Nutiko taip, kad teko užsukti į katalikiškų knygų knygyną, nes jame dalykas, kurio man reikėjo buvo pigiausiai. Tai kaip čia dabar prie progos ir ko nepaimti, ką galima rasti TIK tokiam knygyne. Paėmiau šitą, nes nesuvokiau pavadinimo – „Dvasių skyrimas santuokoje”. Skyrimas kam? Kaip? Ką? Ke? Wha? Parsinešus namo ir parodžius vyrui, tai jis iš karto suprato, kad čia gi bus apie gerą ir blogą dvasią, tipo kaip filmuokuose, kai angeliukas ir velniukas ant peties tau šnabžda ką daryti.
Tai va, perskaičiau. Knygutė nestora. Pagal Goodreads, tai autorius daug tokių prirašės ir visos baisiai ju geros, bet įtariu nišinės literatūros skaitytojų šališkumą. Aš irgi visą eldritch horror belteristiką vertinu five stars.
Šios knygelės personažai yra sutuoktinių pora – oftalmologijos rezidentas ir mokytoja. Jie turi vaikų, daug dirba, bet nesijaučia laimingi. Aprašoma, kaip jie įveikia savo sunkumus.
Jo problema, kad jis namie neranda tokios meilės ir priėmimo, kokio nori, šeimoje santykiai ne tokie gilūs, ne tokie jaudinantys. Ieško ryšio internete, tūsina su draugais, bet ir ten kažkas ne to… Užraukia santykius su sena chebra, meldžiasi, ufff vis dar neveikia, dalykai, kol neatranda, labai sunkiai sekasi pasakyti kaip jaučiasi, kas jam yra. Tipo vyras, kuris nesako ką galvoja nieko negalvoja, bet ką daryti tam vyrui, kuris visgi kažką moka galvoti. Pasiseka – atranda, kad gali bendrauti su vyresnius, labiau patyrusiu vyru, kurį atsimena ir pažįsta, kaip patikimą ir protingą asmenį. Šie santykiai padeda įsižeminti ir pasirinkti, kurie norai svarbesni. Pasirenkama šeima. Knygelėje labai gražiai aprašoma, kaip jo žmona nustemba, kad jis pradeda rytais anksti keltis, kad tiesiog pabūtų pats su savimi, kad prieš ieškodamas dėmesio kituose pirmiausiai pats sau jo duotų. Jam patinka, kad žmona pasirenka poziciją neknisti jam proto ir konkrečiai sako, jei prigeri su tuo draugu, tai tiesiog neeik su tuo draugu gerti.
Jos problema, kad visi aplink iš jos ko nors nori. Sužiūrėk vaikus darbe, sužiūrėk namie, sužiūrėk vyrą su depresija, visus susižiūrėk, susižiūrėk save. Stogas ima visai čiuožti, kai darbe dar pradeda darytis sunku su specialiųjų ugdymosi poreikių turinčiais vaikais, o darbovietė sako, žiūrėk, tai čia prie progos dar ir dirbsi trumpiau, uždirbsi mažiau, bet turėsi padaryti visko daugiau. AARRRGGGHHHH, nors daužyk galvą į sieną. Bet čia jai padeda supratimas, kad joje veikia vaikystėje išugdytos gyvenimo taisyklės – pati negavusi gero tėvų dėmesio ir daug priežiūros, išmokusi viską pasidaryti pati, dabar moko kitus, kad jie irgi viską pasidarytų patys ir labai nustemba, kad iš jos jie išmoksta kitus dalykus, iš jos rūpesčio, nei ji išmoko iš savo tėvų nerūpesčio. Na, dar ir vyras padeda taip tarp eilučių pasakydamas, kad gal tu čia per gerai apie tuos mokytojus galvoji ir iš jų tikiesi. Nu ji tikisi, kad jie bus kaip oftalmologai!
