Žyma: dirbtinis intelektas

Vladas Rožėnas „Katastrofa”

O ne, dar viena knygos apžvalga! Ar man vienai postai ir įrašai apie tai „ką aš skaičiau ir ką apie tai maniau” yra 1:1 su postais „o čia valgiau salotas su kaparėliais už 13.99”, ne? Ką per gyvenimą kol kas patyriau, kad kiekvienos knygos apžvalgos 90% yra apie tą, kuris skaitė, 3% apie patį kūrinį ir likę kažko dar. Gal todėl taip smagu rašyti tas apžvalgas, gi pats sau visada esi įdomiausias ir fainiausias, nu kaip čia dabar kitiems irgi toks nebūsi? Outrageous!

Aš dabar susigalvojau sistemą (labai mėgstu sistemas), kad su kiekviena perskaityta knyga sudėsiu kokį lego modeliuką. Čia labiausiai dėl to, kad nesėdėčiau ir nedėliočiau visą laiką lego. Kažkas nutiko lego. Pvz.: šitas ruoniukas yra iš oficialaus rinkinio 31162, iš kurio dar galima sudėti lamą ir kiškutį pagal į dėžutę įdėtas konstrukcijas. Tai va, ruoniukas, nors iš išorės atrodo toks, kaip pagimdytas parduotuvės kartono atliekų konteinerio, viduje turi vidaus organus. Plaučiukai yra ruda detalė, širdutė rausva 1×1 dydžio ir realiai širdutės formos, kepenytės, atitinkamai didžiausia 2×2, gi ruoniukui reikia kažkur kaupti vitaminą D, ir dvi žalios detalytės inkstukams, d’awww. Lego tiek seniai jau yra, kad jie nebėra imitacija kažko, kas galėtų būti, jų mažos detalės nėra pvz.: silikatinių plytų imitacijos. Nebėra to „think outside the box” paradigmos, nebėra apdovanojimo už techninį sprendimą ar minitiūrizaciją. Dabar jie pasakoja apie tai, kad „the box might start thinking about you”.

Ok, eikim prie knygos. Nusipirkau ją pamačiusi kažkada reklamą FB, esu linkusi skaityti visą ratą lietuvišką fantastiką. Šita knyga nešantis namie iškrito man iš rankų ir sugebėjo įpjauti kojoj 1 cm dydžio žaizdą, taigi yra kol kas vienintelė mane fiziškai sužalojusi knyga. Nesuprantu kaip ji tai padarė, nes išleista ant popieriaus, kuris truputį švelnesnis už sovietinį šikpopierių, o tą taigi žmonės netgi ir naudodavo. Emociškai ar psichiškai to nepajėgė dar nė viena, net organinės chemijos uždavinynas.

Spoilinsiu ar nespoilinsiu, bet knyga yra apie tai, kaip į žemę atskrenda ateiviai ir kaip žmonija tam nevykėliškai ruošiasi ir nepasiruošia. Skaitant jaučiasi daug panašumų su senais fantastiniais technotrileriais, kur būtinai reikia aprašyti valdžios ir kariuomenės nekompetenciją ir absurdiškumus. Visą knygą skaitydama galvojau, kad čia bus autoriaus lėkštumas ir nepavykusi imitacija, prabėgusio laiko nepavejimas, bet knygos gale nutiko pats lietuviškiausias literatūrinis fokusas, kai knygą reikia skaityti iki galo, ir persigalvojau, nežinau ar netyčia gavosi, kaip kartais menininkams būna, kai juos valdo aukštesnės kūrybinės jėgos, ar labai apgalvotai ir gudriai, kad pasirodė, kad pati knyga yra labai meta, t.y. forma irgi yra turinio dalis.

