Kartą gyveno karalius ir turėjo septynis sūnus, bei vieną dukterį. Sūnus jis mylėjo, o apie dukrą dažnai pamiršdavo. Jų karalystė buvo skurdi, todėl mergaitė turėjo eiti į verpėjas.
Vieną dieną ilsėdamasi ir valgydama obuolį jame rado mažą mažą kirmiuką.
– Nežudyk, prašau, pasigailėk, aš tau padėsiu – paprašė šis.
Mergaitė padėjo kirminiuką ant prieverpstės ir tą dieną suverpė du kartus daugiau, nei įprastai. Kitą dieną suverpė keturis, o trečią dieną aštuonis kartus daugiau.
Septintą dieną kirminiukas buvo viską suverpęs ir nebebuvo iš ko verpti. Moterys išsigando ir paskundė mergaitę tėčiui.
– Ji turi aitvarą.
– Jis suverps mums plaukus!
– Kam mes dabar reikalingos?
Karalius liepė dukrai parodyti kirmiuką ir ji sutiko. Jis iš karto suprato, kad tai ne paprastas vikšrelis ir atėmė kirminiuką. Tada liepė pavaldiniams nešti kirminiukui minkščiausius žiedlapius ir girdyti jį tik ryto rasa, o sūnums – saugoti kirminą pakaitomis ir iš akių nepaleisti.
Kirminiukas augo ir verpė. Vis didesnis darėsi, vis daugiau suverpdavo.
Karalius labai praturtėjo ir nusipirko daug kareivių. Užaugusį kirminą pakinkė ir imdavo į mūšius, kur anas vienu kąsniu suėsdavo raitelį su visu žirgu!
Karaliui plečiant savo valdas gretimų žemių valdovas nežinojo ką daryti. Jo žmonės kentėjo. Valdovas paėmė vieną mėsos gabalą savo sandėliuose ir pamatė, kad jame įsiveisė kirminai.
– Negi man ką patarsite? – paklausė jis.
Ir vienas kirminų atsakė.
– Aš žinau, kaip tu gali nugalėti mano brolį!
Kaip buvo patartas, taip valdovas ir padarė. Jis rado aštuonias gražuoles ir persirengė turtingu pirkliu. Nuvyko į karaliaus rūmus apsimetęs, kad atnešė dovanų iš tolimų šalių, brangakmenių, smilkalų ir šilko. Gražuolės suviliojo karalių ir jo sūnus, visus nugridė saldžiu vynu ir šie užsnūdo. Valdovas rado rūmuose kirminą ir pasakė, kad ir jam atnešė nematytų skanėstų.
Kirminas apsidžiaugė, išsižiojo ir užsimerkė laukdamas vaišių. Bet valdovas buvo išlydęs švino ir supylė kirminui tiesiai į gerklę. Taip kirminas nugaišo ir karalystė nebeteko savo galios.
Tai va.
Galvoju ar verta skaityti 4-ą Kopos knygą. Hmmm…
Nuotraukoje šukuotis – gyvūnas panašus į medūzą, bet su ja turi mažiau ką bendro, nei, kad pvz.: mes su medūzomis. Jie neturi genų ir negamina seratonino ar dopamino. Jie netgi neturi oktopamino. Kaip seniai seniai jie atskilo gyvybės medyje ir alternatyviai vystė savo nervų sistemą, kitaip mokėsi vienas kitą atpažinti, rasti grobį, jį sugauti, suvirškinti. Jie tobulino ne sučiupimą mechanine jėga dantukais ar spygliukais, bet kūrėsi klijus, kuriuos išskiria jų čiuptuvai. Jeigu šukuotį padalini dalimis ir jos išgyvena, tai regeneruoja. Jeigu dviejų šukuočių atskiras dalis sudedi, tai jos suauga į vieną (jie neturi tokios imuninės sistemos, kaip mes).
Konkrečiai nuotraukoe yra Martensija (Mertensia ovum). Žiauriai keistas padarėlis. Šiaip turėtų gyventi šiltuose kraštuose, bet sugebėjo apsigyventi Baltijos jūros regione. Jam čia per šalta ir sunku, todėl užauga mažytis, vos kelių milimetrų. Ir, kadangi šukuočiai lytines ląsteles brandina jau nuo mažumės (jie neturi lervų ar ko panšaus), tai mažylės martensijos turi mažai vaikučių, kurie vėl maži būdami turi vėl vaikučių. O vat kartais užauga iki 10 cm (ar daugiau), tada matosi. Kartais bioluminescuoja mėlynai ir žaliai. Kiekvienos jūros spalva kitokia, dėl jos planktono.
Taip įdomu gyventi prie Baltijos jūros. Gali nebijoti medūzų. Griausiai mums žinomos Aurelijos, kurios čia vadinasi tiesiog medūzomis, yra nenuodingos. Gali ateiti į pležą vasaros pabaigoje ir žiūrėti kaip kokiems turistams PTSD paūmėjęs matant, kaip vaikai mėtosi tomis medūzomis. Praktiškai tas pats, kas miegoti tarp gyvančių. Nenuodingos! Net minties nėra, kad būtų. Nori paliesti? Baltijos jūra, kokie tu kitokia, nei bet kuri kita jūra. Kiek čia pilna kultūrnių ir biologinių inkliuzų iš tolimųjų šiltųjų kraštų. Kaip gi jie čia gyvena, kad ir maži, bet tokie tikri ir gyvi.
Nuotrauka ne mano, iš čia – https://www.inaturalist.org/taxa/768360-Mertensia/browse_photos
