Toks trumpas, aiškus, bet nesudėtingai sudėtingas atvejis. 51 metų vyras kreipiasi į gydytojus dėl tris mėnesius silpstančių ir tirpstančių kojų. Prasidėjo nuo pėdų ir „užkilo” iki pat pilvo silpnumas. Raumenų jėga 4, jutimo sutrikimai nedideli iki T10. Šlapinimosi ar tuštinimosi sutrikimų nėra. Keliauja į MRT, kuriame OPA ryški edema (patinimas). Tolimesni tyrimai ant smūgio ir OPA OPA – pacientas turi arterioveninę malformaciją filum terminale srityje. Nėra labai jau retas dalykas tos malformacijos bet kur kūne, nervų sistemoje dažnai labai simptominės. Bet tokioje vietoje?
Filum terminale, pažodžiui „galinis siūlas” yra tokia tvirta daugiausia jungiamojo ir kraujagyslinių audinių struktūrą, kuri prasideda dar po nugaros smegenų dangalų priedanga, bet tįsta jau už jų ir kuri prisitvirtina prie pačių paskutinių slankstelių – uodegikaulio. ~20 cm viso net gali siekti. Įsivaizduokite vieną nugaros inkarą kakle ties pakaušiu, o kitą ties uodegikauliu ir abu tempia, kad viskas nesusivyniotų kaip nereikia. Beje, dėl to ir turime bent du uodegikaulius – vienas laiko išangės keliamuosius raumenis, kitas padeda palaikyti nugaros kanalo audinių įtampą. Jei turėtumėte tik vieną, tai truputį gliučintų galvą kakojant, ką jau kalbėti apie kitus dubens raumenų nuotykius. Va, jei vaikai kada paklaus kodėl kryžmens slanksteliai suaugę, o uodegikaulio ne, galėsite pasakyti :V
Ok, grįžtam prie atvejo. Kaip visos venos, taip ir galinio siūlo venos gali sugebėti varikozuotis, o arterijos būti pažeistos aterosklerozės. Bet čia kita situacija – čia yra į veną įaugusios šoninės kryžkaulio arterijos, katros yra gana šustros kraujo padavimo prasme. Kodėl tik dabar „išlindo” galima būti spėlioti – gal kažkokios kūno pozos pasikeitė, gal amžiniai kraujagyslių pakitimai, gal kraujospūdis pradėjo kilti, bet per arterijas į tą veną pradėjo plūsti daugiau kraujo, nei ji galėjo perduoti toliau, ji ėmė plėstis ir raitytis, nebetilpdama ten kur yra ir spausdama nervus. Paskutinis OPA į operacinę, malformacija pašalinta ir dar po trijų mėnesių pacientas pilnai sugijęs.
Žiūrinėju atvejo vaizdus ir galvoju, brač, pats stuburas šiame atvejyje tai toks geras. Kasdien paspoksau bent į vieną anterolistezę, į kokius tris išsigaubusius diskus, kas savaitę vieną kitą sidesmofitą. Ostechondrozė tai iš viso, tipo, o tai ne pas visus, kaip kokia depresija, nacionalinė liga. Baisiai fun, kad radiologai tuos vaizdus įrašo į flešiukus ir duoda pacientams į rankas, tai gali žiūrėti ne tik neurologai ir neurochirugai, bet visa giminė ir draugai, šeimos gydytojas ar gal net kineziterapeutas. Būna ten „viskas blogai”, bet smegenim realiai pavojus tik iš lėtinio skausmo ir gyvenimo neteisybės. O būna „viskas tobula” ir koks, nežinau, strateginės arterijos stubure infarkčiukas lempinis ir ate kojytėm net su max greitu ir tiksliu gydymu būna nesuspėji nieko.
Yra toks Frey sindromas (gustacinė disautonomija, aurikotemporalinis sindromas). Tai neurologinė būklė, kurios metu žmogus valgydamas (ar tik galvodamas, matydamas, uosdamas maistą) patiria trukdantį paraudimą ir prakaitavimą smilkinių, skruostų ir ausų srityje. Gali pakilti šių sričių odos temperatūra.
Dažniausiai jis būna nuo vaikystės kaip specifinės gimdymo traumos pasekmė. Jeigu smarkaii suspaudžiami galvos šonai (gali būti tiek natūralaus tiek asistuoto gimdymo eigoje), tai parasimpatinės nervų sistemos skaidulos, kurios turėtų būti sukibusios su seilių liauka, nutrūksta ir ataugdamos randa ne seilių, bet odos prakaito liaukas. Nu vat kažkaip susipainioja jos. Kai nervų sistema sako „reikia seilių” signalas ne ten nueina. Gali būti vienpusis. Gali būti ir visai be gimdymo traumos, bet tada dažnai būna šeiminė anamnezė ir pačiam žmogui ramiau, kad „tai pas mus čia taip būna”.
Praktikoje vaikams gali būti supainiotas su „maisto alergija”, nes augančiam vaikui seilių tai reikia virškinimu, o jų gamyba sutrikusi, asiranda ir pilvo pūtimai ir skausmai, vaikas tampa išrankus maistui, tėvai sako „jam nuo to maisto rausta skruostai” etc. etc.