Aprašomas mechanizmas, 14 taisyklių, kaip jie konkrečiai padaro savo gyvenimus geresnius, kaip pajusti, atpažinti ir veikti siekiant, kad būtis būtų gyvesnė klausant gerųjų dvasių ir neeitų į negyvenimą klausant blogųjų, nes to jos ir nori – arba, kad negyventum iš viso, arba, kad tavo gyvenimas būtų nebežmogiškas.
Tos taisyklės, vienaip ar kitaip, rodosi ir taip žinomas, pvz.: taisyklė nepriimti jokių sprendimų ir nedaryti planų esant depresijoje. Kai neturi depresijos, tai gali valgyti ką nori, mesti mokslus kada nori, labai daug ką daryti pagal norą, nes noras ateina iš to, kad protas viską apsvarsto ir tada panori, bet, kai yra depresija, tai, bėda, kad ne visos smegenys veikia ir norai kyla tik iš dalies jų ar tam, kad dar ir veikiančios primigtų. Šioje knygoje tai įvardijama kaip buvimas nepaguodoje. Labai fainas būvių skirstymą – į buvimą paguodoje ir nepaguodoje. Arba, taisyklė žiemai ruoštis vasarą, t.y. kai lakai yra geri ir savijauta gera, tai reikia pasikaupti dalykų blogam laikui, ir žinoti, kad jis praeis, tu gali tam pasiruošti. Knygoje kiek kitaip tai įvardijama, kitokie dėsniai gyvenimo muzikos pianino klavišus juodą po balto deda. Bet principas tas pats – niekas netrunka amžinai, nei kas bloga, nei kas gera. Aišku, knyga parašyta iš paradigmos, kur gėris vis tiek triumfuos, tai optimistinė tokia, smagu buvo skaityti. Asmeniškai man patiko, kad nerimo sutrikimas, nuo tiesiog nerimo įvardijamas, kad velnias šnabžda nerimauti dėl nesąmonių VAT SPECIALIAI, kad tu šūdais užsiimtum ir gaištum savo gerą gyvenimą negeriems dalykams. Aišku, knygoje elegantiškiau parašyta.
Kol knygelę skaičiau ir pasakojau draugams, tai tikintys man ėmė pasakoti apie angelus sargus ir demonus, na, tas gerąsias ir blogąsias dvasias.
Kaip įstabu būtų tikėti, kad kiekvienam žmogui Dievas sukūrė angelą sargą. Be veido, be vardo, be balso, negalinčio tiesiogiai su mumis bendrauti, nebent ten kaip nors jis mus pastumtų, kad po mašinos ratais nepapultum, nes dabar ne tavo laikas, ar kad kažkokiu ypatingu žinojimu tau pasakytų, kad nevalgyk šito grybuko klube, tokios paralelinės būtybės, kurios visuomet yra šalia. Kaip suprantu angelai sukurti prieš žmogų, tai ar tas reikštų, kad dar nesukūręs žmogaus Dievas jau būtų sukūręs visus angelus visiems kada nors būsimiems žmonėms? Ir kokios tai stiprios būtybės būtų, demonai tai puola ne po vietą, šimtais lenda, bet angelo užtenka vieno. Ir nė vieno žmogaus nėra, kuris savo angelo neturėtų. Juk yra pasakų, kaip žmogus sielą parduoda, bet, kad angelą sargą parduotų ar išmainytų – nėra. Ir nėra, kad demonas kaip nors jį nugalėtų, stiprūs jie.
Dar galvoju, kad Dievas tada gal ir angelus ne vienodus sukūrė. Žiūrėk vienas žmogus geras, doras – tai jo angelui vienoks darbo etatas. O kitam tekęs žmogus dar iš namų ryte neišėjęs jau padegė virtuvę, sugalvojo lažybose paskolos pinigus pastatyti, nesiskiepyja ir neplauna vaisių iš maksimos. Daug darbo čia su juo, kiekvieną dalykėlį sužiūrėk, tą mikrobą nuspriktuok, kai kris ant penkis kartus patemptos čiurnos pasuk ją šeštą kartą taip, kad traumatologas sakytų „nesuprantu, kaip tokie niekad nesusilaužo kojos!”.