Ar tiesa, kad ilgai vartojant vaistus nuo rėmens padidėja demencijos rizika? Galbūt.

Čia aprašo kaip rado, kad asmenys, kurie kumuliatyviai >4,4 metų vartoję protonų siurblio inhibitorius (vaistus rėmeniui gydyti), turėjo ir statistiškai 33% didesnę demencijos riziką.

Tiriamųjų grupės amžiaus vidurkis buvo 75 metai ir rėmuo, kylantis iš organus kontroliauojančios nervinės sistemos nusilpimo, gali iš tiesų būti pirmasis demencijos simptomas. Logiška – juk kuo jaunesnis pacientas, tuo jo rėmen priežastis dažniau būna pischosomatinė. Vyriasniame amžiuje vis dažniau galvoja apie organines rėmens priežastis, bet, jei jų nėra? Jeigu tradicinės psichosomatinės ligos modelyje autonominė nervų sistema dažnai mokosi funkciškai per stipriai ir perreguliuoja procesus, tai, natūralu, kad panašūs simptomai gali kilti jai jų „neprireguliuojant”.

Kita mintis, kas galėtų būti, tai, jog rėmens simptomas iš tiesų yra toks siaubingas ir varginantis, kad net ir gydymas „savo pasiima” – bet kokia kančia „degina” smegenis. Juk rėmuo nėra tik „graužimas krūtinėje” (kitiems ir to nebūna), juk tai visa simptomų paletė, įskaitant ir dažnai lydinčią prastą miego kokybę, kuri itin didina demencijų riziką.

Ir, žinoma, tikrai negalima atmesti galimybės, kad gali ir išryškėti mechanizmas, jog PPI visgi čia kalti. Bet kol nėra mechanizmo – koreliacija neveda tiesiai prie kauzacijos.

Straipsnyje taip pat yra dalis, kur tikėjosi, kad pridėjus pvz.: vit B12 – sumažės demencijų simptomai. Nesumažėjo. (čia tikriausiai dažnas šeimos gydytojas galėtų prisiminti bent 5 atvejus, kai „demencija” staiga dingo atradus, kad užteks tiek nedaug B12 inejkcijų ar, dar paprasčiau, pacientui neleisti tiroksino užsigerti PPI!) Beje, ilgai vartojantis PPI būtinai reikia papildomai ne tik B12, bet ir Fe, bei vit D. Kiekvienos šių medžiagų trūkumas gali sukelti neurologinius simptomus. B12 normos labai priklauso nuo šalies, manau, kad EU, turėdami dideles normas, teisingiau vertina šio vitamino svarbą, nei pvz.: JAV. Kultūringa palaikyti tinkamą B12 kiekį organizme. Taip pat jo žinojimas padeda atrasti ir situacijas, kai jis būna netikėtai įtartinai aukštas, o čia jau dažnai labai įdomu kodėl, ypač, kai žmogus nevartoja jokių papildų. Su vit D irgi pastebėjau, kad žmonės jau nebesako „ai, tai jo visiems trūksta”. Taip iki kovido dažnai sakydavo. Dabar sako „ai, tai čia kas trečiam jo trūksta”.

(NB kad itin aukštas skrandžio rūgštingumas, priešingai, sukelia foliatų ir magnio trūkumą, praktikoje atradau, kad pacientų, kuriems padeda magnis nuo mėšlungio, labai verta paklausti ar negraužia rėmuo.)

Kartais pacientai, kuriems nustatyta pvz.: Barreto stemplė ar reikšminga hiatinė išvarža nuolat palaikanti GERL, klausia dėl nuolatinio ir ilgalaikio PPI vartojimo naudos ir rizikos. Nauda kaip ir aiški – kiek įmanoma sumažinti onkologinės ligos riziką. Čia pokalbis eina jau pasiekus maksimalią galimą simptomų kontrolę, trečio lygio gastroenterologas padarė zondus ir biopsijas visur, kur pasiekė, psichoterapeutas jau pravedė bent 12 savaičių mindfulness kursą, dietologas ar gyvensenos medicinos specialistas įtikino, kad graikiškai riešutai yra pusryčiai voverei, ne žmogui etc ir žmogaus jau kokius 2 metus gražiai tvarkingai gėrė -zolį, kur vieną rytą atėjo sveikas ir puikus klausimas „o kas toliau”? Puikus klausimas savo šeimos gydytojui. Specialistai pasako – toliau tas pats, nebent nori dar tyrimų!?