Bet tik, kad Frey sindromo atveju paraudimai būna trumpalaikiai ir tikrai vizualiai skiriasi nuo odos atopinių bėrimų. Reikia turėti omenyje, kad seilių liaukų labai reikia sveikai burnos mikroflorai. Dalis vaikų sugeba”išaugti” sindromą – plastiškos smegenys nustoja bandyti gaminti seiles ten, kur jos nesigamina, paraudimai ir prakaitavimai dingsta. Ir, nors seilių liaukų ne viena yra, bet nebūtinai kitos kompensuoja, prasideda kariesai lygioje vietoje. Dar yra žmonių, kurių nervų sistemos yra tiesiog ne tipinės, žiūrėk vaikas ką pastoviai graužia, ten pas jį visos skaidulos visur suaugusios :DDD Nu čia toks juodas humoras. Aš tik noriu pabrėžti, kad sindromas diagnoze yra tik tada, kai trukdo žmogui.
Įgytas Frey sindromas dažniausia išsivysto per ~pusmetį po seilių liaukų operacijų (užtrunka, kol nervai priauga). Bet esu mačiusi ir pvz.: po herpes zoster ar sumušimo (oj, tie nelemti paspirtukai!), gali šisvystyti ir kaip cukrinio diabeto ar aterosklerozės komplikacija, gali būti kai kurių neurodegeneracinių ligų pirmas simptomas.
Dažniausiai vienintelis efektyvus gydymas būna botulino injekcijos paralyžuoti prakaito liaukas. Pacientai klausia „o tai negalima tų nervų tiesiog nupjauti/blokuoti???”. Labai geras ir logiškas klausimas. Matot reikia sugalvoti kuriame tiksliai nervo aukštyje padaryti tą CAKT ir, kai kūnas jau demonstruojai originalius gyvybingus sprendimus, tai nežinia kaip sugalvos toliau kur skaidulėles suauginti ir sinapses suformuoti. Taip, čia labai Hipokratinis gydymas, kad tik nepakenktum labiau. Visokie tepalai dalinai efektyvūs, daliai pacientų labai padeda kognityvinė elgesio psichoterapija.
Frey sindromo paplitimas ir dažnis nežinomi. Tai tikrai nėra reta būklė, bet simptomų sunkumas ir jų kilmė – įvairios. Pavadintas pagal neurologę Łucja Frey – ji labai daug ką tyrinėjo, atskyrinėjo pavojingus ir nepavojingus nervų sistemos reiškinius. Jos gyveno baigtis buvo trafiška, žuvo neaiškiomis aplinkybėmis – pagal vienus šaltinius buvo nužudyta kartus su šeima Belžeco koncentracijos stovykloje, pagal kitus NKVD (jie buvo žydai, jos vyras priešinosi sovietams). Pati Frey sindromo savo vardu niekada neavadino. Kai kuriose šalyse, pagal aprašiusius neurologus jis vadinamas pagal jų pavardes – pvz.: Bailargerio sindromas.
Jules Gabriel François Baillarger buvo XIX amžiaus prancūzų neurologas/psichiatras (tada tai dar buvo daugiau mažiau viena profesija pas juos) – jis buvo pirmas atradęs tokius dalykus, kaip kad smegenys turi pilkąją ir baltąją medžiagas, jis pirmas aprašė, kad GALI būti, kad vienam žmogui būna ir manijos ir depresijos epizodai (tuomet tai vadino folie à double forme, ty. dvigubos formos pamišimas), na ir aprašė folie circulaire (ausų pamišimą). Kaip matot tada viskas buvo pamišimai. Daugiau pavardžių yra, bet man kažkaip labai gražu, kad LT patenka į šalis, kur Frey sindromas yra Frey sindromas.
PS jei prakaitavimas TIK valgant karštą ar aštrų maistą, tai vadinamas tiesiog gustacine hiperhidroze ir yra normali fiziologinė reakcija.
