Kai su vaikais nueiname į Tiger’į, tai būna taisyklė, kad visi galime išsirinkti po kokį vieną daiktą. Bent pusę atvejų kažkaip niekas nieko nerandame, ką išsirinkti, bet pasitaiko, kad visi kas ir prilimpa. Šį kartą mano akį patraukė siuvinėjimo rinkinys ant medinių pakabukų. Anksčiau niekada nesu kažko panašaus dariusi, bet daug sykių mačiusi, kad tai labai populiaru. Kodėl gi ne?
Rinkinyje buvo šešios spalvos, keturi pakabukai, dvi adatos, šiek tiek ūkiško siūlo žavesiui, dvi adatos (labai liuks), kažkoks molio pakelis drėgmei kontroliuoti ir lapelis su idėjomis ką maždaug būtų galima išsiuvinėti. Iš esmės trūksta tik mažų žirklučių, kad būtų rinkinys turintis viską, ko reikia.
Siuvinėti ant medžio visiškai kitoks jausmas, nei ant medvilnės! Proto suvoki, kad abi medžiagos gi augalinės kilmės ir labai artimos, joms formą suteikia tik žmogaus veikla, bet kokia ta forma! Kaip visiškai kitaip čiuopiasi medis rankoje, nei audinys. Toks… tikras daiktas atrodo. Siuvinėdama supratau, kodėl taip populiariu siuvinėti ant metalinių objektų juose pridarius skylučių ar pėmus kokį koštuvą, rėtį. Svaiginti turėtų.
Vieno iš pakabukų kakmpukas buvo nulūžęs, bet minimalus trūkumas.
Nuostabus jausmas, kaip pasunkėja pakabukai juos pilai užpildžius. Drugeliui padariau akytes iš prancūziškų kryželių. Mano smegenys tada prigamino dopamino visai dienai, master levelis. ŠŠŠŠŠ…. negadinkit džiaugsmo :V
Ir gerai, kad yra DVI adatos. Aš nė vienos nesulaužiau. Bet įtariu, kad mažiau patyrusi siuvinėtoja, arba norinti daugiau spalvų viename darbelyje, lengvai sulaužytų ir abi. Siūlas storas. Medis užsispyręs – skylutė nepadidėja vien nuo godumo už jos paslėpti daugiau siūlų.
Štai kaip atrodo vieno iš pakabukų kita pusė. Galvojau gal ką paklijuoti ar prisiųti, bet tada nusprendžiau palikti kaip yra:
Pabaigai reikėjo kažkur juos padėti. Išėjau į kiemą ir radau, kad taisomam šaligatviui darbininkai nuskabė aplink šaligatvį augusius medelius. Kažkaip šventvagiškai pasijutau pasikėlusi nuo žemės šaką ir su ja eidama namo, kur jau buvo nusklembta. Toks jausmas, kad nu… vi stiek kažkaip ne aš auginau, ne?
O čia varnėniukas, kuris stebėjo darbininkus. Išėjau vakarop, vakarai jau pavasariškiški.
