Va koks piešinys. Tušas, akvareliniai pieštukai. Piešdama galvojau apie Clive Barker, kurį radau gyvenime du kartus.
Pirmą kartą, kai pamačiau filmą „Hellriser”. Labai patiko. Kai sužinojau, kad pagal knygą, tai susiradau ir perskaičiau. Filmas gana senas, po to ten daug geresnių ar blogesnių tęsinių yra, visas frančizė ir parakosmosas padaryti.
Augdama nuolat girdėdavau tokius pasakymus, kad ekranizacija (praktiškai bet ko) blogesnė, nei knyga ir vis mąstydavau ką tiksliai žmonės turi omenyje, nes man atrodydavo, kad filmai ir serialai, o knygos – tai du atskiri dalykai, kurie nesilygina ir vieno ar kito sukūrimas pagal pirmą to pirmojo nesunaikina. Juk meno kūrinys tuom ir nuostabus, kad jis egzistuoja ne tik vyksme ir suvokime, bet jis turi materialinę atramą, jis yra fizinis objektas. Net knyga yra fizinis objektas. Net skaitmeninė raidė, kol neperskaityta, egzistuoja kaip elektronų padėtys, kurios būtų kitokios, jei ten būtų kitokia knyga. Tai visada norėdavau, kad tie, kurie skaitė knygą ir nusivylė ekranizacija daugiau papasakotų apie savo lūkesčius, norus arba apie savo sensorinius gebėjimus, nes, klausantis, dažnai paaiškėdavo, kad būtent pasterieji nulėmė nusivylimą ekranizacijomis. Pvz.: aš, kai skaitau komiksus, tai juos labai gerai girdžiu, bet knygų aš negirdžiu. Ar labai gerai matau podkestus, bet knygų nematau. Užuodžiu aš tik kai kuriuos anime, žiūrint kokia studija. Kiek čia tos imersijos ir pasaulio savo viduje moka mūsų smegenys mums padaryti ar iš palinkos pasiimti, ar ne?
Antrą kartą Barker’į aptikau, kažkaip netyčia gavus* jo knygą „Mister B. Gone”, skaičiau ir ji tokia… europietiška apie demonus, galvojau wow, nu geras. Ir kaip demonas pats aprašytas, kaip demono šeima, kaip jo elgesys, ir per tai, kas per reiškinys yra knyga, kokią galią knyga gali turėti. Žiūrėkit, kai Velniui sielą parduoti reikia, tai parašas būtinas, o kai Dievui atsiduoti, tai jokios biurokratijos jau nebelieka? Susiradau autorių ir galvoju pala čia tas pats Barker’is. Nu taip. Gi taip. Ar taip? Taip!
* jei knygą skaitysite, tai suprasite, kodėl su ja gali taip nutikti, kad galite ją tiesiog gauti >:)
Spalvinau su šitais akvareliais pieštukais ir tušu. Kaip Čekiška. „Koh-i-Noor” persiškai reiškia „šviesos kalnas”.
FB užmačiau reklamą ir nusipirkau lietuvišką siaubo romano (as usual). Tiražas tik 200 vnt! Oho. Beveik kaip poezijos. Man labai patinka pirkti knygas, kurios būna mažais tiražais. Taip, taip, žinau, kad jei ką, tai leidyklos jų tiesiog prispausdina daugiau, bet leiskite man gyventi šioje svajonėje, kad retumas gali lemti ir vertę.
Paskaičius internete atsiliepimus, tai čia jau pati pačiausia, nuostabiausia, įsimintiniausia ir geriausia kada nors parašyta knyga. Iš ko galime daryti išvadą, kad autorius turi draugų ir/arba nuovokos dalį savo knygų duoti nemokamai žmonėms, kurie knygas apžvelginėja, nes tada jie nori daugiau knygų nemokamai ir iš principo prirašo gražių dalykėlių.
(Vaikai giriami už pastangas, o suaugę už rezultatus, SANDRA. Tai… matosi, kad stengeisi 😛 Atsiliepimas iš knygos.lt puslapio Dar rašo, kad iš jų pekant knyga 30.95 euro, o įprastai 38.69 euro O_O Aš pati pirkau iš leidyklos, tai buvo tik 24 eurai – https://leidyklalucilijus.lt/t-glazauskas-adamas )
Kas be ko šiame poste toliau bus ‧₊ ♪˚⊹spoilerių ‧₊ ♪˚⊹, nebent, skaitytojau, eame ant tiek skirtingos būtybės, kad skaitydami tą patį tekstą jame rastume visiškai skirtingus dalykus, tai tada čia jokių spoilerių nėra, gal net priešingai!
