Šakniagalviai (Rhizocephala) yra tokie ūsakojai nariuotakojai, kurie evoliucionavo į ypatingą parazitizmo formą. Ūsakojai angliškai vadinami „barnacles” – čia visi tie keisti dalykėliai, panašųs į mažus vulkaniukus, kuriais būna apaugę banginiai ar laivų dugnai. Taip, ten gyvūnėliai, artimesti bitutėms, nei sraigėms.
Šakniagalviai turi ypatingai ryškų seksualinė dimorfizmą, t.y. skirtumą tarp to, kaip atrodo patelės ir patinėliai.
Patelių lervų stadija, palyginti su kitais nariuotakojais, yra ypatingai menka, praktiškai ten vienos antenulės su vermigonu (tiesiog ląstelių mase šalia jų). Antenulės suranda kitą nariuotakojį ir įlenda tarp ko egzoskeleto plyšelių. Dekapodiniams krabams, kaip pvz.: krabui atsiskyrėliui, tai visai riesta, nes jo pusė kūno iš viso neturi egzoskeleto, tai juos ypač lengva užpulti. Antenulės prikimba prie aukos odos, padaro skylutę ir vermigonas persirita į kito nariuotakojo limfinės sistemos kanalus. Juose ima daugintis. Į ką ten dauginasi, tai vadima tiesiog interna (vidumi), nes neauga pagal tokią logiką, kaip augtumėme mes iš embriono. Tiesiog auga. Praktiškai vien tik į kiaušides. Šakniagalvių patinėliai irgi keliauja kaip redukuotos lervos, bet įsiskverbę į aukos kūną jie neauga į nieką, o į toliau dar įlenda į patelę, kur dar labiau sunykst ir lieka tik kaip spermatozoidus gaminantis audinys. TIK TIEK. Tik tiek. Nei smegenų, nei penio. Nieko. Tik seklidės, tiksliau tik tas audinys, kuris sėklidėse dauginasi. Viskas.
Vienos šakniagalvių rūšys leidžia savyje imunologiškai tik vieną patinėlį taip gyventi, kitos ir daugiau. Kai kurios rūšys aukos kūne gali veisti kitus šakniagalvius – parazito vaikučiai gimsta be lervos stadijos, tik kaip maži suaugę individai ir dar greičiau uzurpuoja limfagysles, kas labai įdomu. Šakniagalvių lytis šiaip labiau nuspręsta aplinkos, nei genetikos. Realiai galioja – stipriosios ir silpnosios lyties principas pas juos. Jei radai už save didesnį šakniagalvį, ok…. teks būti juo jam.
Taip pat, išskirdamas chemines medžiagas ir tiesiogiai liesdamasis su aukos nervine sistema, šakniagalvis padaro taip, kad aukos kūnas nustoja pats gaminti lytines ląsteles ir jam sunyksta jo kiaušidės ir sėklidės, realiai nužiūva lyties organai. Parazitui užaugus ir subrendus, audiniai išorėje suformuoja savotišką kabantį maišelį, kuriame susikaupia šakniagalvio kiaušinėliai ir auka juo rūpinasi tarsi savo paties kiaušinėliais, saugo, kol jie bręsta. Jeigu auka buvo patinu – ne bėda, šakniagalvio išskirti hormonai pakeičia elgesį, kad rūpintųsi, kaip patelė. Krabas ar krevetė nebesineria, nebeauga, visos tam galėjusios būti skirtos maisto medžiagos keliauja šakniagalviui ir jo vaikams. Užaugusi šita šankiagalvio dalis po to tiesiog padaro popt ir nukrenta nuo krabo.
Nors radandama labai daug šakniagalvių, bet nėra randama jų fosilijų – tiek pačių, tiek jais sirgusių nariuotakojų.
Paveikslukas iš internetų – tas gelvas dalykas, kuris atrodo „lenda” iš krabo pilvo yra šakniagalvis, didžiojo jo dalis yra krabo viduje jo limfagyslėse.
PS – žmogaus šitie negali užpulti. Bet žmogų gali užpulti, per uodos plintanti, filiarija – tokia kirmėlytė. Na, visa kirmėlė, kai jau užauga. Sukelia dramblialigę. O, kas pultų ir krabus ir mus, tai galima susirgti drakunkuliozę (suvalgius sergantį nariuotakojį, kad ir mikroskopinį) – irgi kirmėlė, legenda byloja, kad nuo jos gydymo ir atsirado Asklepijaus lazdos, kaip medicinos simbolio, vaizdas, kadangi ji traukiama lėtai vyniojant ją ant pagaliuko ir būtinai, kad liktų gyva ir nemirtų kūne. Simbolis daug senesnis, nei Asklepijaus vardas. Šie ir dauguma panašių parazitų Lietuvoje kol kas mums neaktualūs, bet klimatui keičiantis gali paplisti.
PPS – straipsnis su gražiomis rekonstrukcijomis kaip šakniagalviai atrodo aukos viduje.
