Kategorija: Mitai

Pasakos

Kartą gyveno karalius ir turėjo septynis sūnus, bei vieną dukterį. Sūnus jis mylėjo, o apie dukrą dažnai pamiršdavo. Jų karalystė buvo skurdi, todėl mergaitė turėjo eiti į verpėjas.

Vieną dieną ilsėdamasi ir valgydama obuolį jame rado mažą mažą kirmiuką.
– Nežudyk, prašau, pasigailėk, aš tau padėsiu – paprašė šis.
Mergaitė padėjo kirminiuką ant prieverpstės ir tą dieną suverpė du kartus daugiau, nei įprastai. Kitą dieną suverpė keturis, o trečią dieną aštuonis kartus daugiau.

Septintą dieną kirminiukas buvo viską suverpęs ir nebebuvo iš ko verpti. Moterys išsigando ir paskundė mergaitę tėčiui.
– Ji turi aitvarą.
– Jis suverps mums plaukus!
– Kam mes dabar reikalingos?

Karalius liepė dukrai parodyti kirmiuką ir ji sutiko. Jis iš karto suprato, kad tai ne paprastas vikšrelis ir atėmė kirminiuką. Tada liepė pavaldiniams nešti kirminiukui minkščiausius žiedlapius ir girdyti jį tik ryto rasa, o sūnums – saugoti kirminą pakaitomis ir iš akių nepaleisti.

Kirminiukas augo ir verpė. Vis didesnis darėsi, vis daugiau suverpdavo.

Karalius labai praturtėjo ir nusipirko daug kareivių. Užaugusį kirminą pakinkė ir imdavo į mūšius, kur anas vienu kąsniu suėsdavo raitelį su visu žirgu!

Karaliui plečiant savo valdas gretimų žemių valdovas nežinojo ką daryti. Jo žmonės kentėjo. Valdovas paėmė vieną mėsos gabalą savo sandėliuose ir pamatė, kad jame įsiveisė kirminai.
– Negi man ką patarsite? – paklausė jis.
Ir vienas kirminų atsakė.
– Aš žinau, kaip tu gali nugalėti mano brolį!

Kaip buvo patartas, taip valdovas ir padarė. Jis rado aštuonias gražuoles ir persirengė turtingu pirkliu. Nuvyko į karaliaus rūmus apsimetęs, kad atnešė dovanų iš tolimų šalių, brangakmenių, smilkalų ir šilko. Gražuolės suviliojo karalių ir jo sūnus, visus nugridė saldžiu vynu ir šie užsnūdo. Valdovas rado rūmuose kirminą ir pasakė, kad ir jam atnešė nematytų skanėstų.

Kirminas apsidžiaugė, išsižiojo ir užsimerkė laukdamas vaišių. Bet valdovas buvo išlydęs švino ir supylė kirminui tiesiai į gerklę. Taip kirminas nugaišo ir karalystė nebeteko savo galios.

Tai va.

Galvoju ar verta skaityti 4-ą Kopos knygą. Hmmm…

Nuotraukoje šukuotis – gyvūnas panašus į medūzą, bet su ja turi mažiau ką bendro, nei, kad pvz.: mes su medūzomis. Jie neturi genų ir negamina seratonino ar dopamino. Jie netgi neturi oktopamino. Kaip seniai seniai jie atskilo gyvybės medyje ir alternatyviai vystė savo nervų sistemą, kitaip mokėsi vienas kitą atpažinti, rasti grobį, jį sugauti, suvirškinti. Jie tobulino ne sučiupimą mechanine jėga dantukais ar spygliukais, bet kūrėsi klijus, kuriuos išskiria jų čiuptuvai. Jeigu šukuotį padalini dalimis ir jos išgyvena, tai regeneruoja. Jeigu dviejų šukuočių atskiras dalis sudedi, tai jos suauga į vieną (jie neturi tokios imuninės sistemos, kaip mes).

