Koks atvirukas iš vaistinės! :v
„Tebūna kelias į svajones ilgas ir varginantis”.
Čia reklamuoja šitą dalyką. Suprantu, kas čia ironija, humoras toks. Bet… Bet vat galvoju, kad čia labai geras atvirukas. Ten ir kitokių buvo, pvz.: linkintis vidutinės sveikatos. Ir realiai ar vaistinėje negalėtų būti priemonių agresyviam psichinės sveikatos gerinimui? Kaip yra cheminių medžiagų, kurių sveikam žmogui nereikia, pvz.: vaistų mažinančių kraujospūdį, kaip yra mechaninių priemonių, pvz.: tvarsliavos žaizdoms, tai ar negalėtų būti ir, pvz.: atvirukų, kurių reikia būtent ligos ar tam tikrų būklių, gyvenimo iššūkių atveju? Tada irgi galėtų būti, kad vaistininkas gali parinkti atvirukų Jūsų toksiškam narcizui ex, bet, jei tiesiog išsiskyrėt, atviruką galės parinkti ir kosmetikos konsultantas.
Būtent šis atvirukas man priminė nutikimą iš šių metų knygų mugės. Sėdžiu, valgau, girdžiu šalia prie gretimo staliuko gausi šeima, ir joje ~10 metų vaikas garsiai pyksta ir aiškina savo mamai, kad kaip ji galėjo, nu kaip ji galėjo, kaip ji jam nenupirko jo norimos knygos, nu kaip mama taip gali, mama, MAMA!!!!! AAAAA. Pati mama labai sutrikusi, bando raminti, bando sakyti, kad jis per mažas tokiom knygom ir iš viso tokios knygos ne jam, siūlo ką vietoj tos, ką mato labiau jam tainkamo, bet vaikinas greižtai sako ne, nori būtent tos, daugiau nieko jam iš mugės nereikia, mama, NIEKO. Matosi žmogus susiplanavo įsigyti. Ot, jaunoji karta, ne taip, kaip mes senimas, tokiose situajose su sprendimu 🏴☠️.
Tėvas atsistoja nieko nesakęs, nueina, grįžta gana greitai, duoda vaikui maišelį, vaikas išsitraukia ir tan OMG TA KNYGA. Spirga jau džiaugsmo gurvuolėlis, tiesiog gyvas sidabriukas, rangosi. Bet ne ačiū ar ką ten, o atsiverčia ir ima mamai garsiai skaityti pirmą puslapį ir aiškinti iš karto, kad va, matai mama, negi tau neaišku kokia gera ir reikalinga knyga. Wow, vaiko skaitymo lygis max geras. Aš nusprogčiau iš pasididžiavimo, kad mano vaikas gyvenime dar ir skaityti moka, bet ten mama visa (ಥ﹏ಥ). Kiti vaikai – tai mama, o tas knygas, kur sakei broliui, jei nepirksi, gal man VISAS mums nupirksi? Tėtis ramiai valgo.
Tai kitą dieną knygų mugėje ir aš tą knygą nusipirkau – David Goggins „Manęs nepalauši. Valdykite savo mintis ir pasiekite bet kokį tikslą”. Va, pradėjau skaityti, tuoj suvaldysiu ir aš savo mintis ir pasiekiu bet kokį tikslą, ha!
