Žyma: mėnulis

Tiktaalikas

Buvo toks gyvūnas – tiktaalikas.

Priklausė mėsingapelekių žuvų klasei. Nors jį vadinti žuvimi būtų tik truputį teisingiau, nei mus pačius vadinti žuvimis. Šitos klasės gyvūnėliai turėjo plaučius, jų širdies prieširdžiai buvo atskirti pertvara, akytės mokėjo matyti geriau šviesoje, ir, svarbiausia, dėl ko jos taip ir vadinamos, pelekai buvo su kauliukais ir raumenimis.

Iš šių „žuvų” tikriausiai kilo visi sausumos keturkojai – ir mes ir dinozaurai, ir pelės ir ereliai.  Kaip? Ogi jos „išlipo” į sauusmą. Ar išlipo viena kuri konkreti rūšis, adaptavosi ir divertifikavosi? Ar visi kartu ėmė ropštis ir kisti? O gal visai jie niekur „nelipo”. Gal gyvendavo sekliuose tvenkiniuose, tik Devono periodo klimato kaita tuos ežerėlius po truputį džiovino ir žuvims, kuros nesimokė išgyventi vandenyno platumose, reikėjo išmokti gyventi pelkių seklumose. Augalams irgi – atsirado toks dalykas, kaip šaknis ir lapas, sėklytė. Augalas nebebuvo tiesiog žalis stiebelis, kaip ir gyvūnas nebebuvo tiesiog mėsingas iešmelis.

O gal dėl visko kalti kosminiai įvykiai? Mėnulis buvo vos 4% arčiau Žemės, bet potvynių ir atoslūgių bangos dėl to ne vieną ir ne du metrus aukštesnės. Tiktaalikas ir į jį panašūs gyvūnėliai gal būdavo tiesiog ne savo noru išmesti į krantą ir skubėdavo atgal į saugų vandenį. Kol kremzliniai  (visokie rykliai) ir stipinpelekiai (tai, ką mes laikome „tikromis” žuvimis) padarėliai buvo arba saugūs nuo šio pavojaus dėl jau savo užimtų nišų arba spėriai tobulėjo plaukti prieš srovę, mėsingepelekis gyvūnėlis sausumoje, tom savo nuostabiom akytėm, galėjo tik spoksoti į apniukusį dangų ir kvėpuoti smalkėmis. Dabar gi sausumoje buvo kam degti, visiems tiems naujiems drąsiems fotosintezuotojiems, irgi susidūrusiems su netikėtoms naujų plotų problemomis, kurių nei vandenyje, anei bandant aukščiau iškelti galvą nebūna.

Tas pirmyštis mūsų protėvis, savo trumpom storom kojytėm ir rankytėm, ką jis tada darė?

Apie žuvį susimąsčiau matydama tokį reiškinį, kaip „Gelvonų ozas”, nes dažnai tenka pro jį pabimbinėti. Šeškinės Ozas yra labai gera vieta Vilniuje mąstyti apie visokius dinozaurinius reikalus, o jei nusibosta, galima nulėkti iki Akropolio ir geriant šaltą kavą prisiminti antiką ar tikrąją žodžio Ermitage reikšmę, pabūti skaitmeniniu atsiskyrėliu.

Gelvonas gi reiškia bitės geluonį. Legenda byloja, kad pati gatvė taip pavadinta Gelvonų miestelio garbei. Toks visai įdomus pavadinimas. Pvz.: yra dabar toje gatvėje yra Gelvonėlio vaikų darželis. Įsivaizduojate koks džiaugsmas mažyliams pasakyti, kad jie lanko bitės užpakalio darželį? Truputį pavydžiu.

Kokią prasmę mums turi žodžiai. „Gelvonų ozas”. Ar mano ranka yra mėsinga atauga? Kas lemia žodžio „ozas” tapimą prestižiniu žodžiu. Savo prasme tėra terminas reiškiantis smėlio ir žvyro ledyno kalvagūbrį. Ten žemiau kalniuku pavažiavus yra ir prekybos centras tiesiog „Ozo” pavadinimu, priešais jį stovi toks Vilniaus licėjus. Prieš n metų per to licėjaus langą žiūrėdavo šio teksto autorė su klasioku į statomą „Ozą” ir pokštaudavo, kad kodėl jie pavadino „Ozą” ozu, kodėl ne pieva ar groviu, negi jie neskaitė „Ozo šalies burtininko”, negi nežino apie ką yra Ozas, kai jis nėra tiesiog ozu. Na, bet va. Pasirodo, kad tai – ne prasmė, o skambesys. Burtažodis veikia!

Buvo sausos dulkėtos žemės lopinėlis.”Užstatė”. Įkišo į jį namą. Namas užstojo kitiems namans vaizdą ar paįvairino perspektyvą, čia kaip pažiūrėsi.

Jo 3D vizualizacija labai graži. Apagaugusios vijokliais kolonos, aplinkui daug žalumos. Nuotraukose viskas atrodo tobulai. Labai gražu. Norėčiau tokiame gyventi.

Praktikoje jį supa tai, kas supa. Realybėje taip lengvai grey filtro neuždėsi, kaip vizualizacijoje.

https://gelvonuozas.lt/ galima peržiūrėti butų išplanavimus. Mane visuomet domina butai nuo 80 kv m, bo aš praktikuoju reprodukciją, vaikų ten turiu ir panašiai, kam reikia vietos. Šiame pastate radau du tokiu butu, viršutiniuose aukštuose, abu tie butai vis dar laisvi! Tik nėra kaina nurodyta, nors prie likusio vieno laisvo pirmame aukšte kaina vis dar yra. SUS.

Tai va. Pastatui po langais yra labai įdomus komercinis raudonų plytų pastatas, kuris tikriausiai kada nors irgi taps stiklainiu. Bet prieš kelias dienas po šio naujo namo langais išdygo (ir buvo labai įdomus stebėti, kaip tai vyko) trijų plokšutumų reklaminis ekranas! Paveiksliuke ant jo uždėjau tiktaaliką. Nes galiu.

Tikiuosi pastato pirmame aukšte nebus vien tik grožio salonai ir vertimų biurai, gal bus kokia kavinė, tai galėsiu nuvažiuoti dviračiu, prirakinti prie vieno iš stovų, kurie vizualizacijoje buvo krūmeliu, gerti kavą ir skaityti kokį straipsnį apie dinozaurų kiaušinius, prisiminti, kaip lygiai tame pačiame taške prieš n metų stovėjau ir žiūrėjau į gulsčiąsias žemenes (čia toks viens tų „kilimais” augančių augalėlių).

KNYGA: Eglė Sakalauskaitė-Juodeikienė „Pamišimas ir epilepsija paūmėja šviečiant mėnesienai“. Nervų ligos Vilniuje XIX a. pirmoje pusėje

Knygą išleido leidykla „Lapas„.

(aš su knyga, džiaugiuosi ja knygos pristatyme Vilniaus muziejuje)

Kai gavau, tai perskaičiau per dvi dienas. Neapsakomai džiaugsmo ir didį malonumą, man atnešė vien laikyti tokį veikalą. Ne tik lietuvių autoriaus, gydytojo, darbas apie medicinos istoriją, bet dar apie Vilnių, miestą, kuriame aš gyvenu, kuriame mokiausi. Vietas, kurias galima vis dar paliesti, žmones, iki kurių dalis mano sutiktų žmonių gali atsekti ryšį, aprašomus pacientus ir atvejus, kurių palikuonis štai gali ir šią knygą ar šią jos apžvalgą skaityti! Apie iškiliausią žmogaus organą, darantį jį žmogumi (humane nobilissimum organon) ir tą jo uodegą, nugaros smegenis, kurias ir iš jų lendančias nervų „šaknis” spaudžia visokios išvaržos ir kitos negandos atnešančios joms kančių kamieno (passionis stirps) pravardę.

Lietuvių gydytojai nėra suformavę atskiros istorinės vietinės medicinos sistemos, tuo labiau atskirų jos sričių mokyklos, pas mus visada daugiau-mažiau buvo panašu į vakarų mediciną. Užtat mes esame turėję atskirų regiono ligų – apie vieną jų, kaltūną (plica polonica), šioje knygoje netgi yra atskiras skyrius! (nuo 257 psl). Kaltūnas yra nebeiššukuojamas plaukų dredas. Jame gali įsiveisti vabaliukai, kai nelabai švaru gyvenime, jis gali tempti savo svoriu galvą ir rauti plaukus. Kad tokie pas žmones būdavo, atrasdavo į mūsų kraštus atvykę gydytojai iš užsienio, sakydavo, maudykitės ir šukuokitės, o vietiniais sakydavo nenene. Tiek sakydavo, kad vietiniai gydytojai ėmė sakyti, kad čia viso kūno liga – reikia palaukti, kol kaltūnas „subręs” tada jį nukirpti ir pacienas pagis.

Man labai patiko, kad knyga prasideda pasakojimu kaip kūrinys atsirado. Kad štai, dirbi gydytojumi, ir susimąstai vieną dieną, negi ir anksčiau gydytojai dirbo taip pat sunkiai, kaip tu?

Taigi, kad dirbo.

Nuo sunkaus darbo gydytojus, rodydavosi, gelbėdavo tas pats, kas gelbsti šiandien – pvz.: sunkių ligonių vengimas ar referavimai. XIX amžiaus gydytojai sunkių ligonių išvengdavo užsiimdami gydymu to, ką šiandien gydo psichoterapeutai, o sunkius bandydami apibrėžti nuo kurios ribos nebekišti prie paciento nagučių. Realiai mažai ką gydytojai tada galėjo padaryti, pvz.: pakilusį kraujospūdį tikrai gydydavo kraujo nuleidimas, kažkiek dėlių išskirtas antikoaguliantas sumažindavo kraujo krešumą, bet dažnai tekdavo galvoti kaip suderinti lūkestį pacientui pagydyti ir gydytojui jį pagydyti su empiriniais duomenimis, kad koks Antoška iš kaimo gydantis vėžį tik prisilietimu turi geresnius rezultatus, nei tu, taikydamas mandras tuometinio mokslo teorijas!

Pvz.: knygoje pateikiama ištrauka iš paties Mesmerio Atsiminimų apie tipišką laikmečio pacientę – 28 metų moterį, kuri buvo jautri nuo vaikystės ir kuriai pasireiškė „konvulsijos, isterinis karščiavimas, nuolatinis vėmimas, įvairių vidaus organų uždegimai, šlapimo susilaikymas, stiprūs dantų ir ausų skausmai, melancholiniai delyrai, opistotonusas, epizodinis aklumuas, dusulys, kelias dienas trunkantys paralyžiai ir kiti negalavimai” (83 psl.)

Pacientei pagerėjo šonus patrynus magnetiniais strypais 🧲

Tuometinė medicina buvo vis dar labai humorališka – rėmėsi dar Hipokrato laikų idėjomis, kad žmogus serga tada, kai jo kūne yra skysčių pussiausvyros sutrikimas. Kaip tų skysčių uždaugėja? Na, ten visokių priežasčių yra. Mėnulis traukia vandenį, o smegenys šlapios, tai pritrauks tau vandens iš kūno į galvą pilnatis ir bus traukulis. Priežastys bloginusios skysčių pusiausvyra buvo net tokios, kaip jausmai ar mintys – per daug galvosi, smegenys nuo kraujo išsipūs ir užsispaus. Per daug pavydėsi – ištiks smegenų uždegimas. Reikia pastebėti, kad to laikmečio medicina tokius dalykus, kaip pvz.: pavydą ar pyktį laikė tokiais pačiais sutrikimais, kaip paralyžius ar smegenų pūlinys. Pyktis juk yra jausmas, kai kažkas vyksta ne pagal mūsų taisykles. Tai, kaip gali pykti, jeigu esi, pvz.: koks ubagas valstietis, ant ko tu neva pyksti, kai taisyklės ne tavo valioje? Tu negali pykti, jei pyksta, tai čia tau smegenys nesveikos. Na, tikriausiai valstiečiai tiek insultų (apopleksijų, kaip tada jas vadino) neturėjo ne todėl, kad nepyko, o todėl, kad neturėjo iš ko pavalgyti, kad užkiltų cholesterolis ir kada tinginiauti, kad nutuktų. Kiek ten gaudavo alkoholio, tai gal ir pasigerdavo, bet nebūdavo kaip aukštuomenė, kuri gėrė tiek, kiek galėjo, o ne kiek turėjo.

XIX a. pradžioje humoralinę teoriją ėmė keisti solidesnės solidizmo teorijos – jis toks mechaniškesnis, žmogus serga, nes jo kūne kažkas konkrečiai negerai, pvz.: spaudžia auglys. ~67 pknygos puslapyje aprašomas įdomus atvejis apie 38 metų vyraą, kuris numirė neva nuo kaltūno – anas jam atėmė kojų jėgą ir susilaikė šlapimas, o kai skrodė, tai rastas „auglys” ties L4-L5 juosmens „kremzle”. Įdomu, kad randa skrodimo metu auglį, gal išvaržą (galima mirti ir nuo skausmo), bet vis tiek sugalvoja, kad kaltas kaltūnas. Tam kaltūnui tikriausiai buvo labai lengva nurašyti ligas – jei nežinai kas pacientui yra ir kaip gydyti, bet pacientas nevalyvas, radai dredą ir iš karto – KALTŪNAS. Dar galėjai sugalvoti, kad jam latentinis kaltūnas. Tikėtina, kad silpstantis ir vargstantis žmogus, jei niekas jam nepadės, su laiku apturės suvelį plakuose, tai tipo tada pasakysi, kad tas suvelys įrodo, kas čia buvo. Panašiai kaip sovietai darė su latentine schizofrenija (nors rusai iš graiškikos sh padarė š, tai galima sakyti, kad kai visas pasaulis gydo shizą, jie gydo šyzą) – diagnozuoti, skiri vaistus, vaistai duoda šalutinį poveikį, o tą poveikį įvertinti kaip ligos simptomus, nuo kurios gydei ir daugiau vaistų skiri.

Aprašoma ir kaip sekėsi smegenų „organų” idėjom – kaip dabar patikslinama visokiais smegenų funkciniais rezonanso ir panašiais tyrimais kuri smegenų dalis ką daro, tai pačioje pradžioje pastebėjimai apie tai buvo kilę tiesiog iš klinikinių atvejų, kad smegenį sudraskė ten, tai nedaro to, ane ten, tai kito. 1795-1796 metais Gallio organologijos mokslu remdamasis Andriejus Sniedeckis aprašė 28 smegenų organus (106 psl), išskirdamas tokius įdomius, kaip gyvenimo jėgos (organ mocy życia) ir pririšančio prie gyvenimo (organ przywiązania do życia).

WOW!

Smegenų dalis turėti jėgų gyventi ir smegenų dalis norėti gyventi! Dar buvo suradęs ištvirkimo organą (organ lubieżności) – va, koks jis didelis pas nimfomanes ir visokius balandžius, po to persigalvojo ir nusprendė, kad čia tiesiog apie dauginimąsi dalis. Buvo net chytras gudrus organas, visokių intrigantų turimas. Iš šitos smegenų idėjos kilo mintis, kad smegenys formuoja visokius gumbus ir veido bruožus, gali juos išnagrinėti, apskaičiuoti ir ten pasidaryti išvadą, kad va, geras matematikas kas ar ten labai ištikimas. Kiek tame tiesos galima spręsti iš to, kad visokie technologijų milžinai vis dar mūsų kaukolių neskanuoja, o visaip kaip vilioja mus maigyti laikus ir gūglinti dalykus, kad kažką perprastų čia.

Apie Sniadeckius knygoje daug, kaip jie galvojo ir ką sugalvojo. Pvz.: kad Janas Sniadeckis sumąstė, kad senų žmonių atminties sutrikimus gali lemti ne tik nervų veiklos nusilpimas, bet ir jutimo organų sutrikimas. Reikia turėti omenyje, kad tais laikas senų žmonių, kaip pacientų, tūlas gydytojas turėjo daug mažiau, nei gali turėti dabar ir dažnai bet kas, kas vykdavo senatvėje, jau būdavo laikoma norma, pvz.: tai, ką dabar laikytumėm patologine, t.y. ligos, demencija.

Tyrinėjo ir moteris, kurias ištikdavo eklampsija ar kiti neurologiniai simptomai dėl nėštumo komplikacijų (171 psl):

„Karolina N., maždaug 40 m. amžiaus moteris, jau penktąkart nėščia, tvirta ir gerai sudėta, juodaplaukė, patinusio, paraudusio veido, nepiktnaudžiaujanti alkoholiniais gėrimais, nėštumo, kurio metu sunkiomis ligomis nesirgo, pabaigoje, gimdymo skausmų suimta, 1822 m. atėjo į VU Akušerijos kliniką, skųsdamasi stipriu nuovargiu ir ūžimu ausyse”.

Tada, pagal tuometinę logiką, jai nuleido kraujo iš kojos venos ir ligonė „su visa reikiama pagalba lengviausiai pagimdė”. Bet, po bamabagyslės perrišimo pasireiškė konvulsijos. Tai vėl jai nuleido kraujo. Išmiegojo, paryčiais buvo naujas priepuolis, tai vėl nuleido kraujo. Kitą dieną galvą toliau skaudėjo, o ir pieno dar nebuvo, tai uždėjo 18 dėlių ir 12 taurių su odo įbrėžimais (du būdai nuleisti kraujui) ir davė gyvsidabrio druskos, kad dar ir imtų viduriuoti. Kadangi pacientės būklė negerėjo – tai davė kitokio paskui gyvsidabrio. Po tokio gydymo trečią dieną pacientei atsirado pienas (ir šiaip jis dažnai atsiranda tik kelintą dieną po gimdymo), o aštuntą dieną, kaip knygos autorė rašo „belieka pasidžiaugti, kad, nepaisant skirto gydymo, moteris liko gyva„, išleista namo.

Pabaigai – ne apie Vilnių, bet iš knygos linksma detalė, kad net ir anksčiau gydytojai kentėjo nuo vaistų ir nelabai vaistų platintojų (307 psl):

„Prof. Johannas Peteris Frankas, 1805 m. pradėjęs dirbti Sankt Peterburge, susilaukė komercinio pasiūlymo iš vieno vyno pirklio: „Pone, mieste gyvenantys anglų gydytojai visuomet rekomenduoja savo ligoniams Madeiros vyną. Vokiečiai visi kaip vienas pataria gerti reinvynį. Ar nepasiūlytumėte savo ligoniams vengriškojo?” Tačiau profesorius tokio bendradarbiavimo atsisakė.”