Konkrečiai nuotraukoe yra Martensija (Mertensia ovum). Žiauriai keistas padarėlis. Šiaip turėtų gyventi šiltuose kraštuose, bet sugebėjo apsigyventi Baltijos jūros regione. Jam čia per šalta ir sunku, todėl užauga mažytis, vos kelių milimetrų. Ir, kadangi šukuočiai lytines ląsteles brandina jau nuo mažumės (jie neturi lervų ar ko panšaus), tai mažylės martensijos turi mažai vaikučių, kurie vėl maži būdami turi vėl vaikučių. O vat kartais užauga iki 10 cm (ar daugiau), tada matosi. Kartais bioluminescuoja mėlynai ir žaliai. Kiekvienos jūros spalva kitokia, dėl jos planktono.

Taip įdomu gyventi prie Baltijos jūros. Gali nebijoti medūzų. Griausiai mums žinomos Aurelijos, kurios čia vadinasi tiesiog medūzomis, yra nenuodingos. Gali ateiti į pležą vasaros pabaigoje ir žiūrėti kaip kokiems turistams PTSD paūmėjęs matant, kaip vaikai mėtosi tomis medūzomis. Praktiškai tas pats, kas miegoti tarp gyvančių. Nenuodingos! Net minties nėra, kad būtų. Nori paliesti? Baltijos jūra, kokie tu kitokia, nei bet kuri kita jūra. Kiek čia pilna kultūrnių ir biologinių inkliuzų iš tolimųjų šiltųjų kraštų. Kaip gi jie čia gyvena, kad ir maži, bet tokie tikri ir gyvi.

Nuotrauka ne mano, iš čia – https://www.inaturalist.org/taxa/768360-Mertensia/browse_photos

Vladas Rožėnas „Katastrofa”

O ne, dar viena knygos apžvalga! Ar man vienai postai ir įrašai apie tai „ką aš skaičiau ir ką apie tai maniau” yra 1:1 su postais „o čia valgiau salotas su kaparėliais už 13.99”, ne? Ką per gyvenimą kol kas patyriau, kad kiekvienos knygos apžvalgos 90% yra apie tą, kuris skaitė, 3% apie patį kūrinį ir likę kažko dar. Gal todėl taip smagu rašyti tas apžvalgas, gi pats sau visada esi įdomiausias ir fainiausias, nu kaip čia dabar kitiems irgi toks nebūsi? Outrageous!

Aš dabar susigalvojau sistemą (labai mėgstu sistemas), kad su kiekviena perskaityta knyga sudėsiu kokį lego modeliuką. Čia labiausiai dėl to, kad nesėdėčiau ir nedėliočiau visą laiką lego. Kažkas nutiko lego. Pvz.: šitas ruoniukas yra iš oficialaus rinkinio 31162, iš kurio dar galima sudėti lamą ir kiškutį pagal į dėžutę įdėtas konstrukcijas. Tai va, ruoniukas, nors iš išorės atrodo toks, kaip pagimdytas parduotuvės kartono atliekų konteinerio, viduje turi vidaus organus. Plaučiukai yra ruda detalė, širdutė rausva 1×1 dydžio ir realiai širdutės formos, kepenytės, atitinkamai didžiausia 2×2, gi ruoniukui reikia kažkur kaupti vitaminą D, ir dvi žalios detalytės inkstukams, d’awww. Lego tiek seniai jau yra, kad jie nebėra imitacija kažko, kas galėtų būti, jų mažos detalės nėra pvz.: silikatinių plytų imitacijos. Nebėra to „think outside the box” paradigmos, nebėra apdovanojimo už techninį sprendimą ar minitiūrizaciją. Dabar jie pasakoja apie tai, kad „the box might start thinking about you”.

Ok, eikim prie knygos. Nusipirkau ją pamačiusi kažkada reklamą FB, esu linkusi skaityti visą ratą lietuvišką fantastiką. Šita knyga nešantis namie iškrito man iš rankų ir sugebėjo įpjauti kojoj 1 cm dydžio žaizdą, taigi yra kol kas vienintelė mane fiziškai sužalojusi knyga. Nesuprantu kaip ji tai padarė, nes išleista ant popieriaus, kuris truputį švelnesnis už sovietinį šikpopierių, o tą taigi žmonės netgi ir naudodavo. Emociškai ar psichiškai to nepajėgė dar nė viena, net organinės chemijos uždavinynas.