PPS tiem keliem žmonėm, kam techniškai aktualu: R61.0 – lokalus prakaitavimas L74.8 – kiti ekrininių prakaito liaukų sutrikimai G50.8 – kiti trišakio nervo sutrikimai
Ar Jum taip būna, kad skaitant knygą atrodo, kad knygos tikslas yra pasiginčyti su kažkuom? Man skaitant šią knygą jis buvo labai ryškus, nes joje aprašoma viena emocijų atsiradimo teorijų su labai daug argumentų kodėl būtent ta teorija yra geresnė/tikresnė. Ir, jei tos kitos nežinai ar nežinai tiek pat, kiek šioje knygoje pateikiama info apie tą kitą, tai gaunasi, kad tada gauni tik pusę knygos. O jei iš viso nieko nežinai, tai tada atrodo, kad čia viskas tiesa ir teisinga, nors ir pirma ir antra, ir dar trečia ar ketvirta teorijos visos jos būtų tiek pat (ne)teisingos, priklausomai nuo to, ar tau čia praktiniai, teoriniai ar „iš karto reikia disertaciją parašyti” klausimai. Jei ką, tai šita knyga parašyta lengvai, su daug humoristinių pavyzdžių, mačiau internete daug kritikos knygos formai, kad ant tiek nerimta, kad ner neverta dėmesio, bet negalėčiau taip sakyti, čia kaip lyginti blyną ir šakotį, kai žmonės ima lyginti pop psichologijos knygas su ta pačia tema parašytais akademiniais straipsniais. Tikriausiai tie, kurie skaito ir tuos, ir tuos, mielai skaito abu, o kurie skaito tik vienus, ta
Vat galime pradėti labai lietuviškai klausimą kaip gimsta emocijos. Ar emocijos ir jausmas yra tas pats? Kas yra nuotaika? Ūpas? Kuom skiriasi dvasia ir siela (ne krikščioniškos religijos prasme) ir ką abi turi bendro su sveikata? Galima eiti ir tiesiai prie knygos ir jos terminologijos. Pvz.: naudojamas terminas – degeneracija. Kaip manote ką jis reiškia knygoje? O tai, kad tą patį jausmą gali sukelti daug skirtingų neuronų kombinacijų, t.y. „daugelis vienam”. Skirtingi biologiniai keliai tam pačiam rezultatui. Idėja yra priešpriešinė „pirštų atspaudų” teorijai, t.y. kad konkretus neuronas ar jų grupė, sudirginta, lemia tą pačią emociją visada, kai yra paveikiama, dirgiklių, atsiminimo ar net kad ir kokio į smegenis įkišto elektrodo ar suvalgyto grybuko.
Hm. Tarkime ateinu į psichoterapiją, mano terapeutas duoda tokią knygą apsišvietimui, išmokstu aš šį terminą ir visus geriu jų smegenų degeneracija. Kas šiaip tokioje kasdienėje medicininėje ir psichologinėje kalboje daugiau reiškia kažko nykimą ne pačia pozityviausia prasme. Knygoje daug tokio smėlio tarpdančiuose, daug kur subtilesnio, nei vienas konkretus žodis.
Bet, neapsigaukite, knyga nėra neigianti smegenis, kaip dalykų kilmę. Net priešingai. Pvz.: yra visas skyrelis apie joje įvardijamą afektinį realizmą, t.y. kad mes ne pamatome ir tada patikime, bet pirmiau patikime, o vėliau pamatome, t.y. smegenų lūkesčiai ir tikslai realybės suvokimui yra svarbesni, nei jusliniai signalai. Tik kažkaip įtariu, kad galviniai nervai krizena kamputyje, ypač VIII’as.
Knygos dideli pliusai yra tai, kad joje emocijos yra pateikiamos ne kaip baigtinės visų turimos ir vienodos, bet, kaip kažkas, ką galima lavinti, ugdyti ir puoselėti – už tai esame atsakingi dalinai patys, dalinai mūsų aplinka, panašiai, kaip kepamos duonos kokybei atsakingas ir mikroklimatas, kuriame mielės auga. Vienoje kultūroje vienos emocijos priimtinos, kitoje – ne. Vienų tikimasi tam tikrose situacijoe, kitose nesuprastų kas Jums nutiko, jei sužinotų, kaip jaučiatės (ar, kad nejaučiate nieko). Autorę, atrodo, kiek glumina rusiškos kultūros emocijos… gražiai aprašo graikiškas (nes turėjo, kas su ja apie jas kalbėjosi), o labiau į Rytus visai tamsu.
Na, einu palavinti kokios savo emocijos ta proga, kokios džiugos ir jaudinančios.
Knygos įvertinimas bet kur nuo 1 iki 5/5 žvaigždučių, žiūrint ko ieškote.
PS – nuotraukoje paukštelis iš LEGO rinkinio nr 31145 .
Kai atvejį radau aprašytą. Veiksmas vyksta Šveicarijoje.
Į priėmimo skyrių kreipiasi 52 metų vyras – haliucinacijos, sumišimas, persekiojimo kliedesiai, sutrikęs laiko suvokimas. Apžiūri neurologas, kažko ypatingo neranda, daro galvos KT.
Galvos KT parodo kulką smegenyse. Ale matai kaip čia! Aš visada žaviuosi šveicariškais atvejų aprašymais – spėliok ar jie pacientų neapžiūri (skylės galvoje paprastai matosi) ar tiesiog neaprašo to, na, kam nepasitaiko, gi gali žmogus turėti šautinę skylę galvoje, bet tai nereiškia, kad dėl to reikia priėmimo skyriaus pagalbos, gal jam koks žaibinis meningokokas ar glioblastoma, dėl kurių pagalbos priėmime reikia labiau! Juodas humoras čia, jei ką.
Ok. Operuoja.
Operacijos metu kulkos neranda ten, kur tikėjosi. Pasirodo kulka galvos viduje atšoko nuo kaukolės skliauto kaulų ir dabar slankioja po rikošeto paliktą kanalą. Eeeeee… ok, sako chirurgai, žinokit, nežvejosime mes čia jos po tą košę ir naujos nedarysime, užlopo smegenų dangalus, kad pačios smegenys nevarvėtų ir nedžiūtų, duoda kelioms dienoms plataus spektro veikimo antibiotikų.
Du mėnesiai po tokios nesėkmingos operacijos pacientas vis dar gyvas, straipsnis rašo, kad naujų simptomų jam neišryškėjo. Bet VĖLGI, nerašo ar jam nors kiek pagerėjo.
Gale yra padėka, kad pacientas sutiko pasidalinti savo atveju, tai gal pagerėjo?
Pasaulyje yra vietų, kur ir vienas iš penkiasdešimt žmonių, serga spontanine daktiliolize – savaiminiu penkto, tai yra mažylio, kojos piršto nunykimu. Ne gimsta be mažojo pirštelio, ne netenka jo dėl kokios priežasties (traumos, infekcijos ir panašiai), bet tiesiog va taip va pirštas dingsta. Vieną dieną atsibunda žmogus ir aplink pirštelį, tarsi žiedelis, audiniai susitraukę. Labai skauda. Tas žiedas realiai būna iš fibrozinio audinio, audoje pakinta keratonocitų augimas, pačioje kojoje kraujotaka. Nieko nedarant per kelerius metus pirštas tiesiog pasako bye bye ir nukrenta sau. Bet ne taip, kaip sausos ar šlapios gangrenos atveju. Žiedo perpjovimas naudos neduoda – reikia šalinti jį visą su visa oda, daryti gražų Z formos pjūvį ir persiūti aplinkine sveika oda. Iki operacijos galimos vietinės steroidinių vaistų nuo uždegimo injekcijos. Lietuvoje ligos atvejai praktiškai nefiksuojami arba, jei ir būna, tai „dėl viso pikto” identifikuojami, kaip baisesnės ligos simptomai ir pacientas paliekamas būdriam laukimui, kas dar išlįs ar neišlįs. Gydymo taktikos tas nekeičia.
Kas ligą sukelia – niekas nežino. Panašu, kad genetika + trauma. Fibroziniai žiedai gali susiformuoti ir kitų pirštų pamatuose, bet ten daugiau minkštųjų audinių, nei kojos mažyliuose ir tokios dramatiškos situacijos nebūna.
TLK kodas L94.6 – Ainhum liga. Kažkaip vieni medicinos vadovėliai pateikia, kad čia portugališkas žodis, tačiau pirmą kartą ja taip pavadinęs gydytojas ją aprašę pagal vergus Brazilijoje, kuriems čia buvo kasdienis dalykas – jarubų kilmės (tauta Afrikoje) ten suformavo naują Nagos kalbą ir šia kalba ainhum reiškia pjūklą.
Paveiksliukas iš 1967 metų straipsnio įspėjančio amerikiečių gydytojus Luizianoje nepainioti būklės su ateroskleroze, kurios tada ten buvo labai daug ir jie aiškindavo savo pacientams, kurie gal gyvenime nerūkė, mesti rūkyti… Šiaip visai įdomus skaitinys, aprašo 13 atvejų. Pvz.: viena moteris su 250/140 mmHg hipertenzija 🙁
9 iš 10 odontologų rekomenduoja šitą dantų pastą, sako reklama. Ką rekomenduoja tas dešimtas? nevalyti dantų? Kitą dantų pastą?
O ką rekomenduoja pvz.: gydytojai esant apatinės nugaros dalies skausmui, kai nereikia chirurginio ar kito intervencinio gydymo?
Šiandien įrodymais pagrįstos medicinos žurnale radau įdomų straipsnį – metaanalizę apimančią 301 straipsnius apie 218 naujų ir 83 senų medicininių tyrimų apimančius šią kasdienę klinikinę patologiją.
Didžiausi tyrimų iššūkiai buvo, kad gydytojai dažnai žinojo, kuriems pacientams iš tiesų skauda (dvigubai akluose placebu kontroliuojamuose tyrimuose jie, kaip ir pacientai, to nežino, žino tik tyrėjas) ir neįtraukdavo visokių pacientų. Pvz.: nėščiosios apatinės nugaros dalies skausmas jau kažkoks magiškai negydytinas?
Nė vienas tyrimas neturėjo tvirtų įrodymų, kad gydymas veikia
Tik 16% pasiekė vidutinius, o net 48% – turėjo labai mažus įrodymus. Čia, jei ką, apima ir tokius gydymo būdus, kaip slalvotų švieselių ar taurių terapijos, metaanalizių tikslas yra kuo didesnis objektyvumas, įtraukia viską, kas bent kiek patikima, t.y. ne akivaizdus melas ir apgaulės.
Taigi. Iš to, kas turi vidutinius (t.y. iš prieinamų duomenų geriausius) įrodymus, kad veikia:
Su ūminiu skausmu:
NVNU – tie klasikiniai vaistai nuo skausmo.
FSIO. Neįdomu, suntinku.
