininkams jį sužiūrėti, bet, jei prisigeri, tai nieko nepadarysi. O NE! Bet alkoholis intin gerai sloopina priekinę smegenų žievę, kur tie vadybininkai dar ir sėdi, tai atėjo vadybininkė Giltinė, su mintimis, kad taip toliau gyventi negalima, juk anei malonu, anei naudinga. Bet ką toliau daryti?

Ką daryti mūsų dabar jau kokių 45 metų aprėktam septynmečiui? Taigi jis nurėjo į terapiją, kur jo savasčiai iškeliamas terapinis tikslas – atskirtai save, tikrąjį save, savo savastį, nuo kitų jo dalių. Jis nei menininkas, nei užguitas vaikas, nei ofiso darbuotojas, nei alkoholikas, nei savižudis. Taip, jam visi šie dalykai nutikę, ir viso jis turi, ir taip visi jie stengiasi jam padėti taip, kaip moka, taip, kaip jis pats gyvenime elgiasi kaip moka, taip kaip jo tėvas mokėdamas ant jo rėkė, bet visa tai nėra jis, kaip jis. Atpažinus save – duoti jai vadovauti savo vidinėm sistemom, savo šeimai, ir per tai sutaikyti, šeimos dalis, nė vienos jų nenužudant, sumažinant atskirtis, o ne dar labiau poliarizuojant jas.

Tremtiniai, kurie šio žmogaus viduje slėpėsi skausme, turi būti priimti, nukrauti, pamaitinti. Kad jiems nebereiktų gavus progą bandyti pabėgti ar perimti visą valdžią. Vadybininkai, kurie kasdienį vargą nešė nuolat viską prižiūrėdami (ir greičiausiai šiam žmogui atnešdami neaiškų nuovargį, prokrastinaciją, ir neaiškumą ką ir kodėl jis daro), turi būti atleisti nuo svetimų rolių, ir išmokti dirbti tik savo darbus, pasitikėti, kad tai savastis, o ne jie sprendžia, ko žmogui reikia. Gairininkų mums daugiau, kaip ir nebereikia. Jie gali sėdėti ant akmenėlio vidiniame kraštovaizdyje ir paatostogauti, kai jų TIKRAI reikės, taupyti jėgas. Pvz.: Giltinė bandžiusi žmogų nužudyti bet kada ir bet kaip dabar gali jam suteikti jėgų nebijoti staigios mirties būnant pasiruošusiam, kad bet kas gali bet kada numirti.

Įdomu, kad autorius išskiria atskirą „palikimo naštos” konceptą, t.y. kertinių įsitikinimų, kad aš esu kitoks, pasaulis nesaugus, kiti yra pavojingi rinkinį su iš to išeinančiomis gyvenimo taisyklėmis, kaip antai, jog žmogus žmogui yra vilkas. Šį mūsų vidines ir išorines šeimas žalojantį derinį jis įvardija, kaip mums atnešantį rasizmą, patriarchalizmą, individualizmą ir materializmą, pasmerkiantį save išpildančiom pranašystėm.

Pasikartosiu, kad „nėra blogų dalių” būdingas visiems KET’as, t.y. ateinantis iš to, kad mes visi elgiamės gi taip, kaip galime ir mokame geriausiai. Kai kurie žmonės labai dėl to nemėgsta KET’o, nes vertina, kad tikrai gali būti apskritai blogų žmonių ar dalykų žmonėse, kuriuos reikia pašalinti. Visai lengva diskutuoti apie tai, kol kalbame apie kokius perdegimus logistikos firmose, bet, pvz.: kai pradedame kalbėti apie žmogžudystes, pedofiliją, genocidus ir panašiai, tai ką tada daryti?

(Antrame plane pavaizduoti skirtingų emocijų Jėzaus mokiniai labai gerai parodo, kaip žmonės reaguoja, kai sužino, kad psichoterapeutai konsultuoja nusikaltėlius ir kaip jie tą daro. Visai neseniai panašią žmonių grupelę pamačiau, kai jie sužinojo, kad trys dermatologai pasisiūlė viename kalėjime nulazeriuoti kaliniams kalėjimo kultūros tatuiruočių dykai, nes tiesiog norėjo padėti žmonėms išeiti iš kalėjimo ir tą norėjo patys padaryti, kad pasijustų darantys kažkokios naudos visuomenei.)

Ar narkomanas, negavęs narkotikų nusižudo dėl narkotikų stygiaus ar nuo to, nuo ko tie narkotikai jį saugojo, nuo to, kad jų staiga netekęs ir per jų vartojimą visiškai suvytinęs kitus įgūdžius ir galimybes su tuo dalyku sukovoti (nes narkotikai jam veikė itin gerai). Ko ir kieno nebepakeliama našta jį užgriūva? Autorius įtariai knygoje žiūri ir į vaistus, nes pats turi lūkestį PILNAI išgydyti žmones, o neišgydomus atvejus sukontroliuoti per žmogaus vidinius resursus, kurių, kaip vaisingose šeimose vaikų, taip žmoguje, galima tiesiog pasigaminti naujų tol, kol žmogus gyvas yra. Tai čia dar viena šitos knygos kritika, kad, ką gi daryti žmonėms tada pagal šitą terapiją su realiomis organinėmis ar cheminėmis smegenų traumomis, ką daryti tiems, kurių vidinės šeimos yra neproduktyvios, t.y. visos dalys ir lieka traumos amžiuje? M. O dar tai, kad nors autorius sako nu nu nu vaistams, bet psicholedikams tai sako jau liux, padeda tuos fraktalus pačiupinėti ir suvokti. Hmmm….

Daugelis mūsų bėdų ir problemų kyla ne tiek dėl to, kad mus užvaldo įvairios sužalotos asmenybės dalys, kiek dėl panikos, nes tikime, kad būtent jos ir apibrėžia, kas esame, taip pat kad mūsų kančia niekada nesibaigs”
160 psl.

Bendrai paėmus įvertinau 4/5. Skaitosi super duper lengvai. Leidykla, kaip visada, nudžiugina nebrangia knygos leidyba, leidžiančia knygą įsigyti daugiaui KET’o klientų ir turėti patiems savo. Vertimas geras.

Knyga – Claude Lévi-Strauss „Visi mes kanibalai”

Vienas iš šiųmetinės mano knygų mugės pirkinių buvo „pagal viršelį” – Claude Lévi-Strauss „Visi mes kanibalai„.

Nu šakės. Argi tikrai? Kaip taip gali būti. Bullshit, pardon my french.

Ar jūs kanibalas? Ar kada graužėte žmogaus kulšelę. Ai, pala, čia gal kažkaip perkeltine-dvasine-kūrybine-ekonomine-istorine-darkokianologine prasme. AI PALA, NE?

Pone, Klaudijau, Jūs mane trikdote. Trikdote tuo rašinėliu apie tai, kaip mes, žmonės, savo jauniklius apdėliojame kitų gyvūnų jauniklių simuliakrais, t.y. pliušiniais gyvūnėliais, mokydami, kad juos ne valgyti, o mylėti reikia, žaisti, miegoti kartu, na, o po to suvalgyti, kai jau didelis esi ir ne mamos pieną geri.

Knygelė ne stora, visokių esė apie dalykus rinkinys. Pvz.: pats pirmas yra 1952 metų apie tai, kaip buvo sudegintas Kalėdų senelis. Nu toks geras rašinėlis. Praktiškai 1:1 kaip dabar lietuvaičiai (kai kurie) pyksta ant Helovyno, sako, kodėl čia negerai ir žudo vertybes. Autorius, tai nesako, kad negerai, ar, kad žudo kažką, daugiau toks hohoho (tiek Nelsono iš Simpsonų filmuko, tiek CocaColos Santa Claus balsu).

