Kategorija: Rankdarbiai

Siuvinėlis – Velykiniai papuošimai

Kai su vaikais nueiname į Tiger’į, tai būna taisyklė, kad visi galime išsirinkti po kokį vieną daiktą. Bent pusę atvejų kažkaip niekas nieko nerandame, ką išsirinkti, bet pasitaiko, kad visi kas ir prilimpa. Šį kartą mano akį patraukė siuvinėjimo rinkinys ant medinių pakabukų. Anksčiau niekada nesu kažko panašaus dariusi, bet daug sykių mačiusi, kad tai labai populiaru. Kodėl gi ne?

Rinkinyje buvo šešios spalvos, keturi pakabukai, dvi adatos, šiek tiek ūkiško siūlo žavesiui, dvi adatos (labai liuks), kažkoks molio pakelis drėgmei kontroliuoti ir lapelis su idėjomis ką maždaug būtų galima išsiuvinėti. Iš esmės trūksta tik mažų žirklučių, kad būtų rinkinys turintis viską, ko reikia.

Siuvinėti ant medžio visiškai kitoks jausmas, nei ant medvilnės! Proto suvoki, kad abi medžiagos gi augalinės kilmės ir labai artimos, joms formą suteikia tik žmogaus veikla, bet kokia ta forma! Kaip visiškai kitaip čiuopiasi medis rankoje, nei audinys. Toks… tikras daiktas atrodo. Siuvinėdama supratau, kodėl taip populiariu siuvinėti ant metalinių objektų juose pridarius skylučių ar pėmus kokį koštuvą, rėtį. Svaiginti turėtų.

Vieno iš pakabukų kakmpukas buvo nulūžęs, bet minimalus trūkumas.

Nuostabus jausmas, kaip pasunkėja pakabukai juos pilai užpildžius. Drugeliui padariau akytes iš prancūziškų kryželių. Mano smegenys tada prigamino dopamino visai dienai, master levelis. ŠŠŠŠŠ…. negadinkit džiaugsmo :V

Ir gerai, kad yra DVI adatos. Aš nė vienos nesulaužiau. Bet įtariu, kad mažiau patyrusi siuvinėtoja, arba norinti daugiau spalvų viename darbelyje, lengvai sulaužytų ir abi. Siūlas storas. Medis užsispyręs – skylutė nepadidėja vien nuo godumo už jos paslėpti daugiau siūlų.

Štai kaip atrodo vieno iš pakabukų kita pusė. Galvojau gal ką paklijuoti ar prisiųti, bet tada nusprendžiau palikti kaip yra:

Pabaigai reikėjo kažkur juos padėti. Išėjau į kiemą ir radau, kad taisomam šaligatviui darbininkai nuskabė aplink šaligatvį augusius medelius. Kažkaip šventvagiškai pasijutau pasikėlusi nuo žemės šaką ir su ja eidama namo, kur jau buvo nusklembta. Toks jausmas, kad nu… vi stiek kažkaip ne aš auginau, ne?

O čia varnėniukas, kuris stebėjo darbininkus. Išėjau vakarop, vakarai jau pavasariškiški.

Ką toliau siuvinėti?

Ką toliau siuvinėti? Surašiau visas idėjas ir per google atsidariau patį pirmą rastą atsitiktinio varianto „išuktuką”. Būgną? Generatorių? Kaip gi čia tokį dalyką pavadinti? Loterija?

Po to prie kiekvieno objekto pridėjau skaičių kiek dienų jis jau yra „likęs” rate. Įdomu kas ir kiek laiko užsibus. Teoriškai koks rinkinys ar idėja galėtų taip ir likti „su visam”. O kaip sekantis išsisuko vėl ežiukas:

Visai smagu, toliau ?:

Čia neva nufotografuotas Abraham Lincoln apkabinęs Mary Lincoln . William H. Mumler nuotrauka 1869 (Wikimedia).

Kol siuvinėjau mąsčiau apie AI internetą. Dabar kažkaip ten skaitosi, kad internetas 2.0. Anksčiau buvo 1.0. Kažką jame įkelti reikdavo daryti savo puslapius (kaip šis), o po to atsirado socialiniai tinklai ir stebėjimas tapo produktu pats iš savęs. Jau visi apturėjo galimybę kelti į internetą ką tik nori, pats buvimo faktas tapo skelbtinu, vien reakcija ir dėmesys iš savęs turiniu. Jaučiu, kad esame šalia interneto 3.0.