Kol kas aiškaus atsakymo neradau – vieni šaltiniai sako vartoti būtina, kiti, kad nebūtina. Kur nebūtina, tai vertina, pvz.: kad nu tai gal spėsi pagauti tą karcinomą pirmiau, nei nusilauš sprandą nuo osteoporozės dėl PPI. Tai va čia toks laiptelis gydymo plano sudaryme, kur reikia pasėdėti ir viską apsvarstyti, geriausia priimant sprendimus farmakologinei monotonijai ne ilgiau, kaip metams ar dviems ir tada iš naujo permąstyti. Toks šaltas dušas po labai paprasto sprendimo gydyti rėmenį PPI ar juos bet kokiam neaiškiam simptomai pamėginti ad juvantibus.

Visi mediciniai sprendimai, kurie apima išeitis >10 metų bėgyje yra paprasti tik popieriuje. Savo studentams sakau, kad jie palauktų ir neskubėtų nusivilti savo darbo nepamatę jo pasekmių – ką tinkamas gydymas padaro ne per 1 ar 3 mėnesius, bet pvz.: per 5 ar 15 metų. Juk reikia laiko elementariausiam ląstelių atsinaujimui su kitų genų ekspresija. Jeigu nori greitų rezultatų – tai dar yra laiko persikvalifikuoti į chirurgus ar kardiologus, hehe 🙂 Dar yra labai svarbu nesupainioti paciento nusivylimo gydytojais su „neturi motyvacijos gytis”. Čia taip pat tragiška, kaip supainioti rėmenį su MI. Kur nusivylė, tai jau, nu, ką padarysi, kiekvienes atsakome ir nešame savo lūkesčius gyvenimui ir kitiems patys. Bet, jei atrodo netikėtinai nemotyvuotas, tai gali būti tos pačios, ar kitos ligos simptomas! Jėgų stoka? Kognityvis rūkas? Vulgari depresija? O gal kažkas tokio paprasto ir kasdienio, kaip butiniai rūpesčiai ir pasiūlius ar tiktų ateiti po savaitės vėl aptarti šito klausimo neskubant, bus OHO, kaip kokybiška ir gera konsultacija.

https://n.neurology.org/content/early/2023/08/09/WNL.0000000000207747

Ar kraujo donorams reikia skirti geležies papildus profilaktiškai? TAIP.

Šis straipnis aprašo gano dažno atvejo variantą šeimos gydytojo kabinete:

31 metų moteris kreipiasi į šeimos gydytoją skųsdamasi galvos svaigimu fizinio aktyvumo metu ir noru valgyti ledą. Nėra duomenų, kad pacientė sirgų širdies, kvėpavimo takų, ginekologinėmis, virškinimo sistemos ligomis ar lauktųsi. Nėra buvę kraujavimo ar operacijų. Nevartoja jokių medikamentų ar maisto papildų. Ne vegetarė, nerūko ir negeria. Penkis kartus per savaitę sportuoja, ir taip ne vienerius metus, todėl šie įprastą gyvenseną trukdantys negalavimai pacientei kelia daug nepatogumų. Kabinete atliktos apžiūromis duomenimis – viskas norma, tačiau kraujo tyrimo atsakymuose hemoglobinas 101 g/L, o feritinas 5 µg/L. Pakartotino vizito metu klausiant kryptingai paaiškėja, kad pacientė yra kraujo donorė ir donuoja kraują kas 2 mėnesius, tačiau paskutį kartą kraujo nedavė, nes jautėsi prastai.

Kame problema?

Donorinis kraujas yra būtinas medicinos sistemai. Nėra sintetinių produktų galinčių pilnai pakeisti žmogaus kraują, jis taip pat nėra auginamas ląstelių kultūrose, todėl visas kraujo perpilymams būtinas kraujas ir jo produktai gaunamas iš gyvų donorų.

Šiuo metu Lietuvoje kraujo donorystė yra altruistinis aktas – visi donorai kraują duoda neatlygintinai, gaudami tik simbolines dovanėles – kavos, saldainį, gal bilietą į kiną, gal medicinos darbuotojo šypseną. Donorus, neatlygintinai davusius kraujo „jubiliejinį“ 20, 30 ar 40 kartą, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija apdovanoja atitinkamai žymūno, nusipelniusio ar garbės donoro pažymėjimais su garbės donoro pensija, apie kurią donorai dar netgi ir pamiršta.

Vat tame ir problema, kad donorai truputį per mažai rūpinasi savimi, kai rūpinasi kitais, o mes truputį per daug galvojame, kad jie puikios ir geros sveikatos, kad pasirūpintumėme jais, kai jie to patys aktyviai neprašo.

Lietuvos Respublikos kraujo donorystės įstatymas numato, kad donoras turi teisę:
7.6  būti atleistas nuo darbo kraujo ar kraujo sudėtinių dalių davimo dieną. Įmonių, įstaigų, organizacijų administracija neturi kliudyti darbuotojui kraujo ar kraujo sudėtinių dalių davimo dieną išvykti į kraujo donorystės įstaigą; /…/

7.10 reikalauti, kad sveikatos apsaugos ministro nustatyta tvarka būtų nemokamai atlikti sveikatos apsaugos ministro nustatyti profilaktiniai kraujo tyrimai, leidžiantys identifikuoti asmens sveikatos pokyčius.

O štai Kraujo ir kraujo sudėtinių dalių donorų sveikatos tikrinimo ir donorų kraujo ir kraujo sudėtinių dalių paėmimo tvarkos aprašo patvirtinimas , dar ir patikslina kokie tyrimai privalo būti atlikti prieš imant kraujo tyrimą, bet nurodo konkrečiai vos kelis: kraujospūdžio pamatavimą (100-180/50-100 mmHg ŠSD 50-100 k/min, be ritmo sutrikimo), hemoglobino tyrimą (vyrams ≥135 g/l moterims, ≥125 g/l). Duodant trombocitus, tikrinami trombocitai, gali būti tikrinamas bendras baltymas. Tas aprašas labai naudingas, jame yra parašyta kuom sergant negalima būti kraujo donoru.

Trombocitaferezė ir (arba) plazmaferezė ir eritrocitaferezė arba standartinė kraujo paėmimo procedūra galima kas 2 mėnesius, nors dažnai kraujo centrai moterims sutinka imti ne dažnia, kaip kas 3 mėnesius.

Po donorystės donoras dar gali tikėtis, kad sužinos, jei galimai serga sifiliu, hepatitu B, C ar ŽIV ir galės kreiptis į savo gydytoją jau kryptingam patikrinimui.

Mano praktikoje retas donoras ateina ir aktyviai sako – noriu pasitaisyti ką blogo man donorystė pridarė ir toliau donuoti. Dažniausiai pacientai jau iš anksto „žino”, kad gydytojas pasakys „tai nebedonuok, niekas neverčia”.

Bet, jeigu priimsime paradigmą, kad pats kraujo donarystės aktas jau yra priimtina savižalos forma (juk ne veltui duodama valstybinė pensija) ir truputį ne Hipokratiškai pažiūrėsime į situaciją, kad svarbiausia ne pakenkti, o padėti žmogui gyventi taip, kaip jis nori (o per tai padėti išgyventi ir gyventi kitiems), įsikišdami kaip gydytojai galėsime ne tik pagelbėti pacientui su savijauta, bet ir užtikrinti ilgesnę kraujo donavimo praktiką, per tai – ir nuoseklesnes kraujo atsargas kraujo recipientams.

Kraujo donorystę galime traktuoti, kaip aktą, kai žmogus turi kažko per daug ir jam „ne gaila”, o galime traktuoti kaip aktą, kuriame visada padaroma žala, tiktai kraujo donaras po jos gali pagyti, skirtingai nei tas, kuriam kraujo jau trūksta. Ir tada jau privalome padėti sugyti po donacijos, nors vieša deklaracija su šypsena ir būtų, jog „nekenkia”, kai esi pakankamai sveikas, tarsi atlikta patikra prieš kraujo davimą užtikrina ir pasekmių išvengimą. T.y. medicinos sistema ne leidžia donorui būti paciento sveikatos šaltiniu, bet tik perkelia ir išskaido trūkumą, kurį yra ir įpareigota atitaisyti. Nors kraujo niekas neverčia duoti, bet niekas netrukdo padėti pacientui tapti pakankamai sveikam būti donorui, o ne tik laukti, kol taip nutiks natūraliai.

Geležies stoka

Pacientams geležies arba trūksta maiste, arba jos netenkama su kraujavimu, arba ji yra”surišta” kūne specifinių situacijų, kai sutrikusi jos apykaita, pvz.: lėtinio uždegimo atvejais. Moteriška lytis nesaugo nei nuo prasto maisto, nei nuo ligų, tačiau gana dažnai lemia menstruacijų buvimą. O menstruacijų metu moterys netenka kraujo, kad ir kaip politkorektiškai bandysime pasiguosti, kad tai natūralus įvykis. Daliai moterų tiesiog pasisekė netekti kraujo mažiau, ar turėti aplinką, kuri joms suteiks išskirtinesnę mitybą išlikti sveikoms.

Tik laiko klausimas, kada reguliarus kraujo donoras patirs geležies stoką, jeigu geležies negaus papildomai, nes donuojamo kraujo kiekis yra tiesiog reikšmingai didelis. Kaip reikšmingas jis yra gauti kitam asmeniui, taip yra ir netekti.

Vienos įprastinės kraujo donacijos metu netenkama 250 mg geležies. Tam papildyti vyro organizmas turi sunaudoti 30% savo turimų, o moteris 80% geležies atsargų. Jeigu imame kraujo donorus davusius iki 10 kartų, tai vienai donorei moteriai tenka trys vyrai, tačiau paėmus donorų davusių >20 kartų kraujo, tai vienai donorei moteriai tenka jau 20 vyrų. Dauguma donorų „iškrenta” po kelerių metų reguliarių donacijų būtent dėl išsekusių geležies atsargų.

Išsekusios geležies atsargos gali pasireikšti įvairiais simptomais:

  • Nuovargiu ir silpnumu, padidėjusiu nerviniu dirglumu
  • Blyškumu
  • Skausmais, ypač duriančiais, krūtinėje,
  • Dusuliu
  • Galvos skausmu
  • Šąlančiomis galūnėmis

Šie simptomai nėra baigtiniai, t.y. konkretus asmuo gali turėti tik jam būdingus simptomus, ar jų rinkinį. Esant labai didelei geležies stokai nukenčia audinių sintezė – vystosi mažakraujystė, trupa nagai, slenka plaukai.

Geležies stoka gali būti be mažakraujystės, t.y. jos nebuvimas nereiškia, kad žmogus turi pakankamas geležies atsargas.

Mažakraujystė nebūtinai reiškia geležies stoką, nes gali būti dėl kitų priežasčių. Neturint pakankamai reikšmingo įtarimo ar įrodymų, kad žmogus tikrai turi geležies stoką receptiniai geležies papildai neturi būti skiriami, kadangi geležies perteklius yra labai pavojingas.

Geležies stokos mažakraujystei būdinga:

  • Žemas hemoglobinas ir hematokritas
  • Žemas feritinas
  • Žema kraujo serumo geležis
  • Mažas vidutinis eritrocitų tūris
  • Aukštas transferinas

Receptiniai geležies papildai

Asmenys, kuriems buvo atsisakyti imti kraują dėl žemo hemoglobino turėtų būti ištirti gydytojo ir gauti pagalbą nepriklausomai nuo to ar norėtų ateityje būti donorais, ar ne.

Lietuvos Nacionalinis kraujo centras pats teigia, kad jo donoras, kuris reguliariai, tai yra ne mažiau kaip 8 kartus per paskutinius 24 mėnesius ir ne mažiau kaip 4 kartus per paskutinius 12 mėnesių davė kraujo ir (ar) kraujo sudėtinių dalių, turi teisę reikalauti, kad gydytojo sprendimu jam būtų atliekamas profilaktinis feritino koncentracijos kraujyje tyrimas. JAV, du kartus per metus kraują donuojanti moteris jau būtų išskirtinai dažna donorė.

Po vienos donorystės, gyvenant įprastą gyvenimą, geležies atsargos vidutiniškai atsikuria per 30 savaičių. Tai – daugiau, nei pusmetis. Dažnesnė kraujo donacija galima tik vartojant geležies papildus. Reikia pastebėti, kad geležies stoka kūne nesumažina geležies papildų šalutinių poveikių – pykinimo, vidurių užkietėjimo, galimo dantų spalvos pokyčio etc, taigi, „reguliariaus” donoro gyvenimas neapsiriboja tuo pusvalanduku donorsytės centre kas kelis mėnesius, o gali būti visą gyvenimą ir jo įpročius keičianti praktika, į kurią atsižvelgti gydytojui kitų ligų gydyme būtina. Reguliarus kraujo donoras gali atsisakyti planinių operacijų ar su sveikata susijusių įvykių, prašyti prisitaikyti jų datas prie donacijos siekdamas išlaikyti savo donacijos ritmą, nes donuoti skatinančios vertybinės nuostatos ir gyvensenos korekcija asmeniui yra svarbios.

Tarkime mes turime donorą, kuris norėtų donuoti kraują kas 3 mėnesius. Kokį palaikomąjį reguliarų gydymą jam pasiūlysime?

  1. multivitaminą su geležimi (dažniausiai būna 18 mg), folio rūgštimi, vitaminais B12 ir C. Kiekvieną dieną, be pertraukų. Folio r. ir vitamino B12 irgi reikia ląstelių, ypač eritrocitų atsinaujinimui, o apsinuodyti jais yra labai sudėtinga, tuo labiau vartojant nereceptinius multivitaminus +
  2. receptinį geležies papildą Fe atsargų atkuriamosiom dozėm, kurios priklauso nuo pasirinkto papildo, – pirmą mėnesį po donacijos kasdien arba visam laikotarpiui tarpd donacijų išskaidant visą kursą kas 2-3 dienas.