Žyma: sąmonė

2026-09-06 Piešinys

Va koks piešinys. Tušas, akvareliniai pieštukai. Piešdama galvojau apie Clive Barker, kurį radau gyvenime du kartus.

Pirmą kartą, kai pamačiau filmą „Hellriser”. Labai patiko. Kai sužinojau, kad pagal knygą, tai susiradau ir perskaičiau. Filmas gana senas, po to ten daug geresnių ar blogesnių tęsinių yra, visas frančizė ir parakosmosas padaryti.

Augdama nuolat girdėdavau tokius pasakymus, kad ekranizacija (praktiškai bet ko) blogesnė, nei knyga ir vis mąstydavau ką tiksliai žmonės turi omenyje, nes man atrodydavo, kad filmai ir serialai, o knygos – tai du atskiri dalykai, kurie nesilygina ir vieno ar kito sukūrimas pagal pirmą to pirmojo nesunaikina. Juk meno kūrinys tuom ir nuostabus, kad jis egzistuoja ne tik vyksme ir suvokime, bet jis turi materialinę atramą, jis yra fizinis objektas. Net knyga yra fizinis objektas. Net skaitmeninė raidė, kol neperskaityta, egzistuoja kaip elektronų padėtys, kurios būtų kitokios, jei ten būtų kitokia knyga. Tai visada norėdavau, kad tie, kurie skaitė knygą ir nusivylė ekranizacija daugiau papasakotų apie savo lūkesčius, norus arba apie savo sensorinius gebėjimus, nes, klausantis, dažnai paaiškėdavo, kad būtent pasterieji nulėmė nusivylimą ekranizacijomis. Pvz.: aš, kai skaitau komiksus, tai juos labai gerai girdžiu, bet knygų aš negirdžiu. Ar labai gerai matau podkestus, bet knygų nematau. Užuodžiu aš tik kai kuriuos anime, žiūrint kokia studija. Kiek čia tos imersijos ir pasaulio savo viduje moka mūsų smegenys mums padaryti ar iš palinkos pasiimti, ar ne?

Antrą kartą Barker’į aptikau, kažkaip netyčia gavus* jo knygą „Mister B. Gone”, skaičiau ir ji tokia… europietiška apie demonus, galvojau wow, nu geras. Ir kaip demonas pats aprašytas, kaip demono šeima, kaip jo elgesys, ir per tai, kas per reiškinys yra knyga, kokią galią knyga gali turėti. Žiūrėkit, kai Velniui sielą parduoti reikia, tai parašas būtinas, o kai Dievui atsiduoti, tai jokios biurokratijos jau nebelieka?
Susiradau autorių ir galvoju pala čia tas pats Barker’is. Nu taip. Gi taip. Ar taip? Taip!

* jei knygą skaitysite, tai suprasite, kodėl su ja gali taip nutikti, kad galite ją tiesiog gauti >:)

Spalvinau su šitais akvareliais pieštukais ir tušu. Kaip Čekiška. „Koh-i-Noor” persiškai reiškia „šviesos kalnas”.

Andrus Kivirähk – Žmogus, mokėjęs gyvačių kalbą

O, ne! Knygą bando sugraužti facehugerr’is. Aš jam pridėjau akytes visiškai anatomiškai neįmanomoje vietoje, dabar jis panašesnis į anomalokarį <3

Kalbant apie knygą, tai labai gera. Jos įvertinimus internete, panašu, galima suskirstyti į tris grupes – Baltijos regiono, kuriame max gera, JAV, kur wtf ką aš čia ir kodėl skaičiau, ir Indijos, kur viskas čia melas ir netiesa, nukopijuota nuo indų kultūros ir mitologijos, kodėl kiti bando mus imituoti?

Kaip ir komentarai, tai knygos viršelis irgi labai apgaulingas, iš jo nesuprasi apie ką. Skaitydama aš pati supratau, kad čia knyga apie pokyčius, gimimą laikų sandūroje ir bandymą surasti savo vietą Pasaulyje. Vieno žmogaus tragiška gyvenimo istorija parašyta su juodu lėkštu humoru, kuris kiek sušvelnina labai rimtus egzistencinius knygos klausimus.

Veiksmas vyksta tokiame kaip ir mitiniame laike, kai į Estiją ateina krikščionybė ir žmonės išeina iš miškų gyventi į kaimus. Šiame išėjime žmonės pakeliui iš buvusio animalistinio tikėjimo susikuria tai, ką krikščionys vėliau įvardija kaip pagonybę. Dar miške gyvena žmogbedžionių pora, jau tikrai pati paskutinę iš saviškių, laikosi dar senesnių kultūrinių ir technologonių tradicijų, joms net kelnės per daug modernu.

Knygos herojus, paskutinis miško žmogus dar išmokytas gyvačių kalbos – ne tiek ji ten gyvačių, rodosi, kiek tiesiog gyvačių dar labai gerai naudojama, nes pačios gyvatės atsparios evoliucijai. Gyvačių kalba yra senas bendravimo būdas, kuris skirtas ne tiek informacijai perduoti, kiek susitarti. Paprašai priedžio, kad jis ateitų ir leistųsi tavo paskerdžiamas suvalgymui, tai jis ir ateina. Šios kalbos nesupranta skruzdės ar augalai, jai suprasti reikia sąmonės. Ją supranta ir mitiniai padarai, kaip pvz.: slibinai. Tokia lingua universal.

Ar krikščionybė išstumia estą iš miško? Kaip supratau pasakojime, tai kažkas kitko. Geresnio gyvenimo ilgesys ir bendruomeniškumo noras. Krikščionybė ten tiek pat galinga, kiek bet kuris kitas tikėjimas, sąmonė jam nusilenkia. Ech, knygos herojus yra tas vinintelis „durnelis”, kuris visą laiką protingas ir per tai kankinasi.

Visko šitame kūrinyje labai daug. Jis pats paklūsta savo aprašomo kosmoso logikai, irgi turi pradžią, brandą ir pabaigą. Man pabaiga pasirodė labai trumpa ir netikėta per tai, kad „negi tikrai viskas”? Bet internetai rašo, kad kitiems pabaiga buvo netikėta kita prasme, kaip siurprizas ir nunešė stogą. Paspoilinsiu – pabaiga maks drakoniška.

Apie vaikus knyga irgi labai smarkiai rašo. Apie reprodukciją, kaip tokią. Man labai patiko šalutinė istorija apie moteris miegančias su lokiais. Ar net susituokiančis. Jie minkšti. Faini. Sexy tokie. Jiems žmonių moterys irgi labai sexy, nes tokios negauruotos. Fainos. Sexy tokio.s Tik su jais vaikų neturėsi. Bet gal geriau neturėti „su savu”, nei turėti „su svetimu”, ne? Taip? A? Visa knyga tokia, besiranganti kaip gyvatė klausimuose ir atsakymuose. Suprantu, kodėl įvertinimai labai skirtingi nuo šalies, nuo kultūrinio konteksto, kaip įprasta kalbėtis, kiek informacijos ir kokiu keliu gauti, kiek pačiam jau žinoti ar suprasti.

Labai džiaugiuosi, kad knygoje esančios fėjos nebuvo išverstos, kaip laumės. Nežinau ar pas estus laumių yra, tikrai jų daug Lietuvoje, bet laumė tikrai nėra fėja ir visiškai nesielgia taip, kaip aprašomas ir net neegzistuojančios kažkokios tai vandenų ir miškų pseudo dvasios. Kokios dvasios miške. Miške auga medžiai ir gyvatės, su jais galima kalbėtis, su kokiom dar ten dvasiom?

5/5 stipriai rekomenduoju