Kaip suprantu knyga skirta vaikams, tiksliau paaugliams. Kaip mums Lietuvoje trūksta knygų paaugliams! Žinote kodėl? Todėl, kad jiems rašyti reikia bent trupučio talento ir darbo ir pakankamai brandumo, t.y. pačiam jau būti išaugusiam paauglystę. Kitaip gi apsiverski kamputyje, kai paauglys pasakys „šūdas čia”. O jie taip sako apie viską. Čia vaikams knyglė spalvota ir jau tinka, plius ją perka mama, tai mamai įtiksi ir jau galėsi nešti pas leidėją.
Ok, grįžtam prie knygos.
Pagrindinis personažas yra vaikas, geras berniukas, kuris gyvena su visiškai stereotipiniais popieriniais tėvais kažkokioje neabiprėžtoje užsienio šalyje, laike ir erdvėje. Bet daugiau šiais laikais, daugiau emigrantas. Kaip pridera pagrindiniam personažui vaikų knygose jis neturi aiškių asmenybės bruožų ir vertybių, taigi į jo vietą galima įsidėti save. Vieną dieną prie jo taip švelniai prisikina koksai tai demonoidas, ale iš Stephen King it padermės, katram kaip tik artėja valgymo sezonas, ir duoda berniukui objektą. Žaislą. Tas žaislas pasidaro persekiojančia būtybe Adamu, kuris neva berniuką gina, bet realiai tai tik artina prie jo suvalgymo epizodo. Gynimas vyksta tokiu būdu, kad berniukui čiuožia stogas, norisi skaityti bibliją, tenka susidraugauti su psichiatru, ir patūsinti su mistinėm templierėm vienuolėm. Visi personažai knygoje yra šabloniniai. Ar psichiatras geriantis arbatatytę, bet susinervavęs alkoholiuką, ar policininkų pora, kur vienas jaunas, kitas senas, o mašina su vinčesteriu bagažinėje. Tiesą sakant pasigedau, kad kas pas berniuką atvažiuotų su Impala.
Summa summarum, knygos esmė tikriausiai yra, kad normalu vaikams visko norėti, baisiai stiprūs tie vaikų norai, ir, kad gerai, kad ne visi tavo norai pildosi čia ir dabar, nes tiek jie gali būti nelabai geri dėl tavo vaikiškumo, tiek jais gali pasinaudoti negeri žmonės, t.y. knygos esmė – saugotis predatorių.
Ar knygos personažas kažkiek paauga knygoje? Ar tai galėtų būti coming of age kūrinys? Hmm… nemanau. Ant viršelio yra nupiešta gervė ir knygoje yra tas 1000 gervių lankstymo momentas.
Senbazuru – jei per vienerius metus išlankstyti 1000 orizuru (mitologinių tūkstantį metų gyvenančių gervių), tai pasveiksi nuo sunkios ligos / dievai išpildys tavo norą.
Mitas labai išpopuliarintas Sadako Sasaki istorijos – mergaitės, kuri mirė po Hirošimos bombardavimo. Ji buvo hibakusha – išgyvenęs, bet nukentėjęs asmuo, jai asmeniškai išsvystė kraujo vėžys. Spėjo išlankstyti 644 gerves iki mirties, likusias išlankstė ir į kapą įdėjo draugai.
Kai buvau paauglė, tai šitas gervių lankstymo mitas vienu metu buvo ant tiek populiarus mano aplinkoje. Dalis vaikų realiai tas gerves lankstė ir juokais sakė „aš tai netikiu”. Šiaip nėra taip sunku išlankstyti tą tūkstantį gervių, tai ginčydavomės, kad ar galios burtas, jei tau kas nors padės, ir buvom priėmę sprendimą, kad negalios, nes tada jau visai lengva būtų. Merginos dažniausiai numesdavo užsiėmimą, o vaikinai tai sugebėdavo damušti tą tūkstantį.
Knygoje kažkaip keistai norams išpildyti reikia (? nelabai supratau) įrodymų apie noro stiprumą ir aukų…. Realiai nesupratau tos linijos su gervėmis, pasirodė, kad nebūtų tos gervės suveikusios, čia tikrai buvo vaikiška fantazija, suveikė mechaninė jėga, t.y. monstras buvo pašautas ir atsitraukė toliau. Jis nebuvo labai stiprus, juk prie suaugusių norų kibti būtų daug daugiau maistelio jam tikriausiai, tai toks įveikiamas gavosi. Tie predatoriai tokie ir būna – pavojingi vaikams, bet suaugusiems dažnai užtenka pastebėti ir tiesiog pradėti vaikus ginti nuo tų, kurie vaikus, kaip aukas pasirinko dėl savo pačių silpnumo.