1951 metai Gruodžio 24 , Dionas, Prancūzija. Netikėtą Morę, tik varančią ne žiemą, o kapitalistinį-materialistinį Kalėdų šventimą, kur eglutė didesnė už prakartėlę, o vaikai dovanėlių gauna „jei buvo geri”. Degina Bažnyčia, ~250 vaikų stebi įvykį)

Man labai patiko rašinys, kuriame kartu aptariamas moterų apipjaustymas ir pagalbinis apvaisinimas. Iš 1989 metų. Tokios tada buvo fantazijos pas žmones, kas čia dabar bus, ir ko nebus. Ir tuo pačiu tokios įdomios fantazijos apie tai, kaip kažkada kažaip gal buvo, gal nebuvo. Nu ir suderinti du tokie dalykai. Žinot, būna kartais sako, kad geba atskirti kur rašė vyras, o kur moteris tekstą. Aš paprastai labai skeptiškai žiūriu į tokius smarkius pareiškimus, bet tą tekstą, tai tikrai galėjo parašyti tik vyras.

Na, viena aišku – vakarietiška kultūra iškelia sau iššūkį kurdama biologinės ir socialinės tėvystės sąvokas, per tai atsiranda kelių tėvų (ar mamų) būties sąlygos, ką jau kalbėti apie tai, kad technologinė pažanga leidžia dar ir kelias biologines mamas. Turbūt ir tėčius tuoj leis, ar jau ir leidžia, jeigu traktuosime, kad mitochondrijų donorystės atveju vyras netampa biologine motina vien todėl, kad mitochondrijos paveldimos tik iš kiaušialąstės.

Ir į visą tai tūlas Homo Europaeus žiūri klapsinčiom akytėm kaip į kažką naujo ir nepažįstamo, nors iki tol tūkstančius metų vaikai gyveno su n tėvų ir net buvo gero tono ženklas turėti bent VIENĄ antrą tėvų porą, pvz.: krikšto tėvus. Vat kažkaip niekas neapčiupė ką reiktų sudeginti norint paklausti savęs kodėl krikšto tėvystė iš akto vaiko naudai tapo simboliu vienų suaugusiųjų draugiškui prielankumui parodyti kitiems suaugusiems, vaiku pasinaudojant kaip to įrankiu, o ne tikslu. Nors ne visada, kai studijavau turėjau pažįstamą už kurios med. mokslus sumokėjo krikšto mama ir jai jos ta tirkesnė „ne krikšto” mama liepė eiti mokytis, kad neįžeistų savo krikšto mamos, nes tėvus reikia gerbti. Dabar labai nebloga gydytoja, beje.

(Bebrai vieni iš nedaugelio žinduolių, kur jauniklius augina mama ir tėtis. Būna, kad pas daug kitų žindulių patinėlis lieka su patele, bet tai dar nereiškia, kad augina vaikus, ar, kad netekus jaunikliui mamos jis kažkaip vis tiek ieškos būdų vienas jį auginti. Dar daugiau – bebrai susilaukė naujų jauniklių vien todėl neišvaro jau ūgtelėjusį ir gali rasti pvz.: bebriuką tūsinantį su vyresniu broliu. Čia šiaip, knygoje apie bebrus nieko nebuvo, bet visuomet atsimenu, kai koks tradicinių vertybių gynėjas paaiškėja beesantis dar ir bebras socialine prasme ir dar nežiūrintis pats savo biologinių vaikų, tai gaunasi kaip ir biologinės bebrystės įžeidimas, ne?)

Knygelėje yra įdomi Nicolas Poussin „Enochės ir Narcizo” paveikslo analizė. Tokia truputį man… matematiška pasirodė, nes labai jau apie tai, kaip kokia linija, kur eina. Po to ir gimsta visokie abstrakcinio meno judėjimai, kai į paveikslus žiūrima pirmiausiai kompoziciškai!

(1627 metai. Gražiai narcizai auga ir Narcizo galvos)

Pabaigai ištrauka iš 2000 esė apie italų filosofą Giambattista Vico (1668-1744). Nu taip smarkiai kvepia, kuom ten visas naujasis tūkstantmetis edgy tuo metu buvo, negalėjau nenusikopijuoti, tai ir su Jumis pasidalinsiu:

Kvartero periodo pradžioje, pasak jo, Afrikoje, iš kamieninių lastelių, kilusių iš žemės stuburinių, o tiksliau – primatų užgimė humanoidiniai organizmai. Jie buvo sveiki, kol liko toje pačioje vietoje, tačiau Artimuosiuose Rytuose įgavo piktybinių savybių per dermos kontaktą su turtingesnėmis ir įvairesnėmis maistinėmis substancijomis, o vėliau dėl įsisavinamų augalų audinių ir prijaukintų gyvūnų mėsos išsivystė į auglį.
Šios piktybinės ląstelės žemdirbystės mikropalydovų pavidalu Europos ir Azijos regionuose migravo į pogleivininius audinius. Artimuosiuose Rytuose net išsivystė metastazės, įgaudamos storų „urbanoidinių” plokštelių pavidalus, kuriems būdingi gausūs ličio, o po jų – vario ir geležies elementai.
Per ilga laiką rytų pusrutulyje apsijungusios šios supiktybėjusios ląstelės iššaukė vakarų pusrutulio analogiškų ląstelių, turbūt egzistavusių latentinėje būsenoje, piktybiškumą. Šis reiškinys, dar žinomas „kolumbo progresijos” pavadinimu, ląstelių persigrupavimo dėka lėmė ispaniškujų ir anglosaksiškųjų klonų atsiradimą. Situacijai blogėjant, liga pasireiškė bendru karščiavimu ir stipriu kvėpavimo nepakankamumu, kurį išprovokavo kultūriniai faktoriai: naftos distiliato įkvėpimas, bendras deguonies kiekio sumažėjimas, ertmių susidarymas miškų plaučiuose. Priešbaigiamoji stadija pasireiškė aukšta toksiškųjų metabolitų koncentracija kraujyje, cheminių svetimkūnių, kurių šaltinis buvo organiniai insekticidai ir naftos dėmės vandenynų paviršiuje, leistiną normą viršijančiu kiekiu, embolija, išprovokuota metalo substancijų ir plastiko. Mažėjantis naujų kraujagyslių susidarymas iššaukė piktybinių navikų nekrozę, ypač tų, kurie jau buvo susidarę prieš keletą amžių, ir kurių ląstelių skaičius viršijo šešis milijardus. Jų urbanistiniai branduoliai sukiužo iš vidaus ir sugriuvo, po savęs palikdami tik endotoksiškas ir tuščiavidures cistas.

5/5 Smagus skaitinys. Neduočiau niekam, kas galvoja, kad kažkuom mėgautis reiškia su tuom ir sutikti, t.y. nesutinku su mintimi, kad mes visi kanibalai.

Knyga – William Gibson „Neuromantas”

Kaip man patiko tos kelios Kitų knygų išleistos fantastinės knygos savo parinkimu ir ledimu, tai net lentynėlę namie išsiskyriau ir sugalvojau, kad reikia toliau jas skaityti ir kolekcionuoti, kaip mažam gobliniukui.

Šį kartą perskaičiau cyperpunk’o klasiką ir dabar jaučiuosi apsišvietusi kultūriškai. Nes, broč, jei ne šita hobio veikla, tikrai nebūčiau skaičiusi.

Kodėl? Nes vis užmigdavau pradėjusi skaityti!

Paskaitai skyrelį vieną, kitą ir jau miegelis lipa. Maži jie ten, tai greitai užlipa. Oj, atsiprašau. Pagal knygą mano smegenų rūmus jau skalauja adenozino monofosfato jūros bangos, o vienišas pagumburis (kuris dar yra ir trans) žvelgia į anapusybės ramybę ir jaučia, kaip jo strėnomis nuvirpa kvantiniai branduolių posūkiai. Nu kas nors tokio.

