O ne, dar viena knygos apžvalga! Ar man vienai postai ir įrašai apie tai „ką aš skaičiau ir ką apie tai maniau” yra 1:1 su postais „o čia valgiau salotas su kaparėliais už 13.99”, ne? Ką per gyvenimą kol kas patyriau, kad kiekvienos knygos apžvalgos 90% yra apie tą, kuris skaitė, 3% apie patį kūrinį ir likę kažko dar. Gal todėl taip smagu rašyti tas apžvalgas, gi pats sau visada esi įdomiausias ir fainiausias, nu kaip čia dabar kitiems irgi toks nebūsi? Outrageous!
Aš dabar susigalvojau sistemą (labai mėgstu sistemas), kad su kiekviena perskaityta knyga sudėsiu kokį lego modeliuką. Čia labiausiai dėl to, kad nesėdėčiau ir nedėliočiau visą laiką lego. Kažkas nutiko lego. Pvz.: šitas ruoniukas yra iš oficialaus rinkinio 31162, iš kurio dar galima sudėti lamą ir kiškutį pagal į dėžutę įdėtas konstrukcijas. Tai va, ruoniukas, nors iš išorės atrodo toks, kaip pagimdytas parduotuvės kartono atliekų konteinerio, viduje turi vidaus organus. Plaučiukai yra ruda detalė, širdutė rausva 1×1 dydžio ir realiai širdutės formos, kepenytės, atitinkamai didžiausia 2×2, gi ruoniukui reikia kažkur kaupti vitaminą D, ir dvi žalios detalytės inkstukams, d’awww. Lego tiek seniai jau yra, kad jie nebėra imitacija kažko, kas galėtų būti, jų mažos detalės nėra pvz.: silikatinių plytų imitacijos. Nebėra to „think outside the box” paradigmos, nebėra apdovanojimo už techninį sprendimą ar minitiūrizaciją. Dabar jie pasakoja apie tai, kad „the box might start thinking about you”.
Ok, eikim prie knygos. Nusipirkau ją pamačiusi kažkada reklamą FB, esu linkusi skaityti visą ratą lietuvišką fantastiką. Šita knyga nešantis namie iškrito man iš rankų ir sugebėjo įpjauti kojoj 1 cm dydžio žaizdą, taigi yra kol kas vienintelė mane fiziškai sužalojusi knyga. Nesuprantu kaip ji tai padarė, nes išleista ant popieriaus, kuris truputį švelnesnis už sovietinį šikpopierių, o tą taigi žmonės netgi ir naudodavo. Emociškai ar psichiškai to nepajėgė dar nė viena, net organinės chemijos uždavinynas.
Spoilinsiu ar nespoilinsiu, bet knyga yra apie tai, kaip į žemę atskrenda ateiviai ir kaip žmonija tam nevykėliškai ruošiasi ir nepasiruošia. Skaitant jaučiasi daug panašumų su senais fantastiniais technotrileriais, kur būtinai reikia aprašyti valdžios ir kariuomenės nekompetenciją ir absurdiškumus. Visą knygą skaitydama galvojau, kad čia bus autoriaus lėkštumas ir nepavykusi imitacija, prabėgusio laiko nepavejimas, bet knygos gale nutiko pats lietuviškiausias literatūrinis fokusas, kai knygą reikia skaityti iki galo, ir persigalvojau, nežinau ar netyčia gavosi, kaip kartais menininkams būna, kai juos valdo aukštesnės kūrybinės jėgos, ar labai apgalvotai ir gudriai, kad pasirodė, kad pati knyga yra labai meta, t.y. forma irgi yra turinio dalis.
Matot, gale paaiškėja, kad atskrendančių ateivių žinučių nepavyko iššifruoti todėl, kad tie ateiviai visi yra nupušę. Išskrido savo kosminiu laivu, nebesužinosime kodėl ir kur tiksliai, bet kosminės kelionės ilgos, ir vietoj reprodukcinės gyvenimo tąsos, jie pasirinko pavienių individų biologinio gyvenimo prailginimą, o kad tas gyvenimas nenusibostų pasiėmė su savimi pramogų, kurios jiems smegenis ir išdžiovino. Ką žmonija gavo, tai tik tai, kad niekas jų nei bars, nei skriaus, nei puls, bet ir nemokys, neugdys, neaugins, o tiesiog ką galės nusikniaukti iš jų technoologinio laužo. Patys ateviai, beje, irgi kniaukia. Tiesiogine prasme.
Ir ką žmonija pasiima? Taigi gyvenimo prasiilginimą. Ir katastrofa net ne tame, o per tai, kad iš viso tokį lūkestį turėjo, kad įmanoma gyventi amžinai dar šiame gyvenime, net jei tas ilgas gyvenimas irgi veda į neišvengiamą biologininį ir psichinį degradavimą. Knyga parašyta kaip pasakojimas/laiškas savo vaikui, kuris iš tiesų yra pagrindinis knygos personažas, laukiantis, kol mama pareis namo, o mama užsiėmusi ateiviais ir visą knygą aiškina, kaip ji iš tiesų neužsiėmusi, matot, čia ja visuomenė tampo ir iš jos lūkestį turi, jai labai sunku, nes tėtis vaikystėje gėrė ir ją mušė, o mama nieko nedarė. Matot, pati tai gera mama ir daro, tokia gera, kad net užmuša savo vyrą, apsaugoti visai žmonijai. Užaugusi dukra aplanko kitą mamos vyrą, kuriam mama skyrė savo dėmesį, savo darbą, kuris prisidėjo prie ateivių laukimo, bet atsakymų nesulaukia. Ji sena, o jis dar senesnis.
Knyga man priminė mitą apie Titoną.
Aušra (Eos) – buvo neapsakomo grožio padaras. Dažniausiai vaizduota kaip moteris su baltais sparnais ir virš jos kybančiu saulės disku (sakoma, kad vėliau jos vaizdai buvo perdirbti į angelus). Ji pati rinkdavosi savo meilužius ir vieną dieną pasiėmė Ganimedą ir Titoną (nieko naujo female gaze m/m žanre nėra jau 3000+ metų). Dzeusas irgi jų norėjo, ir, nors Ganimedą pavyko persivogti erelio pagalba ir pasiversti nemirtingu, bet Titoną Eos nusaugojo, tik pareiškė pretenzijas, kad čia dabar kas. Dzeusas pasakė, gerai, gerai, nezirsk čia, Titoną irgi paversiu nemirtingu. O bet tačiau, nedavė jam amžinos jaunystės, tipo neva Eos nepaprašė to atskirai. Taip Titonas seno, seno, suseno, tapo kažkuom, maldaujančiu mirties, bet mirtis jo neatėjo ir nebeateis. Yra mitas, kad Eos toliau jį laiko rankose, glosto, neapleidžia, verkia ir atsiprašinėja dėl savo klaidos.
Yra mitas, kad jis tapo cikada ir dabar zirzia savo prašymą. Jei taip pažodžiui žiūrėti, tai jo vardas verčiasi, kaip diena+karalienė arba, kaip ištempta diena (pagal skambesį), tai jis yra tarsi personifikacija nesibaigiančiam dienos karščiui, kai net atėjusi naktis gyvenimo nepalengvina ir toks įdomus mito aspektas, kad gali egzistuoti kažkoks technologinis (argi kalba ir loginis mąstymas nėra technikos aušra), kaip galbūt būtų galimo to išvengti.
Gūglindama paveiksliukų apie Titoną, nors pilna senų, gerų, kur fainą vyrą NEŠASI graži moteris (hubba hubba), pilna su dirbtiniu intelektu, kur, pala, pala, kažkur jau šitas nerimas girdėtas. Šitas paveiksliukas iš čia – https://www.researchgate.net/publication/395935663_Digital_Immortality_and_Artificial_Intelligence_Philosophical_Psychological_and_Social_Lessons_from_Mythology
Man asmeniškai Titonas labiausiai panašus į mikroplastiką ir į oro užterštumą kietosiom dalelėm. Eos buvo vadinamas tas raibuliavimas horizonte, kuris matosi tik tik prieš patekant saulei, sakantis Helijui (savo broliui) keltis iš titano Okeano guolio, gi eik dirbt, jau atidariau dangaus vartelius tavo vežimui. Kai darbus pradedu anksti ir matau kylančią saulę, matau tą raibulį, nudažytą miesto dulkių, įsivaizduoju kaip Titonas degdradavo į mažiausias daleles ir į įsiliejo į Dievo memirtingą kūną, taip suteršdamas, sužeisdamas. Kaip ir mes, džiaugdamiesi kasdienio gyvenimo patogumais ir malonumais gi nepagalvojome apie mūsų sukurtų medžiagų yrimą apie jų įsiliejimą į mūsų kūnus, neapleidžiam, nepaliekam, net, kai tai mus žaloja, kai mažina vaisingumą, sukelia ligas ir skausmą. Ar mes dėl to kalti? Ar Dzeusas mus apgavo?