Matot, gale paaiškėja, kad atskrendančių ateivių žinučių nepavyko iššifruoti todėl, kad tie ateiviai visi yra nupušę. Išskrido savo kosminiu laivu, nebesužinosime kodėl ir kur tiksliai, bet kosminės kelionės ilgos, ir vietoj reprodukcinės gyvenimo tąsos, jie pasirinko pavienių individų biologinio gyvenimo prailginimą, o kad tas gyvenimas nenusibostų pasiėmė su savimi pramogų, kurios jiems smegenis ir išdžiovino. Ką žmonija gavo, tai tik tai, kad niekas jų nei bars, nei skriaus, nei puls, bet ir nemokys, neugdys, neaugins, o tiesiog ką galės nusikniaukti iš jų technoologinio laužo. Patys ateviai, beje, irgi kniaukia. Tiesiogine prasme.

Ir ką žmonija pasiima? Taigi gyvenimo prasiilginimą. Ir katastrofa net ne tame, o per tai, kad iš viso tokį lūkestį turėjo, kad įmanoma gyventi amžinai dar šiame gyvenime, net jei tas ilgas gyvenimas irgi veda į neišvengiamą biologininį ir psichinį degradavimą. Knyga parašyta kaip pasakojimas/laiškas savo vaikui, kuris iš tiesų yra pagrindinis knygos personažas, laukiantis, kol mama pareis namo, o mama užsiėmusi ateiviais ir visą knygą aiškina, kaip ji iš tiesų neužsiėmusi, matot, čia ja visuomenė tampo ir iš jos lūkestį turi, jai labai sunku, nes tėtis vaikystėje gėrė ir ją mušė, o mama nieko nedarė. Matot, pati tai gera mama ir daro, tokia gera, kad net užmuša savo vyrą, apsaugoti visai žmonijai. Užaugusi dukra aplanko kitą mamos vyrą, kuriam mama skyrė savo dėmesį, savo darbą, kuris prisidėjo prie ateivių laukimo, bet atsakymų nesulaukia. Ji sena, o jis dar senesnis.

Knyga man priminė mitą apie Titoną.

Aušra (Eos) – buvo neapsakomo grožio padaras. Dažniausiai vaizduota kaip moteris su baltais sparnais ir virš jos kybančiu saulės disku (sakoma, kad vėliau jos vaizdai buvo perdirbti į angelus). Ji pati rinkdavosi savo meilužius ir vieną dieną pasiėmė Ganimedą ir Titoną (nieko naujo female gaze m/m žanre nėra jau 3000+ metų). Dzeusas irgi jų norėjo, ir, nors Ganimedą pavyko persivogti erelio pagalba ir pasiversti nemirtingu, bet Titoną Eos nusaugojo, tik pareiškė pretenzijas, kad čia dabar kas. Dzeusas pasakė, gerai, gerai, nezirsk čia, Titoną irgi paversiu nemirtingu. O bet tačiau, nedavė jam amžinos jaunystės, tipo neva Eos nepaprašė to atskirai. Taip Titonas seno, seno, suseno, tapo kažkuom, maldaujančiu mirties, bet mirtis jo neatėjo ir nebeateis. Yra mitas, kad Eos toliau jį laiko rankose, glosto, neapleidžia, verkia ir atsiprašinėja dėl savo klaidos.
Yra mitas, kad jis tapo cikada ir dabar zirzia savo prašymą. Jei taip pažodžiui žiūrėti, tai jo vardas verčiasi, kaip diena+karalienė arba, kaip ištempta diena (pagal skambesį), tai jis yra tarsi personifikacija nesibaigiančiam dienos karščiui, kai net atėjusi naktis gyvenimo nepalengvina ir toks įdomus mito aspektas, kad gali egzistuoti kažkoks technologinis (argi kalba ir loginis mąstymas nėra technikos aušra), kaip galbūt būtų galimo to išvengti.

Gūglindama paveiksliukų apie Titoną, nors pilna senų, gerų, kur fainą vyrą NEŠASI graži moteris (hubba hubba), pilna su dirbtiniu intelektu, kur, pala, pala, kažkur jau šitas nerimas girdėtas. Šitas paveiksliukas iš čia – https://www.researchgate.net/publication/395935663_Digital_Immortality_and_Artificial_Intelligence_Philosophical_Psychological_and_Social_Lessons_from_Mythology