Spoilinsiu ar nespoilinsiu, bet knyga yra apie tai, kaip į žemę atskrenda ateiviai ir kaip žmonija tam nevykėliškai ruošiasi ir nepasiruošia. Skaitant jaučiasi daug panašumų su senais fantastiniais technotrileriais, kur būtinai reikia aprašyti valdžios ir kariuomenės nekompetenciją ir absurdiškumus. Visą knygą skaitydama galvojau, kad čia bus autoriaus lėkštumas ir nepavykusi imitacija, prabėgusio laiko nepavejimas, bet knygos gale nutiko pats lietuviškiausias literatūrinis fokusas, kai knygą reikia skaityti iki galo, ir persigalvojau, nežinau ar netyčia gavosi, kaip kartais menininkams būna, kai juos valdo aukštesnės kūrybinės jėgos, ar labai apgalvotai ir gudriai, kad pasirodė, kad pati knyga yra labai meta, t.y. forma irgi yra turinio dalis.

Matot, gale paaiškėja, kad atskrendančių ateivių žinučių nepavyko iššifruoti todėl, kad tie ateiviai visi yra nupušę. Išskrido savo kosminiu laivu, nebesužinosime kodėl ir kur tiksliai, bet kosminės kelionės ilgos, ir vietoj reprodukcinės gyvenimo tąsos, jie pasirinko pavienių individų biologinio gyvenimo prailginimą, o kad tas gyvenimas nenusibostų pasiėmė su savimi pramogų, kurios jiems smegenis ir išdžiovino. Ką žmonija gavo, tai tik tai, kad niekas jų nei bars, nei skriaus, nei puls, bet ir nemokys, neugdys, neaugins, o tiesiog ką galės nusikniaukti iš jų technoologinio laužo. Patys ateviai, beje, irgi kniaukia. Tiesiogine prasme.

Ir ką žmonija pasiima? Taigi gyvenimo prasiilginimą. Ir katastrofa net ne tame, o per tai, kad iš viso tokį lūkestį turėjo, kad įmanoma gyventi amžinai dar šiame gyvenime, net jei tas ilgas gyvenimas irgi veda į neišvengiamą biologininį ir psichinį degradavimą. Knyga parašyta kaip pasakojimas/laiškas savo vaikui, kuris iš tiesų yra pagrindinis knygos personažas, laukiantis, kol mama pareis namo, o mama užsiėmusi ateiviais ir visą knygą aiškina, kaip ji iš tiesų neužsiėmusi, matot, čia ja visuomenė tampo ir iš jos lūkestį turi, jai labai sunku, nes tėtis vaikystėje gėrė ir ją mušė, o mama nieko nedarė. Matot, pati tai gera mama ir daro, tokia gera, kad net užmuša savo vyrą, apsaugoti visai žmonijai. Užaugusi dukra aplanko kitą mamos vyrą, kuriam mama skyrė savo dėmesį, savo darbą, kuris prisidėjo prie ateivių laukimo, bet atsakymų nesulaukia. Ji sena, o jis dar senesnis.

Knyga man priminė mitą apie Titoną.

Aušra (Eos) – buvo neapsakomo grožio padaras. Dažniausiai vaizduota kaip moteris su baltais sparnais ir virš jos kybančiu saulės disku (sakoma, kad vėliau jos vaizdai buvo perdirbti į angelus). Ji pati rinkdavosi savo meilužius ir vieną dieną pasiėmė Ganimedą ir Titoną (nieko naujo female gaze m/m žanre nėra jau 3000+ metų). Dzeusas irgi jų norėjo, ir, nors Ganimedą pavyko persivogti erelio pagalba ir pasiversti nemirtingu, bet Titoną Eos nusaugojo, tik pareiškė pretenzijas, kad čia dabar kas. Dzeusas pasakė, gerai, gerai, nezirsk čia, Titoną irgi paversiu nemirtingu. O bet tačiau, nedavė jam amžinos jaunystės, tipo neva Eos nepaprašė to atskirai. Taip Titonas seno, seno, suseno, tapo kažkuom, maldaujančiu mirties, bet mirtis jo neatėjo ir nebeateis. Yra mitas, kad Eos toliau jį laiko rankose, glosto, neapleidžia, verkia ir atsiprašinėja dėl savo klaidos.
Yra mitas, kad jis tapo cikada ir dabar zirzia savo prašymą. Jei taip pažodžiui žiūrėti, tai jo vardas verčiasi, kaip diena+karalienė arba, kaip ištempta diena (pagal skambesį), tai jis yra tarsi personifikacija nesibaigiančiam dienos karščiui, kai net atėjusi naktis gyvenimo nepalengvina ir toks įdomus mito aspektas, kad gali egzistuoti kažkoks technologinis (argi kalba ir loginis mąstymas nėra technikos aušra), kaip galbūt būtų galimo to išvengti.

Gūglindama paveiksliukų apie Titoną, nors pilna senų, gerų, kur fainą vyrą NEŠASI graži moteris (hubba hubba), pilna su dirbtiniu intelektu, kur, pala, pala, kažkur jau šitas nerimas girdėtas. Šitas paveiksliukas iš čia – https://www.researchgate.net/publication/395935663_Digital_Immortality_and_Artificial_Intelligence_Philosophical_Psychological_and_Social_Lessons_from_Mythology

Man asmeniškai Titonas labiausiai panašus į mikroplastiką ir į oro užterštumą kietosiom dalelėm. Eos buvo vadinamas tas raibuliavimas horizonte, kuris matosi tik tik prieš patekant saulei, sakantis Helijui (savo broliui) keltis iš titano Okeano guolio, gi eik dirbt, jau atidariau dangaus vartelius tavo vežimui. Kai darbus pradedu anksti ir matau kylančią saulę, matau tą raibulį, nudažytą miesto dulkių, įsivaizduoju kaip Titonas degdradavo į mažiausias daleles ir į įsiliejo į Dievo memirtingą kūną, taip suteršdamas, sužeisdamas. Kaip ir mes, džiaugdamiesi kasdienio gyvenimo patogumais ir malonumais gi nepagalvojome apie mūsų sukurtų medžiagų yrimą apie jų įsiliejimą į mūsų kūnus, neapleidžiam, nepaliekam, net, kai tai mus žaloja, kai mažina vaisingumą, sukelia ligas ir skausmą. Ar mes dėl to kalti? Ar Dzeusas mus apgavo?

Knygos įspūdžiai – Jean Shinoda Bolen „Kiekvienas vyras – dievas”

Kartais knygas tenka išsirinkti pagal principą „kas čia lentynoje guli”. Atostogoms įsidėjau skaitymo, bet visuomet smalsu ką rasi booking’o butuke. Šį kartą pasirinkimas buvo arba apie verslą ar apie šunų auklėjimą ir viena štai toki knyga – populiari Jungistinė psichoterapija – Jean Shinoda Bolen „Kiekvienas vyras – dievas”, nors labai kesitas pavadinimo vertimas (ir viršelis), kadangi lyg turėtų būti „Dievas, kiekviename vyre” ar gal net labiau „Kiekvieno vyro dievai” ir viršelis koks su treningu bičiukas geriantis vynelį prie kompiuterinio žaidimo net labiau tiktų, dabar toks kone stoiškas viršelis.

Knyga yra populiarios tos pačios autorės knygos apie moterų archetipus versija, kur „šekit ir jūs” vyriškiems archetipams. Nors apie graikų-romėnų dievus, bet viskas perspalvinta krikščionybės. Parašyta taip paprastai – imamas dievas, truputį apie jį, apie archetipą, apie buitinius aspektus, patarimai. Ir sekantis. Skaitosi tai labai lengvai, dievų skaičius gal pasirinktas daugiau pagal tai, kad knyga nebūtų per daug lenkianti lentynos. su Jungu taip yra – gali rašyti, gali nerašyti, vis tiek suprantantys supras, nesuprantantys nesupras, suprantantys, kad nesupranta nesusispras, o susipranantys apsirpras. Tarp psichoterapeutų yra oks anekdotas – ar matei žmogų, kuris perskaitė visą Jungą? Sako dar viską ir suprato! Kai neturėsiu gyvenime ką veikti susirasiu kokių 4 ar 6 metelių Jungtistinės psichoterapijos kursus ir gal juos pabaigusi net gausiu diplomą.

Skaitydama prisiminiau komiksą Lore Olympus – jo popierinę versiją galima nusipirkti ir Lietuvoje, bet, kiek randu, tai būna bent nuo trečio tomo, pirmų niekada nerandu. Tai… kaip čia yra? Žmonės nusiperka pirmus ir toliau nebeperka, o knygynai visų atsiveža po tiek pat? Prisipažinsiu, pati irgi numečiau per vidurį, nes labai jau specifiškai nusispecifiškėjo drama į romantinių santykių traumų ypatumus. Labai pasistengus galima visą perskaityti per mėnesį. Daug ten. Ir visas vos vieno žmogaus padaryta! Šiaip, dabar pagalvojau, kad viskas, kas link mitologijų visada užima didelius ir plačius kūrybinius plotus. Kas ten parašo kokį vieną menka apsakimėlį ir sako, va, kūryba, tai meh. Reikia kilogramais sverti. Tūkstančiais valandų įdėti. Metų metais. Jungistinė psichoterapija, lyginant su kitomis, turi unikalų pranašumą, nes ji yra palanki žmogaus gyenimo trukmei ir jo proto stabilumui joje.

Asmeniškai linksmiausia knygos vieta buvo apie Poseidono trišakį, kaip jo penio simbolį, kur penis gali santykiauti su visomis moterimis – jaunomis, brandžiomis ir senomis. Toks tobulas vyras galėtų santykiauti su kuom tik nori, kad ir vyrais. O būna, kad kai kuriems vyrams nepasiseka ir jų potencijos sumažėja jų ar aplinkos valia – arba ne viskas jam leidžiama, ko jis nori (gal ir gerai, kai kuriais atvejais, ne visiems norams būtina išsipildyti) arba ne visko ji nori (kas irgi gal kartais gerai) – tai taip ir būna, kad kai kurie turi tik ietį vieno tipo moterims ar kokį zigzaginį žaibą, kaip Dzeusas, tai vienai, tai kitai, tai vienai, tai kitai, jei šitai vyrai nepatinka, pabūsiu jai jautuku, o tai gulbyte, žaibas juk trenkia lengviausiu keliu, smarkus, bet jam reikia sąlygų ir jis pravingiuoja pro kliūtis, o ne jas įveikia.

Ir, ach, tos moterys. Susivilioja kartais net vėjumi, ką ten gražiu gyvūnu. O kažkur koks Apolonas skaičiuoja kaip čia ją suvilioti ar Arėjas bando įrodyti kažką…

PS – puodelis su Hatsune Miku.

Septyni broliai miegantys

Šiais metais per 7 miegančių brolių dieną (liepos 10-ąją) lijo. Ką tai reiškia?

Šiąn dieną ypatingai gerai matosi Sietyno (Brolelio) žvaigždynas, kuriame plika akimi matomos septynios ryškios žvaigždės. Lotyniškai jis vadinamas Plejadžių žvaigždynu – naudingas navigacijoje, pačios plejadės yra 7 sesės okeanidės nimfos.

Kaip įdomu, kad šio žvaigdyno žvaigždės buvo sietos su sibsais, o jų mitai – su tolimesnių įvykių spėjimu, nes pagelbėdavo orientuotis metų laike kiekvienam turinčiam akis 🙂 Rodosi, kad priklausomai nuo vietos, iš kur į juos būdavo žiūrima, būdavo sprendžiama apie skirtingus gamtos reiškinius, bet labai įdomu, kad tiek daug kur atsikartoja stabilus tęstinumas, t.y. ne augimas, bet savotiškas laiko užšalimas. Jei į žemę pasėsi 7 sėklas, tai vėliau ant žemės rasi jų 70, bet bus tokios pat ir tų pačių augalų. Wow. Kas lemia, kad jos netampa musėmis ar akmenimis?

Ar Velykos, ar Kalėdos, ar 7 brolių/sesių diena, šita irgi ne išimtis ir turi savo krikščionišką versiją. Ir net tik. Rodosi labai sunkiai atsisakomas mitas, pasikeičia tik tai, dėl ko persekiojami broliai. Dėl kultūrinės aplinkos nusprendžiau daugiau pasidomėti katalikiškąja versija – rodosi, kad kur tik tie broliai ir kokiais tik laikas negyveno, bet daugiausia yra apie brolius iš Efeso (miesto dabartinėje Turkijoje).

Imperatorius Decijus (249-251) pradėjo pirmuosius masiškus krikščionių persekiojimus. Septyni artimi draugai katalikai buvo išduoti, kad negarbina oficialių Romėnų dievų (per tai ir nemoka atitinkamai anei mokesčių, anei paklūsta įstatymams etc etc, vienu žodžiu visiškai palaidi, patvirkę ir politiškai nepatikimi asmenys). Taigi juos pakvietė pasiaiškinti.

O jie tokie – nu taip. Mes krikščionys. Ir ką jūs mums?

Tai atėmė iš jų karinės tarnybos duotas privilegijas (iš esmės piliečių teises) ir pasakė, kad jei pagyvenę be jų persigalvos, tai turi laiko iki kol Decijus grįš iš sekančio karinio pasivaikščiojimo.

Nelabai buvo jiem kur dėtis, išėjo iš miesto, rado olą, į kurią įlindo pasislėpti nuo gamtos ir čilino ten toliau. Grįžusiam imperatoriaui nepatiko, jie nesiprašo atgal į visuomenę ir rodo blogą pavyzdį visuomenei (įsivaizduokite, nei dirba, nei kariauja, nei vaikus daro :D), tai liepė pasekti kur jie ten tiksliai glūdi ir tą olą tiesiog užmūryti. Va taip va.

Nu bet nemirė jie ten. Dievas juos užmigdė stebuklingu miegu. Pabudo jie po kelių šimtų metų, kai jų olą rado darbininkai statybininkai. Kažkaip labai patogiai jie ten pabudo – kaip tik ant tų laikų, kai visi ėmė ginčytis kokiu būdu galėsias būti visuotinas mirusiųjų prisikėlimas, jeigu dauguma mirusiųjų bus dezintegravę ir jų dulkęs išnešiojęs vėjas.

Pabudę iš pradžių nesurpato, kad praėjo daug laiko, atsikėlę ir pasirąžę nusprendė eiti atgal į miestą ir susitaikyti su tuom, kad juos nukankins ir užmuš, nebus čia ramybės, o kai atėjo į miestą, tai pamatė naujus pastatus, naujus žmones, naujas technologijas ir visur kryžius. Čia ir ten. VISUR.

Ilgai negyveno – pagal mitą netrukus užmigo vėl, tikintieji nunešė jų kūnus atgal į olą, kur jie ir dabar guli, miega, ir laukia paskutiniojo teismo dienos. Paskelbti šventaisiais.

Ar diena dar vadinama 7 myžnių diena dėl to, kad lietuviams patiko visuotino golden shower idėja ar dėl to, kad buvo paskutiniasi pagonimis Europoje, paliksiu pafantazuoti Jums 🙂

Šiaip, bendrai paėmus, galvoju kokia įstabi šventė. Apie ką ji būtent? Būtų apie nieką, tai būtų užsimiršusi. Kiek randų jos visokių versijų, tai esmė yra – kaip šiandien, taip ir rytoj. Jeigu šiandien trunka 7 dienas, tai rytojus truks 7 metus. Jei šiandien trunka 7 metus, tai rytojus truks 700 metų etc. Dažniausiai mitai ir pasakojimai būna apie transformaciją, apie pokyčius, virsmus. Bet ši – ne apie tai. Net krikščioniškoje mito versijoje broliai buvo mažytės bendruomenės nariai, kurie ją išlaikė vieną dieną ir rado vėliau.