Žyma: šeimos medicina

Frey sindromas

Yra toks Frey sindromas (gustacinė disautonomija, aurikotemporalinis sindromas).
Tai neurologinė būklė, kurios metu žmogus valgydamas (ar tik galvodamas, matydamas, uosdamas maistą) patiria trukdantį paraudimą ir prakaitavimą smilkinių, skruostų ir ausų srityje. Gali pakilti šių sričių odos temperatūra.

Dažniausiai jis būna nuo vaikystės kaip specifinės gimdymo traumos pasekmė. Jeigu smarkaii suspaudžiami galvos šonai (gali būti tiek natūralaus tiek asistuoto gimdymo eigoje), tai parasimpatinės nervų sistemos skaidulos, kurios turėtų būti sukibusios su seilių liauka, nutrūksta ir ataugdamos randa ne seilių, bet odos prakaito liaukas. Nu vat kažkaip susipainioja jos.
Kai nervų sistema sako „reikia seilių” signalas ne ten nueina. Gali būti vienpusis. Gali būti ir visai be gimdymo traumos, bet tada dažnai būna šeiminė anamnezė ir pačiam žmogui ramiau, kad „tai pas mus čia taip būna”.

Praktikoje vaikams gali būti supainiotas su „maisto alergija”, nes augančiam vaikui seilių tai reikia virškinimu, o jų gamyba sutrikusi, asiranda ir pilvo pūtimai ir skausmai, vaikas tampa išrankus maistui, tėvai sako „jam nuo to maisto rausta skruostai” etc. etc.

Bet tik, kad Frey sindromo atveju paraudimai būna trumpalaikiai ir tikrai vizualiai skiriasi nuo odos atopinių bėrimų. Reikia turėti omenyje, kad seilių liaukų labai reikia sveikai burnos mikroflorai. Dalis vaikų sugeba”išaugti” sindromą – plastiškos smegenys nustoja bandyti gaminti seiles ten, kur jos nesigamina, paraudimai ir prakaitavimai dingsta. Ir, nors seilių liaukų ne viena yra, bet nebūtinai kitos kompensuoja, prasideda kariesai lygioje vietoje. Dar yra žmonių, kurių nervų sistemos yra tiesiog ne tipinės, žiūrėk vaikas ką pastoviai graužia, ten pas jį visos skaidulos visur suaugusios :DDD Nu čia toks juodas humoras. Aš tik noriu pabrėžti, kad sindromas diagnoze yra tik tada, kai trukdo žmogui.

Įgytas Frey sindromas dažniausia išsivysto per ~pusmetį po seilių liaukų operacijų (užtrunka, kol nervai priauga). Bet esu mačiusi ir pvz.: po herpes zoster ar sumušimo (oj, tie nelemti paspirtukai!), gali šisvystyti ir kaip cukrinio diabeto ar aterosklerozės komplikacija, gali būti kai kurių neurodegeneracinių ligų pirmas simptomas.

Dažniausiai vienintelis efektyvus gydymas būna botulino injekcijos paralyžuoti prakaito liaukas. Pacientai klausia „o tai negalima tų nervų tiesiog nupjauti/blokuoti???”. Labai geras ir logiškas klausimas. Matot reikia sugalvoti kuriame tiksliai nervo aukštyje padaryti tą CAKT ir, kai kūnas jau demonstruojai originalius gyvybingus sprendimus, tai nežinia kaip sugalvos toliau kur skaidulėles suauginti ir sinapses suformuoti. Taip, čia labai Hipokratinis gydymas, kad tik nepakenktum labiau.
Visokie tepalai dalinai efektyvūs, daliai pacientų labai padeda kognityvinė elgesio psichoterapija.

Frey sindromo paplitimas ir dažnis nežinomi. Tai tikrai nėra reta būklė, bet simptomų sunkumas ir jų kilmė – įvairios. Pavadintas pagal neurologę Łucja Frey – ji labai daug ką tyrinėjo, atskyrinėjo pavojingus ir nepavojingus nervų sistemos reiškinius. Jos gyveno baigtis buvo trafiška, žuvo neaiškiomis aplinkybėmis – pagal vienus šaltinius buvo nužudyta kartus su šeima Belžeco koncentracijos stovykloje, pagal kitus NKVD (jie buvo žydai, jos vyras priešinosi sovietams). Pati Frey sindromo savo vardu niekada neavadino. Kai kuriose šalyse, pagal aprašiusius neurologus jis vadinamas pagal jų pavardes – pvz.: Bailargerio sindromas.