Man asmeniškai Titonas labiausiai panašus į mikroplastiką ir į oro užterštumą kietosiom dalelėm. Eos buvo vadinamas tas raibuliavimas horizonte, kuris matosi tik tik prieš patekant saulei, sakantis Helijui (savo broliui) keltis iš titano Okeano guolio, gi eik dirbt, jau atidariau dangaus vartelius tavo vežimui. Kai darbus pradedu anksti ir matau kylančią saulę, matau tą raibulį, nudažytą miesto dulkių, įsivaizduoju kaip Titonas degdradavo į mažiausias daleles ir į įsiliejo į Dievo memirtingą kūną, taip suteršdamas, sužeisdamas. Kaip ir mes, džiaugdamiesi kasdienio gyvenimo patogumais ir malonumais gi nepagalvojome apie mūsų sukurtų medžiagų yrimą apie jų įsiliejimą į mūsų kūnus, neapleidžiam, nepaliekam, net, kai tai mus žaloja, kai mažina vaisingumą, sukelia ligas ir skausmą. Ar mes dėl to kalti? Ar Dzeusas mus apgavo?

Ką toliau siuvinėti?

Ką toliau siuvinėti? Surašiau visas idėjas ir per google atsidariau patį pirmą rastą atsitiktinio varianto „išuktuką”. Būgną? Generatorių? Kaip gi čia tokį dalyką pavadinti? Loterija?

Po to prie kiekvieno objekto pridėjau skaičių kiek dienų jis jau yra „likęs” rate. Įdomu kas ir kiek laiko užsibus. Teoriškai koks rinkinys ar idėja galėtų taip ir likti „su visam”. O kaip sekantis išsisuko vėl ežiukas:

Visai smagu, toliau ?:

Čia neva nufotografuotas Abraham Lincoln apkabinęs Mary Lincoln . William H. Mumler nuotrauka 1869 (Wikimedia).

Kol siuvinėjau mąsčiau apie AI internetą. Dabar kažkaip ten skaitosi, kad internetas 2.0. Anksčiau buvo 1.0. Kažką jame įkelti reikdavo daryti savo puslapius (kaip šis), o po to atsirado socialiniai tinklai ir stebėjimas tapo produktu pats iš savęs. Jau visi apturėjo galimybę kelti į internetą ką tik nori, pats buvimo faktas tapo skelbtinu, vien reakcija ir dėmesys iš savęs turiniu. Jaučiu, kad esame šalia interneto 3.0.

Prieš metus Meta prikūrė AI profilių savo produktuose ir dalis žmonių to nesuprato. Kurie suprato ir ėmė iš jų lazdavotis privedė prie tų profilių trinties. Dalis mano pažįstamų sako, kad AI bus išlaisvinantis dalykas. Kaip fotoaparatas išlaisvino menininką tiesiog iš vaizduotojo rolės, taip AI leist kūrėjams realiai užsiimti tik kūrybą, o vartotojas vartos per AI tik tai, ko jam reikia. Pvz.: būna žmogus sako, kad gerai „pasikalbėjo” su kokiu ChatGPT, gavo įžvalgų, patarimo ar dar ko nors. Toks naujas įgūdis atsiras – kalbėtis su savimi pačiu.Ir dar būna žmonių, kurie sako, kad tie AI chat botai juos labai gerai supranta ar jiems pataria! Na, gal čia tik pati pradžia, su fotoaparatais irgi pradžioje buvo, kad žmonės dievagojosi, kad jais nufotografuoja dvasias ir auras. Po to buvo striokas, kad, o siaube, fotoaparatas, skirtingai nuo menininko, automatiškai nepagražina, nepataiso, neišryškina ir nenuslepia. Nuo „fotogeniškumo” talento, iki fotografo, kaip specialybės, fotošopo ir atskiros realybės, egzistuojančios tik nuotraukose, matys ir su AI atsiras atskiras pasaulis, kuriame bus talentingų kalbėtis su savimi ir kalbėtis su visuotina informacine sriuba, bus nemokančių suprasti, kur tiesa, o kur tik jos atspindys.

