Mano kalėdiniai siuvinėliai. Juos siuvinėdama juokiausi, kad čia keturi apokalipsės raiteliai:
Avis – badas. Ji tik atrodo balta, iš tiesų tai ji po apačia juoda. Pažiūrėkite į tą jos gilų žvilgsnį. Manote ji atbėgs su svarstyklėmis maisto daviniams sverti ir ekonominiai suvaržymais? O ne. Ji tiesiog viską nurupšnos. Va ir dabar, viduryje žiemos graužia gležnus peržiemoti bandančius daigelius! Originaliai Limos – dievybė be aiškios personifikacijos, nei moteris, nei vyras, be atvaizdo, nes atvaizdams bado metu nėra nei jėgų, nei išteklių. Eris, chaoso ir betvarkės, dukra. Limos man labai patinka, nes tam, kad ji neužgimtų, reikia priešintis chaosui, pvz.: siekti mokslo, mokytis planuoti, analizuoti ir panš.
Varlė – maras (užkariavimas). Pilvas jau baltas, tuoj visa užbals. Po kalėdine kepuryte slepia jau savo karūną, todėl tokia smarkiai užmauta ir akys išsprogusios O..O. Sunki ana. O kadangi raitelis originaliai yra Zelos – pavydas, ir lietuvoje mes vis dar žaliuojame iš pavydo, tai labai tinka.
Katinas – karas. Jau traukia iš tos kepurytės savo kardą. Jei kada turėsiu labai piktą ir viską mėtantį katiną tikrai pavadinsiu jį Arėjumi.
Ežiukas – mirtis. Thanatos. Vienodai nemėgiamas dievų ir mirtingųjų, nes nepaperkamas ir neperliankiamas nekieno. Jau neša kažkieno sielą žvaigždutės pavidalu anapilin.
Va taip atrodė išsiuvinėtos spalvos kryželiais. Paprastas juodas dygsniukas „ant viršaus” padaro visą grožį:
Mopsiukai iš arčiau:
Dizauno autorė Margaret Sherry. Super britiški paveiksliukai. Siuvinėjimo rinkinėlis buvo kaip priedas prie žurnalo The World of Cross Stitching. Tas žurnalas laaabai apgaulingas. Gali būti keli numeriai, kuriuose visiškai nėra ko verto siuvinėti ir staiba BAC puikus numeris iš kurio turbūt viską būtų galima išsiuvinėti. Darau išvadą, kad jie veikia lošimo principu. Laimi kartais gerą numerį ir po to vis perki kažko tikėdamasis…
Pasaulio tvanas – daugelyje mitologijų pasikartojantis pasakojimas apie masinę katastrofą, kurios metu nuskendo galybė žmonių ir gyvūnų. Priklausomai nuo mito šaltinio ši nelaimė būna prasminga ar nelabai, išsigelbėjimas ateina kaip dovana ar kaip įvertinimas.
Viena populiariausių versijų yra iš Senojo Testamento, kuri tikėtina remiasi šumerų versija:
Dievas mato, kad visi žmonės tapo negeri, todėl nusprendžia sunaikinti žmoniją. Vienas vyras, Nojus, yra geras, todėl Dievas duoda jam tikslius (!) nurodymus, kaip išsigelbėti, kokį laivą statyti – informaciją apie medžiagas, matmenis ir panš. Nojus pasiima su savimi žmoną ir savo sūnus su jų žmonomis. Kiekvieno gyvūno po patiną ir patelę. Tik tada, kai Nojus viską padaro, Dievas uždaro laivą iš išorės ir paleidžia vandenį – vanduo liejasi ir iš apačios ir iš dangaus. Iš visur. Tvanas trunka maždaug metus – iš pradžių vanduo kyla, paskui leidžiasi. Nojus tikrina kada gali išlipti siųsdamas paukščius iš laivo – kai paukštis nebegrįžta, jie suranda išlindusią viršukalnę, išsilaipina, sukuria aukurą kaip padėką ir pirmą kartą Dievas paleidžia Vaivorykštę kaip ženklą, kad daugiau taip nebedarys.
Dievas įvertina, kad pats padarė čia blogai. Pvz.: kūrimo mete Dievas po kiekvieno etapo vertina, kad padarė gerai.
Tai nuostabus mitas, jame visko tiek daug. Dauguma šio mito iliustracijų būna apie pačią Nojaus arką – laivą, iš kurio kyšo poromis gyvūnėlių galvos. Apie vaivorykštę. Dažniausiai šios iliustracijos linksmos ir skirtos vaikams.
Bet būtent šis paveikslas man labai patinka, nes jis rodo kitą tvano pusę – kas nutiko su tais žmonėmis, kurie nebuvo verti, kurie užsitraukė tai, kad būtų sunaikinti. Paveikslas alegoriškai vaizdduoja jų „sugedimą”, kuris nedingsta net ir paskutinėmis akimirkomis, šie žmonės neturi potencialo dėl kurio būtų buvę verti laiko. Dažniausiai kiti autoriai vaizduodami tvano aukas akcentuoja kaip jiems sunku. Pvz.: Paul Gustave Louis Christophe Doré graviūroje tėvai sukelia savo vaikus ant išlikusios olos, patys žūdami bangose. Ant olos taip pat sėdi tigrė su savo tigriukais. Vsi gelbėja savo vaikus, tik laiko klausimas, kada vanduo apsems, gal tigrė suės žmonių vaikus, greičiau, nei jie nuskęs. Ore skraido paukščiai, paklaikę nuo nerimo. Galvotum, kad vanduo kes daugybe plūdurų ant kurių šie galės gyventi, tačiau vanduo eina ir iš viršaus ir iš apačios. Nojaus arka yra panašesnė į povendeninį laivą, nei plaustą.
Joseph Désiré Court paveikslas rodo tik moterį, kuri kelia savo vaiką. Vaikas atrodo galbūt jau miręs, gal gyvas. Ji daro tai, ką darytų visi „su Dievu” žmonės, o vyras, štai, neima to vaiko, neleidžia užlipti moteriai ant uolos – jis nori ištraukti skęstandtį senį iš vandens. Ir būtent tame ir glūdi jo pražūtis, tvanas tik neišvengiamą padaro greitai ir duoda vietos tiems, kurie gelbėja savo vaikus.
Yra tokia darželinukų pasaka, girdėjau aš ją, savo vaikams nesekiau, bet jie parsinešė ją namo kaip liaudies išminties folkliorą. Daug ji variacijų turi, štai mano dažniausiai girdima:
Skrenda varna ir ant nugaros nešasi varniuką. Klausia jo „Kai tu užaugsi, ar neši ant nugaros mane taip, kaip dabar aš tave nešu?” Varniukas pasako „Taip, mama, aš tave labai myliu”. Varna numeta varniuką ir jis žūsta ant uolų. Neša kitais metais kitą varniuką, klausia to paties , varniukas vėl sako, kad neš mamą, mama jį numeta. Trečiais metais klausia kito varniuko ir jis sako „Mama, kaip aš tą padarysiu, aš juk savo varniukus nešiu!” Varna varniuko nenumeta.
Tai labai žiauri pasaka. Be vaivorykštės gale, be pažado, kad gamta tavęs nesunaikins, jei tu skirsi laiką ir dėmesį savo praeičiai, savo tėvams.
Pagal Bibliją, kurios, kaip šaltinio Tvano mito versija man patinka labiausiai, iki Tvano žmonės gyveno ~1000 metų, sekanti karta po Nojaus iš karto krito iki ~200 metų ir per kelias kartas pasiekė max ~120. Tai labai įdomus skaičius, nes būtent tokią biologinio gyvenimo ribą mato moderni medicinaa, o kreacionsitai – krikščionys Bibliją skaitantys pažodžiui – šiuos skaičius sieja su genetine įvaisa ir pakitusiomis klimatinėmis sąlygomis. Tokiu atveju žmogaus gyvenimo trumpumą, o ne laisvę nuo reprodukcinio spaudimo, simbolizuoja vaivorykštė. Kaip gydytojas sužinojusi, kad kreacionistai neleidžia savo vaikams mokytis ne tik lytinio švietimo, bet ir mitybos ugdymo JAV viešose švietimo įstaigose ėmiau šniukštinėti ko gi jie moko, ir visai įdomių dalykų, jie labai akcentuoja ūkišką nuovokumą ir prasmę to, kuom tiki ir vadovaujiesi.
(paveiksliukas pasivogtas iš kreacionistų internetų)(įdomus paveiksliukas iš JAV, kuriame ilgesnę gyvenimo trukmę turinčiose valstijose žmonės rečiau lankosi bažnyčioje. Panašius grafikus galima rasti ir apie Pasaulį, galioja visoms tradiciškai religija laikomoms sistemoms ir jų šventovėms. Galima įsivaizduoti, kad gyvenimo trukmei esant 1000 metų jų tikriausiai visai nereikėtų?)
Grįžtant prie paveikslo, kai jį pamačiau, jis kelis mėnesius stovėjo mano akyse, aš jį prisimindavau, apie jį galvodavau. Galbūt jis patiks ir Jums. Kai dirbi gydytojumi labai daug jausmų ir klausimų gali kelti situacijos, kai atrodo seną žmogų gelbėji tik tam, kad gelbėtum, ir jam pačiam gali kilti klausimas „kokia to prasmė”, kad čia blogai taip daryti, kad reikia užleisti vietą kitiems. Nereikia. Galima, bet nereikia.
Šis mitas man būtent apie tai – gal viskas gerai daryti negerus dalykus, tai žmogaus gyvenimo dalis. Vaivoryštė, kaip simbolis, man atrodo yra tinkama kiekvienam žmogui, kuris sako, kad jis yra daugiau, nei varna privalanti numesti savo vaiką, jei jis vaikų neturės. Tu gali gyventi tik dėl paties gyvenimo, džiaugtis juo tik dėl savęs, už tai nebūsi nubaustas nei pats, nei kiti, kas tau padės tą daryti, todėl ir jų vidinės kančios iš savęs apie tai nėra prasmingos. Nėra prasminga dirbti Dievo darbą, kurį pats Dievas pasakė, kad nedirbs.
Kartais mano darbe žmonės sako, kad jaučiasi blogais tėvais, nes jų vaikai nenori turėtų vaikų. Sako, taip, kad vien tame pasakyme aš girdžiu ypatingą pasitikėjimą ir atvirumą, kaip aukščiausią galimą duoti įvertinimą kitam žmogui, tokio asmeniško ir gilaus dalyko, kurio galbūt net savo vaikams nepasako ir klausia tada savęs ar to nepasakydami jie yra geresni ar blogesni tėvai. Gal, jei aš nuskęsčiau, mano vaikams būtų vietos kvėpuoti? Aš nežinau. Aš žinau tik tai, kad daugiau Tvano nebus ir mums nereikia daryti, kad jis būtų. Galime nuskristi ant kito kalno ir gyventi toliau.