Jules Gabriel François Baillarger buvo XIX amžiaus prancūzų neurologas/psichiatras (tada tai dar buvo daugiau mažiau viena profesija pas juos) – jis buvo pirmas atradęs tokius dalykus, kaip kad smegenys turi pilkąją ir baltąją medžiagas, jis pirmas aprašė, kad GALI būti, kad vienam žmogui būna ir manijos ir depresijos epizodai (tuomet tai vadino folie à double forme, ty. dvigubos formos pamišimas), na ir aprašė folie circulaire (ausų pamišimą). Kaip matot tada viskas buvo pamišimai. Daugiau pavardžių yra, bet man kažkaip labai gražu, kad LT patenka į šalis, kur Frey sindromas yra Frey sindromas.

PS jei prakaitavimas TIK valgant karštą ar aštrų maistą, tai vadinamas tiesiog gustacine hiperhidroze ir yra normali fiziologinė reakcija.

PPS tiem keliem žmonėm, kam techniškai aktualu:
R61.0 – lokalus prakaitavimas
L74.8 – kiti ekrininių prakaito liaukų sutrikimai
G50.8 – kiti trišakio nervo sutrikimai

Knyga – Gintarė Aukselė „LRezidentė” – įspūdžiai

Perskaičiau Gintarės Aukselės knygą „LRezidentė„.

„Nuostabu. Nepakartojama. Kokia intriga. Meninė raiška 10/10. Va, kuo nerealus stacionaras. VAU. Škėma palyginus yra tik mirtingasis. Pridėsiu tą daktarą į feisbuko drugus. Nusiųsiu jam širdutę.”

Čia taip pradedu ištrauka iš knygos apie tai, kaip šeimos gydytojai reaguoja radę epikrizėse terapeutų rekomendacijas. Kadangi skaičiau knygą dar ir tokį darbą dirbdama, tai galėjau identifikuotis!

Knyga parašyta iš išgalvotos vidaus ligų terapeutės Ievos perspektyvos ir apie kelis pirmuosius jos rezidentūros metus, kurių iššūkiai buvo ne tiek profesiniai, kiek socialiniai ir tarpasmeniniai ir, netgi, tiesiog saviasmeniniai. Štai, pvz., aprašomos trumpos 7 situacijos, kai pacientai klausia Ievos jos pavardės, bet to klausia kaip grąsinimą jai. Labai keista, kad gydytoja Ieva neturi pavardės. Pavardė yra kaip diplomas ar baltas chalatas. O juk Ieva galėtų turėti pavardę. Duokit kas nors jai pavardę! Leiskit jai iš karto prisistatyti pavarde ir konsultacijos pabaigoje atsisveikinti ją dar paminint. Viduryje konsultacijos priminti.

Duokit Ievai tokią kietų kiaušinių pavardę, kad po to jaunesni rezidentai sakytų, o aš koks Tomas Rezidentėlis, o Ievos rezidentas. Slaugytoja sakytų aš ne Slaugytojaitė dirbanti su Ieva, o Ievos slaugytoja. Pacientai sakytų „o tu žinai KAS mane gydo?”. 

Nu reikia turėti pavardę. Žmonija ją sugalvojo, kad gyventi būtų lengviau. Adomas pradėjo galvoti pavadinimus viskam Rojaus sode, neabejoju, kad Ieva sukūrė tolimesnę nomenklatūra, tik apsimetė, kad ne ji pati.

O Knygos, ne Sodo, Ieva dirba labai griežtai pagal taisykles, bet jų pati nekuria, dirba pagal sistemas, bet jų neanalizuoja. Štai susiduria Ieva su rūkančiais pacientais ir viskas, vargas jai, kad jie ir rūkyti nori, ir neklauso to norėdami. Nekalbant apie tai, kad galima būtų susimąstyti ar ligoninė skirta pacientams gydyti ar nubausti už rūkymą, tai būtų galima pakalbėti apie tai, kad, kaip gydytoja galėtų skirti pacientui pakaitinę nikotino terapiją, pvz.: pleistrą ir netgi būtų konkreti instrukcija ko nupirkti paciento artimajam, kuris vis neša mišrainę.

Ievos šeiminiai santykiai man sukėlė įtarimų. Jos antra pusė ne Adomas, o Robertas, kažkaip labai jau lengvai toleruoja tokius dalykus, kaip pvz.: grįžimą po budėjimo susigadinus nuotaiką visai savaitei. Galvoju labai daug antrų pusių paklausų o jiems už ką tai? Kaip ir pacientui mes nepernešame prieš tai buvusio paciento mums palikto nuovargio ar skriaudos, taip netempiame jos namo namiškiams, kad jie užpenėtų mus rūpesčiu skirtu net ne mums patiems, o savo profesiniams vaidmenims. Gal Robertui patinka tokia Ieva? ar bus tęsinys kitoje knygoje?

Vietos apie rezidentų tarpusavio bendravimą, varžymąsi, kažkokius tai rezidentūros vadovų maivymusis apie rezidentus prie pacientų – visa tai labai surrealistiškai atrodė. Žinokite ten labai gerai parašyta, tikrai būna tokių vietų. Man labai pasisekė, nes šeimos medicinos rezidentūroje tam tiesiog nėra laiko ir jėgų. Tie magiški telefonu numeriai, kuriais reikia skambinti į reanimaciją, pas mus eina visiems iš karto, dar ir su pačiu telefonu, nes gal savo neturėsi, gi susimesim po kelis eurus ant dumbphone, kurį dar perduodantis turės pažiūrėti ar pakrautas.

Ta va, taip apibendrinant tą Ievą, gal ji koks Gintarės šešėlis? AAAAAA, dabar jau įklimpo ponia Aukselė, visi įtarinės ją čia save aprašius. O pacientai, kuo labiau bus aprašyti išgalvoti, tuo labiau atrodys „čia apie mane”, kuo labiau situacija bus aprašyta kaip juoda ir siurrelistinė, tuo labiau atrodys tiesa ir konkreti. Nu čia gal aš perkelinėju, man tai taip pastoviai būna. Nepasimoka nieko išgalvoti LT, ir taip jau pasakų šalis, užtenka kasdienybę aprašyti.

Kas labai patiko, kad knyga parašyta tokiais besimėtančiais skyreliais. Nieko negaliu padaryti, aš kabelinės TV sugadintas milenialsas. Man vis dar realybė turi būti pateikta kaip „Friends” serialas ar „Cow and chicken” filmukas. Kaip pacientas tai skaitydama tokia „meh”. Klimato kaita baisiau, nei daktaras, kurį patį tuoj ištiks insultas, kad tu po insulto rūkai JO apmąstymų tūlike supratęs, kad slaptasis raktas nuo tualeto durų iš visų kitų raktų išsiskira tuom, kad vienintelis turi šniūrelį.

121 puslapyje skyrelis apie įstaigų tualetus yra labai geras ir tikra tiesa. Skyrelis apie ponią Eugeniją labai sujaudino :'( Skyrelis apie tai, kad rezidentams ieškant melenos būtų gerai nusiimti žiedus – prajuokino. 

Tai, taip bendrai paėmus, knygą vertinčiau kaip gerą ir pasidėsiu prie savo „parašyta lietuvių gydytojų” lentynėlės, tai prašau prisidėti prie šio literatūros žanro augimo ir klestėjimo knygą nusiperkant, atnešant autorei taip milijonus pinigų, o leidykloms idėjas, kad čia reikia ir toliau panašias knygas leisti, o ne visokius norvegų trilerius versti. Kažkaip ten skaičiuojasi knygų gerumas ir jas imant iš bibliotekos, tik paskui reikia grąžinti ir jie netikrina ar tikrai perskaitėt!