AI sugeneruotas paveikslėlis pagal mano užklausą (taip lietuviškai!) „Siuvinėjimas kryželiu, kuriame pavaizduotas mielas drakonas su cigarete” Vidurinį pirštą drakonui pridėjo pats AI. Bing Image creator)

Drakoniukas

Pratęsiau šio puslapio talpinimo planą ir susimąsčiau apie internetinius puslapius apskritai, socialinius tinklus. Susimąsčiau apie laiko tėkmę, pokyčius gyvenime, istoriją.

Kai buvau maža interneto nebuvo. Jis atsirado pamažu. Pirmiausia fantastiniuose filmuose, kaip idėja, jog toks dalykas turėtų egzistuoti. Vėliau, kaip kažkas randama tik universitetuose, įstaigose, reikalinga informacijos mainams, su galimybe šiek tiek ir papramogauti. Tuomet ėmė atsirasti ir kiekvienoje firmoje, namuose, pradėjo tapti pagrindiniu informacijos gavimo būdu, esmine pramoga. Juk toks nuostabus dalykas – sumoki vieną kartą didesnę sumą už aparatūrą, tuomet kas mėnesį moki už internetą. O ką jau randi jame, o gali rasti beveik visko nemokamai, priklauso tik nuo tavęs pačio. Kuo ilgiau būsi, kuo daugiau kur žiūrinėsi – tuo daugiau ką rasi.

Kol dar nebuvo paieškų, kol nebuvo gūgliaus, ką nors surasti internete galėjai pagal katalogus, puslapiai derindavosi, kad aš įdėsiu nuorodą į tave pas save, o tu įdėk nuorodą į mane pas save.

Kai atėjo socialiniai tinklai produktu tapo ne tik turinys, bet ir stebėtojas. Radome gausybės ragą. Ir tuo pat atrodo, kad dalis žmonių labai neteko interneto, kai kurie, jaunesni, net nežino koks internetas būdavo anksčiau. Dabar tavo turinys priklauso nuo to, kas tavo draugai, ką tu followini. O žmonės dažniausiai renkasi socialiai burbulizuotis – didesnis sekamų asmenų skaičius dažniau būna susijęs ne su įvairove, bet panašesnių profilių mase. Ir dabar vėl gali nieko neberasti internete, jeigu nerasi kontaktų. Kartais žmonės kalba apie daiktų internetą turėdami omenyje, jog šaldytuvas ir dulkių siurblys sujungti su mobiliu telefonu ir matai ką jie veikia, bet mes gyvename pažinčių interneto laikais. Parodyk ką tu seki, parodyk kas ir kiek seka tave ir aš pasakysiu, kas tu, kas tau patinka, internetas pasakys ką tau rodyti ir kur link plaukti juo.

Šiuo metu bandau susidraugauti su dviem naujais socialiniais tinklais:

Threads – Facebook, t.y. Meta, atsakas Twitter’iui, tai yra X’ui. Ten laaaaabai daug lietuvių. Jis išmeta pranešimus kiek žmonių pamatė tavo komentarus. Tai labai keista ką papostinti ir pamatyti, kad su trim laikais turi tūkstantį peržiūrų. Iš kur? Botai. Man patinka, kad ten labai daug gydytojų ir labai daug juodo humoro, bet tuo pat metu ten labai daug naivumo gyvenimui ir pykčio, ir naivumo iš pykčio ir pykčio iš naivumo. Toks susimazgęs tas sūlas (angliškai „threads” reiškia gijas, arba siūlus).

Cara – naujas tinklas menininkams, atradau pamačiusi, kad visi ten migruoja ir ieško kur pabėgti nuo AI, ir nuo tų, kurie kurdami AI sako „čia irgi menas”, apeliuodami į tai, jog jeigu reikia žmogaus akies atrinkti tai, kas gero, tai tas atrinkimas tinkamas pateikti kaip įdirbis. Ar taip gaunasi, kad dabar šiuolaikinis menas yra visiškoje jį stebinčiojo valioje, tik stebėjime jis egzistuoja ir stebėtojo gebėjimas pasakyti ką jis mato turi didesnę reikšmę menui egzistuoti darantis veiksnys, nei menininko kūrinį sukurti? Taigi, tie, kurie galvoja, kad visgi menininkas veikia žiūrovą panaudodamas meno kūrinį kaip indą, o ne žiūrovas veikia menininką leisdamas šiam egzistuoti priimdamas jo kūrinio validumą, ir ieško kokios Nojaus arkos, kuri juos išgelbės. Pamenu, kaip astirado tokie puslpiai kaip Deviantart ar Elfwood (net nėra prasmės dėti nuorodų, jei jie ri būtų dar gyvi, tai būtų labai jau kitokie po Facebook’o ir Instagramo atsiradimo), kurie pasiūlė mintį, kad žmonės gali dėti savo hobių kūrinius, kad gali dėti tie, kurie neturi išsilavinimo, tiesiog, galime dalintis savo piešiniais patys sau, kas nenori, tegul nežiūri.