Su lėtiniu –
MANKŠTA, o iš iš vaistų – antidepresantai ir TRPV1 agonistai (žmonių kalba – kanapėlės, kurios pas mus nelegalios, bet ir kokį paprastą CBD aliejų galima bandyti). Taigi, kai neurologas rėkia, kad manšktos, tau o ne vaistų reikia, jis gal tiesiog remiasi įrodymais pagrįsta medicina, bet galėtų ir kai ką pridurti.
Iš to, kas neveikia:
prie ūminio – mankšta ir paracetamolis. Paracetamolis yra galvos smegenyse veikiantis vaistais, mums reikia, kurie veiktų arčiau užpakalio. O mankšta nelabai protingas dalykas, kai ir taip gal skauda, nes pertemptas raumuo ar kas.
prie lėtinio – antibiotikai. Mes LT neturime tokios praktikos to bandyti, bet, patikėkite, neracionalus antibiotikų naudojimas Pasaulyje yra kiek įdomesnis, negu LT kai 3 mėn kosinčiai močiutei kažkas parašo azitromiciną.
Visa kita – nuo ozono injekcijų iki B grupės vitaminų…. duomenys įvairūs ir išvadas daryti sunku, bet tikrai matosi, kad čia gydytojai kūrybingi ir išmoningi :DDD
Taigi, bendrai paėmus metaanalizę –
9 iš 10 dažniausių apatinės nugaros dalies skausmų yra visiškai neefektyvūs ir negeresni, nei placebo? BOŽA.
Moralas? Na, tikriausiai, kad dar laukia proveržis šioje srityje, kai kažkas realiai suras ar įrodys kažką, kas turėtų didelius įrodymus, jog veikia. O gal tiesiog nugaros skausmas tokia baisiai skėtinė diagnozė, kad po jo pavadinimu slepiasi kas tik nori, tai ir gydosi jis – viskuom, o kartais ir niekuom.
Čia aprašo kaip rado, kad asmenys, kurie kumuliatyviai >4,4 metų vartoję protonų siurblio inhibitorius (vaistus rėmeniui gydyti), turėjo ir statistiškai 33% didesnę demencijos riziką.
Tiriamųjų grupės amžiaus vidurkis buvo 75 metai ir rėmuo, kylantis iš organus kontroliauojančios nervinės sistemos nusilpimo, gali iš tiesų būti pirmasis demencijos simptomas. Logiška – juk kuo jaunesnis pacientas, tuo jo rėmen priežastis dažniau būna pischosomatinė. Vyriasniame amžiuje vis dažniau galvoja apie organines rėmens priežastis, bet, jei jų nėra? Jeigu tradicinės psichosomatinės ligos modelyje autonominė nervų sistema dažnai mokosi funkciškai per stipriai ir perreguliuoja procesus, tai, natūralu, kad panašūs simptomai gali kilti jai jų „neprireguliuojant”.
Kita mintis, kas galėtų būti, tai, jog rėmens simptomas iš tiesų yra toks siaubingas ir varginantis, kad net ir gydymas „savo pasiima” – bet kokia kančia „degina” smegenis. Juk rėmuo nėra tik „graužimas krūtinėje” (kitiems ir to nebūna), juk tai visa simptomų paletė, įskaitant ir dažnai lydinčią prastą miego kokybę, kuri itin didina demencijų riziką.
Ir, žinoma, tikrai negalima atmesti galimybės, kad gali ir išryškėti mechanizmas, jog PPI visgi čia kalti. Bet kol nėra mechanizmo – koreliacija neveda tiesiai prie kauzacijos.
Straipsnyje taip pat yra dalis, kur tikėjosi, kad pridėjus pvz.: vit B12 – sumažės demencijų simptomai. Nesumažėjo. (čia tikriausiai dažnas šeimos gydytojas galėtų prisiminti bent 5 atvejus, kai „demencija” staiga dingo atradus, kad užteks tiek nedaug B12 inejkcijų ar, dar paprasčiau, pacientui neleisti tiroksino užsigerti PPI!) Beje, ilgai vartojantis PPI būtinai reikia papildomai ne tik B12, bet ir Fe, bei vit D. Kiekvienos šių medžiagų trūkumas gali sukelti neurologinius simptomus. B12 normos labai priklauso nuo šalies, manau, kad EU, turėdami dideles normas, teisingiau vertina šio vitamino svarbą, nei pvz.: JAV. Kultūringa palaikyti tinkamą B12 kiekį organizme. Taip pat jo žinojimas padeda atrasti ir situacijas, kai jis būna netikėtai įtartinai aukštas, o čia jau dažnai labai įdomu kodėl, ypač, kai žmogus nevartoja jokių papildų. Su vit D irgi pastebėjau, kad žmonės jau nebesako „ai, tai jo visiems trūksta”. Taip iki kovido dažnai sakydavo. Dabar sako „ai, tai čia kas trečiam jo trūksta”.
(NB kad itin aukštas skrandžio rūgštingumas, priešingai, sukelia foliatų ir magnio trūkumą, praktikoje atradau, kad pacientų, kuriems padeda magnis nuo mėšlungio, labai verta paklausti ar negraužia rėmuo.)
Kartais pacientai, kuriems nustatyta pvz.: Barreto stemplė ar reikšminga hiatinė išvarža nuolat palaikanti GERL, klausia dėl nuolatinio ir ilgalaikio PPI vartojimo naudos ir rizikos. Nauda kaip ir aiški – kiek įmanoma sumažinti onkologinės ligos riziką. Čia pokalbis eina jau pasiekus maksimalią galimą simptomų kontrolę, trečio lygio gastroenterologas padarė zondus ir biopsijas visur, kur pasiekė, psichoterapeutas jau pravedė bent 12 savaičių mindfulness kursą, dietologas ar gyvensenos medicinos specialistas įtikino, kad graikiškai riešutai yra pusryčiai voverei, ne žmogui etc ir žmogaus jau kokius 2 metus gražiai tvarkingai gėrė -zolį, kur vieną rytą atėjo sveikas ir puikus klausimas „o kas toliau”? Puikus klausimas savo šeimos gydytojui. Specialistai pasako – toliau tas pats, nebent nori dar tyrimų!?
Kol kas aiškaus atsakymo neradau – vieni šaltiniai sako vartoti būtina, kiti, kad nebūtina. Kur nebūtina, tai vertina, pvz.: kad nu tai gal spėsi pagauti tą karcinomą pirmiau, nei nusilauš sprandą nuo osteoporozės dėl PPI. Tai va čia toks laiptelis gydymo plano sudaryme, kur reikia pasėdėti ir viską apsvarstyti, geriausia priimant sprendimus farmakologinei monotonijai ne ilgiau, kaip metams ar dviems ir tada iš naujo permąstyti. Toks šaltas dušas po labai paprasto sprendimo gydyti rėmenį PPI ar juos bet kokiam neaiškiam simptomai pamėginti ad juvantibus.
Visi mediciniai sprendimai, kurie apima išeitis >10 metų bėgyje yra paprasti tik popieriuje. Savo studentams sakau, kad jie palauktų ir neskubėtų nusivilti savo darbo nepamatę jo pasekmių – ką tinkamas gydymas padaro ne per 1 ar 3 mėnesius, bet pvz.: per 5 ar 15 metų. Juk reikia laiko elementariausiam ląstelių atsinaujimui su kitų genų ekspresija. Jeigu nori greitų rezultatų – tai dar yra laiko persikvalifikuoti į chirurgus ar kardiologus, hehe 🙂 Dar yra labai svarbu nesupainioti paciento nusivylimo gydytojais su „neturi motyvacijos gytis”. Čia taip pat tragiška, kaip supainioti rėmenį su MI. Kur nusivylė, tai jau, nu, ką padarysi, kiekvienes atsakome ir nešame savo lūkesčius gyvenimui ir kitiems patys. Bet, jei atrodo netikėtinai nemotyvuotas, tai gali būti tos pačios, ar kitos ligos simptomas! Jėgų stoka? Kognityvis rūkas? Vulgari depresija? O gal kažkas tokio paprasto ir kasdienio, kaip butiniai rūpesčiai ir pasiūlius ar tiktų ateiti po savaitės vėl aptarti šito klausimo neskubant, bus OHO, kaip kokybiška ir gera konsultacija.
Kai gavau, tai perskaičiau per dvi dienas. Neapsakomai džiaugsmo ir didį malonumą, man atnešė vien laikyti tokį veikalą. Ne tik lietuvių autoriaus, gydytojo, darbas apie medicinos istoriją, bet dar apie Vilnių, miestą, kuriame aš gyvenu, kuriame mokiausi. Vietas, kurias galima vis dar paliesti, žmones, iki kurių dalis mano sutiktų žmonių gali atsekti ryšį, aprašomus pacientus ir atvejus, kurių palikuonis štai gali ir šią knygą ar šią jos apžvalgą skaityti! Apie iškiliausią žmogaus organą, darantį jį žmogumi (humane nobilissimum organon) ir tą jo uodegą, nugaros smegenis, kurias ir iš jų lendančias nervų „šaknis” spaudžia visokios išvaržos ir kitos negandos atnešančios joms kančių kamieno (passionis stirps) pravardę.
Lietuvių gydytojai nėra suformavę atskiros istorinės vietinės medicinos sistemos, tuo labiau atskirų jos sričių mokyklos, pas mus visada daugiau-mažiau buvo panašu į vakarų mediciną. Užtat mes esame turėję atskirų regiono ligų – apie vieną jų, kaltūną (plica polonica), šioje knygoje netgi yra atskiras skyrius! (nuo 257 psl). Kaltūnas yra nebeiššukuojamas plaukų dredas. Jame gali įsiveisti vabaliukai, kai nelabai švaru gyvenime, jis gali tempti savo svoriu galvą ir rauti plaukus. Kad tokie pas žmones būdavo, atrasdavo į mūsų kraštus atvykę gydytojai iš užsienio, sakydavo, maudykitės ir šukuokitės, o vietiniais sakydavo nenene. Tiek sakydavo, kad vietiniai gydytojai ėmė sakyti, kad čia viso kūno liga – reikia palaukti, kol kaltūnas „subręs” tada jį nukirpti ir pacienas pagis.
Man labai patiko, kad knyga prasideda pasakojimu kaip kūrinys atsirado. Kad štai, dirbi gydytojumi, ir susimąstai vieną dieną, negi ir anksčiau gydytojai dirbo taip pat sunkiai, kaip tu?
Taigi, kad dirbo.
Nuo sunkaus darbo gydytojus, rodydavosi, gelbėdavo tas pats, kas gelbsti šiandien – pvz.: sunkių ligonių vengimas ar referavimai. XIX amžiaus gydytojai sunkių ligonių išvengdavo užsiimdami gydymu to, ką šiandien gydo psichoterapeutai, o sunkius bandydami apibrėžti nuo kurios ribos nebekišti prie paciento nagučių. Realiai mažai ką gydytojai tada galėjo padaryti, pvz.: pakilusį kraujospūdį tikrai gydydavo kraujo nuleidimas, kažkiek dėlių išskirtas antikoaguliantas sumažindavo kraujo krešumą, bet dažnai tekdavo galvoti kaip suderinti lūkestį pacientui pagydyti ir gydytojui jį pagydyti su empiriniais duomenimis, kad koks Antoška iš kaimo gydantis vėžį tik prisilietimu turi geresnius rezultatus, nei tu, taikydamas mandras tuometinio mokslo teorijas!
Pvz.: knygoje pateikiama ištrauka iš paties Mesmerio Atsiminimų apie tipišką laikmečio pacientę – 28 metų moterį, kuri buvo jautri nuo vaikystės ir kuriai pasireiškė „konvulsijos, isterinis karščiavimas, nuolatinis vėmimas, įvairių vidaus organų uždegimai, šlapimo susilaikymas, stiprūs dantų ir ausų skausmai, melancholiniai delyrai, opistotonusas, epizodinis aklumuas, dusulys, kelias dienas trunkantys paralyžiai ir kiti negalavimai” (83 psl.)
Tuometinė medicina buvo vis dar labai humorališka – rėmėsi dar Hipokrato laikų idėjomis, kad žmogus serga tada, kai jo kūne yra skysčių pussiausvyros sutrikimas. Kaip tų skysčių uždaugėja? Na, ten visokių priežasčių yra. Mėnulis traukia vandenį, o smegenys šlapios, tai pritrauks tau vandens iš kūno į galvą pilnatis ir bus traukulis. Priežastys bloginusios skysčių pusiausvyra buvo net tokios, kaip jausmai ar mintys – per daug galvosi, smegenys nuo kraujo išsipūs ir užsispaus. Per daug pavydėsi – ištiks smegenų uždegimas. Reikia pastebėti, kad to laikmečio medicina tokius dalykus, kaip pvz.: pavydą ar pyktį laikė tokiais pačiais sutrikimais, kaip paralyžius ar smegenų pūlinys. Pyktis juk yra jausmas, kai kažkas vyksta ne pagal mūsų taisykles. Tai, kaip gali pykti, jeigu esi, pvz.: koks ubagas valstietis, ant ko tu neva pyksti, kai taisyklės ne tavo valioje? Tu negali pykti, jei pyksta, tai čia tau smegenys nesveikos. Na, tikriausiai valstiečiai tiek insultų (apopleksijų, kaip tada jas vadino) neturėjo ne todėl, kad nepyko, o todėl, kad neturėjo iš ko pavalgyti, kad užkiltų cholesterolis ir kada tinginiauti, kad nutuktų. Kiek ten gaudavo alkoholio, tai gal ir pasigerdavo, bet nebūdavo kaip aukštuomenė, kuri gėrė tiek, kiek galėjo, o ne kiek turėjo.
XIX a. pradžioje humoralinę teoriją ėmė keisti solidesnės solidizmo teorijos – jis toks mechaniškesnis, žmogus serga, nes jo kūne kažkas konkrečiai negerai, pvz.: spaudžia auglys. ~67 pknygos puslapyje aprašomas įdomus atvejis apie 38 metų vyraą, kuris numirė neva nuo kaltūno – anas jam atėmė kojų jėgą ir susilaikė šlapimas, o kai skrodė, tai rastas „auglys” ties L4-L5 juosmens „kremzle”. Įdomu, kad randa skrodimo metu auglį, gal išvaržą (galima mirti ir nuo skausmo), bet vis tiek sugalvoja, kad kaltas kaltūnas. Tam kaltūnui tikriausiai buvo labai lengva nurašyti ligas – jei nežinai kas pacientui yra ir kaip gydyti, bet pacientas nevalyvas, radai dredą ir iš karto – KALTŪNAS. Dar galėjai sugalvoti, kad jam latentinis kaltūnas. Tikėtina, kad silpstantis ir vargstantis žmogus, jei niekas jam nepadės, su laiku apturės suvelį plakuose, tai tipo tada pasakysi, kad tas suvelys įrodo, kas čia buvo. Panašiai kaip sovietai darė su latentine schizofrenija (nors rusai iš graiškikos sh padarė š, tai galima sakyti, kad kai visas pasaulis gydo shizą, jie gydo šyzą) – diagnozuoti, skiri vaistus, vaistai duoda šalutinį poveikį, o tą poveikį įvertinti kaip ligos simptomus, nuo kurios gydei ir daugiau vaistų skiri.