Prieš metus Meta prikūrė AI profilių savo produktuose ir dalis žmonių to nesuprato. Kurie suprato ir ėmė iš jų lazdavotis privedė prie tų profilių trinties. Dalis mano pažįstamų sako, kad AI bus išlaisvinantis dalykas. Kaip fotoaparatas išlaisvino menininką tiesiog iš vaizduotojo rolės, taip AI leist kūrėjams realiai užsiimti tik kūrybą, o vartotojas vartos per AI tik tai, ko jam reikia. Pvz.: būna žmogus sako, kad gerai „pasikalbėjo” su kokiu ChatGPT, gavo įžvalgų, patarimo ar dar ko nors. Toks naujas įgūdis atsiras – kalbėtis su savimi pačiu.Ir dar būna žmonių, kurie sako, kad tie AI chat botai juos labai gerai supranta ar jiems pataria! Na, gal čia tik pati pradžia, su fotoaparatais irgi pradžioje buvo, kad žmonės dievagojosi, kad jais nufotografuoja dvasias ir auras. Po to buvo striokas, kad, o siaube, fotoaparatas, skirtingai nuo menininko, automatiškai nepagražina, nepataiso, neišryškina ir nenuslepia. Nuo „fotogeniškumo” talento, iki fotografo, kaip specialybės, fotošopo ir atskiros realybės, egzistuojančios tik nuotraukose, matys ir su AI atsiras atskiras pasaulis, kuriame bus talentingų kalbėtis su savimi ir kalbėtis su visuotina informacine sriuba, bus nemokančių suprasti, kur tiesa, o kur tik jos atspindys.

AI sugeneruotas paveikslėlis pagal mano užklausą (taip lietuviškai!) „Siuvinėjimas kryželiu, kuriame pavaizduotas mielas drakonas su cigarete” Vidurinį pirštą drakonui pridėjo pats AI. Bing Image creator)

Kalėdiniai suvinėliai

Mano kalėdiniai siuvinėliai. Juos siuvinėdama juokiausi, kad čia keturi apokalipsės raiteliai:

Avis – badas. Ji tik atrodo balta, iš tiesų tai ji po apačia juoda. Pažiūrėkite į tą jos gilų žvilgsnį. Manote ji atbėgs su svarstyklėmis maisto daviniams sverti ir ekonominiai suvaržymais? O ne. Ji tiesiog viską nurupšnos. Va ir dabar, viduryje žiemos graužia gležnus peržiemoti bandančius daigelius! Originaliai Limos – dievybė be aiškios personifikacijos, nei moteris, nei vyras, be atvaizdo, nes atvaizdams bado metu nėra nei jėgų, nei išteklių. Eris, chaoso ir betvarkės, dukra. Limos man labai patinka, nes tam, kad ji neužgimtų, reikia priešintis chaosui, pvz.: siekti mokslo, mokytis planuoti, analizuoti ir panš.

Varlė – maras (užkariavimas). Pilvas jau baltas, tuoj visa užbals. Po kalėdine kepuryte slepia jau savo karūną, todėl tokia smarkiai užmauta ir akys išsprogusios O..O. Sunki ana. O kadangi raitelis originaliai yra Zelos – pavydas, ir lietuvoje mes vis dar žaliuojame iš pavydo, tai labai tinka.

Katinas – karas. Jau traukia iš tos kepurytės savo kardą. Jei kada turėsiu labai piktą ir viską mėtantį katiną tikrai pavadinsiu jį Arėjumi.

Ežiukas – mirtis. Thanatos. Vienodai nemėgiamas dievų ir mirtingųjų, nes nepaperkamas ir neperliankiamas nekieno. Jau neša kažkieno sielą žvaigždutės pavidalu anapilin.

Va taip atrodė išsiuvinėtos spalvos kryželiais. Paprastas juodas dygsniukas „ant viršaus” padaro visą grožį:

Mopsiukai iš arčiau:

Dizauno autorė Margaret Sherry. Super britiški paveiksliukai. Siuvinėjimo rinkinėlis buvo kaip priedas prie žurnalo The World of Cross Stitching. Tas žurnalas laaabai apgaulingas. Gali būti keli numeriai, kuriuose visiškai nėra ko verto siuvinėti ir staiba BAC puikus numeris iš kurio turbūt viską būtų galima išsiuvinėti. Darau išvadą, kad jie veikia lošimo principu. Laimi kartais gerą numerį ir po to vis perki kažko tikėdamasis…

Antras velinys – drakondinozauris

Šis užtruko tiek pat, kiek grybas prieš tai laiko prasme, jau labiau įsivaizduoju kas ir kaip. Privėliau, taip PRIVĖLIAU plunksnyčių ant galvos ir ant uodegos, nes plunksnos pūkeliai lygiai taip pat gerai veliasi, kaip vilnos ar sintetikos pluoštas. Įstabu!

Šį kartą atradau, kad adatos iš tiesų yra skirtingo dydžio ir per labai skirtingai traukiančios pluoštą. Vizualiai jos gali atrodyti kone identiškos, bet pabaksnoji ir še tai tau – visiškai kitokios. Keista, kad jų nežymi skirtingom spalvom ar dar kaip nors, kad nesusipainiotų. Matyt turi susiprasti ir pasidėlioti pats.

