Tiktaalikas

Buvo toks gyvūnas – tiktaalikas.

Priklausė mėsingapelekių žuvų klasei. Nors jį vadinti žuvimi būtų tik truputį teisingiau, nei mus pačius vadinti žuvimis. Šitos klasės gyvūnėliai turėjo plaučius, jų širdies prieširdžiai buvo atskirti pertvara, akytės mokėjo matyti geriau šviesoje, ir, svarbiausia, dėl ko jos taip ir vadinamos, pelekai buvo su kauliukais ir raumenimis.

Iš šių „žuvų” tikriausiai kilo visi sausumos keturkojai – ir mes ir dinozaurai, ir pelės ir ereliai.  Kaip? Ogi jos „išlipo” į sauusmą. Ar išlipo viena kuri konkreti rūšis, adaptavosi ir divertifikavosi? Ar visi kartu ėmė ropštis ir kisti? O gal visai jie niekur „nelipo”. Gal gyvendavo sekliuose tvenkiniuose, tik Devono periodo klimato kaita tuos ežerėlius po truputį džiovino ir žuvims, kuros nesimokė išgyventi vandenyno platumose, reikėjo išmokti gyventi pelkių seklumose. Augalams irgi – atsirado toks dalykas, kaip šaknis ir lapas, sėklytė. Augalas nebebuvo tiesiog žalis stiebelis, kaip ir gyvūnas nebebuvo tiesiog mėsingas iešmelis.

O gal dėl visko kalti kosminiai įvykiai? Mėnulis buvo vos 4% arčiau Žemės, bet potvynių ir atoslūgių bangos dėl to ne vieną ir ne du metrus aukštesnės. Tiktaalikas ir į jį panašūs gyvūnėliai gal būdavo tiesiog ne savo noru išmesti į krantą ir skubėdavo atgal į saugų vandenį. Kol kremzliniai  (visokie rykliai) ir stipinpelekiai (tai, ką mes laikome „tikromis” žuvimis) padarėliai buvo arba saugūs nuo šio pavojaus dėl jau savo užimtų nišų arba spėriai tobulėjo plaukti prieš srovę, mėsingepelekis gyvūnėlis sausumoje, tom savo nuostabiom akytėm, galėjo tik spoksoti į apniukusį dangų ir kvėpuoti smalkėmis. Dabar gi sausumoje buvo kam degti, visiems tiems naujiems drąsiems fotosintezuotojiems, irgi susidūrusiems su netikėtoms naujų plotų problemomis, kurių nei vandenyje, anei bandant aukščiau iškelti galvą nebūna.

Tas pirmyštis mūsų protėvis, savo trumpom storom kojytėm ir rankytėm, ką jis tada darė?

Apie žuvį susimąsčiau matydama tokį reiškinį, kaip „Gelvonų ozas”, nes dažnai tenka pro jį pabimbinėti. Šeškinės Ozas yra labai gera vieta Vilniuje mąstyti apie visokius dinozaurinius reikalus, o jei nusibosta, galima nulėkti iki Akropolio ir geriant šaltą kavą prisiminti antiką ar tikrąją žodžio Ermitage reikšmę, pabūti skaitmeniniu atsiskyrėliu.

Gelvonas gi reiškia bitės geluonį. Legenda byloja, kad pati gatvė taip pavadinta Gelvonų miestelio garbei. Toks visai įdomus pavadinimas. Pvz.: yra dabar toje gatvėje yra Gelvonėlio vaikų darželis. Įsivaizduojate koks džiaugsmas mažyliams pasakyti, kad jie lanko bitės užpakalio darželį? Truputį pavydžiu.

Kokią prasmę mums turi žodžiai. „Gelvonų ozas”. Ar mano ranka yra mėsinga atauga? Kas lemia žodžio „ozas” tapimą prestižiniu žodžiu. Savo prasme tėra terminas reiškiantis smėlio ir žvyro ledyno kalvagūbrį. Ten žemiau kalniuku pavažiavus yra ir prekybos centras tiesiog „Ozo” pavadinimu, priešais jį stovi toks Vilniaus licėjus. Prieš n metų per to licėjaus langą žiūrėdavo šio teksto autorė su klasioku į statomą „Ozą” ir pokštaudavo, kad kodėl jie pavadino „Ozą” ozu, kodėl ne pieva ar groviu, negi jie neskaitė „Ozo šalies burtininko”, negi nežino apie ką yra Ozas, kai jis nėra tiesiog ozu. Na, bet va. Pasirodo, kad tai – ne prasmė, o skambesys. Burtažodis veikia!

Buvo sausos dulkėtos žemės lopinėlis.”Užstatė”. Įkišo į jį namą. Namas užstojo kitiems namans vaizdą ar paįvairino perspektyvą, čia kaip pažiūrėsi.

Jo 3D vizualizacija labai graži. Apagaugusios vijokliais kolonos, aplinkui daug žalumos. Nuotraukose viskas atrodo tobulai. Labai gražu. Norėčiau tokiame gyventi.

Praktikoje jį supa tai, kas supa. Realybėje taip lengvai grey filtro neuždėsi, kaip vizualizacijoje.

https://gelvonuozas.lt/ galima peržiūrėti butų išplanavimus. Mane visuomet domina butai nuo 80 kv m, bo aš praktikuoju reprodukciją, vaikų ten turiu ir panašiai, kam reikia vietos. Šiame pastate radau du tokiu butu, viršutiniuose aukštuose, abu tie butai vis dar laisvi! Tik nėra kaina nurodyta, nors prie likusio vieno laisvo pirmame aukšte kaina vis dar yra. SUS.

Tai va. Pastatui po langais yra labai įdomus komercinis raudonų plytų pastatas, kuris tikriausiai kada nors irgi taps stiklainiu. Bet prieš kelias dienas po šio naujo namo langais išdygo (ir buvo labai įdomus stebėti, kaip tai vyko) trijų plokšutumų reklaminis ekranas! Paveiksliuke ant jo uždėjau tiktaaliką. Nes galiu.

Tikiuosi pastato pirmame aukšte nebus vien tik grožio salonai ir vertimų biurai, gal bus kokia kavinė, tai galėsiu nuvažiuoti dviračiu, prirakinti prie vieno iš stovų, kurie vizualizacijoje buvo krūmeliu, gerti kavą ir skaityti kokį straipsnį apie dinozaurų kiaušinius, prisiminti, kaip lygiai tame pačiame taške prieš n metų stovėjau ir žiūrėjau į gulsčiąsias žemenes (čia toks viens tų „kilimais” augančių augalėlių).

Andrus Kivirähk – Žmogus, mokėjęs gyvačių kalbą

O, ne! Knygą bando sugraužti facehugerr’is. Aš jam pridėjau akytes visiškai anatomiškai neįmanomoje vietoje, dabar jis panašesnis į anomalokarį <3

Kalbant apie knygą, tai labai gera. Jos įvertinimus internete, panašu, galima suskirstyti į tris grupes – Baltijos regiono, kuriame max gera, JAV, kur wtf ką aš čia ir kodėl skaičiau, ir Indijos, kur viskas čia melas ir netiesa, nukopijuota nuo indų kultūros ir mitologijos, kodėl kiti bando mus imituoti?

Kaip ir komentarai, tai knygos viršelis irgi labai apgaulingas, iš jo nesuprasi apie ką. Skaitydama aš pati supratau, kad čia knyga apie pokyčius, gimimą laikų sandūroje ir bandymą surasti savo vietą Pasaulyje. Vieno žmogaus tragiška gyvenimo istorija parašyta su juodu lėkštu humoru, kuris kiek sušvelnina labai rimtus egzistencinius knygos klausimus.

Veiksmas vyksta tokiame kaip ir mitiniame laike, kai į Estiją ateina krikščionybė ir žmonės išeina iš miškų gyventi į kaimus. Šiame išėjime žmonės pakeliui iš buvusio animalistinio tikėjimo susikuria tai, ką krikščionys vėliau įvardija kaip pagonybę. Dar miške gyvena žmogbedžionių pora, jau tikrai pati paskutinę iš saviškių, laikosi dar senesnių kultūrinių ir technologonių tradicijų, joms net kelnės per daug modernu.

Knygos herojus, paskutinis miško žmogus dar išmokytas gyvačių kalbos – ne tiek ji ten gyvačių, rodosi, kiek tiesiog gyvačių dar labai gerai naudojama, nes pačios gyvatės atsparios evoliucijai. Gyvačių kalba yra senas bendravimo būdas, kuris skirtas ne tiek informacijai perduoti, kiek susitarti. Paprašai priedžio, kad jis ateitų ir leistųsi tavo paskerdžiamas suvalgymui, tai jis ir ateina. Šios kalbos nesupranta skruzdės ar augalai, jai suprasti reikia sąmonės. Ją supranta ir mitiniai padarai, kaip pvz.: slibinai. Tokia lingua universal.

Ar krikščionybė išstumia estą iš miško? Kaip supratau pasakojime, tai kažkas kitko. Geresnio gyvenimo ilgesys ir bendruomeniškumo noras. Krikščionybė ten tiek pat galinga, kiek bet kuris kitas tikėjimas, sąmonė jam nusilenkia. Ech, knygos herojus yra tas vinintelis „durnelis”, kuris visą laiką protingas ir per tai kankinasi.

Visko šitame kūrinyje labai daug. Jis pats paklūsta savo aprašomo kosmoso logikai, irgi turi pradžią, brandą ir pabaigą. Man pabaiga pasirodė labai trumpa ir netikėta per tai, kad „negi tikrai viskas”? Bet internetai rašo, kad kitiems pabaiga buvo netikėta kita prasme, kaip siurprizas ir nunešė stogą. Paspoilinsiu – pabaiga maks drakoniška.

Apie vaikus knyga irgi labai smarkiai rašo. Apie reprodukciją, kaip tokią. Man labai patiko šalutinė istorija apie moteris miegančias su lokiais. Ar net susituokiančis. Jie minkšti. Faini. Sexy tokie. Jiems žmonių moterys irgi labai sexy, nes tokios negauruotos. Fainos. Sexy tokio.s Tik su jais vaikų neturėsi. Bet gal geriau neturėti „su savu”, nei turėti „su svetimu”, ne? Taip? A? Visa knyga tokia, besiranganti kaip gyvatė klausimuose ir atsakymuose. Suprantu, kodėl įvertinimai labai skirtingi nuo šalies, nuo kultūrinio konteksto, kaip įprasta kalbėtis, kiek informacijos ir kokiu keliu gauti, kiek pačiam jau žinoti ar suprasti.

Labai džiaugiuosi, kad knygoje esančios fėjos nebuvo išverstos, kaip laumės. Nežinau ar pas estus laumių yra, tikrai jų daug Lietuvoje, bet laumė tikrai nėra fėja ir visiškai nesielgia taip, kaip aprašomas ir net neegzistuojančios kažkokios tai vandenų ir miškų pseudo dvasios. Kokios dvasios miške. Miške auga medžiai ir gyvatės, su jais galima kalbėtis, su kokiom dar ten dvasiom?

5/5 stipriai rekomenduoju

Mitochondrijos odos vėžio ląstelėse

Šis paveiksliukas yra straipsnio apie specifinį vieną vėžinių ląstelių gebėjimą (tyrė su odos karcinomos ląstelėm (nes turėjo jų veislę, kuri šviečia tamsoje, tai lengviau matosi), tai toliau poste ir kalbėsiu, kaip apie odos vėžį, bet čia apima daug vėžio formų)).

Visos kūno ląstelės yra kilusios iš tos pačios zigotos, tik kiekviena skirtingus dalykus savo genuose aktyvuoja ar užmigdo. Ir, kai vystosi vėžys, kai jį sukelia mutacija, tai ji nebūna apie tai, kad dėl jos vėžys kažko naujo išmoksta. Priešingai – mutacijos eigoje ląstelė užmiršta reikiamus dalykus ir ima ieškotis sprendimo, ar jai mutacija aktyvuoja, labai vėjavaikiškus, embrioninius genus, ar dar net iš viso iš apatinio stalčiaus išsitraukia toooookio senumo genus, kai Asgardo archėja susibučiavo su proteobakterija ir pasakė, kad dabar identifikuosis, kaip vienas eukariotas. Čia seniau, nei flopikai.

Nu tai va. Odos vėžio ląstelėje prisiveisia aibė mitochondrijų, kurios visos alkanos ir piktos. Jeigu nemylėsite savo odos, ten visokiais laisvais radikalais ją daužysite, trans riebalais mitinsite, UV spinduliais švitinsite, virusais lipdysite, tai mitochondrijos irgi gali supykti, kad nx ne gyvenimas čia, ne tik už digubų seifinių durų branduolyje esanti DNR apsilamdyti.

Iš esmės kiekviena mitochondrija yra atskiras mažas padarėlis. Taip, mūsų ląsteles supa ne tik išorinė, bet ir vidinė gyvybė. Vėžinė odos ląstelė moka užaugina ilgą ataugą, tarsi ūsą, kaip kokia braškė, ar neuronas, čia jau kaip sugalvosite, ir daro BAKST fibroblastui. Tas tai ne trečios eilės teta kiaušialąstė ir ne jo pusbrolis mikrofagas, neapsigina nuo lindimo be kvietimo, ir vėžinės mitochondrijos baltyminiais bėgiais tik susifarširuoja pas jį į vidų. O TU RUPKE. Vėžinis apvaisinimas, velnio pirštas, košmaras, nežinau kaip pavadinsit. Gyvenot sau ramiai ir vieną dieną atsirado vidinis balsas, kuris sako DIRBK DIRBK DIRBK. Buvo toks tik padirbėk ir patingėk. Uf.

Nu ir daro dalykus vargšiukas. Stato ekstraląstlinius baltymus į studio tipo apartamentus vėžio ląstelėms. Dabar jos turi kur gyventi kaip darinys! BET PALA, čia dar ne viskas. Kai sveikas fibroblastas taip padaro, tai jis primėto saldainiukų kitoms ląstelėms, kad jos ateitų ir apsigyventų, o jei negali ateiti, tai vaikučių padarytų į jo nekilnojamo turto pusę, gal net, chem, viešo transporto arteriją nutiestų. Ir čia labai įdomu, kad ir pats vėžys į tas medžiagas reaguoja, kaip „augti, man? Nu, jei jau taip gražiai prašai, tai kas aš toks, kad atsisakyčiau?”.

https://www.nature.com/articles/s43018-025-01038-6