Aprašoma ir kaip sekėsi smegenų „organų” idėjom – kaip dabar patikslinama visokiais smegenų funkciniais rezonanso ir panašiais tyrimais kuri smegenų dalis ką daro, tai pačioje pradžioje pastebėjimai apie tai buvo kilę tiesiog iš klinikinių atvejų, kad smegenį sudraskė ten, tai nedaro to, ane ten, tai kito. 1795-1796 metais Gallio organologijos mokslu remdamasis Andriejus Sniedeckis aprašė 28 smegenų organus (106 psl), išskirdamas tokius įdomius, kaip gyvenimo jėgos (organ mocy życia) ir pririšančio prie gyvenimo (organ przywiązania do życia).
WOW!
Smegenų dalis turėti jėgų gyventi ir smegenų dalis norėti gyventi! Dar buvo suradęs ištvirkimo organą (organ lubieżności) – va, koks jis didelis pas nimfomanes ir visokius balandžius, po to persigalvojo ir nusprendė, kad čia tiesiog apie dauginimąsi dalis. Buvo net chytras gudrus organas, visokių intrigantų turimas. Iš šitos smegenų idėjos kilo mintis, kad smegenys formuoja visokius gumbus ir veido bruožus, gali juos išnagrinėti, apskaičiuoti ir ten pasidaryti išvadą, kad va, geras matematikas kas ar ten labai ištikimas. Kiek tame tiesos galima spręsti iš to, kad visokie technologijų milžinai vis dar mūsų kaukolių neskanuoja, o visaip kaip vilioja mus maigyti laikus ir gūglinti dalykus, kad kažką perprastų čia.
Apie Sniadeckius knygoje daug, kaip jie galvojo ir ką sugalvojo. Pvz.: kad Janas Sniadeckis sumąstė, kad senų žmonių atminties sutrikimus gali lemti ne tik nervų veiklos nusilpimas, bet ir jutimo organų sutrikimas. Reikia turėti omenyje, kad tais laikas senų žmonių, kaip pacientų, tūlas gydytojas turėjo daug mažiau, nei gali turėti dabar ir dažnai bet kas, kas vykdavo senatvėje, jau būdavo laikoma norma, pvz.: tai, ką dabar laikytumėm patologine, t.y. ligos, demencija.
Tyrinėjo ir moteris, kurias ištikdavo eklampsija ar kiti neurologiniai simptomai dėl nėštumo komplikacijų (171 psl):
„Karolina N., maždaug 40 m. amžiaus moteris, jau penktąkart nėščia, tvirta ir gerai sudėta, juodaplaukė, patinusio, paraudusio veido, nepiktnaudžiaujanti alkoholiniais gėrimais, nėštumo, kurio metu sunkiomis ligomis nesirgo, pabaigoje, gimdymo skausmų suimta, 1822 m. atėjo į VU Akušerijos kliniką, skųsdamasi stipriu nuovargiu ir ūžimu ausyse”.
Tada, pagal tuometinę logiką, jai nuleido kraujo iš kojos venos ir ligonė „su visa reikiama pagalba lengviausiai pagimdė”. Bet, po bamabagyslės perrišimo pasireiškė konvulsijos. Tai vėl jai nuleido kraujo. Išmiegojo, paryčiais buvo naujas priepuolis, tai vėl nuleido kraujo. Kitą dieną galvą toliau skaudėjo, o ir pieno dar nebuvo, tai uždėjo 18 dėlių ir 12 taurių su odo įbrėžimais (du būdai nuleisti kraujui) ir davė gyvsidabrio druskos, kad dar ir imtų viduriuoti. Kadangi pacientės būklė negerėjo – tai davė kitokio paskui gyvsidabrio. Po tokio gydymo trečią dieną pacientei atsirado pienas (ir šiaip jis dažnai atsiranda tik kelintą dieną po gimdymo), o aštuntą dieną, kaip knygos autorė rašo „belieka pasidžiaugti, kad, nepaisant skirto gydymo, moteris liko gyva„, išleista namo.
Pabaigai – ne apie Vilnių, bet iš knygos linksma detalė, kad net ir anksčiau gydytojai kentėjo nuo vaistų ir nelabai vaistų platintojų (307 psl):
„Prof. Johannas Peteris Frankas, 1805 m. pradėjęs dirbti Sankt Peterburge, susilaukė komercinio pasiūlymo iš vieno vyno pirklio: „Pone, mieste gyvenantys anglų gydytojai visuomet rekomenduoja savo ligoniams Madeiros vyną. Vokiečiai visi kaip vienas pataria gerti reinvynį. Ar nepasiūlytumėte savo ligoniams vengriškojo?” Tačiau profesorius tokio bendradarbiavimo atsisakė.”
