Ar tiesa, kad ilgai vartojant vaistus nuo rėmens padidėja demencijos rizika? Galbūt.

Čia aprašo kaip rado, kad asmenys, kurie kumuliatyviai >4,4 metų vartoję protonų siurblio inhibitorius (vaistus rėmeniui gydyti), turėjo ir statistiškai 33% didesnę demencijos riziką.

Tiriamųjų grupės amžiaus vidurkis buvo 75 metai ir rėmuo, kylantis iš organus kontroliauojančios nervinės sistemos nusilpimo, gali iš tiesų būti pirmasis demencijos simptomas. Logiška – juk kuo jaunesnis pacientas, tuo jo rėmen priežastis dažniau būna pischosomatinė. Vyriasniame amžiuje vis dažniau galvoja apie organines rėmens priežastis, bet, jei jų nėra? Jeigu tradicinės psichosomatinės ligos modelyje autonominė nervų sistema dažnai mokosi funkciškai per stipriai ir perreguliuoja procesus, tai, natūralu, kad panašūs simptomai gali kilti jai jų „neprireguliuojant”.

Kita mintis, kas galėtų būti, tai, jog rėmens simptomas iš tiesų yra toks siaubingas ir varginantis, kad net ir gydymas „savo pasiima” – bet kokia kančia „degina” smegenis. Juk rėmuo nėra tik „graužimas krūtinėje” (kitiems ir to nebūna), juk tai visa simptomų paletė, įskaitant ir dažnai lydinčią prastą miego kokybę, kuri itin didina demencijų riziką.

Ir, žinoma, tikrai negalima atmesti galimybės, kad gali ir išryškėti mechanizmas, jog PPI visgi čia kalti. Bet kol nėra mechanizmo – koreliacija neveda tiesiai prie kauzacijos.

Straipsnyje taip pat yra dalis, kur tikėjosi, kad pridėjus pvz.: vit B12 – sumažės demencijų simptomai. Nesumažėjo. (čia tikriausiai dažnas šeimos gydytojas galėtų prisiminti bent 5 atvejus, kai „demencija” staiga dingo atradus, kad užteks tiek nedaug B12 inejkcijų ar, dar paprasčiau, pacientui neleisti tiroksino užsigerti PPI!) Beje, ilgai vartojantis PPI būtinai reikia papildomai ne tik B12, bet ir Fe, bei vit D. Kiekvienos šių medžiagų trūkumas gali sukelti neurologinius simptomus. B12 normos labai priklauso nuo šalies, manau, kad EU, turėdami dideles normas, teisingiau vertina šio vitamino svarbą, nei pvz.: JAV. Kultūringa palaikyti tinkamą B12 kiekį organizme. Taip pat jo žinojimas padeda atrasti ir situacijas, kai jis būna netikėtai įtartinai aukštas, o čia jau dažnai labai įdomu kodėl, ypač, kai žmogus nevartoja jokių papildų. Su vit D irgi pastebėjau, kad žmonės jau nebesako „ai, tai jo visiems trūksta”. Taip iki kovido dažnai sakydavo. Dabar sako „ai, tai čia kas trečiam jo trūksta”.

(NB kad itin aukštas skrandžio rūgštingumas, priešingai, sukelia foliatų ir magnio trūkumą, praktikoje atradau, kad pacientų, kuriems padeda magnis nuo mėšlungio, labai verta paklausti ar negraužia rėmuo.)

Kartais pacientai, kuriems nustatyta pvz.: Barreto stemplė ar reikšminga hiatinė išvarža nuolat palaikanti GERL, klausia dėl nuolatinio ir ilgalaikio PPI vartojimo naudos ir rizikos. Nauda kaip ir aiški – kiek įmanoma sumažinti onkologinės ligos riziką. Čia pokalbis eina jau pasiekus maksimalią galimą simptomų kontrolę, trečio lygio gastroenterologas padarė zondus ir biopsijas visur, kur pasiekė, psichoterapeutas jau pravedė bent 12 savaičių mindfulness kursą, dietologas ar gyvensenos medicinos specialistas įtikino, kad graikiškai riešutai yra pusryčiai voverei, ne žmogui etc ir žmogaus jau kokius 2 metus gražiai tvarkingai gėrė -zolį, kur vieną rytą atėjo sveikas ir puikus klausimas „o kas toliau”? Puikus klausimas savo šeimos gydytojui. Specialistai pasako – toliau tas pats, nebent nori dar tyrimų!?

Kol kas aiškaus atsakymo neradau – vieni šaltiniai sako vartoti būtina, kiti, kad nebūtina. Kur nebūtina, tai vertina, pvz.: kad nu tai gal spėsi pagauti tą karcinomą pirmiau, nei nusilauš sprandą nuo osteoporozės dėl PPI. Tai va čia toks laiptelis gydymo plano sudaryme, kur reikia pasėdėti ir viską apsvarstyti, geriausia priimant sprendimus farmakologinei monotonijai ne ilgiau, kaip metams ar dviems ir tada iš naujo permąstyti. Toks šaltas dušas po labai paprasto sprendimo gydyti rėmenį PPI ar juos bet kokiam neaiškiam simptomai pamėginti ad juvantibus.

Visi mediciniai sprendimai, kurie apima išeitis >10 metų bėgyje yra paprasti tik popieriuje. Savo studentams sakau, kad jie palauktų ir neskubėtų nusivilti savo darbo nepamatę jo pasekmių – ką tinkamas gydymas padaro ne per 1 ar 3 mėnesius, bet pvz.: per 5 ar 15 metų. Juk reikia laiko elementariausiam ląstelių atsinaujimui su kitų genų ekspresija. Jeigu nori greitų rezultatų – tai dar yra laiko persikvalifikuoti į chirurgus ar kardiologus, hehe 🙂 Dar yra labai svarbu nesupainioti paciento nusivylimo gydytojais su „neturi motyvacijos gytis”. Čia taip pat tragiška, kaip supainioti rėmenį su MI. Kur nusivylė, tai jau, nu, ką padarysi, kiekvienes atsakome ir nešame savo lūkesčius gyvenimui ir kitiems patys. Bet, jei atrodo netikėtinai nemotyvuotas, tai gali būti tos pačios, ar kitos ligos simptomas! Jėgų stoka? Kognityvis rūkas? Vulgari depresija? O gal kažkas tokio paprasto ir kasdienio, kaip butiniai rūpesčiai ir pasiūlius ar tiktų ateiti po savaitės vėl aptarti šito klausimo neskubant, bus OHO, kaip kokybiška ir gera konsultacija.

https://n.neurology.org/content/early/2023/08/09/WNL.0000000000207747

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *