Žyma: siuvinėjimas

Siuvinėlis – zylutė

Toks visai mažiukas darbelis –

Iš Riolio rinkinio Nr 2244 –https://riolis.com/product/2244-titmouse-cross-stitch-kit-with-aida-fabric/

Pirkau ūkinių prekių parduotuvėje. Ėjo vos ne iš serijos „varžtų”, ir, žiūriu, guli keli rinkinukai, taip va. Tarp klijų ir gulsčiukų. Po 10 eurų. Koks įdomus netikėtumas. Kaip tikra zylutė.

Rinkinys nesudėtingas – vien lygieji dygsniukai. Man labai patiko, kad gluosnio kačiukai tokie tikroviški iš tiek nedaug detalių. Nežinau ar nuotraukoje matosi, bet ant šakelių yra tie tokie specifiniai, kaip žvyneliai, kur tik dar bus lapeliai.

Labai geras variantas praleisti vakarui ar dviems. Yra daugiau paukštelių šioje serijoje!

Tarp tų dviejų vakarų aplankiau LNDM Taikomosios dailės ir dizaino muziejų, va, kokią jie reklamą užsikabinę dabar, aiškiai sako, ką gyvenime daryti:

Ale baisiai šauniai sukrauti eksponatai. Bando imituoti sandėlio tyrinėjimo džiaugsmą. Na, nors truputį:

Daiktai tokie, kokius džiaugtumeisi radęs sendaikčių turguje, tikri lobiai. Kitą mėnesį Vilniuje Litexo vyks kaip tik sendaikčių paroda – https://www.litexpo.lt/renginiai/muge-sentimentai/ Įėjimo mokestis bus tik 1 euras. Kas per stebuklas!

Naktiniai knygų skirtukai

Pirmas 2026 metų siuvinėlis. Knygų skirtukai iš kažkokio visišikai neaiškaus temukiško rinkinio. Medžiagų kokybė atitinkama – spalvos visuomet būna kažkiek blankesnės, siūlai paprasta medvilnė, audinys neblogas. Na, bet labai jau smagūs paveiksliukai – naktimis miškas. Kryželių nedaug, užtat rezultatas įspūdingas.

Man dažnai siuvinio kita pusė būna tiek pat graži. Būna siuvinėtojų, kuriems pavyksta padaryti taip, kad abi pusės atrodytų vienodai. Arba, kad kita pusė būtų tiesiog kitokia, o ne „negražioji” ar „išvirkščioji”. Bet mano kita pusė būna labai buitiška, pasakojanti istoriją apie tai, kaip vyko siuvinėjimas, kaip keliavo siūlas, kas ką pridengė ir kas ką prilaikė, kur mazgelis nebuvo vertas dėmesio išnarplioti, o gal kažkurios spalvos siūlas buvo sukalbamesnis. Nebepamu kur, bet skaičiau tokią įdomią teoriją, kad mitologinis Pasaulio tvarkos suvokimas kultūrose labai priklausė nuo to, kokį technologinį išsivystymą tuo metu kultūra būdavo pasiekusi. Vienose kultūrose buvo Visatos medžiai, kitose Gyvenimo ratai, dar kitose Šventos knygos etc. Jūsų likimas gali būti nuverptas siūle, įspaustas akmenyje, įrašytas knygose, Jūs galite po savęs palikti sėklą, galite būti sveriama Jūsų siela, gali būti skaitomas gerų ir blogų darbų sąrašas.

Tai vat siuvinyje – viena ir kita pusė pasakoja dvi istorijas, bet visiškai kitom akim, kitos kilmės. Iš tų pačių medžiagų, susitinka tame pačiame matmenyje, bet į dvi skirtingas taisyklių ir prasmės puses. „Gera” gražioji pusė tokia, kuri atrodo gražiai ir įdomiai. „Gera” negražioji pusė tokia, kuri garantuoja, kad audinys nebus sutemptas, mazgai netrukdys rėminti/naudoti, o gal netgi galvosime apie taupų siūlų panaudojimą. O gal netgi susikurisme papildomas žaidimo taisykles, pvz.: kad kryželiams galima gulti tik viena kryptimi ir tuomet, jeigu tai matosi gražiojoje pusėje, tai ar blogojoje esantys dygneliai patvirtina tai, ar visgi parodo sugudravimą, jog kryželiai tik atrodo buvę tos pačios krypties?..

Rinkinys siūlė iš siuvinėlio padaryti vieną arba du skirtukus, tai padariau du išbandydama du skirtingus siusivimo būdus. Man pačiai jie atrodo labai kreivi. Kas labai gerai įrodo, kad siuvinėjimas kryželiu yra labai paprastas ir lengvas siuvinėjimo būdas, kitaip gi turėčiau kažkaip turėti gebėjimų siusiūti gražiau, ne? Bet vaikai pasiėmė sau po vieną skirtuką ir sakė, kad, mama, labai gražu, tai phew 🤭

Ir šį kartą beveik idealiai pataikiau nugarinį skirtuko audinį!

Siuvinėlis – Šernė su šerniukais

Išsiuvinėjau šernę su šerniukais:

Viso užtraukau apie tris savaites. Dizainas yra Orchidea firmos, parašyta, kad pagaminta Lenkijoje, bet ir tiek. Made in EU. Kiek ieškau internete, tai dizainų daug ir visokių, bet kažkokios vienos konkrečios parduotuvės negaliu nurodyti, o kur randu, jog galima nusipirkti „iš garažiuko”, tai pagrindinis susisiekimo būdas skambučiai arba pavažiuok iki mūsų prie miškelio :DDDD aaaaa, kas čia vyksta. Matyt, jei norėsiu daugiau, teks žiūrėti kas kokioje rankdarbių parduotuvėje, fizinėje ar internetinėje, guli.

Kam parodžiau, tai visi sako, kad labai senoviškas dizainas. O man kaip tik per tai taip faina! Ir siuvinėjasi, ne kryželiu, bet paprastu dygsniuku. Kadangi piešinys jau ant audinio, tai nereikia daug galvoti, skaičiuoti. Tiesiog imi ir siuvinėji. Labai smagu. Na, išskyrus tomis akimirkomis, kai reikia spėlioti kokia čia spalva turėtų būti, kai jos skiriasi tik teoriniu atspalviu, arba labai jau kreitai atsispaudė ant audinio.

(Kaip atrodo iš arčiau ir matosi vienas neišsiuvinėtas dygsniukas. Pabaigusi visą darbą radau gal 10 tokių, bet užlopiau spragas. Jausmas panašus, kaip dėliojant puzzle įdėti pačias paskutines detales!)
(Kitos pusės chaosas)

Ieškodama daugiau šios firmos kanvų siuvinėjimui prisiminiau prieš kelis metus matytą video, kaip nudistas gaudė šernę nusinešusią maišelį su visais jo rūbais ir laptopu Vokietijoje. Pasirodo ten šernai taip daro. Juk maišeliuose gali būti maisto! Įdomu ką šernai veikia Lietuvoje. Žinau tik tiek – mati šerniuką, tai geriau nelįsti, o tai ateis mama ir bus tau x_x

Kaip su dauguma siuvinėlių gale juk reikia jį išpauti. Ir lyg turėtų spaudinio dažai išsiplauti. O bet tačiau, šiuo atveju pilnai neišsiplovė. Ir taip, taip, ploviau drungnu vandeniu, ne karštu, nieko daugiau mandro nenaudojau. Bet piešinukas dar ir susitraukė! Va palyginimui su kita šios firmos kanva:

Kas turės būti darbelis pagal danų tapytojo Adolf Heinrich Mackeprang paveikslo motyvą:

Žiūrinėju menininko paveikslus internete ir jų iš vienos pusės tiek daug, nes kičas, iš kitos pusės, nu gi visai nėra nieko. Koks ekskliuzyvas. Blast from the past.

Be siuvinėjimo dabar dar daug važinėjuos dviračiu. Atradau, kad telefono fotoaparatas turi uždesto fotografavimo funkciją, todėl galima fotografuoti save patį ir ne kaip selfiukus. Pirmu bandymu mano telefonas nuslydo ir nufotografavo medį į kurį jį buvau atrėmusi:

(menas)

O čia pati nuotrauka, kurią norėjau padaryti . Pastačiau dviratuką, kaip draugą:

(dabar jau tikrai menas, tiksliau prie meno Vilniaus Jeruzalės skulptūrų parke)

Siuvinėlis – Velykiniai papuošimai

Kai su vaikais nueiname į Tiger’į, tai būna taisyklė, kad visi galime išsirinkti po kokį vieną daiktą. Bent pusę atvejų kažkaip niekas nieko nerandame, ką išsirinkti, bet pasitaiko, kad visi kas ir prilimpa. Šį kartą mano akį patraukė siuvinėjimo rinkinys ant medinių pakabukų. Anksčiau niekada nesu kažko panašaus dariusi, bet daug sykių mačiusi, kad tai labai populiaru. Kodėl gi ne?

Rinkinyje buvo šešios spalvos, keturi pakabukai, dvi adatos, šiek tiek ūkiško siūlo žavesiui, dvi adatos (labai liuks), kažkoks molio pakelis drėgmei kontroliuoti ir lapelis su idėjomis ką maždaug būtų galima išsiuvinėti. Iš esmės trūksta tik mažų žirklučių, kad būtų rinkinys turintis viską, ko reikia.

Siuvinėti ant medžio visiškai kitoks jausmas, nei ant medvilnės! Proto suvoki, kad abi medžiagos gi augalinės kilmės ir labai artimos, joms formą suteikia tik žmogaus veikla, bet kokia ta forma! Kaip visiškai kitaip čiuopiasi medis rankoje, nei audinys. Toks… tikras daiktas atrodo. Siuvinėdama supratau, kodėl taip populiariu siuvinėti ant metalinių objektų juose pridarius skylučių ar pėmus kokį koštuvą, rėtį. Svaiginti turėtų.

Vieno iš pakabukų kakmpukas buvo nulūžęs, bet minimalus trūkumas.

Nuostabus jausmas, kaip pasunkėja pakabukai juos pilai užpildžius. Drugeliui padariau akytes iš prancūziškų kryželių. Mano smegenys tada prigamino dopamino visai dienai, master levelis. ŠŠŠŠŠ…. negadinkit džiaugsmo :V

Ir gerai, kad yra DVI adatos. Aš nė vienos nesulaužiau. Bet įtariu, kad mažiau patyrusi siuvinėtoja, arba norinti daugiau spalvų viename darbelyje, lengvai sulaužytų ir abi. Siūlas storas. Medis užsispyręs – skylutė nepadidėja vien nuo godumo už jos paslėpti daugiau siūlų.

Štai kaip atrodo vieno iš pakabukų kita pusė. Galvojau gal ką paklijuoti ar prisiųti, bet tada nusprendžiau palikti kaip yra:

Pabaigai reikėjo kažkur juos padėti. Išėjau į kiemą ir radau, kad taisomam šaligatviui darbininkai nuskabė aplink šaligatvį augusius medelius. Kažkaip šventvagiškai pasijutau pasikėlusi nuo žemės šaką ir su ja eidama namo, kur jau buvo nusklembta. Toks jausmas, kad nu… vi stiek kažkaip ne aš auginau, ne?

O čia varnėniukas, kuris stebėjo darbininkus. Išėjau vakarop, vakarai jau pavasariškiški.

Ką toliau siuvinėti?

Ką toliau siuvinėti? Surašiau visas idėjas ir per google atsidariau patį pirmą rastą atsitiktinio varianto „išuktuką”. Būgną? Generatorių? Kaip gi čia tokį dalyką pavadinti? Loterija?

Po to prie kiekvieno objekto pridėjau skaičių kiek dienų jis jau yra „likęs” rate. Įdomu kas ir kiek laiko užsibus. Teoriškai koks rinkinys ar idėja galėtų taip ir likti „su visam”. O kaip sekantis išsisuko vėl ežiukas:

Visai smagu, toliau ?:

Čia neva nufotografuotas Abraham Lincoln apkabinęs Mary Lincoln . William H. Mumler nuotrauka 1869 (Wikimedia).

Kol siuvinėjau mąsčiau apie AI internetą. Dabar kažkaip ten skaitosi, kad internetas 2.0. Anksčiau buvo 1.0. Kažką jame įkelti reikdavo daryti savo puslapius (kaip šis), o po to atsirado socialiniai tinklai ir stebėjimas tapo produktu pats iš savęs. Jau visi apturėjo galimybę kelti į internetą ką tik nori, pats buvimo faktas tapo skelbtinu, vien reakcija ir dėmesys iš savęs turiniu. Jaučiu, kad esame šalia interneto 3.0.

Prieš metus Meta prikūrė AI profilių savo produktuose ir dalis žmonių to nesuprato. Kurie suprato ir ėmė iš jų lazdavotis privedė prie tų profilių trinties. Dalis mano pažįstamų sako, kad AI bus išlaisvinantis dalykas. Kaip fotoaparatas išlaisvino menininką tiesiog iš vaizduotojo rolės, taip AI leist kūrėjams realiai užsiimti tik kūrybą, o vartotojas vartos per AI tik tai, ko jam reikia. Pvz.: būna žmogus sako, kad gerai „pasikalbėjo” su kokiu ChatGPT, gavo įžvalgų, patarimo ar dar ko nors. Toks naujas įgūdis atsiras – kalbėtis su savimi pačiu.Ir dar būna žmonių, kurie sako, kad tie AI chat botai juos labai gerai supranta ar jiems pataria! Na, gal čia tik pati pradžia, su fotoaparatais irgi pradžioje buvo, kad žmonės dievagojosi, kad jais nufotografuoja dvasias ir auras. Po to buvo striokas, kad, o siaube, fotoaparatas, skirtingai nuo menininko, automatiškai nepagražina, nepataiso, neišryškina ir nenuslepia. Nuo „fotogeniškumo” talento, iki fotografo, kaip specialybės, fotošopo ir atskiros realybės, egzistuojančios tik nuotraukose, matys ir su AI atsiras atskiras pasaulis, kuriame bus talentingų kalbėtis su savimi ir kalbėtis su visuotina informacine sriuba, bus nemokančių suprasti, kur tiesa, o kur tik jos atspindys.

AI sugeneruotas paveikslėlis pagal mano užklausą (taip lietuviškai!) „Siuvinėjimas kryželiu, kuriame pavaizduotas mielas drakonas su cigarete” Vidurinį pirštą drakonui pridėjo pats AI. Bing Image creator)

Kalėdiniai suvinėliai

Mano kalėdiniai siuvinėliai. Juos siuvinėdama juokiausi, kad čia keturi apokalipsės raiteliai:

Avis – badas. Ji tik atrodo balta, iš tiesų tai ji po apačia juoda. Pažiūrėkite į tą jos gilų žvilgsnį. Manote ji atbėgs su svarstyklėmis maisto daviniams sverti ir ekonominiai suvaržymais? O ne. Ji tiesiog viską nurupšnos. Va ir dabar, viduryje žiemos graužia gležnus peržiemoti bandančius daigelius! Originaliai Limos – dievybė be aiškios personifikacijos, nei moteris, nei vyras, be atvaizdo, nes atvaizdams bado metu nėra nei jėgų, nei išteklių. Eris, chaoso ir betvarkės, dukra. Limos man labai patinka, nes tam, kad ji neužgimtų, reikia priešintis chaosui, pvz.: siekti mokslo, mokytis planuoti, analizuoti ir panš.

Varlė – maras (užkariavimas). Pilvas jau baltas, tuoj visa užbals. Po kalėdine kepuryte slepia jau savo karūną, todėl tokia smarkiai užmauta ir akys išsprogusios O..O. Sunki ana. O kadangi raitelis originaliai yra Zelos – pavydas, ir lietuvoje mes vis dar žaliuojame iš pavydo, tai labai tinka.

Katinas – karas. Jau traukia iš tos kepurytės savo kardą. Jei kada turėsiu labai piktą ir viską mėtantį katiną tikrai pavadinsiu jį Arėjumi.

Ežiukas – mirtis. Thanatos. Vienodai nemėgiamas dievų ir mirtingųjų, nes nepaperkamas ir neperliankiamas nekieno. Jau neša kažkieno sielą žvaigždutės pavidalu anapilin.

Va taip atrodė išsiuvinėtos spalvos kryželiais. Paprastas juodas dygsniukas „ant viršaus” padaro visą grožį:

Mopsiukai iš arčiau:

Dizauno autorė Margaret Sherry. Super britiški paveiksliukai. Siuvinėjimo rinkinėlis buvo kaip priedas prie žurnalo The World of Cross Stitching. Tas žurnalas laaabai apgaulingas. Gali būti keli numeriai, kuriuose visiškai nėra ko verto siuvinėti ir staiba BAC puikus numeris iš kurio turbūt viską būtų galima išsiuvinėti. Darau išvadą, kad jie veikia lošimo principu. Laimi kartais gerą numerį ir po to vis perki kažko tikėdamasis…