Taip bendrai paėmus knyga parašyta gerai, aiškus siužetas, horror žanrui būdingi tropai suderinti harmoningai ir išpildyti. Ne, nu tai aišku, kad knyga megėjiška, bet man labai labai patinka, kad ir tokius kūrinius žmonės išsileidžia, kaip knygas. Visokie wattpadai ir AO3 būna prikišti n kartų geresnių kūrinių su 50k kudosų ir jų autoriai tokie „ai, nu, kai jau rašysiu tikrai gerai, tai apsidovanosiu save popieriniu formatu”.
Perskaičiau Arthur C. Clarke „Childhood’s End „. 1953 metų knyga. Tais metais mirė Stalinas, išėjo pirmas Playboy žurnalas JAV, Fritz Albert Lipmann ir Hans Adolf Krebs gavo Nobelio premiją už kofermento A atradimą.
Kadangi knygai 70+ metų, tai tikriausiai kas jau norėjo spėjo perskaityti ir labai neišspoilinsiu siužeto.
Žemę aplanko ateiviai, kurie žada, kad, jeigu tik jų klausysi – viskas bus gerai. Didžioji dalis žmonijos apsidžiauga, jog pagaliau kažkas jais atsakingas pasirūpins, mažoji sunerimsta, gi nemokamas sūris tik pelėkautuose, kažkas čia įtartino.
Bet ateiviai stiprūs, dauguma žmonijos nori ramybės ir išeina taip, kad ateiviai ima taip netiesiogiai valdyti žemę. Išnyksta karai. Visi turi ką valgyti. Visi kalba viena kalba. Viena tauta, viena ramybė. Vat tik ateiviai savo veidukų nerodo, ir įtaru, kad ten gal iš viso tik vienas ateivis yra, kaip bitutė dirba, ekselio lenteles skaičuoja ir sako ką ir kaip daryti. Žmonija labai nori pamatyti kaip jis atrodo, gink Dieve bus koks glitus šimtakojis. Ateiviai pasižada, kad po 50 metų gerovės planetos save parodys, nes bus pasikeitusios dvi kartos ir jau priims juos, kad ir kaip jie beatrodytų, žmonija jau bus pažengusi, paprotingėjusi, išlaisvėjusi pati nuo savęs.
Laikas eina, pažadas ištęsiamas. DUM DUM DUM. Ateiviai atrodo kaip demonai! Mažuma aikčioja, dauguma sako, ai, nu tai nieko tokio, nes dabar gali užsisakyt maisto į namus ir studijuoti visą gyvenimą ką tik nori, svarbu, kad ne šimtakojis. Mažumai vis tiek neramu, vis jie klausia ko gi tie ateiviai nori?
O vat niekam nerūpi, ko jie ten iš tiesų nori. Nes jie neturi laisvios valios, jie iš tiesų yra demonai, tie patys, kuriuos žmonija jau pažįsta, bet tiesiog praeityje žmonės buvo labiau ryšyje su savo ateitimi ir atsiminė iš ateities, kad čia negeros būtybės, nereikia jų klausyti. Šie ateiviai norėjo padaryti taip, kad per gerą gyvenimą ir tolimesni vaikų gimdymą (juk paprastai žmonės pradėję „gerai gyventi”, kaip tik meta vaikų gimdymo idėjas), prigimdytų visą kartą visiškai kitokių vaikučių. Laisvų nuo individualių intrigų ir norų, siekių, meninių ambicijų ir panašiai. Kad naujieji vaikučiai, jau nebe žmonės, būtų kosminio proto ląstelės. O gal kosminio vėžio. Pilnas kosmosas tokių „pažengusių” sąmonių, kur paskiri individai susilieję į vieną, o paskiros planetos toliau į vieną ir gale ten bus tik tas vienas protas, o gal jis buvo pačioje pradžioje, na, bet demonai to nesužinos, jie į vakarėlį nepakviesti. Nors vienas kitas su vienu kitu žmogumi suformuoja intymesnį ryšį, kad žmogui galėtų parodyti šio to daugiau apie Visatą, žmonijos lemtį, ir leistų tam žmogui mirti atsiskyrus nuo viso šito, o gal kaip tik, paliudijus tai, kaip ir demonams lieka tik liudyti su visais savo technologiniais skaičiavimais ir ekselio lentelėm.
Ar pabaiga laiminga? Nelaiminga? Knyga pamokanti? Įspėjanti? Analizuojanti? Įspėjanti?
Internetuose vaikšto citata neva Kurt Vonnegut pagyrė šią knygą, kaip vieną geriausių mokslinės fantastikos pavyzdžių, o kitus teko jam pačiam parašyti. Jeigu patinka Vonnnegut, tai šita tikrai patiks irgi. Joje irgi daug humoro, tik subtilesnio. Šiaip, jeigu ne techninės detalės, kaip pvz.: nuotraukų talpos matavimas metrais arba galingo žibintuvėlio galimybė šviesti tik 10 sekundžių ir panašiai, tai net nepasakytum, jog tokia sena knyga. Realiai galėtų būti vakar parašyta kokioj Pietų Korėjoj. 5/5 labai rekomenduoju.
Nutiko taip, kad teko užsukti į katalikiškų knygų knygyną, nes jame dalykas, kurio man reikėjo buvo pigiausiai. Tai kaip čia dabar prie progos ir ko nepaimti, ką galima rasti TIK tokiam knygyne. Paėmiau šitą, nes nesuvokiau pavadinimo – „Dvasių skyrimas santuokoje”. Skyrimas kam? Kaip? Ką? Ke? Wha? Parsinešus namo ir parodžius vyrui, tai jis iš karto suprato, kad čia gi bus apie gerą ir blogą dvasią, tipo kaip filmuokuose, kai angeliukas ir velniukas ant peties tau šnabžda ką daryti.
Tai va, perskaičiau. Knygutė nestora. Pagal Goodreads, tai autorius daug tokių prirašės ir visos baisiai ju geros, bet įtariu nišinės literatūros skaitytojų šališkumą. Aš irgi visą eldritch horror belteristiką vertinu five stars.
Šios knygelės personažai yra sutuoktinių pora – oftalmologijos rezidentas ir mokytoja. Jie turi vaikų, daug dirba, bet nesijaučia laimingi. Aprašoma, kaip jie įveikia savo sunkumus.
Jo problema, kad jis namie neranda tokios meilės ir priėmimo, kokio nori, šeimoje santykiai ne tokie gilūs, ne tokie jaudinantys. Ieško ryšio internete, tūsina su draugais, bet ir ten kažkas ne to… Užraukia santykius su sena chebra, meldžiasi, ufff vis dar neveikia, dalykai, kol neatranda, labai sunkiai sekasi pasakyti kaip jaučiasi, kas jam yra. Tipo vyras, kuris nesako ką galvoja nieko negalvoja, bet ką daryti tam vyrui, kuris visgi kažką moka galvoti. Pasiseka – atranda, kad gali bendrauti su vyresnius, labiau patyrusiu vyru, kurį atsimena ir pažįsta, kaip patikimą ir protingą asmenį. Šie santykiai padeda įsižeminti ir pasirinkti, kurie norai svarbesni. Pasirenkama šeima. Knygelėje labai gražiai aprašoma, kaip jo žmona nustemba, kad jis pradeda rytais anksti keltis, kad tiesiog pabūtų pats su savimi, kad prieš ieškodamas dėmesio kituose pirmiausiai pats sau jo duotų. Jam patinka, kad žmona pasirenka poziciją neknisti jam proto ir konkrečiai sako, jei prigeri su tuo draugu, tai tiesiog neeik su tuo draugu gerti.
Jos problema, kad visi aplink iš jos ko nors nori. Sužiūrėk vaikus darbe, sužiūrėk namie, sužiūrėk vyrą su depresija, visus susižiūrėk, susižiūrėk save. Stogas ima visai čiuožti, kai darbe dar pradeda darytis sunku su specialiųjų ugdymosi poreikių turinčiais vaikais, o darbovietė sako, žiūrėk, tai čia prie progos dar ir dirbsi trumpiau, uždirbsi mažiau, bet turėsi padaryti visko daugiau. AARRRGGGHHHH, nors daužyk galvą į sieną. Bet čia jai padeda supratimas, kad joje veikia vaikystėje išugdytos gyvenimo taisyklės – pati negavusi gero tėvų dėmesio ir daug priežiūros, išmokusi viską pasidaryti pati, dabar moko kitus, kad jie irgi viską pasidarytų patys ir labai nustemba, kad iš jos jie išmoksta kitus dalykus, iš jos rūpesčio, nei ji išmoko iš savo tėvų nerūpesčio. Na, dar ir vyras padeda taip tarp eilučių pasakydamas, kad gal tu čia per gerai apie tuos mokytojus galvoji ir iš jų tikiesi. Nu ji tikisi, kad jie bus kaip oftalmologai!
