Tebūna kelias į svajones ilgas ir varginantis

Koks atvirukas iš vaistinės! :v

„Tebūna kelias į svajones ilgas ir varginantis”.

Čia reklamuoja šitą dalyką. Suprantu, kas čia ironija, humoras toks. Bet… Bet vat galvoju, kad čia labai geras atvirukas. Ten ir kitokių buvo, pvz.: linkintis vidutinės sveikatos. Ir realiai ar vaistinėje negalėtų būti priemonių agresyviam psichinės sveikatos gerinimui? Kaip yra cheminių medžiagų, kurių sveikam žmogui nereikia, pvz.: vaistų mažinančių kraujospūdį, kaip yra mechaninių priemonių, pvz.: tvarsliavos žaizdoms, tai ar negalėtų būti ir, pvz.: atvirukų, kurių reikia būtent ligos ar tam tikrų būklių, gyvenimo iššūkių atveju? Tada irgi galėtų būti, kad vaistininkas gali parinkti atvirukų Jūsų toksiškam narcizui ex, bet, jei tiesiog išsiskyrėt, atviruką galės parinkti ir kosmetikos konsultantas.

Būtent šis atvirukas man priminė nutikimą iš šių metų knygų mugės. Sėdžiu, valgau, girdžiu šalia prie gretimo staliuko gausi šeima, ir joje ~10 metų vaikas garsiai pyksta ir aiškina savo mamai, kad kaip ji galėjo, nu kaip ji galėjo, kaip ji jam nenupirko jo norimos knygos, nu kaip mama taip gali, mama, MAMA!!!!! AAAAA. Pati mama labai sutrikusi, bando raminti, bando sakyti, kad jis per mažas tokiom knygom ir iš viso tokios knygos ne jam, siūlo ką vietoj tos, ką mato labiau jam tainkamo, bet vaikinas greižtai sako ne, nori būtent tos, daugiau nieko jam iš mugės nereikia, mama, NIEKO. Matosi žmogus susiplanavo įsigyti. Ot, jaunoji karta, ne taip, kaip mes senimas, tokiose situajose su sprendimu 🏴‍☠️.

Tėvas atsistoja nieko nesakęs, nueina, grįžta gana greitai, duoda vaikui maišelį, vaikas išsitraukia ir tan OMG TA KNYGA. Spirga jau džiaugsmo gurvuolėlis, tiesiog gyvas sidabriukas, rangosi. Bet ne ačiū ar ką ten, o atsiverčia ir ima mamai garsiai skaityti pirmą puslapį ir aiškinti iš karto, kad va, matai mama, negi tau neaišku kokia gera ir reikalinga knyga. Wow, vaiko skaitymo lygis max geras. Aš nusprogčiau iš pasididžiavimo, kad mano vaikas gyvenime dar ir skaityti moka, bet ten mama visa (ಥ﹏ಥ). Kiti vaikai – tai mama, o tas knygas, kur sakei broliui, jei nepirksi, gal man VISAS mums nupirksi? Tėtis ramiai valgo.

Tai kitą dieną knygų mugėje ir aš tą knygą nusipirkau – David Goggins „Manęs nepalauši. Valdykite savo mintis ir pasiekite bet kokį tikslą”. Va, pradėjau skaityti, tuoj suvaldysiu ir aš savo mintis ir pasiekiu bet kokį tikslą, ha!

Jei netingėsiu knygą vėliau aprašysiu. Skaitydama mįslinu apie važinėjimą dviračiu. Pernai pradėjau važinėti. Ar aš mokėjau važinėti dviračiu? Pasirodo, kad nemokėjau, bet išmokau. Žiūrinėdama internete patarimus, kaip pradėti važinėti, radau visokių statistikų apie suaugusių dviračių važinėjimą. Pvz.: vienoje apklausoje buvo, kad 9/10 suaugusių sako, kad moka važiuoti dviračiu, nors, jei duodi dviratį ir sakai „pravažiuok”, tai realiai važiuoja tik koks 3/10, kiti nukrenta ir nustemba, nes gi mokėjo vaikystėje ir čia gi neužmirštamas dalykas. Aišku jiems vėl iš naujo išmokti lengviau, nei niekada nevažiavusiems. Žiūrinėjau šaltinius ir gūglinau kur suaugusiam žmogui išmokti važiuti dviračiu, dirbtinis intelektas siūlė man, pvz.: kreiptis į savo pirminės sveikatos priežiūros įstaigą, kurioje, bendradarbiaujant su viešojo transporto tiekėjais, turėtų būti vykdomos tokios sveikatinimo programos, ten mane ir išmokys, ir gal ne šalmą padovanos OBA. Gyvenime nemačiau, ok, sekantis. Tada, kad tokią paslaugą teikia specializuotos dviračių mokyklos arba dažnai vairavimo mokyklos. Matai kaip. Nu daug visokių įdomių haliucinacijų AI prigeneravo. Kiek pavyko išsiaikinti, tai LT tą tiesiog daro privatūs asmenys, kainos panašios į psichoterapiją.

Man pačiai perkant dviratį parduotuvė siūlė su kiekvienu dominančiu dviračiu išeiti į lauką ir pasivažinėti aplink rajoną, kad geriau suprasčiau, o aš atsakinėdavau, kad aš nemoku važiuoti. KAIP TU NEMOKI? Sėsk ir važiuok. VISI MOKA. Uff.. buvo labai nejauku, nes, kai bandžiau mokytis vairuoti, tai instruktorius liepė iš karto važiuoti į gatvę. Aš sakau, tai gali pirma aikštelėje, ta prasme čia mano pirmas kartas už vairo apskritai, jis, nene, važiuojam iš karto į gatvę. Važiuojam, pavažinėjom po Vilniaus aplinkėlius, grįžus „tai tu, ką, rimtai, nejuokavai???” ir labai jam sunku buvo. Vėliau sakė, kad čia labai retas dalykas, dažniausiai pas jį (žmogus dirba vairavimo mokykloje) ateinantys žmonės jau būna prasimokę vairuoti dar vaikystėje, negi aš 12 ar 14 metų nepradėjau važinėti su tėvų mašina???? Vat labai įdomu, kad gyveni sau ir kitiems sukeli kompetencijos įspūdį, kad tau ant kaktos neparašyta, jog tu dalykų nemoki, kad kiti galvoja, kad jei kažko nedarai, tai nenori, o ne nemoki.

