Perskaičiau Arthur C. Clarke „Childhood’s End „. 1953 metų knyga. Tais metais mirė Stalinas, išėjo pirmas Playboy žurnalas JAV, Fritz Albert Lipmann ir Hans Adolf Krebs gavo Nobelio premiją už kofermento A atradimą.
Kadangi knygai 70+ metų, tai tikriausiai kas jau norėjo spėjo perskaityti ir labai neišspoilinsiu siužeto.
Žemę aplanko ateiviai, kurie žada, kad, jeigu tik jų klausysi – viskas bus gerai. Didžioji dalis žmonijos apsidžiauga, jog pagaliau kažkas jais atsakingas pasirūpins, mažoji sunerimsta, gi nemokamas sūris tik pelėkautuose, kažkas čia įtartino.
Bet ateiviai stiprūs, dauguma žmonijos nori ramybės ir išeina taip, kad ateiviai ima taip netiesiogiai valdyti žemę. Išnyksta karai. Visi turi ką valgyti. Visi kalba viena kalba. Viena tauta, viena ramybė. Vat tik ateiviai savo veidukų nerodo, ir įtaru, kad ten gal iš viso tik vienas ateivis yra, kaip bitutė dirba, ekselio lenteles skaičuoja ir sako ką ir kaip daryti. Žmonija labai nori pamatyti kaip jis atrodo, gink Dieve bus koks glitus šimtakojis. Ateiviai pasižada, kad po 50 metų gerovės planetos save parodys, nes bus pasikeitusios dvi kartos ir jau priims juos, kad ir kaip jie beatrodytų, žmonija jau bus pažengusi, paprotingėjusi, išlaisvėjusi pati nuo savęs.
Laikas eina, pažadas ištęsiamas. DUM DUM DUM. Ateiviai atrodo kaip demonai! Mažuma aikčioja, dauguma sako, ai, nu tai nieko tokio, nes dabar gali užsisakyt maisto į namus ir studijuoti visą gyvenimą ką tik nori, svarbu, kad ne šimtakojis. Mažumai vis tiek neramu, vis jie klausia ko gi tie ateiviai nori?
O vat niekam nerūpi, ko jie ten iš tiesų nori. Nes jie neturi laisvios valios, jie iš tiesų yra demonai, tie patys, kuriuos žmonija jau pažįsta, bet tiesiog praeityje žmonės buvo labiau ryšyje su savo ateitimi ir atsiminė iš ateities, kad čia negeros būtybės, nereikia jų klausyti. Šie ateiviai norėjo padaryti taip, kad per gerą gyvenimą ir tolimesni vaikų gimdymą (juk paprastai žmonės pradėję „gerai gyventi”, kaip tik meta vaikų gimdymo idėjas), prigimdytų visą kartą visiškai kitokių vaikučių. Laisvų nuo individualių intrigų ir norų, siekių, meninių ambicijų ir panašiai. Kad naujieji vaikučiai, jau nebe žmonės, būtų kosminio proto ląstelės. O gal kosminio vėžio. Pilnas kosmosas tokių „pažengusių” sąmonių, kur paskiri individai susilieję į vieną, o paskiros planetos toliau į vieną ir gale ten bus tik tas vienas protas, o gal jis buvo pačioje pradžioje, na, bet demonai to nesužinos, jie į vakarėlį nepakviesti. Nors vienas kitas su vienu kitu žmogumi suformuoja intymesnį ryšį, kad žmogui galėtų parodyti šio to daugiau apie Visatą, žmonijos lemtį, ir leistų tam žmogui mirti atsiskyrus nuo viso šito, o gal kaip tik, paliudijus tai, kaip ir demonams lieka tik liudyti su visais savo technologiniais skaičiavimais ir ekselio lentelėm.
Ar pabaiga laiminga? Nelaiminga? Knyga pamokanti? Įspėjanti? Analizuojanti? Įspėjanti?
Internetuose vaikšto citata neva Kurt Vonnegut pagyrė šią knygą, kaip vieną geriausių mokslinės fantastikos pavyzdžių, o kitus teko jam pačiam parašyti. Jeigu patinka Vonnnegut, tai šita tikrai patiks irgi. Joje irgi daug humoro, tik subtilesnio. Šiaip, jeigu ne techninės detalės, kaip pvz.: nuotraukų talpos matavimas metrais arba galingo žibintuvėlio galimybė šviesti tik 10 sekundžių ir panašiai, tai net nepasakytum, jog tokia sena knyga. Realiai galėtų būti vakar parašyta kokioj Pietų Korėjoj. 5/5 labai rekomenduoju.
Paveiksliukas iš filmos ekranizacijos, televizinio miniserialo, kurį rodė SyFy kanalas.
