Šiandien yra tarptautinė Linčo (Lynch) sindromo diena (kovo 22).
Jį turi 1:300 žmonių, galimai lengvesnes formas ir dugiau. Bet >90% žmonių nežino, kad tokį turi arba, kad tai, kas jiems yra, turi pavadinimą.
Tai yra autosominė dominantinė mutacija – MLH1, MSH2, MSH6, PMS2 ar EPCAM genuose, kurie turėtų „taisyti” DNR. Mutavę genai tą daro nebetinkamai, ir ląstelėse ima kauptis genetinės pažaidos. Vienų žmonių mutacijos daugiau sutrikdančios šią funkciją, kitų mažiau. Bet esmių esmė – žmogus anksti suserga vėžiu. Čia kalbame apie pvz.: žarnyno ar gimdos vėžį 20 ar 30 metų amžiuje. Vėžį žmogui, kuris dažnai dar ir labai sveikai gyvena, nes vėžio jau bijo. Vat čia kita esmė – dominantiškumas, t.y. reiškia, kad tėvas ar mama turi 50% tikimybę perduoti mutaciją vaikui ir lygiai taip pat ją bus gavęs iš savo tėvo ar mamos, o tas iš savo ir taip iki pirmojo įgavusio mutaciją, nors, kartais ir tu gali būti tas pirmasis linijoje ar būti ne savo tėvų biologiniu vaiku.
Labai dažnai genetikui nukreipia onkologai. Jeigu esate sirgęs ar sergate onkologine liga galbūt ir Jūsų histologinių tyrimų atsakymuose yra eilutės apie kažkokius pačio vėžio genetinius tyrimus, imunohistocheminius ar net mikrosatelitų nestabilumus ir panašiai. Man, kaip šeimos gydytojui, dažnai tenka sakyti, kad visų iš eilės nesiunčia, EIKIT, ir giminėm pasakykit, kad jūs onkologai genetikui siunčia.
Genetikui gali nukreipti ir Jūsų šeimos gydytojas. Pavyzdžiui, jei susirgote storosios žarnos vėžiu iki 50 metų iš karto galima smack’inti Jūs pas genetiką. Priims ir ištirs, dar šeimos gydytoją caca pavadins. Nuo šito amžiaus tik pradedama ansktyvojo žarnyno vėžio profilaktinių tikrinimų programa, kurios tikslas surasti tuos, kuriems vėžys išsivystė gyvenimo būdo ar tiesiog nelaimingo atsitiktinumo dėka. Tai susirgti jaunam tokia liga yra… nu kaip rasti žydinčią obelį viduryje žiemos. Galima, bet reikia pakasti giliau kas ten šaknis sušildė.
Bet tikrasis tikslas yra genetikams duoti ką veikti, o diagnozuoti sindromą IKI susirgimo. T.y. vėžiu susirgusio asmens rizikos įvertinimas kitų vėžių atvejų ateityje, nesergančio asmens, kaip didelės rizikos, radimas ir pradėtas sekimas ne pagal nacionalines sveikatos programas, paraginimas ypatingai laikytis sveikos gyvensenos ar pagalba validuojant žmogaus gyvenimo sprendimus, kai jo aplinka sako kam čia to reikai ir ką čia prisigalvoji.
Ok, tai radom, pasitvirtinom, ir ką toliau? Ką toliau tai čia daug ką galima daryti ir nedaryti. Vienas žmogus paklaus „o tai ne visiems taip”, kitam pasakę sukelsime labai gilią ir pavojingą egzistencinę krizę. Bet iš mediko pusės tada sudarinėsime pacientui profilaktinių tyrimų planą ir jį, nu tiesiog jį vykdysime su lūkesčiu, kad tą vėžį rasime anksti. Diagnozės keičia dalykus, pagalvokite, kaip kitaip atrodo, pvz.: žmogus pats prašo EFGDS tyrimo, nes „bijo vėžio” ir kiekvieną kartą gydytojui turi aiškinti, kad to bijo todėl, nes mažai atsimena mamą, kuri numirė nuo stemplės vėžio ir gydytojas toks „aaa, vargšelis, imk tu tą zondą, negi man gaila, ech, taip bijoti tokio reto vėžio” ir alternatyvi visata su tuo pačiu pacientu, kur „aha, čia Linčo sindromas, nuo 40 metų šio paciento tyrimų plane turime EFGDS 1k/2 metus, bl, jei atvejų vadybininkas nepakvies, aš pats jį susirasiu, nereikia man čia dar SP1 po to”. Jaučia skirtumą? Ne? Tai dar mažai pas gydytojus trynėtės, gal psiseks nepajusti.
Ok, tai dar būna tokios situacijos, kai pacientai PATYS pasidaro genetinius tyrimus. Šaunu. Sutaupė pinigų mokesčių mokėtojams, rezultatai dažnai yra labai validūs arba, blogiausiu atveju, tenka antrą kartą prasitestuoti, nes padarė ten kur iš burnos epitelio, o oficialiai diagnozei reikia kraujo mėginio. Kad kas nors simuliuotų ar pateiktų ne savo mėginius norėdamas Linčo (ar kito paveldimų onkologinių susirgimų) sindromo diagnozės dar negirdėjau. Nes čia tokia būklė, kai visi privatūs sveikatos ir gyvybės draudimai pamatę sako „nu tai ate”, o dar nedidelė, bet reali valstybinio sektoriaus dalis gydytojų, kurie tikėjosi gydyti tik sveikus žmones, ima kažkaip makaroniškai muistytis.
Jeigu pagalvojate, kad Jūsų giminėje labai daug vėžio atvejų ir norėtume su kuom nors pasikalbėti apie tai – tai susirinkite iš giminių kelių metų kas kokiu vėžiu susirgo (jeigu dar jie leistų jums nusifotografuoti ar atsikopijuoti savo išrašus apie tuos vėžius, tai būtų super šaunu, bet jie to visiškai neprivalo Jums daryti, jei nenori), gražiai susirašykite ir užsiregistruokite pas savo šeimos gydytoją. Valstybiniame sektoriuje dirbantis šeimos gydytojas statisiškai gali tikėtis turėti daugiau nei 5 Linčo sindromo atvejus (jei vertinsime, kad apylinkę 1500), nes, kas nesusidūrė, tai vėžys labai daug kainuoja. Ne tik gydymo prasme, bet netekto darbingumo ir kitų asmenų netektų pajamų dėl pagalbos sergančiajam ar savo patirto distreso ir labiau tikėtina, kad eis pas „nemokamus gydytojus”, kadangi mokamų neįperka (yra gi šeimos gydytojų, kurių konsultacijos po 300 eurų). Tai, jeigu šitą skaito koks mano kolega ir galvoja „pirmą kartą girdžiu apie tokį sindromą”, nieko tokio. Arba labai pasisekė, arba, drauge, persižiūrėk apylinkę, susidiagnozuok, duok darbo atvejo vadybininkui, gal net ir perdegimo priežastys ims aiškėti, kai visada viskas smulkiomis detalėmis tik eina.
Kam aktualu techniniai dalykai: 1) Atkreipiam dėmesį arba pats žmogus paklausia, susirenkam anamnezę ar duodam namų darbus susirinkti ir mums atsiųsti, rašom siuntimą genetikui. Kaip pagrindinę diagnozę galime rašyti Z71.8 Kitas patikslintas konsultavimas, bet labai tikėtina, kad grįš su prašymu perrašyti į Z31.5 Genetinė konsultacija (teoriškai Z31 grupė yra kodai tik dėl vaisingumo, bet matyt tas žodis „genetinė” labai registratūriškai patrauklus). Prie gretutinių – Z84.8 Kitos patikslintos būklės šeimoje. Jei pacientas atsiuntė visą savo šeimos vėžio anamnezė gražiai surašęs į tekstuką nepamirštam pagirti, kad jis yra pats geriausias pacientas. Sveikatos nerimas gali pasireikšti vengimo reakcija, žmogui galėjo būti mėnesio darbas vien tik surašyti tai ir ne todėl, kad kokią disleksiją turėtų, o labai didelis emocinis krūvis.
2) Jei pacientui mutacija nepatvirtinama, mums truputį ramiau, bet esant reikšmingai šeiminei anamnezei, vis tiek darome kas mums patinka ir elgiamės taip, tarsi mutacija būtų. Pas mus tas pats pacientas bus gal iki savo ar mūsų gyvenimo galo, nelauksime kol nustatytas dar kažkokias mutacijas ar ligonių kasa patvirtins profilaktinius tikrinimus ir po to klapsėsime, kad nu matai kaip čia nutiko, kad tau „nepriklausė”. Jeigu klinikinė nuovoka sako, kad čia ne tipinis atvejis, tai tiesiog tam EFGDS’ui siūsime ne profilaktiškai, o parašę, kad rėmuo nepraeina. Vat taip AI į mediciną niekaip ir neateina. Pacientai meluoja, o gydytojai tai meluoja dar kartais ir už pacientus, kurie nemeluoja. Kas turi daugiau laisvalaikio ar jėgų pavilkti kojas po darbo – einam į ministeriją ir bandom keisti įstatymus ir kompensacijas, kad jos kuo labiau padėtų mums ir mūsų pacientams, mylime kolegas, kurie bando tą daryti mūsų ir pacientų naudai, o ne zyziame, kad niekas nesikeičia ir nieko nepakeisime. Taip ir dėl mutacijų po to pradėsime dūsauti, kad nu tai ką jau dabar, yra kaip yra.
Jei mutacija patvirtinama – rašom prie paciento gretutinių ligų – Z15.09 – genetinė kitų neoplastinių susirgimų rizika, ir šitą VISUR ir VISUOSE siuntimuose ir išrašuose prirašome, jei sistema neleidžia rašyti, nes ten kažkur kažkas nepridėjo prie vertimo, kaip tipo „ai neaktualu”) , tai tiesiog ranka prirašom. Jeigu genetikas atsiuntė atgal su tuo pačiu siuntimo kodu, tik pavirtintinu sindromu, leidžiame sau validizuoti kodą. Jei baisu, tai, žiūrėkit, kiek šeimos gydytojų leidžia sau išrašyti benzodiazepino pacientui su G47 kodu (nes nu kaip čia dabar rašyti F kodą nemigai), kas iš esmės galėtų būti rašoma tik po stacionarinio plataus ištyrimo gyd specialisto, tai, Dieve mano, Z kodų tai jau tikrai bjoti nereikia. Suprantu, kad gydytojai nelabai logiški padarėliai, bet kartais apsimoka išsiuostyti kas yra kas.
3) Daug vyresnių gydytojų Linčo sindromą žino kaip nepolipozinį paveldimą žarnyno vėžį, bet, jei parašai jį, tai galvoja, kad jis jau yra, o ne, kad, čia reikia tiek sėdėti ir laukti jo, tiek apsaugoti asmenį ir palaikyti jį saugantis nuo to, kas kitiems vėžio nesuspėtų ar nepajėgtų per gyvenimą sukelti, t.y. diagnozė tampa būklės aprašu, o ne poreikio įvardijmu. Tai praktikoje labai gerai atrodo – TLK kodas, tad skliausteliuose sindromas ir prierašas kad PATIKSLINTA mutacija tokia ir tokia. Visų genetinių būklių surašytas gyvenimo anamnezės pradžioje yra racionalesnis, nei pabaigoje.
Šis paveiksliukas yra straipsnio apie specifinį vieną vėžinių ląstelių gebėjimą (tyrė su odos karcinomos ląstelėm (nes turėjo jų veislę, kuri šviečia tamsoje, tai lengviau matosi), tai toliau poste ir kalbėsiu, kaip apie odos vėžį, bet čia apima daug vėžio formų)).
Visos kūno ląstelės yra kilusios iš tos pačios zigotos, tik kiekviena skirtingus dalykus savo genuose aktyvuoja ar užmigdo. Ir, kai vystosi vėžys, kai jį sukelia mutacija, tai ji nebūna apie tai, kad dėl jos vėžys kažko naujo išmoksta. Priešingai – mutacijos eigoje ląstelė užmiršta reikiamus dalykus ir ima ieškotis sprendimo, ar jai mutacija aktyvuoja, labai vėjavaikiškus, embrioninius genus, ar dar net iš viso iš apatinio stalčiaus išsitraukia toooookio senumo genus, kai Asgardo archėja susibučiavo su proteobakterija ir pasakė, kad dabar identifikuosis, kaip vienas eukariotas. Čia seniau, nei flopikai.
Nu tai va. Odos vėžio ląstelėje prisiveisia aibė mitochondrijų, kurios visos alkanos ir piktos. Jeigu nemylėsite savo odos, ten visokiais laisvais radikalais ją daužysite, trans riebalais mitinsite, UV spinduliais švitinsite, virusais lipdysite, tai mitochondrijos irgi gali supykti, kad nx ne gyvenimas čia, ne tik už digubų seifinių durų branduolyje esanti DNR apsilamdyti.
Iš esmės kiekviena mitochondrija yra atskiras mažas padarėlis. Taip, mūsų ląsteles supa ne tik išorinė, bet ir vidinė gyvybė. Vėžinė odos ląstelė moka užaugina ilgą ataugą, tarsi ūsą, kaip kokia braškė, ar neuronas, čia jau kaip sugalvosite, ir daro BAKST fibroblastui. Tas tai ne trečios eilės teta kiaušialąstė ir ne jo pusbrolis mikrofagas, neapsigina nuo lindimo be kvietimo, ir vėžinės mitochondrijos baltyminiais bėgiais tik susifarširuoja pas jį į vidų. O TU RUPKE. Vėžinis apvaisinimas, velnio pirštas, košmaras, nežinau kaip pavadinsit. Gyvenot sau ramiai ir vieną dieną atsirado vidinis balsas, kuris sako DIRBK DIRBK DIRBK. Buvo toks tik padirbėk ir patingėk. Uf.
Nu ir daro dalykus vargšiukas. Stato ekstraląstlinius baltymus į studio tipo apartamentus vėžio ląstelėms. Dabar jos turi kur gyventi kaip darinys! BET PALA, čia dar ne viskas. Kai sveikas fibroblastas taip padaro, tai jis primėto saldainiukų kitoms ląstelėms, kad jos ateitų ir apsigyventų, o jei negali ateiti, tai vaikučių padarytų į jo nekilnojamo turto pusę, gal net, chem, viešo transporto arteriją nutiestų. Ir čia labai įdomu, kad ir pats vėžys į tas medžiagas reaguoja, kaip „augti, man? Nu, jei jau taip gražiai prašai, tai kas aš toks, kad atsisakyčiau?”.
Pažiūrėjau Netflikse mini serialą „Apple Cider Vinegar”. Jis toks ale pusiau tikras apie Belle Gibson, kuri apsimetė, kad serga vėžiu.
Labai ištęstas, aktorių vaidyba nevienodai gera, bet nufilmuota gražiai, o garso takelis labai puikus.
Serialas kritikuoja vėžio, kaip ypatingos ligos, industriją. Bellle yra pasirinka kaip psichinę ligą turintis asmuo. Liga galimai paveldėta. O galimai ne tik paveldėta, bet dar ir sustiprėjusi – Belle mamos gyvenimo sąlygos tokios, kad negalime atmesti, kad Belle jau įsčiose patyrė infekciją, augo emociškai nestabilioje aplinkoje, kur buvo neprižiūrėta, ankstyvoje paauglystėje jautė patyčias ir labai greitai dar ir nukentėjo nuo kartotino seksualinio smurto iš vyresnio vyro, anksti pastojo nuo kito nesveiko asmens, dar po to pogimdyvinė depresija dar ant savo turimos ligos ir traumų. Serialas labai gerai rodo kaip ji patiria stiprius galvos skausmus ir disociacinius epizodos situacijose, kur sveiki žmonės naudotųsi humoru, kūrybingumu, atjauta, empatija. Bet ji tokių įgūdžių neturi, jos smegenys tiesiog tikriausiai verda ten iš persitempimo ir bando daryti tai, ką moka.
Vieną sunkią vienišą dieną, ji užkimba ant narsicistinės asmenybės internetinės veiklos ir, jau turėdama pradinius įgūdžius meluoti ir fantazuoti pagal tai, ką kitas nori girdėti, ima megzti su ja vienpusius parasocialius ryšius ir ją mėgdžioti, bei kopijuoti. Kadangi moka ir padlaižauti ir parsidavinėti, jos asmenybės vidinis branduolys ne trapus, o tiesiog nesusiformavęs, tai labai greitai ji tiesiog ima kaupti aplink save sekėjus ir prie jų taikytis, iš jų užsidirbti daug geriau, nei bet narcizas mokėtų. Artimoje aplinkoje ji taip pat ieško asmenų, kuriems būdingas noras išvengti atsakomybės ir jie patys jai atsiduoda. Tad jie nervuojasi, nes nesupranta ar ji durna, specialiai taip daro, serga, kas čia vyksta, aaaa.
Čia seriale taip. Kaip ten iš tikrųjų buvo, tai bbž. Radau internete, pvz.: kad tikroji Belle „sirgo” vargiai įmanoma aibe visokių vėžių, kad jie buvo sukelti ir skiepų, ir maisto ir t.t. Kiek radau – tai nelabai kas ypatingesnio, gal serialas sukurtas tiesiog, nes kažkas asmeniškai patogiai susintetino archyvuotą medžiagą į kūrinį.
Serialas baigiasi per tai, kad ją apgydo jos sugyventinis pasirinkęs mylėti jos vaiką (kuri ji pati myli, tik labai to nemoka) ir pats vaikas. Netikėta smūgis, kad kažkas tavęs nepalieka, kai tu jam įkandai ir iškandai, ir ne todėl, kad negalėtų, bet todėl, kad priima stiprybės poziciją. Ji pirmą kartą gyvenime pamato nesavanaudišką veiksmą.
Sūnus darželinukas, negaudamas mamos dėmesio, bet turi jėgų prieti prie mamos ir pareikalauti meilės mėgdžiodamas tai, ką daro ji pati – apsimeta, kad miegodamas susilaužė rankytę, todėl dabar reikia ją pabučiuoti. Belle tuo metu kaip tik yra lūžio taške – jos melas ėmė lįsti į paviršių, kai ją ėmė pastebėti ne tik žmonės, kurie ką nori, tą ir mato, ją paliko draugai, internautai nustojo mylėti ir ėmė iš jos šaipytis, jai gresia teisiniai nemalonumai dėl pavogtų aukoms skirtų pinigų. Serialas labai gerai rodo, kad ji tuo metu kažkuom iš tiesų serga – arba yra kraštutiniame strese ir ją ištikusi dilgėlinė dėl imuninės sistemos pasimetimo (Belle disocijuoja, o tai gali apimti ne tik išorinius, bet ir vidinius signalus), arba ji užsikrėtė nuo gyvūnėlio kažkuom, gal kokiu trichofilu (grybeliu), BET, jeigu jos kūne iš vaikystės jau yra traumuotas imuninis atsakas būtent šiai infekcijai, tai jai ten gali būti visai žopa įskaitant ir smegenim dėl kokios netikėtos citokinų audros. Įvyksta, ką terapeutai vadina „langu”, yra galimybė susiformuoti naujai reakcijai į senus dirgiklius. Vietoj to, kad ji kažką darytų ir prisidarytų nesąmonių, ji tiesiog išgali tiesiog pabūti su savo vaiku ir jo patėviu. Tiesiog. Nepabėgti. Serialo Belle viskas toliau bus gerai, čia jau paskutinė serija. Daug tokių Belle bus ateityje, nes gi taip įdomu ir galinga išsigydyti vėžį su kokiu cukinijos apkepu.
Kadras iš scenos, kur Belle eina pas šarlaną apsirgus savo vaikui, ir kuris jai aiškina, kad ji pati serga, o ji tai visiškai tūpa medicinoje, viskuom ir tiki. Labai tikroviškai serialas rodo, kaip tokie dažniausiai dirba „tarp dėžučių”, o jų gydymo protokolai kokie ten magiški tiek techniškai, tiek kultūriškai.
Atsimenu, kad dar kai mokiausia mokykloje, tai lankantis bažnyčios jaunimo grupelėse (draugė nusivesdavo, o aš nueidavau, nes nemokami sumuštiniai ir dar ALIAS po to!), tai ten būtent tai, kas nutiko Belle šitame seriale, buvo taip gerai išgryninta, kad gali nutikti bet kam ir kaip svarbu yra nepakibti, kai kitam šalia tavęs taip darosi, aptariama kaip padėti esant galimybei padėti ir nepakenkti, kai metas netinkamas. Tai ką ji darė būtų įvardyta kaip nuodėmė, bet va todėl ir nereikia nusidėti, nes būna po to pačiam taip ir pakimbi tokiems. Ir visokių apsaugos technikų nuo šito mokė. Per mokyklos tikybos pamokas, tai gal artimiausia tam buvo Tim Guenard „Stipriau už neapykantą” biografijos skaitymas ir po to tik vienos pamokos diskusija apie tai, kad žmonės elgiasi taip, kaip jie moka elgtis, o mes visi kažkur elgtis vienaip ar kitaip išmokstame ir mums visiems yra Viltis. Ai, ir dar tą knygą sykį minėjo viena lietuvių mokytoja, bet jai ji pasirodė kaip apie išskirtinį gyvenimą ir ji pateikė ją skaityti, kaip kažką ypatingo ir šskirtinio (ir per tai ieškoti ir domėtis), o ne, kaip tikyboje, kaip skaityti, kad negalvoti, kad čia kažkas išskirtinio ir ypatingo (ir per tai vengti ir neigti)
Rembrandt Harmenszoon van Rijn paveikslas „Batšebos maudynės” 1654 . Senajame Testamente yra pasakojimas – Karalius Dovydas užmatė besimaudančią vieno iš savo kareivių žmoną Batšebą. Jam ji taip patiko, kad jis jai liepė sugulti. Batšeba sutiko. Po to Dovydas specialiai pasiuntė savo kareivį į mirtiną mūšį ir jam žuvuss vedė Batšebą. Nors gailėjosi ir pasakojama, kad Dievas jam atleido, bet judviejų sūnus gimė negyvas.
Batšebos maudybės buvo labai populiarus motyvas – jis „leido” vaizduoti nuogą moterį, kaip geismo objektąt pati Batšeba dažnai išsiskiria marmumo baltumo oda, tarsi autoriai sutiktų su ta mintimi, kad karališkas kūnas – karaliui.
Bet Rembrando paveikslo Batšeba, nors ir labai graži, atrodo, kaip bet kuri kita moris. Ji nėra laiminga. Rankose ji laiko Dovydo laišką, atrodo giliai susimąsčiusi. Ar čia akimirka, kurioje ji pasiūlymą ir svarsto kaip turėtų pasielgti? O galbūt ji nori informuoti karalių, kad laukiasi. Laiško kamputyje matoma raudona dėmė – nesuprasi ar karališko spaudo vaško gabalėlis, ar kraujas. Biblijiniame pasakojime Batšeba maudėsi po „savo kasmėnesinės ligos”, tai gal ji liūdi, kad „liga” neatėjo. Ar nebus kartais laiške žinia, kad vyras jau žuvo?
Gražuolę čia maudo ne kita nimfinio grožio moteris, o pilnai apsirengusi senolė. Rentgenologinis paveikslo tyrimas atskleidžia, kad autorius iš pradžių Batšebą buvo nutapęs ne tokią pavargusią.
Ir lieka klausimas kas suvargino Batšebą. Ar autorius apmąstė paveikslo motyva, persigalvojo ir nusprendė pavaizduoti kitą istorijos pusę? Ne apie kūniškus geismus, bet mažą šios moters laisvę, akimirką nuspręsti išsaugoti bent savo gyvybę rūstaus valdžios gašlumo pavojuje? O galbūt pati pozuotoja pavargo, galbūt paveikslui teko pozuoti ne vieną dieną, gal su savaičių pertraukom, gi aliejiniai dažai ilgai džiūna.
Atkreipkite dėmesį į jos kairę krūtį. Na, tą, kuri yra paveikslo dešinėje pusėje. Kuri arčiau žiūrovo! Taip, pažiūrėkite, ar viskas jai gerai? Pažastyje matomas kažkoks lyg ir gumbas, ne?
Mitas sako, kad paveikslui pozavo Rembranto sugulovė Hendrickje Stoffels. Paveiksle jos auskarai įtartinai panašūs į jau mirusios dailininko žmonos turėtus auskarus. Jis nesibodėdavo perdovanoti savo moterims kitų moterų papuošalus. Jo negalėtum pavadinti labai jau ten geru meilužiu. Dar mitas sako, kad po kelerių metų paveikslui pozavusi moteris mirė nuo išsekimo dėl krūties vėžio. Nors visi ginčijasi kur tiksliai tas gumbas ten yra ir būtų galima ar negalima iš to diagnozuoti krūties vėžį, o per tai – ar tikrai dailininkas buvo toks geras, ar mes čia visi tiesiog prisigalvojame, nes neįdomus tas paveikslas pats iš savęs tiek jau smarkiai.
Krūties vėžys yra pati dažniausia moterų onkologinė liga visame Pasaulyje. Juo per gyvenimą susirgs maždaug 1 iš 7 moterų. Daliai jų nepasiskes ypač, nes vėžys bus diagnozuotas vėlai arba moteris sirgs keliomis onkologinėmis ligomis gyvenime, galbūt keliomis iš karto.
3 būdai kaip patekti pas III lygio krūties specialistus
I-mas medicinos lygis, čia yra visi gydytojai, pas kuriuose pateikti siuntimo nereikia. Pavyzdžiui šeimos gydytojas.
II lygis – yra visi specialistai, kurie keliauja po pirmo lygio, kai šis neturi kompetencijos, nesusitvarko etc.
III lygis – kur siunčia II’as arba, esant reikalui iš karto I’as. Konkretus vėžio įtarimas yra situacija, kai siunčiama tiesiai atitinkama specialistui, kuris dažniausiai jau yra III lygyje, nes pilnas ambulatorinis ištyrimas gali trukti 3-4 mėnesius, kurių pacientas neturi. Vėžys yra ūminis susirgimas, ne lėtinė liga, nors gali tęstis metų metus.
Pirmas (dažniausias) – kai profilaktinio tyrimo metu randami galimai piktybiniai pakitimai.
Šiuo metu Lietuvoje veikia Krūties vėžio ankstyvosios diagnostikos programa – moterims nuo 50 iki 69 metų (imtinai) kas du metus atliekama profilaktinė mamograma. Užtenka šeimos gydytojo siuntimo. Mamograma yra krūtų radiologinis tyrimas, kuriame žiūrima ar yra sutankėjimų, kalcinatų ir kitų galimų pamatyti požymių galinčių spėti apie galimą naviką.
Nuotraukas vertina du radiologai, kas yra labai gerai, dažniausiai kitus radiologinius vaizdus vertina tik vienas, visi mes žmonės, galime suklysti. Kad suklystų du iš karto ir dar vienodai – čia jau reta.
Šeimos gydytojas gauna atsakymą ir žiūri, kuris radiologas parašė, kad matė blogesnius dalykus. Jei abu matė, kad viskas gerai – tai viskas gerai, 2 metams ramu. Jei vienas, kuris matė, kad kažkas negerai, tai nesvarbu, kad kitas matė, jog gerai. Geriau apsidrausti ir ištirti išsamiau. Atliekant mamogramą po dviejų metų, jei ir randamas navikas, dažniausiai jis būna iki 0,5 cm dydžio, taigi dar mažas, o kad laiku atliekant pakartotinas mamogramas būtų rastas išplitęs, tai skaičiau tik straipsniuose, gyvai dar nemačiau, bet ir tada dažniausiai eina kalba apie retesnius, netiketesnius navikus. Mamograma naudinga ir viena, bet dar daugiau, kai yra atliekama pakartotinai, nes tada galima dar spėti kada onkologinis susirgimas prasidėjo, esant galimybei mamogramas vertinantys specialistai visada prašo pateikti prieš tai atliktų nuotraukas palyginimui.
Taigi, programa labai gerai veikia, jei yra daroma – dažnai radiniai reikalauja papildomo ištyrimo, kad dar 3 specialistas pasakytų, jog viskas gerai, jei pirmi du radiologai pasakė „viskas gerai, bet gal…” (pvz.: reikia dar ultragarsinio tyrimo), tačiau, jei yra randami tikrai įtartini dalykai – pacientė keliauja žaliu koridoriumi tiesiai pas onkologus, tiriama, tikslinama, taikomas gydymas.
Kodėl programa nepradedma ankstesniame amžiuje?
Būtent mamograma nepadeda išryškinti jaunos krūties pakitimų. Apie aukščiau aprašytą paveikslą man papaskojo mamologas Prof. habil. dr. Valerijus Ostapenko, ir dar gražų palyginimą kaip veikia mamograma pasakė. Vėžys, na, jis čiulba kaip paukštis. Gali jį girdėti ir nori jį surasti kūne. Jauna krūtis – kaip medis vasarą, paukštį girdi, bet per lapus jo nematai. Kai ateina ruduo, ir lapai nukrenta, matai šaką, ant kurios paukšis čiulba. Biologiškai vėžys būtų panašesnis į lapus bandančius augti žiemą, bet tikrai gražu mąstyti apie jį, kaip apie paukštį. Atskrido ir čiulba, tik nereikia jo čia, nedžiugina ta giesmelė.
Taigi, mamogramos netinka jaunoms krūtims. Ar tinka kiti tyrimai? Ne vienas krūtų echoskopuotojas man sakė, kad galima krūtis echoskopuoti profilaktiškai nuo ~35 metų amžiaus – tyrimas nepavojingas. Minusas – PSDF už jį profilaktiškai nemoka, o iš papildomų savanoriškų med. draudimų – irgi retai (Lietuvoje). Ech, kainuoja būti moterimi!
Kodėl programa netęsiama iki vėlesnio amžiaus?
Klausinėjau šito klausimo ir aš ją atliekančių, tai, jeigu jauną amžių riboja techniniai dalykai, tai vėliau – ekonominiai. Tik tiek.
Ar pačios mamogramos metu gaunama radiacija nesukels vėžio?
Sveikam žmogui, kuris nelabai susidurtų su gydytojais, jei ne profilaktika, sveikas ir prasmingas klausimas yra suabejoti tyrimo nauda. Mamogramos metu gaunama radiacinė spinduliuotė tikrai gali būti paskutiniu lašu tam tikroms pacientėms prie tam tikrų onkologinių susirgimų. Todėl programa kompensuojama šalyse tik tol, kol jos dėka pinigai susitaupo, t.y. per ją daugiau vėžių randama ir išgydoma anksti, nei sukeliama. Visiškai pagrįstas lūkestis, kad ateityje tokios programos nebereikės, nes bus geresnių profilaktikos būdų, arba pati liga bus gydoma ant tiek pigau ir greičiau, kad mamograma atrodys barbariškai. Bet kol kas – tai geriausia iš to, ką turime ir galime praktiškai, o ne teoriškai. Rekomenduoju programa naudotis.
Antras – kai yra simptomų.
Kai yra įtariamas krūties navikas, tai pacientė (ar pacientas, nes krūties vėžiu gali sirgti ir vyrai, tiek jiems nėra profilaktinės programos) siunčiama tiesiai per žalią koridorių.
Žalias koridorius, tai čia galimybė patekti ne per 2-3 mėnesius, o, pvz.: po savaitės pas specialistus. Jis tikrai veikia, o kai neveikia, tai dažniausiai arba dėl elementaraus nesusikalbėjimo arba dėl išteklių ribotumo. Tikrai būtų malonu VISUS pacientus ištirti čia ir dabar maksimaliai rūpestingai, kaip, pvz.: VISUS lietuvos vaikus mokyti Vilniaus licėjuje ar VISIEMS turėti Iphone. Tenka įsivesti kažkokį kriterijų.
Skausmas, kaip krūties vėžio simptomas yra labai nespecifinis ir dažniausiai, jeigu nėra kitų simptomų, būna susijęs su gerybiniais krūties pakitimais. Terminas „gerybinis” keistai skamba medicinoje, nes kas čia gero, jei skauda, tačiau „gerybinis” reiškia, kad kūnas sprendžia jam nutikusią problemą, bet jis pats nėra problema. Pvz.: krūtis gali skaudėti dėl skydliaukės patologijos, geležies trūkumo, nerimo sutrikimo, sėdimo darbo ir t.t ir panš
Pats dažniausias krūties vėžio simptomas yra užčiuoptas darinys krūtyje. Nu niekaip sveikoje krūtyje toks negali susidaryti šiaip sau – nebent išryškėtų koks lengva įgimta krūties vystymosi anomalija, pasitaiko, bet patvirtinti gali tik tyrimai, kad taip tikrai čia yra. Tik žindančioms moterims gali būti krūtyje nepastovių sukietėjimų ir guzų, bet, vėlgi, kai eina kalba apie tokius darinius – jie „nesilaiko”. Žiūrėk, po savaitės jau kitoje vietoje sukietėjimas, po mėnesio jau visai nebėra jų.
Jeigu:
krūtyje užčiuopėte sukietėjimą ar darinį – taip pat, jei kažkas čiuopiasi pažastyje, virš raktikaulių, tarp krūtų.
krūtis ar jos dalis ėmė tinti (net jei jokio darinio nesičiuopia)
pasikeitė visos krūtes ar jos dalies oda, pvz.: tapo panaši į apelsino žievelę
įsitraukė spenelis
iš spenelio pasirodė išskyrų
ir netgi, jei krūtį ėmė skaudėti (nors simptomas mažiau būdingas vėžiui, nei kitoms ligoms, bet vis tiek – neturi skaudėti krūtų)
Jeigu yra bent vienas šių dalykų, keli, ar kažkas apie tai, nors negalite nusakyti žodžiais ar apibūdinti (o tai visiškai natūralu, kai eina kalba apie nenatūralios eigos įvykius kūne) – einate pas šeimos gydytoją. Kaip galioja „žalias koridorius” onkologiniame, taip ir šeimos gydytojas priims greitai, nesirdovėkite registratorei pasakyti. Būna pacientai ateina po mėnesio ir klausiu kodėl nesakė dėl ko, o tik „konsultacijai”, tai sako „nenorėjau pasirodyti, kaip hipochondrikas”. Nu kuom gi taip blogai būti hipochondriku, tokia pati liga, kaip visos, juk niekas nesako „nenorėjau pasirodyti sergantis cukriniu diabetu”, gaunasi, kad žmogus pats save apriboja psichinės sveikatos stigmos pasekme net neturėdamas minėto sutrikimo! Kai tą patį mėnesį 20 kartą ateisi į registraūtą sakydami „Gal man vėžys?”, tai jau bus kita kalba, ir greičiausiai tiesiog šeimos gydytojui dasiprotėjus, kad ne ne 5 kartą per mėnesį echoskopijos reikia, o kito specialisto.
Taip pat kartais moterys kreipiasi labai išsigandusios dėl atsiradusio pieno. Tikrai baisu. Nesilaukei, vaiko neturi, o pienas ėmė skirtis. Mano praktikoje kol kas tai dar nė karto nebuvo krūties onkologinio susirgimo atvejis, nors budrumas šiam simptomui visada išlieka. Kartais būna tam tikros smegenų dalies gerybinio naviko požymis arba kai kurių, dažniausiai kardiologų, naudojamų vaistų šalutinis poveikis. Bet gana dažnai tai būna visiškai sveikas įvykis, kai moteriai ima rūpėti artimoje aplinkoje esantis kūdikis – gimęs jos draugei, sesei ar kaimynei. Žmogus, kaip gyvūnas, gyvandamas grupėse, turi tokį sociobiologinį gebėjimą – mūsų jauniklius gali žindyti ne biologinė motina. O moters kūnui priimant sprendimą ovuliuoti ar ne (t.y. galėti pastoti ar ne), nors, kaip kitiems žinduoliams veikia kūno išskaičiavimas ar nėštumas nebus mirtinas, bet neveikia skaičiavimas ar bus „iš ko” žindyti. Ir nors techniškai, kiekvieną vaiką pagimdžiusi moteris gali tikėtis jam gaminti pieną, bet ir taip pat techniškai, tik veikiant kitai smegenų daliai, ji gali tikėtis, kad pagelbės žindyvė. Antraip mes visuomet turėtumėm pogimdyvines depresijas kartu su pieno nutrūkimu. Būna kartais atbėga, kaip taisyklė „be užsirašymo” pacientės vyras, kad galbėkite, nebėra pas ją pieno, apleidau savo draugę, nesu geras vyras, neužtikrinau jai tokio gero gyvenimo, kad ji galėtų tik juoktis ir žindyti, padėkit – kai kurie turi viltį, kad gal visgi užtikrino, gal liga čia kažkokia. Sakom – eikit pas žindymo specialistą, jis padės. Na, o tais atvejais, kai laktuoja pvz.: moters partnerė, nors gimdė ne ji, belieka pasakyti – kartais būna ir taip.
Kraujas pasirodęs iš spenelio, nors susijęs dažnai irgi su navikas, bet dažniau su gerybiniais – augančiais į krūties kanalėlių spindį. Gydoma dažniausiai tik chirurgiškai, nereikia po to radio ar chemo gydymo.
Trečias – kai yra didelė rizika susirgti, t.y. bent 20% 5 metų bėgyje
Čia toks retesnis variantas kaip ŠG rašyti siuntimą, nes dažnai tiek užsisukame darbuose atsakinėdami į pateiktus klausimus, kad nustojame juos uždavinėti patys.
Kai kalbame apie kažkokio dalyko tikimybę, visada turime klausti – tai kokia ta tikimybė. Sakom – paciente, išgerkite 1-ą tabletę kasdien, va tiek ir tiek mg. O kodėl? Kad būtų geriau? O kiek geriau. Du kartus geriau. O kiek man dabar gerai? Hm. Nu 5 balais ar B raide gerai.
Vertinat, kad vidutinė moteris turi ~12% tikimybę per gyvenimą susirgti krūties vėžiu, galime kalbėti apie moteris, kurių ši tikimybė mažesnė, kurių didesnė ir kurių galbūt atėjo tas gyvenimo etapas, kai ypatingai didelė. Kai kurie gydytojai sako, kad čia kiek beprasmiška taip daryti, nes, pvz.: pats didžiausias bet kurios onkologinės ligos rizikos veiksnys yra amžius. Paimk 90-metį, ištrik jį, ir, jei nerasi jam kokio nors, vėžio, bus wow, reiškiasi jis gal gyvens iki 120. Bet, palaukit, kodėl imate tokį kraštutinumą, o kaip su 65 metų moterimi? 55? 45? 35!? Jeigu šios moterys turi 90metės onkoliginės ligos riziką ir negydytos numirs po 5 metų, tai gal bus kitokia situacija, nei mirtų 95 moteris. Jeigu negaila paties žmogaus, kaip individo, tai paskaičuokime, kurmiai, ekonominius kaštus ir turėkime profesinio ambicingumo.
Ypatingai didelės rizikos pacientus onkologai priima su siuntimu, kuris nėra nei po profilaktinio ištyrimo, nei su simtpomais, mandagu, jei su pradiniu ambulatoriniu ištyrimu, nors patys ir kuklinasi sako, „ai, pasidarysim patys”. Kas labai naudinga šeimos gydytojui, tai pacientą”grąžina” su rekomendacijomis kaip tirti toliau, o tos rekomendacijos vėliau leižia draudimui pagrįsti indvidualią tolimesnę profilaktiką, kad čia ne aš, nieko neveikiantis šeimos gydytojas taip sugalvojau kažką imti veikti, o man „liepė”, šventas III lygis 😉
Kaip apskaičuojama ši rizika?
Kliniškai. Tai reiškia, kad nėra kažkokio įstatymo ar dokumento, kietų akmeninių jos įrodymų ar įsipareigojimo naudoti vieną skalę, o ne kitą. Žinoma netiks „kaimyno Petro” skalė, bet jei naudosi kokio Kmebridžo universiteto EU kokybės ir pasitikėjimo štampu skalę, tai tiks. Svarbu siuntime surašyti viską, pagal ką tu ten suskaičiavai, o ne, kad „didelė rizika” ar kokią kitokią abstraktybę. Rizika vertina pagal keičiamus ir nekeičiamus rizikos faktroius.
Nekeičiamas rizikos faktorius yra, pvz.: genai. Na, bent jau kol kas. Jeigu pacientė turi ypatingai aukštą genetinę riziką susirgi krūties vėžiu dėl turimų specifinių mutacijų, tai gali būti, kad jai galima profilaktiškai, pašalinti krūtis, Tai nėra gyvybiškai būtinas organas, o kai kurie žmonės ir taip nepastebėtų, jei jos nuo jų dingtų, ar net ir nenori turėti. Profilaktinė mastektomija apsaugo ne tik nuo vėžio – ji apsaugo nuo vėžio gydymo pasekmių. Nes, kai jau būna atsiradęs navikas, tai dažniausiai krūties dalis ar visa krūtis šalinama su sarginiu limfmazgiu ar keliais. Tai reiškia, kad ir po pačio geriausio ir puikiausio vėžio gydymo liekamieji reiškiniai būna didesni, nei po profilaktinio krūties pašalinimo. Praktikoje tai reiškia, kad pvz.: netinsta ir neskauda rankos. Ir pacientė ar pacientas turi žinoti apie galimybes ne tik gydymo, bet ir gydymo išvengimo. Analogiškai pacientą, kuris nerimauja susirgi tokia liga, atlikus genetinius tyrimus galima nuraminti, kad gal jis turi net saugančius nuo ligos genetinius variantus, ko jau ko, bet dėl tišo bijoti jam mažiausiai reikia, na, bent genetiškai.
Šeimos gydytojas gali nukreipti gydytojo genetiko konsultacijai, jeigu pacientė ar pacientas turi reikšmingą okologinę anamnezę, tačiau šis nukreipimas yra reikalingas tik, esant galimybei, kai kuriose situacijose pasinaudoti med. draudimo lėšomis. Genetinius tyrimus ir gyd. genetiko konsultacijas pilnai galima kreiptis savarankiškai, o gavus atsakymus, pvz.: ateiti pas šeimos gydytoją, kad jau duotų siuntimą tolimesniam gydymui med. draudimo lėšomis.
Vat tik kartais žiniasklaida nutyli, kad kai kurios krūtų vėžio mutacijos neabsiriboja tik krūties vėžiu – o profilaktinės operacijos apima ir kitus organus, pvz.: kiaušidžių ir kiaušintakių pašalinimą. Taip pat, kad čia nebūna „ėmiau ir sugalvojau, tai pasidariau”, dauguma jas atliekančių asmenų gerai apmąsto visus už ir prieš, dažnai turi intymią ir asmenišką patirtį ką reiškia sirgti vėžiu. Genetiškai nulemtas krūties vėžys sudaro apie dešimtadalį visų krūties vėžio atvejų, bet šeiminės istorijos būna katastrofinės. Pvz.: pacientė dėl šios ligos neteko mamos būdama vaiku, neturėjo močiutės, matė kaip ilgai kentėjo ir geso sesė, etc., tai jos klausti ar ne per drąstiškai čia sugalvojo apie profilaktinę mastektomija iš šono yra panašu, kaip skęstančiam žmogui klausti kodėl jis taip skuba kvėpuoti. Kol kas, kiek susidūriau, tokio gydymo sprendimus priima gydytojų komisijos, bet bėdų su tuom didelių nebūna, ypač, jeigu moteris dar ir vaikų jau pati turi. Daugumai medikų labai sunku priimti, kad žmogus gali nenorėti vaikų, jie netiki ir nepasitiki tokia idėja. Nepykit ant jų – jinai ateina iš ten pat, iš kur ateina nenoras daryti abortus ar eutanaziją, dažnai apskritai noras dirbti gydytojumi. Gyventi ir daugintis yra gera!
Be minėtų genetinių mutacijų (dažniausiai eina kalba apie BRCA1 or BRCA2 genus), kiti nekeičiami rizikos faktoriai, t.y. juos reikia priimti ir į juos atsižvelgti:
Amžius. >50 metų, jau imti galvoti, nes „man gali būti”, bet „kaip patikrinti ar man to nėra?”
Ovuliacinių ciklų patirtis. Taisyklė paprasta – kuo daugiau buvo ovuliacijų, tuo didesnė rizika. Jei menstruacijos prasidėjo ankstyvame amžiuje ir baigėsi vėlyvame, jei nėra ilgas „stažas” buvimo nėščia – rizika didesnė. Policistinių kiaušidžių sindromas (PCOS) yra gana skėtinis terminas – vienais atvejis jis yra krūties vėžio rizikos veiksnys, bet kitais – priešingai, saugantis.
„Kietos krūtys”. Visos krūtys tokios yra, nes labai geras organas, nenuostabu, kad tiek kam patinka. Tačiau kai kurių moterų krūtyse yra daug jungiamojo audinio ir mažiau riebalinio. Nėra aišku ar tikrai dėl to rizika yra didesnė, ar tiesiog dabartiniai tyrimų metodai tokie, kad turint „ne riebias” krūtis nesigauna to vėžio anksti pamatyti. Labai jau šakotas tas medis, net numetus lapus vis tiek paukščio nesimato.
Anksčiau patirtas spindulinis gydymas ar tam tikrų vaistų vartojimas praeityje. Dėl vaistų nebijokite – jei juos gydytojas skirs, tai skambės maždaug taip „galime duoti šitą vaistą, jis Jums išgelbės gyvybę, bet vėliau tikriausiai susirgsite krūties vėžiu, ar sutinkate?”.
Keičiami rizikos faktoriai
Jeigu jau paskaičiavome, kad pacientui yra didelė rizika susirgi krūties vėžiu (arba pats pasiskaičiavo), tai siuntimas onkologams, gal ir gera mintis, žiūrėk, gana tikėtina, jog tas vėžys jau ten yra, reikia gydyti, bet dar geresnė yra tą riziką sumažinti. Onkologinės ligos rizikos mažinimas irgi yra onkologinės ligos gydymas.
Tai, kad „vidutinė” rizika yra 12%, nereiškia, kad irgi ją reikia toleruoti. Vienas, kitas gyvensenos dalykėlis, ir, žiūrėkit, jau 8%.
. 75-150 min. didelio aktyvumo fizinės veiklos (didelio aktyvumo fizinę veiklą galima daryti ne kasdien, bet tada ji turi būti ilgesnė, kai daroma, pvz.: tik savaitgaliais).
bent 2 kartus per savaitę užsiima visų kūno raumenų stiprinimo veikla.
4. aktyviai ir sąmoningai vengia ilgo sėdėjimo (>45 min be pertraukos). Veiklos intensyvumas apibrėžiamas ne pagal pratimo tipą, o širdies susitraukimų dažnį – absoliuti dauguma išmaniųjų laikrodžų šitą paskaičiuoja ir Jus, labai naudinga. Fizinis darbas , nors dažnai pacientų ginamas kaip fizinė veikla, turi vieną minusą – dažnai jis būna labai monotoniškas, o per tai atsiranda jo žalingas aspektas.
Nutukimas. Ypač po menopauzės. Jis skaičiuojamas pagal kūno masės indeksą, nors čia yra svarbūs tik riebalai – jie dalyvauja moteriškų lyt. hormonų apykaitoje. Nutukimu laikomas KMI >30, tai yra laikoma lėtine liga ir gydoma.
Rūkymo ir alkoholio vartojimas. Kuo daugiau – tuo didesnė rizika. Šių medžiagų vartojimo sutrikimai taip pat laikomi lėtinėmis ligomis ir gydomi.
Kai kurie vaistai. Taip, yra vaistų, kurie yra nekeičiamos rizikos faktoriai – jų vartojimo fakto užtenka, kad ir nutraukus, padidinta rizika išliktų visą gyvenimą. Bet kiti – nutraukei ir po kelių metų rizika „normalizavosi”.
Reprodukcinė istorija – teoriškai moterys nutraukiančios nėštumą susiduria su didesne krūties vėžio riziką gyvenime. Matematiškai taip gaunasi, ir pasakyti galima, nors techniškai reikėtų sakyti, kad nepastojančios irgi didina. Žodžių žaismas. Tačiau, jeigu moteris svarsto žindyti ar ne, būtina informuoti, kad žindymas mažina krūties vėžio riziką, ypač, jei žindoma ilgiau, nei metus.
Pabaigai
Kalbant apie krūties vėžį iškyla klausimas apie savipatikrą. Tai yra kas mėnesį rekomenduojamas sąmoningas krūtų apsižiūrėjimas ir apsičiuopimas. Neužčiuopsi darinio krūtyje, jeigu krūtų nečiuopsi.
Savipatikra nepadeda aptikti krūties vėžio, tačiau ji padeda geriau jausti savo kūną. Daug žmonių ir be specialaus susikaupimo save žiūri, liečia, jaučia. Bet asmenims, kurie turi kūno dismorfiją, ar savo kūno lietimas nepriimtinas, o kartais dėl įvairių kitų priežasčių, kad ir paprasto įtempto gyvenimo, kai norisi laisvu laiku tik miegoti, ką ten sae liesti – pasižymėta spec. diena kalendoriuje savo pačiupinėti labai naudinga 🙂 Žmonės, kurie gali save liesti be nerimo ir pasišlykštėjimo turi ir geresnį santykį su liga ir gydymu, o per tai mažiau streso ir geresnį gyjimą.
Matot, onkoginiam susirgimui stresas yra labai negerai. Ūminis stresas padeda saugotis pvz.: nuo bakterinės infekcijos, tačiau tai vyksta kažkieno kito sąskaita – ir dažniausiai būtent imuniteto, kuris skirtas suieškoti pakitusias ląsteles sąskaita. Neseniai skaičiau atvejo aprašymą, kur rado moterį turinčią dvi MAD1L1 mutacijų kopijas. Šiaip gamtoje – tai nesuderinama su gyvybe ir jos geneologiniame medyje aibė persileidimų, panašu, kad giminių embrionams turint ir vieną mutacijos kopiją. Rasti su tokia mutacija gyvą sutvėrimą, o dar žmogų, nu čia – stebuklas. Moteris per gyvenimą turėjo 12 skirtingų onkologinių susirgimų (pirmu susirgo būdavo 2 metų), jos kraujyje bent trečdalis ląstelių net neturi sveiko chromosomų skaičiaus.
Kaip ji gyva?
Tyrėjų nuomone – ji turi labai sveiką imuninę sistemą, kuri jautriai reaguoja į pakitusias ląsteles ir jas naikina. Kiekvienas iš mūsų kadien turime kelias ląsteles iš kurių galėtų techniškai išsivystyti onkologinė liga, bet mūsų sveika imuninė sistema jas randa ir sunaikina. Greičiausiai pacientė turėjo dar daugiau susirgimų, tik su daugeliu jos imuninė sistema susitvarkė pati. Taip pat jos onkologiniai susirgima labai lengvai pasidavė gydymui, nes užtekdavo vėžį pasilpninti ir kūnas pats gydavo. Taigi, ji labai tiriama išsiaiškinti ar neturi imuninės sistemos varianto, kurį būtų galima „įskiepyti” kitiems, o galbūt – sveikam žmogui jis būtų mirtinas, bet dvi mirtinos mutacijos, kurios įprastai pavieniui lemia persileidimą, čia lėmė išgyvenimą, kai susidėjo kartu?