Kitam kartui planuoju:

  • Panaudoti vielos karkasą/griaučius figūrėlei. Daug tvirčiau laikysis viskas ir bus lengviau planuoti kas ir kur.
  • Pagrindui naudoti šiurkščia baltą vilną suformuoti bendras formas, o spalvota tik išorinį sluoksnį padaryti. Viskas turėtų pavykti greičiau ir aiškesnėm formom.
  • Surasti akyčių, nosyčių ir nagiukų – arba pasigaminti jas iš kokio fimo. Suteiks tikroviškumo ir užbaigtumo įspūdį.

Va taip šio driežiaus pilvas atrodo:

Vėlinio pradžia. Pagalvojau, kad siuvinėju be lankelio-rėmelio, veliu be pagrindo pagalvėlės. Čia turi būti kažkur ryšys.

Pirmas vilnos vėlimas – grybas!

Vaikai namie tyrinėja visokius rankdarbius, tai ir man atliko šiek tiek vilnos ir viena vėlimo adata. Gyvenime niekada nieko nevėliau, pirmą kartą pabandžiau.

Kaip smagu! Per vakarą padariau grybą. Labai paprastas procesas – tiesiog baksnoji ir formuoji maždaug kokios formos nori. Gerai pasipraktikavus, paskyrus daugiau laiko pavyktų padaryti ir labai sudėtingas skulptūrėles. Kaip ir siuvinėjant kryželiu – procesas labai paprastas, kaip tekantis vanduo, reikia tik nukreipti kūrybinės vizijos link 🙂 Labiausiai man patiko, kad veliant keičiasi ne tik vilnos pasipriešinimas, bet ir garsas, kurį sukelia adata pluošto raizgalynėje. Labai… ASMR!

Prie kotelio prisiuvinėjau visokių spalvų smulkių karoliukų, nes man labai patinka sausaininiai grybukai – kur galva padengta šokoladu, kotelis cukraus glajumi ir dar įmerkas į aguonas, kad primintų iš žemės ištrauktų baravyką. Tai šitas ištrauktas iš vaivorykštės!

Jei kas turite kokių patarimų dėl vėlimo, pasidalintumėte triukais ar geromis vietelėmis įsigyti daugiau priemonių – būtinai pakomentuokite. Kas be ko sekantis etapas būtų padaryti drakoną, hehe.

Pagalvėlė su strazdeliu

Nusipirkau 40 x 40 cm akrilinių siūlų pagalvėlės rinkinį iš Aliexpress, bet tas puslapis daugiau manęs nebeprijungia, tai negaliu įkelti nuorodos iš kur būtent šitą ėmiau. Na, gal ir gerai. Bus mažiau mikroplastiko namuose.

Siuvinėti storais siūlais labai smagu. Rikinyje jie buvo sukarpyti pavieniais šniūrėlias ir sumesti į krūvą, tai reikėjo atsirinkti kaip iš makaronų:

Sutapo taip, kad dėliodama siūlus sužinojau, kad Vincent van Gogh turėjo siūlų dėžutę. Joje rišdavo skirtingų spalvų siūlus žiūrėdamas kas labiau su kuom dera, kokiu santykiu. Šis atradimas mane labai nudžiugino ir siūvinadama strazdelį vis dėjau žalią prie melsvos, vis atrodė, kad gerai jam gyventi šviesiame Pasaulyje.

Tupintis an šakos drakoniukas

Radau, kad Smiltainis gamina visai mažiukus 9 x 9 cm dydžio piešimo albumėlius. Dievulėliau, kaip miela!

(Washi juostelė iš Tiger’io. Kažkaip daug lengviau piešiasi lapą priklijavus, mažiau jis man „čiuožinėja” :D)

Minutės darbo. Ir koks puikus rezultatas. Tik kažkaip dabar dar reikia sugalvoti kaip nufotografuoti, kad vaizdas neišsilietų!

Antras juodraštis yra tada, kai atrodo, kad žinojai, ką darai

Tiesiog begalinio facebook skrolinimo metu iššoko Neil Gaiman interviu ištrauka apie tai, kaip jis rašo savo knygas, nepavyko jo išsisaugto iš FB, tai atsisiunčiau iš Tiktoko:

Nusprendžiau užsirašyti tą mintį. Jau išmokau minčių nenusirašinėti, bet užsirašinėti. Taip, kaip išgirsti pats, kaip atsimeni. Tuomet geriau prilimpa smegenyse. Ir prie progos nupiešiau drakoniuką. Būtent tuo principu. Kaip piešėsi, taip piešėsi pirmas variantas pieštuku, o po to – tik nuspalvinti liko: