Knyga – Ernest Hemingway „A Moveable Feast”

Radau knygą ant suoliuko! Pasiėmiau. Persivežiau per pusę Lietuvos tam, kad perskaityčiau. Va, kaip gražiai atrodo nuotraukytėje prie pusryčių kavos ir sūrio.

Ar radę knygas jas paimate? Paliekate? Gerai, jei knygoje yra Ex libris ar kokie nuosavybės įrašai. Bet dažniausiai nebūna. Susidūriau su žmonėmis, kurie bet kokį įsikišimą į knygą laiko jos skriaudimu ir, jiems tai dar blogiau sugadinimu. Jiems geras daiktas yra toks, kuris neturi ryšinių saitų. Nenudevėtas. Žmogus be tatuiruočių. Namas pilkomis sienomis, pilkais baldais, niekučiais iš IKEA, kuriuos lengva paimti ir perdėti. Knyga be Ex libriso. Be užlankstytų kampelių. Gyvenimas be nuotykių. Obuolys be kirminėlio. Kava be sūrio. Būtų galima tęsti, būtų panašu į tai, ką radau knygos viduje.

O radau šiek tiek pačio Hemingvėjaus bent kažkiek tikriausiai realybe grįstų atsiminimų apie jo gyvenimą Paryžiuje kelis metus 1920’aisiais. Riaumojančiais metais. Džiazo metais. Taip sugalvojo tuometinai influenceriai juos vadinti. Ir gyveno atitinkamai. Gal narkotikai buvo prastesnės kokybės, gal medicinos pagalba blogesnė, bet po to išmirė ~40-50 metų amžiuje nuo koronarinės širdies ligos ir panašių ligų, kurias labai lemia gyvenimo būdas, taip sukeldami bendrojo lavinimo literatūros mokytojams galvosūpį kaip čia „atskirti” kūrinius nuo kūrėjų. Nugis negalima gyventi geriant, rūkant, lošiant, miegant su visais ir visomis, pramogaujant pagal principą tiesiog imam kur ir važiuojant, o važiuodami pasimatuojam penių dydį ir kaip nors nesusergam plaučių uždegimu. Ir nėra taip, kad vienas, kuris tuometinis „perkamas” autorius (JAV juk kitaip nėra, ten Dievo ženklas pinigai, kad tinkamai gyveni ir sunkiai dirbi), toks būtų – kiti, ne ką geriau, jei negėrė, tai sveikata neleido, o jei sveikata tokia, kad neleidžia gerti, tai lyg ne apie kepenis tada kalbėdavo, o būkles, kurioms geriausiu atveju būdavo litis. Ir dabar pasitaiko tokių senovinių personų, kurios įtarinėja blaivininkus, jog jie negeria, nes kažkas „su galva negerai”, ne todėl, kad tai būtų simptomas, bet todėl, kad tik tai padėtų žmogui susilaikyti. Generacinis alkoholio vartojimas, siekiantis šimtametes tradicijas, kas be ko, saugo nuo pastebėjimo, kad laikui bėgant alkoholis jau nebėra kasdienė duona. Knygoje net ir pats Hemingvėjus tą pastebėjo, kad kažkaip dalykai su laiko pasikeitė…

Įdomesnės vietelės knygoje yra, kaip Gertrude Stein Hemingvėjui aiškina, kad niekas negali turėti pinigų ir rūbams ir paveikslams.

(Stein 1910 metais. Fone Pikaso darbai. Ji buvo įstojus į medicinos mokslus, bet metė, internetai rašo, kad nepritapo seksualiai prie kitų studentų, neatitiko lūkesčio, kaip turi mokytis mergaitė medicinos, bet rašo ir tai, kad praleisdavo paskaitas dėl operų ir visokių oh shiny dalykėlių)

Ar žmonės neturi pinigų rūbams, nes paveikslai brangūs? (tada dar nebuvo masinės gamybos rūbų). Stein moko jauną Hemingvėjų, kad ne todėl, o todėl, kas vyrai turi draugelius, o moterys turi rūbus. Tarp eilučių gal galima išskaityti pranašystę kaip išnyks paveikslų pirkimo praktika iš visuomenės pačiam rūbui tapus statuso ženklu, kiekvienas taps meno kūriniu performinančiu madą. O knygoje visai smagios eilutės, kaip Hemingvėjaus žmona bandė nežiūrėti kaip WTF Stein rengėsi pati. Ach, tos moterys !

Apie paveikslus, skulptūras knygoje labai daug. Mažai raidžių, bet daug svorio jose. Menas neatsiejamas nuo fiziologinio poreikio, ryšio su realybe palaikymo. Esi alkanas ir neturi pinigų pavalgyti, net draugelių neturi, kurie su tavimi suvalgytų vištą iš maksimos, tai eini į muziejų, žiūri į Paul Cézanne, koks jis buvo alkanas ir dar labiau(knygoje yra istorijų ir apie tai, kaip lengva susipykti, kai viena chebros dalis sako, kad turime pinigų tik patys gamintis sumuštinius, o kiti, ne, ne, imama take-out’us iš restoranų ir darom piknikus, mes gi garsūs rašytojai).

Paul Cézanne „Natiurmortas su svogūnais“, 1895−98

Paul Cézanne natiurmortas su svogūnais paaguslytėje man paliko didelį įspūdį savo kompozicija. TAS PEILIS. Kad Cézanne buvo alkanas prasmei, įtaigai, meistriškumui anksčiau mačiau, bet tik skaitydama Hemingvėjų atkreipiau dėmesį, kad… na, kad ir šitame paveiksle valgyti yra tik svogūnai. facepalm taškas jotpėgė. Gerai, gal ir galiu patikėti, kad viena iš Hemingvėjaus kūrybinės sėkmės linijų buvo mokėjimas rašyti aiškiai ir tiesiai.

Pavyzdžiui aprašo savo susidūrimą su Pascin’u (Julius Mordecai Pincas), pamatytas gražias jo asmeninio gyvenimo, meilės akimirkas – kai dukros jam sako, kad tėti, tapybą myli labiau, nei mus, o tėtis (Pascin) atsako, kad jei taip galvoji, tai ryt nutapysiu Jus, mano vaikai, ir pažiūrėsite paveiksle ką aš labiau myliu, tik, žiūrėkit, neįsimylėkit Jūs rašymo popieriaus! Pavojus, kai aplink sukiojasi tiek rašytojų.

(Jules Pascin „Les Trois Soeurs”, kurį prieš kelis mėnesius kaip tik Freemans aukcione pardavė už 50k nors pradinė kaina buvo 20k)

Po kelių metų Pascin nusižudė, į ką Hemingvėjus knygoje atsakė, kad visi mes gyvename toliau kituose. Bet geri pokštai – geras mėšlas trąšai tom sėklom toliau augti. M. Taip. Dabar turėsiu ką atsakyti, kai kas nors man sakys, mano bajeriai lievi!

Knygoje laaabai daug ir apie Scott Fitzgerald (parašęs „The Great Gatsby”) ir kaip jam ten sekėsi su bipoliniu sutrikimu sirgusia žmona gyventi Hemingvėjaus akimis. Atrodo, kad ten tarp Hemingvėjaus ir Zeldos buvo daug pavydo vienas kitam, nepasidalino jie Fitzgerald’o. O jis savo ruožtu labai pergyveno dėl sveikatos.

(šitą Fitzgerald’ų šeimos nuotrauką galima rasti kaip puzlę. Kaip keista!)

Skaitant apie Fitzgerald susimąsčiau apie tai, kaip nutinka, kad žmonės, kurie turi tokius… nu tokius socialinius įgūdžius, kd ir kaip apie save galvotų gerai, tampa įtakingais rašytojais. Ieško po to žmonės juose išminties, lūkesčio, kad tik didis žmogus gali sukurti tobulą kūrinį, o randa, na, randa tokį pat žmogų, kaip bet kuris kitas. Gerai, jau gerai Fitzgerald turėjo „luošinančia disleksiją”, o 12 metų buvo išmestas iš mokyklos už tai, kas šiais laikais vadinama ADHD (Hemingvėjų vietomis tai labai trikdė ir pridarydavo buitinių rūpesčių, štai ir šioje knygoje jis pažymi, kad Fitzgerald yra vienintelis jo gyvenime sutiktas žmogus, kuris sugeba pavėluoti į traukinį).

Kai mokykloje mokė, kad ten kokio autoriaus kūrinys buvo atmestas 120 kartų, kol kažkas išspausdino kartais nutyla, kad taip dažnai nutikdavo todėl, kad dalis jų rašydavo neįskaitomai.

Tai bendrai paėmus visai smagus nemokamas skaitinys. Nežinau kam galėčiau rekomenduoti. Toks labai nišinis dalykas atrodo. Vat galiu nerekomenduoti kam patinka tradicinės vertybės, rašytojų, kaip sunkiai dirbančių protingų žmonių įvaizdis. Pačioje knygos pabaigoje Hemingvėjus aprašo, kaip išeidavo rašyti į kavinę (čia nieko naujo sėdėti su laptopu nuo ryto iki vakaro prie vieno puodelio kavos), o žmona išeidavo mokyti pianino pamokų, ir jis būdavo toks alkanas, o žmona tokia sušalusi, ir jiems būdavo taip sunku, o namie dar pirmas vaikas, bet laimė, su katinėliu lopšyje (taip, vienas vaikas su katinėliu lopšyje), tai gerai, kad katinėlis bent pasaugodavo, pašildydavo.

Mmmm… YIKES.

(Jau vyresnis Hemingvėjus su katinėliu. Keyne West’e, kur yra Hemingvėjaus memorialiniai namai, augina jo kainų palikuonis IR JIE YRA POLIDAKTILAI. Ten yra 60 kačių. Hemingvėjus buvo kačių tėtis! Na, kaip yra kačių motinos, tai kodėl negali būti ir tėvų?.. )

Knyga – Ursula K. Le Guin „Kairė tamsos ranka”

Perskaičiau knygą, kurią wikipedia vadina viena pirmųjų feministinės fantastikos žanro kūrinių. 1969 metais išleista Ursula K. Le Guin „Kairė tamsos ranka”.

Skaitant ją iš tokios šalies, kaip Lietuvoje, kurioje būti moterimi yra visai neblogai (palyginti su tuom, kaip Pasaulyje galėtų būti), tikrai įdomu skaityti, kad knyga, kurioje aprašoma idėja, jog moteris irgi žmogus gali lemti, jog gausi aibę apdovanojimų ir įvertinimų. Originalu. Įžvalgu. Drąsu. Ir… ar pas mus moteris ir taip jau žmogus todėl, kad pas mus pakankamai sunkus gyvenimas buvo, jog moterų nelaikyti žmonėmis būtų tiesiog pražūtis? Kokia visuomenė gali sau leisti nurašyti pusę savo individų, kurti su realybe prasilenkiančias fantazijas apie vienos ar kitos lyties gerumą ar negerumą? Iš ko tada gyvensi?

Kaip sukonstruoti fantastinį Pasaulį, kuriame moterys irgi būtų žmonės? Ir kaip aprašyti buvimo moterimi esmę, atskleisti apie ką tai yra. Nieko ten mistiško ir paslaptingo nėra. Bet, kadangi kiekvienai moteriai buvimo moterimi dalykas neišvengiamai pažįstamas ir dėl nereikalaujantis paaiškinimo, tai kaip paaiškinti. Ar galima tikėtis Jungo aprašyto žmogaus dualizmo, jog kiekviena mūsų yra ir vyras ir moteris, tai, kad mes vieną labiau išreiškiame, nereiškia, kad kitas pražūva ir kiekvienas brandus ir sveikas asmuo gali jaustis suagus atpažinti savo ir kitų žmonių lytis, jas suprasti ir heteroseksuali meilė kyla ne iš kitoniškumo ir papildomumo, o būtent iš savęs paties priėmimo galėjimo tik leidžiant kitam per savo lyties išraišką? Internetai rašo, kad autorė labai skaitė Jungą. Dar daug skaitytojų piktinasi, kad kur čia tos knygos feminizmas, neranda jo, tikėdamiesi, kad knyga bus apie tai, kad moterys jėga, moterys viską gali, wow, kokios tos moterys, o knygoje moterų net nėra, pagrindinis personažas vyras ir visus kitus personažus mato, kaip vyrus, ir neatranda jis savyje savo moteriškos pusės, o antranda kairę tamsos ranką.

Atrodo, kad knygoje pasirinktas toks savotiškas minties eksperimentas, kas būtų, jeigu žmonės būtų abiejų lyčių visą laiką, o atėjus dauginimosi metui, knygoje vadinamam kemerui, kiekvienas asmuo gali tapti vyru arba moterimi, ne savo pasirinkimu, bet tik atliepiant į kitą. Taip nutinka kas mėnesį. Tai neišvengiama, nebent vartosi hormonus, kurie paglušins ir smegenis. Kai tai nutinka lytinis potraukis tampa toks svarbus, kad nebepaiso net giminystės ryšių, žmonės atleidžiami nuo darbų, atsakomybės, kas neturi poros – paguodos gauna specialiose įstaigose. Tas pats asmuo gali būti vienų vaikų tėvu, kitų mama. Visuomenėje, kurioje seksas neišvengiamas ir nutinka pagal kalendorių, jo nėra kasdienybėje, jo nėra, kaip kažko paslėpto ir labai geidžiamo. Jis vis tiek nutiks. Nėra monogamijos, kaip normos, nes gamta priešinasi, monogamija yra tik pasirinkimu. Nėra motinos ir vaiko ryšio, nes tavo mama po metų jau taps tavo brolio tėvu. Visuomenė tampa pagrįsta gyvenimu lizdais, grupėmis, „stalabendrijomis” kaip rašo knyga, nuo žodžio „stalas” prie kurio visi valgo. Nėra libido, nėra meno, karo intrigų. Nėra konkurencijos. Šie žmonės gyvena labai sunkiomis Žiemos planetos sąlygomis, planetoje egzistuoja įvairių valdymo ir socialinių formų. Nėra mirties bausmės formos, nes numirti užtenka tiesiog išeiti į lauką be kitų pagalbos. Kažką paskelbti tremtiniu yra duoti leidimą tą žmogų nužudyti, tarsi suteikiant jam pagalbą mažiau kankintis, o savižudybe laikoma didžiausiu iš visų įmanomų nusikaltimų.

Ir štai į tokią planetą atvyksta žemietis, iš Ekumenės – kokios tai planetų sąjungos. Tarp planetų labai sunku keliauti fiziškai, kainuoja brangiai resursais ir laiku, bet yra galimybė kvantiniais ryšiais iš karto perduoti informaciją. Ir siūlo žemietis, Žemės žmogus, prisijunti Žiemos, šalčio, dvilyčiams žmonėms, prisijungti prie tokios sąjungos. Koks keistas jo pasiūlymas, neiašku kodėl kažkas norėtų tokio dalyko, o ir visi jo gaili, kiek prisibijo, nes jis yra iškrypėlis – ne tik visą laiką vienos lyties, vargšiukas su tabaluojančiu lytiniu organu (taigi nušals!), per tamsios odos, per daug suplotos nosies, bet, kas blogiausia, kad nuolatinėje būsenoje, kai galėtų užsiimti seksu, kai gali apie tai galvoti, gal jam net… malonu galvoti apie seksą? Tai ką tu su tokiu kalbėsies? Kas užjaus, kas išguis, kas klaus kodėl jo niekas negydo, kas susidomės ar jam pačiam taip patinka.

Ši knyga yra meilės romanas. Skaitant ją man buvo toks jausmas, koks būna skaitant fanfic kūrinius. Šiuolaikinė komercinė leidyba turi labai siaurą meilės, jos vystymosi, palaikymo, jos rezultatų diapazoną. Ar paimsi hetero ar ne hetero meilės kūrinius, jie visi bus daugiausia apie tą patį, apie tai, ką žmonės perka, o dar labiau, ko jie nenori būti pričiupti perkantys. Senesnėje literatūroje, kai dar galėjai pasakyti, kad negalėjai spręsti apie knygą iš viršelio, negalėjai pasiskaityti apie ką skaitysi, sužinoti, nuspėti, suprasti, kaip skaitytojas, buvai laisvas knygas atrasti, o ne jų ieškoti. Kai atrandi dalykus, gali atsiduoti likimui ir klausti Visatas ką ji tau duos gero paskaityti, o kai ieškai – tai nerasdamas ką gero perskaityti gali kaltinti tik save, ir, jei nėra geros šiuolaikinės literatūros, tai nebegali kaltinti autorių, bibliotekų, knygynų, cenzūrų ar dar kažko, bet tik save, nes netinkamai ieškojai, ar, dar niūrau, tai ko gi pats tada neparašei?

Šiuolaikinis meno amžius yra visų asmenų meninio jungo amžius. Manau ateis ta diena, kai visi turėsime būti ir abiejų lyčių, neatrodo mažiau įtikinama, nei buvimas ir kūrėju ir kūriniu, ir gamintoju ir vartotoju, ir plėšrūnu ir auka. Knygoje tai tokį įvykį senoje žmonių kolonijoje (taip nutiko, kad žmonės po Visatą išsisėjo) aiškina pamirštu genetiniu eksperimentu, nors ir nėra aišku kokia galėjo būti jo prasmė ir tikslas, gal tai net ne pats eksperimentas, o kažkokia jo klaida.

Bendrai paėmus, tai 5/5. Jei neskaitėte – labai rekomenduoju. Nepatiks, jei galvojate, kad moterys bijo kraujo ar yra silpnoi lytis, o vyrai kažkas, kam reikia kažką įrodyti ir paaiškinti. Originalo kalba neskaičiau, vertimo palyginti negaliu, bet lietuviškas skaitėsi gana sklandžiai ir maloniai. Nebuvo akių vartymo vietelių. Mano nusipirkta knygos versija vietomis turėjo atsispaudusius juodus dažų dryželius, dėl ko kažkaip taip mielai atrodė

PS – a, taip, kas ta kairė tamsos ranka? Taigi šviesa. Šviesa ir tamsa. Kairė ranka ir dešinė ranka. Yin ir yang. Gėris ir blogis. Viršus ir apačia. Vyras ir moteris. Gyvenimas ir mirtis. Klausimas ir atsakymas. Gimdymas ir žudymas. Išlikimas ir savižudybė.