Grįžtant prie dviračių.

Vilniaus dviračių takai yra puikūs ir jų dar daugėja ir jie dar gerėja. Kiti dviratininkai, pėstieji ir vairuotojai yra labai kultūrinigi, mieli ir paslaugūs. Atradau, kad žmonių, kurie nevažinėja dviračiais, mintys ir pasisakymai apie dviratininkus yra atskira kultūrinės fantazijos sritis, kurią reikia padėti prie prietarų apie vampyrus ar paštininkus. ŪūūūŪŪŪūūū privažiuos baisus piktas dviratininkas, kuris nebijo, nei žmogaus ir Dievo įsakymų, ir specialiai TAVE nuskins!!!! Palįs tau po ratais! Įvažiuos į tavo parduotuvės vitriną! Ir visą laiką tą darydamas raitys savo…. ūsus, jo, ūsus raitys, makieveliškai juokdamsis ir galvodamas, va, kaip gerai ir teisingai pasielgiau, tegul visi mato, kad aš čia vienas protingas, gražus ir svarbus. Teisingi žodžiai, nes pagrįsti širdimi ir 110% patirtimi. Kur dviratininkai su aptemptais šortais, tai dar belekaip ir bike’seksualūs.

Besimokydama pati kritau tris kartus. Pirmą kartą nusibrozdinau kelį ir jis gijo man kokį mėnesį. Pažeidžiau tik odą, bet per visą gylį. Gyjimas užtruko ~tečdalį ilgiau, nei būčiau tikėjusis, bet labai gerai perkalibravo man smegenį, kad yra, kaip yra, o ne taip, kaip buvo. Pasidariau sau pati, ką dažnai matau darbe. Žmonės patiria buitines traumas, juos sulopo chirurgai, tuomet jie tęsia gydymą pas šeimos gydytoją ir, jei traumą patiria šiaip netraumingą gyvenimą gyvenantis žmogus vyriasniame amžiuje, būna daug klausimų, kada tai gal blogai susisiuvo, nes dar neužgijo, gal uždėjo per daug ar per mažai siūlių? O tai gal reikia reabilitacijos, kad pagerintų kraujotaką? O tai kodėl formuojasi randas???? O tai.. Labai daug klausimų būna, kartais labai pagrįstų, pvz.: ir pats pamatai, jo jo, čia per ilgai, padarom gal cukrų prie progos, AI BITUTE GLIUKOZĖ DEVYNI KABLIS DU, IŠ KUR, pernai buvo penki. Dar vienas dalykas, dėl ko vaikams greičiau gyja žaizdoas yra, kad vaikai dažniausiai nerūko ir juos mama paglosto. Daug suaugusių žmonių, jei paklaustum, kada va tave kažkas taip va glostė, mylavo, gal pamasažavo pečius ar kojytes vien todėl, kad pasiekė, pasakytų „niekas”…. nusiųsit reabilitologui?

Vieno tų kitų kritimų metu susikaldžiau riešą. Ten, priešingai, pasidžiaugiau savo tvirtais kaulais, nes nelūžo taip, kad galėčiau flompsinti ranka ir rodyti laiptelius ant kaulo. Bet vat atsirado hematoma ant dilbio ir, nors neilgai, bet buvo taip, kad ta ranka nelabai ką galėjau daryti. Ir čia labai nustebau, nes dalis mano aplinkos dalis nusprendė, kad dabar tai jau matyt mesiu dviratį. Klausiu kodėl? Kaip tai kodėl, Juste. Taigi mesi. Nes nepavyko. Aš tokia – nesupratau. Nepavyksta vieną kartą ir meti? Taigi ne smegenį prasiskėliau, kad gulėčiau ir nebegalėčiau ar ne koją man nutraukė koks kitas piktas alkanas dviratininkas, nenugraužė jos šlaunies aukštyje.

Šitą gyvenime jau buvau patyrusi su piešimu. Kadangi mėgstu piešti, piešti pradėję aplinkiniai dažnai man rodydavo savo darbus, džiaugdavausi, o tada jie piešimą mesdavo, nes tobulėdavo per lėtai. Man atvipdavo žandikaulis. Kai kurie per 2 savaites pasiekdavo tiek, kiek man dviejų metų reikėdavo suvokti, bet mesdavo, nes per lėtas augimas, per mažai grįžtamosios naudos, etc. etc. Tada pasijusdavau blogai, nes mąstydavau, kad gal jiems viskas kitkas gyvenime taip gerai sekasi, gal čia aš kažko nesuprantu, gal aš iš viso kitų žmonių patyrimu, nieko nesu pasiekusi ir niekas man nėra pasisekę, džiaugiuosi mažais dalykėliais, net tik tokius ir teturiu? Tada kitas smegenų pusrutulis pasakydavo, eik tu sau, Šerlokai, atradai, kad kiekvienas žmogus gyvena SAVO gyvenimą? Gal tau paploti? Nupiešdavau ką ir ramiau pasidarydavo. Dabar galiu va, dar ir dviračiau pavažinėti, kad ramiau pasidarytų.

O jei rimtai, tai mokėti dalykus mesti jau yra gerai. Ne visi moka mesti. Kai kurie ką pradėję taip ir kankinasi, net, kai jiems tai realiai nenaudinga ar neprasminga, o ne tiesiog kažkur kažkas sugalvojo, kad jie gerą dealą pagal savo pačių blėnius.
Galėtų būti atvirukas „tegul kai kurie dalykai tiesiog pasibaigia patys”.

Živilė Mitkė „Mintregys”

Perskaičiau young adult lietuvišką knygą! 500 psl. Siaubas. Penki šimtai puslapių.

Tai va, paspoilinsiu apie ką knyga, bent jau, kaip aš supratau.

Parakosminiame pasaulyje egzistuoja dvi saulės, dvigalviai gyvūnai, o žmonės gimsta visada dvyniais. Kodėl taip? Nu nes taip reikia. Suprask vėlesnėse knygose gal paaiškins, čia lyg taip specialiai kažkieno padaryta. Ir suprask, kad šitas pasaulys yra technologinio nuosmukio eroje, likę senesnės epochos artefaktai yra ✨magija✨.

Veiksmas vyksta mažulyčiame planetos kampelyje (bent jau pagal žemėlapį ir herojų gebėjimą jį įveikti arkliukais ir laiveliais). Viena šalis okupavo kitą, visi pikti, visi alkani. O dar, kad to maža nebūtų, plinta maras, ir ne koks biologinis, o memetinis, t.y. smegenys gavusios tam tikrą informacinę seką ima degeneruoti. Sixseven brainrot’as, tik blogiau. Kaip dera tokio tipo literatūrai Pasaulį išgelbės neurodivergencija.

Jis (Klaudijus) yra viengimis, suprask gimė be brolio dvynio, todėl nedastumtas iki pasibjaurėjimo likusiems tesingai gimusiems, skriaudžiamas šeimos, vagiliaujantis, bandantis nusižudyti. Toks ant ribos incelis. Reikia suprasti iš knygos, kad tokioje Visatoje net prostitutės su viengimiais nemiega, bet jis neva pats sugalvojo nenorėti moterų, nesidomėti mašinytėmis (arkliukais), kaip kiti berniukai, etc. etc. Jis smulkus ir paliegęs. Kai pagaunamas vagiantis ir nubaudžiamas vergauti, tai jį idarbina tarnaite tokioje Akademijoje ale „nešiok popierius” ir „pavalyk dulkes”. Šiaip tai tipo turėjo nužudyti, bet toks tos Akademijos teisėjas Faustas pamatęs Klaudijų sako mmmm tasty, ateik arčiau.

Ji (Helena) yra super important princesė, kuri net ne tikra princesė, o kažkoks tai pseudo masinio naikinimo ginklas tą marą ir užvedantis per savo vaikiškus piešinėlius ir daineles. Ji lyg irgi gimė viengimė, bet turi dvi širdis. Skirtingai nuo kitų personažų, tarp kurių 20 metų amžius jau branda, o 30 metų jau visko matęs, viską žinantis, Helenos amžius yra neaiškus, bet ji atrodo, jauna. Gal turi ir dvi hipofizes, dėl to kitaip sensta.

Akdemijoje veisasi tokie Teisėjai – technologiškai augmentuoti žmonės, kurie moka matyti kitų žmonių mintis ir emocijas. Mato per jiems suvokiamas vizualines išraiškas. Jei jautiesi kaip ant sparnų, tai ir matys tavo galvą plunksnuotą. Klaudijus ir Faustas aprašomi kaip ale priešingybės, suprask vienas tamsiaplaukis, kitas šviesiaplaukis, vienas eina per bobas, kitas celibate etc. Galvojau knygoje abu pasibučiuos, bet!

Knygos intymumas yra sadomazochistinis. Personažai suartėja ne per bendras vertybes ar tikslus, bet tiesiog sudėti fiziškai vienas šalia kito ir priversti patirti tuos pačius diskomfortus, skausmą, arba prispausti rinktis tarp kelių kelių, kurių vieno pasirinkimas kitus sugriaus. Knygoje kaip ir nėra tiesiai pasakoma kame yra blogumas tokio padalyto pasaulio, kur visi gimsta po du, tas maras toks daugiau irgi nepatogumas, nei Pasaulio pabaiga atrodo, ir KODĖL kažką reikia pataisyti. Pagrindiniai personažai lyg jaučia, kad čia negerai, čia reikia pataisyti, bet tuo pat negali pasakyti ką tiksliai reikia taisyti, jie nežino, daugiau viliasi ir genami traukos, kad tai bus atitaisymas. Čia vat gal įdomiausia knygos dalis.

Jei taip labai atsitraukti nuo paviršinių detalių ar porą kartų užmigti skaitant šią knygą ir ką pasapnuoti, tai galima būtų prisiminti Platono aprašytą Aristofano pasakojimą, kaip Dzeusas padalino žmones po du. Turėjom visi keturias kojas, keturias rankas, dvi smegenis, vieni buvome skirtingų lyčių, kiti vienos (tik vyrai ar tik moterys) bet vat ėmė ir padalino. Kodėl? Pas Graikų kaimynus tai bokštą griovė dėl to paties kitas dievas.

Nunerfino mus, patyrė žmonija hubrį, užtat atsirado meilė ir Didžiojo Kito paieška, kurį suradus tampi kažkuom daugiau, nei būtum atskirai po vieną. Man tas mitas labai gražus per tai, nes nors paišomi tie pirmykščiai žmonės šiuolaikinėse iliustracijose kaip tiesiog sulipę, bet originaliame pasakojime yra daugiau kokie tai blopsikai. Jeigu tikrai galėtų būti fantastinėje literatūroje egzistuojančio technologinio nuosmukio pasauliai, kur mokslas tiek išvystytas, kad nebeatskiriamas nuo magijos, tai tie tikrieji pirmieji žmonės būtų galėję kilti alternatyvioje evoliucijoje, kur plokčiagyvių tipas (Placozoa) tobulėjo toliau, vystė tik chemines sinapses ir štai trinktelėjo elektrinis impulsas. Tada labai logiška kodėl tai meilei reikia hormonų ir vis artumo negana.

Grįžtant prie knygos, kuri gal yra, gal nėra, labai subtili oksitocininių neuronų kritika, įdomu ar bus sekančių dalių. Jei bus tai kol kas statau, kad jose sutiksime arba Setą ar Lokį.

Šiaip parašyta knyga tai tikrai gerai. Prieš tai bandžiau skaityti Rebecca Yarros „Fourth Wing” (įveikiau ketvirtį, kol nuliūdau, kad neturiu židinio) ir „Mintregys” parašytas žymiai geriau, nei ana. O ta tai gi tipo pasaulinis bestseleris. Aš sugebėjau net Audra Winter „Age of Scorpius” įveikti, praktiškai veteranas iš apkasų, žiūriu į jus stikliniu žvilgsniu.

4/5 nes Klaudijus su Faustu nepasibučiavo.

PS leidyklos, baikit sakyti, kad autorius n metų dirba prie kažkokio kūrinio ar pasaulio. Knygos ne sūriai, jų brandinti nereikia. N šedevrų yra parašyta per tris dienas, autoriui apsikrėtus mūzomis. Palikite augimo trukmes intymioms kūrėjų paslaptims.

Knyga – Lisa Feldman Barrett „Kaip gimsta emocijos”

Ar Jum taip būna, kad skaitant knygą atrodo, kad knygos tikslas yra pasiginčyti su kažkuom? Man skaitant šią knygą jis buvo labai ryškus, nes joje aprašoma viena emocijų atsiradimo teorijų su labai daug argumentų kodėl būtent ta teorija yra geresnė/tikresnė. Ir, jei tos kitos nežinai ar nežinai tiek pat, kiek šioje knygoje pateikiama info apie tą kitą, tai gaunasi, kad tada gauni tik pusę knygos. O jei iš viso nieko nežinai, tai tada atrodo, kad čia viskas tiesa ir teisinga, nors ir pirma ir antra, ir dar trečia ar ketvirta teorijos visos jos būtų tiek pat (ne)teisingos, priklausomai nuo to, ar tau čia praktiniai, teoriniai ar „iš karto reikia disertaciją parašyti” klausimai. Jei ką, tai šita knyga parašyta lengvai, su daug humoristinių pavyzdžių, mačiau internete daug kritikos knygos formai, kad ant tiek nerimta, kad ner neverta dėmesio, bet negalėčiau taip sakyti, čia kaip lyginti blyną ir šakotį, kai žmonės ima lyginti pop psichologijos knygas su ta pačia tema parašytais akademiniais straipsniais. Tikriausiai tie, kurie skaito ir tuos, ir tuos, mielai skaito abu, o kurie skaito tik vienus, ta

Vat galime pradėti labai lietuviškai klausimą kaip gimsta emocijos. Ar emocijos ir jausmas yra tas pats? Kas yra nuotaika? Ūpas? Kuom skiriasi dvasia ir siela (ne krikščioniškos religijos prasme) ir ką abi turi bendro su sveikata? Galima eiti ir tiesiai prie knygos ir jos terminologijos. Pvz.: naudojamas terminas – degeneracija. Kaip manote ką jis reiškia knygoje? O tai, kad tą patį jausmą gali sukelti daug skirtingų neuronų kombinacijų, t.y. „daugelis vienam”. Skirtingi biologiniai keliai tam pačiam rezultatui. Idėja yra priešpriešinė „pirštų atspaudų” teorijai, t.y. kad konkretus neuronas ar jų grupė, sudirginta, lemia tą pačią emociją visada, kai yra paveikiama, dirgiklių, atsiminimo ar net kad ir kokio į smegenis įkišto elektrodo ar suvalgyto grybuko.


Hm. Tarkime ateinu į psichoterapiją, mano terapeutas duoda tokią knygą apsišvietimui, išmokstu aš šį terminą ir visus geriu jų smegenų degeneracija. Kas šiaip tokioje kasdienėje medicininėje ir psichologinėje kalboje daugiau reiškia kažko nykimą ne pačia pozityviausia prasme. Knygoje daug tokio smėlio tarpdančiuose, daug kur subtilesnio, nei vienas konkretus žodis.

Bet, neapsigaukite, knyga nėra neigianti smegenis, kaip dalykų kilmę. Net priešingai. Pvz.: yra visas skyrelis apie joje įvardijamą afektinį realizmą, t.y. kad mes ne pamatome ir tada patikime, bet pirmiau patikime, o vėliau pamatome, t.y. smegenų lūkesčiai ir tikslai realybės suvokimui yra svarbesni, nei jusliniai signalai. Tik kažkaip įtariu, kad galviniai nervai krizena kamputyje, ypač VIII’as.

Knygos dideli pliusai yra tai, kad joje emocijos yra pateikiamos ne kaip baigtinės visų turimos ir vienodos, bet, kaip kažkas, ką galima lavinti, ugdyti ir puoselėti – už tai esame atsakingi dalinai patys, dalinai mūsų aplinka, panašiai, kaip kepamos duonos kokybei atsakingas ir mikroklimatas, kuriame mielės auga. Vienoje kultūroje vienos emocijos priimtinos, kitoje – ne. Vienų tikimasi tam tikrose situacijoe, kitose nesuprastų kas Jums nutiko, jei sužinotų, kaip jaučiatės (ar, kad nejaučiate nieko). Autorę, atrodo, kiek glumina rusiškos kultūros emocijos… gražiai aprašo graikiškas (nes turėjo, kas su ja apie jas kalbėjosi), o labiau į Rytus visai tamsu.

Na, einu palavinti kokios savo emocijos ta proga, kokios džiugos ir jaudinančios.

Knygos įvertinimas bet kur nuo 1 iki 5/5 žvaigždučių, žiūrint ko ieškote.

PS – nuotraukoje paukštelis iš LEGO rinkinio nr 31145 .

Dar palipdytų iš jo gyvūnėlių

Klinikis atvejis – kulka smegenyse

Kai atvejį radau aprašytą. Veiksmas vyksta Šveicarijoje.


Į priėmimo skyrių kreipiasi 52 metų vyras – haliucinacijos, sumišimas, persekiojimo kliedesiai, sutrikęs laiko suvokimas. Apžiūri neurologas, kažko ypatingo neranda, daro galvos KT.

Galvos KT parodo kulką smegenyse. Ale matai kaip čia! Aš visada žaviuosi šveicariškais atvejų aprašymais – spėliok ar jie pacientų neapžiūri (skylės galvoje paprastai matosi) ar tiesiog neaprašo to, na, kam nepasitaiko, gi gali žmogus turėti šautinę skylę galvoje, bet tai nereiškia, kad dėl to reikia priėmimo skyriaus pagalbos, gal jam koks žaibinis meningokokas ar glioblastoma, dėl kurių pagalbos priėmime reikia labiau! Juodas humoras čia, jei ką.

Ok. Operuoja.

Operacijos metu kulkos neranda ten, kur tikėjosi. Pasirodo kulka galvos viduje atšoko nuo kaukolės skliauto kaulų ir dabar slankioja po rikošeto paliktą kanalą. Eeeeee… ok, sako chirurgai, žinokit, nežvejosime mes čia jos po tą košę ir naujos nedarysime, užlopo smegenų dangalus, kad pačios smegenys nevarvėtų ir nedžiūtų, duoda kelioms dienoms plataus spektro veikimo antibiotikų.

Du mėnesiai po tokios nesėkmingos operacijos pacientas vis dar gyvas, straipsnis rašo, kad naujų simptomų jam neišryškėjo. Bet VĖLGI, nerašo ar jam nors kiek pagerėjo.

Gale yra padėka, kad pacientas sutiko pasidalinti savo atveju, tai gal pagerėjo?

Straipsnis https://jamanetwork.com/journals/jamaneurology/fullarticle/2841766

Paveikslas – Gustav Klimt „Bučinys”

Aš lankausi sanatorijose.

Visada važiuoju į tas, kurias mėgsta patys gydytojai. Bet sykį kažkaip durnai pasirinkau ir nuvažiavau į kitą.

Joje plaukiodama baseine pastebėjau, kad patalpos sienos ištapytos Klimt’o paveikslų reprodukcijom. Reprodukcijos buvo prastos. Bet negalėjau pasakyti kodėl.

Po to supratau. Gal suprasite ir čia.

Žiūrėkite – kuom skiriasi A ir B paveikslai?

Nėra tų raudonų kleckiukų? O į ką jie panašūs?

Klim’tas tūsindavo pas tokią Bertha Szeps-Zuckerkandl, kurios vyras (Emil Zuckerkandl) tuo metu Vienoje skaitė baisiai šūstras paskaitas apie mediciną. Sujaudintai auditorijai per projektorių jis demonstruodavo žmogaus audinių preparatus ir apie juos pasakodavo.

Šiame paveiksle moters rankovėje nupiešti eritrocitai atitinka kaip per tuometinius mikroskopus matėsi iš venos paimtame, o kojose – menstruaciniame kraujyje. Ji visa pilna įvairaus brandumo eritropoetinių salelių. O kas ją tvirtai saugo, sako „neatiduosiu”? Kas ją myluoja? Ar kada matėte kaip atrodo kaulas per optinį mikroskopą?

Kaulas ir kaulų čiulpai. Dvi pačios gyviausios kūno struktūros. Dvi struktūros, kurios geba sugyti be rando. Moka plėstis, moka augti. Dvi vietos, kurios iš tiesų atsinaujina, kurios skaičiuoja laiką kitaip, nei koks odos epitelis. Erelis Prometėjui atskrido lesti kepenų, ne kaulo čiulpų, nes nebūtų spėjęs jų sulesti, kepenys tik mena tuos laikus, kai dar neturėjome kaulų čulpų embrione ir jau perėjo į virškinamojo trakto buitinį gyvenimą, jos mūsų nebeįsimylėjusios.

Internetai rašo, kad šis paveikslas jau priskiriamas seksualinei revoliucijai. Iš kur ateina įkvėpimas? Kas iš tiesų mylimas ir per ką mylimas šioje istorijoje?

Na, o poste modifikuotas paveiksliukas iš tyrimo, kur bandė žiūrovams pateikti paveikslą be tų raudonų gėlyčių, be to naratyvo ir kaip žiūrovai reagavo. Jeigu žmogui pirmą kartą matančiam tokį paveikslą parodytum vieną ar kitą, kaip manote, kurį jis pasirinktų? –

Dievaži, kuo daugiau matau AI, tuo mielesnis man darosi žmogaus sukurtas menas ir tuo mieliau aš už jį moku pinigus. Nes AI tokių dalykų nemoka. AI nemoka tapyti meilės ir jam neaktuali menstruacijų paslaptis.

Kaip sakė Austin Kleon – „Vok, kaip menininkas”. Lietuviškai tai skamba itin gerai. Vok, vok, ir pagaliau suvok. Pavok medicinines žinias. Suvok gyvenimo grožį.

PS prastoje šio paveikslo reprodukcijoje šie elementai buvo pavaizduoti juos vertinant kaip kartotinus spalvotus burbuliukus ir tiek, t.y. iš kiekvieno buvimu savarankišku paveikslo gyventoju jie tapo tiesiog raibulio fragmentais.

Serialo apžvalga – „Apple Cider Vinegar”

Pažiūrėjau Netflikse mini serialą „Apple Cider Vinegar”. Jis toks ale pusiau tikras apie Belle Gibson, kuri apsimetė, kad serga vėžiu.

Labai ištęstas, aktorių vaidyba nevienodai gera, bet nufilmuota gražiai, o garso takelis labai puikus.

Serialas kritikuoja vėžio, kaip ypatingos ligos, industriją. Bellle yra pasirinka kaip psichinę ligą turintis asmuo. Liga galimai paveldėta. O galimai ne tik paveldėta, bet dar ir sustiprėjusi – Belle mamos gyvenimo sąlygos tokios, kad negalime atmesti, kad Belle jau įsčiose patyrė infekciją, augo emociškai nestabilioje aplinkoje, kur buvo neprižiūrėta, ankstyvoje paauglystėje jautė patyčias ir labai greitai dar ir nukentėjo nuo kartotino seksualinio smurto iš vyresnio vyro, anksti pastojo nuo kito nesveiko asmens, dar po to pogimdyvinė depresija dar ant savo turimos ligos ir traumų. Serialas labai gerai rodo kaip ji patiria stiprius galvos skausmus ir disociacinius epizodos situacijose, kur sveiki žmonės naudotųsi humoru, kūrybingumu, atjauta, empatija. Bet ji tokių įgūdžių neturi, jos smegenys tiesiog tikriausiai verda ten iš persitempimo ir bando daryti tai, ką moka.

Vieną sunkią vienišą dieną, ji užkimba ant narsicistinės asmenybės internetinės veiklos ir, jau turėdama pradinius įgūdžius meluoti ir fantazuoti pagal tai, ką kitas nori girdėti, ima megzti su ja vienpusius parasocialius ryšius ir ją mėgdžioti, bei kopijuoti. Kadangi moka ir padlaižauti ir parsidavinėti, jos asmenybės vidinis branduolys ne trapus, o tiesiog nesusiformavęs, tai labai greitai ji tiesiog ima kaupti aplink save sekėjus ir prie jų taikytis, iš jų užsidirbti daug geriau, nei bet narcizas mokėtų. Artimoje aplinkoje ji taip pat ieško asmenų, kuriems būdingas noras išvengti atsakomybės ir jie patys jai atsiduoda. Tad jie nervuojasi, nes nesupranta ar ji durna, specialiai taip daro, serga, kas čia vyksta, aaaa.

Čia seriale taip. Kaip ten iš tikrųjų buvo, tai bbž. Radau internete, pvz.: kad tikroji Belle „sirgo” vargiai įmanoma aibe visokių vėžių, kad jie buvo sukelti ir skiepų, ir maisto ir t.t. Kiek radau – tai nelabai kas ypatingesnio, gal serialas sukurtas tiesiog, nes kažkas asmeniškai patogiai susintetino archyvuotą medžiagą į kūrinį.

Serialas baigiasi per tai, kad ją apgydo jos sugyventinis pasirinkęs mylėti jos vaiką (kuri ji pati myli, tik labai to nemoka) ir pats vaikas. Netikėta smūgis, kad kažkas tavęs nepalieka, kai tu jam įkandai ir iškandai, ir ne todėl, kad negalėtų, bet todėl, kad priima stiprybės poziciją. Ji pirmą kartą gyvenime pamato nesavanaudišką veiksmą.

Sūnus darželinukas, negaudamas mamos dėmesio, bet turi jėgų prieti prie mamos ir pareikalauti meilės mėgdžiodamas tai, ką daro ji pati – apsimeta, kad miegodamas susilaužė rankytę, todėl dabar reikia ją pabučiuoti. Belle tuo metu kaip tik yra lūžio taške – jos melas ėmė lįsti į paviršių, kai ją ėmė pastebėti ne tik žmonės, kurie ką nori, tą ir mato, ją paliko draugai, internautai nustojo mylėti ir ėmė iš jos šaipytis, jai gresia teisiniai nemalonumai dėl pavogtų aukoms skirtų pinigų. Serialas labai gerai rodo, kad ji tuo metu kažkuom iš tiesų serga – arba yra kraštutiniame strese ir ją ištikusi dilgėlinė dėl imuninės sistemos pasimetimo (Belle disocijuoja, o tai gali apimti ne tik išorinius, bet ir vidinius signalus), arba ji užsikrėtė nuo gyvūnėlio kažkuom, gal kokiu trichofilu (grybeliu), BET, jeigu jos kūne iš vaikystės jau yra traumuotas imuninis atsakas būtent šiai infekcijai, tai jai ten gali būti visai žopa įskaitant ir smegenim dėl kokios netikėtos citokinų audros. Įvyksta, ką terapeutai vadina „langu”, yra galimybė susiformuoti naujai reakcijai į senus dirgiklius. Vietoj to, kad ji kažką darytų ir prisidarytų nesąmonių, ji tiesiog išgali tiesiog pabūti su savo vaiku ir jo patėviu. Tiesiog. Nepabėgti. Serialo Belle viskas toliau bus gerai, čia jau paskutinė serija. Daug tokių Belle bus ateityje, nes gi taip įdomu ir galinga išsigydyti vėžį su kokiu cukinijos apkepu.

Kadras iš scenos, kur Belle eina pas šarlaną apsirgus savo vaikui, ir kuris jai aiškina, kad ji pati serga, o ji tai visiškai tūpa medicinoje, viskuom ir tiki. Labai tikroviškai serialas rodo, kaip tokie dažniausiai dirba „tarp dėžučių”, o jų gydymo protokolai kokie ten magiški tiek techniškai, tiek kultūriškai.

Atsimenu, kad dar kai mokiausia mokykloje, tai lankantis bažnyčios jaunimo grupelėse (draugė nusivesdavo, o aš nueidavau, nes nemokami sumuštiniai ir dar ALIAS po to!), tai ten būtent tai, kas nutiko Belle šitame seriale, buvo taip gerai išgryninta, kad gali nutikti bet kam ir kaip svarbu yra nepakibti, kai kitam šalia tavęs taip darosi, aptariama kaip padėti esant galimybei padėti ir nepakenkti, kai metas netinkamas. Tai ką ji darė būtų įvardyta kaip nuodėmė, bet va todėl ir nereikia nusidėti, nes būna po to pačiam taip ir pakimbi tokiems. Ir visokių apsaugos technikų nuo šito mokė. Per mokyklos tikybos pamokas, tai gal artimiausia tam buvo Tim Guenard „Stipriau už neapykantą” biografijos skaitymas ir po to tik vienos pamokos diskusija apie tai, kad žmonės elgiasi taip, kaip jie moka elgtis, o mes visi kažkur elgtis vienaip ar kitaip išmokstame ir mums visiems yra Viltis. Ai, ir dar tą knygą sykį minėjo viena lietuvių mokytoja, bet jai ji pasirodė kaip apie išskirtinį gyvenimą ir ji pateikė ją skaityti, kaip kažką ypatingo ir šskirtinio (ir per tai ieškoti ir domėtis), o ne, kaip tikyboje, kaip skaityti, kad negalvoti, kad čia kažkas išskirtinio ir ypatingo (ir per tai vengti ir neigti)

Žiurkė princesė

Radau programėlę daryti siuvinėjimo schemoms – Stitch Fiddle. Pliusai – labai paprasta, yra nemokama versija (mokama kainuoja 2.5 euro mėnesiui, už ką duoda daugiau vietos ir „fill” instrumentą). Minusai – nėra lietuviškų raidžių. Pasidėliojau namie kokių turiu siūlų ir padariau pirmą schemutę:

(… kodėl aš turiu tiek violetinių spalvų?)

Kai išsiuvinėsiu, įkelsiu baigtą variantą. O kol kas galima atsiųsti schemą čia. (pdf formatas, nespalvota).

Įkvėpęs paveiksliukas:

50 taisyklių geresniam gyvenimui

Jau kuris laikas Instagramoje seku Dailystoic profilį.

https://www.instagram.com/dailystoic/

Jame man labai patinka tiek turinys, tiek atsidavimas turiniui. Ir štai jame išpuolė postas su 50 taisyklių, kaip pasigertinti gyvenimą, kaip tik tokią dieną, kai, nežinau ar sutapimas ar mada, iš visų pusių mane puolė panašūs sąrašai, bet šis buvo pirmasis, kuriame nebuvo pasistatyti vandens stiklinės prie lovos. Tai išsiverčiau pati sau, nes man geriau atsimena viskas, kas mano gimtąja kalba smegenyse guli, pasidalinsiu ir su Jumis:

  1. Atskirk, kas tavo galioje.
  2. Tavo valioje tai, kaip reaguoji į dalykus.
  3. Klausk savęs „ar tai būtina?”
  4. Kasdien prisimink, jog esi mirtingas.
  5. Vertink laiką labiau, nei turtą.
  6. Įpročiai formuoja žmogų.
  7. Nebūtina apie viską turėti savo nuomonę.
  8. Prasmingai praleisk rytą.
  9. Įvertink savo pasiekimus.
  10. Nesikankink su išgalvotais vargais.
  11. Žmonėse ieškok gėrio.
  12. Nebūk nugirstas besiskundžiantis.
  13. Ne veltui turi dvi ausis ir tik vieną burną.
  14. Visada yra kas nors, ką gali padaryti
  15. Nesilygink su kitais
  16. Gyvenk, tarsi jau būtum buvęs prie mirties slenksčio.
  17. Nekerštauk.
  18. Būk griežtas sau ir atlaidus kitiems.
  19. Telk dėmesį į eigą, ne rezultatą.
  20. Iš kiekvieno gali ko nors pasimokyti.
  21. Patikrink kiekvieną mintį.
  22. Pažink savo sėkmę.
  23. Amor fati.
  24. Ieškok iššūkių.
  25. Nesek paskui minią.
  26. Ieškok lengvesnio kelio.
  27. Kiekvienas žmogus yra galimybė parodyti gerumui.
  28. Sakyk „ne”.
  29. Nebijok prašyti pagalbos.
  30. Į sėkmę ir nesėkmę žiūrėk vienodai.
  31. Pirma padaryk sunkesnį dalyką.
  32. Neteisk kitų.
  33. Mokykis iš didesnių.
  34. Atleisk.
  35. Kasdien patobulėk.
  36. Neblogink savo negandų dar ir verkdamas apie jas.
  37. Premedidatio malorum.
  38. Ieškok grožio paprastume.
  39. Sympatheia.
  40. Visada rinktis sąmoningai leisti savo laiką.
  41. Nelauk, kol kas nors kitas pareikalaus tapti geresniu.
  42. Augdami darome ir klaidas.
  43. Likimas elgiasi, kaip pats nori.
  44. Fizinis turtas yra tik sutarimo reikalas.
  45. Kur dėmesį skirsi, ten link ir eisi.
  46. Drąsa. Saikas. Teisingumas. Išmintis.
  47. Kliūtys pasitaiko tik kelyje.
  48. Ego yra priešas.
  49. Ramybė yra pagalba.
  50. Rašyk dienoraštį.

Man labai patiko peržiūrėti komentarus, ypač šitas – „Graikai gyveno lengvai ilsėdamiesi tobulame klimate ir nedirbo įmonėse. Tada gyvenimas buvo lengvas ir niekas iš čia mums netinka”:

Ach, taip. Kas be ko – čia tik imperatoriams.

Galvoju, kad šis sąrašas galėtų tapti gairėmis apie ką būtų 50 blogo įrašų.

Ar tiesa, kad ilgai vartojant vaistus nuo rėmens padidėja demencijos rizika? Galbūt.

Čia aprašo kaip rado, kad asmenys, kurie kumuliatyviai >4,4 metų vartoję protonų siurblio inhibitorius (vaistus rėmeniui gydyti), turėjo ir statistiškai 33% didesnę demencijos riziką.

Tiriamųjų grupės amžiaus vidurkis buvo 75 metai ir rėmuo, kylantis iš organus kontroliauojančios nervinės sistemos nusilpimo, gali iš tiesų būti pirmasis demencijos simptomas. Logiška – juk kuo jaunesnis pacientas, tuo jo rėmen priežastis dažniau būna pischosomatinė. Vyriasniame amžiuje vis dažniau galvoja apie organines rėmens priežastis, bet, jei jų nėra? Jeigu tradicinės psichosomatinės ligos modelyje autonominė nervų sistema dažnai mokosi funkciškai per stipriai ir perreguliuoja procesus, tai, natūralu, kad panašūs simptomai gali kilti jai jų „neprireguliuojant”.

Kita mintis, kas galėtų būti, tai, jog rėmens simptomas iš tiesų yra toks siaubingas ir varginantis, kad net ir gydymas „savo pasiima” – bet kokia kančia „degina” smegenis. Juk rėmuo nėra tik „graužimas krūtinėje” (kitiems ir to nebūna), juk tai visa simptomų paletė, įskaitant ir dažnai lydinčią prastą miego kokybę, kuri itin didina demencijų riziką.

Ir, žinoma, tikrai negalima atmesti galimybės, kad gali ir išryškėti mechanizmas, jog PPI visgi čia kalti. Bet kol nėra mechanizmo – koreliacija neveda tiesiai prie kauzacijos.

Straipsnyje taip pat yra dalis, kur tikėjosi, kad pridėjus pvz.: vit B12 – sumažės demencijų simptomai. Nesumažėjo. (čia tikriausiai dažnas šeimos gydytojas galėtų prisiminti bent 5 atvejus, kai „demencija” staiga dingo atradus, kad užteks tiek nedaug B12 inejkcijų ar, dar paprasčiau, pacientui neleisti tiroksino užsigerti PPI!) Beje, ilgai vartojantis PPI būtinai reikia papildomai ne tik B12, bet ir Fe, bei vit D. Kiekvienos šių medžiagų trūkumas gali sukelti neurologinius simptomus. B12 normos labai priklauso nuo šalies, manau, kad EU, turėdami dideles normas, teisingiau vertina šio vitamino svarbą, nei pvz.: JAV. Kultūringa palaikyti tinkamą B12 kiekį organizme. Taip pat jo žinojimas padeda atrasti ir situacijas, kai jis būna netikėtai įtartinai aukštas, o čia jau dažnai labai įdomu kodėl, ypač, kai žmogus nevartoja jokių papildų. Su vit D irgi pastebėjau, kad žmonės jau nebesako „ai, tai jo visiems trūksta”. Taip iki kovido dažnai sakydavo. Dabar sako „ai, tai čia kas trečiam jo trūksta”.

(NB kad itin aukštas skrandžio rūgštingumas, priešingai, sukelia foliatų ir magnio trūkumą, praktikoje atradau, kad pacientų, kuriems padeda magnis nuo mėšlungio, labai verta paklausti ar negraužia rėmuo.)

Kartais pacientai, kuriems nustatyta pvz.: Barreto stemplė ar reikšminga hiatinė išvarža nuolat palaikanti GERL, klausia dėl nuolatinio ir ilgalaikio PPI vartojimo naudos ir rizikos. Nauda kaip ir aiški – kiek įmanoma sumažinti onkologinės ligos riziką. Čia pokalbis eina jau pasiekus maksimalią galimą simptomų kontrolę, trečio lygio gastroenterologas padarė zondus ir biopsijas visur, kur pasiekė, psichoterapeutas jau pravedė bent 12 savaičių mindfulness kursą, dietologas ar gyvensenos medicinos specialistas įtikino, kad graikiškai riešutai yra pusryčiai voverei, ne žmogui etc ir žmogaus jau kokius 2 metus gražiai tvarkingai gėrė -zolį, kur vieną rytą atėjo sveikas ir puikus klausimas „o kas toliau”? Puikus klausimas savo šeimos gydytojui. Specialistai pasako – toliau tas pats, nebent nori dar tyrimų!?

Kol kas aiškaus atsakymo neradau – vieni šaltiniai sako vartoti būtina, kiti, kad nebūtina. Kur nebūtina, tai vertina, pvz.: kad nu tai gal spėsi pagauti tą karcinomą pirmiau, nei nusilauš sprandą nuo osteoporozės dėl PPI. Tai va čia toks laiptelis gydymo plano sudaryme, kur reikia pasėdėti ir viską apsvarstyti, geriausia priimant sprendimus farmakologinei monotonijai ne ilgiau, kaip metams ar dviems ir tada iš naujo permąstyti. Toks šaltas dušas po labai paprasto sprendimo gydyti rėmenį PPI ar juos bet kokiam neaiškiam simptomai pamėginti ad juvantibus.

Visi mediciniai sprendimai, kurie apima išeitis >10 metų bėgyje yra paprasti tik popieriuje. Savo studentams sakau, kad jie palauktų ir neskubėtų nusivilti savo darbo nepamatę jo pasekmių – ką tinkamas gydymas padaro ne per 1 ar 3 mėnesius, bet pvz.: per 5 ar 15 metų. Juk reikia laiko elementariausiam ląstelių atsinaujimui su kitų genų ekspresija. Jeigu nori greitų rezultatų – tai dar yra laiko persikvalifikuoti į chirurgus ar kardiologus, hehe 🙂 Dar yra labai svarbu nesupainioti paciento nusivylimo gydytojais su „neturi motyvacijos gytis”. Čia taip pat tragiška, kaip supainioti rėmenį su MI. Kur nusivylė, tai jau, nu, ką padarysi, kiekvienes atsakome ir nešame savo lūkesčius gyvenimui ir kitiems patys. Bet, jei atrodo netikėtinai nemotyvuotas, tai gali būti tos pačios, ar kitos ligos simptomas! Jėgų stoka? Kognityvis rūkas? Vulgari depresija? O gal kažkas tokio paprasto ir kasdienio, kaip butiniai rūpesčiai ir pasiūlius ar tiktų ateiti po savaitės vėl aptarti šito klausimo neskubant, bus OHO, kaip kokybiška ir gera konsultacija.

https://n.neurology.org/content/early/2023/08/09/WNL.0000000000207747