Aprašomas mechanizmas, 14 taisyklių, kaip jie konkrečiai padaro savo gyvenimus geresnius, kaip pajusti, atpažinti ir veikti siekiant, kad būtis būtų gyvesnė klausant gerųjų dvasių ir neeitų į negyvenimą klausant blogųjų, nes to jos ir nori – arba, kad negyventum iš viso, arba, kad tavo gyvenimas būtų nebežmogiškas.
Tos taisyklės, vienaip ar kitaip, rodosi ir taip žinomas, pvz.: taisyklė nepriimti jokių sprendimų ir nedaryti planų esant depresijoje. Kai neturi depresijos, tai gali valgyti ką nori, mesti mokslus kada nori, labai daug ką daryti pagal norą, nes noras ateina iš to, kad protas viską apsvarsto ir tada panori, bet, kai yra depresija, tai, bėda, kad ne visos smegenys veikia ir norai kyla tik iš dalies jų ar tam, kad dar ir veikiančios primigtų. Šioje knygoje tai įvardijama kaip buvimas nepaguodoje. Labai fainas būvių skirstymą – į buvimą paguodoje ir nepaguodoje. Arba, taisyklė žiemai ruoštis vasarą, t.y. kai lakai yra geri ir savijauta gera, tai reikia pasikaupti dalykų blogam laikui, ir žinoti, kad jis praeis, tu gali tam pasiruošti. Knygoje kiek kitaip tai įvardijama, kitokie dėsniai gyvenimo muzikos pianino klavišus juodą po balto deda. Bet principas tas pats – niekas netrunka amžinai, nei kas bloga, nei kas gera. Aišku, knyga parašyta iš paradigmos, kur gėris vis tiek triumfuos, tai optimistinė tokia, smagu buvo skaityti. Asmeniškai man patiko, kad nerimo sutrikimas, nuo tiesiog nerimo įvardijamas, kad velnias šnabžda nerimauti dėl nesąmonių VAT SPECIALIAI, kad tu šūdais užsiimtum ir gaištum savo gerą gyvenimą negeriems dalykams. Aišku, knygoje elegantiškiau parašyta.
Kol knygelę skaičiau ir pasakojau draugams, tai tikintys man ėmė pasakoti apie angelus sargus ir demonus, na, tas gerąsias ir blogąsias dvasias.
Kaip įstabu būtų tikėti, kad kiekvienam žmogui Dievas sukūrė angelą sargą. Be veido, be vardo, be balso, negalinčio tiesiogiai su mumis bendrauti, nebent ten kaip nors jis mus pastumtų, kad po mašinos ratais nepapultum, nes dabar ne tavo laikas, ar kad kažkokiu ypatingu žinojimu tau pasakytų, kad nevalgyk šito grybuko klube, tokios paralelinės būtybės, kurios visuomet yra šalia. Kaip suprantu angelai sukurti prieš žmogų, tai ar tas reikštų, kad dar nesukūręs žmogaus Dievas jau būtų sukūręs visus angelus visiems kada nors būsimiems žmonėms? Ir kokios tai stiprios būtybės būtų, demonai tai puola ne po vietą, šimtais lenda, bet angelo užtenka vieno. Ir nė vieno žmogaus nėra, kuris savo angelo neturėtų. Juk yra pasakų, kaip žmogus sielą parduoda, bet, kad angelą sargą parduotų ar išmainytų – nėra. Ir nėra, kad demonas kaip nors jį nugalėtų, stiprūs jie.
Dar galvoju, kad Dievas tada gal ir angelus ne vienodus sukūrė. Žiūrėk vienas žmogus geras, doras – tai jo angelui vienoks darbo etatas. O kitam tekęs žmogus dar iš namų ryte neišėjęs jau padegė virtuvę, sugalvojo lažybose paskolos pinigus pastatyti, nesiskiepyja ir neplauna vaisių iš maksimos. Daug darbo čia su juo, kiekvieną dalykėlį sužiūrėk, tą mikrobą nuspriktuok, kai kris ant penkis kartus patemptos čiurnos pasuk ją šeštą kartą taip, kad traumatologas sakytų „nesuprantu, kaip tokie niekad nesusilaužo kojos!”.
