Apie vidurių užkietėjimą

Čia bus įrašas apie vidurių užkietėjimą. Tikiuosi jis padės sutaypyti laiko šeimos gydytojo kabinete tiems, kuriems aktuali tema ir aktualu negaišti laiko tokiu klausimu – kad kelias iki diagnozės ir gydymo būtų kuo trumpesnis!
Tai, pradėkime nuo to, kad, kai jau ateisite pas gydytoją, tai jis šia tema neišvengiamai Jums užduos kelis klausimus, galite pasiruošti į juos atsakyti, arba papasakoti pirmi.

1️⃣Kada vidurių užkietėjimas prasidėjo?
2️⃣Ar yra tik vidurių užkietėjimas, ar ir viduriavimas? Gal dar kas?
3️⃣Ar patys gydėtės ir kas padėjo, kas pablogino situaciją?
4️⃣Ar vartojate kokius nors vaistus, sergate lėtinėmis ligomis?
5️⃣Pats svarbiausias klausimas – ar nepavyksta tik pasituštinti, nors norisi, ar net noro tuštintis nėra?

Paaiškinimas ką reiškia šitie klausimai (jei neaktualu, tai sekanti temos dalis išskirta kitais emodžiais toliau):

Pradžia yra labai svarbus klausimas. Ar čia savaitės, mėnesio, metų, dešimtmečio ar viso gyvenimo problema. Jeigu turite vidurių užkietėjimą nuo vaikystės, pvz.: dėl įgimtos jungiamo audinio ar nervų sistemos būklės ir Jūsų tėvai Jūsų neatvedė pas gydytoją, tai pats galite net nežinoti, kad kažkas negerai. Mano praktikoje „atveda” tokiais atvejais jau suaugusius asmenis romantiniai partneriai arba vidutinis amžius, kai žmonės ima dalintis visokiais medicininiais savo nuotykiais visai laisvai ir žmogui ne tik pavyksta išgirsti, kad ne visiems yra taip, kaip jam, bet ir tie visi jo aplinkoje sako jau nebe „kaip čia įdomiai”, bet „aš tau padėsiu”. Ir, ne, nuo to, kad čia „nuo vaikystės taip”, nereiškia, kad žmogui lengviau ar tai, kad nėra gydymo. Priešingai – kartais gydymas būna visai paprastas ir gali smarkiai palengvinti gyvenimo kokybę!

Būna vidurių užkietėjimas prasideda lyg nei iš šio, nei iš to, o kartais po kažko – nukritimo ant nugaros, žarnyno infekcijos, su virškinimo sistema nesusijusių vaistų vartojimo, čiužinio ar avalynės pakeitimo. Sutapimas dar ne priežastingumas, bet detektyviniam gydytojo darbui jau pradžia. Kad ir koks keistas dalykas atrodytų, bet jei sutampa – pasakykite.

Tuomet klausimas apie tai, ar viduriai tik užkietėję. Užkietėjimu laikomas bet koks žmogui įprastų išmatų ar tuštinimosi dažnio pasikeitimas į kietėjimo pusę, kuris sukelia diskomfortą. Jei tuštindavotės du kartus per dieną kaip laikrodis ir dabar ėmėtė tą daryti tik sykį, dėl ko jaučiasi „išspūtęs”, tai jau yra vidurių užkietėjimas. Analogiškai viduriavimas yra pasikeitimas į skystą pusę ar padažnėjimas. Kai šitie du dalykai maišosi kartu, tai visuomet įtariau, nei būtų tik vienas. Dažniausiai juos abu kartu lemia ta pati, ne dvi atskiros ligos. Jeigu išmatose stebite kraujo, gleivių, keistų spalvų ar dar ko – pasakykite.

Jeigu krenta svoris, mažėja apetitas, pučia pilvą, beria, tingisi rytais iš lovos keltis – tai irgi aktualūs simptomai.

Svarbiausias klausimas, ar yra ar nėra noro tuštintis ir, ar kai noras yra, pavyksta, yra susijęs labiausiai su vieta, kur žarnynas „sustoja”. Pvz.: jei yra nusilpę dubens raumenys, tai tuštintis norėsis, bet bus sunku, reikės atitaikyti pozą. Jeigu sulėtėjęs pats žarnynas, tai tiesiog nesinorės, o gal ir valgyt nesinorės, ir net tada, kai norėsis, tai kokio saldainiuko, o ne mėsainiuko, nes mėsainiukas lėtai dirbančiam skrandyje rūgs greičiau, nei virškinsis.

Po apklausos šeimos gydytojas jau galės skirti pradinį gydymą, tyrimus ir nukreipti tolimesniems specialistams. Greičiausiai tai bus gastroenterologas, nebent iš karto bus aišku, kad reikia pas proktologą, neurologą ar dietologą. Jeigu nukreips psichoterapeutui, pvz.: įtardamas, kad vidurių užkietėjimas yra po seksualinės traumos, tai psichoterapeutas vis tiek prašys gretutinio ištyrimo dėl somatinių ligų, tik čia turi būti atižvelgta, kad Jums gali būti nelengva pvz.: net paglvokite apie kitus tyrimus, ką ten juos atlikti, kai kiti pacientai jų nori šiaip sau, nes, nu, o kodėl gi ne, smalsu.

Tyrimai, kuriuos Jums paskirs jūsų šeimos gydytojas bus:

🩸Kraujo ir
🩸💩Kraujo išmatose

Kraujas išmatose yra susijęs su galimom obstrukcijom, pvz.: onkologine liga, o kraujo tyrimas atliekamas atmesti galimą mažakraujystę ar skydliaukės sutrikimą. Taip, skydliaukės ligos gali pasižymėti virškinimo sutrikimais!

Jau pirmo ištyrimo metu galima daryti įvairius tyrimus – pvz.: dėl celiakijos ar B12 vitamino stokos. Galite paklausti savo šeimos gydytojo, gal jis leisis į šitą Džiumandži, bet ten privalomas sveikatos draudimas jau gali sakyti „ne tau šeimukai, mėlynas dangus”. Išsamesnius kraujo ir išmatų tyrimus, jei tokių reikia, paprastai jau daro specialistai pagal tai, kokią tiksliai vidurių užkietėjimo priežastį įtaria.

🔎 Endoskopiniai tyrimai. Taip. Čia tos „šlangelės”, kurias kiša pro vieną ar pro kitą galą. Kaip oftalmologas negali Jūsų akių apžiūrėti, jei akys užmerktos, odontologas dantų, jei neišsižiosite, ginekologas, jei ne… nu pagavote. Ar gastroenterologas ar pilvo chirurgas – visi jie norės pamatyti Jūsų vidinį grožį. Pacientai dažnai klausia ar galima atlikti tyrimus su nejautra. ŽINOMA. Be nejautros daryti tik tiems, kuriems be jos ramiau ar tikrai visai negalima, o tyrimas labai jau būtinas. Dar būna klausia, kad nu tai gi yra galimybė atlikti kokią kompiuterinę tomografiją su virtuale rekonstrukcija. Taip galima. Bet negalima jų metu paimti biopsijų iš gleivinės pažiūrėti kas joje dedasi. O kartais tos biopsijos būna net labai gilios, kad apimtų ir nervinį žarnos sluoksnį.

☢️ Echoskopiniai ir radiologiniai tyrimai. Čia taip liberaliai aprašiau, nes ten labai daug visokių tyrimų galima – tiek pažiūrėti kokia anatomija, tiek pasekti kaip JUDA žarnynas.

🍩Tokie tyrimai, kaip išangės manometrija kažkaip LT ne tiek dažnai daromi, bet tai nereiškia, kad negalima skirti gydymo, jeigu problema atrodo esanti tik išangės spazmas ir nieko daugiau. O tai, kas anskčiau būdavo super duper klinikų gydymas, dabar kartais būna geimifikuota su sekso žaisliuku ir android apsiuku, kur žmogus ir pats namie gali sekti savo užpakalio sfinkterių tonusą taip pat, kaip sektų kitus biologinius rodmenis!

Ok, eikime prie gydymo.

🥦SKAIDULOS. Daugumai žmonių per dieną reikia suvalgyti 30-40 g skaidulų. Viename obuolyje yra kokie 4 gramai skaidulų. Daug žmonių nesuvalgo reikiamo jų kiekio, nes valgo labai kaloringą ir lengvai virškinamą maistą. Išmatos daugiausia formuojasi iš bakterijų ir mūsų pačių negyvų ląstelių, nesuvirškintas maistas ten mizeris, skaidulos eina per mus tranzitu ir kaip pagalba toms bakterijoms, be jų nelieka kame laikytis išmatose drėgmei ir nelieka daug geros vietos gerosioms žarnyno bakterijoms. Kiekvieną mėnesį aš kam nors padarau stebuklą išgelbėdama nuo visų gyvenimo negandų tiesiog per tai, kad duodu lapuką su kokių nors skaidulų preparatu, kurį galima nusipirkti vaistinėje, nors jų ir maiste pilna, jeigu tokį valgai. Po to rašo visokias padėkas ir protinga vadina, o aš žiūriu pro langelį į linguojantį jazminėlį ir galvoju, kad matyt su ta bakterija ne tiek ir skiriuosi.

🐄🍞 Pabandykite bent mėnesį atsisakyti laktozės ir gliuteno. Bet normaliai. Tikrai. O ne pagal principą „šiaip laktozės ir gliuteno nevalgau, bet buvo darbo balius, tai valgiau pyragėlį su maskarpone”. Matote, kakoti po visko reikės Jums, o ne tam baliui. Tik vienam mėnesiui pažiūrėti ar nepadės. Čia dalis pacientų dažnai ima sakyti, kad tikrai to nedarys, nebus kaip kokie freaky LGBT veganai gretutės, kurie iš paikumo sugalvoja, kad netoleruoja gliuteno ir visus šokdina. Tai nešokdinkit. Tyliai tą darykite.
Dauguma žmonių su amžiumi nustoja gaminti patys laktazę, todėl laktozę virškina žarnyno bakterijos ir prigamina ko nereikia, gali kilti patys įvairiausi virškinimo sunkumai. Gliutenas visoks būna, galbūt galite valgyti kaimišką duonybę, bet n kartų pertampytos gliuteno molekulės jau ima dirginti Jūsų žarnyno imuninę sistemą, net jei celiakija ir nesergate. Yra ir daugiau dalykų, kuriuose galima iš maisto išimti/įdėti, bet čia jau patars gastroenterologas, pagal Jūsų individualius tyrimus ir ligos istoriją.

💊 Vaistai. Probiotikai? Galima. Prebiotikai? Galima. Laktuliozė? Galima. Labai daug ką galima, žmogus kūrybingas, o daktarai dar ir su įkvėpimu pasitaiko. Kai jau čia ir dabar aktualu pasituštinti, tai vaistinėse pilna ir geriamų ir per išangę vartojamų produktų. Lengvai šitas postas taptų tiesiog rekalma. Aš čia daugiau pasakysiu ko NEgalima. Tai dirginančių dalykų. Visuomet apžiūrėkite informacinį lapelį ir ieškokite sakinio ar saugu vartoti ilgą laiką. Jeigu tokio sakinio nerasite – tiesiog nevartokite, ypač, kol nežinote vidurių užkietėjimo priežasties, ar tiesiog pasitarkite su savo gydytojumi, ką būtų galima vartoti.

Tai tiek šitam kartui, mano rašymo programėlė sako, kad čia prirašiau skaitymo septynioms minutėms, kas interneto laikais atitinka penkias dienas. 😀 Čia būtų galima tęsti ir tęsti, tokia tema!

Ar tiesa, kad ilgai vartojant vaistus nuo rėmens padidėja demencijos rizika? Galbūt.

Čia aprašo kaip rado, kad asmenys, kurie kumuliatyviai >4,4 metų vartoję protonų siurblio inhibitorius (vaistus rėmeniui gydyti), turėjo ir statistiškai 33% didesnę demencijos riziką.

Tiriamųjų grupės amžiaus vidurkis buvo 75 metai ir rėmuo, kylantis iš organus kontroliauojančios nervinės sistemos nusilpimo, gali iš tiesų būti pirmasis demencijos simptomas. Logiška – juk kuo jaunesnis pacientas, tuo jo rėmen priežastis dažniau būna pischosomatinė. Vyriasniame amžiuje vis dažniau galvoja apie organines rėmens priežastis, bet, jei jų nėra? Jeigu tradicinės psichosomatinės ligos modelyje autonominė nervų sistema dažnai mokosi funkciškai per stipriai ir perreguliuoja procesus, tai, natūralu, kad panašūs simptomai gali kilti jai jų „neprireguliuojant”.

Kita mintis, kas galėtų būti, tai, jog rėmens simptomas iš tiesų yra toks siaubingas ir varginantis, kad net ir gydymas „savo pasiima” – bet kokia kančia „degina” smegenis. Juk rėmuo nėra tik „graužimas krūtinėje” (kitiems ir to nebūna), juk tai visa simptomų paletė, įskaitant ir dažnai lydinčią prastą miego kokybę, kuri itin didina demencijų riziką.

Ir, žinoma, tikrai negalima atmesti galimybės, kad gali ir išryškėti mechanizmas, jog PPI visgi čia kalti. Bet kol nėra mechanizmo – koreliacija neveda tiesiai prie kauzacijos.

Straipsnyje taip pat yra dalis, kur tikėjosi, kad pridėjus pvz.: vit B12 – sumažės demencijų simptomai. Nesumažėjo. (čia tikriausiai dažnas šeimos gydytojas galėtų prisiminti bent 5 atvejus, kai „demencija” staiga dingo atradus, kad užteks tiek nedaug B12 inejkcijų ar, dar paprasčiau, pacientui neleisti tiroksino užsigerti PPI!) Beje, ilgai vartojantis PPI būtinai reikia papildomai ne tik B12, bet ir Fe, bei vit D. Kiekvienos šių medžiagų trūkumas gali sukelti neurologinius simptomus. B12 normos labai priklauso nuo šalies, manau, kad EU, turėdami dideles normas, teisingiau vertina šio vitamino svarbą, nei pvz.: JAV. Kultūringa palaikyti tinkamą B12 kiekį organizme. Taip pat jo žinojimas padeda atrasti ir situacijas, kai jis būna netikėtai įtartinai aukštas, o čia jau dažnai labai įdomu kodėl, ypač, kai žmogus nevartoja jokių papildų. Su vit D irgi pastebėjau, kad žmonės jau nebesako „ai, tai jo visiems trūksta”. Taip iki kovido dažnai sakydavo. Dabar sako „ai, tai čia kas trečiam jo trūksta”.

(NB kad itin aukštas skrandžio rūgštingumas, priešingai, sukelia foliatų ir magnio trūkumą, praktikoje atradau, kad pacientų, kuriems padeda magnis nuo mėšlungio, labai verta paklausti ar negraužia rėmuo.)

Kartais pacientai, kuriems nustatyta pvz.: Barreto stemplė ar reikšminga hiatinė išvarža nuolat palaikanti GERL, klausia dėl nuolatinio ir ilgalaikio PPI vartojimo naudos ir rizikos. Nauda kaip ir aiški – kiek įmanoma sumažinti onkologinės ligos riziką. Čia pokalbis eina jau pasiekus maksimalią galimą simptomų kontrolę, trečio lygio gastroenterologas padarė zondus ir biopsijas visur, kur pasiekė, psichoterapeutas jau pravedė bent 12 savaičių mindfulness kursą, dietologas ar gyvensenos medicinos specialistas įtikino, kad graikiškai riešutai yra pusryčiai voverei, ne žmogui etc ir žmogaus jau kokius 2 metus gražiai tvarkingai gėrė -zolį, kur vieną rytą atėjo sveikas ir puikus klausimas „o kas toliau”? Puikus klausimas savo šeimos gydytojui. Specialistai pasako – toliau tas pats, nebent nori dar tyrimų!?

Kol kas aiškaus atsakymo neradau – vieni šaltiniai sako vartoti būtina, kiti, kad nebūtina. Kur nebūtina, tai vertina, pvz.: kad nu tai gal spėsi pagauti tą karcinomą pirmiau, nei nusilauš sprandą nuo osteoporozės dėl PPI. Tai va čia toks laiptelis gydymo plano sudaryme, kur reikia pasėdėti ir viską apsvarstyti, geriausia priimant sprendimus farmakologinei monotonijai ne ilgiau, kaip metams ar dviems ir tada iš naujo permąstyti. Toks šaltas dušas po labai paprasto sprendimo gydyti rėmenį PPI ar juos bet kokiam neaiškiam simptomai pamėginti ad juvantibus.

Visi mediciniai sprendimai, kurie apima išeitis >10 metų bėgyje yra paprasti tik popieriuje. Savo studentams sakau, kad jie palauktų ir neskubėtų nusivilti savo darbo nepamatę jo pasekmių – ką tinkamas gydymas padaro ne per 1 ar 3 mėnesius, bet pvz.: per 5 ar 15 metų. Juk reikia laiko elementariausiam ląstelių atsinaujimui su kitų genų ekspresija. Jeigu nori greitų rezultatų – tai dar yra laiko persikvalifikuoti į chirurgus ar kardiologus, hehe 🙂 Dar yra labai svarbu nesupainioti paciento nusivylimo gydytojais su „neturi motyvacijos gytis”. Čia taip pat tragiška, kaip supainioti rėmenį su MI. Kur nusivylė, tai jau, nu, ką padarysi, kiekvienes atsakome ir nešame savo lūkesčius gyvenimui ir kitiems patys. Bet, jei atrodo netikėtinai nemotyvuotas, tai gali būti tos pačios, ar kitos ligos simptomas! Jėgų stoka? Kognityvis rūkas? Vulgari depresija? O gal kažkas tokio paprasto ir kasdienio, kaip butiniai rūpesčiai ir pasiūlius ar tiktų ateiti po savaitės vėl aptarti šito klausimo neskubant, bus OHO, kaip kokybiška ir gera konsultacija.

https://n.neurology.org/content/early/2023/08/09/WNL.0000000000207747