Kol kas labai beta. Prisijungiau, kai buvo 100k vartotojų, o dabar, po savaitės, jau turi 500k. Kad tik nenulūžtų!

Sugalvojau papildyti savo puslapį „apie mane” nuorodomis į socialinius tinklus, kitokia informacija. Po truputį, ne viską iš karto. Ir bendrą piešiniams ir siuvinėliams, nes wordpress palaiko „galerijos” funkciją. Ir šiaip gal daugiau į šitą puslapį visa ko kelti. Juk vis tiek moku pinigus. O kad gausis puslapis „apie viską”, tai… tai ir ką? Mano puslapis, ką noriu, tą keliu. Pamokėtų man kas nors už kakžką konkretaus, tai gal ir galėtų kokias pretenzijas reikšti. Vat kas gerai, kas pasikeitė dabar internteruose, nors buvo dar prieš kokius 12-15 metų, tai aiškintojai, kad „ne dėl šito aš tave sekiau”, suprask, jeigu jau papostinai apie kokias pupeles įrašą, tai malonėk, tik apie jas ir rašyti, negaišink skaitytojo laiko. Dabar daugiausia internetą ir naudojame laikui prastumti, tai net pliusas pasimėtyti temomis.

Pasidalinsiu, kad apsirgau bjauriu bronchitu ir kelias dienas leisdamas tiesiog gulėdama lovoje ir mąstydama apie dalykus prisiminiau, kad anksčiau piešimas visada padėdavo pasijusti geriau. Tai nusprendžiau nupiešti ką, kam daug proto nereikia – drakono snukutį. Dukrytė radusi kampe prašė žinutę ir pripiešė drakoniukui širdelę:

Apvedžiodama mąsčiau apie laiko konfliktą. Gyvenime taip norisi tiek daug dalykų nuveikti, bet laiko nuo to daugiau neatsiranda, turi rinktis. Logiškai – kiekvieną kartą pasirenki tuo metu geriausią dalyką pagal tai, ko reikia ir ką gali, ir vis tiek kirba kirminiukas, kad dar dar dar, arba nerimukas, kad jei šitą, o tai kada aną, kas, jei anas geresnis? Su hobiais yra tokia klampi situacija, kad kuo daugiau hobiu užsiimi tuo jis labiau keistai „įpareigoja”. Pvz.: jeigu jau pradėjai siuvinėti ir daug siuvinėjai, tai tarsi ir turi toliau siuvinėti, nes, kaip čia dabar viską mesi, ir eisi ten kokiu vąšeliu nerti. Įdomūs tie jausmai, įdomu kokį evoliucinį pranašumą tai duoda, kokią archaišką smegenų dalį kabina. Juk, žiūrint iš praktinės pusės, kad ir kokį rankdarbį bedarytum, visus galima suvesti į savireguliaciją ir meistrystės malonumo praktiką. Tai iš kur čia dabar tokia įpareigojanti monogamija technikai, o ne rezultatui?

Dukra kiek padėjo nuspalvinti, jei buvo labai įdomu, kad mano akvarelės paletė turi vos kelias spalvas. Kaip čia dabar taip?

Pabaigai – paprašiau, kad Microsoft Bing image creator nupieštų man – „young red dragon with blue horns yellow eye yellow belly portrait side watercolours”, t.y. jauną raudoną drakoniuką su mėlynais ragais, geltona akimi ir geltonu pilvuku, portretą iš šono akvarele ir štai ką gavau: