Solastalgija reiškia nostalgiją gamtos ir oro reiškiniams, kurie išnyko. Pvz.: Rytais būdavo tam tikras kvapas aplink namus, bet klimatui šylant pasikeitė mikrobiota ir kvapas pasikeitė. Būdavo ežeras, kuriame maudydavaisi, šalia atsirado ferma, ežeras tapo smirdančiu dumblynu. Atskiras terminas sukurtas todėl, kadangi labai daug žmonių nesitik gyvenime išgyventi solastalgiją ir labai pasitiki gamta ir klimatu, kaip stabiliu reiškiniu – juk žiūri į kalendorių, o ne jis į tave.
Kaip visi jausmai, nostalgija irgi turi savo funkciją – pagrindinė yra socialinių jungčių sustiprinimas su tais, kurie jaučia ją tiems patiems dalykams, bei išliūdėjimas padarant vietos smegenyse ir gyvenime naujom patirtim ir augimui. Liūdėti skauda, nes reikia atjungti galvoje senus ryšius, būti mažiau tuom, kas esi tą akimirką, kai liūdi. „Drasko sielą”, labai geras terminas, jeigu traktuosime, kad tai ką neuronas veikia taip pat svarbu, kaip tai, kad jis yra.
Išgyvenus nostalgiją ir pasibaigus jos slogučiui turėtų ištikti ūpas pabendrauti, sukurti ką nors naują, pajusti fizinę šilumą, įvertinti kiek esi pats didelis, stiprus, mokantis ir galintis. Kaip ir su kiais jausmais gali būti nostalgijos sutrikimas – ji jaučiama per stipriai, nejaučiama visai ar jaučiama be naudos.
Pavyzdžiui žmogus pajaučia nostalgiją taip stipriai, kad jos lliūdesys kėsinasi ne tik į buvusių, bet dar aktualių dalykų atsisakymą. Tarkime pavyzdyje su ežeru posto pradžioje, kur žmogus išgyvena nostalgiją dingusiam vaikystės vandens telkiniui – vietoj to, kad ši nostalgija padėtų susidėlioti vaikystės atsiminimus ir tai, kad daugiau nebebus maudymosi, kaip vaikui, užvestų kūrybingą fantaziją apie tai, kokiose vietose gali maudytis vaikai (kas ten žino, kad vaikystėje jis vis tiek būtų lipęs į tą ežerą), pajutimą, kad dabar, kaip nebe vaikas, gali maudytis, kad ir Kanaruose, gali namie turėti baseiną, gali eiti ir kovoti su ta ferma, tai tiesiog viskas taptų „daugiau niekada nebesimaudysiu, nes bet koks maudymasis bus ne tas…”. Ir viskas. Būtų nematęs to ežero, gal būtų maudęsis toliau.
Arba, pavyzdžiui, kadangi nostalgija turi ir gerą komponentą, tai žmogus tampa priklausomas nuo jo malonumo. Kadangi sveika nostalgija pati iš savęs išveda, tai čia ji nesibaigia. Vėl ir vėl ir vėl apie tą patį dalyką ji vyskta be rezoliucijos, arba smegenys treniruojasi ir, žiūrėti, vis dėl mažesnių dalykų sugeba sukilti.
Kad dalykas yra sutrikimu sprendžiama iš to, kad jis duoda daugiau žalos, nei naudos žmogui arba per tai, kad atsiranda jausmas, kad švaistomos jėgos ir laikas, pastebima, kad kiti šitą darydami auga ir jų gyvenimas gerėja, o taviškis – ne. Panašiai, kaip su nerimo sutrikimu.
Nostalgiją žmogus gali jausti taip anksti, kaip tik pradeda suvokti laiko tėkmę ir savo padėtį joje. Pvz.: keturmetis gali nustebinti nostalgija kūdikystės žaisliukui. Bet sutrikimai dažniausiai vystosi ankstyvoje paauglystėje, kai būna ypač svarbūs socialinių ryšių mezgimai ir smegenys ima suvokti, kad jie reikalingi gyvenime ilgiau, nei tik čia ir dabar. Su amžiumi nostalgija stiprėja, nes žmogus sukaupia daugiau to, kam galėtų būti nostalgiškas ir gali sustiprėti gyvenime atsiradus tiesiog pokyčiams, sumažėjus socialiniam ratui, atsiradus kūrybingumo būtinybei. Nostalgija gali būti ir gynybos mechanizmas – pvz.: nepatinka čia ir dabar, o tada.. TADA TAI BUVO. Man painka toks burtažodis padedantis neįkristi į beprasmę nostalgiją „tai buvo seniai ir ne tiesa”, dažniausiai sakomas su šypsena ir linksmai netgi apie labai „tiesa dalykus”. Bet jis toks deklaruojantis atsiminimų subjektyvumą sau ir kitiems, kad vien todėl, jog daug laiko praėjo, jau transformavosi ta realybė ir jos aktualumas šiandienos kontekste.
Nuotraukoje augalėliai iš Vilniaus Šeškinės. Auga ant ištrypto takelio. Takelis nebūtų ištryptas, būtent šita augalėlių rūšis negalėtų ten augti.