Jei netingėsiu knygą vėliau aprašysiu. Skaitydama mįslinu apie važinėjimą dviračiu. Pernai pradėjau važinėti. Ar aš mokėjau važinėti dviračiu? Pasirodo, kad nemokėjau, bet išmokau. Žiūrinėdama internete patarimus, kaip pradėti važinėti, radau visokių statistikų apie suaugusių dviračių važinėjimą. Pvz.: vienoje apklausoje buvo, kad 9/10 suaugusių sako, kad moka važiuoti dviračiu, nors, jei duodi dviratį ir sakai „pravažiuok”, tai realiai važiuoja tik koks 3/10, kiti nukrenta ir nustemba, nes gi mokėjo vaikystėje ir čia gi neužmirštamas dalykas. Aišku jiems vėl iš naujo išmokti lengviau, nei niekada nevažiavusiems. Žiūrinėjau šaltinius ir gūglinau kur suaugusiam žmogui išmokti važiuti dviračiu, dirbtinis intelektas siūlė man, pvz.: kreiptis į savo pirminės sveikatos priežiūros įstaigą, kurioje, bendradarbiaujant su viešojo transporto tiekėjais, turėtų būti vykdomos tokios sveikatinimo programos, ten mane ir išmokys, ir gal ne šalmą padovanos OBA. Gyvenime nemačiau, ok, sekantis. Tada, kad tokią paslaugą teikia specializuotos dviračių mokyklos arba dažnai vairavimo mokyklos. Matai kaip. Nu daug visokių įdomių haliucinacijų AI prigeneravo. Kiek pavyko išsiaikinti, tai LT tą tiesiog daro privatūs asmenys, kainos panašios į psichoterapiją.
Man pačiai perkant dviratį parduotuvė siūlė su kiekvienu dominančiu dviračiu išeiti į lauką ir pasivažinėti aplink rajoną, kad geriau suprasčiau, o aš atsakinėdavau, kad aš nemoku važiuoti. KAIP TU NEMOKI? Sėsk ir važiuok. VISI MOKA. Uff.. buvo labai nejauku, nes, kai bandžiau mokytis vairuoti, tai instruktorius liepė iš karto važiuoti į gatvę. Aš sakau, tai gali pirma aikštelėje, ta prasme čia mano pirmas kartas už vairo apskritai, jis, nene, važiuojam iš karto į gatvę. Važiuojam, pavažinėjom po Vilniaus aplinkėlius, grįžus „tai tu, ką, rimtai, nejuokavai???” ir labai jam sunku buvo. Vėliau sakė, kad čia labai retas dalykas, dažniausiai pas jį (žmogus dirba vairavimo mokykloje) ateinantys žmonės jau būna prasimokę vairuoti dar vaikystėje, negi aš 12 ar 14 metų nepradėjau važinėti su tėvų mašina???? Vat labai įdomu, kad gyveni sau ir kitiems sukeli kompetencijos įspūdį, kad tau ant kaktos neparašyta, jog tu dalykų nemoki, kad kiti galvoja, kad jei kažko nedarai, tai nenori, o ne nemoki.
Grįžtant prie dviračių.
Vilniaus dviračių takai yra puikūs ir jų dar daugėja ir jie dar gerėja. Kiti dviratininkai, pėstieji ir vairuotojai yra labai kultūrinigi, mieli ir paslaugūs. Atradau, kad žmonių, kurie nevažinėja dviračiais, mintys ir pasisakymai apie dviratininkus yra atskira kultūrinės fantazijos sritis, kurią reikia padėti prie prietarų apie vampyrus ar paštininkus. ŪūūūŪŪŪūūū privažiuos baisus piktas dviratininkas, kuris nebijo, nei žmogaus ir Dievo įsakymų, ir specialiai TAVE nuskins!!!! Palįs tau po ratais! Įvažiuos į tavo parduotuvės vitriną! Ir visą laiką tą darydamas raitys savo…. ūsus, jo, ūsus raitys, makieveliškai juokdamsis ir galvodamas, va, kaip gerai ir teisingai pasielgiau, tegul visi mato, kad aš čia vienas protingas, gražus ir svarbus. Teisingi žodžiai, nes pagrįsti širdimi ir 110% patirtimi. Kur dviratininkai su aptemptais šortais, tai dar belekaip ir bike’seksualūs.
Besimokydama pati kritau tris kartus. Pirmą kartą nusibrozdinau kelį ir jis gijo man kokį mėnesį. Pažeidžiau tik odą, bet per visą gylį. Gyjimas užtruko ~tečdalį ilgiau, nei būčiau tikėjusis, bet labai gerai perkalibravo man smegenį, kad yra, kaip yra, o ne taip, kaip buvo. Pasidariau sau pati, ką dažnai matau darbe. Žmonės patiria buitines traumas, juos sulopo chirurgai, tuomet jie tęsia gydymą pas šeimos gydytoją ir, jei traumą patiria šiaip netraumingą gyvenimą gyvenantis žmogus vyriasniame amžiuje, būna daug klausimų, kada tai gal blogai susisiuvo, nes dar neužgijo, gal uždėjo per daug ar per mažai siūlių? O tai gal reikia reabilitacijos, kad pagerintų kraujotaką? O tai kodėl formuojasi randas???? O tai.. Labai daug klausimų būna, kartais labai pagrįstų, pvz.: ir pats pamatai, jo jo, čia per ilgai, padarom gal cukrų prie progos, AI BITUTE GLIUKOZĖ DEVYNI KABLIS DU, IŠ KUR, pernai buvo penki. Dar vienas dalykas, dėl ko vaikams greičiau gyja žaizdoas yra, kad vaikai dažniausiai nerūko ir juos mama paglosto. Daug suaugusių žmonių, jei paklaustum, kada va tave kažkas taip va glostė, mylavo, gal pamasažavo pečius ar kojytes vien todėl, kad pasiekė, pasakytų „niekas”…. nusiųsit reabilitologui?
Vieno tų kitų kritimų metu susikaldžiau riešą. Ten, priešingai, pasidžiaugiau savo tvirtais kaulais, nes nelūžo taip, kad galėčiau flompsinti ranka ir rodyti laiptelius ant kaulo. Bet vat atsirado hematoma ant dilbio ir, nors neilgai, bet buvo taip, kad ta ranka nelabai ką galėjau daryti. Ir čia labai nustebau, nes dalis mano aplinkos dalis nusprendė, kad dabar tai jau matyt mesiu dviratį. Klausiu kodėl? Kaip tai kodėl, Juste. Taigi mesi. Nes nepavyko. Aš tokia – nesupratau. Nepavyksta vieną kartą ir meti? Taigi ne smegenį prasiskėliau, kad gulėčiau ir nebegalėčiau ar ne koją man nutraukė koks kitas piktas alkanas dviratininkas, nenugraužė jos šlaunies aukštyje.
Šitą gyvenime jau buvau patyrusi su piešimu. Kadangi mėgstu piešti, piešti pradėję aplinkiniai dažnai man rodydavo savo darbus, džiaugdavausi, o tada jie piešimą mesdavo, nes tobulėdavo per lėtai. Man atvipdavo žandikaulis. Kai kurie per 2 savaites pasiekdavo tiek, kiek man dviejų metų reikėdavo suvokti, bet mesdavo, nes per lėtas augimas, per mažai grįžtamosios naudos, etc. etc. Tada pasijusdavau blogai, nes mąstydavau, kad gal jiems viskas kitkas gyvenime taip gerai sekasi, gal čia aš kažko nesuprantu, gal aš iš viso kitų žmonių patyrimu, nieko nesu pasiekusi ir niekas man nėra pasisekę, džiaugiuosi mažais dalykėliais, net tik tokius ir teturiu? Tada kitas smegenų pusrutulis pasakydavo, eik tu sau, Šerlokai, atradai, kad kiekvienas žmogus gyvena SAVO gyvenimą? Gal tau paploti? Nupiešdavau ką ir ramiau pasidarydavo. Dabar galiu va, dar ir dviračiau pavažinėti, kad ramiau pasidarytų.
O jei rimtai, tai mokėti dalykus mesti jau yra gerai. Ne visi moka mesti. Kai kurie ką pradėję taip ir kankinasi, net, kai jiems tai realiai nenaudinga ar neprasminga, o ne tiesiog kažkur kažkas sugalvojo, kad jie gerą dealą pagal savo pačių blėnius.
Galėtų būti atvirukas „tegul kai kurie dalykai tiesiog pasibaigia patys”.