(tiek fantastikos, bet mirtini dalykai žmogui išlieka tokie patys…)

Oj, ten biologija kūrinyje tokia pati nurautai trenktai neoniškai žalia, kaip ir technika. Štai, pvz.: pagrindiniam herojui, kad jį „prisirištų” darbui, AI taip per aplinkui, ne tik sutvarko sveikatą įdėdamas naują kasą (ir taip pagadindamas gyvenimo malonumus), bet dar ir kūno arterijose pritvirtina kokias tai kapsules su mikotoksinu (taip bendrai vadinami grybų gaminami nuodai). Kapsulės per laiką tirps ir ištirps, nebent mūsų herojus laiku viską padarys, tada gaus priešnuodį, kuris tas kapsules atlipins jam nuo arterijų sienelių, jam perpils ar tai perfiltruos kraują ir jis bus saugus nuo smegenų mirties.

Apie narkotikus, visokį jų poveikį, žalą ir panašiai ten gal daugiau, nei apie kompus ir seksą. Štai ištrauka iš 186 pls:

Narkotikas smogė kaip greitasis traukinys, iki baltumo įkaitusios šviesos stulpas nuo prostatos zonos šovė stuburu aukštyn, nutvieskė kaukolės siūles trumpą jungimą patyrusios seksualinės energijos rentgeno spinduliais. Kiekvienas dantis lyg kamertonas užtraukė atskirą melodiją individualiame lizde, kiekvienas garsas tobulas, skaidrus lyg gryniausias etilo spiritas. Kaulai, apgaubti pusskaidriu mėsos sluoksniu, nusvidinti iki blizgesio, sąnariai sutepti plonyte silikono plėvele. Išgrandytu kaukolės vidiniu paviršiumi ritosi pašėlusios smėlio audros, generuodamos aukšto, laibo cypimo bangas, šios dužo anapus akių – gryniausio krištolo, vis didėjančių rutulių…

Tai apie ką šita knyga???

Toks šaudom-gaudom-bėgam-miegam-viešbučiuose kūrinys. Suburiama keistuolių, net savo laikui ir aplinkai, komanda, laikas spaudžia, reikia bastytis po visą pasaulį, ant galo paaiškėja, kad viskas daug svarbiau, nei jie galvojo, kažkas nutinka, kažkas nenutinka. Pabaiga?

Pakeliui be narkotikų dar labai daug sutikau temporolono. Labai daug. Pasijautau kaip slaugomas asmuo ant antipragulinio čiužinio. Dar sutikau labai daug šiandienai įprastų firmų, pvz.: Hilton viešbučių. Šalys subyrėjo. Tradicinė šeima subyrėjo. Medžiai visi nudžiuvo ir nupuvo. Bet kapitalizmas. KAPITALIZMAS LIKO, KAUBOJAU. Kaip manote, čia ta fantastika, kuri tokia tikroviška, kad net fantastiška, ar tokia fantastiška, kad net nebetikroviška, net ir labai norint? Laikas parodys, ar ne?

Kas man patiko ir tokį susimąstymą užvedė, tai paminėjamas apie dvesiančius kompiuterius. Na, jie gi ne žmonės. Tai reiškiasi, kad ne miršta. Stimpa? Gaišta? Būna sakom, kad užlūžo ar sulūžo, pakibo. Ir būna, kad pasakom, jog numirė technika. Lengva naudoti tokį žodį, kai daiktas nekelia gimtinos (analogiškai mirtinai) grėsmės, jog pats rasis egzistuoti pagal naujus dėsnius ar perkels tavo būtį į save dar ir pagal visai naujus energetinės ekologijos dėsnius. O jeigu jau keiti gamtos dėsnius, tai kas gi tu esi, kas tas vienas, kuriam nepaklūsta fizika?

(aš Matrix’ą dar ant VHS žiūrėjau! Vaikai nepatikės, čia praktiškai kaip dinozaurui nosį paglostyti :V )

Juk pradžioje buvo žodis. Ir tas žodis buvo slaptažodis į sistemą.

Pabaigai – Tai ką reiškė tas šurikenas kūrinyje!?!?!? Kas man atsakys. Matomai pramiegojau.

Knyga iš 1984 metų. Duodu 4/5. Turbūt ir tada būčiau tiek pat davusi.

Knyga – Michael Crichton „Andromedos štamas”

1969 metų knyga! Klasika. Anksčiau buvau neskaičiusi, bet, kai „Kitos knygos” taip gražiai išleido, tai tiesiog ir ištirpau knygyne. Nusipirkau:

Ant galinio viršelio parašyta, kad šis leidimas pilnas, t.y. necenzūruotas. Lietuviškai jau buvo išleista 1975 metais. To varianto neskaičiau, įdomu kas būtent buvo išcenzūruota. Gal tai, kad Amerika pati krūčiausia šalis? 😀 ar ir subtilesni dalykai, pvz.: „kitokio žmogaus” hipotezė.

Ir labai lengvai susiskaitė ir labai patiko. Tikras malonumas. Asmeniškai du dalykai buvo ypač skanūs.

Pirma – tai medicininė fantastika. Knyga pristatoma kaip technotrileris ir, kaip kažkas labai naujo tuo metu, kai parašė. O man skaitant toks jausmas, kad tiesiog vieną dieną neišvengiamai leidėjai nustojo autoriams mokėti už parašytą žodžių skaičių ir knygynuose pasirinkimai tiek išsiplėtė, jog nebegalėdavai išsisukti su „ką rasi, tą skaitysi” metodu. Čipsiukų teko paduoti, ne tik duonos 😀

Ir medicina čia dar tokia, kokia jinai nuostabi ir per ką būtent nuostabi atrodo medicinos studentui. Lietuvoje – maždaug trečio kurso. Kai sužinai apie krešėjimo kaskadas, savarankišką smegenų kraujotakos reguliaciją, diferencinės diagnostikos procedūras, kai pradedi susipažinti su pacientais ir kaip jie, bei apie ką meluoja. Labai… hmmm… noriu panaudoti žodį erdvu. Gal lengva?… skaityti pvz.: apie personažą, kuris serga skrandžio opalige, bet ją gydosi „denatūratais” ir kasdien surydamas po buteliuką aspirino tablečių. Tada neskauda. Neskauda – nėra problemos. Kad gydymas palaiko problemą ir taps mirties priežastimi – čia jau rytojaus žmogaus problema. Ir ką? Ir niekas knygoje kokio ten komentaro ar įspėjimo paraštėse neįdėjo, kad, jūs vaikai, tai taip jau nedarykite. Kitas personažas slepia, kad jam būna hiperglikeminės komos, dar kitas – epilepsija. Epilepsiją slepia žmogus, kuris ne tai, kad vairuoja automobilį, jis ten kone atomines bombas vairuoja. Ir ką? Nu gi pasakysi, tai niekas neleis! Ir ar yra koks ten spec. vyr. atsakingo redaktoriaus komentaras? haha, ne. Čia mokslinė fantastika. Kaip suprasi ir kokių minčių apturėsi – pats kaltas.

Tokių gerulių scenų knygoje yra. Pvz.: randa lavoną. Smalsu nuo ko numirė. Pakrutina. Nieko. Pakrutinę pamato, kad be lavondėmių. Pabaksnoja peiliuku pažiūrėti ar teka kraujas. Neteka. Prapjauna kraujagysles. Neteka. Tada pilnai visą prapjauna su improvizuotu osteotomu, kad išsiluptų širdį ir išsivyniotų iki kairio skilvelio pažūrėti yra ten ar nėra kraujo. Nekalbant apie tai, kad tokie dalykai užtrunka ir reikalauja fizinės jėgos, tai pats tokio gilaus krapštymosi faktas įspūdingas. Eitumėte pažiūrėti kodėl nuo medžio lapai krenta, tai iki pat gruntinio vandnens prie progos kastuvu prisikasti pažiūrėti kaip ten apačioje viskas…

Kita scena – reikia užsakyti kraujo tyrimus. Kaip užsakomi kraujo tyrimai? Pažymėti VISAS VARNELES. VISAS. Nes, nu, belekaip reikia žinoti ir hemoglobiną ir aldosterono koncentraciją. Vienas iš tiriamųjų yra dviejų mėnesių kūdikis ir knygoje paskaičiuoja, kad visiems pirminiams kraujo tyrimams „apžvalgai” iš to kleckiuko, reikės paimti 42 ml kraujo. Tokio amžiaus žmogus turi ~85 ml kraujo vienam kūno kilogramui. Tarkime jis sveria 6 kg – viso turi 510 ml kraujo. Taigi jam nusiurbiame ~8% viso jo kraujo tūrio. Kaip suaugusiam žmogui duoti „pilno kraujo” donacijai – ~400 ml. O jūs galvojate iš jūsų paima labai daug, kai paima 6 mėgintuvėlius (juos būna 1-3 mL kraujo kiekviename, žiūrint koks).

Kraujo tyrimų įvertinimai irgi labai… studentiškas. Pvz.: ASAT pakilimas nuo 40 iki 75 įvardijamas kaip „audinių irimo” pavyzdys. Čia tam veikėjui, kuris geria denatūratą. Rūgštele. Jeigu jo ASAT būtų toks mažas, tai tik todėl, kad ten jau nebebūtų pas jį kam irti. Vien nuo to, kad knygoje tą žmogų be sąmonės kaip nusitempia tyrimams aplamdytas pakeliui jis turėtų tą ASATą kokį 300 dienai-kitai. Kiek gyvai tokių pacientų mačiau, tai ten biocheminės panelės būna tokios, kad norisi pasitikrinti ar ne žemyn galva atsakymus žūri. Vaikai, negerkite aspirino dėžutėmis. Jūs mirsite. Tiesiog mirsite. Ir skausmingai.

Autorius taip pat labai gerai parodo kaip atrodo fantastinio AI medicininės anamnezės rinkimas (iš 121 psl):

Antras man labai patikęs dalykas – tai knygos vaivorykštinė įvairovė. Knygoje nagrinėjamas kosminis pabaisiukas taip ir lieka visiškai neaiškus – nei kas tai yra, nei kodėl jis yra. Kad jis „mutuoja” ir tampa nepavojingas yra tik teorija. Klausiant kas yra gyvybė reikia klausti ir nuo kada jau yra gyvybė. Mes esame linkę priskirti kokybnius gyvybės atributus – juda, minta, dauginasi etc.

Scala naturae iš R. Lull, Liber de ascensu et descensu intellectus , 1512 metai. Ugnis gudresnė už akmenį!

Viena ląstelė yra gyva, nes visą tai daro. Bet ar daro? Pvz.: ar trombocitas yra gyvas? Vadiname jį ląstele, nors yra tik ląstelės nuoplaiša, kuri išgyvena iki savaitėlės. Jeigu jis prikreša kur ir pridaro nepatogumų, tai kas čia kaltas – jis, jo kilmės organizmas, žaizda, nemokėjimas užsiklijuoti pleistro?

Knyga bagiasi kaip ir gerai. Neaiškiai, su autoriui būdingu life finds a way, kad padarėlis kažkaip numutuoja ir lyg pasidaro nebepavojingas. Bet gal mes tiesiog atsiduriame jo viduje. Gal jis išsikvepia. Gad dar kas. Kas ten žino. Ar ląstelė žino, jog ji yra daugialąsčio organizmo dalelė?

Na, čia taip padrikai aprašiau, nes baisiai jau smagus skaitinys, krykštauju ir strykčioju ant kėdės.

5/5.

Knyga – Laima Baršauskienė „Mirtis ir mažiau svarbūs dalykai”

Skaitydama prisiminiau sykį žiūrėtą įrašą, kaip apie savo senatvę, savo slaugą kalbėjo bevaikė japonė. Ji labai pyko, kad jai buvo pasiūlyta kita japonė slaugytoja. Ji norėjo filipinietės, bet Japonijoje labai keblu su imigracija. Filipinietės ji norėjo ne dėl to, kad ana būtų geresnė slaugytoja, bet ji nenorėjo, kad jos tautietė užsiimtų „užpakalio valymu”. Net purtėsi nuo tos minties, kad, jei būtų turėjusi dukrą, tai ji būtų gal tapusi tokios moter, kokia pati yra, slaugytoja. Taigi nebeturėtų vaikas savo gyvenimo! Jau taip neturi, nes jinai jo nepagimdė.

Ir dar gale pridėjo, būtinai, kad filipinietė neuždirbtų daug. Nes, jei daug uždirbs, tai privažiuos filipiniečių per daug. Dabar turi tik tiek, kad užtektų. Žinot. Žmones galima įspėti, kad ten cigaretės, alkoholis, lošimai be saiko gali turėsi pasekmių visam gyvenimui. Tai tokį juodo rėmelio įspėjimą uždėti ant medicinos, slaugos ir panašių studijų. Dėmesio – gali pakenkti Jūsų ir aplinkinių sveikatai.

Gyvenime pastebėjau, kad slaugytojos darbo vertinamas pirmiausia nėra susijęs su tuom, kaip žmonės vertina mediciną ar savo sveiaktą. O pvz.: kaip vertina moteris. Kaip vertina specialius emocinius poreikius turinčius žmones. Gydytojų vertinimas gana susijęs su poilitiniais vėjais.

Skaičiau šią knygą pakeliui paskolindama ir kitiems paskaityti. Ir visi, kas skolinosi, grąžino sakydami „ai, žinok, gal nenoriu”. Tada klausdavau, o tai kodėl nenori. Pasimuistydavo ir pasakydavo ką nors „tai kam čia dabar rašyti apie tai, kas ir taip visiems būna”. Tada aš „o, tai kas visiems būna?”. Tada pradėdavo grąsinti, kad baigčiau, o tai atskolins mane pačią iš čia ir panašiai.

Nu tikrai. Kaip čia dabar skaitysi knygą apie kažką, kas, žinai, nėra tau aktualu, ko niekaip nepritaikysi. Kad pasensi ir reikės tau užpakalį šluostyti ir taip žinai. Galima atidėlioti tą žinojimą fantazuojant, kad neišgyvensi iki tol, ar, kad nebus aktualu, kai jau bus aktualu. O kad, nedirbsi slaugytojumi, tikriausiai ir taip žinai, gilinti šito žinojimą apie nebuvimą papildomai nereikia.

Tegul eina dirba ten tie kiti, žinai, nu, kurie nori (ﾉ◕ヮ◕)ﾉ*:･ﾟ✧ nori.

Dar galima savo norų nesipildymą ar nežinojimą ko pats nori pritempti prie nelaimingumo gyvenimu priežasčių, nors kiek ten iš tiesų ta laimė su mūsų norais susijusi ir kas gali būti ir kas negali būti mūsų norais matyt reiktų susitarti, apie laisvą valią pafilosofuoti.

Tikriausiai mes visi norime būti geri. Kas kaip gėrį mato paduoti stiklinę vandens ištroškusiam, o kas, kaip pasakyti, žiūrėk, koks aš geras, aš tau leidau tą stiklinę paduoti.

Tai va. Įžangos čia tikriausiai gaunasi daugiau, nei pačios knygos aprašymo. Bet, kad ji taip gerai parašyta, kad neturiu ir ko daug apie ją rašyti. Imkite ir skaitykite. O jei išleidimo gražumas. Ir pačiupinėti viršelyje sparnelių iškilumus galima. Ir knygos šonai paspalvinti, ir iliustracijų yra. 10 balų. Gali važiuoti troleibuse, išsitraukti ir skaityti visiems kišdamas į veidą. Ir ką jie tau. Paskaitys viršelio pavadinimą ir bus tokie „a, nu jo, m, viešojo transporto išdaigos”.

Man labai patiko 185 psl tokia mažutė istorija, kuri prasidėjo per tai, kad Laima ieškojo durų rakto užeiti pas pacientę. Pacientė gi kitaip liks visą dieną nevalgiusi ir žmogaus balso neišgirdusi. Ar iš viso galime vadinti tokią situaciją medicinine, o žmogų, kuris jį lanko slaugytoja pagal tą įsivaizdavimą, kad čia balti chalatai, medicina? Man kažkaip čia arčiau vienuolės abatas ir jau šventi dalykai, ribos tarp šio ir atgamtinio pasaulio. Laima gi visas tais laumžirgiais zujančias laumes sužiūri. Surezonavo su Barboros Jarašūnės „Netikėtais medžiais”, kur irgi viskas kaip ir prasidėjo nuo rakto neradimo, bet ten herojus pasirinko sėdėti ir laukti. Paieškojo ir nustojo. Ir durų nelaužė. Ir atsarginio rakto neturėjo. Čiūju Laima tai būtų duris karate kirčiu iškirtus. HA-YA!!!

Iš knygos išmokau naują žodį – apkūnavoti.

5/5 ir dar +1 už super gražų leidimą, tai viso 6/5 ir jo, galima duoti daugiau, nei telpa, nes slaugytojos irgi dirba daugiau, nei uždirba. Pasaulis neteisingas. Ech.

Knyga – Kotryna Zylė „Mylimi kaulai”

Šita knyga yra kažkoks šlapias lietuvių kalbos mokytojos sapnas. Čia jau antra mano šios autorės skaitoma knyga (daugiau yra, bet ten parašyta, kad vaikams, o aš gi jau baisiai didelė ir protinga), tai man atrodo, kad Kotryna Zylė yra perpratusi kažkokią mitinę lietuvių literatūros sistemą ir dabar bando ištraukti Eskaliburą iš akmens, sukurti turbo lietuvišką veikalą, kad visi skaitytų ir sakytų, jo, čia geras, reikia išversti kokiems čekams ir vokiečiams, kad pavydėtų, o lenkai, jei norės ir patys išsivers.

Mano fantazijų Pasaulyje taip atrodo kažkas, ką mokykloje mokytojos bando iškomunikuoti, kad bus baisiai protinga, išmonu, nauja, labai svarbu ir naudinga perskaityti, bet ne per daug įžūlu, ne per naujoviška ar dar kaip nors, kad netyčia, žinot, neprsidarytum sau vargo ne taip suprastas, arba sutapus kokiai dalelytei turėtum drebėti, kad dar įtars tave pagijuojant. Eik tu sau. Plagijatas.

Yra toks žaidimas – Stardew Valley, kuris yra vieno žmogaus obsesyviai perdarytas senas Harvest Moon žaidimas. Meilės ten jame buvo tiek, kad autoriaus žmona studijuodama dar ir per du darbus dirbo, kad jie už ką valgyti turėtų. Laimė jis žaidimą pabaigė greičiau, nei ana nusibaigė nuo išsekimo… Ar kas nors sako, kad dabar koks naujas tokio tipo žaidimas yra Harvest Moon’o klonas? Nah. Visi sako, kad Stardew Valley. Vaje.

Kas eisit į kūrybą, tai vokit, kaip vagia menininkai. Čia toks dalykas su tuo menu yra, kad nuo tam tikro talento lygio reikia turėti pagalbinių darbuotojų, kurie imtų už tave ant tų vagių loti (fanai nelabai tinka, jų dantys gali būti netikėtai per aštrūs ar dar kokia pasiutliges apsikrėtę), arba tampa lengviau kažką sukurti, nei pavogti. Nes vogimui dar reikia keltis, eiti, ieškoti…. tiesiog iš galvos prasiskėlus ją išsitraukti tampa lengviau.

Su šia knyga irgi lyg buvo kažkoks ten skandalas, kad jos viršelis neva labai panašus į Gerdos Jord „Daugiabutį”.

Kas, nu, aliooooo. Ar mes turime tas pačias rankas ir akis? Pirma, tai vienas viršelis yra feministinės fuksijos, o kitas komunistinio raudonio spalvos. Tai čia jau visiškai skirtingos spalvos. Antra – viename viršelyje yra skylučių, o kitame nėra, reikėtų pačiam prasikirpti! Trečia, atsivertus antrą knygą galime pastebėti, kad ji yra komiksas, o pirmoje paveiksliukų smarkiai per mažai. Tai? TAI???? Jei nusipirkote vieną, dabar turėsite pirkti kitą. Žinokite, viskas. Taip ir prasideda kolekcionavimo liga. Dabar dar turėsite ir zysti pažįstamiems knygų autoriams, kad jie irgi parašytų kokį lietuvišką veikalą, ant kurio viršelio galėtų būti šiltų spalvų daugiabutis. O, jei draugų neturite, tai net pačiam, deja, deja.

Ok, grįžtam prie kaulų knygos. Tarkime jau nusipirkote. Tarkime jau žinote, kad čia kažkas, ką sužinojusi, kad skaitote Jūsų lietuvių kalbos mokytoja nubrauktų ašarą (džiaugsmo ar liūdesio, čia jau kaip jai gyvenimas pasisekė). Tai dabar dar nepulkite jos skaityti! NAH. Mačiau internetuose, kad žilagalviai ponai skaitydamai ją ir muilo burbulų pypkėm pokšėdami padarė svarias išvadas, kad šitas romanas yra… moteriškas. Ar moteriškas pasirašė kursatyvu? Jei ne, tai prisimerkite, kad mistiškiau viskas būtų. Žinot. Būna knygos berniukiškos ir mergaitiškos. Jei sudėsi kartu, tai gausi daugiau knygų. Būkit atsargūs.

Taigi. Kai jau turėsite šitą knygą, duokite ją skaityti savo berniukui, vaikinui, ar kitam romantiniam savo gyvenimo vyrui. Stebėkite jo reakciją. Kol jis skaitys sakykit „labai gera knyga, tu man pasakyk, kas joje tau labiausiai patiko”, o kol tą darysite, šalia atsiverskite kokią „5 gydymosi šlapimu būdų” knygelę ir vis šelmiškai į jį žvilgčiokite. Jei norite extra sunkaus level’io – tai galima iš karto ir „taksidermija pradedantiesiems”.

Apie ką čia? Apie knygos siužetą!

Nes jame magiškasis realizmas persipina su buitiškąją kasdienybe. Veiksmas vyksta naujai pastatytame diaugiabučių kvartale, kuriame kažkaip sapniškai yra nykstantis kaimas ir santykių problemos. Nu kaip lietuviškas romanas be kaimonykio. Niekaip.

Santykių problemos kūrinyje man, kaip skaitytojui, pasirodė tokios pat gyvūliškos, kaip šalia gyvenantys gyvūnai, nes tiek žmonių tarpusavio ryšiai, tiek jų santykiai su savimi, jų gyvenimai, buvo apriboti biologijos. Nuo lyties turėjimo, iki buvimo išskirtiniu dėl plaukų spalvos ar kūno sudėjimo ir netgi iki gebėjimo produkuoti magišką sisaliuką.

Ir viskas.

Visi yra tiek personažai, kiek yra jų biologija.

Ir žinot, ką? Ar čia man vienai taip susiskaitė, kad ši knyga netikėtai apie lyties raidos sutrikimą? Mat pagrindinė knygos herojė peršoka n raidos etapų ir iš karto yra kokia tai močia, kokia tai boba, nu kažkas labai ten magiško, bet praktikoje, tai toks pasimetęs oksitocino fabrikėlis, kur pienas liejasi per kraštus, visi vaikučiai kaip savi, rūpinasi našlaitėliais, prie ko pridėsi, su tuom ir sulips. Bet toje meilėje tuo pet metu nėra nieko asmeniško, nieko, kame būtų atsakymas už ką yra mylimas vienas ar kitas asmuo. Tos kitos savasties reikia jai iki kaulų glūdumos ieškoti ir netgi ten, nieko neradus, pasidėti priminumui, kad tikrai žmogus buvo. Net menopauzė knygos herojės negali išgelbėti, nes tam, kad ją patirtum, reikia užbaigti savo vaisingą laikotarpį, o kas, jei tokio niekadae neturėjai, jeigu per gyvenimą buvai ne žiedu, ne vaisiu, ne sėkla, bet iš karto kažkokia tai trąša?

5/5 Net, jei neskaitysite, siūlau nusipirkti ir sukelti sumaišties lietuviškoje literatūros padangėje, ar tai balkone, kad po to daugiau autorių bandytų irgi būti popular, skrebendami ką panašaus savo worduose apsiverkę sakytų aaaaa, mokytoja, kodėl man nesigauna, kodėl aš neparašau kažkokio tokio kaimiško rūgpienio kvapo. Tada guostųsi, ai, nu čia kažkokie mergaičių reikalai ir romaniūkščiai, sniff.

Labai įdomu, ką Zylė parašys toliau.

Knyga – Barbora Jarašūnė „Netikėti medžiai”

Barboros Jarašūnės „Netikėti medžiai” labai gera knyga pirmiausiai todėl, kad nėra stora. Nes kūrinys apie perdegimą ir kažkaip gyvenime pastebėjau, kad labiausiai jis įdomus žmonėms, kurie yra arti jo. Čia kaip apie santechniką įdomiausia skaityti, kai namie kranas varva, ne tada, kai namų net neturi. Tai būtų knyga labai stora, taptų dar pakura protiniam nuovargiui.

Kaip žmogus, kurio profesinis gyvenimas sutampa su knygos pagrindinio personažo, šeimos gydytojo, profesija skaitydama buvau tame Karen expert mode. Ir… čia gal tik man taip atrodo, bet personažas perdegė tikrai ne dėl darbo. Taip, ieškojo tame darbe ko nepametęs, norėjo pjauti ko nepasėjęs, ėmė pastebėti, kad gamtoje dalykai geba vykti patys, medžiai net ant stogų augti, nereikia visko stumte stumti, bet kažkaip neįtikino, kad perdegimą sukėlė tik tiek sunkumų ir blogybių, kiek aprašyta, paminėta ar leista lakiai ir nelabai (kaip mano) vaizduote prikurti. Net priešingai – aprašytas šeimos gydytojo kasdienis darbas pasirodė visai mielas, o dar ir tokie draugiški pacientai, kad su jais gali net nemokamą grupinės psichoterapijos seansą apturėti koridoriuje. Reikia tik truputi išmokti naudotis kokiu laiko planavimo apps’u, užsisakinėti maistą per Barborą, kelių papildomų draugų, daugiau gero sekso ir kokio hobio, nu ir visai gerai čia viskas važiuotųsi.

(Manote gydytojai ir dabar negalvoja, kad kraują krešina mažyčiai drakoniukai? Dar daugiau visokių dalykų prisigalvoja, kad liūdna nebūtų)

Aš iš tų senoviškų pažiūrų žmonių, kurie sako, kad perdegti galima tada, kai niekur nesi įleidęs šaknų gyvybės syvams pasiimti. Dauguma mūsų visgi kažkur pasimaitiname gyvenimui. Kmygoje yra trys menami keliai, kurias personažas išeina iš perdegimo trajektorijos bet man kilo jausmas skaitant, kad tik iki sekančio perdegimo.

Yra toks mažas personažas knygoje – berniukas Samuelis. Jo vardas reiškia gi „Dievas išgirdo”. Pradžioje jis žaisdamas paslepia garsiai skambančius gydytojo raktus. Jų neradęs mūsų knygos herojus vėluoja į darbą, negali atsirakinti savo darbo kabineto, neatsirakinęs įstringa kokioje tai laukiamojo skaistykloje su pacientais ir ima klausydamasis jų apmąstyti savo nuovargį.

Ir čia taip keista, nes gydytojai turi atsarginius raktus nuo savo kabinetų, nes tu juos tiesiog pamesti gali. Ir įstaigų valytojos turi savo kopiją. Ir registratūrose būna. Sunkiai įtikinama darbo kliūtis. Ech, Samueli, tu esi išeitis iš perdegimo, nereikia gyvenime tapti kompozitoriumi, dirigentu ar solistu, jei kūryba traukia, jei nerandi pasitenkinimo pagalboje žmonėms kurti savo gyvenimus tokiais neįdomiais ir buitiniais klausimais, kaip medicina.

Galima buvo į darbą tą dieną ir neiti, su Samueliu, kurio nereikia nė jo paties tėvams, kad tau, herojau, jį užkrovė, nueiti į parką ir ten rasti tikėtus medžius, pamatyti, kad ne tik žaliuoja, bet ir žydi.

O šiaip tai 5/5, paskaitykit, apturėkit savo minčių!

Knyga – Ernest Hemingway „A Moveable Feast”

Radau knygą ant suoliuko! Pasiėmiau. Persivežiau per pusę Lietuvos tam, kad perskaityčiau. Va, kaip gražiai atrodo nuotraukytėje prie pusryčių kavos ir sūrio.

Ar radę knygas jas paimate? Paliekate? Gerai, jei knygoje yra Ex libris ar kokie nuosavybės įrašai. Bet dažniausiai nebūna. Susidūriau su žmonėmis, kurie bet kokį įsikišimą į knygą laiko jos skriaudimu ir, jiems tai dar blogiau sugadinimu. Jiems geras daiktas yra toks, kuris neturi ryšinių saitų. Nenudevėtas. Žmogus be tatuiruočių. Namas pilkomis sienomis, pilkais baldais, niekučiais iš IKEA, kuriuos lengva paimti ir perdėti. Knyga be Ex libriso. Be užlankstytų kampelių. Gyvenimas be nuotykių. Obuolys be kirminėlio. Kava be sūrio. Būtų galima tęsti, būtų panašu į tai, ką radau knygos viduje.

O radau šiek tiek pačio Hemingvėjaus bent kažkiek tikriausiai realybe grįstų atsiminimų apie jo gyvenimą Paryžiuje kelis metus 1920’aisiais. Riaumojančiais metais. Džiazo metais. Taip sugalvojo tuometinai influenceriai juos vadinti. Ir gyveno atitinkamai. Gal narkotikai buvo prastesnės kokybės, gal medicinos pagalba blogesnė, bet po to išmirė ~40-50 metų amžiuje nuo koronarinės širdies ligos ir panašių ligų, kurias labai lemia gyvenimo būdas, taip sukeldami bendrojo lavinimo literatūros mokytojams galvosūpį kaip čia „atskirti” kūrinius nuo kūrėjų. Nugis negalima gyventi geriant, rūkant, lošiant, miegant su visais ir visomis, pramogaujant pagal principą tiesiog imam kur ir važiuojant, o važiuodami pasimatuojam penių dydį ir kaip nors nesusergam plaučių uždegimu. Ir nėra taip, kad vienas, kuris tuometinis „perkamas” autorius (JAV juk kitaip nėra, ten Dievo ženklas pinigai, kad tinkamai gyveni ir sunkiai dirbi), toks būtų – kiti, ne ką geriau, jei negėrė, tai sveikata neleido, o jei sveikata tokia, kad neleidžia gerti, tai lyg ne apie kepenis tada kalbėdavo, o būkles, kurioms geriausiu atveju būdavo litis. Ir dabar pasitaiko tokių senovinių personų, kurios įtarinėja blaivininkus, jog jie negeria, nes kažkas „su galva negerai”, ne todėl, kad tai būtų simptomas, bet todėl, kad tik tai padėtų žmogui susilaikyti. Generacinis alkoholio vartojimas, siekiantis šimtametes tradicijas, kas be ko, saugo nuo pastebėjimo, kad laikui bėgant alkoholis jau nebėra kasdienė duona. Knygoje net ir pats Hemingvėjus tą pastebėjo, kad kažkaip dalykai su laiko pasikeitė…

Įdomesnės vietelės knygoje yra, kaip Gertrude Stein Hemingvėjui aiškina, kad niekas negali turėti pinigų ir rūbams ir paveikslams.

(Stein 1910 metais. Fone Pikaso darbai. Ji buvo įstojus į medicinos mokslus, bet metė, internetai rašo, kad nepritapo seksualiai prie kitų studentų, neatitiko lūkesčio, kaip turi mokytis mergaitė medicinos, bet rašo ir tai, kad praleisdavo paskaitas dėl operų ir visokių oh shiny dalykėlių)

Ar žmonės neturi pinigų rūbams, nes paveikslai brangūs? (tada dar nebuvo masinės gamybos rūbų). Stein moko jauną Hemingvėjų, kad ne todėl, o todėl, kas vyrai turi draugelius, o moterys turi rūbus. Tarp eilučių gal galima išskaityti pranašystę kaip išnyks paveikslų pirkimo praktika iš visuomenės pačiam rūbui tapus statuso ženklu, kiekvienas taps meno kūriniu performinančiu madą. O knygoje visai smagios eilutės, kaip Hemingvėjaus žmona bandė nežiūrėti kaip WTF Stein rengėsi pati. Ach, tos moterys !

Apie paveikslus, skulptūras knygoje labai daug. Mažai raidžių, bet daug svorio jose. Menas neatsiejamas nuo fiziologinio poreikio, ryšio su realybe palaikymo. Esi alkanas ir neturi pinigų pavalgyti, net draugelių neturi, kurie su tavimi suvalgytų vištą iš maksimos, tai eini į muziejų, žiūri į Paul Cézanne, koks jis buvo alkanas ir dar labiau(knygoje yra istorijų ir apie tai, kaip lengva susipykti, kai viena chebros dalis sako, kad turime pinigų tik patys gamintis sumuštinius, o kiti, ne, ne, imama take-out’us iš restoranų ir darom piknikus, mes gi garsūs rašytojai).

Paul Cézanne „Natiurmortas su svogūnais“, 1895−98

Paul Cézanne natiurmortas su svogūnais paaguslytėje man paliko didelį įspūdį savo kompozicija. TAS PEILIS. Kad Cézanne buvo alkanas prasmei, įtaigai, meistriškumui anksčiau mačiau, bet tik skaitydama Hemingvėjų atkreipiau dėmesį, kad… na, kad ir šitame paveiksle valgyti yra tik svogūnai. facepalm taškas jotpėgė. Gerai, gal ir galiu patikėti, kad viena iš Hemingvėjaus kūrybinės sėkmės linijų buvo mokėjimas rašyti aiškiai ir tiesiai.

Pavyzdžiui aprašo savo susidūrimą su Pascin’u (Julius Mordecai Pincas), pamatytas gražias jo asmeninio gyvenimo, meilės akimirkas – kai dukros jam sako, kad tėti, tapybą myli labiau, nei mus, o tėtis (Pascin) atsako, kad jei taip galvoji, tai ryt nutapysiu Jus, mano vaikai, ir pažiūrėsite paveiksle ką aš labiau myliu, tik, žiūrėkit, neįsimylėkit Jūs rašymo popieriaus! Pavojus, kai aplink sukiojasi tiek rašytojų.

(Jules Pascin „Les Trois Soeurs”, kurį prieš kelis mėnesius kaip tik Freemans aukcione pardavė už 50k nors pradinė kaina buvo 20k)

Po kelių metų Pascin nusižudė, į ką Hemingvėjus knygoje atsakė, kad visi mes gyvename toliau kituose. Bet geri pokštai – geras mėšlas trąšai tom sėklom toliau augti. M. Taip. Dabar turėsiu ką atsakyti, kai kas nors man sakys, mano bajeriai lievi!

Knygoje laaabai daug ir apie Scott Fitzgerald (parašęs „The Great Gatsby”) ir kaip jam ten sekėsi su bipoliniu sutrikimu sirgusia žmona gyventi Hemingvėjaus akimis. Atrodo, kad ten tarp Hemingvėjaus ir Zeldos buvo daug pavydo vienas kitam, nepasidalino jie Fitzgerald’o. O jis savo ruožtu labai pergyveno dėl sveikatos.

(šitą Fitzgerald’ų šeimos nuotrauką galima rasti kaip puzlę. Kaip keista!)

Skaitant apie Fitzgerald susimąsčiau apie tai, kaip nutinka, kad žmonės, kurie turi tokius… nu tokius socialinius įgūdžius, kd ir kaip apie save galvotų gerai, tampa įtakingais rašytojais. Ieško po to žmonės juose išminties, lūkesčio, kad tik didis žmogus gali sukurti tobulą kūrinį, o randa, na, randa tokį pat žmogų, kaip bet kuris kitas. Gerai, jau gerai Fitzgerald turėjo „luošinančia disleksiją”, o 12 metų buvo išmestas iš mokyklos už tai, kas šiais laikais vadinama ADHD (Hemingvėjų vietomis tai labai trikdė ir pridarydavo buitinių rūpesčių, štai ir šioje knygoje jis pažymi, kad Fitzgerald yra vienintelis jo gyvenime sutiktas žmogus, kuris sugeba pavėluoti į traukinį).

Kai mokykloje mokė, kad ten kokio autoriaus kūrinys buvo atmestas 120 kartų, kol kažkas išspausdino kartais nutyla, kad taip dažnai nutikdavo todėl, kad dalis jų rašydavo neįskaitomai.

Tai bendrai paėmus visai smagus nemokamas skaitinys. Nežinau kam galėčiau rekomenduoti. Toks labai nišinis dalykas atrodo. Vat galiu nerekomenduoti kam patinka tradicinės vertybės, rašytojų, kaip sunkiai dirbančių protingų žmonių įvaizdis. Pačioje knygos pabaigoje Hemingvėjus aprašo, kaip išeidavo rašyti į kavinę (čia nieko naujo sėdėti su laptopu nuo ryto iki vakaro prie vieno puodelio kavos), o žmona išeidavo mokyti pianino pamokų, ir jis būdavo toks alkanas, o žmona tokia sušalusi, ir jiems būdavo taip sunku, o namie dar pirmas vaikas, bet laimė, su katinėliu lopšyje (taip, vienas vaikas su katinėliu lopšyje), tai gerai, kad katinėlis bent pasaugodavo, pašildydavo.

Mmmm… YIKES.

(Jau vyresnis Hemingvėjus su katinėliu. Keyne West’e, kur yra Hemingvėjaus memorialiniai namai, augina jo kainų palikuonis IR JIE YRA POLIDAKTILAI. Ten yra 60 kačių. Hemingvėjus buvo kačių tėtis! Na, kaip yra kačių motinos, tai kodėl negali būti ir tėvų?.. )

Knyga – Ursula K. Le Guin „Kairė tamsos ranka”

Perskaičiau knygą, kurią wikipedia vadina viena pirmųjų feministinės fantastikos žanro kūrinių. 1969 metais išleista Ursula K. Le Guin „Kairė tamsos ranka”.

Skaitant ją iš tokios šalies, kaip Lietuvoje, kurioje būti moterimi yra visai neblogai (palyginti su tuom, kaip Pasaulyje galėtų būti), tikrai įdomu skaityti, kad knyga, kurioje aprašoma idėja, jog moteris irgi žmogus gali lemti, jog gausi aibę apdovanojimų ir įvertinimų. Originalu. Įžvalgu. Drąsu. Ir… ar pas mus moteris ir taip jau žmogus todėl, kad pas mus pakankamai sunkus gyvenimas buvo, jog moterų nelaikyti žmonėmis būtų tiesiog pražūtis? Kokia visuomenė gali sau leisti nurašyti pusę savo individų, kurti su realybe prasilenkiančias fantazijas apie vienos ar kitos lyties gerumą ar negerumą? Iš ko tada gyvensi?

Kaip sukonstruoti fantastinį Pasaulį, kuriame moterys irgi būtų žmonės? Ir kaip aprašyti buvimo moterimi esmę, atskleisti apie ką tai yra. Nieko ten mistiško ir paslaptingo nėra. Bet, kadangi kiekvienai moteriai buvimo moterimi dalykas neišvengiamai pažįstamas ir dėl nereikalaujantis paaiškinimo, tai kaip paaiškinti. Ar galima tikėtis Jungo aprašyto žmogaus dualizmo, jog kiekviena mūsų yra ir vyras ir moteris, tai, kad mes vieną labiau išreiškiame, nereiškia, kad kitas pražūva ir kiekvienas brandus ir sveikas asmuo gali jaustis suagus atpažinti savo ir kitų žmonių lytis, jas suprasti ir heteroseksuali meilė kyla ne iš kitoniškumo ir papildomumo, o būtent iš savęs paties priėmimo galėjimo tik leidžiant kitam per savo lyties išraišką? Internetai rašo, kad autorė labai skaitė Jungą. Dar daug skaitytojų piktinasi, kad kur čia tos knygos feminizmas, neranda jo, tikėdamiesi, kad knyga bus apie tai, kad moterys jėga, moterys viską gali, wow, kokios tos moterys, o knygoje moterų net nėra, pagrindinis personažas vyras ir visus kitus personažus mato, kaip vyrus, ir neatranda jis savyje savo moteriškos pusės, o antranda kairę tamsos ranką.

Atrodo, kad knygoje pasirinktas toks savotiškas minties eksperimentas, kas būtų, jeigu žmonės būtų abiejų lyčių visą laiką, o atėjus dauginimosi metui, knygoje vadinamam kemerui, kiekvienas asmuo gali tapti vyru arba moterimi, ne savo pasirinkimu, bet tik atliepiant į kitą. Taip nutinka kas mėnesį. Tai neišvengiama, nebent vartosi hormonus, kurie paglušins ir smegenis. Kai tai nutinka lytinis potraukis tampa toks svarbus, kad nebepaiso net giminystės ryšių, žmonės atleidžiami nuo darbų, atsakomybės, kas neturi poros – paguodos gauna specialiose įstaigose. Tas pats asmuo gali būti vienų vaikų tėvu, kitų mama. Visuomenėje, kurioje seksas neišvengiamas ir nutinka pagal kalendorių, jo nėra kasdienybėje, jo nėra, kaip kažko paslėpto ir labai geidžiamo. Jis vis tiek nutiks. Nėra monogamijos, kaip normos, nes gamta priešinasi, monogamija yra tik pasirinkimu. Nėra motinos ir vaiko ryšio, nes tavo mama po metų jau taps tavo brolio tėvu. Visuomenė tampa pagrįsta gyvenimu lizdais, grupėmis, „stalabendrijomis” kaip rašo knyga, nuo žodžio „stalas” prie kurio visi valgo. Nėra libido, nėra meno, karo intrigų. Nėra konkurencijos. Šie žmonės gyvena labai sunkiomis Žiemos planetos sąlygomis, planetoje egzistuoja įvairių valdymo ir socialinių formų. Nėra mirties bausmės formos, nes numirti užtenka tiesiog išeiti į lauką be kitų pagalbos. Kažką paskelbti tremtiniu yra duoti leidimą tą žmogų nužudyti, tarsi suteikiant jam pagalbą mažiau kankintis, o savižudybe laikoma didžiausiu iš visų įmanomų nusikaltimų.

Ir štai į tokią planetą atvyksta žemietis, iš Ekumenės – kokios tai planetų sąjungos. Tarp planetų labai sunku keliauti fiziškai, kainuoja brangiai resursais ir laiku, bet yra galimybė kvantiniais ryšiais iš karto perduoti informaciją. Ir siūlo žemietis, Žemės žmogus, prisijunti Žiemos, šalčio, dvilyčiams žmonėms, prisijungti prie tokios sąjungos. Koks keistas jo pasiūlymas, neiašku kodėl kažkas norėtų tokio dalyko, o ir visi jo gaili, kiek prisibijo, nes jis yra iškrypėlis – ne tik visą laiką vienos lyties, vargšiukas su tabaluojančiu lytiniu organu (taigi nušals!), per tamsios odos, per daug suplotos nosies, bet, kas blogiausia, kad nuolatinėje būsenoje, kai galėtų užsiimti seksu, kai gali apie tai galvoti, gal jam net… malonu galvoti apie seksą? Tai ką tu su tokiu kalbėsies? Kas užjaus, kas išguis, kas klaus kodėl jo niekas negydo, kas susidomės ar jam pačiam taip patinka.

Ši knyga yra meilės romanas. Skaitant ją man buvo toks jausmas, koks būna skaitant fanfic kūrinius. Šiuolaikinė komercinė leidyba turi labai siaurą meilės, jos vystymosi, palaikymo, jos rezultatų diapazoną. Ar paimsi hetero ar ne hetero meilės kūrinius, jie visi bus daugiausia apie tą patį, apie tai, ką žmonės perka, o dar labiau, ko jie nenori būti pričiupti perkantys. Senesnėje literatūroje, kai dar galėjai pasakyti, kad negalėjai spręsti apie knygą iš viršelio, negalėjai pasiskaityti apie ką skaitysi, sužinoti, nuspėti, suprasti, kaip skaitytojas, buvai laisvas knygas atrasti, o ne jų ieškoti. Kai atrandi dalykus, gali atsiduoti likimui ir klausti Visatas ką ji tau duos gero paskaityti, o kai ieškai – tai nerasdamas ką gero perskaityti gali kaltinti tik save, ir, jei nėra geros šiuolaikinės literatūros, tai nebegali kaltinti autorių, bibliotekų, knygynų, cenzūrų ar dar kažko, bet tik save, nes netinkamai ieškojai, ar, dar niūrau, tai ko gi pats tada neparašei?

Šiuolaikinis meno amžius yra visų asmenų meninio jungo amžius. Manau ateis ta diena, kai visi turėsime būti ir abiejų lyčių, neatrodo mažiau įtikinama, nei buvimas ir kūrėju ir kūriniu, ir gamintoju ir vartotoju, ir plėšrūnu ir auka. Knygoje tai tokį įvykį senoje žmonių kolonijoje (taip nutiko, kad žmonės po Visatą išsisėjo) aiškina pamirštu genetiniu eksperimentu, nors ir nėra aišku kokia galėjo būti jo prasmė ir tikslas, gal tai net ne pats eksperimentas, o kažkokia jo klaida.

Bendrai paėmus, tai 5/5. Jei neskaitėte – labai rekomenduoju. Nepatiks, jei galvojate, kad moterys bijo kraujo ar yra silpnoi lytis, o vyrai kažkas, kam reikia kažką įrodyti ir paaiškinti. Originalo kalba neskaičiau, vertimo palyginti negaliu, bet lietuviškas skaitėsi gana sklandžiai ir maloniai. Nebuvo akių vartymo vietelių. Mano nusipirkta knygos versija vietomis turėjo atsispaudusius juodus dažų dryželius, dėl ko kažkaip taip mielai atrodė

PS – a, taip, kas ta kairė tamsos ranka? Taigi šviesa. Šviesa ir tamsa. Kairė ranka ir dešinė ranka. Yin ir yang. Gėris ir blogis. Viršus ir apačia. Vyras ir moteris. Gyvenimas ir mirtis. Klausimas ir atsakymas. Gimdymas ir žudymas. Išlikimas ir savižudybė.